Atostogos Palangoje 2013: Paulių išlydint

Brendu per Palangos kopas. Ant nugaros kuprinė su rankšluosčiais ir megztiniais (na, Lietuvos pajūryje viskas vyksta, kur su oru niekada negali žinot, kaip viskas pasisuks). Ant vieno paties – dar viena kuprinė ir fotoaparatas. Rankos irgi užimtos: vienoje rankoje maišas su smėlio žaislais, kitoje – plastikinis buteliukas su vandeniu. Pauliaus rankos irgi pilnos: jis neša kuprinę su maistu, kamuolį ir patiesalus.  Julius stumia savo motociklą, Justas - dviratuką. Abu mažieji vaikai zyzia, atseit jiems stumti savo transportą per smėlį yra sunku.  Sakau: „Nebejuokaukit – gi matot, kad laisvų rankų nebeturiu, tad vis tiek niekuo nepagelbėsiu“. Julius greitai primeta išeitį: pribėga prie manęs, čiumpa buteliuką su vandeniu ir, kol nespėju atsitokėti, į atsiradusią laisvą ranką įspraudžia motociklo vairą. Tuomet nepaprastai kupinu pasididžiavimo balsu sako: „Na va, dabar turi dar vieną ranką, mamyte, taip? Nesunku dabar tau?“. Ne, aišku, kad ne. Žymiai lengviau nei kad prieš kelias minutes buvo. Kaip tik ir galvojau, kaip čia man tuo vandens buteliuku atsikračius.

Čia buvo epizodas iš mūsų šių metų tradicinės kelionės į Palangą. Kaip jau irgi yra tapusi tradicija, ir šiais metais važiavome be Nerijaus (kurio pozicija Palangos atžvilgiu vis dar nėra pasikeitusi). Bet už tai tradiciškai su visais kitais giminiečiais. Vadinam tai atostogomis, bet atostogauja ten tikrai ne visi:).  Ir nepaisant to, kiek save nuteikinėčiau prieš atostogas, kad būsiu „visiška dzen“ ir į nieką nekreipsiu dėmesio, ant vaikų neburnosiu ir nebambėsiu, viskas labai greitai pasikeičia susidūrus su realybe. Todėl jeigu pliaže girdėjot ką nors plyšaujant „Justai, jeigu dar kartą trenksi Juliui, gali atsisveikinti su bet kokiom pramogom vakare!” arba “Juliau, dar kartą žengsi į vandenį be leidimo, sėdėsi ant patiesaliuko iki kol eisime namo!”, tai buvau aš.  Atsiprašau, kad jums teko tai kęsti:)

 

 

Gal buvot apsilankę Dinozaurų parke prie Klaipėdos? Aš taip be galo džiaugiuosi, kad tokių laisvalaikių vietų jau randasi Lietuvoje! Taip, dar daug trūksta, kad parkas taptų pilnu traukos centru, tačiau manau, kad ilgainiui būtent taip ir atsitiks.

 

 

Palangos HBH'e man labai įstrigo vienas epozidas: kol valgėme, pamačiau, kad Justas susimušo su kažkokiu nepažįstamu berniuku. Justas tuoj buvo pasodintas prie stalo. Sėdi visas piktas Justas ir bamba: "O tai ką man reikėjo daryti? Tas berniukas puolė Julių. Tu gali patikėt? Penkių metų vaikas puolė keturių metų vaiką, tai ar taip galima?! Tai negi neturėjau ginti brolio?!!!". Turėjai, aišku, kad turėjai... Tik gal ne pats puldamas muštis:)

 

Šių metų kelionė į Palangą buvo labai svarbi emociškai – tai buvo atsisveikinamoji kelionė su Pauliumi, kuris praktiškai iš karto po Palangos išvyko metams mokytis į JAV. Nu va, ir parašiau savo DIDŽIAUSIĄ metų naujieną  - šiuos mokslo metus mūsų namuose yra vienu šeimos nariu mažiau.

Ar buvo baisu išleisti penkiolikmetį sūnų už jūrų marių ir dar šitokiam laikotarpiui? Apie viską iš pradžių, kaip ir paprastai.

O pradžia turbūt būtų tokia, kad aš pati (tiesa, būdama metais vyresnė) laimėjau apsikeitimų programos konkursą (ta „Apsikeitimų programa“ tik taip vadinasi, nes iš tikrųjų, tik į vieną pusę apsikeitimas vyksta) ir metus praleidau mokydamasi JAV. Taigi, aš labai gerai savo kailiu esu patyrusi, kiek daug duoda tokia patirtis, ir tikrai žinojau, kad visa širdimi linkėčiau to ir sūnui. Vat taip ir gyvenom šiuos praėjusius metus:  kartu su Pauliumi suspaudę kumščius laukdavome eilinio konkurso turo rezultatų ir nusiteikinėdavome vis kitam ir kitam etapui. Konkursas truko ilgai. Tikrai labai ilgai. Ir net kai jau jie šeši buvo atrinkti, laukimas nesibaigė: apie tai, kad Paulius atrinktas, sužinojome birželio pradžioj. O apie tai, pas ką jis važiuos ir kad išvažiuos rugpjūčio pradžioje, sužinojome... liepos pabaigoje. Galit įsivaizduot, ant kokių adatų sėdėjome visą vasarą:)

Kaip Pauliui einasi ten? Nuostabiai. Aš negaliu atsidžiaugti matydama nuotraukas, kurias karts nuo karto jis įkelia į Facebook‘ą: visose jose jo akys tiesiog spindi. Negaliu atsidžiaugti, girdėdama, kad jis ten ėmėsi veiklų, apie kurias net negalvojo Lietuvoje: šiuo metu jis lanko golfą (už kelių mėnesių golfą pakeis beisbolas, tuomet krepšinis , po jo – sunkioji atletika), pradėjo groti gitara, savanoriauja šunų prieglaudoje, įsijungė į paauglių lyderystės ugdymo klubą... Tai čia vien iš to, kiek aš žinau: stengiuosi laikytis programos rekomendacijų, ir neatimti daug laiko, klausinėdama Pauliaus apie tai, kaip jam sekasi ir ką jis veikia.

Gyvena Paulius tradicinėje amerikiečių šeimoje. Jį į savo šeimą pakvietė pora, kuri savo tris vaikus jau yra užauginusi (visi trys jau sukūrė šeimas ir gyvena atskirai). Tiek tėtis, tiek mama (taip Paulius juos vadina) yra be galo aktyvūs ir jaunatviški: visi jų savaitgaliai yra suplanuoti, ir leidžia juos tiek keliaudami po kalnus (turi vasaros namelį kalnuose), tiek su savo keturačiais duodamiesi po pelkes ar lankydamiesi įvairiuose renginiuose. Aš galvoju, kad Paulius apie geresnę šeimą sau net ir didžiausiuose sapnuose susapnuoti negalėjo. Ir dar... jo amerikietiški tėvai, nusprendę, kad vienam paaugliui namuose turėtų būti ne taip smagu, nusprendė imti ne vieną apsikeitimų programos dalyvį, o iš karto du (iš Lietuvos ir iš Serbijos). Mes su Pauliumi tiesiog buvome apstulbę, sužinoję, kad Amerikoje jis turės savo amžiaus brolį. Visą gyvenimą tik apie tai Paulius ir svajojo: turėti bendraamžį brolį! Negalėjom patikėti, kad tokia galimybė – pajusti, ką reiškia, kai kartu su broliu gali eiti į mokyklą, kartu ruošti pamokas, kartu keliauti, žaisti ir net pyktis – jam buvo suteikta.

Kaip jaučiasi Justas ir Julius? Pasiilgo brolio. Vieną vakarą Italijoje girdėjau, kaip kitame kambaryje, visai prieš užmiegant, Justas sako Juliui: „Juliuk, bet kiek ilgai mes Pauliaus nematysim... Ir Kalėdos praeis, ir Nauji Metai, ir mano gimtadienis... Ir tik prieš tavo gimtadienį Paulius grįš. Labai labai ilgai, taip Juliuk?“

  

Tačiau gera žinia jiems yra ta, kad jų žaidimo erdvė dabar dvigubai išsiplėtė. Vieną dieną, kai įprastai nesitvarkė žaislų, viską, kas buvo išmėtyta išnešiau. Paprastai nešdavau į garažą, tačiau dabar toptelėjo, kad puikiausiai galiu išvengti lipimo iš antro aukšto žemyn, ir pasinaudoti Pauliaus kambariu, kuris yra visai šalia mažųjų kambariu. Blogas sprendimas, oi blogas!!! Nes labai greitai abu vaikinai užtiko, kur žaislai sudėti ir dabar… turime du apkuistus žaislais kambarius namuoseJ. Pauliau, pažadu: kol grįši, visus žaislus atgal į jų kambarį parboginsiu, kad nieko net neįtarsi:)