Labai mėgstu ruoštis šventėms. Arba, tiksliau pasakius, labai įsivaizduoju, kad mėgstu. Nes visada planų turiu laaabai laaabai didelių apie tai, ką darysiu KITAIS metais, bet kai tie KITI metai ateina, kaip visada prisimenu apie tuos planus labai smarkiai vėluodama. Ir, aišku, aš nesakau, kad nuo to ruošimosi šventėms džiaugsmas yra menkesnis, tiesiog, galvoju, kad jeigu nors kartą pradėčiau tai daryti laiku, įtampos būtų daug mažiau. O ir laiko pasidžiaugti būtų daug daugiau...
Taigi, Velykos. Kad būtų visai smagu kažkaip joms pasiruošti sugalvojau tik prieš savaitę. Puoliau naršyti po mamų forumus, ir greitai greitai prisirinkau milijoną idėjų, kaip galėčiau Velykas paversti jaukia šeimos švente (mes nusprendėme, kad niekur nevažiuosime, ir švęsime namie): priželdinsiu kviečių, kurie papuoš stalą; nunersiu mažytes vištytes, kurios apglėbs margučius, išpūsiu kiaušinių kevalus, ir kartu su vaikais prigaminsime iš jų daug kiškučių/viščiukų/žmogiukų, kuriuos sukabinsime ant berželio šakelių ir t.t. Na, žodžiu... Idėjų turėjau daug, ir turbūt nereikia net sakyti, kad dauguma jų ir liko tik idėjomis: kviečių jau net nebandysiu želdinti, nes vis tiek nespės sudygti (nebent iš mamos Maximos nusipirkčiau gatavų želmenų); berželio šakų irgi dar neturiu, tad nežinau, kaip čia gausis su tuo Velykų medžiu, apie nertas vištytes iš viso patyliu – jeigu spėsiu užbaigti Justuko megztuką, tai gal nors vieną jų ir sukurpsiu, bet labai tuo abejoju.
Tačiau vis dėlto, kai ką man vis dėlto pavyko padaryti.
Visų pirma, Tomas Philips parduotuvėje pripirkau labai skanių šokoladinių velykinių saldainių: viščiukų, kiškiukų, kiaušinukų... Taigi, bent jau turėsiu kuo pasveikinti vaikučius Velykų proga.
Antra, greičiausiai Velykų proga Justukas pasipuoš nauju, ypatingai vasariškai linksmu, megztuku. Kadangi megztukas su kiškiais (na, ne tik, bet jų ten net du – žvelgia vienas į kitą), tai nusprendžiau, kad megztukas labai Velykinis.
Trečia, jau sudariau produktų, kuriuos reikia supirkti Velykų stalui, sąrašą. Ir net įsigijau dažų margučiams!
Na, o ketvirta (čia didžiausias dalykas!) - nuo pat tos dienos, kai prisiminiau, kad Velykos jau tik už savaitės, pradėjau „taupyti“ kiaušinių lukštus (t.y. išpūstus kiaušinius). Ir šiandien su Pauliuku ir Justuku jau ėmėmės pirmųjų dekoracijų. Kadangi vaikų fantazijos lavinimui ypatingai gerai tarnauja pieštukas/teptukas/kreidelės ir bet kokios kitokios piešimo priemonės, susirinkom visus namie rastus guašus bei teptukus, ir ėmėmės darbo. Aišku, darbas su Justuku reikalauja labai daug kantrybės (per tą dešimt minučių, kurias piešėme, gal tris kartus bėgom plautis rankų, nes to nepadarius rizikavom dažais pavaišinti ne tik grindis, baldus (kas ne taip baisu), bet ir ausis, akis ir t.t., bet iš 1.3 metų vaiko nieko daugiau ir negali tikėtis. Viso nudažėm keturis kiaušinius: Justukas ir Pauliukas po du. Taigi, jeigu tik pavyks gauti kačiukų arba berželių šakelių, jau bent keturis gražuolius margučius galėsime ten užkabinti. O jeigu užteks kantrybės, gal net pavyks pagaminti kokį margutį su karpytom dekoracijom – turėdavom anksčiau su Pauliuku tokią tradiciją. Tačiau šiais metais Paulius entuziazmo ko tai visai nerodė, tardamas: „Tai negi dabar iki dvidešimt metų aš čia ir karpinėsiu popierių ir gaminsiu kiškučius?! Va va, taip ir būna su tais vaikais: stengiesi, žmogus, dėl jų, organizuoji visokias darbščiųjų rankų dienas, o jie, pasirodo, dalyvauja tik kad neįskaudinti tavęs...
Taigi, Velykos. Kad būtų visai smagu kažkaip joms pasiruošti sugalvojau tik prieš savaitę. Puoliau naršyti po mamų forumus, ir greitai greitai prisirinkau milijoną idėjų, kaip galėčiau Velykas paversti jaukia šeimos švente (mes nusprendėme, kad niekur nevažiuosime, ir švęsime namie): priželdinsiu kviečių, kurie papuoš stalą; nunersiu mažytes vištytes, kurios apglėbs margučius, išpūsiu kiaušinių kevalus, ir kartu su vaikais prigaminsime iš jų daug kiškučių/viščiukų/žmogiukų, kuriuos sukabinsime ant berželio šakelių ir t.t. Na, žodžiu... Idėjų turėjau daug, ir turbūt nereikia net sakyti, kad dauguma jų ir liko tik idėjomis: kviečių jau net nebandysiu želdinti, nes vis tiek nespės sudygti (nebent iš mamos Maximos nusipirkčiau gatavų želmenų); berželio šakų irgi dar neturiu, tad nežinau, kaip čia gausis su tuo Velykų medžiu, apie nertas vištytes iš viso patyliu – jeigu spėsiu užbaigti Justuko megztuką, tai gal nors vieną jų ir sukurpsiu, bet labai tuo abejoju.
Tačiau vis dėlto, kai ką man vis dėlto pavyko padaryti.
Visų pirma, Tomas Philips parduotuvėje pripirkau labai skanių šokoladinių velykinių saldainių: viščiukų, kiškiukų, kiaušinukų... Taigi, bent jau turėsiu kuo pasveikinti vaikučius Velykų proga.
Antra, greičiausiai Velykų proga Justukas pasipuoš nauju, ypatingai vasariškai linksmu, megztuku. Kadangi megztukas su kiškiais (na, ne tik, bet jų ten net du – žvelgia vienas į kitą), tai nusprendžiau, kad megztukas labai Velykinis.
Trečia, jau sudariau produktų, kuriuos reikia supirkti Velykų stalui, sąrašą. Ir net įsigijau dažų margučiams!
Na, o ketvirta (čia didžiausias dalykas!) - nuo pat tos dienos, kai prisiminiau, kad Velykos jau tik už savaitės, pradėjau „taupyti“ kiaušinių lukštus (t.y. išpūstus kiaušinius). Ir šiandien su Pauliuku ir Justuku jau ėmėmės pirmųjų dekoracijų. Kadangi vaikų fantazijos lavinimui ypatingai gerai tarnauja pieštukas/teptukas/kreidelės ir bet kokios kitokios piešimo priemonės, susirinkom visus namie rastus guašus bei teptukus, ir ėmėmės darbo. Aišku, darbas su Justuku reikalauja labai daug kantrybės (per tą dešimt minučių, kurias piešėme, gal tris kartus bėgom plautis rankų, nes to nepadarius rizikavom dažais pavaišinti ne tik grindis, baldus (kas ne taip baisu), bet ir ausis, akis ir t.t., bet iš 1.3 metų vaiko nieko daugiau ir negali tikėtis. Viso nudažėm keturis kiaušinius: Justukas ir Pauliukas po du. Taigi, jeigu tik pavyks gauti kačiukų arba berželių šakelių, jau bent keturis gražuolius margučius galėsime ten užkabinti. O jeigu užteks kantrybės, gal net pavyks pagaminti kokį margutį su karpytom dekoracijom – turėdavom anksčiau su Pauliuku tokią tradiciją. Tačiau šiais metais Paulius entuziazmo ko tai visai nerodė, tardamas: „Tai negi dabar iki dvidešimt metų aš čia ir karpinėsiu popierių ir gaminsiu kiškučius?! Va va, taip ir būna su tais vaikais: stengiesi, žmogus, dėl jų, organizuoji visokias darbščiųjų rankų dienas, o jie, pasirodo, dalyvauja tik kad neįskaudinti tavęs...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą