Paprastos Mamos dienoraštis

Savaitgalis, kuomet viskas ne taip, kaip turi būti

2012-01-16T07:34:00.004+02:00

"Kraustomės kitą savaitgalį“, - pasiūlė Nerijus. Ir nors ten, kur kraustytumėmes, dar nėra nei baldų, nei užuolaidų, nei šviestuvų (iš tikrųjų, turbūt būtų lengviau išvardinti tai, kas ten yra, nei tai, ko nėra), neilgai galvojusi, sutikau, kad „kitas savaitgalis“ kraustymuisi kaip tik tinka. Tai
taip ir nutarėm. Ir tada, kai jau „sukirtom rankom“, Nerijus prisiminė, kad būtent kitą šeštadienį planavo su vaikais eiti į ledo ritulio varžybas. O aš ta proga prisiminiau, kad turiu bilietus į sekmadienio „Keistuolių teatrą“.

„Kažko turim atsisakyti“ – pareiškė Nerijus. Ir šiek tiek palaukęs pridūrė: „Ledo ritulio aš tikrai neatsisakysiu“. O aš, be abejo, net neplanavau atsisakyti teatro. Tad taip ir palikom tiek vieną, tiek kitą. Kaip ir, beje, planus kraustytis. Iki pat paskutinės minutės užsispyrėliškai tuo tikėjom ir
dėjom visas pastangas: Nerijus vis spaudė baldininkus, kad šie tikrai nevėluotų ir iki penktadienio vakaro sumontuotų bent jau pagrindinius baldus, aš iš darbo pritempiau dėžių daiktų pakavimui. Dar daugiau: per Justo gimtadienį (o taip – kitas įrašas bus apie „varliukų ir gandro“ šventęJ) naudodamiesi proga visus pakvietėme į kraustymosi talką.

O dabar apie tai, kaip viskas buvo įgyvendinta.

Nerijus į ledo ritulį vis dėlto nuėjo. Tiesa, ne šeštadienį, kaip buvo planavęs, o penktadienį. Ir pabuvo, iki kol Julius prisikakojo (neįsivaizduoju, kas jam ten užplaukė, nes jau šimtas metų taip nebuvo jam atsitikę).

Po varžybų, palikęs man vaikus, nuvažiavo patikrinti, kaip sekasi baldininkams, ir ten jo laukė dar vienas siurprizas: nei viena iš kriauklių neveikia. Kraustymosi planas buvo atšauktas.

Už tai šeštadienį galėjau kruopščiai pakuotis darbus. Taip kruopščiai, kad per visą dieną sugebėjau tik tris dėžes daiktais užpildyti. Apie tai, kad kruopščiai, tai tikrai nejuokauju: nei vieno žaidimo ar puzzle nedėdavau į dėžę, prieš tai nepatikrinusi, ar netrūksta nors vienos detalės, o patikrinti dėliones greitai nesigauna. Tačiau galutinio rezultato tas kruopštumas tikrai nepateisina.

Sekmadienį, kaip ir buvau planavusi, išsiruošiau su vaikais į „Mamulės Mū“ (Justas be galo mėgsta šias knygeles) spektaklį Keistuolių teatre. Įsitaisėm patogiai salėje, tačiau neužilgo į mūsų vietas prisistatė kiti žmonės. Tuomet ir supratau, išsitraukusi bilietus, kad į spektaklį atėjom ne tą dieną – maniškis tik po savaitės! Gerai dar, kad ir “Geltonų Plytų Kelias” buvo mūsų norimų pamatyti spektaklių sąraše.

Na, neprisimenu, kada dar būtų taip nesisekę laikytis plano:)

Nauji Metai, Senelis Šaltis ir nesuskaičiuojama gausybė eilėraščių:)

2012-01-07T08:15:00.005+02:00

Pirmą Naujųjų Metų dieną abu su Nerijum iš pačių tolimiausių atminties kertelių traukėm visus įmanomus eilėraščius. Nes namuose vaikščiojo du Seniai Šalčiai, ir vis reikalavo sakyti po eilėraštį. Viskas vykdavo maždaug taip: Senis Šaltis Julius ateina prie manęs su savo raudonu Rimi maišu, žiūri į akis ir klausia: „Noji dovaų? Paakyk eilėaastį“. Ir aš turiu sakyti, o jis, nenuleisdamas žvilgsnio laukia. O kai jau sulaukia elėraščio pabaigos, linksmai nusišypso ir išdidžiai iš maišo ištraukia „dovaną“. Tada pasisuka į Nerijų, ir klausia to paties: „Noji dovaų?“. Ir taip neįsivaizduojamą galybę kartų viskas tęsėsi, nes negana to, kad tas maišas dovanų būdavo nesibaigiantis, bet dar ir Senių Šalčių buvo ne vienas.

Kai pirmą kartą pamatėm, kokios dovanos yra traukiamos iš to didžiulio maišo (pvz. viena lego detalė), net silpna pasidarė, įsivaizdavus kiekį eilėraščių, kuriuos teks pasakyt. Gerai dar, kad tie Seneliai Šalčiai labai jau nepretenzingi pasitaikė – jie nei kiek neprieštaraudavo, jei savo visų laikų topinį eilėraštį apie troleibusą Nerijus sakydavo milijoną kartų iš eilės – kol jam pačiam jis atsibodo.

Pradėjom nuo eilėraščių apie žiemą. Tuomet deklamavome tuos, kurie nors kiek buvo vaikiški. Na ir baigėme visokiausiais fragmentais iš „Anykščių Šilelio“, „Metų“ ar „Trakų pilies“.

O Senis Šaltis pas mus dabar „ant bangos“ todėl, kad tikrai turime tokią tradiciją per Naujus Metus sulaukti į namus ateinančio Senio Šalčio. Visame gražume! Oi, kaip myliu šią tradiciją... Aišku, šiek tiek kvaila, kad tokiame trumpame laikotarpyje vaikus aplanko net du „dovanų nešikai“ (Kalėdų Senelis įsliūkina paslapčia Kalėdų naktį ir palieka dovanų po egle, o Senelis šaltis ateina su maišu pats Naujųjų Metų išvakarėse), bet širdis neleidžia atsisakyti nei vieno iš jų. Tik vat dovanų „svorį“ vis mažinu, kad tai daugiau būtų simbolika, nei noras iš tiesų sulaukti kokios nors svajonių dovanos.

Rašiau, kad Kalėdų laikotarpio šiemet kažkaip visai nepajutome. Už tai Naujųjų sutikimas vien dėl Senelio Šalčio buvo ypatingas!

Išsitraukę karnavilinių rūbų dėžutę, vaikai visą vakarą matavosi kaukes ir sprendė, kokiu personažu norės būti. Paulytė išsirinko meškutės, Justas nykštuko, o Juliukas – katytės. Išdažėm visiems ūsus, kad tiktų prie kaukės (Julius baisiausiai reikalavo, kad katės ūsai būtų geltoni, tad iš pradžių nudažėm geltonai, paskui jau pats susivokė, kad geltona spalva nelabai matosi, tad perdažėme juodai) ir laukėm visą vakarą Senelio.

Laukti teko ilgai, nes šiek tiek susimakalavom, ir nesusikalbėjom su Seneliu dėl laiko. Tiek ilgai, kad vaikai ir užsimiršo, kaukes tai nusiimdavo, tai vėl užsidėdavo. Ir baigėsi tuo, kad kai jau išgirdome, kad Senelis skambina į duris, Julius puolė į baisiausią paniką, nes niekur negalėjo rasti savo katytės kepurės. Bėgo į vieną kambario pusę, į kitą – galop čiupo iš dėžės ežiuką, ir užsimaukšlino jį. Tad turėjome ežiuką su ūsiukais.

Tačiau kaip nušvinta vaikų akys išvydus Senelį Šaltį! Nors ką ten aš šneku, “vaikų akys”… būtumėt matę, kaip Nerijaus, pasipuošusio meškučiu, akys žibėjo… J

Kaip visada, man labai smagu buvo stebėti vaikų reakcijas ir elgesį. Visų pirma, kaip jie elgiasi pasitikdami Senelį: įžengia Senelis pro duris (oi gerą senelį turim – jau antri metai mums gelbėja!), ir klausia savo storu balsu: “Na, ar yra čia gerų vaikų?“. Ir Justas jau nežino, ką atsakyt - tik žvilgt į mane baimingom akim J. „Yra, yra“ – atsakau Seneliui, ir lydim senelį prie fotelio.

Kaip ir pernai, Paulytė su Justu puola sakyti eilėraščių. Ir choru, ir po vieną. Julius tik sėdi man ant kelių, ir nieko daryti nesiruošia. Čia vėl įdomu buvo, kaip iniciatyvą į rankas ima ir už Julių atsakinėja Justas: pvz. Senelis klausia: „Na, Juliuk, o tu gal irgi man kokį eilėraštį pasakysi ar dainelę padainuosi“?, ir Juliui dar nespėjus išsižioti, Justas atsako: „Ne, jis tai nei eilėraščio, nei dainelės nesakys. Jis tik paploti gali“. Senelis Šaltis nusijuokia, ir atsako, kad jeigu jau taip, tai jis labai džiaugsis ir tuo, jeigu Julius paplos. Bet net ir ploti Julius griežtai atsisako. Tačiau dovaną paima J

O pabaigai – keletas „žieminių“ eilėraščių. Nedaug jų turiu (ir dar mažiau jų mokuJ ), bet gal kam bus naudinga:

LEDINUKAS

K.Kubilinskas (ištrauka)

Ledo rūmuose nuo seno
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką.

Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs, nesustiręs
Bet kur eina, ten ir girias:

Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus,
Kiškį piškį užpustyti,
Ežį kežį užmigdyti.

Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau.

PER PŪGĄ, PER VĖJĄ

Autorius nežinomas (bent jau aš nežinauJ)

Per pūgas per vėją
Senis Šaltis ėjo.
Jį pas mus šiandieną
Kiškiai atlydėjo.

Tai gražūs gražūs
Senio Šalčio batai,
Neša jie Senelį
Pas vaikus kas metai.

Per pūgas per vėją
Senis Šaltis ėjo,
Prie eglutės mūsų
Šiandien atskubėjo.

Tai geras geras
Tu esi Seneli,
Tik greičiau atriški
Dovanų maišelį

SENELIS ŠALTIS

Aut. Jonas Lapašinskas

Baltučiu takučiu, su maišu ant pečių,
Kailinėliais baltais vaikšto Šaltis rytais,
Vakarais ir dienom, šalto vėjo pėdom...

Jo ledinė lazda ir šerkšnota barzda.
Akiniai dideli – Šaltis mato toli...
Kaip ten žaidžia vaikai, ar geri jie draugai.

Ar jie prausias švariai, ar jie mokos gerai.
Jei gerai – linksmas jis pasibels į duris.
Dovanėlių atneš... Gausi tu, gausiu aš...

NAUJAMETINIS 1

Ar miške gyveni, seneli?
Bet ten labai šalta.
Gal turi sniego namelį?
Tokį baltą baltą.

Kas lovelę tau pakloja?
Kai miegučio nori?
Kas dainelę padainuoja?
Ar mane sapnuoji?

Ten miške tarp eglių,
Linksma visada
Ar ilga, seneli,
Lapės uodega?

NAUJAMETINIS2

Aut. Martynas Vainilaitis

Mes nulipdėm Sniego Senį -
Sniego Senį Besmegenį.
Na, o Senis Besmegenis:
- Nesmagu, vaikai, be Senės!
Mes nulipdėm Seniui Senę -
Kaip ir Senis - Besmegenę.
Na, o Senė Besmegenė
Anūkėlių užsimanė.
Mes papustėm delnukus
Ir nulipdėm anūkus.

2012-uosius pasitinkant

2011-12-26T22:06:00.005+02:00

Pas mus mažieji vaikai kompo dar nėra atradę. Tai yra, iki šiol. Žinau, kad kiti tokio amžiaus (ypatingai, Justo amžiaus) vaikai sugeba ir kompiuterį įsijungti, ir kai kuriuos nesudėtingus žaidimus žaisti, bet pati šio proceso neskubinau – tiesiog, tikiu, kad spės.

Tačiau atsitiko kartą taip, kad išėjo Paulius į lauką, palikęs įjungtą Playstation2. Aš tuo metu kuičiausi virtuvėje, Julius – su manim. Po kurio laiko atsitokėjau, kad Justo jau kurį laiką negirdėti. Nueinu į miegamąjį, ir ten randu savo vidurinėlį pultelius beknibinėjantį, ir į mane gailiom akim žiūrintį: „Aš nežinau, kaip čia reikia žaisti...“. O aš jau tokia – jeigu jau iškyla poreikis kam nors, sprendžiu greitai. Tad ir šiuo atveju, mestelėjau akį į žaidimą, pamačiau, kad ten tiesiog kažkokios mašinos važiuoja, pamokiau Justą kaip naudotis pulteliu, ir vėl išdūmiau atgal prie puodų. Po keliolikos minučių grįžtu atgal pasižiūrėti, kaip tam mano vaikinui sekasi vairuoti ir apstulbstu: pasirodo, tos mašinytės ne tik važiuoja, bet dar ir transformuojasi į kažkokius robotus ir šaudo viską aplinkui!” Išvydus tokį vaizdelį, iš karto tariau: „Ne, Justai, šaudymo žaidimų mes nežaidžiame“, ir jau norėjau iš karto viską išjungti, kai išgirdau Justą tariant: „Aš šaudau ne į bet ką – tik į policijos mašinas. Kitaip jos mane sustabdo ir nebeleidžia toliau važiuoti...“. Vat taip va - tetruko vos keletą minučių dar keturių neturinčiam vaikui išsiaiškinti žaidimo taisykles.

Tačiau kadangi poreikis žaidimams jau iškilo, ir kadangi tikrai nenoriu, kad vaikai žaistų „šaudymosi“ žaidimus, Kalėdų proga tiek Justas, tiek Julius gavo savo pirmąjį kompiuterinį žaidimą: vienas su slidžių, kitas – lenktyninių mašinų trąsomis. Nes vienas laiške Kalėdų seneliui išreiškė norą gauti slides, o kitas – mašinas.

Apskritai kalbant, šios Kalėdos mums labai nekalėdiškos. Na, taip jau visiškai. Namų nedekoravome (jeigu neskaitysime ištiestos ant lovos nykštukų kepurėlių girliandos), žiemos eilėraščių nesimokėme, į jokius naujametinius karnavalus nėjome. Mažai betrūko, ir eglės namie nebūtume turėję...

O jeigu tik viskas būtų ėjęsis pagal planą, būtų buvę visiškai kitaip. Tačiau dabar turime tai, ką turime.

Tas planas nebuvo kaži koks ypatingas: tiesiog planavom pagaliau (po metų įsirenginėjimo) persikraustyti į naujus namus. Žymiai didesnius ir patogesnius. Tokius, kuriuose kiekvienas turėtumėm po savo kampą (na, išskyrus Nerijų, nes jam teks tenkintis garažu – čia mes taip juokaujam). Tokius, kuriuose laisvai tilptų didžiulė eglė (net ir dvi, nes pagal planą viena turėjo stovėti viduje, o kita – lauke). Ir, aišku, kalėdinės dekoracijos.

Tačiau, kaip jau turbūt supratote, planas mums nepavyko. Iš pradžių sakėme įsikraustysime lapkričio mėnesį. Tada sakėme, kad būtinų būtiniausiai Kalėdas švęsime naujuose namuose (dėl to ir eglės iki paskutinės minutės nepuošėme – kam? Gi pasipuošime persikraustę). Neįsikraustę Kalėdoms vis dar šnekėjome, kad gal Naujiems Metams pavyks. Dabar jau nebešnekame nieko... Tai yra, Velykas tikrai ten turėtumėm sutikti :)

Tad šiemet gyvenome tikrai ne Kalėdinėmis, o persikraustymo nuotaikomis: kokius baldus kur planuoti, kokiom spalvom dažyti ir t.t.

Tačiau kai ką „Kalėdiško“ vis dėl to turėjome. Pvz. Labai džiaugiuosi, kad šiemet prisijungiau prie Eglės organizuojamos laiškų akcijos – tai buvo bene smagiausia atrakcija. Visų pirma, tiek Julius, tiek Justas gavo po adresus mergaičių, kurioms turi išsiųsti atvirukus. Tada abu ėmėsi „meno“ ir sukurpė dvi kalėdines atvirutes:

Užrašė, ko linki Kalėdų proga (mašinų, kas be ko:) ).

Suruošę atvirukus ėjome kartu į paštą jų išsiųsti (Julius, tiesa, rėkė visa gerkle, matydamas, kad jo atvirukas yra dedamas į voką, ir kažkur išnešamas). Ir galiausiai – laukėme mus aplankančių atvirukų. Įspūdinga! Kiekvieną dieną keliaudavome tikrinti pašto dėžutės, ir koks pagaliau buvo džiaugsmas sulaukus.

Dar buvome ištiesę nykštukų kepurėlių girliandą virš lovos, kur kas rytą visi trys vaikinai rasdavo po saldžią nykštukų lauktuvę (nes niekam kitam neturėjau fantazijos).

Ir parašėme laiškus Kalėdų seneliui, kuriuos priklijavome prie lango, kad jis perskaitytų. Tuos pačius langus dar išpurškiau dirbtiniu sniegu. Stengiausi, kad atrodytų panašu į besmegenius, ir kokias penkias minutes gal taip ir atrodė. O po tų penkių minučių supratau, kad pasibaigus šventiniam maratonui turėsiu valyti ne tik langus, bet ir užuolaidas.

Oi, tiesa, vos ne pamiršau vienos iš labiausiai šventinių atrakcijų: sausainių kepimo. Vat šitam reikalui visada laiko atrandam. Labai smagiai mums tai einasi: iškepam, vaikai sausainius nudailina. Pačius gražiausius Justas atsideda ir padeda po eglute (Kalėdų Seneliui). Julius, nutaikęs proga, palenda po eglute ir visus suvalgo. Kepam iš naujo:)

Tai va tokios daugmaž buvo mūsų Kalėdos. Tikiuosi, kad Jūsų Kalėdos buvo daug labiau kalėdiškos, ir linkiu kuo geresnių Naujųjų Metų!

Savaitgalis sau Romoje

2011-12-12T21:35:00.012+02:00

Banalu, aišku, būtų eilinį kartą teisintis, kad visiškai nebeturiu laiko: visada mėgau sakyti, kad laiko visi turime vienodai. Tik paskirstome jį skirtingai. Ir vat man paskutiniu laiku jau gaunasi viską paskirstyti, kad blog‘ui laiko nebelieka.

Tačiau nemoku apsakyti, kaip ilgiuosi rašymo ir kaip noriu pasipasakoti. Šį kartą – apie Romą. Iš tikrųjų, ir įspūdžių turiu daug, ir laiko: ar taip, ar taip sėdžiu aerouoste ir dar kokias geras porą valandų sėdėsiu...

Taigi, esu Italijoje.
Išvykau darbo reikalais, tačiau nusprendusi, kad tokią progą nuodėmė būtų praleisti, likau ir savaitgaliui. Kviečiausi Nerijų, nenorėjo, bandžiau pakalbinti keletą draugių, irgi nepavyko, taigi Romoje buvau viena.

Iš viso Romoje turėjau praleisti keturias dienas: atvykti vėlai vakare trečiadienį, ir išvykti vakarop sekmadienį. Man, pripratusiai ypač skrupulingai planuoti laiką, tiek dienų atrodė tarsi visa begalybė!!! Numačiau, kad Romoje perskaitysiu dvi knygas (dėjausi į lagaminą tris, bet paskutiniu momentu vieną išėmiau), surūšiuosi nuotraukas spaudinimui, rašysiu blog‘ą bei susiplanuosiu Kalėdas. Be abejo, dar buvau nusiteikusi daug „šopintis“ (todėl ir lagaminą vežiausi tik pustuštį, kad visos nusipirktos gėrybės tilptų), valgyti daug itališko maisto ir aplankyti visas įžymiąsias vietas. Tai gerai, kad dar kokių virbalų ir siūlų nesugalvojau pasiimti... Nes matomai, kad visai su protu susipykau ir laiko pojūtį praradau: iš tikrųjų, keturios dienos, iš kurių dvi – darbinės – tikrai nėra daug.

Bet pradėsiu nuo pradžių.

Dar nerašiau (ir jeigu nepamiršiu, prie progos parašysiu), bet prieš kelias savaites pas mus vis tik atvyko giminės iš Venesuelos. Na, tie - naujai atrasti – giminės, apie kuriuos prieš kelis metus dar nieko net ir nežinojome. Ir taip jau išėjo, kad jie skrido pas mus iš Romos, taigi, galėjau iš pirmų lūpų išgirsti galybę patarimų. Ir vienas iš patarimų buvo: nesėsti Romoje į taksi. Neva dėl to, kad italų vairuotojai yra plėšikai, ir jeigu matys, kad esi užsienietis nuplėš iš tavęs nerealius pinigus (kaži, ir ką man tai primena? :) ). Ir dar dėl to, kad viešasis transportas Romoje yra stebuklingai paprastas ir patogus (čia man taip venesueliečiai gyrė).

Prieš tęsiant toliau, būtina pasakyti, kad iš tiesų tai yra pirmas kartas kuomet keliavau viena (Estijos ir Latvijos neskaičiuoju). Na, taip, kuomet buvau šešiolikos, skridau į JAV, tačiau ten man pačiai vienai viso labo reikėjo persėsti iš vieno lėktuvo į kitą. Viskas – daugiau absoliučiai visose kelionėse keliaudavau arba su Nerijum, arba su kelionių agentūra, arba su kokia drauge ar kolega. Turint omeny tiek šį faktą, tiek tai, kad aš esu absoliučiai nesiorientuojanti apylinkėse ir žemėlapiuose, sprendimas nusileidus Romoje ne sėsti į taksi, o keliauti viešuoju transportu visiems mane pažįstantiems turėtų pasirodyti mažų mažiausiai keistas, bet būtent taip aš ir pasielgiau.

Ir dabar klausykit, kaip aš keliavau.
Pirmiausia, nusprendžiau, kad nesuksiu galvos dėl ateities, ir sprendimus darysiu tik vienu žingsniu į priekį: tai yra, tik įveikusi vieną etapą galvosiu, kaip judėti toliau. Todėl, vos išlipus iš lėktuvo, ramiausiai nužygiavau ieškoti lagaminų – toks buvo mano sugalvoto „plano“ pirmas žingsnis. Sulaukus savo lagamino, pasukau ieškoti informacijos. Nieko jie ten man nepagelbėjo, nes išsiaiškinau tik tai, ką ir anksčiau žinojau: į savo viešbutį galiu arba vykti taksi (maždaug 40,00EUR), arba važiuoti viešuoju transportu. Kiek kainuos viešasis transportas nežinojau, bet nusprendžiau, kad 40,00EUR yra tikrai daug, ir pasukau neaiškiom kryptim, ieškodama, už ko dar užsikabinti.

Ačiū dievui, pasitaikė superinis bilietų į traukinius pardavėjas, kuris man išaiškino, kad geriausia man būtų keliauti traukiniu iki Ostienses stoties, iš ten eiti į Palasporte ir sėsti į metro, o tada jau – pėstute arba autobusu iki viešbučio. Ir dar viską ant lapelio gražiai surašė, nes matė, kad grybauju. Blogiausia buvo tik tame, kad pas tą superinį pardavėją palikau savo viešbučio vaučerį, taigi, nebežinojau savo viešbučio adreso. Bet pavadinimą žinojau, tad judėjau pagal planą toliau: įsėdau į traukinuką ir, pusvalandį padardėjusi, išlipau reikiamoje stotelėje. Išlipusi apsidairiau ir, nusižiūrėjusi labiausiai patikimą vyriškį, pakišau jam po nosim traukinių prižiūrėtojo prikeverzotą lapelį ir – voila – paaiškėjo, kad šis vyriškis irgi eina į metro! Tas vyriškis ne tik kad padėjo nusigauti į Palasporte, nupirko man metro bilietą, bet ir vėliau prižiūrėjo, kad tikrai išlipčiau ten, kur reikia, tad iki šios vietos sekėsi tiosiog nerealiai.

O vat paskui prasidėjo smagumas smagumėlis... Kiek klausiau žmonių, visi sakė, kad tas mano viešbutis nuo metro stotelės yra netoli, ir galima nueiti pėstute. Arba galima važiuoti autobusu. Tingėjau aiškintis, kur yra autobuso stotelė (visi turbūt žinot, kaip gerai italai šneka angliškai ir kokia tikimybė ant angliakalbio pataikyti), tad nusprendžiau žygiuoti pėstute. Juk visi sakė, kad netoli! O buvo jau nelabai toli vidurnakčio... Įsivaizduojat, kokia drąsuolė atsirado?!

Taigi ėjau. Ėjau ir ėjau, ėjau ir ėjau, o gal nebuvo matyti. Žingsniavau vos ne kažkokio greitkelio pakraščiu – karts nuo karto kokia mašina prašvilpia, žmonių beveik nematyti. O baisu… Staiga užvystu stotelę, ir joje laukiančias merginas. Trys sėdi ir kikena kiek toliau, viena – stovi pačioje autobuso stotelėje. Galvoju, o, super, - paklausiu, ar dar toli viešbutis. Tačiau mums prasilenkiant toji, stotelėje, pakelia ranką, norėdama sustabdyti mašiną, ir, šiai nesustojus, keikdamasi ranką nuleidžia. Ir tik tuomet, atsisukdama, užmato mane. “AUKA!” – perskaitau iš jos žvilgsnio ir momentaliai suprantu, ir kas čia per moteriškės, ir ką jos vidurnaktį čia veikia. Greitindama žingsnį, prasilenkiu. Kažką man jos dar šaukė, bet jau nesiklausiau (aišku, jeigu ir būčiau klausiusis, vis tiek nebūčiau nieko supratusi), nes jau bėgau kiek kojos neša. Turiu omeny, tiek “bėgau”, kiek galėjau: kur ten labai jau pabėgsi su kompiuterio kuprine ant nugaros, rankinuku ant vieno peties, fotoaparatu ant kito ir lagaminu rankose - būtų norėjusios, tikrai būtų be vargo prisivijusios.

Paaiškėjo, kad nuo metro stotelės iki viešbučio – 1,7km. Nei daug, nei mažai, taip sakant. Bet tikrai nebenorėčiau tokios avantiūros pakartoti.

O viešbutyje dar kartą susinervinau. Nes kambarį gavau tokį, kad blogiau jau nebūna. Tik įsivaizduokit: pakylate viršų į antrą aukštą, ir matote, kad į kairę ir į dešinę nuo lifto yra koridorius su kambariais. O vat mano kambarys buvo nei į kairę, nei į dešinę, o iš karto prie lifto! Dar daugiau: prie pat kambario durų radau pilną cigarečių peleninę, kas reiškia, kad čia dar ir rūkomasis, o ant sienos kabėjo telefonas – na, tas, kuriuo susiskambina viešbučio darbuotojai. Tiesiog visas komplektas „privalumų”!. Norėjau iš karto kambarį pasikeisti, bet visas viešbutis buvo užimtas tad vieną naktį vis tik teko pakentėti.

Va šitaip mane pasitiko Roma :)

Tačiau toliau viskas buvo nuostabu. Na, beveik.Jau pirmą dieną supratau, kad Romoje šilta. Ir kad su savo aukštakulniais žieminiais batais tiesiog numirsiu. Todėl nieko nelaukusi, nusipirkau naujus. Pačius pigiausius, nes man tik rūpėjo, kad jie būtų be kulnų ir ne su kailiu.

Darbinė kelionės dalis praėjo tiesiog nerealiai: ne tik susipažinau su kitų šalių kolegomis, bet ir be galo smagiai praleidau su jais laiką šlifuodama naktinę Romą. O nuo šeštadienio likau viena ir, pasiėmusi Ž. įdėtą žemėlapį su TOP 10 lankytinų vietų, nuo pat ankstyvo ryto išsiruošiau į Romos centrą.

Jau nežinau, kada paskutinį kartą tiek buvau vaikščiojusi... Vatikanas, Panteonas, Koliziejus, Trevi fontanai... – man atrodo, kad visas TOP 10 vietų ir aplaksčiau, o į dienos pabaigą kojų jau tiesiog nejaučiau. Negalėjau atsidžiaugti naujais batais, nes be jų tikrai būčiau neatlaikius.

Bet nepavyko išvengti ir taip vadinamų "spąstų turistams". Ir taip sugadino nuotaikąi!
Papasakosiu. Žodžiu, maklinėju sau aplink Koliziejų (į vidų eiti nesiruošiau), o aplinkui visokie ala karžygiai-romėnai nusifotografuoti kviečia. Vienas pristojo, kad nusifotografuočiau kartu. Sakau, nenoriu – atstok. Ne, vis tiek jis aiškina, kokia aš be galo graži ir bla bla bla. Į tas jo kalbas nekreipiu dėmesio (ir arkliui gi aišku, kad visom tą patį sako!), bet paskui kažkaip įsišnekam (nes man reikėjo pasiklausti kelio prie kito objekto), ir jis lyg tarp kitko sako: „Ai, einam, nusifotografuosim kartu prie Koliziejaus“. Kaip kokia kvaiša nuėjau, tas gražuolis mano fotoaparatą įdavė savo kolegai ir kad pripleškino jie man aibę durnų nuotraukų: vienoj aš iškėlus kardą jam virš galvos, kitoj jis man bučiuoja ranką, trečioj šiaip kaip nors vypso – nu žodžiu, tokių foto, kurias iš karto ištrint galima. Net ir norėjau taip padaryt, pykčio pagauta, bet paskui susilaikiau, pagalvojus, kad gal vėliau gailėsiuos. Žodžiu, prisifotkinam, ir tada tas jo kolega kaip niekur nieko sako: „20,00EUR“. Vos iš klumpių neiškritau. Aišku, tiek net nesiruošiau mokėt. Bet ir dėl tų 10,00 EUR, kuriuos
atidaviau, vis dėl to buvo pikta. O įdomiausia, kad viena iš tų dviejų knygų, kurias įsidėjau į Romą ir kurią jau tąkart buvau perskaičiusi, vadinosi „Manipuliacijos vadovas: kaip neįkliūti į pinkles“. Ir kokio velnio tokias knygas reikia skaityti, jeigu vis tiek nieko neišmoksti? :).

Šeštadienio vakare buvau tokia pavargus, kad nuo bet kokios minties apie vaikščiojimą jau vemt vertė. Tačiau kaip tik tą vakarą dar nusprendžiau įlįsti į internetą, ir pasitikrinti, ar tikrai visas rekomenduotinas vietas aplankiau, ir užtikau, kad dar yra kažkokia „Teisybės burna“, į kurią galima įkišti ranką ir, jeigu esi melagis, liūtas ją nukąs. Nu trūks plyš užsimaniau prie tos galvos atsirasti. Įtariau, kad čia bus panašiai kaip su šunimi Tokijuje (turiu aš tokią istoriją, kaip visus Japonijoje priverčiau klaidžioti, ieškant ypatingosios šuns statulos, kuri pasirodė nesanti niekuo ypatinga, tad iki šiol visi tie mano bendrakeleiviai per dantį mane traukia), bet savęs perkalbėti nepavyko. Todėl iš ryto išsiregistravau viešbutyje ir, su visa savo manta, patraukiau dar kartą
Romos centro link. Pliaupė lietus, mano batai klapsėjo, pati visa išvargau nerealiai, bet „Teisybės burną“ suradau. Tiesa, rankos nekišau (nes buvau tvirtai nusprendusi pinigų tądien neišleisti nė cento, o mačiau, kad visi žmonės, prieš kišdami ranką, turi įmesti monetą), tad taip ir nežinau, būtų nukandęs ar ne.Tai va taip prabėgo tos mano kelios dienos „sau“ Romoje.
PS1. Naujieji batai neatlaikė – suplyšo dar prieš atvykstant į aeruostą. Todėl vėl užsidėjau savuosius žieminius, ir dabar jau esu ramiai nusiteikusi pasiekti Lietuvą.
Tikiuosi, be nuotykių :)

PS2. Iš tikrųjų, vienai keliauti nėra taip jau smagu, kaip buvau nusiteikusi. Kažkaip... ne taip, ir viskas.

PS3. Iš tikrųjų, dabar jau esu ne be Romoj, o Rygoj. Tiesiog tiek laiko užtrukau, kol prisiruošiau patalpinti aerouoste rašytą įrašą į blog‘ą :)

Lėlės. Mamoms?! O kodėl gi ne! :)

2011-12-04T09:36:00.013+02:00

Šiaip įdomu: ar jūs turite namie lėlių? Na, aišku, suprantu, kad tos, kurios augina mergaites, tikrai turbūt turi, bet vat būtų įdomu, ar turi namuose lėlių tos, kurios augina vien berniukus?

Atvirai pasakius, savo berniukams (nors ir žinau, kad stereotipai yra blogai, kad berniukai irgi mielai žaistų su lėlėm, jeigu tik jų turėtų, bla bla bla) nesu pirkusi. Tiesa, vieną lėlytę Juliukui padovanojo močiutė:

Kitą tokią kaip ir lėlytę, bet iš tiesų Buratiną, Julius atsitempė į Vilnių iš Kurtuvėnų. Iš pradžių nesitraukdavo nuo jo nei per žingsnį – ir valgyti, ir miegoti kartu eidavo (nuotraukoje žemiau pagautas kadras, kuomet abu vyrukai - vienas su Buratinu, o kitas su savo meškinais) žiūri filmukus) Justas su savo meškiuku), tačiau vėliau ėmė vargšui Buratinui rankas kojas išsukinėti, tad konsifkavau kuriam laikui.Iš tiesų, lėlės yra mano silpnybė. Ne itin stipriai išreikšta, bet vis tik. Todėl lėles aš perku. Ne savo berniukams. Sau.

Kuomet buvau maža, turėjau mylimiausią lėlytę Kristinutę – visiškai mažytę lėlytę, kurios nepaleisdavau iš rankų. Kitos lėlės irgi turėdavo savo vardus, bet tik šį, kuris man buvo pats gražiausias, iki šiol prisimenu. Tuo pačiu vardu vadinu ir vienintelę ir vaikystės išsaugotą lėlę. Turbūt, iš įpratimo.
Ir sėdi ta mano Kristinutė pas namuose vaikams nepasiekiamoje vietoje – aukštai ant lentynos. Užėjus nostalgijai, karts nuo karto nusikeliu ją ir peršukuoju. Ir vėl atgal pastatau. Berniukai žino, kad ši lėlė – mamos. Bet to nežino svečiai. Todėl būna kartais, kuomet pas mus svečiuojasi mažos mergytės, kad jų tėvai tiesiog, nieko bloga negalvodami, nukelia ją nuo lentynos ir paduoda merginoms tąsyti. Nieko nesakau, bet širdy apsidžiaugiu, kai kas nors supratingesnis lepteli: „Klausyk, juk jeigu ta lėlė sėdi ten aukštai, kad niekas nepasiektų, tai ne be priežasties turbūt!”.

Iš naujo meilė lėlėms atgijo (ką tik atgijo, tiesiog suvešėjo!) ruošiantis Indrutės krikštynoms. Ta proga ne tik įsigijau lėlę Indrutei, bet ir dvi sau. Tiesa, ne abi jas pirkau.

Indrutei lėlės ieškojau ne tik per pardavėjus internete, bet ir verčiau Kurtuvėnų žaislų lobynus. Va ten ir užtikau lėlytę, beveik tobulai atitinkančią mano idealios lėlės apibrėžimą: vidutinio dydžio, minkštučiu kūneliu, kurį malonu „čiūčiuoti“. Tačiau krikštynoms man netiko dėl to, kad buvo šviesiaplaukė, o man buvo reikalinga tamsiaplaukė. Bet nesusilaikiau, ir priglaudžiau šią lėlę pas save. Nusprendžiau, kad bus Darata (ir tikiuos, kad nepamiršiu, bo man dažnai pasitaiko sugalvoti vardą ir paskui jį pamiršti – gal dėl to dauguma mano lėlių yra Kristinutės).
Ieškodama lėlės krikštynoms, buvau prisiregistravus supermamose lėlių temoje. Neišsiregistravau, todėl ir toliau gaudavau pranešimus apie parduodamas lėles. Likimo ironija: iš karto po krikštynų atsirado skelbimas su tobulai mano įsivaizduojama lėlyte! Vėl nesusilaikiau. Cha... Tik dabar, berašydama, pagalvojau, kad jai vardą irgi buvau uždėjusi, bet jau nebeprisimenu. Et, išrinksiu kokį kitą. O dabar įdomioji dalis...Matėte, kokiais baisiais rūbais mano Kristinutė aprengta? Ilgai ilgai ruošiausi tam procesui, ir pagaliau jis atėjo: išsitraukiau vašelį ir pagaliau nunėriau bent kiek padoresnius rūbelius savo lėlei. Juokėsi visi, kas tik netingi, žiūrėdami į mane, susirangiusią fotelyje su neriniu rankose, bet man buvo vis vien. Už tai dabar ne tik Kristinutė, bet ir ta kita, bevardė, gali nesigėdydamos į žmones išeiti :)

Halloween ir moliūgai

2011-10-30T06:40:00.002+02:00

Vieno darbinio vakarėlio metu (o taip, pagaliau ir vėl mano gyvenime vyksta DARBINIAI vakarėliai!!!) mažame ratelyje žmonių plepėjom apie šį bei tą, ir kažkaip kalba išėjo apie tarptautines šventes. Prisiminus, kad Halloween’as jau visai ant nosies leptelėjau: “Niekada gyvenime nesu drožinėjus moliūgo! Kiekvienais metais planuoju, ir vis nesusiorganizuoju“. Vienas iš pašnekovų pažvelgė į mane, ir sako: „Na, nieko – kuomet susilauksi vaikų, tai atsitiks automatiškai“. Kitas, kuris šiek tiek daugiau pažįsta mane, pažvelgė į jį, nusijuokė ir pasakė: „Tai kad ji jau turi tris vaikus!”. Pirmasis šiek tiek sutriko, bet nepasimetęs papildė savo mintį: “Na, tai tuomet drožinėsi, kai vaikai pradės eiti į mokyklą”, kas vėl sukėlė mano juoką: “Tai kad vienas iš tų mano vaikų, žiūrėk, tuoj mokyklą ir baigs!”

Galit įsivaizduot, kaip toks pokalbis pakėlė man vakaro nuotaiką?! Tai ne mano auklė, su savo „Kaip trijų vaikų motina, tu labai gerai atrodai...”

Ir žinokit, šiais metais tikrai drožinėjau. Net du!

O į kitus metus nešuosi šias pamokas:
1. Šis procesas yra ženkliai paprastesnis nei aš įsivaizdavau;
2. Moliūgai kainuoja tikrai ne milijonus, kaip kad anksčiau galvodavau;
3. Išdrožinėtas moliūgas yra nepaprastai graži žvakidė, o vakarai su juo tampa tikrai jaukūs;
4. Moliūgai nėra ilgaamžiai – mūsų moliūgai, išdrožinėti savaitę iki šventės, jos taip ir nesulaukė.

Muilo burbulų fiesta

2011-09-18T23:34:00.008+03:00

Šiaip, pagal savo natūrą aš esu plepė.

Na va, pagaliau ir sau tai pripažinau. Nes paprastai visus bandau įtikinti, kad visą vaikystę buvau visiška tylenė, o būdama suaugusi kalbos dovaną atgaunu tik tuomet, kai jaučiuosi saugi - t.y. artimųjų rate. Bet kuomet matau, kaip visi kvatoja, išgirdę tokius mano postringavimus ir aiškinimus, tai ir pati jau pradedu tuo nebetikėt.

Bet nors ir būdama plepi, iš tikrųjų paslaptis laikyti moku. O kartais galiu nešnekėti iš principo (oi, ką aš čia šneku – tai bene geriausiai įvaldyta mano savybė – turbūt net galėčiau kokio tylėjimo rekordo siekti. Aišku, prieš tai reiktų gerokai mane įpykinti, nes tylėti be tokio impulso kaip pyktis gal būtų kiek ir per sudėtinga). Dar pasitaiko, kad ko nors „nedasakau“. Tiesiog šiaip sau, dėl įdomumo. Pavyzdžiui, visai neseniai rašau Nerijui žinutę per skype: „Tu gal turi veržlių? Šešiolikinių?“. Aišku, gavus tokį klausimą, kiekvienam smalsu turbūt pasidarytų, kurių velnių tos veržlės reikalingos, todėl jis, vietoj to, kad tiesiog atsakytų į klausimą, atrašo: „O kam tau?“. Galvojat, varginčiausi plėstis ir pasakoti? O ne, ne mano stilius. Todėl ramiausiai atrašau: „Reikia“. Po kiek laiko dar pamatau, kad ir kažkokio glicerino, kuris parduodamas visai netoli Nerijaus darbovietės, trūksta, tad vėl rašau jam užklausimą: „O į Metalo gatvę ar galėtum nuvažiuoti ir nupirkti glicerino?“. Vėl jis man nei taip, nei ne, o tik „Kam tau?“. Ir vėl nieko nepeša, nes atgal pareina atsakymas: „Tam pat reikalui, kaip ir veržlės“.

Na, bet kai namie užkliuvo jam mano puodas su įtartinu skysčiu vonioj, teko pasipasakot, ką čia su tom veržlėm ir glicerinais gaminu.

O gaminau muilo burbulus. Atsiuntė draugė Rasa receptą (tiesą pasakius, jeigu prieš tai nebūčiau užmačiusi jos nuotraukų, tai receptu visai turbūt ir nebūčiau susidomėjusi – ot, pamanyk, reikia čia daug mokslo muilo burbulams pasigaminti!), tad ilgai nelaukusi ir puoliau visko virti:
- 2 litrai vandens (užvirinam jį pirmiausia);
- 0.5 litro citrininio Fairy skysčio indams plauti (jį atsargiai supilam, kad labai jau nesuputotų);
- 2.5 šaukšto cukraus (tokių su kaupu)
- 1 šaukštą kepimo miltelių;
- 50 g glicerino
Iš karto pasidariau ir gaudyklę. Ir, aišku, iš karto viską išbandėme su vaikais. Namie. Nes ne su mano kantrybe yra laukti, kada gi pagaliau lietus baigs lyti ir galėsime išeiti išbandyti visko lauke. Ir vat šitoje vietoje, taip sakant, išmokau dvi pamokas:
1. Yra beveik neįmanoma padaryti galingų burbulų kambaryje, kuriame žmogus vos ne vos apsisukti gali.
2. Linksmybės labai greitai pasibaigia, kuomet reikia vėliau išsikuopti kambarį. Prieš leidžiant burbulus galvojau: ot, baisus čia daiktas – na, šiek tiek pasipils vandens su indų plovikliu ant žemės – pamanykit, gi ne koks aliejus! Bet kuomet kambario grindys nuo to ploviklio išputojo ir atrodė, kad jau niekada nenusiplaus nuo grindų, nesvarbu, kiek kartų beskalaučiau, gailėjausi visą šį reikalą užvedusi.

O vat šiandien pagaliau sulaukėm tokio oro, kad galėjom šią atrakciją išbandyti lauke. Super duper nerealiai! Ir iš vis, sekmadienis buvo nerealus.

Jau iš vakaro nusprendėme, kad važiuosime į kaimą. Paprastai aš į kaimus nesiveržiu, bet šį kartą ši mintis idealiai derėjo su mano planais: visų pirma, norėjau išbandyti burbulus, visų antra, fotografijos kursuose gavome užduotį už savaitės pristatyti šimtą nuotraukų. Šimtą!!! Ir ne šiaip sau kokių, o techniškai tvarkingų ir fotografuotų skirtingose aplinkose. Iš kur gauti tiek tų skirtingų aplinkų?! Taigi, idėja praleisti dieną kaime man buvo kaip čia buvus – ir muilo burbulams paleisti, ir juos pafotografuoti. O Nerijus norėjo pagrybauti. Tai vat taip ir leidom dieną: jis grybauja, mes su vaikais leidžiam muilo burbulus. Jis su vaikais grybauja, aš – fotografuoju debesis ir pušis. Na, idealiau tiesiog ir nesugalvosi.

O burbulai iš tikrųjų gavosi fantastiški. Ko nepasakysi apie mano fotografijas. Bet vis tiek be galo didžiuojuos savim: per šiandien dieną nei karto nenaudojau „žaliojo“ fotoaparato mygtuko, valio! valio! valio!
Dar kartą ačiū Rasai už pasidalinimą nuoroda, ir, aišku, muilo burbulų recepto autorei

Indrutės krikštynos

2011-09-12T17:09:00.020+03:00

Šį kartą grįžtu į blog'ą su įspūdžiais iš ypatingai gražios šventės – Indrutės, dabar jau tapusios krikštadukra, krikštynų.

Indrė – Nerijaus brolio dukrytė. Be galo apsidžiaugiau sulaukus kvietimo tapti jos krikštamote – mano manymu, išrinkti krikštatėvius savo vaikui yra vienas sudėtingiausių sprendimų tėvams , tad labai vertinu tokį parodytą pasitikėjimą.

Indrutės mamytė (irgi Inga, beje :) ) svajojo apie paprastas, šiltas ir nuoširdžias krikštynas – manau, kad jos būtent tokios ir buvo.

O savo pasakojimą apie krikštynas pradėsiu iš toli. Na, jį ir reikia pradėti iš ganėtinai toli, nes man krikštynų šventė prasidėjo jau prieš mėnesį iki pačios krikštynų dienos: vos gavusi pakvietimą pradėjau sukti galvą, kuom galėčiau prisidėti, organizuojant šią šventę. Ir, atvirai pasakius, šį kartą, skirtingai nuo savo vaikų krikštynų, jutau begalinį džiaugsmą būtent ruošdama įvairiausias krikštynų smulkmenas – garbės žodis, organizuodama savo vaikų krikštynas, tikrai tiek laiko nepraleidau naršydama internete ir ieškodama informacijos apie įvairias krikštynų tradicijas, papročius ir kita. Gal dėl to, kad šį kartą, skirtingai nei anksčiau, nereikėjo sukti galvos dėl pagrindinių organizacinių klausimų.

O startavau "projektą" nuo mergaitiškų suknelių peržiūros internete: na, aišku, nuo ko gi daugiau ir pradės toji, kuri augina berniukus... Kita vertus, juk pasirūpinti krikštijamo vaiko apdarais yra kaip ir krikštamotės pareiga. Ir kokių tik grožybių neprisižiūrėjau... Galva tiek susisuko, bežiūrint mamyčių nertas sukneles, kad dar kiek ir, primiršusi savo praktines galimybes šiuo klausimu, būčiau užsimojusi suknelę Indrutei nunerti pati:). Gerai dar, kad turėjau proto pasitarti su Indrutės mama, nes paaiškėjo, kad Inga norėtų tiek Indrę, tiek Deimantę (o buvo numatytos dvigubos abiejų sesučių krikštynos) papuošti vienodai. Tačiau kadangi mūsų nuomonės suknelių klausimu (t.y. kad nertos suknelės - pačios pačiausios:) ) sutapo, aš ir toliau sėdėjau internete. Tik dabar šiek tiek kitokiu tikslu: ieškodama patikimų moterų, kurios ne tik sugebėtų nunerti abiem merginom sukneles, bet ir padarytų tai laiku. Pagaliau radau tokią, ir ilgai nelaukdamos užsakėm sukneles abiem krikštukėms. Merginos krikštynų dieną atrodė tiesiog fantastiškai!
Kuomet jau su rūbais buvo viskas aišku, ėmiausi Krikštynų laikraščio. Ech, kaip smagu buvo jį kurti! Net pačiai buvo sunku tuo patikėti. Dabar net stebiuosi, kaip galėjau būti negirdėjusi apie tokius laikraštukus anksčiau – tikrai gaila, kad nesuorganizavau tokio dalyko savo vaikams (o gal ir buvau viena ausim girdėjusi, bet visai kitaip juos įsivaizdavau, ir todėl pasąmoningai šią idėją atmečiau, nežinau). Kadangi internete išstudijavau galybę tokių laikraštukų pavyzdžių, labai aiškiai įsivaizdavau, kokio būtent laikraščio noriu: šilto, asmeninio, su galybe artimųjų išsakytų ir papasakotų minčių, palinkėjimų ir istorijų iš mergaičių vaikystės. Tai yra, tokio, kurio vertė sulyg metais tik augtų ir kurį visada būtų malonu pavartyti.

Tiesa, jeigu ir jūs nuspręstumėt imtis tokio laikraštuko kūrimo, neturėkit tokių iliuzijų (kaip kad aš, pavyzdžiui), kad galėsite jį paruošti greitai. Užtruksite, net jeigu ir turėsite po ranka daug kitų laikraštukų pavyzdžių ir informacijos. Aišku, kažkokį šabloninį laikraštuką galima sumaketuoti labai greitai, tačiau suasmeninto laikraštuko kūrimas yra tikrai laikui imlus procesas: juk reikia apklausti artimus žmones, tą informaciją apdoroti, pritaikyti, parinkti tinkamas nuotraukas… Tačiau visas šis triūsas tikrai atsiperka, kuomet matai galutinį variantą, ypatingai, jeigu jis toks, kokį ir įsivaizdavai.

Savo laikraštuką suskirsčiau į tokias logines dalis:
a) Pradinis puslapis, kuriame aprašoma pagrindinė dienos naujiena ir pristatomos dvi krikštukės;
b) Krikšto papročiai ir tradicijos, artimų žmonių mintys apie tikėjimą;
c) Šeimos medis bei artimųjų pristatymas;
d) Puslapiai, skirti tėčiui ir mamai;
e) Skiltis, skirta seneliams;
f) Prisiminimų skiltis ir pamokančios istorijos.

Iš esmės, nieko naujo – visas šitas dalis galima atrasti turbūt kiekviename krikštynų laikraštuke. Pagrindinis skirtumas turbūt buvo tame, kad prie kiekvienos oficialios informacijos ar palinkėjimo sekė tam tikras artimųjų žmonių pasakojimas: jų mintys apie tikėjimą ir krikštą, prisiminimai iš mergaičių vaikystės, mergaičių linksmi posakiai ir naudotini žodžiai ir t.t.

Labai dvejojau, ar reiktų apie tokio laikraštuko kūrimą pasipasakoti Indrutės tėveliams. Viena vertus, labai norėjau padaryti siurprizą krikštynų metu. Kita vertus, man labai trūko informacijos, kuri padarytų laikraštuką šiltesnį ir asmeniškesnį – būtent tų intarpų, kuriuos galėjo suteikti tik pokalbiai su artimaisiais. O šiandien džiaugiuosi, kad vis dėl to nugalėjo praktiškesnioji mano pusė, nusprendusi, kad geriau jau dovanoti laikraštį, turintį ilgalaikę vertę - manau, kad šis sprendimas buvo teisingas.

Kuomet nunešiau laikraštuką spausdinti (o spausdinau ant A3 popieriaus, nespalvotai –kad būtų kuo panašiau į tikrą laikraštį), išvydau, kad krikštynoms yra siūloma aibė kitų idėjų: pradedant puodeliais ir baigiant meškiukais su krikštynų marškinėliais. Mano akis užkliuvo už specialių krikštynų saldainių. Aišku, net nesvarsčiau tokius saldainius užsakinėti (ir mokėti 80lt už kilogramą!!!) – ne, ne, ne - čia jau nebūtų panašu į mane, tačiau pati idėja patiko. Todėl tiesiog pas draugę darbe ant spalvoto popieriaus atsispausdinau saldainių popieriukų šablonus, prisipirkau saldainių „Meška Šiaurėje“ (negana to, kad jie man – skaniausi, dar ir akciją prekybos centrai kaip tik tą savaitę jiems paskelbė), užsimaukšlinau vienkartines pirštines ir... pervilkau saldainius. Nieko ypatinga, bet ant stalo žiūrėjosi labai gražiai.Labiausiai šių saldainių gviežėsi Justas su Juliumi. Mat namuose jų valgyti neleidau (sakiau, kad šitie - skirti šventei), tad jie baisiausiai laukė, kada gi ta diena pagaliau išauš (faktas, kad saldainių su meškomis skonis yra visiškai toks pats, jų neįtikino). Nuotraukoje žemiau: momentas, kai pagaliau ta akimirka atėjo:)Tik su tais šventiniais saldainiais yra vienas niuansas, kurį reikia turėti galvoje. Vaiko nuotrauka ant saldainio popieriuko labai gražiai žiūrisi, kol saldainis guli saldainių inde, tačiau vaizdas pasidaro visai liūdnas, kai tą pačią nuotrauką matai... šiukšlių kibire. Ar besimėtančią ant žemės. Todėl aš iš karto kategoriškai atmečiau idėją daryti saldainių popieriukus su mergaičių nuotraukomis – mūsų krikštynų saldainiai buvo papuošti paprastomis vaikiškomis pėdutėmis. Ir palinkėjimais.
Ir kaip pataikiau! Jau po krikštynų Indrutės mama pasakojo: „Pamačiusi saldainius net nutirpau: pagalvojau, kad gal tu pakeitei savo požiūrį ir vis tik atspausdinai saldainius su nuotraukomis. Traukiu melsvą saldainį, žiūriu – pėdutės. Bandau imti žalią – irgi. Ir tuomet pajutau, kaip užplūdo nerealus palengvėjimo jausmas!“

Dar paruošiau krikštynų lauktuves svečiams. Kuomet prieš gerus metus lankiausi pas savo draugę Jūratę, ji padovanojo man savo dukrytės, kuri buvo krikštyta prieš kelias savaites, krikštynų arbatėlę. Šita mintis man pasirodė tokia šilta! Apskritai, man labai gražu, kuomet atsisveikinant svečiams yra įteikiamos lauktuvės: per Juliuko krikštynas aš visiems įteikinėjau po Krikštynų maišelį su saldainiukais, o vat šioms pasiskolinau arbatos idėją. Argi galėjo būti kitaip – juk tiek arbatžolių šiais metais prisidžiovinau!!!
Nors su tom arbatom tai irgi juokas... Atsimenat, jau buvau užsiminus, kad rankos tiesiog iš tolo kvepia melisom? Tai vat, tą dieną kaip tik ruošiau šiuos krikštynų pakelius. Įdomiausia buvo, kad nors (čia man taip atrodė), krikštynoms buvau atidėjusi ir pridžiovinusi neįmanomai didelį kiekį melisų ir raudonėlių, galiausiai, jas sutrupinus ir išskirsčius po pakelius, paaiškėjo, kad kiekvienam tenka... vos po kelis valgomuosius šaukštus žolelių! Nebuvo, kur dingti - teko aukoti visas savo atsargas, o vėliau dar kartą organizuotis vizitą į daržą Kurtuvėnuose.

Dar krikštynoms ruošiau tortą. Na, nieko ypatinga – juk tortas tik dar viena krikštamotės pareiga. Ypatinga buvo gal tik tai, kad nusprendžiau tortą kepti pati – kažkaip paskutiniu metu labai retai girdžiu, kad kas taip elgtųsi. Iš pradžių ir aš neketinau, bet vėliau persigalvojau. Ne be Nerijaus, kuriam labai patinka mano tortai, pagalbos. Tačiau pagalvojau, kad jis tikrai teisus: absurdas būtų tortą užsakinėti, kuomet be jokių problemų jį gali išsikepti pati. Tokį, kokį mėgsti. Gal ir nebus tai pats gražiausias tortas, bet bent jau visi bus tikri dėl to, kokius produktus valgo. O ir energetika juk visai kita...

Gerai, pereinam prie dovanų. Jau iš pradžių žinojau, kad Indrutei dovanosiu sidabrinį krikštynų šaukštelį, su išgraviruota informacija apie jos gimimą, krikštynų datą ir t.t. – sakoma, kad labai sveika yra valgyti būtent su sidabriniais įrankiais, tad norėjau, kad Indrutė tokį turėtų. Dar žinojau, kad labai noriu padovanoti lėlę – tokią, kuri Indrutei primintų ją pačią krikštynų dieną. Po ilgų paieškų radau internete lėlę, kuri labiausiai atitiko man įsivaizdavimą (buvo tiesiog paprasta minkšta lėlytė ilgais tamsiais - čia kad būtų panašu į Indrę - plaukais), ir šią lėlytę papuošiau krikštynų rūbeliais. Nunėriau jai rankinuką, į kurį įdėjau simbolines krikštynų dovanėles: česnako skiltelę (kad nuo piktų dvasių saugotų), muilo gabalėlį (kad visada švari būtų) ir angeliuką (kad saugotų ir globotų).
Iš pradžių, sugalvojusi, kad dovanosiu lėlytę, turėjau tokią mintį šiai lėlytei kiekviena ypatingesne Indrutės gyvenimo proga vis numegzti po rūbelių komplektą – na, pvz. susietą su teminiu gimtadieniu, karnavalu ir t.t. Bet dabar, kai jau žinau, kiek man truko šiuos rūbus nunerti, jau nebesu dėl šios minties tokia tikra... :)
Dovanų gavom ir mes su seneliais: seneliams buvo įteikti mediniai šaukštai (kad visada turėtų košės anūkams pamaitinti), o mes gavome paveiksliuką su Indrės rankutės atspaudu (originalioje dovanoje to kaspinėlio kairėje nebuvo, bet man jis čia labai tiko)
Tai va tiek krikštynų organizavimo buvo iš mano pusės. Viskuo kitu pasirūpino tėveliai: ir gražiai papuoštu stalu (krikštynos buvo švenčiamos namuose), virš kurio vėliau buvo iškeltos abi krikštukės, kad ir jų gyvenimas būtų sotus ir laimingas, ir papildomomis veiklomis prie stalo, iš kurių galima išskirti tai:
- Svečiams buvo paduoti du krikštynų albumai – mamytė įsigijo juos paprasčiausioje foto parduotuvėje, tik pirko tokius albumus, kur nuotraukas reikia ne įsegti į įmautes, o įklijuoti senoviniu būdu. Kiekvieno puslapio viršuje buvo palikta vietos svečio nuotraukai (bus įklijuota nuotrauka iš krikštynų dienos), o apačioje - svečio palinkėjimui;
- Traukėme korteles su atskirais žodžiais (pvz. Dviratis, riedučiai ir t.t.) ir turėjome sugalvoti pasižadėjimą mergaitėms, susijusį su šiuo žodžiu. Savo pažadą užtvirtinti turėjome "Širšių medumi" Dar man patiko tai, kad kiekvienam krikštynų dalyviui buvo įteiktas žydras krikštynų kaspinėlis, kurį reikėjo prisisegti prie širdies ir visą krikštynų dieną segėti;
Na va, po truputį ir priartėjau prie pabaigos. Ai tiesa, kalbant apie krikštynas, neturėčiau pamiršti ir to, kaip aš rūpinausi SAVO apdarais. Nes tai buvo lyg dar vienas projektas-projekte. O buvo taip: benaršydama internete ir besigrožėdama mergaitiškomis krikštynų suknelėmis tiek užsisvajojau, kad... užsigeidžiau suknelės ir sau. Nertos. O aš jau, žinokit, tokia esu - jeigu ko užsimanau, tai ir su kuolu neišmuši. Tad ir šiuo atveju buvo ne kitaip: kuomet jau taip sugalvojau, nedelsdama ir ėmiausi žygių. Pirmiausia, įkalbėjau tetą pasiūti pasuknelę (ir ką aš be savo viso rato giminių daryčiau?!!!). Žydrą. Nes tokios gi krikštynų spalvos:). Tuomet užsisakiau viršutinės dalies nunėrimą pas tą pačią nerėją, kuri nėrė ir sukneles mergaitėms. Baisiausiai bijojau, kad nunerti nespės, bet surizikavau. Užsisakiau batus iš Amerikos (ne dėl to, kad čia nieko tinkamo nėra, o dėl to, kad pas mus kainos kosminės). Batai atkeliavo jau paskutinę dieną, kai aš, jau praradusi viltį jų sulaukti, jau buvau įsigijusi kitus batus (gerai dar, kad nepradėjau nešioti, tai be jokių problemų gražinau atgal). Ir galiausiai nusinėriau papuošalus (apyrankę ir vėrinį), kurie tiktų į porą su mano ryškiais turkio batais. Nežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet pati sau jaučiausi labai graži :).

Ir vaikus papuošiau. Ne kažkaip ypatingai, bet su varlytėmis po kaklu abu broliukai vis tiek atrodė ganėtinai puošniai :)

Na va ir viskas:). Tikiuosi, kad kam nors, intensyviai besiruošiančiam krikštynoms, ši informacija bus naudinga:). Daugiau apie krikštynas galite paskaityti ankstesniuose įrašuose: Juliuko krikštynos ir Justuko ir Paulytės krikštynos

Nu negi nepakalbėsi apie krepšinį?!

2011-09-11T08:39:00.003+03:00

Ir iš tikrųjų, nu negi tokios visuotinės psichozės metu nei žodeliu neužsiminsi apie krepšinį? Neįmanoma.
O krepšiniu aš dabar sergu. Ir sergu ne tik už Lietuvą, bet ir kitas komandas. Dėl to, kad patinka krepšinis, bet labiausiai tai dėl to, kad įmonėje lošiame totalizatorių, ir žiūrime, kuris gi iš mūsų geriausias orakulas. Ir nors kol kas velkuosi pačiame sąrašo gale, vis tiek man labai įdomu, ar komanda, už kurią spėjau, laimės, ar ne.

Kartais prieinu iki absurdų. Pavyzdžiui, pradėjau ketvirtadieniais lankyti fotografijos kursus (seniai svajojau, bet tik dabar prisiruošiau). Jau turiu būtinų būtiniausiai žengti pro duris, kad per visus kamščius suspėčiau į kursus laiku, bet negaliu - iki rungtynių pabaigos liko tik kelios minutes, ir iki šiol neaišku, kuri gi laimės: Makedonija ar Gruzija. Na būta gi dėl ko – šimtas metų man tiek dėl vienos, tiek kitos! Bet vis tiek atsitraukti nuo teliko negaliu, nes stačiau už Makedoniją, ir turiu būti tikra, gavau tuos kelis taškiukus už spėjimą, ar ne.

Vieną dieną sugalvojau, kad, norint pajusti tą krepšinio dvasią, reiktų nors kartą visiems nueiti stebėti krepšinio rungtynių bent jau į kokią kavinę. Na, tikrai, kad nesąmonė: vyksta toks neeilinis įvykis Lietuvoje, o mes krepšinio rungtynes žiūrime tik namie, prie televizoriaus ekrano. Tiesa, Nerijus keletą kartų lietuvių komandos palaikyti ėjo net į salę, tačiau bilietus gavo tik sau, tad aš vis tiek likau namie su zyziančiais (“O kodėl gi mes negalim irgi eiti žiūrėti krepšinio į salę su tečiu?!) vaikais.

O vat vakar, visiškai neplanuotai, gavom bilietus į visos dienos krepšinio rungtynes arenoje. Visai šeimai! Aišku, ne į tos dienos, kai lietuviai žaidžia, bet mums vis tiek nerealiai daug džiaugsmo buvo. Tad vakar pas mus buvo krepšinio diena: atvažiavom visi penki į 18.00 val rungtynes (Valio! Maniškiai, t.y. makedonai, vėl laimėjo!), po rungtynių įdavėm Inetai visus tris vaikus, o patys su Nerijum vėl iškeliavom atgal į salę - stebėti dar vienų rungtynių (Dar kartą valio! Šį kartą rusams, už kuriuos stačiau!)
Buvo tikrai super: prisipūtėm balionus, sirgom už komandas, stebėjom, kaip komandas palaiko jų sirgaliai. Na, tikrai nėr ko net lyginti su rungtynių stebėjimu prie televizoriaus ekrano.

Vaikai savo vietose išsėdėjo be jokių problemų – visą laiką susikaupę stebėjo rungtynes. Tik Justas vienu momentu labai prajuokino: nei iš šio, nei iš to, vos prasidėjus rungtynėms, jis priskreto prie Nerijaus, kad jam būtinai reikia lietuvaičio maikės. Iš pradžių, niekaip nesupratom, kas jam čia užėjo: Nerijus iš tiesų buvo apsivilkęs Lietuvos sirgalio maike (Ineta kaip tik prieš rungtynes atvežė ir padovanojo), bet dar niekada taip nėra buvę, kad Justas prašytų Nerijų atiduoti savo maikę. Paslaptis paaiškėjo, man detaliau apžvelgus salę: visiškai netoli nuo mūsų sėdėjo Justo amžiaus berniukas, kuris vilkėjo tokia pačia kaip Justo kepurėle su Lietuvos vėliavos spalvom. Ir dar tas berniukas, skirtingai nuo Justo, vilkėjo žalią sirgalio maikę. Iš karto pasidarė aišku, kokia čia vapsva Justui įgėlė:)

Ruošiame arbatų atsargas žiemai

2011-08-19T16:28:00.004+03:00

Mano rankos net iš tolo kvepia arbatų žolėm. Kartais užuodžiu netyčia kilstelėjusi rankas prie nosies, o kartais ir sąmoningai pauostau. Nes labai jau tas kvapas malonus...

Ši vasara man yra išskirtinų išskirtiniausia. Na, tikrai neprisimenu, kad būčiau taip atsidavusi atostogavusi ir taip atsidavusi į visokias keisčiausias veiklas puolusi. Daržų ravėti. Kambarių tvarkyti (net ne savų, kas įdomiausia!!!). Vaistažolių rinkti. Arbatžoles džiovinti. Garbės žodis, atrodo, tarsi gyvenčiau paskutines dienas, tad norėčiau išsunkti jas iki negalėjimo.

Na, tiesą pasakius, ir jaučiuosi panašiai...

Gerai, pasakysiu. Žodžiu, nuo šios savaitės Mama-Paprasta (t.y. aš) baigia savo tinginiavimo dienas ir po keturių metų pertraukos braukia į darbą. Ufff... negaliu, tuoj apsiverksiu, ir kodėl tos dienos turėjo baigtis???! :)

Gerai, užteks žliumbenti: apie tai, kaip man sekasi adaptuotis naujame ritme (tik nesijuokit: atsibudau pirmą darbo dieną 4val ryto ir daugiau nebeužmigau – taip bijojau pramiegoti :) ), kaip iš naujo turiu mokytis avėti aukštakulnius ir kaip vėl kiekvieną dieną turiu sukti galvą, kuo gi čia apsirengus, parašysiu kada kitą kartą (gal). O šiandien norėjau pasigirti šių metų arbatų ir vaistažolių derliumi.

Kai Nerijus išvydo mane grįžtančią iš Kurtuvėnų su dėžėm dėželėm, pilnom visokiausių žolių, galvojau, kad iš namų su visom tom žolėm išvys (pas mus situacija vis dar nepasikeitusi – vis dar kuičiamės susispaudę žiauriai ribotame plote), bet buvau stipri ir įrodžiau, kad absoliučiai viskas man (MUMS!!!) yra reikalinga. Taigi, žiemai prisiruošėm:
Čiobrelių - kai jau užtikau, kad jie žydi, nepatingėdavau kas rytą nuvažiuoti prisirinkti. Ne po daug, tiesa, nes greit kantrybė išsekdavo, bet tiek žiemos arbatoms (o gi visada susirgus daktarai liepia gerti čiobrelių arbatą – bent jau mūsiškė daktarė), tiek įvairiems receptams (paskutiniu metu vis kažkaip užtaikau ant receptų, kur prašo įdėti čiobrelių) tikrai turėtų užtekti.

Vingiorykštės – šie metai bus pirmieji metai, kai bandysime gydytis šia vaistažole. Turiu pusseserę, kuri nepripažįsta jokių kitų vaistų, ir visas ligas išsigydo tik gerdama vingiorykštės arbatą ((na, aišku, bendrąją prasme žiūrint – jeigu kvepėtų plaučių uždegimu, tikrai abejoju, kad ji ir toliau pliumpintų tik šią arbatą ir ignoruotų gydytojų kalbas, kad jau laikas gerti antibiotikus). Būtent jos liaupsių šiam augalui prisiklausiusi, ir aš šiemet ėmiausi ieškoti aplink Kurtuvėnus pelkynų, kad galėčiau jų atsargų ir sau prikaupti. Ir ką jūs manot? Pasižiūrėjus internete, kaip maždaug jos atrodo, nuvažiavau į pievą ir... prisirinkau kraujažolių. Tai dar gerai, kad turėjau proto prieš džiovindama nuvežti tas savo „vingiorykštes“ pas tetą, kuri ir išaiškino, kad tai, ką laikau rankose, yra visiškai ne tai, apie ką ji man pasakojo. Ir kad nereiktų daug laiko gaišti kalboms, tuoj pat ir nusitempė mane į vietinį Šiaulių parkelį, kad su jos priežiūra prisirinkčiau tikrai tai, ko reikia.

Dar prisirinkau ramunėlių. Arba, sąžiningiau pasakius, Ineta prisirinko ir paliko Kurtuvėnuose džiūti, o aš šiek tiek iš tos jos krūvelės nukniaukiau. Na, bet nelabai turėjau pasirinkimo – ji jau visas jas buvo nurinkusi!

Liepžiedžių irgi žiemą nestokosim. Tai turbūt vienintelė vaistažolė, kurią pažįstu, ir žinau, kada reikia rinkti (kaip čia nežinosi – nesunku gi pamiršti, kad liepžiedžius reikia liepos mėnesį rinkt) . Kiek prisimenu, ir vaikystėj visada tik aš su tėčiu važiuodavom jų rinkti – kažkaip buvo nusistovėjusi taisyklė, kad čia jau mūsų darbas. Dabar, savo šeimoj, liepžiedžių tikrai nedaug vartojame (kažkaip neprigiję jie pas mus), bet nepriruošti jų žiemai tiesiog negalėčiau.

Žiemą susirgę dar galėsime gydytis ir aviečių stiebų ir lapų arbatom . Irgi tai bus pirmas mūsų eksperimentas su jom. O buvo taip. Sugalvojau, kad šiemet reikia būtinai prisirinkti aviečių ir išsivirti uogienių (Nerijus turbūt kvatotųsi už pilvo susiėmęs, nes jam atrodo, kad ir apie vieną, ir apie kitą geriausiu atveju galiu tik šnekėti). Net tris dienas iš eilės su tėčiu organizavomės išvyką į mišką, ir vis nesėkmingai: visą dieną būdavo puikiausias oras, bet vos tik tėtis grįždavo iš darbo, prapliūpdavo lietus. Ir ne koks nors paprastas pakrapnojimas, o tiesiog siaubingiausios liūtys. Tačiau šeštadienį vis tik ištrūkome. Tiesa, tėtis jau bandė atsikalbinėti, sako: „Dar truputį palaukiam...“. Klausiu: „O ko?“. „Nieko... Šiaip... Gal, sakau, lietus pradės lyti ir niekur vėl važiuot nebereikės“ :). Bet lietus neprapliūpo, ir mes išvažiavome. O išvažiavę, nesupratome, iš kur tie žmonės su aviečių krepšeliais traukia – kiek bevažinėjomės po mišką, nei vienos avietės nematėm. O kad išvyka nebūtų taip jau visai veltui, tai nors aviečių stiebų ir lapų prisirinkom. Nes buvom viena ausim girdėję, kad labai sveika.

Nors ką aš ten meluoju! Iš miško grįžome ne tik su aviečių lapais ir stiebais, bet ir… šilauogėmis, medumi ir net dviem cukinijom. Tikrai :). O buvo taip. Važinėjom, važinėjom po mišką ieškodami avietynų, ir galop man atsibodo ir sakau tėčiau: “Tu gi pažįsti eigulį – važiuojam pas jį, paklausi, kur tie avietynai yra!”. Taip ir padarėm. Nuėjo tėtis į eigulio namus, aš likau laukti mašinoj. Grįžta tėtis už kelių minučių atgal, ir sako: „Einam, eigulys kviečia arbatai“. Arbatai?!!! Ar galit įsivaizduot, kaip smagu sulaukti pakvietimo arbatai, kai esi apsirėdžiusi neaiškios kilmės ir jau neatmenamų metų senumo trenigais, avi numeriu tau per didelius botus, o visiškai nepagražintą veidą slepi po džemperio kapišonu??!!! (PS. Veidą slepiu ne todėl, kad nepasidažiusi, o todėl, kad erkių bijau :) ). Na, bet nesakysi juk, kad “Neisiu, nes šiandien negražiai atrodau”. Tad nuėjom arbatos, o grįžom jau su tiek eigulio pridovanotų gėrybių, kad vos į rankas tilpo.

Nu va, kaip nuklydau nuo pasakojimo.

Grįžtant prie arbatų temos, dar pasakysiu, kad žiemą gersime ne tik vaistines, bet ir šiaip, savų užsiaugintas arbatas: melisų ir raudonėlių prisidžiovinau tiek, kad turbūt gerus metus laiko galėčiau jokių arbatų nepirkti. T.y. galėčiau nepirkti, jei neturėčiau kitokių planų joms (apie tai kada nors kitą kartą)

Tai vat, kaip rimtai mes šią žiemą nusiteikę sutikti. Kaip aš juokais sakau: "Ot bus juoko, jei nesusirgsime... " :).

O Jūs kokias vaistažoles renkate? Ir ar renkate?

Palanga 2011: apie tradicijas

2011-07-29T08:58:00.008+03:00

Šiais metais, kaip ir kasmet, vėl išsiruošėm prie jūros. Patinka man ši mūsų tradicija, ką ir besakysi: sugužame kaip kokie tarakonai į butuką prie jūros (na, gerai, šiais metais jau tiek išsiplėtė ta mūsų kompanija, kad jau tenka imti du butus), ir leidžiame atostogas visą laiką pramogaudami, žaisdami, plepėdami arba... nieko neveikdami, o tiesiog drįbsodami paplūdimyje. Kas be ko, pykčių, ginčų ir rėkimo, irgi tenka nemažai, bet mes prie to jau pripratę – kai vėl visi po atostogų išsiskirstome kas sau, tai tyla, rodos, net spengia galvoje.

O jeigu jau kalbant apie tradicijas, tai dabar kaip tik pagalvojau: kaip vis tik svarbu šeimoms turėti kažką, kas būtų JŲ! Kas būtų tęsiama karta iš kartos. Ko būtų laukiama ištisus metus. Kas suteiktų tą sunkiai nusakomą jausmą, kad priklausomai tam tikrai bendruomenei. Saugumo jausmą, kitaip sakant.

Daug mūsų šeimos tradicijų yra susiję būtent su kasmetine išvyka prie jūros. Aišku, kai kurie ritualai laikui bėgant nepastebimai išnyksta, kiti modifikuojasi, dar kai kurie prigija... Žodžiu, tradicijos irgi nestovi vietoje, kaip ir gyvenimas.

Gerai, paskaičiuokim ir pasvarstykim, kokias gi "jūrines" tradicijas mes turime arba turėjome.

Patogiausia gal būtų pradėti nuo tų, kurias iki šiol ryškiai prisimenu, bet kurių jau „nebėra mūsų tarpe“. Pavyzdžiui, seniai seniai mes turėjome tokią gan linksmą tradiciją pirmą dieną atvažiavus į Palangą ir paskutinę dieną išvažiuojant iš jos pasisverti ir pasižiūrėti, kurio svoris per atostogas pakito labiausiai. Kaip įdomu būdavo! Stovėdavo, berods, Basanavičiaus gatvėje moteriškė su tokiom didžiulėm senovinėm (na, kartais dar tokių galima išvysti poliklinikose) svarstyklėm ir susverdavo mus visus. Tas, kas sugebėdavo išlaikyti tą patį svorį, džiūgaudavo, tas, kuris daugiausia priaugdavo... na, patys suprantate :).
Tačiau šiai tradicijai buvo lemta mirti. Vis dėl tų naujųjų technologijų. Vieną vasarą atžygiavę kaip paprastai svertis, išvydome sukrečiantį vaizdą: moteriškė „svėrėja“ vis dar yra, o gigantiškos svarstyklės – nebe. Vietoj jų ji jau buvo įsigijusi kur kas modernesnį variantą – elektrines svarstykles. Ot tai įdomumas ant tokių svertis – tokias ir patys turėjom namie... Dar kitais metais ta moteriškė, greičiausiai dėl klientų praradimo gausos, vėl atsibogino ir tas senąsias svarstykles, bet tradicija jau buvo sudarkyta. O vėliau ši paslauga ir visai dingo iš „pramogų alėjos“ Palangoje.

Dar atsimenu, kaip Palangoj (bet čia visiems turbūt) būdavo tradicija nusifotografuot prie jūros kokioj valty ar mašinoj, su užrašu Palanga’00. Mes irgi turim tokių nuotraukų, bet jau net nežinau, kelintais metais tokia foto daryta paskutinį kart. Nors kažkaip atkreipiau dėmesį šiemet, kad tie laiveliai vis dar stovi krante – buvau įsitikinus, kad net ir jų jau nėra.

Viską pergyveno tradicija paskutinę atostogų dieną eiti prie jūros ir mesti į ją centą, su viltim grįžti atgalios ir kitais metais. Šiemet kaip tik diskutavome: kaži, ar daugiau šeimų tokią tradiciją turi? Anksčiau buvau įsitikinus, kad absoliučiai visi taip elgiasi.

Būtinai einam aplankyti liūtuko.

Jeigu oras prastas, plaukiam į Jūrų Muziejų (tiesa, šiemet turėjau proto išsiruošti ten dieną, kuomet oras buvo idealus – ir vien dėl to, kad buvau įsitikinus, kad visos kitos dienos bus tik geresnės ir karštesnės. O jos nebuvo, kaip bebūtų pikta!).

Dar turime "tradiciją" bent porą kartų išsiruošti pramogauti „į miestą“ – pašlemšti ledų, prisipirkti vatų, vaflių ir kitokių nesąmonių. Ai, per atostogas galima.Tiesa, kalbant apie ledus, negaliu neužsiminti, kad kiekvieną kartą juos perkant, prisimenam ir traukiam per dantį Inetą, kuri seniai seniai su tais ledais Palangoje buvo užkibusi ant VRS kameros kabliuko. Gal atsimenate, buvo tokia jų sukurta situacija: užsisako koks žmogelis Palangoje ledų, o pardavėja pripila dvigubai didesnę nei reikia porciją ir, čia pat panosėj, kad būtų atitaisyta teisybė, pusę jų nulaižo. Tai vat, vienas iš tų žmogelių, kurie užsakinėjo ledus, ir buvo mūsų Ineta. Toji, kuri šiaulietišku akcentu tvirtu balsu pareiškia: „Nieko nežinau. Man arba litą grąžinkit, arba naują porciją ledų duokit. Apseiliotų tikrai nevalgysiu“. Juokinga ta situacija be galo. Mums, aišku. Ne Inetai.

O iš naujų tradicijų, turbūt, galėčiau išskirti „HBH Juozapo bravorą“ – kažkaip jau tapo paskutinių metų tradicija, kad kartą per atostogas leidžiamės pavakarieniauti ten. Tik bent jau man ten būna daugiau streso nei džiaugsmo.
Ar esate ten buvę? Vietos dūkimui ten apsčiai, o maniškiai džigitai tikrai ne iš tų, kurie galėtų ramiai sėdėti prie stalo ar bent jau žaisti ten, kur tu juos galėtum matyti valgydamas. Trumpai tariant, vakarienės skonio aš nepajaučiau – kur kas labiau rūpėjo nepamesti vaikų :).

Bet vis tiek pasitaikė ir šitai. O buvo taip. Justas su Paulytė užsimanė pasivažinėti su tuo tralu, kuomet su rankomis užsikabini, ir čiuoži kažkiek ten metrų:(Super pramoga! Labai drebėjau juos paleisdama, bet paaiškėjo, kad veltui). Taigi, mes nuėjom ten, o Julius tuo metu man sako: „Noriu niam-niam“, tad jį parvedžiau pas tėtį ir Laimą prie stalo, paprašiusi prižiūrėti.

Už gerų penkiolikos minučių tėtis su Laima ateina linksmi pas mus, žiūri, kaip Justukas su Paulytė čiuožinėja, ir staiga klausia manęs: „O tai Julius kur?“. KAIP TAI KUR???? TAIGI JŪS PRIŽIŪRIT!!!!. Laima su tėčiu tik susižvalgė, ir, nieko daugiau nesakę, nuskuodė į skirtingas puses. Juliaus ieškot.

Viskas baigėsi laimingai, ir Julius greitai buvo surastas, bet tą momentą nusprendžiau neberizikuoti, ir vaikus sužymėti. Savo „protingųjų kortelių“, kurias prisegdavau vaikams Vokietijoje, jau neturėjau. Tačiau pamačius, kad ir čia kuo puikiausiai vaikus galima pamesti, tiesiog kiekvienam jų ant rankos užrašiau savo telefono numerį. Ir tikėjaus, kad tas, kuris vaiką ras, supras, kad reikia paskambinti šiuo numeriu. Dar, aišku, tikėjaus, kad paskambinęs ne išpirkos prašys...

Šiais metais prie jūros vyko ir netradicinių dalykų. Sąmoningai nepasiėmiau į atostogas jokių knygų. Ai, pagalvojau, kad eilinį kartą įkrisiu į knygą ir nieko aplinkui nematysiu, o taip norėjosi su visais pabendrauti. Ir ką? Pasirodo, visi kiti pasiėmė! Net tie, kurie niekada nepasiima. Ir buvo įnikę į tas savo knygas visą laiką!!!

Turbūt didžiausiu savo vasaros pasiekimu laikau tai, kad skaito net Aušrinė. Atsimenat, mes su ja pernai visą vasarą mokėmės anglų kalbos? Tai va, šiemet to jau visiškai nebereikia, nes Aušrinei šis dalykas sekasi jau puikiai. Tad prieš šią vasarą vis gąsdinau ją, kad dabar jau imsimės lietuvių kalbos.
Juokas juokais, tačiau iš tiesų ilgai galvojau, kokias gi knygas siūlyti Aušrinei, kad ji vis tik atrastų skaitymo džiaugsmą – ir vieną duodu, ir kitą: perskaito, tačiau nesusižavi. Todėl prieš kelionę į Palangą nusprendžiau išbandyti formulę, kuri suveikė dar su manim vaikystėj: norėdama, kad pagaliau liaučiausi skaičiusi pasakas ir pereičiau prie kitokios literatūros, mama pasiūlė perskaityti A. Kristi detektyvą. Suveikė stebuklingai! Tad ir aš padariau tą patį: atrinkau įdomiausius ir man labiausiai įstrigusius A. Kristi detektyvvus, bei pasiūliau juos Pauliui ir Aušrinei. Iš pradžių vaikščiojo abu zyzdami: „Nesuprantam“, „Mums per sunku“ ir t.t. Bet jau kai pradėjo, tai atsitraukt nebegalėjo. Per savaitę Palangoje Paulius perskaitė 4 detektyvus, o Aušrinė – 2. O šiuo metu su didžiausiu džiaugsmu skaito „Robiną Hudą“. Žodžiu, viskas yra įmanoma, reikia tik nenuleisti rankų :)
Dar netradiciška buvo tai, kad nežaidėm kortom. Tai yra žaidėm, bet jau tik paskutinę dieną. Va čia tai stebuklas!!!

Smalsu: kokios jūsų tradicijos, nuvykis prie mūsų visų mylimos Baltijos jūros?

Lankomės bibliotekoje

2011-07-09T10:07:00.005+03:00

Knygos mano gyvenime vaidina labai didelį vaidmenį. Tiesa, dabar skaitau jau gerokai mažiau – kartais net sąmoningai neimu į rankas jokios naujos knygos. Nes aš nemoku skaityti lėtai, pasimėgaudama. Knygas aš tiesiog „ryju“. Ir jau kai įninku į kokią, tai apie nieką daugiau galvoti ir negaliu – dingstu iš šio pasaulio tol, kol neužverčiu paskutinio puslapio.

Vaikystėj labai mėgdavau žaisti biblioteką. Pati sau viena. Iškeldavau visas savo knygas (turėjau nemažą bibliotekėlę), ir tuomet jas visas sužymėdavau sąsiuvinyje, apiplyšusias suklijuodavau, dar neaplenktas – aplenkdavau. Ir vėliau vėl viską gražiai (pagal ūgį) suguldydavau lentynoje. Tiesą pasakius, ir dabar visos mano knygos yra sužymėtos. Tik jau nebe sąsiuvinuke, o tvarkingai excell‘yje. Ir biblioteką „žaisti“ vis dar mėgstu.

Kalbant apie knygas, dar iš vaikystės man yra įstrigęs ir kitas epizodas – bausmių. Kuomet mes visi susipešdavom (o augome keturiese, tad tas susipešti pasitaikydavo tikrai dažnai) tėvai, kad nusiramintumėm, išskirdavo mus, liepdavę pasirinkti atskirus kambario kampus. Audrius iš karto bėgdavo tėvų atsiprašyt, prisiekinėdamas, kad daugiau taip nedarys, todėl jam kampe sėdėt ir netekdavo; Ineta pasirinkdavo kampą su žaislų dėže, o vat aš visada rinkdavausi kampą netoli knygų lentynos. Ir skaitydavau sau, nei kiek nepergyvendama dėl pačios bausmės.

Mylėdama knygų pasaulį, be abejo, kad be galo trokštu, kad jį mylėtų ir mūsų vaikai. Todėl namuose turime itin gausią, ypatingai vaikišką, biblioteką. Ir ta biblioteka yra ne tik pasigrožėjimui ar pasididžiavimui, bet realiam naudojimui: knygas su mažiukais skaitome kaip minimum du kartus per dieną (paprastai prieš einant miegoti). Tiesa, tokią tradiciją – skaityti knygą prieš miegą – su Pauliumi (13) tęsėme beveik iki jo dvyliktojo gimtadienio. Gal tai nemaža dalimi prisidėjo prie to, kad Paulius knygas skaito. Tikrai ne tiek, kiek aš norėčiau, kad jis skaitytų ir tikrai ne tiek, kiek aš skaičiau vaikystėje, bet tikrai skaito.

Man labai patinka Austėjos požiūris į knygas, ir pritariu tam, kad vaikų meilė knygoms negimsta šiaip sau – ją reikia skiepyti. Kantriai. Atkakliai.
Su tokiu mažutėlyčiu pavydu vis skaitydavau Eglės įrašus apie tai, kaip jie su Angelino lankosi bibliotekoje. Ir pas tą pačią Austėją vis paskaitydavau, kad lankytis bibliotekose su vaikais yra be galo svarbu. Tačiau kol kas apsilankymas bibliotekoje man atrodė toks iššūkis, kad vis jį atidėdavau. Iki praeitos savaitės, kuomet man visai netikėtai buvo pabaksnotas sprendimas, apie kurį iki šiol net nebuvau pagalvojus.

Teisingai žmonės sako, kad reikiami žmonės pasirodo reikiamu metu. Šį kartą tas „reikiamas žmogus reikiamu laiku“ pasirodė besąs mūsų Kurtuvėnų kaimynas Antanas, su kuriuo tėtis kiekvieną sekmadienį šachmatais lošia.

O buvo taip. Susiruošėm mes važiuoti į miestą, ir, kaip tik tuo momentu, kai pakavomės visi į mašiną, pro šalį ėjo Antanas. Na, kaimynas mums “Laba diena”, mes jam – irgi. Tada (čia jau kaime taip priprasta – visi viską turi žinoti) klausia, kur išsiruošėm, mes atsakom, kad pas tetą Liną į Šiaulius. Antanas vėl klausia, kada grįšim, mes vėl jam atsakom, na ir tas bla-bla-bla dar kurį laiką vyksta. O paskui aš netyčia užmatau, kad jo ryšulėlis pilnas knygų. Klausiu: “O jūs kur gi traukiate?”, į ką jis man: “Į biblioteką”. Ir vat čia man akys ant kaktos išsprogo. Į biblioteką???? Čia, Kurtuvėnuose???? Na, žinote, viršūnė. Kurtuvėnų mokyklą pravažiuoju kaskart važiuodama į namus, užrašas “Biblioteka” ant mokyklos užkabintas tikrai ne vakar, bet man niekada net į galvą neatėjo to užrašo susieti su tikra biblioteka. O gal tiesiog pasąmoningai nusprendžiau, kad į biblioteką tikrai ne kiekvienas užsimanėlis gali ateiti, nežinau.

Bet kadangi Antanas atvėrė man akis, tai aš jau išsiklausinėjau jo kas ir kaip – pasirodo, bibliotekoje knygų (o ypatingai vaikiškų) yra sočiai, ir lankytojais biblioteka visada džiaugiasi. Išgirdusi tai tiesiog laukiau nesulaukiau, kada galėsiu ten nuskuosti ir pati tuo įsitikinti. Ir vat dabar, mielieji, mes esame pilnateisiai bibliotekos skaitytojai, o išvyka į biblioteką (kuri vos už poros minučių nuo namų) vienas mėgstamiausių užsiėmimų. Ir kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau?! Galva neišneša.

Oi, tiesa, vos nepamiršau papasakoti linksmiausią įvykį, susijusį su biblioteka. Žodžiu, ateinam mes į biblioteką ir prisistatom bibliotekininkei. Ji klausia: "O tai kur jūs gyvenate?". Aš jai: "Ten, ant kampo". "Pas S.?" "Taip, taip - pas jį!". Ir tada ji paklausia tai, kas mane visiškai nustebina: "O tai gal tas berniukas, kuris pas mane dabar prie kompo sėdi, irgi jūsų?". Pradarau duris į atskirą kompiuterių kambarį, ir iš tikrųjų ten pamatau ramiausiai sau besėdintį ir kompiuterinius žaidimus bežaidintį Paulių! Tą patį, kuriam prie kompo leidžiama sėdėti ne daugiau valandos per dieną! Ot, gerulis - jis pasirodo, jau seniai bibliotekoje visiems pažįstamas. Tik, deja, ne kaip knygų mylėtojas.

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. IV dalis. Heide parkas ir Legolendas

2011-07-06T02:13:00.021+03:00

Šis įrašas – jau paskutinė mūsų kelionės serija. Taigi, tęsiu pasakojimą apie tai, kaip mums sekėsi paskutinėmis kelionės dienoms.

Po tokio lietingo sekmadienio Serengetyje, prisakėme Matui melstis, kad rytoj būtų graži diena. Nes būtent pirmadienį turėjome dieną leisti Heide Parke – didžiausiame Šiaurės Vokietijos pramogų parke. Nežinau, kodėl būtent Matą įpareigojome tai daryti – kažkaip iš kalbos tiesiog taip išėjo. Bet meldėsi ne tik Matas. Vakare žvelgdama į pliaupiantį lietų už lango, ir aš burbėjau: „Gerai, jau gerai, dievuli, pilk viską, ką turi. Šiandien. Ir tik būk geras, pagailėk mūsų rytoj“. Dėl likusių dienų taip labai nepergyvenau – prognozės rodė gražų orą, tad šią akimirką atrodė, jog svarbiausia yra susitarti tik dėl rytojaus.

Tarp kitko, su tom prognozėm tai yra labai įdomus dalykas. Pavyzdžiui, Lietuvoje aš niekada nesuku dėl jų galvos (na, išskyrus tas dienas, kuomet laistau daržus ir lietaus klausimas man būna aktualus dėl praktinių sumetimų), tačiau planuodama keliones visada atidžiai seku orų prognozes (jau prieš dvi savaites pradedu, įsivaizduojat?!), ir visiškai jomis pasikliaunu. Ne visada teisingai joms pasiruošiu (pavyzdžiui, į šią kelionę visiškai neįsidėjau šiltų rūbų, nors žinojau, kad lietaus bus daug), bet jos visada būna teisingos. Ir dabar Gražina labai juokėsi, kai jau kelionės pradžioje jai pasakiau, kad Serengetyje kęsime lietų, o Legolende galėsim mėgautis saule, bet būtent taip ir nutiko.

Ketvirta diena – Heide Parkas
Pats parkas labiausiai yra orientuotas į adrenalino fanatikus, taigi labiausiai šios dienos laukė vyresnieji vaikai. Na, suaugę gal irgi, bet taip jau išėjo kad bent jau mes su Nerijum tai nei vieno iš tų „galingųjų“ atrakcionų taip ir neišbandėm - tik tuos, kurie skirti jau patiems mažiausiems.
O buvo taip. Nors diena prasidėjo labai smagiai ir bent jau oras turėjo būti puikus, iš tiesų vos įžengus į parką patyrėm nesėkmę: Nerijui iškeliant Julių iš vaikiškos mašinėlės (kaip jis mėgsta – laikant Julių už vienos rankos), Julius ėmė verkti. Iš pradžių galvojom, kad Nerijus tiesiog prispaudė pirštuką, bet kuomet verksmas nesiliovė ištisą valandą, nusprendėm apsilankyti medpunkte. Mūsų įtarimai pasitvirtino: pasirodo, Juliaus ranka išnarinta (ar kaip ten taisyklingai vadinasi), ir reikia važiuoti į ligoninę.

Taip mes, visai neplanuotai, susipažinom su vokiškom ligoninėm. Ir ko ten daktarai nedarė... Norint „atstatyti“ ranką, jiems pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kur tiksliai Juliukui skauda. O tai visai nėra toks paprastas reikalas, kaip kad iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti: mūsų Julius absoliučiai nebendrauja su svetimais žmonėm. Visiškai. Taigi, ligoninėj chirurgas paprašo Juliuko parodyti, kur jam skauda. Julius pasižiūri, ir tvirtai pasako: „Ne!“. Chirurgas pripučia balioną, išpiešia jam akis, nosį ir burną ir duoda jį Juliui, kad šis paimtų. Julius vėl atrėžia: „Ne!“. Ir demonstratyviai nusisuka, kad tikrai abejonių neliktų. Daktaras nepraranda vilties, ir siūlo švirkštą bei žada, kad jį bus galima pasiimti su savim. Vėl išgirstamas tas pats trumpas, bet užtikrintas „Ne!”. Duodamas meškiukas, atsakymas – toks pat. Galų gale, mane suima juokas: „Daktare jis ir geroj nuotaikoj būdamas nėra linkęs bendrauti, kur jau čia bendraus būdamas prastos!”. Chirurgas irgi juokiasi: “Tai, Juliau, nori pasakyt, kad galiu ant ausų stotis, vis tiek tavęs nesužavėsiu?!”. :)
Tačiau ranką vis dėl to sutvarko. Per porą minučių (jeigu neskaičiuotumėm tos valandos, kurią laukėme, kad sutvarkytų mūsų dokumentus bei chirurgas atsilaisvintų). Tad neužilgo vėl atsirandame parke: su nuotaiką atgavusiu Juliumi bei mašinoje numigusiu Justu. Ligoninei prisiminti liko tik meškutis (balionas sprogo, švirkštą tą pačią dieną pametėm)Heide Parke pramogaujame pirmadienį (specialiai taip suplanavome), taigi eilių, pagal parko standartus, praktiškai nebuvo visai – galėjai suptis, kiek širdis geidžia. Na, prie galingųjų atrakcionų šiek tiek palaukti reikėjo (kaip vaikai vėliau pasakojo, prie kelių iš jų reikėjo laukti gal net 40 minučių), bet santykinai tai vis tiek yra nedaug – kuomet važiavau su Laima prieš dešimt metų, prie vieno atrakciono ši pralaukė ištisas dvi valandas. O eilės prie atrakcionų, kaip žinia, labai įtakoja bendrą dieną: vienu atveju, tu visą dieną leidi stovėdamas eilėje, kitu - supdamasis. Mūsų atveju, to supimosi buvo tiek, kad dienos pabaigoje praktiškai visiems (išskyrus mus su Nerijum ir visus mažuosius) buvo bloga. Aušrinei ir Pauliui bloga buvo tiek, kad vakare viskas, apie ką jie svajojo, buvo paprastas mineralinis vanduo. Be burbuliukų. Įsivaizduojat? Ne coca-cola ar sprite‘as, o vanduo. Iš pradžių šiek tiek graužiau save, kad taip visiškai atleidau jiems vadžias, bet paskui pagalvojau... et, juk atostogos! Jeigu pramogų parke būčiau įvedusi kažkokius "limitus" atrakcionams, būčiau likusi visiškai nesuprasta. O vėliau dar ir kaltintų mane dėl sugadintos dienos. O gal net ir visų atostogų.

O adrenalino šiame parke tikrai per akis: gali skrieti traukinuku nuo 60 m aukščio kalnų 120 km greičiu, įsėsti į ralį, kur jau starto metu per 2.4 sek bus išvystytas 102 km greitis, vartytis kilpų labirinte ir t.t. Man ta Juliaus ranka taip sugadino nuotaiką, kad vėliau net nepafotografavau pačio parko, tad skolinuosi kelias nuotraukas iš Gražinos:
Beje, jei jau taip paklaustumėt mano nuomonės apie šį parką, tai man jis nepatiko. Na, taip jau nuoširdžiai šnekant. Nes jeigu esi žmogus nemėgstantis šitų visokiausiais rakursais tave mėtančių atrakcionų, tai iš esmės daugiau tame parke kaip ir neturi, ką veikti. Aišku, atvažiavus su mažais vaikais, tai ne bėda – gali kuo puikiausiai skraidyti vaikiškais lėktuvėliais, arba šiaip smagiai leisti laiką gražioje aplinkoje, bet vat atrakcionų savo kategorijos žmonėms aš kaip ir neradau ten. Kita vertus, neatmetu to, kad galbūt ne viską mes spėjome atrasti – laiko šiame parke man pritrūko.

Penkta diena – vėl Serengečio Parkas
Penkta diena mūsų plano tvarkaraštyje buvo palikta laisva. Tai yra, buvo aišku, kad per ją teks nuvažiuoti paskutinius 350 km ir atsidurti prie Legolendo, tačiau visa kita buvo palikta savieigai. Variantų šiai dienai turėjome be galo daug: dar kartą apsilankyti Heide Parke arba diena anksčiau nei planuota nuvykti į Legolendą (juk mes turime metinį abonementą), likti Serengečio parke arba net važiuoti į visiškai naują vietą pvz. Bremeno mokslo muziejų (dėl kurio iki šiol man širdis skauda, kad neapsilankėm) arba į Valsrodės Paukščių parką. Apsisprendėme vis tik likti dar vienai dienai su gyvūnais ir išbandyti pramogas, kurias praeitą kartą sutrukdė lietus. Tą dieną oras Serengetyje buvo tiesiog puikus. Yra dar vienas patarimas tiems, kurie ruošiasi keliauti į pramogų parkus: parkai vakarų Europoje yra be galo dideli, pramogų ten yra begalė ir dažniausiai yra tiesiog fiziškai neįmanoma visko išbandyti per vieną dieną. Todėl rekomenduojama dar iki tol, kol apsilankysite parke, pasišniukštinėti, kurios pramogos ar atrakcionai yra parko „topiniai“ ir nieko nelaukiant pėdinti prie jų.

Serengetyje mums labiausiai patiko: ekskursija po džiungles parko autobusu, Džiunglių safaris džipais (važiuojant turi įveikti aibę pavojų: krenta medžiai, į upę klimsta džipas, puola liūtai, pitonai, aligatoriai, tačiau tai sukelia visiems tik juoką), Aqua Safaris (nors į Serengečio parką vykstu net trečią kartą, šią atrakciją tik dabar užtikau. Labai panašu į safarį džipais, tik tiek, kad čia plauki motorine valtimi, ir tave puola vandens gyviai. Ir dar sutinki King Kongą, riaumojantį ir žaižaruojantį akimis! ) Neapsiėjome be medikų pagalbos ir Serengetyje. Šį kartą ten apsilankyti teko Aušrinei: jai įkando beždžionė. Jei tik būtų galėję, Paulius ir Aušrinė turbūt būtų likę apsigyventi su beždžionėmis. Tačiau ne visos jos tokios meilios kaip lemūrai: kitos tik ir taikosi ką nors pagriebti. Viena buvo nusitaikiusi į Aušrinės grandinėlę, ir kadangi ši jos nepaleido, gana stipriai krimstelėjo į ranką. Tiek stipriai, kad Aušrinė be kalbų nusiėmė grandinėlę, ir savo noru perleido ją beždžionei.

Šešta diena - Legolendas
Išvakarėse jau tradiciškai pliaupė lietus. Bet nepaisant to, visiems pareiškiau, kad nepriklausomai nuo nieko, aš rytoj deduosi suknelę. Nes pagal mano planą, būtent rytojus turėjo būti gražiausia mūsų kelionės diena. Visi juokėsi, bet rytojaus dieną aš iš tikrųjų užsidėjau suknelę. Ant „šleikučių“. Tiesa, labai trumpam. Gražina, aišku, turbūt galvoja, kad aš patikėjau ja, kai ji informavo mane, kad ką tik pasitikslino naująsias prognozes, kurios terodo 16C ir lietų, bet iš tiesų priežastis buvo ne ta: aš tiesiog pagalvojau, kad būdama apsirėdžiusi suknele neturiu kur įsidėti mobilaus. Taigi, persirengiau, bet į kita vasariška apranga, nes vis tiek likau ištikima savo įsitikinimui, kad bus šilta. Ir buvo. Iš tiesų, tai buvo pati gražiausia mūsų kelionės diena. Ir būtent tą dieną mes vykome į Legolendą – parką, kuris ir buvo mūsų kelionės tikslas.

Na, kalbant apie Legolendą man dažniausiai pritrūksta žodžių. Man tai yra parkų parkas. Tiesiog sunku suvokti, kad kažkas galėjo sukurti tokį tobulą pasaulį.

Kadangi šį parką perėjome skersai išilgai, galiu šiek tiek papasakoti ir apie man labiausiai įstrigusius atrakcionus.

Turbūt populiariausias Legolendo atrakcionas yra Drakono pilis, kuris jungia viską: šiek tiek grožio (važiuodamas traukinuku tiesiog gali stebėtis visokiausiomis pristatytomis grožybėmis), bei šiek tiek adrenalino.

Vis tik, turbūt mano mėgstamiausias Legolende - Piratų laivai. Adrenalino čia nebus jau visai, bet jau peno akiai ir fantazijai - sočiai :). Plauki valtele, o aplink tave plaukioja lego rykliai, krokodilai, kalbina lego papūgos. Vėliau įplauki į olą, kur esi nustebinamas dar labiau.

Kadangi su oru pasisekė, galėjome drąsiai bandyti visus vandens atrakcionus – jokie kriokliai, purslai ir net vandens patrankos nebuvo baisios. O, čia verta stabtelt ir papasakot su tuo susijusią istoriją. Žodžiu, yra toks atrakcionas Legolende, kur galima sėstis į vieną iš aštuonių piratų laivų, stotis prie vandens patrankos ir leistis į kovą su kitais laivais. Arba spoksančiais į atrakcioną žiūrovais. Būtent prie šio atrakciono mes su Gražina sutarėme susitikti, ir susitikusios aptarėme įvykius: ką jau matėme, ką verta pamatyti ir t.t. Gražina dar nebuvo plaukusi ta man patikusia valtele į olą, tad greitai susiorganizavome, palikome Juliuką (vien dėl to, kad su juo dar negreitai bėgasi) prižiūrėti vyrams, o pačios nuskuodėme. Grįžome mes iš po atrakciono, žiūriu, ir negaliu patikėti savo akimis: Julius užsibarikadavęs po stalu (ten gerai įsižiūrėję į nuotrauką, pamatysit), o vyrų nė kvapo.

Dar kartą apsižvalgau, ir pamatau, kad, pasirodo, vyrai visai šalia. Tik užsiėmę. Nes, matote, įnirtinga kova vyksta, ir nėr kada vaikais rūpintis.

Dar prie „topinių“ Legolendo pramogų yra priskiriama indėnų šalis – čia gali pabandyti „išplauti“ auksą bei nusikalti vėliau iš to aukso medalioną. Tiesa, tai yra jau mokama atrakcija, tačiau mes išbandėme, nes pagalvojome, kad tas medalionas bus labai geras prisiminimas.

Turiu dar vieną istoriją, į temą apie atrakcionus. Žodžiu, kiekvienos dienos rytą, jau pakeliui į tos dienos tikslą, aš vaikams mašinoje perskaitydavau su ta diena susijusią informaciją: ką mes ruošiamės šiandien nuveikti, pamatyti, kokie mūsų planai ir t.t. – na, visai kaip kad gidai autobuse. Dar iki kelionės aš buvau išsišniukštinėjusi, kokie gi atrakcionai labiausiai įstrigo kitiems, tad šią informaciją ir pateikiau pakeliui į Legolendą. Tame mano surinktame sąraše atrakcionų nebuvo daug, bet kaip pats pats pats superiškiausias, kuris yra „ a must try“ buvo pristatomas atrakcionas, kodiniu pavadinimu „Robotukas“. „Ar prisiminsite?“ – dar paklausiau. „Ką? O taip, mam, tikrai prisiminsim!”.
Na, o štai istorijos tęsinys. Jau visai į dienos pabaigą susitinku Paulių ir Aušrinę, kurie jau nuobodžiaudami slampinėja po parką – atseit, jau visus atrakcionus išbandę, nieko ekstremalaus čia nėra – nebeįdomu. “O kaip patiko “Robotukas”? – klausiu. Jie žiūri į mane kaip du avinukai į naujus vartus: “Koks robotukas? Nematėme jokio robotuko”. Nu negaliu, tokiomis situacijomis taip ir noris gerokai už pečių papurtyt :). Suradau aš jiems tą robotuką – tikras jo vardas “Power Builder”. Ir čia vaikai tiesiog atsigavo… Pasirodo, tas robotukas – tikras “ekstrymas”: pirmiausia gauni kortelę, ir pats susiprogramuoji schemą, pagal kurią nori, kad robotukas tave mėtytų. Tuomet sėdi į roboto rankas, ir, pagal tavo schemą, jis ima tave sukti aukštyn-žemyn-aukštyn kojom ir taip toliau. Žodžiu, maniškiai vaikai atsigavo išvydę tą robotuką, ir jau su nekantrumu laukė kitos dienos, kad vėl galėtų su juo pasimatyti.

Jeigu vyresniesiems vaikams rūpėjo tik ekstremalūs atrakcionai, Justui Legolende rūpėjo (bendrąja prasme žiūrint) tik pažaisti lego kaladėlėmis.
Kuomet pasakodavau Justui apie mūsų kelionę, sakydavau, kad važiuosime į šalį, kurioje pilna lego detalių. Visą kelionę Justas svajojo, kaip jis dėlios jas. Per daug nekreipiau į tai dėmesio, manydama, kad, pamatęs galybę atrakcionų, Justas pamirš detales ir tiesiog norės suptis, bet eilinį kartą įsitikinau, kad vaikai visada turi kuo mane nustebinti. Taip, Justui labai patiko važinėtis mašinėlėmis, traukinukais, skristi lego lėktuvais… Bet už vis labiausiai jis norėjo tiesiog žaisti su lego: mini mieste jis baisiausiai pyko, kuomet pasakėme, kad ši vieta

skirta tik pasigrožėti, o prie apžvalgos rato galiausiai jo kantrybė trūko: sustojo prie lego dėžės (yra ten tokios sudėtos, kad vaikai pernelyg nenuobodžiautų laukdami eilėje prie atrakcionų) ir nusprendė, kad nebeis iš ten. Iš pradžių su Nerijum kraipėm galvas: “Absurdas!!! Tiek visko yra, ką pamatyti ir išbandyti, o tiesiog stovim ir dėliojam detalių bokštus, ką puikiausiai galime daryti ir namie!!!”, bet paskui nusprendėm, kad čia ne mūsų reikalas spręsti: į šią kelionę leidomės dėl vaikų (na, ir dėl manęs šiek tiek, bet labiau dėl vaikų), tad tebūnie kaip jie, o ne mes norim. Galų gale, būtų buvę daug didesnis absurdas, jei vaikas grįžtų iš Lego šalies nusivylęs ir nesupratęs, kodėl buvo apgautas. Tad atsipalaidavome, ir tiesiog nužingsniavome į Lego Duplo zoną, kuri ir skirta būtent kaladėlių mylėtojams.Dar man patiko Temple – pilis, į kurią einama tik su lazeriniu šautuvu. Irgi visai smagu ir gražu ten buvo, tik adrenalino ten neverta tikėtis.

Aš nebandžiau, bet visai įdomi atrakcija pasirodė gaisro gesinimas: reikia šokti į gaisrinę mašiną, važiuoti iki degančio pastato, užgesinti ugnį ir grįžti atgal. Ir kažkoks lyg tai atpildas laukia tų, kurie pirmieji pasiekia finišą.Apie kainas. Legolende iš tikrųjų viskas yra brangu. Mes pavyzdžiui, praktiškai nieko ten nepirkome: iš ryto susikrovėme kuprinę savo pasiruoštų užkandžių (tiesa, šioje vietoje Gražina galėtų gan smagią istoriją papasakoti, bet aš jai to nepriminsiu :) ), ir taip leidome dieną. Pirkome tik tradicinį (na, turbūt visų parkų tradicinį) gėrimą, tuos medalionus indėnų šaly ir ledų Justui. Va tokių milžiniškų:

Bet jeigu galvojat, kad Justas labai mielai su mumis jais dalinosi, tai klystat. Iš pradžių davė paragauti man, paskui – Nerijui. Vėliau Nerijus paprašė dar, į ką Justas labai rimtai atsakė: “Tu jau ką tik paragavai”.

Septinta diena – vėl Legolendas ir... namo
Kadangi mūsų keltas turėjo išplaukti tik aštuntą valandą vakare, nusprendėm, kad iš ryto dar kuo puikiausiai vėl galim prisistatyti į Legolendą (juk turim kortelę :) ). Visiškai nesigailėjom - ką ten nesigailėjom – atsidžiaugt negalėjom! - savo sprendimu grįžti į Lietuvą keltu. Po tokios įtemptos savaitės, vaikų zyzimo mašinoje ir emocijų bei įspūdžių gausos, kelionė keltu buvo visiškas relaksas ir atsipalaidavimas. Tiesio informacijais: keltai Kiel‘is-Klaipėda yra du: Maxima ir Optima (kai pirmą kartą pasakiau tuos pavadinimus Nerijui, tai jis pagalvojo, kad šaipausi iš jo). Maxima – visa kuo prabangesnis. Na, teisybę pasakius, labai daug „kuo“ gal ir negalėčiau pavardinti, bet man buvo svarbiausia tai, kad šiame kelte, skirtingai nuo Optimos, yra atskiras žaidimų kambarys vaikams: su čiuožykla, kamuoliukų baseinu, įvairiomis dėlionėmis ir panašiai. Mes praktiškai šiame kambaryje ir gyvenome: vaikai žaidė, o aš skaičiau knygą. Sulyg šiomis 21 valanda kelte, mūsų kelionė baigėsi. Kadangi grįžome penktadienio vakare, dar sustojome Kurtuvėnuose, praleisti savaitgalį ir pailsėti po kelionės :)

Keletas faktų:
- Kelionės metu nuvažiavome 2600 km
- Pabuvojome trejose šalyse (Lenkijoje, Vokietijoje ir Danijoje)
- Aplankėme keturis pramogų parkus (SeaLife, Serengeti Park, Heide Park ir Legoland)

Jeigu reiktų iš naujo planuoti, galbūt:
- Svarstyčiau galimybę keltu plaukti ir pirmyn, ir atgal (gal daugiau laiko skirčiau kelto nuolaidos medžioklei);
- Nežinau, ar vėl vykčiau į Sea Life Hannover – galbūt pasitenkinčiau Legolend‘e esančiu Atlantis;
- Pasistengčiau kaip nors į maršrutą įterpti Brėmeną.

Gerų ir Jums atostogų ir kelionių! Jeigu kas ruošiatės į Legolendą, viliuosi, kad nors kiek pagelbėjau :)

Julius Mėlynuoju Autobusiuku įvažiuoja į trečiuosius metus

2011-07-05T00:14:00.019+03:00

Cha, galvojot, kad ir vėl bus apie kelionių įspūdžius? Vat ir ne. Aišku, artimiausiu metu būtinai papasakosiu apie tai, kaip mums sekėsi Heide Parke ir Legolende, bet kadangi savaitgalį visus kelionės įspūdžius nustelbė Juliaus gimtadienis, kol emocijos dar visai neišgvėso, papasakosiu apie jį.

Juliaus tikroji gimtadienio diena - liepos 1-oji. Tą dieną vos akis pramerkusiam Juliukui sakau: „Tai ar žinai, kiek dabar tau metų?“. O jis, tiesiai į akis man žvelgdamas, tvirtai atsako: „Tys“. Ir tada dar, kad labiau mane įtikintų, priduria: „A Justas“. „Kaip Justui?“. „Teip!”.

Oi, tas begalinis noras neatsilikti nuo vos pusantrų metų vyresnio Justo... Iš tikrųjų, Juliui suėjo du, ir dienos bėgyje pagaliau pavyko jį tuo įtikinti.

Visus metus buvau planavusi, kad Juliaus gimtadienio šventei parinksiu temą „Kirmėlytės, sraigės, gyvatės ir kiti šliužai“ (tiesiog labai magėjo pagaminti internete matytą įspūdingai atrodantį ir nepaprastai lengvai pagaminamą tortą "Kirmėlytė". Be to, Julių be galo traukia prie šių gyvių), bet paskutinį mėnesį persigalvojau. Julius yra tiek pakvaišęs dėl Keistuolių Teatro dainos apie Mėlynąjį Autobiusiuką, kad nusprendžiau, jog linksmiausias gimtadienis jam turėtų būti būtent Mėlynojo Autobusiuko.

O su gimtadienio organizavimu šį kartą visiškai apsileidau. Nu tiesiog totaliai. Paprastai aš viskuo mėgstu pasirūpinti iš anksto, tačiau šį kartą elgiausi tiesiog kaip paskutinės minutės fėja: visas užduotis ir linksmybes sumąsčiau tik likus porai dienų iki gimtadienio ir gimtadienio išvakarėse iki pat antros valandos ryto su Aušrine ir Pauliumi jas ruošėme (tai buvo pirmas kartas, kai organizuojant gimtadienį man kažkas realiai pagelbėjo – buvo tiesiog pasakiška taip vakaroti su vaikais ir karpyti visokias gėlytes). Ai, tiesa, kai kurių užduočių vis tiek nespėjome iš vakaro pasiruošti, tad dirbome prie jų jau tada, kai rinkosi svečiai. Gražu, nieko nepasakysi.

Aišku, turiu tam ir objektyvių paaiškinimų. Visų pirma, labai iš vėžių išmušė mūsų kelionė – juk mes grįžome tik likus savaitei iki gimtadienio, visi nusiplūkę ir pilni įspūdžių. Visų antra, tik savaitės vidury sugalvojom, kad nesąmonė per karščius tūnoti Vilniuje ir gimtadienį švęsti kokioj nors vaikų žaidimų šaly, kuomet turime tokią idealią vietą šventimui kaip Kurtuvėnai, o taip nusprendus aš jau sekančią dieną su vaikais nusibaladojau ten. Kurtuvėnai iš tikrųjų yra ideali vieta šventimui, bet ne organizavimui, taigi nusigrūdusi ten susidūriau su tam tikrais organizaciniais keblumais (pvz. neturėjau galybės priemonių).

Bet užteks zysti, papasakosiu apie šį gimtadienį, kuris iš esmės buvo puikus.

Mano vaikams gimtadienio pramogos prasidėjo jau nuo pat ryto: sėdome prie stalo puošti gimtadienio torto. Turiu aš įsigijusi tokį konditerinį pieštuką (kuris nė velnio nepiešia arba, tiksliau pasakius, piešia tik pirmas sekundes), tad vaikai čiupo tą pieštuką ir sėdo sodinti keleivių į Tortą-Autobusą. Visiems baisiai magėjo išmėginti tokį piešimo būdą. Pabaigę puošti tortą, jį vėl saugiai įtaisėme šaldytuve (kur niekas daugiau ir netilpo apart mano dviejų gimtadieninių tortų), o patys pradėjome laukti svečių bei traukti gimtadienio dovanas. Tiksliau, vieną jų.

Tai buvo vaikiška virtuvėlė, kurią aš įsigijau per supermamas, ir kurią vėliau iš manęs perpirko Ineta su Laima. Buvo gana juokinga situacija: kuomet jau pradėjau klausinėtis apie šią parduodamą virtuvėlę, moteris man parašė: „Nepatikėsit, bet ją pirkau savo sūnui“. Parašiau atgal: „Nematau, kuo čia stebėtis ir ko čia netikėti – aš ją irgi perku sūnui:)“.

Tačiau iš įvairių aplinkinių reakcijų, vėliau supratau, kad tokia dovana iš tikrųjų mūsuose nėra laikoma tradicine dovana berniukui. Tikrai nesuprantu, kodėl, nes pas mus gaminti maisto vienodai veržėsi tiek berniukai, tiek mergaitėsMan dar ypatingai gražu būdavo žiūrėti, kad jie ne tik draugiškai kartu kepė visokius blynus, bet ir draugiškai susiplaudavo lėkštes.Aš tikrai įsitikinus, kad jeigu vaikai nuo mažens neskirstytų darbų į vyriškus / moteriškus, tai ir suaugę jie to nedarytų.

Kuomet vaikai jau šiek tiek pasilakstė, prisižaidė ir pradėjo nekantrauti, į kiemą buvo išneštas audio grotuvas ir visi buvo pakviesti į ratelį. Kai daina baigėsi, paklausiau visų, apie ką gi buvo šį daina. Aišku, kad tai buvo Mėlyno Autobiusiuko daina! Tik tuomet vaikai ir sužinojo, kad jie atvyko į ne bet kokią, o Mėlynojo Autobiusiuko šventę.

Ištraukiau didelį kartono lapą, ant kurio Aušrinė išvakarėse buvo nupiešusi gražų Mėlyną Autobusą. Gaila, neturėjome jokių kitų dažų, išskyrus pieštukus, tad mūsų autobusas buvo ne toks ryškus, bet situacijai tai nekliudė. Pasakiau vaikams, kad šis stebuklingas autobusas nuveš juos prie gimtadienio lobio ir paklausiau, ko gi trūksta autobusui, kad jis galėtų važiuoti? Iš karto gavau atsakymą, kad ratų bei keleivių. Bingo!

Ir vat čia susidūriau su pirmąja savo klaida. Tiesa, negaliu sakyti, kad nebuvau apie tai pagalvojusi ar numačiusi. Vaikų gimtadienyje buvo 8, o gimtadienio ratai tik 2. Giliai širdy aš tikrai žinojau, kad negalima duoti užduočių, kuriuose negalėtų pasireikšti visi vaikai, bet kadangi ant autobuso dar turėjo būti klijuojami ir keleiviai, galvojau, kad kaip nors išsisuksiu su tais dviem ratais. Kur jau ten! Ratus klijuoti būtinai norėjo VISI. Tad kad nedaryti iš to tragedijos ir negadinti linksmumo, greitai persiorientavau, ir nuspredžiau ir duoti tuos ratus klijuoti visiems. Jeigu būčiau turėjusi prisikarpiusi daugiau ratų (o būtent tą iš tikrųjų ir reikėjo padaryti iš anksto), būčiau davusi suklijuoti autobusui aštuonis ratus, tačiau kadangi tiek ratų neturėjau, tiesiog klijavome tuos pačius du ratus: vienas ratą prilipdo, vėliau jis yra vėl nuimamas ir duodamas užklijuoti kitam. Tol, kol prie autobuso ratų prisilietė absoliučiai kiekvienas vaikas.
Suklijavus ratus, buvo ištrauktos ir keleivių figūrėlės: siluetai su gimtadienio dalyvių veidukais. Pirmasis, aišku, savo figūrėlę gavo gimtadienio jubilijatas Juliukas. Ir iš karto pasirinko ją užklijuoti vairuotojo vietoj. Va čia ir iškilo antrasis gimtadienio nesklandumas. Kaip ir apie ankstesnįjį, aš apie jį irgi buvau pagalvojusi ir numačiusi, tačiau tikrai negalvojau, kad viskas bus TAIP blogai. Apie tai net verta pakalbėti plačiau.

Po gimtadienio visi juokavome, kad jeigu ateity Justui teks lankytis pas kokius psichologus ir įvardinti baisiausią savo gimtadienio dieną, tai turbūt bus brolio antrojo gimtadienio diena. Nes iš tikrųjų, Justui visa ši diena buvo vien STRESAS. Dėl to, kad jis niekaip negalėjo susitaikyti, kad šiandien viskas yra skiriama Juliukui. Jis yra tiek įpratęs būti aukščiau brolio (visada greitesnis, stipresnis, viršesnis ir t.t.), kad dabar niekaip negalėjo suprasti, kodėl staiga pirmesnis ir svarbesnis nėra jis. Namie buitinėse situacijose mes jau esame pasiekę susitarimą, kad abu vaikai „pirmi“ būna po lygiai (vienas duris atrakina vieną kartą, kitas kitą; vienas pirmas į mašiną sėda vieną kartą, kitas – kitą ir t.t.), tačiau va tokių netradicinių situacijų pasitaiko ne taip jau dažnai. Aš tai numačiau, apie tai su Justu kalbėjome, bet matomai nepakankamai. Todėl bemaž visose situacijose gimtadienio metu Justas atrodė daugmaž taip:
(Tiesa, kai vėliau, jau po gimtadienio, žiūrėjom gimtadienio nuotraukas ir aš Justo paklausiau: „Na kaip tau patinka ši nuotrauka? Labai gražiai čia atrodai?“, jis man tvirtai atsakė: „Taip. Labai gražiai. Aš čia taip šypsausi“). :)

Grįžtam prie pirmosios situacijos. Žodžiu, Julius užklijuoja savo figūrėlę vairuotojo vietoj.
Po Juliaus figūrėlę norėjau duoti kitam pagal mažumą vaikui, bet supratusi, kad Justo žviegimas tikrai nesiliaus, duodu figūrėlę jam. Justas staigiai nuplėšia vairuotojo vietoj sėdintį Julių, priklijuoja ten save, o Julių pasodina į autobuso galą. Va taip. Kadangi Julius šioje vietoje nerodė jokio nepasitenkinimo ir nei kiek nesusierzino (ačiū dievui, kad bent jis šią dieną buvo toks „pankuojantis“ ir atsipūtęs), taip ir viską ir palikau.

Toliau viskas vyko be trikdžių: visi vaikai kantriai laukė savo eilės, ir autobusas prisipildė keleiviais.
Važiuojam toliau!!! Vėl kuris nors DJ užleidžia muziką (aišku, tą pačią autobusiuko dainelę) ir važiuojam į kitą stotelę.Kol mes klijavome keleivius, Paulius su Aušrine už palapinės (jeigu kam kils klausimas, kodėl pas mus kieme stovi palapinė, tai pasakysiu, kad ten šiuo metu išsikraustė gyventi Paulius su Aušrine) prismaigstė stebuklingų žiedų, kurie atrodė va šitaip: gėlytė su skirtingu skaičiumi žiedų, vidury įsmeigtas čiulpinukas ir šalia prikabintas balionas. Užduotis buvo tokia (beje, nusižiūrėta nuo Renatos): reikėjo išsitraukti širdutę, kurioje buvo nurodytas skaičius (skaičius surašiau tik nuo vieno iki šešių, nes labai jau jauni tie mūsų gimtadienio dalyviai), tuomet surasti gėlytę su tokiu pačiu lapelių kiekiu, susprogdinti prie šios gėlytės prikabintą balioną bei įvykdyti jame esančią užduotį. Po įvykdytos užduoties, kiekvienam dalyviui liko gėlytė su čiulpinuku.

Nepaisant visų nesklandumų (buvo vaikų, kurie iš karto nuskuodė išsitraukti čiulpinukų, balionai buvo nekokybiški ir sprogdavo dar prieš laiką ir t.t.), užduotis praėjo labai smagiai. Mane asmeniškai sužavėjo tai, kaip entuziastingai vaikai puolė vykdyti užduočių ir kaip jie džiaugėsi, už įvykdytas užduotis sulaukę atpildo.

O Justas vėl rėkė. Šį kartą dėl to, kad ne jis pirmas gavo traukti širdutę su skaičiumi bei ieškoti gėlytės. Tas jo rėkimas mane taip išmušė iš vėžių, kad net pamiršau sekančią užduotį, ir, sušokus visiems Mėlynojo Autobusiuko šokį, pasakiau, kad tai buvo jau mūsų paskutinė stotelė – Autobusas jau atvežė mus prie lobio, kuris yra paslėptas, kur žalia. Visi nubėgo link sodelio pusės. Paulius (ne mūsų, Martyno Paulius – taip vadina jį Justas) nepasidavė minios impulsui, ir patraukė ieškoti į kitą nei visi pusę. Ir nesuklydo!Ištraukėm dovanų maišelį su įvairiais prizais, ir vėl visi gavom atlaikyti Justo isterijos priepolį. Iš pradžių dėl to, kad ne pirmas rinkosi prizą. Vėliau dėl to, kad nori Juliaus išsirinktos mašinėlės. Ir galiausiai dėl to, kad keistis mašinėlėmis jis nenori, nes jis nori ABIEJŲ! Ohhh.... Žinojau, kad suvaldyti Justą bus iššūkis, bet kad jis bus TOKS didelis, tai nenumačiau.

Tačiau galiausiai prizus išsidalinome ir bent jau kurį laiką visi buvo linksmi ir laimingi:
Ir vat tik tada prisiminiau tą praleistą užduotį. Na, tokios situacijos nėra blogiausia, kas gali nutikti, juo labiau turint omeny, kad mūsų žaidėjai dar tokio amžiaus, kad tik duok žaisti – viskas tiks, tad per daug nesukdama galvos vėl tiesiog sukviečiau visus į ratelį, ir pasakiau, kad Autobusas tęsia kelionę toliau – pas alkanus žvėrelius.
Šioje vietoje mums pasitarnavo tėčio „išskaptuota“ fanera, kurią jau naudojom Aušrinės gimtadienyje. Aušrinė kiekvieną skylę pavertė mistinio gyvūno pražiota burna (vėlgi, gaila, kad neturėjome gerų dažų, ir turėjome tenkintis tik paprastais pieštukais), o visi vaikai buvo paprašyti juos pamaitinti. Tiesa, gyvūnėliai irgi nelikdavo skolingi: kuo „aukštesnį“ gyvūną pašeri (t.y. pataikai įmesti kamuoliuką), tuo daugiau saldainių jis padovanoja (šalia gyvūno yra nurodytas salainių kiekis, kurį gali laimėti).

Spėkit, ar šį kartą Justas leido mums pailsėti? Aišku, kad ne. O aš turėjau progą pažinti dar vieną Justo bruožą, kurio anksčiau kaip ir nebuvau užfiksavusi: maksimalaus tikslo siekimas. Greitai sumetęs, kad daugiausia saldainių (o skaičius, bent jau iki keturių, tai jis tikrai pažįsta) jis gaus tik pataikęs į pačią aukščiausią burną, jis užsispyrė pataikyti būtent į ją. Ir neišeina. Vieną kartą bando, antrą, trečią... Vis nieko. Nervai vis labiau kyla, nuo to sektis labiau nepradeda... Tačiau į žemesnius gyvūnus net nebando taikyti. Galiausiai visai netyčia kamuoliukas įkrito į trijų saldainių vertės burną, kas nei kiek neprisidėjo prie geresnės Justo nuotaikos – jam reikia KETURIŲ!!!

Taaip... Justui gimtadienis buvo vienas stresas. Bet dienos pabaigoj jis vis tiek sakė, kad gimtadienis jam labai patiko, ir jau pradėjo planuoti, kokio gimtadienio jis norėtų SAU (šiandien sako, kad Varlyčių).

Už tai Juliui buvo smagu. Bent jau aš taip manau. Nes kategoriškai tą teigti būtų neįmanoma – Julius toks... su charakteriu pas mus. Ir tikrai jau jo saldainiais ar kažkokiais pigiais triukais nesuviliosi ir nesužavėsi. Pavyzdžiui, čia mes Julių gimtadienio proga kilojam (du kartus, tiek kiek metų sueina). Bet koks kitas mano matytas vaikas tokioj situacijoj trykšdavo džiaugsmu. O Julius? Patys matot. Visa išraiška tiesiog byloja: „Jeigu jums taip labai reikia, tai kilnokit, man tai tikrai vis vien. Ir tikrai nesitikėkit, kad paskui jausiuos skolingas“.

Šį savaitgalį buvo žadėtas lietus su perkūnija, bet gerai, kad neišsigandom prognozių: lietaus Kurtuvėnuose nebuvo nei lašo (tuo tarpu girdėjom, kad Vilniuje pylė kaip reikalas ištisą savaitgalį). Be galo tuo džiaugėmės, nes tai reiškė, kad gimtadieninius tortus (ir tik juos, aišku) galėjome valgyti lauko pavėsinėje.O tortai, jau užsiminiau prieš tai, šį kartą pas mus buvo du: tradicinis „teminis“ bei labai vasariškas tortas su avietėmis, kurį buvau planavusi išbandyti dar per praeitą Juliuko gimtadienį, bet nesugebėjau nusipirkti aviečių, tad atidėjau idėją kitiems metams. Na, tiesą pasakius, ne tik dėl aviečių torto kepimą atidėjau net metams. Receptai, kurie prasideda sakiniu, skambančiu maždaug taip „Šis tortas nėra toks sudėtingas, koks iš pirmo žvilgsnio atrodo“, man iš karto kelia įtarimą. O jeigu dar parašyta, kad „Jums tereikės visos dienos arba nakties“, tai jau šakės – įsijungia visi pavojaus varpai. Nes neturiu aš tos dienos nei nakties torto gaminimui... Ir žinot, labai džiaugiuosi, kad šiais metais vis dėl to ryžausi įsiskaityti į torto gamybos procesą detaliau: pasirodo, aš ne taip viską supratau! Visa diena arba naktis reikalinga ne tam, kad neiškeldama kojos iš virtuvės plušėtum, o tiesiog tam, kad tortas galėtų sustingti… Vat ką reiškia “gerai įsiskaityti į sąlygą”.
Tas lengvasis vasariškasis tortas susilaukė tikrai daug liaupsių, tad labai rekomenduoju. Kaip, beje, ir pavlova.

Kad jau negavome lietaus šeštadienį, buvome nusiteikę, kad savo dozę atsiimsim sekmadienį. Ir vėl prognozės prašovė! Lietus tą dieną pylė, bet tik vėlai vėlai vakare. O tai reiškė, kad galėjome leistis į apžvalginę ekskursiją po Kurtuvėnų miestelį. Su karieta – kaip Justas sako. Arba su prieaa (priekaba) kaip Julius Nors tikiu, kad iš pateikto aprašymo gali susidaryti įspūdis, kad gimtadienis buvo visiškas nesusipratimas, iš tiesų turiu pasakyti, tai buvo labai labai linksmas gimtadienis. Tam pačiam Justui irgi. O mes, visi tėveliai, įsitikinome, kad vaikai nei kiek ne per maži įvairiausioms užduotims – nereikėjo dėti jokių pastangų, stengiantis suburti visus vaikus į bendrą veiklą ar bandyti įkalbinėti vykdyti užduotis.

Ech, aš taip noriu tikėti, kad būtent tokie teminiai gimtadieniai, aktyvi veikla ir šimtaprocentinis dėmesys vaikams jų šventės metu padės jiems užaugti žmonėmis, kurie nesitenkins vien pasisėdėjimu prie stalo per šventes...

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. III dalis. Sea Life ir Serengečio Parkas

2011-06-30T22:33:00.024+03:00

Na štai, pagaliau - lėtai, bet užtikrintai – priartėjau ir prie pačių kelionės įspūdžių. Na, galvoju, čia jau bus paskutinė dalis. O gal ir ne, pažiūrėsim.

Kadangi mūsų siekis buvo išvengti savaitgalinių dienų pramogų parkuose, pagal planą iš Lietuvos turėjom išjudėti anksti ryte penktadienį. Kad vaikai kuo ilgiau miegotų ir nebūtų aktyvūs mašinoje, planavom pradėti kelionę 3 val ryte. Bet žadintuvo pažadinti dėl kažkokių neaiškių priežasčių (na, iš tikrųjų, tai ne dėl neaiškių priežasčių, o dėl to, kad Nerijus taip pasakė) nusprendėm dar porą valandų pamiegoti.

Vos įsidome į mašiną, palaimingai sakau Nerijui: “Negaliu patikėti, kad kažkur važiuoju – šimtas metų nebuvau kelionėje!”. O jis tik pažiūrėjo į mane tarsi visai būčiau nušokus nuo proto ir sako: „O Graikija?“.
Net pati nustėrau. Ir tada supratau, kad kelionėmis aš turbūt pasąmoningai laikau tik tas keliones, kuriomis yra važiuojama t.y. kuomet sėdi ir spoksai pro langą į besikeičiančius vaizdus bei pravažiuojančius miestus.

Mūsų pirmos dienos tikslas buvo vienas: pervažiuoti Lenkiją.
Lenkija man visada asociuojasi su jų nacionaline (turbūt?) fliaki sriuba. O Nerijus niekada nepamiršta primenti mano nemirtingos frazės: “Fliaki! Visiems!”.

O buvo taip. Seniai seniai (gal net prieš visą dešimt metų) vienos pirmųjų kelionių su Pauliumi metu Lenkijos pakelinėje kavinėje rinkomės sriubą. Gražiausias iš visų pavadinimų man pasirodė „Fliaki“, tad šią sriubą ir užsisakiau. Ir, vos pamačius tuos plaukiojančius skrandžius, supratau, kad netgi jeigu mane viliotų stebuklingomis šios sriubos galiomis, prie jos tikrai neprisiliesiu. Po gero pusmečio važiavom su Nerijum ir draugais slidinėti – vėl per tą pačią Lenkiją, ir vėl iškilo ta pati situacija: stovim priešais meniu, ir svarstome, kokią sriubą imti. Aš, kaip neseniai buvusi Lenkijoje, jaučiausi tikra profesionalė, bet, kas blogiausia, niekaip negalėjau prisiminti tos keistos sriubos pavadinimo. Šiek tiek pasvarsčiau, ir nusprendžiau, kad sriuba su tokiu gražiu pavadinimu kaip „Fliaki“ tikrai negali būti toji, kurią užsakinėjau praeitą kartą. Dar daugiau: ne tik pati šią sriubą užsakiau, bet dar ir visus kitus įtikinau! Iki šiol visi mane traukia per dantį, prisiminę, kaip žvaliai pateikiau užsakymą priėjusiai padavėjai: „Fliaki! Visiems!”.
Iš tikrųjų, tikrai nieko nenoriu įžeisti – tikiu, kad yra daug žmonių, dievinančią čią sriubą, bet aš tikrai nesu ir nebūsiu viena iš jų. Nes dabar jau ir jos pavadinimą amžiams įsiminiau.

Pirmą dieną turėjom įveikti net 930 km – tiek dar niekada nesame nuvažiavę nei su vienu iš mažiukų. Nekeista, kad ir baiminausi šios dienos labiausiai. Tačiau viskas ėjosi tiesiog puikiai – taip, kaip net svajoti apie tai nebūčiau galėjusi: išvažiavę penkto ryto, jau 6 valandą vakaro buvome savo viešbutuke Lenkijoje (čia reikia būtinai pasakyti, kad keliai buvo tiesiog TRAGIŠKI, vyksta be galo daug remonto darbų – nežinau, ar norėčiau vėl kada artimiausiu metu tai kartoti). Visą atstumą įveikėme tik su keliais trumpais stabtelėjimais – kol subėgiojama į tualetą ir atgal. Skamba kraupiai, tiesa? Iš tiesų, taip neplanavom. Planavom, kad važiuosim ramiai bei daug kartų stosim, kad vaikai galėtų paminkštinti kojas. Tačiau važiavom labai komfortiškai (šešiese devynvietėje mašinoje), vaikai visą laiką miegojo – arba vieni, arba kiti, tad kažkaip ir riedėjom keliu, kad jau taip smagiai važiavosi.

Už tai buvome labai laimingi, gavę ramų vakarą, nes atvažiavaę 6 val vakare (5 val Lenkijos laiku) galėjome ramiai pavakarieniauti, pavaikštinėti po miestelį, ir net užsukti į vietinę žaidimų aikštelę, kad vaikai išsidūktų.

Antra diena – Sea Life
Antrą dieną turėjom nusigauti iki Hanoverio, į kurį mus, nelabai planuotai, nubloškė pats likimas.
Visų pirma, nameliai Serengetyje, kuriuose planavome gyventi, būtent naktį iš šeštadienio į sekmadienį buvo užimti, tad teko ieškotis naujos vietos apsigyvenimui. Tai gerokai sujaukė mano planus – nėra pats smagiausias užsiėmimas tampytis lagaminus pirmyn/atgal, ir aš taip jau džiaugiausi mūsų planu net tris paras gyventi vienoje vietoje. Visų antra, paskaičiavome, kad netgi jeigu planuojame pasinaudoti Merlin metiniu abonementu tik savaitę, mūsų šeimai vis tiek finansiškai yra naudinga ją įsigyti. Į šios kortelės siūlomų pramogų sąrašą yra įtrauktas ir SeaLife, kurį, pabrowsinus internete paaiškėjo, galima aplankyti ir mums pakeliui esančiame Hanoveryje – o tai jau buvo antra priežastis apsistoti būtent čia.

Eglė iš Oranžinių namučių man buvo rašiusi, kad Hanoverio SeaLife‘as nėra didelis – galima labai greitai jį visą po kelis kartus apeiti. Turėdami tai omeny, taip ir suplanavome savo dieną: iš ryto kada jau išsimiegojomo, tada ir išvažiavome (važiuoti santykinai nereikėjo daug - apie 350 km).

Bet ojojoj, kaip tie trys šimtai penkiasdešimt kilometrų mums atsiėjo... Vaikai turbūt nusprendė, kad jau užtektinai atsisėdėjo mašinoj, todėl visą laiką kėlė cirkus: noriu to / noriu ano; noriu sisiu / noriu kaku... Stojom gal kas penkiolika minučių, ir kad viso to nepasirodytų per mažai, dar patekom į tokį kamštį, kokio net Lenkijoj neregėjom. Sea Life‘ą pasiekėm pavargę ir išsekę (turbūt labiausiai dėl to, kad tiesiog morališkai tam nebuvom pasiruošę - tikėjomės, kad važiuosime taip pat drausmingai ir tvarkingai, kaip ir pirmą dieną), bet nuo to momento, kai jau atsiradome Hanoveryje, viskas ėjosi tiesiog idealiai.

SeaLife‘as mane sudomino ne tik todėl, kad šis parkas yra įtrauktas į Merlin pramogų sąrašą. Antra priežastis, privertusi juo susidomėti ir jį įtraukti į mūsų kelionės maršrutą buvo ta, kad Justas jau seniai klausinėja, kada galės pamatyti ryklius. Namuose mes turime daug knygučių apie jūros gyventojus, labai dažnai žaidžiame žuviuko Nemo „Atminties“ žaidimą bei jūros gyvūnų Loto. Nors ryklys ir Justo mėgstamiausias, tačiau gerai esame susipažinę ir su kitais jūros gyviais, tad pagalvojau, kad ši kelionė bus gera proga surengti ekskursiją į Jūrų Muziejų, ir juos pamatyti iš arti.

Kaip Eglė ir buvo rašiusi, SeaLife‘as tikrai nėra didelis. Bet mums labai patiko. Ypatingai patiko vaikščioti didžiuliu tuneliu, ir iš arti stebėti tiek ryklių, tiek rajų, tiek milžiniškų vėžlių alsavimą (na, čia vaizdžiai kalbant, aišku :) ).

Dar labai patiko, kad kai kuriose vietose buvo galima įlįsti į specialiai tam padarytą išgaubimą, ir taip tarsi atsidurti pačiame akvariume: Tačiau kažkaip aš taip jaučiu, kad didžiausią įspūdį Justui padarė vis tik jūrų arkliukai - kur buvęs, kur nebuvęs, jis vis prie jų grįždavo.
Kita vertus, jeigu į maršrutą yra įtrauktas Legolendas, reikia labai smarkiai pasvarstyti, ar tikrai verta atskirai važiuoti į SeaLife‘ą. Aš nežinojau (prieš dešimt metų, kuomet lankiausi ten su Pauliumi, to dar nebuvo), bet Legolende SeaLife‘as turi įrengęs savo erdvę, tad daugumą jūros gyvūnų galima pamatyti ten. Tiesa, ryklių ten lyg tai nemačiau.

Kaip jau minėjau, jau pasiekus Hanoverį, viskas klostėsi kaip iš pypkės. „Etap“ viešbutis buvo pačiame centre (na, bent jau mums pasirodė, kad tai pats centras), tad vos įsikūrę, iškeliavom į miestą pasižvalgyti t.y. labiausiai pavakarieniauti. Na, ir aš „pasishopinti“, bet viskas, ką pavyko išsirinkti buvo šortai Pauliui.

Hanoveryje pirmą ir paskutinį kartą kelionės metu apsilankėme McDonalds‘e. Vaikai užsisakė hamburgerių, aš – vištienos kepsnelių. Ir čia dičkiai padarė didįjį kelionės atradimą: vištienos kepsneliai „perspjauna“ visus hamburgerius!!! Taip aš likau be vakarienės, o jie nuo tos dienos kelionės metu šveitė vien Chicken McNuggets su bulvėm fri. Į ketvirtą kelionės dieną nusprendžiau, kad jau laikas jų racioną paįvairinti, ir nusivedžiau juos normalios vakarienės, kur buvo paruoštas švediškas stalas. Tačiau per anksti širdy pasidžiaugiau, kad vaikai pagaliau gaus šilto normalaus maisto: kol aš kuičiausi su mažyliais, dičkiai nuvarė krautis patiekalų į lėkštes, o aš, visiškai užsimiršusi, pavėlavau užriaumoti: „Ir kad nematyčiau jokių McNugget‘ų ir bulvių fri jūsų lėkštėse!!!“ – kaip tik tuo metu jie jau suko atgal prie mūsų stalo, su pilnomis lėkštėmis rankose. Aišku, pilnomis vištienos kepsnelių ir bulvių fri.

Trečia diena – Serengečio Parkas
Vos nubudusi puoliau tikrinti orų prognozių. Deja, padėtis ten buvo nepasikeitusi: visą dieną buvo numatytas lietus. Iš tikrųjų, taip ir buvo. Pliaupė. Beveik visą dieną. Ir tai gerokai apkartino dieną. Bet nenumušė bendros kelionės nuotaikos. Bet apie viską nuo pradžios.

Šią dieną važiuoti reikėjo jau visai nedaug – apie 40 km. Kadangi kai atvažiavome dar nelijo (bet pasitikėjom prognozėm, kurios sakė, kad tikrai lis ir daug), vos įžengę į parką iš karto sėdome į parko autobusą ir leidomės į ekskursiją po safarį.

Tiesa, autobuso vairuotoja pasitaikė ypač jautri garsams: ji manęs, sustabdžiusi autobusą, ėjo tildyti gal tris kartus, nors tuo metu aš net nešnekėjau, o tik šnibždėjau! (Pagal mano skalę vertinant, žinoma). Tačiau stengėmės pernelyg nekreipti dėmesio į tokį "nepatogumą" ir tiesiog mėgautis ekskursija.

Na ar gali pro duris galvas į autobusą kišančios žirafos, raganosiai, stručiai ir t.t. nepalikti įspūdžio? Aišku, kad negali! Juolabiau, kad mes įsitaisėme pačiame autobuso priekyje, tad vaikai net turėjo galimybę patys pavaišinti užklystančius svečius bei susiremti su jais praktiškai nosis į nosį.

Tam tikrose vietose yra leidžiama išlipti iš autobuso (pavyzdžiui, pašerti ožkyčių ir stirnučių arba duoti kokią morką drambliui), važiuojant pro kitas autobuso durys ir langai yra aklinai uždaromos (pavyzdžiui, kuomet važiuojama pro liūtų ir tigrų zonų).

Ožkytes šerti yra be galo smagu – jos tokios mandros, kad tik ir žiūrėk, jog nebaksteltų tau į užpakalį, reikalaudamos daugiau ėdesio, tačiau čia mes su Nerijum buvom labai įsitempę: kai kurių ožkų ragučiai buvo grynai Juliuko akių lygyje.
Šis pasivažinėjimas truko bemaž valandą. O kai išlipom... pradėjo lyti. Baisingai. Bet kai jau atvažiuoji 1500 kilometrų, kad nueitum į parką, tai tikrai nesi nusiteikęs kažkokio ten lietaus išsigąsti, tegu ir labai stipraus.Kai kas net ir per lietų numigti moka...

Viena linksmiausių vietų parke - beždžionių narvai, į kuriuos gali ir pats įžengti. Tik jau saugotis tai reikia ten be galo... Paulius vos ne liko be kapišono dirželio, o Aušrinė dar kiek ir būtų grįžus be akinių.
Kadangi prie Serengečio Parko dar sugrįšiu (nusprendėme jame praleisti dar vieną dieną ir atsiimti tai, ką praradome dėl lietaus), apie kitas labiausiai įsimintinas Serengečio parko vietas papasakosiu, kuomet jau prieisiu tą dieną.

Na va, galvojau, kad sulyg šiuo įrašu savo „Kelionės įspūdžių“ ciklą baigsiu, o vat rašau rašau, o galo taip ir nematyt. Nu nieko, kitą kartą tai jau tikrai bus pabaiga :)

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. II dalis. Ruošiamės.

2011-06-28T17:36:00.007+03:00

Na, kaip ir turbūt supratote, į kelionę mes vis tik išvažiavom. Tačiau nesėkmės vijosi vos ne iki paskutinės valandos. Tikrai, visiškai neperdedu, ir tuoj papasakosiu. Žodžiu, mūsų planas buvo išvažiuoti 3 val ryto (nesilaikėme plano, bet čia jau kita istorija). Nerijus su vaikais nuėjo miegoti, o aš iki vidurnakčio dar kuičiausi: dėjausi daiktus, kepiau sumuštinius ir ruošiau arbatos termosus kelionei. Kažkur aplink vidurnaktį jau buvau beveik susiruošusi, tad sugalvojau, kad, kol sumuštiniai kepa, galiu jau nusivalyti makijažą. Šiaip, viskas būtų buvę gerai, jeigu ne tie sumuštiniai skrudintuvėje: kadangi labai bijojau juos sudeginti, užuot nupraususi veidą vandeniu po to, kai jį nušveičiau valikliu, sugalvojau bėgti ištraukti sumuštinių. Jau po kelių minučių pajutau, kad veidas dega. Nesuprasdama, kas vyksta, nuėjau pasižiūrėti į veidrodį ir tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką išvydau: visas veidas buvo nusėtas raudonom dėmėm. Tiksliai ten, kur buvo teptas valiklis. O veidas ir toliau be proto dega... Nu garbės žodis, tuoj įtikėsiu, kad vis tik esu kažkam alergiška - antras išbėrimas vos per mėnesį laiko! Blogas ženklas prieš kelionę? Gal. Bet įdomiausia tai, kad kaip tik tą dieną buvau visai neplanuotai įsigijus kremą (kurį laiką namie jo visai neturėjau), kuris suveikė stebuklingai ir į kelionę vis dėlto išvažiavau graži. Na, turiu omeny, bent jau ne raudona.

Šita kelionė drąsiai gali pretenduoti į mūsų drąsiausių kelionių sąrašą, ir bent jau šiai dienai ji tokiame sąraše stovėtų pačiame viršuje. Jau vien dėl to, kad tai pirmoji tokio pobūdžio kelionė mums, ir dar su šitiek vaikų. Todėl nenuostabu, kad ir ruošėmės jai atsakingai ir neprimestinai. Ir įspūdžių dabar turiu tiek, kad net netelpu savy :).

Iš pradžių galvojau tiesiog sėsti ir aprašyti savo įspūdžius, patyrimus, nuotaikas ir išgyvenimus, bet įrašas gavosi toks ilgas, kad nusprendžiau, jog daug patogiau bus, jei jį trumpinsiu. Šį kartą – apie tai, kaip mums sekėsi šią kelionę planuoti ir organizuoti.

O pradėjome planuoti dar pernai rudenį, kuomet neišdegė planai nuskristi pailsėti į Turkiją. Ką ten „neišdegė“: būtų tikrai išdegę, jei labai būtumėm norėję. Bet kuomet gavau kelionių agentūros paskaičiavimą, kad savaitės poilsis Turkijoje mūsų šeimai kainuotų dvylika tūkstančių litų (išprotėję jie ten visi, ne kitaip!!!), tas begalinis noras vykti kaip ir išgaravo. Todėl nusprendėm, kad geriau dar metukus palauksim, paauginsim vaikus, ir vyksim patys – kur tik norėsim! O norėjau aš, aišku, į atrakcionų parkus, kurių pasiilgus buvau jau be galo.

Mūsų šeima važiavome šešiese: aš, Nerijus ir keturi vaikai: Paulius (13m), mano sesuo Aušrinė (12m), Justas (3.5 m) ir Julius (beveik 2m). Kartu dar važiavo ir draugės Gražinutės šeima: ji su vyru Dainiumi bei du vaikai: Matas (8m) ir Saulė (4m). Tiesa, važiavome šiek tiek skirtingais maršrutais: mūsų šeima pasirinko važiuoti mašina iki pat Legolendo, o tuomet iš Kiel‘io keltis keltu į Klaipėdą, o Gražinos šeima pasirinko skristi lėktuvu iki Brėmeno, o ten išsinuomoti mašiną kelionei. Žodžiu, šiek tiek mūsų maršrutai skyrėsi, bet neypatingai – pravažiavę Lenkiją susitikome su jais, ir nuo to laiko laiką leidome kartu.

Taigi, pirmiausia, kelionės maršrutas. Paskutinis variantas, prie kurio ir apsistojome, buvo toks: pirmą dieną pravažiuojam Lenkiją, antrą lankomės SeaLife (Jūrų) muziejuje, visą trečią dieną praleidžiam Serengečio atvirame zoologijos sode, ketvirtą dūkstame Heide Parke, penktą dieną palikome laisvam apsisprendimui vietoje, o šeštą ir septintą nusprendėm leisti Legolende, ir tuomet jau namo. Šiandien, jau įveikusi šį maršrutą, galiu pasakyti, kad jis tikrai mums buvo puikus – antrą kartą planuodama gal ką nors ir keisčiau, bet tikrai neesminiai. Na, labai labai dar norėjau į maršrutą įtraukti ir Bremeno miestą bei apsilankyti jame esančiame mokslo muziejuje, bet, deja, šį kartą to padaryti mums nepavyko.

Be maršruto, dar svarbu ir dienos, kuriomis planuojate lankytis pramogų parke. Nes pavyzdžiui apsilankyti Heide Parke ar Legolende savaitgalį (o ypatingai liepos ir rugpjūčio mėnesiais) būtų tiesiog katorga, bent jau man. Todėl mes specialiai išvažinėjome iš Lietuvos penktadienį paryčiais, kad pirmadienį būtumėm Heide Parke, o trečiadienį-ketvirtadienį – Legolende.

Susidėliojus maršrutą, ėmiausi viešbučių paieškos. Teisybę pasakius, turbūt būtent ši dalis atėmė didžiausią dalį planavimo laiko. Kadangi šiame įraše pasakoju apie organizacinę kelionės dalį, papasakosiu ir apie viešbučius, kuriuose pasirinkome gyventi.

Pirmąją naktį miegojome pačiame Lenkijos-Vokietijos pasienyje, mažame miestelyje Slubice, Kaliski viešbutyje. Teisybę pasakius, tai buvo prasčiausias iš visų šios kelionės viešbučių: aptriušęs, turbūt kokį šimtą metų, jei ne daugiau, nematęs remonto - o tikrai jau reiktų. Negana to, tik keturios iš šešių lovų mūsų kambariuose buvo paklotos (nors užsakyme rašiau, kad atvyksime šešiese), tad be galo džiaugiausi tuo, jog turiu patalynės komplektų mašinoje. Tačiau į visus šituos niuansus aš visiškai nekreipiau dėmesio, nes be galo džiaugiausi, kad iš vis radau, kur gyventi Lenkijoje: absoliučiai į visas užklausas viešbučiams Slubice miestelyje gavau atsakymą, kad mūsų šeimai jie, deja, neturi, ką pasiulyti. Kita vertus, buvo nemažai dalykų, kurie man patiko: skanūs ir gausūs pusryčiai, patogi viešbučio vieta bei tai, kad netoli viešbučio buvo net kelios žaidimų aikštelės vaikams.
Ir kainavo šis viešbutis mums pigiausiai iš visų: už du kambarius su pusryčiais visiems sumokėjome 90 EUR.

Sekanti mūsų „stotelė“ buvo Hanoveris, kur pasirinkome apsistoti pigių viešbučių tinkle „Etap“. Na, Etap viešbučius aš gerai žinau – juos neretai užsakydavo ir Excursus agentūra, tad žinojau, ko iš jų tikėtis. Visi Etap siūlomi kambariai yra triviečiai – taigi, mūsų šešių asmenų šeimai jie tiko kaip tik. Nepatiko man tik tai, kad nors kambarys vadinosi trivietis, užklotų ir pagalvių kiekviename kambaryje buvo tik po dvi – mums jų trūko. Kainavo irgi pakenčiamai: už du kambarius sumokėjome 80 EUR, plius dar papildomai sumokėjome už pusryčius 6.5 EUR žmogui (mažyliams pusryčių pirkti nereikėjo).

Iš Hanoverio pasuko link Serengečio atviro zoologijos sodo, kur ir apsigyvenome – taip taip, pačiame parke! Šiuos namukus irgi buvo rekomendavusi Rita iš Excursus, ir tikrai nesigailiu, kad juose apsistojome – aišku, jeigu oras būtų buvęs bent jau pakenčiamas, tai juose gyventi išvis būtų buvę super, bet ir mūsų atveju buvo visai smagu. Ir gražu. Tiesa, gyvenant šiuose nameliuose reikia turėti omeny, kad papildomai reikia mokėti ir už parką. Taisyklės internete teigia, kad mokėti reikia už nemažiau nei dvi dienas (jeigu tiek gyveni), vėliau jau parke gali lankytis nemokamai, tačiau bent jau mūsų atveju registratūroje pasiteiravo, ar mes ruošiamės ir antrą dieną leisti parke ir, išgirdę, kad mūsų planas yra važiuoti į Heide Parką, mokėti neprašė.

Na ir galiausiai viešbučiams Danijoje pasirinkome Vorbase miestelyje įrengtus kotedžiukus (jeigu taip juos galima pavadinti). Iš tikrųjų, ieškodama viešbučių Danijoje koncentravausi tik į pačius pigiausius pasiūlymus – buvau nusiteikusi, kad Danijoje viskas tragiškai brangu, ir tenorėjau rasti pakenčiamą variantą mums, tačiau tai, ką susiradome, tiesiog su kaupu pranoko mūsų lūkesčius: viskas absoliučiai šviežiai įrengta (patys kotedžai įrengti tik 2010 m), viduje naujausia technika pradedant televizoriais, DVD, indaplovėmis ir baigiant rūbų plovimo/džiovinimo mašinomis ar griliais. Dar be galo patiko tai, kad viduje buvo net trys erdvės: du miegamieji kambariai, kuriuose buvo po dvigulę lovą kiekviename bei papildomas kambarys pusantriniame aukšte (ten miegojo Paulius ir Aušrinė.
Dar turėjome virtuvę ir didžiulį valgomąjį. Žodžiu, vietos daugiau nei butuke, kuriame dabar gyvename :). Vaikams, be abejo, labiausiai patiko tai, kad lauke buvo įrengta vieta vaikų žaidimams: batutai, smėlio dėžė bei čiuožyklos.
Tiesa, papildomai reikėjo vežtis savo patalynę. Arba, aišku, buvo galima nuomotis, bet sugalvojome pataupyti šio vietoje. Ir dar reikėjo patiems gamintis pusryčius, nes čia jie nebuvo įtraukti. Na, bet mums tai nebuvo bėda – dar Vokietijoje užsipirkome maisto tiek, kad Danijoje dėl to nereikėjo sukti galvos. Bent jau man, nes kelionių metu dažniausiai gamina Nerijus :).

Dar labai svarbu, vykstant į pramogų parkus, pasidomėti galiojančiais pasiūlymais ir nuolaidomos. Pavyzdžiui, mes paskaičiavome, kad mums yra verta įsigyti Merlin kortelę, su kuria galim metus laiko laisvai lankytis SeaLife, Heide Parke ir Legolende. Kortelė keturiems asmenims kainavo 225 EUR ir galios metus laiko ne tik į aukščiau išvardintus, bet ir dar galybę kitų parkų (maža ką, gal dar per metus laiko sugalvosime kur nors nulėkti). Dar turėjau kuponų 2 už 1 kainą, kuriuos man atsiuntė Eglė iš Oranžinių Namučių, ir kuriuos sėkmingai sunaudojo Gražinos šeima. Taip pat, į kai kuriuos parkus nuolaidą galima gauti vien atsispausdinus kuponą internete (vėl ta pati Egle mums tokią paslaptį išdavė apie Serengečio parką, ir tas jos patarimas per dvi mūsų šeimas sutaupė mums net 50EUR)

Keliaujant su vaikais labai svarbu pasirūpinti jų užimtumu mašinoje. Aš įsidėjau:
- Piešimo priemones ir flomasterius (nusiplaunumus);
- Pirštukinius gyvūnus;
- Vielutes rankdarbiams – nesu aš labai darbelių specialistė, bet nusižiūrėjau šią idėją iš Angelo mamos Eglės atsiųsto įsidėtino daiktų sąrašo;
- Gausybę knygų;
- Keletą žaislų – pvz. tokią medinę dėlionę, kuomet reikia sustumdyti daiktus į jų vietas;

- Kompaktų su vaikiškomis dainomis - šiuo metu pas mus einamiausios dvi dainos: Keistuolių "Mėlynas autobusiukas" ir Flinto "Burbuliukai". Tai ir esam priversti klausytis šių dviejų pakaitomis.
Taigi, veiklos kaip ir turėjau pakankamai, bet teisybės dėlei reikia pasakyti, kad labai mažą ką iš viso sąrašo panaudojome – kažkaip net nebuvo didelės būtinybės.

Turėjau pasidariusi ir daiktų, planuojamų imti į kelionę, sąrašą. Iš tokių specifinių daiktų, tinkamų konkrečiai tokiai kelionei, galėčiau išskirti šiuos:
- Pasimetimo kortelės vaikams – kuomet patalpinsiu daugiau nuotraukų, pastebėsite, kad Julius ir Justas vaikšto su tokiomis prisegtomis kortelėmis prie kelnių. Tose kortelėse parašyta: „Mano vardas Justas. Jeigu rastumėt mane pasimetusį, prašau, paskambinkit mano mamai tel...“. Aišku, angliškai parašyta. Šitą triuką nusižiūrėjau irgi iš Excursus.

- Lietpalčiai – būtinai būtinai būtinai įsigykite Senukuose ar kur kitur. Lietuvoje jie kainuoja gal 4 lt (bent jau aš tiek mokėjau), tuo tarpu jeigu tokio neturėsite ir užklups lietus, Legolende ar Heide parke galite sumokėti ir dešimt kartų daugiau (ot, reikės Gražinos paklausti, kiek jie mokėjo, nes mano atsiųstų rekomendacijų jie nesivargino paskaityti, ir pirkosi lietpalčius parke)
- Pagalvėlės į mašiną
- Puodeliai ir šaukšteliai (mums pravertė, kai prisipirkom jogurtų Vokietijoje)

- Termosas - na, gal keliaujantiems liepos-rupjūčio mėnesiais jis ir nepraverstų, bet mūsų atveju tai buvo tiesiog superinis dalykas
- Vežimėlis su apsauga nuo lietaus – mes parke būtumėm sunkiai išsivertę be vežimėlio. Jame važiuodavo pasikeisdami abu vaikai: tiek Justas, tiek Julius. O Julius tai dar ir numigdavo.
- Visada gerai yra turėti žaidimų. Aš dičkiams vaikams dar buvau paruošusi ir detektyvinių istorijų, kurias kuo puikiausiai patvarkėm.

Sunkiausia man visada yra susidėti rūbus. Iš esmės, man tikrai užteiktų kelių jų. Bet į kelionę įsidedu daug daugiau nei kad žinau, kad man realiai reiktų. Ir kai Nerijus klausia, kam man jų tiek, atsakau paprastai: „Kad nuotraukose nebūčiau su tais pačiais rūbais). Bet šį kartą, nepaisant to, kad dėjausi rūbų daug, nuotraukose vis tiek esu visur apsirėdžiusi vienodai. Kartą net Aušrinė paklausė: "Tu, Inga, turbūt labai mėgsti šį megztuką?“. Klausiu: „Kodėl taip manai?“. „Na, tu visada tik juo vilki“. O aš vilkiu juo ne todėl, kad labai mėgstu, o todėl, kad daugiau nei vieno megztinio nepasiėmiau... Vat ir pasikliauk, žmogus, tuo, kad dabar birželio galas ir tikrai turi būti bent jau pakenčiamai šilta!!!

Na, iš organizacinės pusės kaip ir viskas. Kaip Jūs planuojat savo keliones? Gal turit kokių triukų, kaip rasti pigių, bet padorių vietų nakvynei?

Susiję įrašai:

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. I dalis. Įvadas

Turnė po atrakcionų parkus Vokietijoje ir Danijoje. I dalis: Įvadas

2011-06-28T00:35:00.005+03:00

Ar jūs renkate visokius ala prisiminimus keliančius daiktus? Velnias, kaip aš negaliu jiems atsispirti... Mūsų namai yra tiesiog perkrauti daiktais (na, žmonių tame mažame butuke irgi netrūksta, bet čia jau kita tema), o kuomet atvažiuoja mano gera draugė Jurga, tai Nerijus su ja turi tokią pramogą: jie vis žvalgosi aplink namus, ir vardina daiktus, kuriuos, anot jų, reiktų išmesti. Dar pagalvojau, kad ir mūsų auklė prie jų kompanijos kuo puikiausiai pritaptų, nes ji irgi labai jau mėgsta vadovauti, kurie daiktai verti būti namuose, o kurie – ne.

Tai vat prieš kurį laiką, atvarius pas mus Jurgai, vėl jie abu žvalgėsi žvalgėsi, ir galiausiai prisikabino prie mano melsvųjų akmenukų, pastatytų vazelėje ant gartraukio. Jau šituos tai jau pirmoj eilėj reikia mesti į šiukšlinę - čia jau jie taip pareiškė.
Nu ar gali daiktas, kuris stovi matomiausioje vietoje, neturėti istorijos? Tai be jokios abejonės, kad negali! Čia ir arkliui aišku.

O tų akmenukų istorija yra tokia.
Aš esu šiek tiek nukvakusi dėl atrakcionų parkų - na, tokių kaip Disneilendas (beje, jame nesu buvusi). Ne dėl karuselių ar adrenalino, o dėl pačių gerai įrengtų atrakcionų parkų, kuriuose gali visiškai atsiriboti nuo pasaulio ir visą dieną jaustis tarsi pasakoje. Kai nuvažiavau į pirmą jų su ketverių metų Pauliumi, taip ir važiuoju iki šiol. Praktiškai kasmet. Esu jau pabuvojusi galybėje jų, kai kuriuose jau net ne po vieną kartą. Iš pradžių važiuodavau su Pauliumi ir Laima. Vėliau Laima, atseit, jau užaugo, tai aš ėmiau važinėti su Pauliumi ir Aušrine.

Paprastai į šias ekskursijas vykdavau kartu su „Excursus“ kelionių agentūra, kuri specializuojasi būtent vaikiškose ekskursijose. Teisybę pasakius, kol nebuvau išbandžiusi šios agentūros, labai baimindavausi keliauti su vaikais autobusu. Tačiau dėkui likimui, lėmusiam, kad į pirmą kelionę iškeliavau būtent su šia agentūra – daugiau net tokios minties nesu turėjusi, kad galėčiau keliauti su kokia nors kita. Šios agentūros organizuojamos kelionės yra tiesiog tobulos: vadovai nuostabūs, visos kelionės metu vaikai yra užiminėjami aibe žaidimų, pailsėti stojama dažniausiai tose vietose, kuriose yra įrengtos žaidimų aikštelės vaikams – na, žodžiu, tikrai apie viską pagalvota.

Man patiko absoliučiai visi „Excursus“ vadovai, su kuriais teko keliauti, bet užvis nuostabiausia buvo Rita, su kuria pasisekė važiuoti net du kartus. Rita savo žaidimams ir užduotims naudodavo tokius melsvus akmenukus (tarsi pinigėlius). „Excursus“ turi tokią tarsi tradiciją paskutinės kelionės dienos metu apdovanoti kuom nors nusipelniusius ar pasižymėjusius kelionės dalyvius. Tos pirmosios su Rita kelionės metu (beje, tai buvo pirmoji kelionė, į kurią pasiėmiau ir Paulių, ir Aušrinę) aš neturėjau gauti jokios nominacijos, tačiau Ritą taip sužavėjo mūsų trijulė, kad man paskyrė specialą – Motinos Teresės – nominaciją. O kaip prizą šiai nominacijai padovanojo pusę savo melsvųjų akmenėlių, tų pačių, kuriuos lietė tiek daug vaikiškų rankučių. Va tie akmenėliai ir stovi pas mane matomiausioje vietoje, virtuvėje ant gartraukio.

Tie akmenukai visada man primindavo mūsų keliones, linksmiausias, tiesą pasakius. Ir įdomiausia, kad Nerijus su Jurga prie jų prisikabino būtent tuo metu, kuomet mes tik tik pradėjome planuoti savo savarankišką kelionę po Vokietijos-Danijos atrakcionų parkus. Nerijus akmenukų istorijos nežino, todėl aš nusprendžiau, kad tai yra pats geriausias ženklas, jog turiu parašyti Ritai – maža kas, gal prisimins mane ir sutiks patarti kai kuriais organizaciniais klausimais.

Parašiau Ritai pernelyg daug nieko nesitikėdama (juk jai tenka susidurti su šimtais keliautojų!!!), tad nemoku apsakyt, kokia buvau abstulbusi, gavusi ypatingai šiltą Ritos laišką. Ji rašė, kad be jokios abejonės, jog mane prisimena – juk aš esu toji, kuriai ji padovanojo savo brangiuosius akmenukus - tuos, kurių net kitiems vadovams į ekskursijas neleisdavo pasiimti!

Beskaitydama Ritos laišką net nepastebėjau ir kaip apsižliumbiau, ir kaip mintimis nusikėliau į kelionių prisiminimus. Ypatingai man ir yra užstrigusi ta kelionė, kurios metu gavau tuos akmenėlius, ir kurios metu pirmą kartą vežiausi abu savo „vaikus“: Paulių (jam tuomet buvo devyneri) ir Aušrinę (septynerių). Aušrinei tai buvo pirmoji kelionė už Lietuvos ribų. Prisiminiau, kaip ji niekaip negalėjo užmigti ir į autobusą sėdo praktiškai nemiegojusi. Nes jai vis atrodė, kad žadintuvo ji negirdės, o mes jos nepažadinsim ir paliksim. Prisiminiau anketą, kurią pildė visi ekskursijos dalyviai ir kuriame Aušrinė įvardino, kad rūpestingiausia kelionės dalyvė yra Inga, o Paulius parašė, kad jam labiausiai įstrigo tai, kad Italijos kavinėse negalima prašyti, kad atneštų ketčupo, nes taip gali įžeisti italus.

Ne viskas, be abejo, vyko sklandžiai ir gražiai – pasitaikydavo visko: ir susipykimų, ir ginčų, ir kivirčų. O vienas geriausių to įrodymų – raštelis, kurį iki šiol esu išsaugojusi, ir tik visai neseniai Aušrinei parodžiusi. Šiame mažame popieriaus lapelyje Aušrinė, tada dar tik pramokusi rašyti (tai paaiškina klaidų kiekį) žymėjosi visas Pauliaus nuodėmes, kad vėliau galėtų paskųsti jį savo mamai: „Durnė – 2k, Tikra kiaulė – 2k, Užsispyrusi ožka).Bet nepaisant visų susipykimų/susitaikymų, kelionės vis tiek būdavo puikios. O dabar mes vėl planuojame tokio pobūdžio kelionę. Po gan ilgos – net keturių metų – pertraukos. Tik mūsų jau daug daugiau. Bet važiuosime visi. Ir, aišku, Aušrinė.

Daug kas nesupranta, kodėl aš, keliaudama su tiek savų vaikų, vis dar imu ir Aušrinę: juk šeštas žmogus kainuoja labai brangiai (apskritai paėmus, tai tikrai tiesa: šeštas žmogus labai keičia visą situaciją – jau vien faktas, kad yra netelpama į lengvąją mašiną, daug ką reiškia). Ir rūpesčių juk daugiau. Bet esmė yra ta, kad aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip galėčiau jos neimti.

Su Ritos pagalba susidarėm kelionės maršrutą, kurios galutinis variantas buvo toks: SeaLife-Serengetis-HeideParkas-Legolendas. Oi, spirgu, spirgu, kad tik viskas būtų gerai, ir kad tik ta mūsų kelionė įvyktų! Bijodama sėkmę nuvyti į šalį net ir šį įrašą, nors parašytą gerokai anksčiau, publikuosiu tik tuomet, kai jau bus visiškai aišku, kad situacija pasikeisti nebegali. Arba dar geriau: publikuosiu tik po to, kai jau grįšime iš kelionės:).

O kol kas ženklai visiškai nėra geri…
Visų pirma, Nerijui atsitiko kritinė situacija darbe. Faktas, kad jeigu jis negalės važiuoti, tai mes vieni tikrai neišvažiuosime.
Tuomet mus užpuolė ligos: pirmiausia, likus trim savaitėm iki kelionės, kažkoks virusas prisikabino prie Justo su Juliumi. Julius išsikapanojo gan lengvai, o vat Justui baigėsi plaučių uždegimu (na, beveik – tokiu ant ribos tarp bronchito ir plaučių uždegimo). Tas pats virusas vėliau pakirto ir mane, ir aš savaitę laiko kankinausi su sinusitu.
Susiruošėm važiuoti į Kurtuvėnus, kad galėtumėm savaitę pabūti ramiai nuo visų žmonių ir užkratų, tačiau ir tai nepagelbėjo pabėgti nuo nelaimių. Tiek vienam, tiek kitam vaikui. Julius užsimetė lėkštę ant kojos, ir prakirto nykštį. Po kelių dienų tas nykštys jau ėmė pūliuoti, tad išsigandę prisistatėm į ligoninę, kur mus baisiausiai prigąsdino kojytę stebėti, nes įsimetus infekcijai gali tektis ir ligoninėje ir pagulėti. Justui likus savaitei iki kelionės pakilo temperatūra. Nei iš šio, nei iš to. Išsigandau, kad atsinaujino plaučių uždegimas, tačiau poliklinikoj tyrimai parodė, kad jam… trūksta skysčių. Todėl puoliau į Justą pumpuoti visokiausias arbatas. Bet temperatūra vis karts nuo karto sukildavo. Kad dar nepasirodytų maža, likus penkioms dienoms iki kelionės, abiem mažiukams į akis įsimetė kažkokia infekcija. Jau esam panašią turėję, tai buvo labai bjauru, o Juliui tąkart ji vos nesibaigė plaučių uždegimu.

Taigi, ženklai tikrai nėra geri. Bet tik vat gerai, kad nėra vieningos teorijos, kaip reiktų tuos ženklus šifruoti. Pavyzdžiui, viena teorija teigia, kad didelė gausybė nelaimių signalizuoja, jog eini ne tuo keliu, ir turėtum liautis juo ėjęs. Kita vertus, kita teorija teigia (o aš esu daugiau šios teorijos šalininkė), kad visokių nelaimių pavidalu tesi tikrinamas, ar tikrai pakankamai kažko trokšti ar nori - kartais žmogus nuleidžia rankas jau kuomet iki tikslo būna likę tik labai labai nedaug… Na, aš dažniausiai noriu tikėti, kad esu tik tikrinama, ir stengiuos nenuleisti rankų.

Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, su šia kelione turbūt iki paskutinės dienos nebus aišku, išvažiuojame, ar ne. Nu bet jeigu neišvažiuosim, tai verksiu. Krokodilo ašarom.

Gal ir Jūs planuojat vykti į tokio pobūdžio kelionę? Jeigu reiktų kokios informacijos ar pagalbos - būtinai duokite žinoti!

Sutinkame vestuvininkus

2011-06-15T21:29:00.004+03:00

Paskutiniu metu Justas labai pamėgo tokį žaidimą: užblokuoja kelią važiuojančiam su mašinėle Juliui ir sako: „Prašom stoti – važiuoti galėsite tik kai duosite saldainių!”. Ir Julius, atseit, duoda.

Tokį “žaidimą” išmokom beatostogaudami Kurtuvėnuose, vieną dieną sugalvoję pamedžioti vestuvininkus.

Jeigu dar žinote tokio miestelio, tai pasakysiu, kad Kurtuvėnai iš tiesų be galo gražus miestukas Šiaulių rajone. Net toks Kurtuvėnų regioninis parkas yra. Ir bažnyčia labai graži šiame miestelyje yra.

O gražioje bažnyčioje, aišku, visada smagu tuoktis. Tą ir daro daug porų.

Vieną šeštadienį, bežygiuodami su Juliuku ir Aušrine į parduotuvėlę, pamatėme, kad prie bažnyčios vietiniai gyventojai jau rengiasi blokuoti kelią vestuvininkams. Ir iš tikrųjų – neužilgo pamatėme ir pačią vestuvių procesiją, važiuojančią link bažnyčios. Ir taip mums beprasilenkiant su jais, viena ranka iš mašinos tik švyst saują saldainių tiesiai link mūsų. Kai grįžom namo su saldainiais, Justas baisiausiai susinervino, kad jo nebuvo kartu ir pradėjo reikalauti eiti atgalios – gal vėl kas nors su saldainiais važiuos ir juos mėtys. Aišku, nėjome. Nes, kaip rašė J. Erlickas viename iš savo sueiliavimų: “Jeigu kada matei krentantį lėktuvą, nesitikėk, kad dar kartą jį matysi – nedaug tokių atsitikimų būna, ir tik veltui dangun žvalgysies”.

Bet nors ir nėjome atgal į parduotuvę, iš tikrųjų sugalvojome kitą idėją – pabandyti irgi užtverti kelią baliauninkams.

Tiesą pasakius, mūsų namas Kurtuvėnuose yra nerealiai patogioj tokiam reikalui vietoje: praktiškai neįmanoma nuvažiuoti į bažnyčią, nepravažiuojant mūsų namo. Na, nebent labai jau norėtųsi žvyrkeliu važiuoti. Tačiau net ir gyvendami tokioje palankioje vietoje, dar nei karto nesame kelio užtvėrinėję. O be reikalo! Nes, pasirodo, ši pramoga visai verta dėmesio.

Aišku, kadangi šį kartą mintis į galvą šovė tik tuomet, kai jau išvydome kitame gatvės gale sustojusias šventines mašinas ir vykstančias derybas su vietiniais gyventojais, buvome absoliučiai nepasiruošę: neturėjome nei gražios virvės kelio užtverimui (pasinaudojome šuns pavadžiu - ajajai, kaip negražu!), nei krepšelių saldainiams (bet kibiriukai iš smėlio dėžės suveikė puikiai). Tačiau už tai turėjome nemirtingą komandą: Ineta su Aušrine laikė du virvės galus, aš užsiiminėjau kalbine dalimi (sveikinau jaunuosius, sakiau linkėjimus bei kviečiau dalintis šventės džiaugsmu su visais), Justo ir Juliaus užduotis buvo eiti nuo mašinos prie mašinos su savo kibiriukais ir pildyti juos saldainiais. Tiesiog TURBO komanda:).

Juliaus akys tiek spindėjo, kad paskui visą vakarą kibiriuko neišleido iš rankų. Teisybę pasakius, ir viso proceso metu turbūt sunkiausia būdavo įtikinti Julių, kad pilną saldainių kibiriuką jis turi atiduoti mums bei paimti tuščią – iš pradžių bandė kelti baisiausias isterijas. Bet kai pamatė, kad kibiriukas stebuklingai vėl prisipildo, įsikirto į sistemą, ir nebeprieštaravo. O Justui šį pramoga tiek patiko, kad ir vėliau vis stovėdavo prie vartelių ir stebėdavo kelią, o išvydęs tolumoj mašinas, šaukdavo mums: „Dar atvažiuoja!!! Einam tverti kelio!!!”.

Ir dar pasakysiu... Esu įsitikinus, kad ši pramoga patiko ne tik mums, bet ir jauniesiems bei jų svečiams: bent jau iš jų spindinčių veidų ir juoko galima buvo spręsti, kad tai tikrai paįvairino jų dieną :)

Ūkininkaujame

2011-06-09T19:01:00.004+03:00

Prisimenat, dar tik praeitam įraše užsiminiau, kad daržas yra turbūt paskutinė vieta, kur galima būtų mane rasti? Ką gi, šiame įraše turiu pripažinti, kad gyvenimas tikrai kupinas netikėtumų. Pamatytumėt mane dabar, tai net nepažintumėt: rankų ir kojų nagai juodi tiek, kad atrodo, jau niekada neatsiplaus ir joks manikiūras/pedikiūras nepagelbės, o pati esu tiesiog nuskrudus saulėj. Tai yra, ne kaip nors gražuoliškai nudegus, o taip kaimietiškai – pavyzdžiui, kuo puikiausiai galima matyti palaidinės kontūrus ant nugaros. Ir vis man neužtenka, vis lendu ir lendu į daržą žiūrėt, kaip ten tos mano daržovės laikosi, ir ar nieko joms netrūksta. Žodžiu, esu patapus tikra ūkininkute, ne kitaip.

O prasidėjo viskas nuo braškių. O dar tiksliau, nuo nekalto Pauliaus klausimo. Buvo taip: plepėjom visi apie orą ir apie tai, kad numatoma nesvietiško karščio savaitė. Paulius sako: „Seneli, o tu nepamiršti gėlynų palaistyti?“. Mano tėtis prajuko: „Tu žinok, Pauliuk, aš džiaugiuosi, kad bent pomidorų ir agurkų palaistyt nepamirštu“. Iš pradžių visi linksmai juokėmės, o paskui man dingt į galvą: „O braškes?“. Tetis ilgai į kalbas nesileido: jau dėl braškių tai jis tikrai galvos nesuksiąs – kaip jau jos išgyvens, taip. Ką? Braškės paliktos likimo valiai? Susinervinau baisiausiai, kad yra rizika braškių šiemet neturėti, ir, susiradusi laistytuvą, nukulniavau į daržą. Palaisčiau braškes, ir jau galvojau eiti atgalios „ilsėtis“, bet tada vėl kita mintis į galvą dzingt: „Jeigu braškių nesiruošia laistyt, tai žirnių turbūt irgi ne“. Palaisčiau ir žirnius. Jau gal ir būčiau galėjus užbaigt tą savo dienos darbą, bet apsidairiau aplinkui ir... taip gaila tų likusių, nelaistytų, gėrybių pasidarė... Kad ėmiau ir palaisčiau ir jas.

Šitoj vietoj istorija kaip ir galėtų baigtis, bet ji nesibaigė. Mat taip belaistant daržą kelios lysvės labai jau įtartinos pasirodė: niekaip negalėjau suprast, nei kas čia pasodinta, nei kodėl taip chaotiškai. Pasiteiravus sužinojau, kad tose man neaiškiose lysvėse iš tikrųjų turėtų sau dygti burokėliai ir morkos, bet kadangi niekas nenuravėjo, tai praktiškai juos tik su lupa tarp viso kito šabakštyno galima pamatyt. Nu tada tai supykau: aš po paskutiniu prakaitu tampau laistytuvus ir lieju brangų vandenį, o tie vargšeliai burokėliai ir morkos jo turbūt net nespėja pasičiupti! Tad kitą dieną jau nuo ankstyvo ryto tupėjau darže, užsibrėžusi tikslą išvaduoti daržą.

Nu ir ką? Nėr visas šitas reikalas toks jau blogas, aš jums pasakysiu. Taip, iš pradžių gal buvo kiek sudėtinga, kol įsikirtau, kurios čia žolės gerietės, o kurios – ne. Taip, iš pradžių gan dažnai pasitaikydavo išrauti ne tą, ką reikia (oi, kaip skauda tuomet!), bet įgudimas netrunka ateiti, ir tą gali justi sulyg kiekvienu žingsniu. Tokį „kablį“ pagavau, kad nuravėjau ne tik tas įtartinas lysves, bet ir gerokai daugiau. Tiesiog šiaip, iš to smagumo.

Yra dar vienas dalykas, ko per šią savo patirtį išmokau: supratau, kodėl taip svarbu ūkininkams yra sekti orų prognozes. Anksčiau niekaip negalėdavau suvokti, ko jau čia toks pasaulinės svarbos įvykis yra sužinoti kitos dienos orus. Dabar, savaitę kasdien patampius didžiausius laistytuvus vandens į daržą, suprantu, kodėl taip kritiška yra žinoti, prognozuojamas lietus tą vakarą yra, ar ne :).

12-asis Aušrinės gimtadienis: Pasakos.

2011-06-06T00:13:00.025+03:00

Paskambinau tėčiui, ir informavau, kad visa mūsų chebra (na, beveik visa) rytoj pas jį atvažiuojam. Tėtis labai apsidžiaugė: „O, puikumėlis! Galėsi man daržus nuravėti!“. Ir šitoje vietoje abu labai skaniai pasijuokėme. Nes abu puikiai žinome, kad į daržą geriausiu atveju einu ko nors pasirauti. Ai, tiesa, pernai metais vieną lysvę nuravėjau. Bet tik todėl, kad Ineta liepė. Ir dar todėl, kad ji sekančioj lysvėj darbavos, tad dar ir mane galėjo prižiūrėti, kad nepriraučiau bet ko.

Ne, į Kurtuvėnus važiuoju tikrai ne daržų ravėt – šioj vietoj pagalbininkė iš manęs menka. Tačiau už tai bandau kitose srityse save pateisint. Pavyzdžiui, šį kartą į Kurtuvėnus susiruošiau padėti surengti gimtadienio šventę Aušrinei. Kaip ir pernai.

Jau kažkaip buvau beįsitikinus, kad nuo šio gimtadienio organizavimo man pavyks išsisukti – visą laiką Aušrinė kartojo, kad nieko ypatingo daryti nenorinti, tiesiog pasikvies draugus, ir ką nors paveiks. O likus savaitei iki nustatytos gimtadienio dienos gaunu žinutę: “Inga, ką man daryt? Visi draugai klausia, kokie bus prizai ir užduotys, ką man jiems sakyt?!!!”.

Ką jau čia besakysi... Reikia tiesiog sėsti ir greitai greitutėliai ką nors sugalvoti.

Iš vienos blog‘o skaitytojos prieš kurį laiką esu gavusi labai smagią gimtadienio idėją, kuri man iš karto labai patiko ir kurią buvau pasidėjusi smegenų kertelėje kaip "must use someday". Kadangi ta idėja yra susijusi su pasakom, ilgai negalvojus šią temą ir pasiūliau Aušrinei. Nepasakyčiau, kad idėja buvo sutikta entuziastingai... Aušrinė tik numykė: „Na, aš tai norėjau kokio nors šlykštaus gimtadienio, bet gali būti ir pasakos. Tik sutariam, kad tu niekam nesakysi, kad čia buvo mano idėja!”

Nekreipdama dėmesio į jos “ne-entuziazmą” pasilikau vis dėl to Pasakų temą. Paprastai dar geriau viskas išeina, jeigu publikos lūkesčiai būna šiek tiek nuleisti. Ir dar pati sau pagalvojau, kad "Duosiu aš jiems to šlykštumo!".

Kaip paprastai, pasidalinsiu šventės scenarijumi.
Pirmiausia, susistačiau gimtadienio šventės rėmus. Tęsiant tradicijas, buvo išlaikyti šie pagrindiniai principai:
- Gimtadienio užduočių yra tiek, kiek yra metų jubilijatui,
- Visos užduotys veda link paslėpto lobio.

Sugalvojusi užduotis, atrinkau 12 pasakų, ir paskirsčiau šias užduotis jiems tinkamiems herojiems. Viską paprasčiausiai atspausdinau, naudodama tokį principą: lapo pradžioje yra pateikiama ištrauka iš pasakos (na, ne ištrauka, bet tam tikra užkoduota informacija), tokia kaip: „Kvaiša. Na kokia gi aš kvaiša. Gi žinau, kad negalima kalbėt atvira burna! Dainuot, matai, gražuolė, užsimanė!”. Skaityti toliau (t.y. atrišti kaspinėlį šone) galima tik atspėjus pasaką (Šiuo konkrečiu atveju, "Varna ir Sūris"). Kuomet lapas yra išlankstomas, perskaitomas to herojaus sveikinimas bei jo skiriama užduotis.

Kokias gi šį kartą užduotis parinkau?

Pirmosios užduoties metu visi šventės dalyviai turėjo „atkoduoti“ „Miegančiosios Gražuolės“ pasaką. O norėdami gauti sekančią užduotį, turėjo užkopti į Drakono Pilį – sužaisti žaidimą, kurio „figūrėlimis“ tapo patys vaikai. Žaidimo idėją prieš gerą pusmetį atsiuntė viena blog‘o skaitytoja, ir esu labai dėkinga jai tiek už pačią mintį, tiek už tai, kad ji pasidalino savo įdirbiu: man nereikėjo nieko papildomai kurti ir išradinėti – tiesiog pasinaudojau jos atsiųstais failais. O žaidimo esmė labai paprasta: ant žemės yra išdėliojama „žaidimo lenta“ (t.y. lapai nuo 1 iki 40) ir prie starto linijos stojasi visi dalyviai. Yra ridinamas kauliukas (esu „nukniaukusi“ vieną labai simpatišką medinį kauliuką, kurį pasidarė mūsų statybininkai), ir reikia tiek žengti į priekį, kiek taškų išrideni. Jeigu užeini ant langelio su užduotimi, be jokios abejonės, turi ją įvykdyti. Na, paprasčiau nebūna. Vėliau vaikai, dalindamiesi gimtadienio įspūdžiais, prasitarė, kad jiems tai buvo viena linksmiausių užduočių.

Antroji užduotis nukreipė pas Eglę Žalčių Karalienę. Šioje užduotyje visi sužinojo, kad žalčiai sugužėjo ir į mūsų kiemą ir gavo užduotį surinkti ir pristatyti bent jau dvylika jų (t.y. tiek, kiek metų Aušrinei).
Iš tiesų žalčiai, kurie sugužėjo, buvo saldaininiai, iš Candy King (ar kaip jie ten vadinasi:) ). Kadangi planavau juos išslapstyti kieme, tai kiekvieną jų įsukau į plėvelę, bei su izoliacija aprišau prie medžių šakų. Smagiausia šioje dalyje buvo tai, kad prie medžių juos rišau apie vidurnaktį (jau užmigdžius vaikus), todėl galėjau orientuotis tik daugmaž apgraibom. O dienos saulei nušvitus, jau ir pati nebuvau tikra, kur juos išslapsčiau. Bet kiek džiaugsmo vaikams buvo lakstyti aplink medžius ir ieškoti tų gyvatėlių!!!
Trečioji gimtadienio pasaka – „Varna ir Sūris“. Iššifravę pasaką, vaikai sužinojo, kad Varna sekančios nuorodos jau nebeturi – neva išmainiusi ją į sūrį parduotuvėje. Todėl norėdami gauti sekančią šventės užduotį, visi gavo keliauti į Kurtuvėnų parduotuvėlę ir prašyti pardavėjos ją atiduoti. Ta proga, parduotuvėje visi įsigijo ir ledų, nes diena buvo tikrai karšta.
Ketvirtoji – Undinėlės užduotis. Kadangi orai buvo prognozuojami labai karšti, į programą įtraukiau ir užduotį su vandens balionais: yra paruošiami vandens balionėliai, o visi vaikai sustoja poromis, visi vienodu atstumu. Davus signalą, vandens balionas atsargiai (nes tikslas, kad jis nesusprogtų) yra metamas porininkui. Vėliau atstumas tarp porininkų vis didinamas, kol galų gale lieka tik viena komanda.
Penktojoje užduotyje Coliukė visus vaikus pakvietė pasirašyti Aušrinės gimtadienio atvirutėje (paruošiau A4 formato kartono lapą, su įvairiausiomis Aušrinės nuotraukomis).

Šeštoji – Ali Babos ir 40 Plėšikų užduotis. Kadangi plėšikai mėgsta slaptažodžius (visi labai gerai žinome jų „Sezamai, atsiverk!”, savo gimtadieninę užduotį jie taip pat užkodavo, nurodę tik vieną žodį: “AĖSPVNIĖ“. Paulius labai greitai susivokė, kad čia „PAVĖSINĖ“, tad visi nukūrė kitos nuorodos ieškoti į pavėsinę.
Septintojoje užduotyje buvo tikrinamas taiklumas. Be jokios abejonės, tai jau Robino Hudo užduotis.
Pasiuvau mažą medžiaginį maišelį, į kurį pridėjau žirnių. Taip pat, padariau galybę mažų „maišeliukų“ su saldainiukais, kurie turėjo simbolizuoti auksą. Šioje taiklumo rungtyje kiekvienas, prametęs žirnių maišelį pro taikinį, galėjo iškeisti jį į aukso maišelį.
Šita užduotis buvo Justo ir Juliaus mylimiausia – visą laiką tik ir kartojo, kokie jie bus taiklūs, ir kaip būtinai laimės daug saldainių.
Iš tiesų, originaliame mano užmanyme tai turėjo būti plėšikų užduotis, o siena turėjo simbolizuoti olą su auksu, tačiau tik ir Robinui Hudui. Besiruošdama šiai užduočiai padariau tik vieną klaidą: turėjau proto tuos aukso maišelius ruošti namuose ir dar kartu su vaikais (ot geniali mintis!!!). Ar galit tai įsivaizduoti? Ant stalo išdalintos krūvelės su saldainiais, o šalia stovi du maži kipšiukai, tik ir taikantys suleisti rankutes į juos?!
Aštuntoje užduotyje Gražuolė iš pasakos „Gražuolė ir Pabaisa“ pakvietė sužaisti žaidimą „Atspėk, kas esi“ (ant nugaros užklijuojamas užrašas su pasakų herojomi, o tu, klausdamas tik klausimus, į kuriuos galima atsakyti Taip/Ne, turi išsiaiškinti, koks veikėjas esi).

Devintoji užduotis vėl buvo užkoduota: čia buvo kaktomuša susidurta su sekliu iš Čipolino nuotykių, kuris pateikė tik nuorodą: „Vėjas, vien dangus ir saulė, skrydžio laimė prieš akis...“. Vėl Paulius buvo pirmas, kuris prisiminė, kad čia žodžiai iš dainos apie supynes, tad visi nubėgo nuorodos ieškoti ten.

Jau galvojau, kad būsiu apsigavusi su dešimtąja užduotimi: jos metu Raudonkepuraitė pakvietė sužaisti žaidimą „ Buratinas kviečia... Undinėlę“. Ar žinote šį žaidimą? Labai paprastas: visi dalyviai pasirenka po pasakų veikėją, o tuomet tiesiog kas nors pradeda, pvz. „Buratinas kviečia Undinėlę“. Žmogus, pasirinkęs Undinėlęs herojų, išgirdęs, kad yra kviečiamas, iš karto turi sureaguoti ir atsakyti: „Undinėlė kviečia...“ ir sakyti kitą herojų. O galvojau, kad apsigavau todėl, kad mums niekaip neišėjo suklysti – taip įsižaidėm, kad net ir įvedę taisyklę nekviesti to pačio žmogaus, vis tiek negalėjom nieko išmesti iš žaidimo! Bet tada Ineta pasiūlė, kad reikia tiesiog susikeisti vardais. Va čia ir prasidėjo... Kelios minutės, ir žaidime nei vieno žaidėjo nebeliko, o visi tik linksmai kvatojo iš savo apsižioplinimų.

Vienuoliktoji užduotis – tradicinė balionų užduotis. Na, turbūt nereikia ir pristatinėti: išsirenki balioną, susprogdini jį ir įvykdai jame rastą užduotį.

Kadangi vaikai jau pakankamai „ūgtelėję“ šį kartą kaip niekad daug buvo šifravimo užduočių. Paskutinėje užduotyje Buratinas irgi davė „raktą“ tik ne nuo durų, o raktą į tai, kur ieškoti lobio: šifruotą sakinį bei atspausdintą abėcėlę.
Teisybę pasakius, šifruoti nėra taip lengva, kaip man atrodė. Nors parinkau (man taip atrodė) tikrai akivaizdų šifrą (kiekvieną raidę paslinkau per 12 pozicijų abėcėlėje, o dvylika buvo mūsų šios dienos magiškas skaičius), atspėti be papildomų pagalbų būtų buvę gan sudėtinga. Bet vis tiek buvo gan linksma. Ypatingai linksma buvo tai, kad raktą iššifravo merginos (vaikinai, kol jos darbavosi, nusprendė pamėtyti kamuolį į krepšį) ir norėjo leistis į lobio paieškas pačios vienos, tuo baisiausiai vaikinus išgąsdindamos. Tik vat kad sunkiai joms sekėsi pasislėpti, nes atkoduota nuoroda sakė: „Pasiruoškit kasti, nes lobis smėlio dėžėje“.
Oi būtumėt matę, kaip visi puolė prie tos smėlio dėžės, kas kokį įrankį nusitvėręs: kas su dideliu kąstuvu, kas mažu, kas rankomis... Ineta ta proga net kauptuką iš daržo atsinešė. Ir neprašovė – būdama įgudusi tokiais prietaisais mosuotis, ilgai netruko, kol lobį surado, nors prieš tai jaunimėlis jau ganėtinai smėlio dėžę suaręs buvo, bet lobio taip ir neužtiko.

Lobis buvo gražiai supakuotas dėžutėje nuo ledų:
Tai va tiek ir tų užduočių.

Dabar papasakosiu apie Meniu, kuris irgi buvo susietas su pasakomis. Šio gimtadienio metu užkandžiavome:

Sviestiniais sausainukais iš Laimės Šulinio (teko daryti dvigubą normą, nes apsižioplinusi supyliau dvigubai daugiau nei reikia cukraus)
Juos spalvinome Stebuklingos Paukštės Dažais Labai smagiai valgėsi Raudonkepuraitės keksiukai Močiutei
Pepės Ilgakojinės sumuštinukai
bei Buratino mokyklinės užkandėlės Ant stalo puikavosi ir Vaivorykštės Kelias
Bei žinoma, puikus puikėliausias tortas - Ežiukas iš Anekdotų apie Ežiukus (čia jau Justas su Julium nusprendė, kad Aušrinei turėtumėm gaminti Ežiuko tortą). Labai prajuokino Andrius, kuris facebook'e pasidalino komentaru, jog mūsų Ežiukas labai jau panašus į Mamą Beždžionę iš Beždžioniukų nuotykių - nu tikrai panašus, nėr čia ko ginčytis:).

Pagrindiniam patiekalui paprastai užsakome picas, bet šį kartą picų atsisakėme, ir kirtome Inetos firmines tortilijas. Jaaami!!! Pagalvojome, kad labai gera išeitis vaikiškiems gimtadieniams, kuo puikiausia pamaina picoms.

O pabaigai apie mūsų "išauklėtus" vaikus. Manote, kad maniškiai, kol dičkiai vykdo užduotis, tvarkingai laukia arba gražiai užkandžiauja? Aha, kad tik jau ne! Va kaip puotauja mūsų mažyliai:

Savaitė Graikijoje. Be vyro ir vaikų! :)

2011-05-27T16:36:00.005+03:00

Gerai, apsisprendžiau. Jau kelintą kartą vis pradedu rašyti pranešimą, o vėliau ištrinu viską, ką parašiau. Apsisprendžiau, kad tikrai nenoriu rašyti jokių banalybių apie tai, kad laiko blog‘ui surandu vis mažiau - čia ir taip matosi, ką čia ir berašysi. Blog‘o pasiilgau be galo/be krašto, ir net naktimis, jau kritusi į lovą, vis mintyse „rašau“ naujas ir naujas istorijas, bet faktas, kad realybėje tai padaryti darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Jau buvau užsiminus, kad paskutiniu metu „sėdžiu“ net ant kelių projektų. Vieną jau pristačiau. Šiandien (jeigu pavyks, ir jeigu neištrinsiu visko, ką parašysiu arba jeigu nenumesiu „ateities laikams“) papasakosiu apie antrąjį. Esmė yra ta, kad Paprasta Mama po ilgų metų „atostogavimo namie su vaikais“ grįžta į darbą. Dar ne visai dabar (kadangi vasara ant nosies, o vasarą turbūt mažiausiai kam nors norisi dirbti, tai susiderėjau, kad prisijungsiu prie dirbančiųjų kompanijos tik vasaros pabaigoje), tačiau morališkai tam jau dabar ruošiuosi. Ir ne tik morališkai: visai neseniai turėjau tokį mažą darbinį „projektuką“. Gana smagų – išvažiuoti savaitei į Graikiją, kur vyko mokymai, kurie vėliau ir taps mano darbo sritimi.

Graikija tai Graikija, čia tai, aišku, smagioji dalis. O iki to smagumo teko šiek tiek paplušėti. Na, kokias geras tris savaites. Tai vat, per tas kelias savaites supratau, kad neįsivaizduoju, kaip reikės įsivažiuoti į naują gyvenimo ritmą ir derinti namų ūkį bei darbą. Ir dar poilsį aišku, nes pastarąjį aš be galo mėgstu. Totalus kosmosas! Šiuo metu esu absoliučioje panikoje, nes per tas kelias savaites aš tiesiog dingau iš šeimos gyvenimo: nei tvarkiau namų, nei gaminau valgių, nei prižiūrėjau vaikų...Ir kaip tos dirbančios moterys viską suspėja, galva neišneša. Bandau prisiminti, kaip gi sukausi, augindama Paulių, bet tas jau tiek seniai buvo, kad jau nieko neprisimenu.

Na, bet tebūnie - negi čia dabar žmogus suksi galvą dėl ateities? Kaip nors susitvarkysim.

Geriau papasakosiu apie Graikiją. Šiek tiek, nes labai jau daug pasakoti irgi neturiu: iš viešbučio, kuriame vyko mokymai, pavyko ištrūkti tik paskutines dienas, tad pačios Graikijos ne kažin kiek ir pamatėme.

Pradėsiu gal nuo viešbučio. Mes gyvenome apie 7 km nuo Atėnų centro, tokiame visiškai paprastame rajone, kažkuo primenančiame mūsų Fabijoniškes. Jau važiuodamos į ten žinojome, kad viešbutis ant jūros kranto, ir tuo labai džiaugėmės. Nes ir mūsų kambariai turėjo būti su vaizdu į jūrą. Bet kai atvažiavome... pamatėme, kad tie mūsų kambariai turi ne tik vaizdą į jūrą, bet ir vaizdą į ypatingai judrią (šešių juostų) gatvę. Aš, turinti problemų su miegu, jau vos įžengusi į viešbutį sunerimau, kaip čia reikės užmigti, kai po langais ištisai birzgia motoroleriai, važiuoja tramvajai, pypsena mašinos, bet mano kolegės kol kas problemų nematė – joms vis dar kur kas labiau imponavo jūra.

Galiausiai vis tik baigėsi tuo, kad dvi iš keturių merginų kambarius vis dėlto pasikeitė į tylesnius, o aš kažkaip likausi su tuo triukšmu. Ir vaizdu į jūrą. Nes tiesiog be galo miela būdavo žvelgti pro langą.

Štai mano mėgstamiausia foto, daryta iš viešbučio kambario balkono. Tiesiog visiškai relax akimirka!

Vaizdas įspūdingas, tiesa? Gaila, kad negaliu jums perteikti garso :).

Tačiau triukšmas buvo bene vienintelis viešbučio trūkumas. Visa kita buvo tikrai super: tiek maistas, tiek aptarnavimas. Na, gal nepaisant tam tikrų niuansių. Pvz. vienas jų susijęs su graikų perdėtu paslaugumu ir malonumu. Jie tiesiog nepriekaištingi. Iki kuriozų. Pavyzdžiui, uždavęs klausimą graikui, ne visada gausi tikslų atsakymą - kur kas dažniau nuskambės: „O kaip jūs norit?“. Buvo tokia labai juokinga situacija. Kai užkilome į savo viešbučio kambarius ir išgirdome, kad gyventi teks tarsi gatvėje (triukšmo prasme), nusprendėme leistis į apačią, ir pabandyti apkeisti kambarius. Tartis ėjo viena iš kolegių ir, kadangi žinojo, jog viešbutis labai perpildytas ir apkeisti kambarius gali būti problematiška, pokalbį pradėjo iš toli:
Kolegė:
- Atsiprašau, mes lyg ir užsakinėjome kambarius nerūkantiems, taip?
Administratorius
- Taip, taip, užsakinėjote tokius. Tokius ir rezervavome.
Kolegė:
- Aš labai atsiprašau, bet tik dabar pagalvojau, kad gal ir gerai būtų kartais parūkyti...
- Tai nesuprantu: jūs norite rūkamo kambario, ar ne?
- Na taip, galvoju, gal ir neblogai būtų apkeisti savo kambarį į rūkomą...
- Tai ponia, jūsų kambarys ir yra rūkomas – galite rūkyti, kiek tinkama!
Kaip jums tai patinka? :)

Ir ne viena tokia situacija buvo. Bet gal tai nėra tipiškas graikiškas elgesys, gal čia tik mes taip užtaikėm?

Kitas niuansas, kuris man užstrigo, yra susijęs su kambarių tvarkymu. Nesu aš labai pasinešusi į ekologiją, tačiau man būna smagu žinoti, kad net ir mažais darbeliais galime prisidėti prie aplinkos saugojimo. Todėl man patinka rasti viešbučio vonioje pakabintą pranešimą: „Jums pageidaujant, rankšluosčius plausime kasdien. Vis tik, jeigu Jūs norite prisidėti prie aplinkos saugojimo ir ketinate tą patį rankšluostį naudoti daugiau nei vieną kartą, tiesiog pakabinkite jį vonioje, ir mes jo nepaimsime keitimui“. Aišku, aš suprantu, kad viešbutis ekologija remiasi tik norėdamas sutaupyti savo kaštus, tačiau kita vertus – juk tikrai nėra jokio reikalo plauti rankšluostį, vos nusivalius jame rankas! Tai vat, man ir nepatiko, kad šiame viešbutyje tokia praktika nebuvo taikoma: visaip bandžiau tuos rankšluosčius kabinti, parodydama, kad ketinu ir ateity juos naudoti, niekas negelbėjo: kiekvieną dieną rasdavau švarius. Galų gale, spjoviau į viską ir tiesiog pakabindavau ant durų kortelę “Netrukdyti”, tuo atsisakydama viso kambario valymo.

Graikijoj praleidom savaitę, tačiau iš tiesų, ištrūkti iš viešbučio pavyko tik paskutinėm dienom. Ką gi pavyko pamatyti Atėnuose?

Visų pirma, užsiropštėme ant dviejų kalnų: Akropolio ir Likabeto.

Aš tai tokia biški tinginė iš tikrųjų esu, ir visokie ten ropštimaisi tai tikrai man ne prie širdies, bet šį kartą viskas ėjosi kaip iš pypkės: ir oras buvo geras (tai yra, saulė nekepino), ir visai smagiai liposi į viršų. O jau vaizdų vaizdelių užlipusios prisižiūrėjom!!!

Daugelis kelionių agentūrų į savo programą Atėnuose įtraukia ir sargybos pasikeitimo procedūros stebėjimą. Nu ką, ir mes nučiuožėm pasižiūrėti, kaip ta sargyba keičiasi.

Ar Jums yra kada tekę tokį dalyką matyti? Nerijaus su ta sargyba visiškai nenustebinau – pasirodo, daug kur pasaulyje tai praktikuojama, ir jis ne kartą yra matęs, tad gal ir Jums bus nenaujiena, bet vat mane kažkaip tos saugojimo tradicijos šokiravo. Žodžiu, prie Graikijos parlamento dieną naktį stovi du sargybiniai, kurie privalo atrodyti nepriekaištingai (todėl karts nuo karto prie jų prieina seržantas ir, jeigu reikia, sutvarko jų kepures, kaklaraisčius, šautuvus ir t.t.) ir kurie visą savo budėjimo laiką privalo išstovėti nejudėdami. Iš pradžių aš kažkaip to nesureikšminau – ot, labai jau sunku valandą pastovėti! Bet kuomet pamačiau, kaip viskas vyksta realiai, pašiurpau: visiškai nesvarbu, ar tuo metu tau saulė spigina į akis, ar lietus pliaupia, ar žvarbus vėjas pučia, tu tiesiog turi kantriai stovėti. O kur dar žmonių minios, kurie pastoviai prie jų lenda su savo fotoaparatais, bajeriais ir t.t?

Mes toje aikštėje pasirodėme kaip tik prieš sargybos pasikeitimą, tai vienas iš sargybinių tuo metu taip blogai jautėsi, kad tiesiog svyravo į šonus – atrodė, tuoj ims ir išsities visu svoriu. Tai taip gaila buvo tą žmogelį stebėti… Labai džiaugėmės, kai pagaliau atėjo pakaitinė komanda, ir tas sargybinis galėjo išžingsniuoti iš aikštės… Ir vardan ko tas žmonių kankinimas? Ko vertos tokios tradicijos? Na, mano protas to neišneša…

Na, daugiau kaip ir jokių specialių tikslų Atėnuose neturėjom: tiesiog slampinėjom po prabangiausius rajonus ir fotkinom bele-ką.

Tiesa, buvo ir dar vienas dalykas, labai kritęs į akį: benamiai šunys. Ne kokie tai mažyčiai šunyčiai, o dideli arklia-šuniai. Ir laksto jie sau gatvėse kaip niekur nieko: prisėdi kavinėje, žiūrėk, koks vienas pribėgo ir prigulė šalia, lipi į Akropolį – ir ten pusiaukelėje besiilsintį šunėką sutinki. Arba dar gražiau: eini gatve, ir matai, kaip į tave gracingai lekia kokių penkių šunų banda…

Įdomiausia, kad tie benamiai šunys yra ne kokie tai priklydę ar kažkieno pamesti šunys, o tvarkingai suregistruoti miesto gyventojai: kiekvienas laksto su pasaitėliu ant kaklo, ant kurio užrašyta, kuriam rajonui jis priklauso. Nežinau, kaip tiksliai ta tvarka veikia, bet esmė tame, jog miesto valdžia kažkada surinko visus šunis, kalytes užmigdė (kad pristabdyti prieaugį), o šuniukus-berniukus sunumeravo/suregistravo ir toliau paleido ganytis po miestą. Tai vat ir lekioja tie senberniai, kiek kojos neša. O miesto žmonės juos labai myli: jiems ir valgyti išneša, ir naktimis priglaudžia pernakvojimui. Man dar iškilo toks praktiškas klausimas: o kas surenka tų šunų š…? Bet kažkaip ir nepaklausiau gidės.

O štai mano gražiausia nuotrauka iš kelionės

Neklauskit, kas gi čia yra gražaus. Turbūt man labai patiko pati užfiksuota emocija: visai netikėtai gavau laisvą pusdienį ir išbraukiau pati viena į uostą, nes kolegos labai gyrė vienus ten pardavinėjamus ledus. Kaip tyčia, buvo gana šalta, pūtė smarkus vėjas bei, kad nepasirodytų maža, pradėjo lyti lietus (tiesiog idealus metas ledamss:) ). Ir vat einu aš sau vienui viena per lietų pajūriu, ir matau, kaip mane stebi dvi žalios akys, pasislėpusios užu akmenų.

Per keturis metus aš absoliučiai nei vienos dienos nesu praleidusi be vaikų (t.y. be vieno arba kito mažylio), tad galit įsivaizduot, koks “ekstrymas” man buvo leistis vienai į savaitės kelionę Graikijoje. Visai savaitei!!! Oi, ta proga leidau sau pašėlti… Leidau sau šlemšti kiek telpa, gerti, kiek norisi (na, tie, kas mane pažįsti, žino, kad man niekada nesinori gerti daug) ir naktinėti bei plepėti, kiek norisi. Ot, gerą laiką apturėjau!

Kita vertus, va turbūt dėl to “pašėliojimo” ir teko grįžus “sėstis ant dietos”. Ne dėl tų kelių priaugtų kilogramų, kuriuos užsidėjau Graikijoj (nors jie irgi nervino), o dėl to, kad grįžau… žiauriai išberta kažkokiom raudonom dėmėm. Nu tiek išberta, kad jeigu nebūčiau jau persirgus vėjaraupiais ir nežinočiau, kad daugiau šia liga sirgti teoriškai kaip ir negaliu, tai galvočiau, kad išnaujo ja užsikrėčiau. Kas atsitiko – neturiu supratimo. Galbūt alergija (nors šiaip, niekada nesu pastebėjus, kad kažkam būčiau alergiška), galbūt naktį viešbutyje kokie gyviai apkandžiojo (nes kažkokios įdomios tos dėmės), galbūt tai dilgėlinė, kurią iššaukė stresas. Žodžiu, tikslių priežasčių nežinau. Panašų bėrimą esu turėjusi dvyliktoj klasėj (kuomet stresavau dėl egzaminų), ir tuomet viena žolininkė nusprendė, kad mano organizmas užterštas ir liepė gerti jos paruoštas arbatas. Tai ir dabar nusprendžiau, kad turbūt nepakenktų išvalyti organizmą. Tik vat, kad tų žolininkės paruoštų arbatų jau neturiu, tad teko galvotis kokį kitą būdą, kaip ten jį išvalyti, ir viskas, ką galėjau sugalvoti, tai nors šiek tiek pasilaikyti dietos..

Sugalvot tai sugalvojau, bet juokingiausia, kad su dietom patirties tai praktiškai jokios neturiu. Bet prisiminiau, kad masažistas (o pas jį visai neseniai lankiausi) užsiminė, kad šiuo metu valosi organizmą ir valgo vien košes (aišku, be jokių prieskonių ir tiktai vandeny virtas). Pagalvojau, kad gal visai ir nieko, tik, aišku, iš karto supratau, kad vien košėm misti tai tikrai negalėsiu, todėl adaptavausi pagal save: sugalvojau, kad mano dieta bus košės, vaisiai ir daržovės. Ir nuo sekmadienio pietų (nes ryte dar be galo norėjau visokių graikiškų parsivežtų saldumynų) pradėjau. Pirma diena buvo visai nieko (na, tas pusdienis, kuris buvo likęs). Antrą dieną jau pajutau, kad man nusibodo – jau net buvau pradėjus galvot, kad gal dar kokį papildomą ingridientą reikia į tą mano sugalvotą dietą įvest pvz. kokį jogurtą. Bet atsilaikiau, ir trečią dieną jau visai neblogai ėjos – net smagumą iš viso to reikalo pajaučiau. O šiandien mes turim… paskaičiuokim…jeigu priskaičiuosime ir sekmadienį, tai viso gaunasi šešios dienos. Jaučiuosi neblogai, bet kantrybė jau kaba ant plauko. Dar turbūt kokią valandžiukę iškęsiu neįlįsdama į šaldytuvą ir neatsipjaudama tinginio, kurį darėm su vaikais Justuko atsisveikinimo su darželiu proga, bet daugiau tai tikrai ne.

O štai ką aš per šias kelias dietos dienas sužinojau:
a) Laikytis dietos yra ŽIAURIAI nuobodu. Nu tiesiog neišpasakytai. Nes arba turi atidėti visus pasimatymus su draugėm geresniems laikams, arba susitikimo metu ne koncentruojiesi į tai, kas vyksta aplinkui ir apie ką sukasi pokalbis, o tiesiog vėpsai draugei į lėkštę, ir mintyse skaičiuoji, kiek dar dienų turi iškęsti, kad galėtum gauti to paties.
b) Prieš n metų Nerijaus nupirktas ir nei karto nenaudotas garų puodas yra tikrai nerealus dalykas. Daržovės gaunasi tiesiog pasakiškos, net ir nededant jokių papildomų prieskonių. Kaip gerai, kad pagaliau radau progą jį nukelti nuo spintelių viršaus!
c) Galvojau, kad tomis organizmo valymo dienomis labiausiai ilgėsiuos saldumynų ir kavos su kondensuotu pientu, tačiau iš tikrųjų, labiausiai troškau kinietiško maisto. Ir lazanijos, kurią gaminau vakarienei ir kurios man taip ir nekliuvo.
d) Mano sugalvota dieta gal ir tinka organizmui valyti (išbėrimų tikrai nebeliko), bet kilogramų tikrai nesumažina. Matyt, reikia ne tik žiūrėti, KĄ valgai, bet dar ir KIEK :)

PS. Pranešimą patalpinti šiek tiek vėluoju, tad teisybės dėlei reikia pasakyti, kad mano dietos jau yra praeity – jau kertu su visais picą. Nes tikrai nesąmonė dietų laikytis per savaitgalius:). Ir jums to linkiu! (T.y. savaitgalio be dietų:) )

Lankomės pas stomatologus. Ir akių gydytojus. Ir masažistus. Na, ar liks dar koks gydytojas, kurio nebūsim aplankę? :)

2011-04-12T08:33:00.029+03:00

Paskutiniu metu kažkaip neįtikėtinai daug visokių medicininių kuriozų mums nutinka. Ir, kaip kad paprastai būna, viskas vienu metu, tai aš vos spėju lakstyti nuo vieno vizito prie kito.

Ir nuo ko čia dabar pradėt? Gal nuo savo vyriausiojo bėdų.

Pradėjo Paulius nei iš šio, nei iš to skųstis, kad jam labai širdį skauda (ne, ne perkeltine prasme, kaip kad būna įsimylėjus, o pačio tikriausio skausmo prasme). Taip skauda, kad jis jau vos gali kvėpuoti, o jeigu prisireikia atsikosėti ar čiaudėti, tai iš vis būna tragedija. Iš pradžių supanikavau, kas čia jam galėtų būti, bet labai greitai susivokiau, kad čia turbūt bus nuo masažų. Nes kaip tik prieš savaitę buvau nutempusi jį pas masažistą, kad pažiūrėtų, ar viskas gerai su laikysena, ar nėra kokių problemų su stuburu ir pan. Na, pagalvojau, kad pernelyg jau didelis sutapimas būtų. Taigi, vėl nutempiau jį atgal pas savo masažistą Viktorą: taip sakant, pridirbai, tai ir atitaisyk :).

Iš tikrųjų, su tuo "prisidirbimu" tai juokauju. Pas Viktorą lankausi jau labai labai seniai (paskaičiavome, kad jau visas vienuolika metų bus) ir be galo pasitikiu juo (kuomet po antrojo gimdymo vaikščiodama jutau tokius skausmus, kad beveik paeiti negalėjau, o visi gydytojai tik ramino ir liepė žvakutes nuo skausmo naudoti, Viktoras atstatė mane per porą kartų) . Ir Pauliaus skausmams Viktoras turėjo gan mokslišką paaiškinimą: detaliai neatkartosiu, bet esmė tokia, kad iki apsilankymo masaže, Pauliaus nugara buvo baisiai įtempta. Dešinė pusė po masažo buvo atpalaiduota, o su kaire problemos buvo didesnės, ir jai vieno karto nepakako. Tad ir gavosi situacija, kuomet atpalaiduotoji pusė ėmė tempti įsitempusiąją (ar tai atvirkščiai), ko pasekoje radosi didžiulis skausmas širdies plote. Taigi, išmasažavo jis Paulių dar kartą, ir iš karto po apsilankymo buvo gražu žiūrėti, kaip nuoširdžiai džiaugiasi Paulius faktu, kad vėl gali kosėti ir čiaudėti :).

Kitas kuriozas nutiko jau man. Vieną dieną nei šio, nei iš to, paleido Julius į mane žaislą. Mažytį mažytį. Ir tiesiai man į akį. Savaitę kenčiau skausmus ir perštėjimus, vėliau vis tik ryžausi kreiptis pas gydytoją. Pasirodo, situacija nebuvo labai jau nekalta: nustatytas ragenos uždegimas. Ot gražiausia! Tačiau gera žinia tai, kad po savaitės antibiotikų lašinimo ir naujų tyrimų, sužinojau, kad mano akių regėjimas smarkiai pagerėjęs (vat, ką reiškia keturis metus leisti namie su vaikais, o ne prie kompiuterio!).

Tačiau didžiausias iššūkis vis tik laukė stomatologijos kabinete, kur apsilankyti turėjo Justas. Negalėčiau teigti, kad nesiruošėm tam. Justo dantys tiesiog žiaaauriai iškirmiję. Greičiausiai, pieno su medum rezultatas. Ir vat vieną dieną nutiko tai, ko labiausiai baiminausi, bet kas, žinojau, kad būtinai įvyks: pradėjo Justas skųstis dantų skausmais.

Justui - tik šiek tiek daugiau nei trys metai. Kiek žinau, tokio amžiaus pacientai yra gana didelis galvos skausmas patiems stomatologams, nes taisyti dantukus tokiems mažyliams yra vienas vargas. Skaičiau internete, kad paskutiniu metu (na, čia jau nusižiūrėjus iš vakarų pasaulio) labai dažnai net rekomenduojama tokiems vaikučiams dantukus taisyti su narkoze. Neslėpsiu, ir mums tai buvo pateikta kaip vienas iš variantų, ką turėtumėm apsvarstyti. Tačiau bent jau aš buvau nusiteikusi pirmiausia išbandyti visus kitus metodus, ir tik tuomet, kaip paskutinės priemonės, imtis narkozės. Gal tai padės ir kitoms mamytėms, kurios su drebančia širdimi laukia apsilankymo pas stomatologą, tad pasidalinsiu patirtimi, kaip sekėsi mums.

Pas stomatologą jau lankėmės du kartus. Pirmą kartą Justas turbūt ištisai praklykė, įvarydamas į neviltį tiek daktarę (kuri iš tiesų yra nereali, ir kuri gydo turbūt visus mūsų draugus/pažįstamus), tiek mane. Ir atsakomybę už tokią nesuvaldytą situaciją iš tiesų aš prisiimu sau: nemokėjau vaiko tinkamai tam paruošti. Nors, atrodo, daug pasakojau apie tai, kas jo laukia, kaip viskas vyksta, bendrą visos situacijos paveikslą Justas turbūt buvo susidaręs kitokį.

Antras kartas buvo visiškai kitoks: nors baiminomės, kad Justo nepavyks nei prikalbinti atsisėsti į kėdę, nei išsižioti, mūsų baimės pasirodė visiškai nepagrįstos. Kas, mano manymu, tai įtakojo?

Visų pirma, grįžus iš dantisto mes labai daug apie tai kalbėjom. Justas guosdavosi, kad jam labai skaudėjo. Nepuldavau to neigti, tiesiog bandydavau parodyti, kad suprantu, kaip jis jautėsi. Ir tuo pačiu kalbėdavomės apie tai, kad kartais skausmas yra tiesiog neišvengiamas. Ir kad daktarei nėra kito būdo gražiai išvalyti dantuką bei išvaryti visas kirmėlytes, kaip tik tą dantuką "užmigdant" (nes labiausiai skaudėjo būtent tuo momentu, kai buvo leidžiami nuskausminamieji vaistai).

Visų antra, kadangi Justas jau turėjo aiškų įsivaizdavimą, kas jo laukia, mes galėjome daug kartų šią situaciją peržaisti namuose. Kaip mes žaisdavom? Vos grįžus iš pirmojo vizito, Justas namuose susirado žaislinį daktaro rinkinį. Ir mes vėl ir vėl žaisdavom situaciją: jis gydytojas, aš pacientas. Ir man skauda dantį. Ir aš klusniai išsižioju, kuomet man daktaras nurodo tai padaryti. Ir taip, man skauda. Tačiau aš vis tiek klusniai laukiu, kol daktaras pabaigs taisyti dantukus, nes suprantu, kad tai yra reikalinga.

O kokius konkrečiai veiksmus daktaras atlieka? Gailiuosi, kad šių veiksmų nedetalizavau ir neaptariau su Justu dar prieš pirmąjį vizitą - galbūt viskas būtų buvę kitaip, jeigu Justas būtų tiksliai žinojęs, ką jo burnoje daktarė darys:
Pirmiausia, į dantenas yra suleidžiami vaistukai, kurie užmigdo dantukus, kad vaikas jų nebejaustų. Kuomet dantukai miega, daktarė su vandens žarnele švariai švariai juos išplauna (kad neliktų jokių maisto likučių, jokių bakterijų ar kirmėlaičių). O kad naujai išvalytame dantuke kirmėlaitės daugiau niekada neįsikurtų, yra paruošiama vaistukų košytė, kuria dantukas aklinai užtaisomas.
Taigi, procesas gana paprastas ir aiškus - nėr čia ko labai bijoti:)

Dar labai daug diskutuodavom apie tai, kad tokią procedūrą kartais tenka iškęsti visiems. Ir man. Ir tėčiui. Ir Pauliui. Ir kad ji niekam nepatinka, tačiau kartais tenka daryti tai, kas nepatinka. Čia aš labai dažnai atsimenu, kaip nugirdau kartą, kaip Justas Juliuko klausia: "Juliuk, o tu norėtum, kad tau daktarai darytų "Bac ir viskas? (čia turi omeny, vaistų suleidimą). Nenorėtum, Juliuk? Bet žinok, kartais reikia"

Bet turbūt smagiausia ir efektyviausia viso proceso dalis yra apdovanojimas. Aš dabar šį klausimą esu išsprendusi gana paprastai: iš UK parsisiunčiau visą dėžę mažutėlyčių superinių mašinėlių, kurias Justas kolekcionuoja (na, čia Thomas ir draugai serija). Taigi, po tokių ekstremalių išbandymų, mes grįžtame namo, o Justas, kaip atlygį už iškentėtus skausmus, išsirenka iš tos dėžės po mašinėlę.

Kol kas mums ši strategija veikia. Aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad bent jau kol kas pavyko išvengti rimtesnio medicinio įsikišimo, tokio kaip narkozė. Na, ne nenoriu aš jos, nors tu ką. Ir džiaugiuosi, kad bent jau kol kas, baimės daktarams Justas irgi nejaučia - jis labiau tai traktuoja kaip neišvengiamybę ir priima kaip faktą, kad tiesiog "truputį reikia pakentėti". Smagu buvo girdėti, kaip po antrojo apsilankymo, išeidamas pro duris, Justas daktarei pasakė: "Ate! Aš pas tave ateisiu dar kitą kartą!" :)

Pildome šeimos (ką ten šeimos, visos giminės!) medį

2011-04-06T14:52:00.012+03:00

Paskutiniai metai mums buvo neįtikėtinai dosnūs užsienietiškais giminaičiais. Kai dar buvom vaikai, vis juokais pasiguosdavom, kad kokia neteisybė: visi turi giminių užsieny, kurie jiems visokias gėrybes siunčia (gi anksčiau tik tame ir buvo įdomumas ir privalumas tų užsienietiškų giminaičių), tik mes ne. Tačiau teisybė vis tik yra pasaulyje! :) Va, prieš gerus metus netikėtai suradome pražuvėlius gimines Venesueloje, o visai neseniai kiti giminaičiai - jau iš Brazilijos - patys susirado mus. Taip sakant, svajok atsargiai, bo svajonės pildosi:).

Tačiau su tais naujai atrastais artimaisiais ne vien džiaugsmas, bet ir vargas, turiu pasakyt. Tegul ir malonus, bet vis tiek. Nes atslūgus džiaugsmo euforijai, prasideda kantrus darbas, pristatant Lietuvą ir supažindinant juos su likusia giminės dalimi (kuri, beje, mūsų atveju, netgi labai plati). Tiems iš Venesuelos energija gana greitai baigėsi, bet vat tie iš Brazilijos daug gilesni: paviršutinio pristatymo jiems neužtenka: jie nori kapstytis giliai, vis klausinėja manęs tiek apie pačią Lietuvą, jos kultūrą ir papročius, tiek apie mūsų pačius šaknis, prosenelius, apylinkes, kur jie gyveno, kuo vertėsi ir t.t. Ir taip besistengiant sąžiningai atsakinėti, sulyg kiekvienu klausimu aš vis labiau ir labiau suvokdavau, kiek iš tiesų mažai apie savo šaknis žinau.

Tai štai dabar pristatysiu Jums vieną iš priežasčių, kodėl pastaruoju metu buvau tiek apleidusi šį blog'ą: kadangi paviršutinių atsakymų aš ir pati nemėgstu, ir jeigu kažko imuosi, tai stengiuosi daryti kaip įmanoma geriau, braziliškų artimųjų paskatinta vėl ėmiausi šeimos medžio, kurį buvau pradėjusi pildyti prieš kelis metus, atgaivinimo.

Ar Jūs jau bandėte pildyti savąjį? Jeigu ne, siūlau pradėti kad ir šiandien. Nes, kaip žinia, sulyg kiekviena diena prisiminimai krenta vis gilyn į praeitį, ir juos atkapstyti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Galų gale, juk kartais ir paklausti nebebūna, ko... Pavyzdžiui, man tikrai gaila, kad tokia mintis man nešovė į galvą dar tuomet, kai močiutė buvo gyva. Galbūt, jeigu būčiau susigrizbus anksčiau, dabar man netektų diena iš dienos pėdinti į Archyvų departamentą, tikintis ką nors naudingo išpešti ten.

O jeigu ir Jūs sugalvotumėt prisėsti prie savojo medžio, štai keletas patarimų iš asmeninės (ir ne visai) patirties.

Aš savo paieškas pradėjau nuo specialiai tam sukurtos programos http://www.geni.com/. Surašiau visus man žinomus asmenis: pusbrolius, pusseseres, tetas, dėdes, senelius... Ir kuo labiau tas medis plėtėsi, didėjo, tuo smagiau darėsi: vėliau pati programa gali duoti detalias ataskaitas apie tam tikrus giminei būdingus faktus tokius kaip vidutinė gyvenimo trukmė, geografinis sėslumas, populiariausi vardai, vaikų skaičius šeimoje ir t.t.
Teisybę pasakius, tų šeimos programų yra sukurta tikrai ne viena. Tuo metu, kai pradėjau pildyti medį, aš labai į tai nesigilinau, ir pasirinkau tą, kurią rekomendavo draugė, tačiau jeigu Jums būtų įdomu, galima paskaityti štai čia apie tai, kokios programos šiai dienai yra rinkoje.

Sekantis žingsnis būtų visų artimųjų (geriausia pradedant nuo vyriausiojo giminėje) apklausa. Internete galima rasti net galybę pavydinių interviu formų tam reikalui, aš naudojausi šiais praktiniais patarimais.

Dar didelis informacijos šaltinis yra kapinės, kuriose ilsisi šeimos protėviai - patartina tiesiog pasivaikščioti jose, ir nusifotografuoti visus antkapius, kuriuose matote savo pavardę. Vėlgi, reiktų tik prisiminti tą faktą, kad aklai pasitikėti antkapiuose pateikta informacija nereiktų.

Paskutinis žingsnis visame šiame procese būtų apsilankymas Lietuvos Archyvų departamente, kur saugomi visi bažnytiniai įrašai. Aš norėjau būti gudresnė (t.y. išvengti tiek apklausų, tiek pasivaikščiojimo kapinėse), todėl galima sakyti peršokau kelis etapus ir iš karto užsirašiau į Lietuvos Archyvų departamento skaityklos skaitytojų gretas, bet, turiu prisipažint, ėjimas prie rezultato nuo kito galo labau jau daug naudos man neatnešė. Todėl artimiausiu metu vis tik planuoju daryti taip, kaip priklauso.

Didžiausios problemos, su kuriomis susidūriau Archyvuose, buvo šios:
a) Tai yra žiauriai imlus laikui procesas: vienu metu gali užsisakyti tik 10 bylų, kurios tau atnešamos po dviejų parų. Tik pervertus bylas gali užsisakyti naujas. Žodžiu, informacijos paieškoms geriausiu atveju gali skirti kas antrą dieną.
b) Dauguma įrašų yra rusų arba lenkų kalba, o man tiek su viena, tiek su kita jų yra tikra vargo vakarienė. Teoriškai, bent jau rusiškuosius įrašus, galėčiau nusikopijuoti ir paprašyti, kad koks rusakalbis juos išverstų, bet praktiškai tai yra sudėtinga vien dėl to, kad aš net sunkiai sugebu iššifruoti, kur mano pavardė užrašyta... O juk nekopijuosi gi visų bylų iš eilės...

Kita vertus, negaliu sakyti, kad tos išvykos į departamentą buvo visai bevaisės: radau savo prosenelių tuoktuvių įrašą. Man pasisekė, kad įrašas buvo darytas lietuvių kalba (visiškas atsitiktinumas), todėl galėjau aiškiai įskaityti ir tuoktuvių datą, ir jaunųjų tėvų (taigi, mano proprosenelių) vardus ir pavardes.

O štai dar keletas nuorodų, susidomėjusiems šeimos medžio pildymu (man labai pagelbėjo):
Patarimai pradedantiesiems
Diskusija mamų forume (kaži, ar yra tema, kuria mamos nediskutuotų? :) )
Kaip pasidaryti šeimos medį

Įrašą iliustruojanti nuotrauka paimta iš čia. Esant norui, galima užsakyti ir tokio ar kitokio formato medį su Jūsų šeimos nuotraukomis. Beje, labai gražius šablonus galima išgauti ir su programa http://www.geni.com/. Mane, žvelgiant į SAVO medį, apima tiesiog nerealus jausmas. Ir kuo daugiau kapstaisi, kuo giliau lendi į praeitį, tuo didesnis entuziazmas apima. Taip, galima galvoti, kad šaknims tirti kiekvienas žmogus neturėtų skirti labai jau daug savo gyvenimo laiko (pavyzdžiui, mano mamos įsitikinimu, kiekvienam mūsų yra skirtas pakankamai mažas laiko tarpas įvykdyti savo misiją žemėje, todėl to laiko neturėtumėm eikvoti tam, kad išsiaiškinti, ką savo metu veikė tie, kurių jau nebėra), tačiau iš kitos pusės, aš palaikau mintį, kad nei vienas mūsų protėvis nenusipelnė būti užmirštas.

Tikiuosi, kad ir Jus pavyko sudominti :).

Spektakliai vaikams: sužavėję mus ir nelabai

2011-04-04T15:38:00.007+03:00

Paskutiniu metu viena populiariausių veiklų mūsų namuose - namų teatras. Liepia Justas man iš spintos ištraukti "foto užuolaidą", užtempiam ją ant jo lovos ir, nertųjų pirštukinių gyventojų pagalba, statome spektaklį. Tiesa, man garbė būti scenoje buvo suteikta tik vieną kartą - tą patį pirmąjį. Nuo to laiko savo sugebėjimus galiu demonstruoti tik žiūrovams skirtoje zonoje, nes scenoje ir be manęs yra kam reikštis.

Galbūt todėl ši pramoga taip greitai tapo populiari mūsuose, kad paskutiniu metu labai jau dažnai vaikštom į spektaklius. Turbūt kiekvieną savaitgalį vis kokį naują pamatom. Vieną kartą pranešimą apie matytus spektaklius buvo patalpinusi Vaida. Tuomet mes dar tik ruošėmės atidaryti savąjį teatro lankymo sezoną, tad su dideliu susidomėjimu perskaičiau visą įrašą. Šis mano įrašas irgi bus tarsi tokia mini mūsų matytų spektaklių apžvalga. Bet rašau ne todėl, kad galvoju, jog kam nors tai bus labai naudinga ar įdomu (aišku, be galo džiaugsiuos, jeigu taip bus!), o todėl, kad esu be galo supykusi. Taip supykusi, kad net verdu savy. Bet apie viską iš eilės.

Jau prieš gerus porą mėnesių atsisėdau ir sudariau mūsų norimų aplankyti spektaklių sąrašą. O kad nepamirščiau, viską kruopščiai sužymėjau Beatos planavimo kalendoriuje. Kadangi vienas mūsų žiūrovas dar yra pakankamai jaunas (Juliui tik 1,9m), ypatingo mano dėmesio sulaukdavo spektakliai, kurie turėdavo žymą "Vaikams nuo 1.5m". Ir ką jūs sau galvojat? Nuėjom šiandien visi į ilgai planuotą Raganiukės teatro spektaklį "Mažojo dinozauriuko istorija", kur, pagal spektaklio aprašymą, tikėjausi kažkokių linksmų dinozauriuko, netikėtai išsiritusio šiandienos pasaulyje, nuotykių, o išvydau... visišką niekalą. Nu tokį niekalą, kad visą spektaklį aš be žado žvalgiausi aplink į sausakimšą žmonių salę, o galvoje sukosi tik viena mintis: "Krizės Lietuvoje tikrai nėra. Jeigu jau net į tokį šlamštą galima sukviesti pilną salę žmonių, vadinasi, krizės Lietuvoje tikrai nėra". Nu rimtai. Aš nesu kokia tai nusimananti spektaklių ekspertė ar kritikė, bet tai, ką išvydau šiandien, perlipo per visus mano įsivaizduojamus rėmus. Vat, pavyzdžiui, epizodai iš spektaklio, mane tiesiog verčiantys iš koto:

Išsirita dinozauriukas iš kiaušinio, ir gailiu balsu cypsi: "Ko-ko-ko". Viena sesutė-lobių ieškotoja iš karto nusprendžia: "Aš žinau! Tu nori coca-colos!". Na, čia, atseit, labai juokinga ir visi leipsta juokais. Kita sesutė, supratingesnė, pataiso: "Ne, maži vaikai nori pieno!"

Atsiveda tą žvėriuką-dinozauriuką sesutės namo ir aprodo jam savo kambarį: "Čia (pačioje pagrindinėje vietoje) televizorius. O čia mūsų rūbų spinta". Taip sakant, pagrindiniai vaikiško kambario atributai. Ne žaislai, žaidimai, knygos, o televizorius ir rūbai. Ai, dar vėliau užsimena, kad kažkur kampe, kur nesimato, stovi jų lova. Televizorius ne be reikalo stovi pirmame plane - neužilgo jis, aišku, įjungiamas ir jame pasirodo didžiapapės moterys, pranešinėjančios naujienas.

Aprodžiusios kambarį, sesutės ima tikrinti, ar tikrai viskas su tuo dinozauru gerai. Ir staiga - o varge! - paaiškėja, kad dinozauras neturi temperatūros. Staigiai iškviečiama greitoji t.y. sesės pasiknisa savo rūbų spintoje ir, apsirėdžiusios kaip seselės bei kaukdamos kaip sirena, pasirodo scenoje. Ilgai nesiceremonijusios suleidžia vargšui dinozaurui į uodegą didelę dozę vaistų, ir tas verkdamas nuklibinkščiuoja. Ot gera reklama daktarams. Taip sakant, skiepykime baimę jau nuo ankstyvos jaunystės.

Iš pradžių dinozauro visą kalbos žodyną sudaro tik žodis "Mama". Bet vos tik jis sugeba suregzti sakinį, dvi gelbėtojos nusprendžia,kad dinozauras jau pakankamai paaugo, o paaugusius vaikus reikia vesti... Na gi, spėkite, kur gi visi veda paaugusius vaikus? Aš nežinau, kiek turėčiau būti įkalusi, kad atsakyčiau, jog "Į restoraną", bet, pasirodo, ši vieta ir yra būtent tai.

Praleidžiam epizodą gatvėje, nes jis (bene vienintelis) man pernelyg neužkliuvo (na, pakartoti vaikams taisykles, kaip reikia elgtis gatvėje niekada nėra blogai) ir atkeliaukime į žadėtą restoraną. Kuris yra ne bet kur, o KOSMOSE! Garbės žodis, tas, kas rašė scenarijų, vaizduotės trūkumu skųstis neturėtų: tu man sugalvok pasakoje apie dinozauriuko nuotykius Vilniaus mieste įtraukti ir apsilankymą kosmose, kur tave aptarnauja tikri ateiviai, o balsas iš lubų šaukia: "Kriminogeninė situacija! Kriminogeninė situacija!". (Net nebandžiau klausti Justo, ar jis bent kokį supratimą turi, ką šis žodis reiškia)

Turbūt net nereikia pasakot, ką mergaitės pasiūlė dinozauriukui užsisakyti restorane. Tai aišku, kad picą! Nes tai pats skaniausias maistas. Viso valgio metu mergaitės mokė dinozauriuką, kaip reikia gražiai elgtis, bet man užstrigo vienas momentas, kuris nebuvo labai užakcentuotas: suvalgiusios picą, lėkštes jos sviedė tiesiog į užkulisius. Vat taip paprastai: "Buvo labai skanu!!!". Ir tik tėkšt lėkštę į šoną nuo savęs.

Lygių lygis. Sėdėjau ir bandžiau vis susitarti su savim, kad nuo šiol Raganiukės teatrą pamirščiau ir iš tolo lenkčiau, bet iš tiesų, žinau, kad bent jau kurį laiką taip nebus. Viena, Raganiukės teatras yra labai jau arti mūsų namų... Praktiškai pėstute galim nueiti. O šiai dienai (kai labai norim išvengti neplanuoto vaikų nulūžimo mašinoje), atstumas iki teatro mums gana svarbus. Antra, esu įsigijus Raganiukės teatro abonementą, ir tikrai ketinu jį visą sunaudoti.

Na gerai, šiek tiek pykčio jau išliejau. Teisybės dėlei dabar reiktų pasakyti, nepaisant to, kad dauguma (bent jau kiek man teko matyti) Raganiukės teatro spektaklių didele menine verte nepasižymi, į kai kuriuos jų mielai nueičiau ir dar kartą. Taigi, keletas žodžių apie juos.

Visų pirma, Katinėlis ir Gaidelis. Tai buvo pirmas spektaklis, į kurį mes nuėjome su Juliuku. Kaip ir eidama į pirmuosius spektaklius su Justu, rankinuke nešiausi galybę visokiausių gėrybių, bet jų taip ir neprisireikė: Julius stebėjo spektaklį išpūtęs akis ir man nuo kelių net nebandė nusiristi. Tikrai linksmas ir spalvingas spektaklis, atitinkantis žymą "Vaikams nuo 1.5m".

Mažylis ir Karlsonas. Šiame spektaklyje lankiausi dar "Pauliaus laikais", tad mano įspūdžiai apie šį spektaklį tikrai nėra švieži (vis tik, šiek tiek metų prabėgo), tačiau šis spektaklis taip pat stovi mano planuojamų aplankyti spektaklių sąraše. Mane šis spektaklis labiausiai veža dėl vienos Karlsono atliekamos dainos. Teisybę pasakius, vien dėl jos net įsigijau Raganiukės platinamą dainų kasetę. Ta daina yra taip vadinama Mano Liūdesio daina (na, kiekvienas mūsų turbūt po tokią turime). Tai va, kai man liūdna t.y. jaučiuosi vieniša ir nelaiminga arba tiesiog šiaip noriu pabliauti, užsileidžiu tą kasetę. Nedažnai taip būna, bet vis vien. Ir galiu pradėti šnirpšti jau vien išgirdus pirmuosius dainos akordus ir žodžius: "Suaugę žmonės labai rimti. Labai protingi. Labai užimti./ Nors kartą nuo savo darbų atsitrauki, užmerki akis ir atverkite širdį - kiekvieno vaikystė kažkur tebelaukia!", o jau kai Karlsonas kviečia skambint jam ("Skambinkit naktį. Skambinkit rytą. Skambinkit man bet kokiu laiku./Skambinkit skambinkt, kai būna linksma, o ypač kai liūdna, sunku"), tai jau būnu kaip reikiant įsiraudojus.

Esu į šį spektaklį nusivedusi ir Aušrinę, kai ši buvo dar visai mažytė. Ji labai įdėmiai klausėsi tos dainos, vėliau, po spektaklio, nunešė ir įteikė Karlsoną vaidinusiam aktoriui gėlytę, o šis šnipštelėjo jai į ausį, kad užėjus liūdesiui ji būtinai nepamirštų jam paskambinti. Aušrinė grįžo pas mane į salę visa laiminga, o paskui, pakeliui namo, kad čiups mane už rankos: "Inga, gi jis man savo telefono numerio nepasakė! Kaip aš jam paskambinsiu?!!! :). Ech, tikrai, su šiuo spektakliu mane sieja daug gražių prisiminimų. Nugrimzdau į juos, ir jau pamiršau, kad iš tikrųjų labai pykstu ant Raganiukės teatro dėl šios dienos spektaklio:)

Kad jau pradėjau šiuo teatru, tai šiek tiek užsiminsiu ir apie kitus jų spektaklius, į kuriuos neseniai ėjome arba ruošiamės eiti.

Pifo nuotykiai. Apie šį spektaklį man yra sunku kalbėti objektyviai - tai mano mylimiausias vaikystės spektaklis, kurį mačiau jau tikrai nežinau, kiek kartų. Raganiukės pastatymas nei iš tolo neprilygsta tąjam, kurį nešiojuosi širdyje ir atmintyje, tačiau nepaisant to, visai smagiai praleidome laiką jį žiūrėdami.

Mergaitė ir Lokys - buvom su Paulium, dabar ruošiamės eiti su Justu.

Na, užteks apie Raganiukę.

Kita teatras, kuriame mėgstame lankytis, yra Vilniaus Lėlės teatras. O mažosios salės spektaliukai patiems mažiausiems žiūrovams yra tiesiog fantastiški. Gaila tik, kad Mažosios Salės spektaklių laikas mums yra tiesiog žiaauriai nepatogus (abu džigitai tuo metu miega). Iš tiesų, man patinka absoliučiai visi Lėlės teatro spektaliai (tiek, kiek jų mačiau), o pats pats pačiausias spektaklis yra "Pasaka apie Vėžliuką" . Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti. Ir su Pauliumi daug kartų matėme jį, ir su Justu jau kartą ėjome. Ir vat dabar dar ir Julių pasiimsime. Net keista: koks dešimt metų prabėgo nuo paskutinio apsilankymo šiame spektaklyje, o viskas ten lygiai taip pat, kaip ir tada. Ta prasme, geraja prasme keista. Viskas man ten tobula: ir aktorių vaidyba, ir dainos, ir dekoracijos.

Pagal Vaidos rekomendacijas apsilankėme ir Stalo Teatro "Peliukas gitaroje". Na... Aš esu labiau tokių tradicinių spektaklių mėgėja, tas iš pradžių šis modernas mane kiek pribloškė. Ir Paulius vis šnairavo į mane, tarsi klausdamas: "Ir į kokią nesąmonę mane čia atsitempei?!!!" Tačiau Peliukas buvo fantastiškas! Vien dėl jo buvo verta eiti. O tai, kad po spektaklio vaikai galėjo su juo susipažinti ir pabendrauti, juos (o tuo pačiu ir mane) emociškai iškėlė aukštai aukštai į viršų. Veik iki debesų :).

Na, mūsų patirtis su spektakliais daugiau-mažiau tokia. Kokia būtų Jūsų? Gal turit ką rekomenduoti mažiausiems?:)

Apie Mylimukus, praradimus ir atradimus

2011-03-17T15:29:00.005+02:00

Kuo labiau artėja gimtadienis (jis jau praėjo, tad negalvokit, kad šiuo įrašu tiesiog noriu susilaukti sveikinimų gimtadienio progaJ ), tuo labiau depresinė nuotaika mane apninka. Net nežinau, kodėl, nes šiaip, atrodo, nieko prieš gimtadienius neturiu... Bet gal čia ne man vienai taip būna?

O vat prieš šitą gimtadienį dar ir labai nesisekė. Visų pirma, pamečiau telefoną. Užtrukau gal tik dvi minutes iki jo pasigedau (nes prieš išlipdama iš mašinos dar šnekėjau su drauge, o dar nepriėjus buto durų pastebėjau, kad telefono neturiu), bet tiek užteko, kad kažkas jį pasisavintų (įtariu, kad bomžas, nes kaip tik tuo metu knisosi kiemo šiukšlių konteinery). Aišku, telefoną praradau kartu su visais kontaktais, draugų gimimo dienom ir taip toliau, nes kiekvieną dieną tik PAGALVODAVAU, kad reiktų persikelti duomenis į kompiuterį.

Bet telefono praradimas buvo visiškas niekis, palyginus su Meškiuko pametimu.

Turime mes tokį Meškutį, kuris yra Justuko “vaikas” (taip jį ir vadina). Tas “vaikas” keliauja su mumis visur: į parduotuvę…

į lauką…

į spektaklius

Būna šalia ir kasdieninėje veikloje (pvz žaidžiant žaidimus)

ir vykstant neeiliniams įvykiams (pvz. sulaukus Senelio Šalčio).

Apie miegą net nešneku – be abejo, kad miega kartu. Ir kuomet, užmigdžiusi Julių, ateinu pagulėti šiek tiek pas Justą, šis taip ir sako: “Miegame visi trys: mamytė, aš ir meškiukas”. Na, dar kartais ir Juliuką prie kompanijos prijungia, tuomet sako: “Miegame visi kekaji”.

Bet vat būna, kad išeiname kur nors su meškiuku, o grįžtame… jau be jo. Vieną dieną net tris kartus turėjau apsisukti ir važiuoti atgal, iš kur buvau jau išvažiavus, nes vis sugebėdavom jį palikti (pirmiausia darželyje, paskui kirpykloje ir galiausiai pas dantistę). Bet visada apsisuku ir važiuoju atgalios, nes žinau, kad kitaip namuose bus ŠAKĖS J.

Ir vat šitas Justo “vaikas” visai prieš mano gimtadienį ėmė ir dingo. Baisiausiai pykau ant savęs, kad net negalėjau prisiminti, kada paskutinį kartą jį mačiau – žinojau, kad iš darželio grupės jį tikrai paėmiau, bet ar išėjome su juo kartu iš darželio, ar vis tik palikome kažkur ten, niekaip negalėjau atgaminti. Pasigedome jo prieš pat pietų miegą, kai Justas pradėjo blaškytis po namus: “O kur gi mano meškiukas?”. O kur – niekas nežino. Dvi dienas verčiau visus namus, kelis kartus ieškojau darželyje – meškiukas dingo be pėdsakų. Nu aš nuotaiką praradau nerealiai. Na, turbūt įsivaizduojat, kaip sunku kiekvieną kart klausytis: “O kur gi mano meškiukas? Verkia dabar turbūt…”.

Bet tuo momentu, kai jau susiruošiau kabinti skelbimus darželyje (nesijuokit, aš kartais tikrai atkaklumo turiu ir greitai rankų nenuleidžiuJ ), meškiukas ėmė ir atsirado. Pasirodo, į lego dėžę buvo nugrūstas (ir kaip gi niekam ten nešovė į galvą pasižiūrėti?!). Džiaugsmo buvo kaip iki mėnulio ir atgal – va, ką reiškia susigražinti į namus Mylimuką. Tiesą pasakius, žinokit, pirmą kartą susidūriu su tokia meile konkrečiam žaisliukui – tik skaičius apie tai buvauJ.

Nu va kaip būna: gimtadienis praeina, ir gyvenimas vėl stoja į savas vėžes, o nuotaika sugrįžtaJ. Geros dienos visiems, ir linkiu nepametinėti daiktų! J

Migdymosi ypatumai. Žaidimas su virvelėmis

2011-02-16T16:14:00.012+02:00

Pietūs yra bene smagiausia dienos dalis man. Ne tik todėl, kad užmigdžiusi vaikus pagaliau gaunu laiko sau, bet ir todėl, kad man be galo patinka mūsų migdymosi ritualas. Šiaip, net keista, nes būtent šios dalies baimindavausi labiausiai (ir prieš susilaukdama Juliuko, ir prieš apsispręsdama iš darželio kartu su Justu parsivesti ir Paulytę).

Tačiau dabar migdymosi ritualiai einasi taip sklandžiai, kad net nesitiki. Visų pirma, atėjus nustatytam laikui miegoti, aš tik pliaukštelėju rankomis ir sakau: "Vaikai! Metas pienui! Susirandam savo buteliukus!". Ir iš visų pakampių sulyg tais žodžiais ima plūsti vaikai, kiekvienas savo buteliuku nešinas:). Įdomiausia, kad pvz. Julius ir Paulina savo buteliukus kuo puikiausiai atskiria, nors šie ir beveik identiški - skiriasi tik atspalvis (vienas naujesnis, kitas senesnis). Sulaukę pašildyto pieno su medumi, visa trijulė skuodžia prie knygų lentynos, kur kiekvienas išsirenka po knygutę (arba dvi). Ir braukiam visi draugiškai į lovą.

Ir kaip man gražu būna žiūrėti, kai jie, visi trys sukritę, geria savo pieną ir klausosi pasakų! Tiesa, kiekvieną dieną būna ginčai, kieno gi knyga bus skaitoma pirmiausia, tačiau paskutiniu metu įvedėm gana gerą "rotaciją", tad visai neblogai susitariam tuo klausimu. O vaizdelis lovoje tuo metu atrodo maždaug taip (na, čia dar reikia įsivaizduoti mane dešinėje, nes aš irgi guliu su jais:) ):

O dar geresnis vaizdas būna, kai jie jau užmiega, nes net ir miegodami knygų iš rankų nepaleidžia (na, nebent aš, praeidama pro šalį, visas surenku).

Būtent šito knygų skaitymo metu pastebėjau, kad Juliukas labai mėgsta verti virveles. Gana keistas derinys knygos ir virvelės, tiesa? Tačiau tikrai, būtent taip ir buvo. Turime mes vieną tokią knygutę, kuri moko užsirišti batukus (Ineta Justukui yra dovanojusi). Vieną vakarą Justas ją išsitraukė, ir iš karto ji tapo to vakaro "vinimi": abu broliai paeiliui rišo batukus (na, ką ten rišo - tik varstė virveles) ir baisiausiai juokėsi, ypatingai, jeigu pavykdavo "priešininkui" pagauti virvelę iš kitos pusės. Nuo to vakaro ši knygelė kurį laiką buvo Juliaus mylimiausia: atėjus metui miegoti, jis rinkdavosi būtent ją.

Kita situacija, atkreipusi mano dėmesį į tai, kad Juliui labai patinka verti virveles į skylutes (o juk tai labai skatina smulkiąją motoriką) buvo Valentino dienos išvakarėse, kuomet darėme širdeles. Vat tą dieną nusprendžiau, kad šita situacija reikia pasinaudoti, ir iš karto sugalvojau pagaminti lavinantį žaidimą. Pati sugalvojau! Iš pradžių bais buvau savim patenkinta, tačiau vėliau perskaičius Eglės blog'e, kad ji tokio tipo žaidimą irgi yra gavusi dovanų (ir jis irgi yra rankų darbo!), supratau, kad ta mano idėja nėra tokia jau geniali, kaip kad man iš pradžių pasirodė. Bet kad jau buvau nusprendus apie šį savo atradimą parašyti blog'e, tai ir toliau to laikysiuos.

Žaidimo esmė labai paprasta, o pasigaminti jį man užtruko gal 10 minučių. Na, turbūt pagaminimo laikas nieko nenustebins, nes tas ir iš pačio rezultato matyti, bet prieš pradėdami iš manęs juoktis, turėkite omeny, kad tai turėjo būti tik laikinas variantas t.y. iki tol, kol prisiruošiu pagaminti gražesnį, patvaresnį, tvirtesnį ir visa kuo geresnį variantą. Bet juk žinote, kaip būna su tais "laikinais"... Gerai žmonės sako: "Nieko nėra pastovesnio už laikiną":). Taigi, supratusi, kad mums reikia lavinamo žaidimo su virvelėmis, aš tiesiog paėmiau baltą kartono lapą, ir su skylamušiu išmušiau daug skylučių - pro jas, be abejo, versime virvutę. O kad žaislas ne tik skatintų smulkiąją motoriką, bet dar ir lavintų, dar padariau štai ką:

1. Prie kiekvienos skylutės prirašiau po skaičių;

2. Aplink kiekvieną skylutę nupiešiau po geometrinę figūrą;

3. Geometrines figūras nuspalvinau skirtingom spalvom.

O žaisti galima be galo įvairiai. Pavyzdžiui, Julius tiesiog varsto virvelę. Justui duodu konkrečias užduotis: surišti visus trikampius, sujungti skaičius nuo vieno iki dešimt, sujungti skaičius pagal spalvas ir t.t. Ateityje galvoju duoti surinkti jau ne konkrečias figūras, o sekas (pvz. užrašyčiau jam ant lapelio seką trikampis-kvadratas-apskritimas, ir jis pagal schemą turėtų jas sujungti). Jeigu ir toliau mums taip sėkmingai eisis žaisti, galvoju, kad gal reikės panašų variantą padaryti ir su raidėmis, nes kol kas raidžių dar nelabai pažįstame.

Galbūt ir Jums ši idėja pasirodys naudinga :)

Tortas krikštadukrai 3-ojo gimtadienio proga

2011-02-15T23:21:00.019+02:00

Kadangi jau prieš dieną buvo aišku, kad antradienį bus šalta (t.y. ne šiaip sau šalta, o tikrai ŠALTA), Pauliui leidau į mokyklą neiti. O kad jau taip visi lindėjom namie, nosies į lauką nekišdami, rytą nusprendžiau skirti namų tvarkymuisi. Ir šį rytą šveičiau viską kaip turi būt: net mikrobangę iš vietos pajudinau, išardžiau dalį apatinių spintelių, ir po jom viską išvaliau, visas spinteles nublizginau - na žodžiu, šveičiau "už tėvynę". O viso proceso metu baisiausiai savim didžiavausi bei vis mėginau įsivaizduoti dienos finalą: Nerijus grįžta namo, o čia viskas tik blizga, tik tviska... Tada jis baisiausiai nustemba, mane giria, ir kartu laimingi valgom vakarienę...

Tai čia tokie mano rytiniai planai buvo. Iki kol mes įžengėm į antrą dienos dalį, kurios metu, pagal planą, turėjau gaminti tortą Paulytei. Barbės tortą. Ir gaminau. O tada... Tada namai virto į tokį siaubiaką, kokiame jau seniai kada buvo: puodai-dubenėliai-bliūdeliai turbūt visi iškeliavo į trasą ir visokiais kremais prisipildė, grindys pasidengė baltu pudros sluoksniu, ne ką prasčiau ir aš atrodžiau bei turbūt pirmą kartą gyvenime pagalvojau, kad gal vis tik indaplovė ir nėra toks jau nenaudingas dalykas (girdi, Rimantai, aš jau apie tai pradedu GALVOTI!!!:) ). Tačiau turbūt prasčiausia padėtis vis tik tvyrojo šaldytuve - norint įtalpinti savo šedevrą į jį, pusę daiktų turėjau iš ten iškraustyti. Ir net vieną lentynėlę išimti, nes princesė niekaip kitaip negalėjo ten įsipaišyti.

Bet už tai kokį malonumą apturėjau tą princesę lipdydama! Pasaka, ne kitaip. Žinot, būna gi žmonių, kurie kalbasi su savo mašinom, taip? Tai va, vakar aš taip kalbėjausi su tuo savo tortu. Sakiau: "Palauk, Pelene, tuoj tuoj ir tu visus nustebinsi. Na gi, matuojamės sijonėlį... Šiek tiek per trumpas, lipdom dar kartą. Na, apsisiaučiam... OOOOO, kaip tau tinka! Dar šiek tiek papuošiam tave..." Va taip ir panašiai. Kaip išprotėjus.

O idėją gamintis Barbės tortą nusižiūrėjau neatsitiktinai. Paulytė - mano krikštadukra. Pirmoji ir vienintelė. Krikštynų metu mes (t.y. visi svečiai) traukėme lapelius su nurodymais, kuo konkrečiai turime prisidėti prie Paulytės auginimo. Ir vat aš ištraukiau "nupirkti Barbę". Galit patikėt, kaip čia dabar gerai man viskas gavosi?! Ir tortą iškepiau, ir įsipareigojimą įvykdžiau :). Tiesa, pagal torto kepimo instrukcijas (bent jau draugė R. sakė, kad taip Lietuvos kepėjos daro), kojas Barbei reiktų išsukti, bet to net neketinau daryt - jau taip mažai galimybių turiu rankose lelytes pavartyti, kad net ranka nekiltų joms kojas sukioti:).

O pačiu rezultatu tai tikrai esu patenkinta. Žinau, žinau... profesionalės tikrai galėtų ne vieną komentarą pasakyt, bet man svarbiausia, kad vaikams būtų skanu, gražu, ir ... nors šiek tiek mažiau nesveika, nei tortai iš parduotuvių. Ir pigiau, aišku.

Paulyte, tikiuosi, kad tau tortas patiko. Ir taip pat tikiuosi, kad kiekvieną kartą, laikydama rankose šią lėlytę, galėsi mintimis grįžti į savo gimtadienio šventę. Linkiu tau ir toliau būti tokiai stipriai (o ji tikrai stipri: be jokio vargo gali pakelti ir nusinešti Justuką, kuris, beje, pusantro mėnesio vyresnis už ją, ten, kur jai reikia:) ), linksmai, išradingai! Dar kartą su gimimo diena!

O jeigu ką domintų torto lipdymo procesas, jis yra toks:

1. Nusiperkam Barbės lėlę - šitą aš jau gal prieš keturis mėnesius padariau, vos nusprendus, kad Paulytės gimtadieniui kepsiu Barbės tortą.

2. Išsikepam biskvitų. Tiesą pasakius, šita dalis man pridarė daugiausia rūpesčių, ir vien dėl to, kad neturiu aš kaži kiek tų torto formų - paprastai gi žmogui daugiau nei vienos (na gerai, dviejų) jų nereikia. O čia turėti daugiau tortų kepimo formų, o ypatingai skirtingų dydžių, yra didelis privalumas. Na, bet netgi turint vieną formą yra kuo puikiausiai išsiverčiama. Tik terliotis reikės ilgiau. Aš, pavyzdžiui, tą savo formą į orkaitę kišau tris kartus, plius dar iškepiau du mažiukus keksiukus iš tos pačios tešlos.

3. Perpjaunam biskvitus į tiek dalių, kiek pjaunasi. Man kai kurie pjovėsi į dvi, kai kurie - į tris dalis.

4. Kiekvieno biskvito viduryje išpjaunam apskritimą (tokį, pro kurį lėlė pralįstų).

5. Supjaustom biskvitus į vis mažesnius apskritimus ir pertepam norimais kremais.

6. Lėlę apsukam maistine plėvele ir įstatom į viduriuką. Šioje stadijoje viskas atrodo daugmaž taip:

7. Pabaigiam formuoti sijoną.

8. Tiesa, aš dar paskui pagalvojau, kad žvakučių tai nėra, kur smeigti... Todėl iš atlikusio biskvito dar nulipdžiau mažą tortuką, kurį pastačiau šalia Barbės.

Na, kaip ir viskas.

PS. Bloger'iai reikia pagalbos: kažką aš turbūt nureguliavau, kad mano pranešimai patalpinami su visokiausiais "kringeliais" (na, tose vietose, kur pvz. buvo spaustas "Enter") ir kažkokiu keistai mažu šriftu. Kaip man atitaisyti? Bačiau keisti "Encoding" funkciją, bet vis tiek tas pats gaunasi. Gal Jums yra taip buvę?

Valentiniškos gėlytės su čiulpinukais

2011-02-14T08:18:00.006+02:00

Visą vakar dieną kūriau planą, kaip čia geriau būtų organizuoti Valentiniškų gėlyčių gamybą. Visą reikalą kiek apsunkino faktas, kad sekmadienis jau buvo suplanuotas: visą dieną šventėm dviejų pusbroliukų gimtadienį. Bet kadangi aš šių gėlyčių mintį audžiu jau seniai, sugalvojau trūks plyš plano laikytis. Dar mums būnant svečiuose Nerijus trumpam ištrūko į parduotuvę (pieno namie tai nėr, o mūsiškiams mažiesiems be jo vakare sunkuJ ), paprašiau, kad tuo pačiu nupirktų ir čiulpinukų, kurių man reikės Valentiniškoms gėlytėms (taip ir paaiškinau).

Iš svečių grįžom jau visai vakare. Tačiau plano laikiausi: išsitraukiau spalvotą popierių ir ėmiau karpyti širdutes. O Justas su Juliuku padėjo jas suklijuoti į gėlytės formą. Visą laiką, kol darbavomės, aš pasakojau jiems apie tai, kad rytoj bus meilės diena, todėl žmonės vieni kitiems dovanoja širdutes ir taip parodo, kad juos myli. Dar papasakojau, kad ta gėlytė, kurią gaminame mes, yra ypatinga: kol kas ji atrodo paprasta gėlytė iš popierinių širdučių, tačiau Valentino dieną ji ypatingai pražys (na, čia turėjau omeny, kad joje atsiras jų mėgiamas saldainis, apie kurį nusprendžiau tylėti).

Suklijavus gėlytes man kaip akmuo nuo širdies nukrito – gėlytės paruoštos, belieka vaikus sumigdyti ir į gėlyčių viduriukus po čiulpinuką įkišti. Apie vidurnaktį abu džigitai „smigo“, aš dar kiek palošiau pokerį (oi, gerai man tą vakarą sekės - vos porą partijų sulošiau, ir dingau iš eterio su krūva šlamančių kišenėjJ ), ir jau atsistojau užbaigt „Valentiniško“ darbelio bei griūt į lovą pačiai. Išsitraukiu aš Nerijaus parneštą maišelį ir... nutirpstu: vietoj man reikalingų čiulpinukų ant pagaliuko, nupirktas maišelis čiulpinių saldainių. Galit įsivaizduot mano šoką?

Ojojoj... Laikrodis rodo šiek tiek po dvylikos, lauke – minus 20, mašina tris dienas nejudinta iš vietos (tad galima įsivaizduot, koks ledo sluoksnis ant jos)... Bet esu tiek susinervinus, kad apie tokias smulkmenas net negalvoju – įsispiriu į batus, ir išdumiu į Statoil‘ą. Taip, teko kiek pasidarbuot, kol atgrandžiau mašiną. Taip, man buvo šiek tiek baisu, nes nesu pratusi vaikštinėti naktį viena (tiesą pasakius, ir ne viena naktį nesu pratusi vaikštinėti:) ). Bet už tai iš ryto mūsų pusbaris visus pasitiko pražydusiomis gėlėmisJ.

Gražios ir Jums šv. Valentino dienos!

PS. O dabar tyrimas: jeigu jūsų kas paprašytų parnešti čiulpinukų, ką tokio parneštumėt? Būtinai reikia žinot, nes ryškiai vakare lauks ilga diskusija apie tai, kaip aš nemoku nieko išaiškint, ir kad normaliems žmonėms čiulpinukas ir yra bet koks čiulpinis saldainis J

Ruošiamės Valentino dienai

2011-02-13T00:36:00.005+02:00

Paskutiniu metu į blog‘ą nieko nerašau apie darbelius ne todėl, kad visko nespėju sutalpinti ar kad neturiu laiko – mes iš tiesų nieko nebegaminome paskutiniu metu. Na, tiesiog kažkaip neskirdavau tam dėmesio. Kiekvieną dieną aš kaip ir nusiteikdavau daryti vieną arba kitą darbelį, bet kažkaip viskas dienos metu taip jau susiklostydavo, kad to darbelio taip ir nepadarydavom... Gal to laiko tam neatsirasdavo ir dėl to, kad darbelių gaminimo procesas man šiaip kelia stresą - nežinau, kaip kitos mamytės organizuoja šį procesą (ir juolabiau, neįsivaizduoju, kaip tai turi vykti darželyje, kur auklėtoja turi sužiūrėti ne aplink tris, o aplink kur kas daugiau vaikų), bet kuomet jau mes darbuojamės, tai namai iš lengvos betvarkės virsta į totalų chaosą, o pačio proceso metu kol vienas vaikas bando ką nors priklijuoti, kitas jau tuos klijus ragauja, trečias, žiūrėk, kokiom žirklėm mosikuoja... Tai į priekį visa tai numatydama, aš turbūt pasąmoningai to vengiu.

Tačiau vat kartais žmogus imi ir pasiryžti kam nors, be jokių ypatingų pasiruošimų ar pastangų. Pavyzdžiui, mums taip buvo vakar. Prieš kelias dienas „panardžiau“ Eglės rekomenduotame puslapyje, ir nusprendžiau, kad užteks būti tokiems apsileidėliams, ir reikia bent jau Valentino dienos proga suruošti kokių nors įdomybių. Ir, žinokit, kai jau nusprendžiau, tai ilgai nesvarsčiau: jau nuo pat ryto atsikėlusi karpiau visokiausias širdeles, pasiruošiau kitas technologines priemones, kad vos vaikams subudus galėtumėm kibti į darbus.

Pirmiausia pagaminom drambliukus iš širdelių. Ant jų straublio dar būtų visai neblogai užrašyti ką nors Valentiniško, bet kol kas tiks ir taip. Drambliuką gaminome tiksliai pagal instrukcijas, kurias galima rasti čia.

Drambliukų gamyba vaikams patiko, bet, turiu pripažint, ne taip, kaip antrasis darbelis. Na, bet juk ir natūralu – juk į antrąjį dėjosi jų pačių nuotraukos! Antrojo darbelio eiga buvo tokia:
a) Pirmiausia paruošiau širdeles – iš spalvoto popieriaus iškarpiau širdeles, tada dar jas užklijavau ant balto kartono ir dar kartą iškarpiau. Galėjau, aišku, iš karto iš spalvoto popieriaus kirpti, bet čia tokia geniali mintis tik dabar man atėjo;
b) Skylamušio pagalba vaikai pramušdavo širdutėms rankų vietose skylutes bei pačių rankučių-širdučių vietose skylutes. Beje, darbuotis skylamušiu vaikams patiko bene labiausiai – ypač šią sritį norėjo okupuoti Justas;
c) Pro skylutes reikėjo perverti siūlą (čia jau buvo Juliaus sritis –pamačiusi, su kokiu entuziazmu jis tai daro, net sugalvojau tokio tipo lavinantį žaidimuką pagaminti, apie kurį papasakosiu kitame įraše). Pravertą siūlą aš užrišdavau.
d) Kiekvienas vaikas išsirinkdavo, kokio žmogaus foto ant širdutės nori klijuoti: Paulytė išsirinko pasigaminti sau širdutę su Juliumi, Julius su seneliu, Justas – su tėčiu. Pamatę vėliau, kad darbuotis sekasi visai neblogai, tų širdučių prigaminome ir daugiau.
e) Prie kiekvienos širdutės kitoje pusėje priklijavome po medinį pagaliuką. Išvydę galutinį rezultatą, vaikai nusprendė, kad tai yra ledai, ir puolė juos „valgyti“

Na va – mes Valentino dienai namus jau praktiškai ir papuošėm:). Tiesa, jeigu energijos dar bus, dar planuoju išbandyti Eglės paveikslų su širdutėm kūrimą bei dar planuoju Valentino dienos proga kiekvienam vaikui suruošti čiulpinuką su širdutėmis.

O Jums noriu palinkėti kuo šiltesnės, romantiškesnės ir smagesnės Valentino dienos! Daug kas į tą šventę žiūri skeptiškai, bet… žvelgiant realiai, juk ne tiek daug linksmų švenčių mes turime, tad kodėl gi nepasidžiaugus tomis keliomis?

Paulius švenčia 13-ąjį gimtadienį!

2011-02-06T21:35:00.009+02:00

Atsimenu, viena mano draugė pasakojo apie kitą savo draugę, turinčią septyniolikmetį sūnų, kad šioji naujai sutiktiems žmonėms (na, čia labiau turėta galvoje vyrai, nes toji moteris buvo išsiskyrusi) vengdavo įvardinti sūnaus amžių. Nes jeigu pasakydavo tik faktą, kad turi vaiką, tai dar būdavo nieko. Bet jeigu pasakydavo, kad tam sūnui septyniolika, dauguma tik užsprogdindavo akis iš nuostabos ir jau nieko nebesakydavo, o taip ir sėdėdavo apakę. Bet nors ir nieko nesakydavo, nesunku būdavo suprasti, ką gromuliuoja smegeninėse: „Tai jeigu vaikui tiek, tai kiek tada MAMAI???“.

Prisimenu tą istoriją kaskart, kai reikia pasakyti Pauliaus amžių. Būna, kur nors vaikštau su Juliuku, ir kas nors klausia (na, pasitaiko gi tų bendraujančių žmonių, kuriems viską visada reikia žinoti): „O tai čia jūsų pirmagimis, taip?“, tai kai atsakau, kad ne joks ten ne pirmagimis, o trečiagimis, dauguma nustemba. O kai pasakau, kad pirmagimiui va tuoj sukakos trylika, nustemba dar labiau. Ir tiesiog galiu įskaityti iš akių, kad bando spėti, kiek gi man buvo tuo metu, kai jo susilaukiau.

Aišku, smagu, kad žmonės galvoja, jog esu per jauna turėti tokio amžiaus vaiką (gal tai reiškia, kad dar neatrodau labai blogai? :) ), bet kita vertus, tie žvilgsniai bei nuostabos ir erzina. Tačiau nepaisant visų tų erzinančių ir nelabai situacijų, fakto, taip sakant, nepakeisi – mano Pauliukas, mano pirmagimis, ką tik atšventė trylikos metų gimtadienį! Ot laikas bėga, ką ir besakysi.

Šį kartą gimtadienio proga nieko jam neorganizavau. Na, beveik nieko. Visų pirma, jis visus metus kalbėjo, kad tryliktojo gimtadienio nešvęs (kuom aš tyliai širdy džiaugiausi). Visų antra, trylika metų yra ta riba, kai tikrai galima jau ir pačiam spręsti, ką per gimtadienį nori veikti, kaip svečius planuoji užimti ir panašiai.

Tačiau kaip jau turbūt supratote, gimtadienį jis vis dėl to šventė. Likus gal dviem savaitėm taip nusprendė.

Gimtadienio scenarijus buvo toks: iš pradžių su pasikviestais draugais nuėjo į boulingą. Tuomet visi kartu užsuko į parduotuvę (nes aš pasakiau, kad čia yra JO reikalas pasirūpinti tuo, ką nori matyti ant stalo), kur nusipirko gėrimų, du pakelius čipsų (šioje vietoje nusileidavau savo principams ir leidau nusipirkti) bei vieną supuvusį arbūzą. O parėję namo, rado jau padengtą saldųjį stalą. Ir pripūstų balionų su užduotimis.

Saldžiąjam stalui buvau padėjusi šiek tiek vaisių, iškepusi dviejų rūšių keksiukų (šokoladinių ir jogurtinių) bei, aišku, tortą.Kaip ir paprastai, gamindama saldumynus “apturėjau” daug gerų emocijų. Juk smagu yra ruošti visokius glajus, stengtis dekoruoti kepinius ir tuo pačiu prižiūrėti dar ir porą saldėsių vagišių, tik tykančių progos ką nors nugvelbti. Va, nuotraukoje labai aiškiai matyti, kaip Paulius dėlioja M&M saldainius ant torto, o kažkieno mažutė rankutė taip ir traukia juos iš po stalo.Kadangi Paulius buvo sakęs, kad dovaną išsirinks pats, todėl visų dalyvaujančių prašė nešti dovaną tik pinigais, tortą papuošiau tikrais valgomais banknotais (radau saldumynų parduotuvėlėje prie namų). Vėliau Paulius sakė vos infarkto negavo, kai pamatė, kad svečiai ima JO pinigus nuo torto ir bando suvalgyti:) .

Norit spėti, kiek laiko tortas toks išbuvo ant stalo? Teisingai, neilgai, oi, neilgai. Man atrodo, tai buvo neužilgo po to, kai visi suvalgė po pirmąjį torto gabaliuką (iki tol tiesiog kaip vanagas saugojau jį:) ). Atėjo pas mane Juliukas ir verkia: „Dedeinės! Dedeinės!”. Sakau: „Nori saldainio? Taigi, eik, pasiimk nuo torto“. O čia pat netoli sėdintis Justas ramiai mane pertraukė: „Saldainį nuo torto? Nebėra. Jau visus suvalgiau“. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, bet faktai ant stalo bylojo patys už save.

O Paulius vėliau papasakojo, kaip ten viskas buvo iš tikrųjų. Žaidė jie visi Mafiją. Atėjus momentui, kai visas miestelis turėjo miegoti, visi vaikai užsimerkė. O kai visas miestelis „nubudo“ ir atsimerkė, paaiškėjo, kad naktį po miestelį siautėjo ne tik mafijozai, bet ir saldumynų vagišiai – ant torto jau nebuvo nei vieno saldainiuko. Už tai prie stalo išsišiepę savo raudonai-mėlynais dantimis stovėjo Justas su Juliumi.

Perliukas iš gimtadienio: kol valgėm picas, visi vaikai plepėjo apie savo mokyklinius reikalus (juk neseniai trimestrą išvedė), ir pasakojo, kad vieną berniuką tėvai už prastus pažymius muša. Tai išgirdusi, viena panelė nusistebėjo: „Bet juk jo mama tokia normali atrodo!”. O mano Paulius pertarė: „Nu ir kas? Mano mama irgi juk...“. Šioje vietoje jis staiga prisiminė, kad ir aš šalia sėdžiu, pašnairavo į mane ir nutilo, o aš juokdamasi pabaigiau: „Tavo mama irgi juk normali atrodo, taip?“. Bet Paulius neprisipažino, kad būtent taip norėjo pasakyt :).

O šiaip, gimtadienis praėjo labai linksmai – bent jau taip sakė vaikai. Džiaugiuosi tuo.

Stalo žaidimai patiems mažiausiems. Linksmoji karuselė

2011-02-01T08:21:00.010+02:00

Nuėjus į parduotuves (ypatingai kokias nors išparduotuves, kur vežami žaislai iš vakarų Europos šalių su pažeistomis pakuotėmis arba visai be jų, pigūs, bet už tai be žaidimo taisyklių vertimo), aš labai dažnai pasimetu, kurie žaidimai verti dėmesio, kurie – nelabai. Tačiau jeigu žaidimas kainuoja ypatingai pigiai, dažnai surizikuoju įsigyti. Visko pasitaiko: kai kada žaidimas iš karto prigyja pas mus, kitais atvejais taip ir lieka gulėti užmestas kur nors spintoje.

Šiame įraše – apie vieną iš tų „sėkmingų“ pirkinių. Tiesa, kad jis „sėkmingas“ supratau tikrai ne iš karto – iš pradžių buvau įsitikinus, kad prie to žaidimo dar reikia „paaugti“, todėl, parsinešus iš parduotuvės, ramia širdimi užkėliau jį ant spintos. Gerai dar, kad atėjo kartą draugai su tokia „paaugusia“ mergaite: nukėliau aš ta proga tą žaidimą nuo spintos, ir staiga supratau, kad besistengdami „paaugti“ iki žaidimo, jau visai netrukus būtumėm jį ir „praaugę“. Vat, kaip būna, kai vadovaujiesi užrašais ant žaidimo pakuočių - atseit, tinka vaikams nuo trejų metų amžiaus :)

Gali būti, kad žaidžiame ne pagal originalias žaidimo taisykles, bet nesukame labai dėl to galvos.

Žaidimo susidedamos dalys yra šios:
• Karuselė, susidedanti iš mašinėlių/lėktuvėlių – paspaudus per vidurį, ji sukasi.
• Žaidimo pagrindo keturiuose kampuose yra keturios „parduotuvės“: ledų, pyragėlių, bananų ir slyvų. Į šias parduotuves reikia pridėti atitinkamų „prekių.
• Yra ir keturi smaližiai žmogeliukai, kurių tikslas kaip galima greičiau apsilankyti visose parduotuvėse ir paragauti visų skanumynų.
• Kauliukas - dviejuose jo briaunuose nupieštas karuselės ženklas, kituose - taškiukai nuo vieno iki keturių.Mes žaidžiame taip (ne visai pagal taisykles, bet daugiau/mažiau į tą pusę):
• Žaidimo pagrindo kampuose susistatome savo pasirinktus žmogeliukus;
• Pirmas žaidėjas paima kauliuką ir ridena. Kiek akių iškrenta – per tiek ir juda laikrodžio rodyklės judėjimo krytimi. Jeigu taip atsitinka, kad sustoja pačioje parduotuvėje, pasivaišina ten esančia produkcija (pasiima ten esantį žaidimo simbolį). Apsilankyti parduotuvėje galima ir kitu būdu: jeigu ridentant kauliuką iškrenta karuselės ženklas, žmogeliukas turi šokti į artimiausią mašinėlę/lėktuvėlį, karuselė yra įsukama ir žiūrima, prie kokios saldumynų parduotuvės žmogeliukas sustos ir kur jam teks apsilankyti.
• Du kartus vaišintis tais pačiais saldumynais negalima. Tikslas: kuo greičiau aplankyti visas parduotuves ir surinkti visų saldumynų simbolius.Žaidžiant ne tik smagiai leidžiamas laikas su vaikais, bet ir vaikai mokosi skaičiuoti (juk reikia ir suskaičiuoti iškritusias akis ant kauliuko, ir judėti nustatytą žingsnių skaičių), dirbti komandoje ir pagal taisykles.

Tiesa, šį žaidimą pagal taisykles žaidėme laaabai laabai seniai. Jeigu žaidžiame su Justu dviese, viskas būna super gražiai ir tvarkingai, tačiau dviese mes būname ne tiek ir dažnai. O jeigu žaidžiame visi... Gaunasi visiškas balaganas: vienas vaikas ridena kauliuką, kitas žiūrėk jau „ragauja“ kokius saldumynus, trečias šoka į traukinuką ir kaži kur sukasi... Žodžiu, kas ką nori, tas tą daro :).
Tačiau žaidimas vis tiek yra vienas einamiausių - tik apsisuk, jau žiūrėk ir traukia koks vaikas jį iš po stalo :)

Stalo žaidimai patiems mažiausiems. Loto

2011-01-28T23:52:00.011+02:00

Jeigu man ryte kur nors prisireikia išeiti, žinau, kad teks atlaikyti Juliaus isterijos dozę. O juk tikrai pasitaiko žmogui karts nuo karto kur nors išeiti... Kadangi jis gerklę turi tikrai didelę (į mamą, į mamą:) ) ir nesiliauja rėkti tol, kol galutinai neįsitikina, kad aš TIKRAI išėjau, aš prisigalvoju visokių triukų, kad nors kiek sutrumpinti žviegimo laikotarpį. Pavyzdžiui, apsirengiu tais rūbais, kuriais planuoju kur nors eiti, jau iš karto atsikėlus ryte. Net batus, būna, kad pasiaunu. Jeigu iškeliauti turiu ne viena, o su Justuku, jį irgi suruošiu kaip įmanoma anksčiau. Ir JOKIAIS būdais nenaudoju jokių kodinių žodžių tokių, kaip: „Justai, važiuojam“, „Einam rengtis“ ir panašių. Nes jeigu po šių žodžių neseka kitas veiksmas – nėra atnešami Juliaus laukiniai rūbai – Julius rėks. Ir veršis ant rankų, taip neleisdamas rengtis.

Žinau, kad kai jau išeinu, jis iš karto nusiramina, todėl labai dėl to nepergyvenu, tačiau vakar, stebint, kiek daug energijos ir užsispyrimo jis turi, siekdamas savo tikslo, net graudu pasidarė. O buvo taip. Su Justu ruošėmės eiti į poliklinką, tad tikrai jokiu būdu neplanavau ten temptis ir Juliaus. Tačiau vos tik pradėjome mes ruoštis (nors ir ėmėmės visų saugumo priemonių), Julius iš karto suprato, kuo čia viskas kvepia ir pradėjo rėkti: "Aaaššš“ (čia jau, suprask, ir jis kartu eis). Ramiai pasakiau, kad šį kartą jis, deja, eiti negali, todėl liks namie ir žais su auklyte. Aišku, nesitikėjau, kad jis susitaikys su tokiu mano atsakymu, tad nei kiek nenustebau, kai jis nubėgo į kambarį ir pats iš lentynų atvilko visus savo daiktus: kelnes, megztinį ir batukus. Paprastai aš į tai tiesiog nekreipiu dėmesio, ir rengiu Justą toliau, bet šį kartą jis taip primygtinai reikalavo užmauti batukus, kad pagalvojau: "Et, na ir tegul užsimauna!". Ir apoviau. Tiesiai ant pižamos. Kad jūs matytumėt, kaip nušvito jo veidas... Čiupo Justuką už rankos ir linksmai žingsniuodamas uždainavo: „Ėėėėjam, ėėėjam“. Ech, vat šitoj vietoj ir suspaudė širdį: "Niekur tu, mažyli, iš tikrųjų neėėjsi... Netgi jeigu ir turi žieminius batukus ant kojų.".

O paskutiniu metu „ėėėjam“ mes su juo tikrai nedažnai kur. Na, į lauką ant kalno su rogėm einam, tačiau visas kitas vietas dėl nesibaigiančių ligų labai ribojam. Tačiau iš kitos pusės, kadangi daugiau sėdime namie, turime gerą progą išbandyti vis naujus ir naujus žaidimus. Ir vat būtent šitoje vietoje Julius mane tikrai nustebino - pasirodo, ir su pusantrų metukų vaiku galima jau kuo puikiausiai žaisti kai kuriuos, taip pasakysiu, rimtus žaidimus! Pagalvojau, kad visai ne pro šalį būtų pasidalinti tų žaidimų idėjomis ir su kitais. Šį kartą - apie LOTO.

Su Justu mes loto žaidimus pradėjome žaisti, kai jam suėjo šiek tiek daugiau nei du metukai, ir tuo metu man atrodė, kad tai be galo anksti. Kuomet pirmą kartą loto parodžiau Juliui, jam buvo ką tik suėję metai ir šeši mėnesiai. Aišku, turbūt didelę įtaką čia padarė tai, kad Julius stebėdavo, kaip loto žaidžia Justas, tačiau faktas yra tas, kad taisyklių ilgai aiškinti jam nereikėjo: aš parodydavau paveikslėlį - jis tokį patį paveikslėlį surasdavo tarp kitų paveiksliukų savo kortelėje.

Kaip gi tuos LOTO mes žaidžiame? Ne visai pagal taisykles, žinoma. Paprastai sistema yra tokia: vaikai atneša pasirinktą LOTO žaidimą ir pasidalina po dvi stambias korteles. Aš paimu į rankas visas mažąsias, ir po vieną atversdama klausiu: „Nagi, kas turite kortelę su pvz. "Kiškiais"?“. Vaikai pasižiūri į savo korteles, ir tuomet jau rėkia: „AAAAŠ!!!” arba “Pas mane!”. Kuomet užpildome visą kortelę, visi draugiškai šaukiam „BINGO!“ ir patraukiam ją į šalį.

Loto žaidimų mes turime du: su žuvytėm ir su "dėde". Pastarasis dar iš mano vaikystės laikų, nes paveiksliukai su Senosios Animacijos herojais (kažkodėl iš visų tų mielų herojų Julius išsirinko būtent klouną, kurį (ir pagal tai visą žaidimą) vadina „Dėde“.
Tame loto su žuvimis man patinka tai, kad gali ne tik dėlioti paveiksliukus, bet ir sužinoti konkrečios informacijos apie žuvis. Kartais žaidžiame būtent tą ilgąjį variantą: yra surandama kortelė, ir perskaitoma (supaprastinta kalba), kas parašyta toje kortelėje.
Šios serijos loto yra ir daugiau - kuomet mažas buvo Paulius, dar turėjome su grybais.

Kartais vaikai žaidžia šiuos žaidimus vieni. Man nieko nėra gražiau, kaip stebėti tą jų žaidimą. Pavyzdžiui, pasisodino Justas (3m) Julių (1.6m), padalino abiems po tris korteles, verčia kortelę ir sako: „Na, kas turi Ryklio kortelę? Tu, Juliuk, turi? Gerai, užversk. O dabar paklausyk, aš tau paskaitysiu: „Ryklys turi labai labai didelius dantis. Žinok, viską viską gali praryti. Ir tave galėtų tik am ir praryti! Kita kortelė: “Jūrų žvaigždė…”
Dar juokinga būna, kad kai žaidžia Justas su Paulyte (3m), tai korteles padalina į tris dalis (ir Juliaus nepamiršta, nors jis tuo metu ir nežaidža). Ir tuomet girdžiu: Justas: "Na, pas ką gi šita kortelė?". Paulytė (dar net nežiūrėjus į korteles): "Pas maneeee!". Justas, kaip tikras vedėjas, nužvelgia visas ant žemės gulinčias korteles ir sako: "Neee, Paulyte, nemeluok. Pas Julių" :)

Stylish Blogger Award

2011-01-27T08:49:00.006+02:00

Na, turbūt jau nėra tokių, kurie nebūtų atkreipę dėmesį į tai, kad paskutiniu metu blogerių pasaulis yra tiesiog užsikrėtęs“ „Stylish Blogger Award“ virusu – kur bepasisuksi, jau žiūrėk ir matai, kad dar kažkuris blogas užsikrėtė, o jo autorius visam pasauliui išpažįsta septynias tiesas apie save. Kaip man smagu tokius įrašus skaityti! Atrodo, mėgsti tam tikro žmogaus tinklaraštį, galvoji, kad jau pažįsti jį (nors net akyse nesi matęs!), o paskui imi ir tarp tų viešų prisipažinimų perskaitai ką nors tokio visiškai netikėto.

Ačiū Eglei, kuriai pasirodė, kad ir mano tinklaraštis vertas šito titulo. Labai labai džiaugiuosi jį gavusi, ir tęsiu estafetę toliau.

Stylish Blogger Award taisyklės yra šios:
• Gavęs apdovanojimą, nepamiršk asmeniškai padėkoti tam, kuris tau jį skyrė
• Papasakok apie save septynias tiesas
• Paskelbk penkiolika savo naujai atrastų tinklaraščių, kurie, tavo nuomone, verti šio titulo;
• Asmeniškai pranešk tų tinklaraščių autoriams apie tokio titulo suteikimą
Daugiau informacijos galima rasti čia

7 tiesos apie mane:

1. Dievinu azartą ir žaidimus kortomis – rankinuke visada nešiojuosi kortų kaladę. Kita vertus, niekada nelošiu iš pinigų (na, nebent iš centų): pinigus gerbiu, ir, prieš išleisdama juos, gerai pagalvoju.
2. Esu labai punktuali, o kitų nepunktualumas mane erzina. Bet čia nieko keisto – kaip pasakytų mano Laima: „Vėluojantys visada būna linksmesni už laukiančiuosius“ :)
3. Nepaisant viso vėliau gerai susiklosčiusio savo gyvenimo, subyrėjusią pirmąją santuoką laikau didžiausiu savo gyvenimo pralaimėjimu ir dėl to širdyje jaučiu didžiulį kartėlį.
4. Pažvelgus į pastovią betvarkę mūsų namuose, būtų galima pagalvoti, kad man į tvarką nusispjaut. Ne visai tiesa. Netvarka mane erzina, bet ne tiek, kad ką nors pulčiau dėl to aukoti.
5. Žinau turbūt visus senųjų lietuviškų pop dainų žodžius – tuo metu, kai kiti visa gerkle plešia “Lia lia lia” (na, čia jau kai nežino, kaip ten iš tikrųjų yra), aš galiu kuo puikiausiai išdainuoti visą dainą. Todėl esu labai vertinama prie laužo, prasidėjus dainoms.
6. Jeigu jaučiu, kad esu pavargusi, einu miegoti. Vienareikšmiai. Neišsimiegojusi esu pikta, irzli ir man viskas krenta iš rankų. Anksčiau užmigdavau vos įlipus į mašiną (Nerijus sako, kad mane, kaip mažą vaiką, mašina užsupa), bet po to, kai vieną kartą patekome į avariją, o aš miegodama trenkiau galvą į mašinos stiklą, užmigti mašinoje nebegaliu.
7. Turiu gerą ir ištreniruotą balsą – laisvalaikiu garsinu reklamas. Be galo be krašto tai mėgstu! Ir visada sakau, kad tai yra lengviausiai uždirbami pinigai.

Na, o dabar apie mėgstamiausius blogus. Tiesą pasakius, bloginimo srityje vis dar jaučiuosi visiška naujokė. Na, tikrai – nemoku aš prenumeruoti naujienų, nieko nesuprantu apie kokius ten naujienų srautus ir t.t. Jeigu, užtikusi naują ir man patikusį tinklaraštį, neišsaugau jo iš karto prie „favourite“, tai beveik šimtu procentų galima garantuoti, kad vėliau jau jo nebesugebėsiu rasti. Todėl man ši „Stylish Blogger Award“ akcija yra labai puiki galimybė pasižvalgyti, kokius tinklaraščius kiti stebi.

Savo „Stylish Blogger Award“ nominaciją norėčiau skirti visiems tinklaraščiams, išvardintiems mano puslapio kairėje pusėje, su nuoroda „Mano tinklaraščių sąrašas“, tačiau kadangi daugelis iš jų šį apdovanojimą jau gavo, skiriu šiems:
1. Angelino mamytei Eglei – už šventinę dvasią jos kuriamame puslapyje ir entuziazmą, kuris jaučiamas visuose jos įrašuose;
2. Domuko mamytei Eglei – už šiltus Oranžinius namučius, kuriuose visada gera apsilankyti, ir iš kurių aš pasisemiu tiek daug ir gražių idėjų;
3. Dirbu Mama – už tai, kad ... kruopščiai surenka informaciją, aktualią auginančioms mamoms, ir pasidalina ja su visais
4. Vaidai – man labai artimas jos požiūris į gyvenimą ir vaikų auginimą.

Ojoj, tik keturi gavosi… Tikrai skaitau jų daug daugiau, bet taip greitai dabar tikrai nieko nerasiu, o su šiuo įrašu ir taip jau vėluoju, todėl planuoju papildyti sąrašą vėliau.

Loginiai-detektyviniai galvosūkiai. Dauguma žiaurūs, bet už tai intriguojantys:)

2011-01-22T00:45:00.005+02:00

Per pastarąsias dienas visą Lietuvą (na, ir ne tik) pakraupinęs nusikaltimas, kuomet paauglys vaikinukas užmušė paauglę mergaitę, sukrėtė ir mane. Taip sukrėtė, kad ne tik dažniau nei įprastai užsukdavau į Pauliaus kambarį „tiesiog šnektelti“, bet net ir panaršiau internete bei susiradau ir perskaičiau keletą straipsnių apie tėvų-paauglių santykius, paauglystės laikotarpiui būdingą susvetimėjimą, nutolimą nuo tėvų ir t.t.

Na, gal ir natūralu, kad į šią istoriją sureagavau kiek jautriau nei galbūt kiti, neauginantys panašaus amžiaus vaikų - juk mano Paulius tik vos keleriais metais jaunesnis už šios istorijos dalyvius. Ir turbūt tikrai ne mane vieną ši istorija privertė šiek tiek stabtelti ir savęs paklausti, ar tikrai aš pati skiriu pakankamai dėmesio jam, ar tikrai žinau, kuom jis gyvena, kokia jo draugų aplinka ir t.t.

O iš tikrųjų su tais paaugliais ir kokybišku laiku jiems turbūt ne visada išeina taip, kaip planuoji. Su mažyliais tai viskas paprasta: galima tiesiog ištisas dienas leisti laiką žaidžiant stalo žaidimus, skaitant, plepant, piešiant ar šokant – viskas jiems tinka, mama/tėtis yra autoritetų autoritetas, žodžiu, tik imkis veiklos ir matysi, kaip šviečia jų veidai. O vat su paaugliais to gali visiškai nepakakti. Jau ne kiekvienas užsiėmimas gali juos sudominti, ir tikrai ne visada susižavėjusiais veidais jie gali priimti jūsų kompaniją. Na ir, tiesą pasakius, ne tiek jau daug žaidimų yra skirta dviems asmenims. Todėl šis įrašas skiriamas tiems, kas augina paauglius vaikus ir kas ieško idėjų smagaus laiko praleidimui būtent su jais.

Kuomet mes su Paulium gyvenom dviese, mes tikrai begalę laiko praleisdavom žaisdami. Gimus mažyliams situacija kiek pasikeitė, tačiau net ir šiandien karts nuo karto mes susiorganizuojame „žaidimų vakarones“. Paprastai žaidžiame kokį kortų žaidimą arba „Generolą“, tačiau paskutiniu metu esame „atradę“ ir dar vieną pramogą: loginių-detektyvių istorijų spėliojimą.

Kaip ir daugumą žaidimų, taip ir šias istorijas smagiausia yra spėlioti kompanijoje (kuo daugiau spėliotojų, tuo greičiau atkapstoma tiesa), tačiau tikrai kuo puikiausiai galima žaisti ir dviese.

Kokia gi tų loginių-detektyvinių galvosūkių esmė? Dalyviams yra pasakomos tam tikros istorijos nuotrupos ir tuomet visi dalyvaujantys pateikinėja klausimus, į kuriuos galima atsakyti tik Taip/Ne/Nėra svarbu. Tikslas: atkurti visą istoriją.

Klasikinis pavyzdys būtų toks: „Dykumoje randamas nuogos moters lavonas. Rankoje ji laiko perlaužtą degtuką“. Na, ši istorija yra viena populiariausių, tačiau jeigu vis dėl to jūs niekada su tokiomis istorijomis nesusidūrėte ir atsakymo nežinote, jis yra toks: „Oro balionu virš dykumos skrido grupelė žmonių. Oro balionui ėmė stigti kuro, jis ėmė leistis vis žemiau ir žemiau. Bijodami nukristi į dykumą, žmonės ėmė atsikratinėti visko, ką turėjo su savim: pirmiausia išmetė visus daiktus, vėliau nusirengė ir nusimetė visus drabužius. Tačiau pamatę, kad ir tai negelbėja, nusprendė, kad kažkuris vienas turi aukotis ir iššokti iš baliono, idant visi likusieji išsigelbėtų. Buvo traukiami burtai – kam atiteks nulaužtas degtukas. Likimas jį lėmė ištraukti merginai, kurios lavoną keliautojai ir rado dykumoje“.

Tokie loginiai-detektyviniai žaidimai ne tik ideali laiko praleidimo priemonė keliaujant – iš tiesų, jie yra ir labai gera mankšta smegenims, skatinanti vaikus ieškoti loginės sąsajos tarp dalykų, kurių jų protas dar niekuomet anksčiau nebuvo tarpusavyje susiejęs. Spėliodami vaikai ne tik pratinasi logiškai mąstyti, bet ir kūrybiškai pateikti klausimą, mąstyti „išeinant už dėžutės ribų“ („Out of the box thinking“).

Kuomet šiame įraše miniu „vaikai“, iš tiesų galvoje turiu tokius jau šiek tiek paaugusius vaikus arba net suaugusius žmones (kiek man teko susidurti, suaugę irgi ne ką mažiau smagiai šias istorijas narplioja). Mažiems vaikams šie galvosūkiai nėra tinkami ne tiek dėl jų sudėtingumo, kiek jų smurtinio pobūdžio (tikrai, daugumoje istorijų kažkas kažką nužudė, nusižudė, įvyko nelaimingas atsitikimas ir t.t.). O kas yra tie „paauginti vaikai“, paliksiu nuspręsti patiems tėveliams – čia jau kalba eina apie vertybinius klausimus. Pavyzdžiui, aš esu iš tų tėvų, kurie žaidimuose nei smurtinių akcentų, nei azarto nesibijo – viena mėgstamiausių Pauliaus pasakų buvo pasaka apie juodą ranką, o mėgstamiausių žaidimų - pokeris ir „Mafija“. Tiesa, mūsiškų kriminalinių laidų negaliu nei pakęsti, nei toleruoti.

Na, o dabar priartėjome prie sunkiausios man dalies: kaip pristatyti pačias istorijas. Jeigu tiesiog parašysiu istoriją ir jos atsakymą, visas istorijos smagumas neatsiskleis. Istorijos yra tam, kad būtų spėliojamos, kad iki jų būtų prisikasama. O iš karto pateikdama atsakymą, kaip ir visą tai sugadinčiau. Todėl sugalvojau taip (dar nežinau, ar tikrai čia geriausias sprendimas, bet tebūnie). Žemiau pateikiu labiausiai įstrigusias istorijas. Pasukit galvas, nuo ko jūs imtumėtės jas narplioti, į kokią pusę judėti ir t.t. O aš kada nors pateiksiu atsakymus:).
Arba, jeigu tikrai ką nors labai labai užkabins ir norėsite gauti atsakymus greičiau (arba tiesiog norite paspėlioti), siųskit klausimus – galėsim pažaisti :).

Taigi pradedam:
1. Traukiniu namo iš Šveicarijos grįžta žmogus. Jeigu jis būtų sėdėjęs nerūkančių žmonių kupe, jis būtų miręs. Kodėl?
2. Moteris nusiperka naujus batus, išeina į darbą ir miršta.
3. Į barą įžengia vyras ir paprašo stiklinės vandens. Barmenas staigiai išsitraukia ginklą ir nutaiko jį į įžengusį vyrą. Vyras padėkoja ir išeina.
4. Žmogus įsėda į mašiną, įsijungia radiją, ir neužilgo nusižudo. Kodėl?
5. Vyras užsisako restorane keptą žuvėdrą. Suvalgo vieną kąsnį, išeina iš restorano ir nusišauna. Kodėl?

Na, gal pradžiai užteks. Jeigu sudomins, galėsiu ir daugiau pateikti. Kita vertus – interneto platybėse jų tikrai sočiai.

Apie tokias istorijas aš pirmą kartą išgirdau būdama dvyliktokė – vieną jų mūsų klasei išnarplioti pateikė anglų kalbos mokytoja. Parėjusi iš mokyklos ir davusi šią istoriją išpręsti mamai, šioji man pateikė savo istoriją. Vėliau buvęs vyras papasakojo dar dvi, kažkokios kelionės metu vienas iš keleivių pridėjo dar vieną vieną, ir taip aš ilgą laiką savo kolekcijoje turėjau kokias penkias istorijas. Kurias be galo vertinau ir tausojau.

Tačiau šią vasarą, pamačiusi, su kokiu entuziazmu šias istorijas gliaudo Paulius (12m) ir Aušrinė (11m), nusprendžiau kolekciją papildyti. O greitai pasitaikė ir proga: suorganizavo mano tėtis kelionę į Latviją, į Tervetės parką (vis ruošiausi apie jį parašyti, bet turbūt tuoj ir kitos vasaros sulauksim, kol tai padarysiu). O aš buvau įpareigota „pririnkti“ tų galvosūkių, kad kelionė neprailgtų. Panaršiau internete ir, baisiausiai apsidžiaugiau, radusi galybę jų. Nors tėtis dar bandė atsargiai teirautis, ar tikrai ne geriau būtų tas istorijas užsirašyti, patikinau, kad tiek, jog užtektų visiems spėlioti iki Latvijos sienos, tikrai prisiminsiu. Ir ką jūs sau manot? Mums dar neišvažiavus iš Šiaulių (o pradėjom mes kelionę nuo Kurtuvėnų, kurie yra gal 16km už Šiaulių), mano kompanionai išnarpliojo tris istorijas, o paskui – basta. Negaliu prisiminti nei vienos daugiau. Visų pasipiktinimas nežmoniškas, aš karštligiškai iš atminties gelmių bandau sukrapštyti nors ką nors, kuo labiau stengiuosi, tuo sunkiau tai padaryti.
Vėliau kelionės metu vis tik atgamindavau tai vieną, tai kitą istoriją, tačiau vis dėlto moralas būtų toks: jeigu jūs, kaip ir aš, negalite atsiminti anekdotų, nepaisant, kiek jų perskaitote, geriau jau, jeigu planuojate kam nors šias istorijas vėliau užduoti, kur nors jas užsirašykite.

Projektas „Namas“. Gal žinot, kur būtų galima gauti tokį žemėlapį?

2011-01-18T00:20:00.005+02:00

Nors, sprendžiant pagal įrašų gausą, to ir nepasakytum, iš tiesų paskutiniu metu praktiškai gyvenu prie kompo. Keliuosi anksčiau, kol vaikai dar nesukilo, kad galėčiau ramiai panaršyti internete. Guluosi irgi gerokai vėliau nei įprastai, nes negaliu nuo kompo atsiplėšt. Ir dienos bėgyje vos ištaikius momentą, kur buvus, kur nebuvus, aš jau vėl kiurksau į ekraną. Ir viskas dėl to, kad startuojame su milžinišku projektu (čia jau man, aišku, milžinišku) „Namas“.

Kad ilgai netempsime savo mažame butuke su taip išaugusia šeima buvo aišku jau seniai. Ir vat pagaliau vasarą įsigijome namą. Visiškai neįrengtą (iš tiesų, aš apie tokį ir svajojau). Pusę metų džiūgavau ir tik „turėjau mintyse“, kad laikas būtų pradėti domėtis įvairiais dizaino sprendimais, bet, aišku, kaip kokia studentė, išlaukiau paskutinės dienos, ir apie įsirengimą pradedu galvoti tik tada, kada jis faktiškai ir turi vykti.

Vat už tai dabar ir mirkstu internete. Sklaidau įvairiausius dizaino puslapius, renku man labiausiai įstrigusias fotografijas/idėjas, rūšiuoju jas į atskirus folderius „Virtuvė“, „Vonia“, „Vaikų kambarys“ ir t.t., dienos pabaigoj peržiūriu pasirinktus variantus ir... nusprendžiu, kad nei vienas iš jų, tiesą pasakius, man nepatinka. Tada susinervinu, ir kitą dieną paieškas pradedu iš naujo. Ooooj, nežinau nežinau, kaip čia mums bus.

Iš pradžių žiaaaauriai stresavau. Nejuokas, vienok, juk namą įsirengti. Aš esu mėgėja viską iki detalių apgalvoti: pvz, jeigu planuoju užsisakyti kokį baldą, aš galiu valandų valandas medituodama spoksoti į sieną, braižytis, modeliuotis ir t.t. O čia daugybė sprendimų turės būti priimami tiesiog, vienas atskirai nuo kito, viliantis, kad galutiniame rezultate jie derės tarpusavy. Na, tikrai tikrai stresavau. Ir dabar dar stresuoju, bet jau ne be taip. Nes bent jau mintyse tam tikrą būsimų namų vaizdą susikūriau.

Visų pirma, sugalvojau, kad noriu teminių namų t.y. kad kiekvienas kambarys atspindėtų tam tikrą temą. Pagalvojau, kad tokiu būdu man ne tik bus lengviau priimti tam tikrus sprendimus konkretaus kambario atžvilgiu, bet ir gal kaip nors pavykts nepamesti bendro galutinio vaizdinio. Tai aš čia taip dabar galvoju, o kaip bus iš tikrųjų, ateitis parodys.

Ir šitoj vietoj noriu paprašyt pagalbos: gal kur užmatėt tokį arba panašų žemėlapį vaikams?Idėją užmačiau čia, ir iš karto pagalvojau, kad man idealiai tiks į mažųjų vaikų kambarį. Aišku, gal jūs nustebsite, kad šiuo momentu, kai tik startuojami visi pagrindiniai darbai (t.y. dedamos kambarių pertvaros name, vedžiojama elektra, santechnika ir t.t.), aš ruošiuosi pirkti... lipdukus sienoms (ot gera projekto vykdytoja, ne?:)), bet viskas, žinokit, yra logiškai paaiškinama. Besidomėdama įvairiausiais dizaininiais sprendimais, aš nepamiršau pasidomėti ir tų sprendimų kainomis. Ir tiesą pasakius, kai jau maždaug vaizdą susidariau, apie jį daugiau galvoti ir nebenorėjau. Nes tas vaizdas KRAUPUS! Kartais, benaršydama internete, pasišaipau sau tyliai: „Ir ko gi aš čia stengiuos? Vis tiek baigsis viskas tuo, kad susidėsim grindis ir niekam kitam pinigų nebeliks.“. O kad pinigai baigsis dar gerokai iki projekto pabaigos, yra faktas. Kaip ir lygiai toks pat faktas yra tai, kad kai jau jie baigsis, apie lipdukus sienoms tikrai nebebus kaip pagalvot. Tai, logiškai mąstant, reikia pirkt dabar. Taip sakant „Ką jau turi, tas jau tavo“ :).

Taigi, būčiau labai dėkinga, jei praneštumėt, jei užmatytumėt, kur tokių žemėlapių yra. Ir jeigu turite kokių mėgstamų dizaino puslapių, irgi parašykite, prašau :)

Traukinukų gimtadienis - Justui sukanka trys metai!

2011-01-02T17:33:00.019+02:00

Ooo kiek seniai čia nesilankiau! Atrodo, kokį šimtą ir daugiau metų. Paskutinį kartą, kai buvau prisėdus ką nors parašyti, didžiosiomis šventėmis dar tik kvepėti buvo pradėję, o šiandien jos jau kadų kadais praeity.
Tačiau blog’o tikrai nepamiršau, ir naujus metus pradedu šventiniu įrašu – noriu pasidalinti Justo trečiojo gimtadienio švente.

Žodžiu taip: vieni pirmąją naujų metų dieną paipaliojasi lovose po Naujųjų Metų sutikimo, kiti (čia jau, aišku, apie mane) - kepa tortą ir kitaip ruošiasi paskutinei didžiojo maratono šventei. Taip, taip, mums paskutiniai saliutai iššaunami ne gruodžio 31-ąją, kaip visų normalių žmonių, o sausio 2-ąją, kuomet švenčiam Justuko gimtadienį. Bet ir gerai. Nes kai visi po didžiulio šurmulio stojus tylai ir ramybei puola į depresiją, mes visada (na, aš, kaip visada, pagražinu, nes tas "visada" tik treti metai vyksta) sau ramiai vėl sukviečiam artimiausius žmones į lengvą pasibuvimą-pasidžiaugimą.

O šį kartą sulyg Justo gimtadieniu baigėsi ne tik šventinis maratonas, bet ir mano projektas “Ar įmanoma paprastam mirtingajam išmokti dekoruoti tortus?". Gal atsimenat, dar prieš pusantro mėnesio viešai pareiškiau, kad Justo gimtadieniui tortą (o jis pareiškė, kad nori Torto-Traukinio) iškepsiu pati. Iš pirmojo bandymo visi tik juokėsi už pilvų susiėmę, nors ir bandžiau aiškinti, kad šio bandymo esmė buvo tiesiog susipažinti su dekoravimo technikom - grožio išgauti aš ten net ir nesiekiau. Apie antrąjį ir trečiąjį bandymus galima paskaityti čia, o vat gimtadienio tortas atrodė taip:Ką gi, nereikia ir sakyti - kepėjėlė iš manęs tikrai jau nesigaus. Tačiau šiokius tokius "baibokus" ir tortus-vaiduoklius reikalui esant tikrai sugebėsiu iškept. Bent jau nepretenzingai publikai. O mūsų gimtadienio publika būtent ir buvo tokia - ypatingai vaikiškoji jos dalis, kuri taip ir taikėsi nugriebti kokį saldainį nuo vagonų, ar kaminą nuo garvežio. Todėl vos pradėjus traukinuką pjaustyti, jis atrodė taip:
Tačiau svarbiausia, tortas patiko pačiam jubilijatui, kuris visaip kaip man pritarė, kad tortas tikrai panašus į Persį - jo mėgstamiausią herojų iš "Traukinukas Tomas ir draugai" filmukų. Mėgstamiausias tai tik todėl, kad žalias.

Tačiau, pasakysiu jums, na su tais tortas ir darbo daug... Ir aš vis pagalvoju: jeigu jau aš tiek sugaištu tokį kreivą-šleivą traukinį lipdydama, tai kiek tada reikia dirbti prie tų "tobulųjų" tortų, a???? Tiesa, perskaičiau mamų forume (čia dar tuomet, kai studijavau tortų kepimo technikas) vieną labai įdomią mintį: "Jeigu nori, kad tortų kepimas neįgristų, nekepk jų dažniau nei du kartus per savaitę". Auksinis patarimas, ne? Du kartus per savaitę! O aš tokia tortų virtuoze jaučiausi per pusantro mėnesio iškepusi keturis tortus! Ne, profesionalus tortų kepimas tikrai ne man - pasitenkinsiu ir savo "baibokais".

Tuo tarpu užsiimti vaikiškų švenčių organizavimu man visai patiktų. Tiesa, šiame traukinukų gimtadienyje be pačio torto-traukinio daugiau beveik nebuvo jokių sąsajų su traukiniais, tačiau kiek idėjų tokiai šventei turėjau! Rimtai.

Pavyzdžiui, buvo galima visiems svečiams suruošti gražius pakvietimus į šventę, kurie atrodytų visiškai kaip traukinio bilietai - su atspausdinta šventės data, išlaipinimo stotele ir t.t. Ir, aišku, su kontrolės atžyma.

Dar buvo galima gimtadienio metu visiems draugiškai dėlioti dėliones su traukinukais. Dėlioti visiems kartu, arba atskirai - t.y. organizuoti kokį mini turnyrą. Arba buvo galima(šią idėją net ilgėliau gvildenau mintyse) sukarpyti daug lapų su pavaizduotu traukinuku į dvi dalis, išdalinti visiems dalyviams ir duoti jiems užduotį surasti to lapo antrą pusę.

Arba buvo galima ant didelio lapo nupiešti garvežio pirmą dalį, o visų vaikų paprašyti (užrištom akim) pripiešti jam vagonus.

Arba buvo galima visiems sustoti į bendrą eilę (vienam už kito) ir kartu "važiuoti", pūkšint kaip garvežiui ar kaukiant kaip traukinukui.

O taip, daug visko buvo galima nuveikti, bet kaip minėjau, šį kartą nedarėme nieko. Viena, tiek jubilijatas, tiek jo svečiai dar kiek per maži. O antra (ir, beje, daug svarbesnė priežastis) gimtadienį šventėme pakankamai erdviame vaikų žaidimų kambaryje, kur jau iš anksto buvau nusiteikusi, kad vaikus surinkti į vieną krūvą man bus pernelyg didelis iššūkis. Keletas pagautų momentų iš gimtadienio:

Tad kur čia pakonkuruosi su tokiom pramogom! Džiaugiausi, kad bent torto valgymui pavyko visus sušaukti:Todėl visus žaidimus, temines šventes, konkursus ir užduotis atidėjom tiems laikams, kuomet persikraustysime ir galėsime gimtadienius švęsti namuose.

O pabaigai, apie sutapimus, kurie verčia susimąstyti, kad tikrai viskas gyvenime vyksta taip, kaip ir turi vykti.
Pirmas sutapimas: gimtadienio proga Justukas dovanų gavo didelę grindų dėlionę su traukinuku Tomu ir draugais. Ir ši dovana buvo nupirkta Justui dar gerokai iki mūsų paskelbimo, kad šio gimtadienio tema bus traukinukai.
Antras sutapimas susijęs su kalakutais. Turime mes tokius draugus, kurie dar paskutinę šių metų dieną paskelbė, kad turi didžiulį kalakutą, ruošiasi jį kepti ir kviečiasi mus pietų. Nerijus baisiausiai džiaugėsi ir vis susiskambindavo su tais draugais pasitikslinti, kada gi tiksliai mums reikia "ant to kalakuto" prisistatyti. Taigi, sutikome Naujus Metus, ir pirmą metų dieną Nerijus vėl skambinasi ir aiškinasi, ar tikrai tie planai kepti kalakutą dar tebegyvi. Paaiškėja, kad draugai dar švenčia Naujuosius, ir į namus dar negrįžę. Nerijus nepraranda vilties, ir tiesiog nusprendžia, kad kalakutą valgys ne pietums, o vakarienei. Tačiau kai jau dienai persiritus į antrą pusę sužino, kad kalakutas dar net nepašautas, eina ramiai keptis blynų su grybais ir mėsa. Sekančią dieną švenčiam Justo gimtadienį, o Nerijus vėl save mato prie pietų stalo, bedorojantį kalakuto kulšį. Taip taip, atspėjot - ir per pietus jis jo neregėjo. Nes draugai po mūsų vaikiško gimtadienio jautėsi tokie pavargę, kad ramiausiai nuėjo miegot, pamiršę visus kalakutus. Nerijus visas viltis laidoja. Tačiau vakare, 20.40 mes sulaukiam skambučio, kad karštas, ką tik iš orkaitės ištrauktas, kalakutas jau laukia prie mūsų namų. Ir 20.45 mes iškilmingai namuose šlemčiam jį. Iškilmingai todėl, kad būtent tokiu metu - 20.45 - Justukas pasirodė šiame pasaulyje. Ech, koks įdomus vis dėl to tas gyvenimas!

Laiškas Kalėdų Seneliui

2010-12-19T14:30:00.010+02:00

Turėjome parašyti jį gerokai gerokai anksčiau, tačiau šiandien džiaugiuos, kad iš viso spėjome parašyti.

Tiesą pasakius, į pradinį šių metų pasirengimo šventėms planą (na, tą, kurį dėliojiesi mintyse) laiško rašymas Kalėdų Seneliui neįėjo. Na, kažkaip nebuvau sumetus, kad jau laikas būtų - vis man atrodė, kad dar per maži, ir prasmės tame neįžvelgtų. Tačiau vėliau Eglės puslapyje užmačiau nerealią idėją, kad laišką Kalėdų Seneliui galima ne parašyti, o "sukonstruoti" iš paveikslėlių. O šitokį laišką net ir patys mažiausi kuo puikiausiai gali suvokti!

Žurnalų namie turime be galės - yra išsaugoti ne tik nuo Pauliaus, bet net ir nuo Laimos laikų. Turėjau vilties, kad kada nors juos skaitysime, tačiau kur kas dažniau panaudojame juos ne visai pagal paskirtį.

Vat ir šį kartą - grįžę iš ligoninės neilgai trukus ėmmėm darbuotis: išsitraukėm tuos savo žurnalus, kartu vartėm, o abu mažiukai rodydavo, kuriuos paveiksliukus reikia iškirpti - suprask, šitai jie tikrai norėtų gauti dovanų.

Iškirptus paveiksliukus priklijavome prie lapo popieriaus
Taip ir parašėm du laiškus: Justas prašo Kalėdų Senelio atnešti traukinukų, trąsą jiems, autobusą ir kraną, o Julius - mašinytę, traukinukų su trąsa ir saldainių.Iš pradžių buvo mintis kartu eiti į paštą, ir tą laišką išsiųsti (savo adresu, žinoma), bet paskui tos minties atsisakiau. Visų pirma, jeigu tai padarysime vieną kartą, turėsime daryti ir visą laiką. O man taip patogu, kuomet laiškas yra tiesiog kur nors prikabinamas namie (prie lango, pavyzdžiui), kad nykštukai arba Kalėdų Senelis perskaitytų...Žodžiu, pirmiausia atsisakiau šios minties iš tingumo.
Antroji priežastis, priverstųsi mane neiti į paštą buvo ta, kad čia įžvelgiau pasalą: juk anksčiau ar vėliau vaikai išmoks skaityti, tad užrašyti namų adreso ant voko jau nebeišeis. O siųsti laiško į niekur nenoriu - man patinka kaupti visokius tokius prisiminimus. Kaip elgiatės Jūs?

Na, turiu pasakyt, kad man ant širdies jau ramiau - Kalėdų Senelis jau informuotas. Ir langai jau snaigėmis papuošti... Tačiau su Kalėdine nuotaika ir toliau nekas - vis dar sergam... Šį kartą Juliukas. Tad šiandien turim tik vieną norą - kad kaip nors pavyktų išsikapstyti iki švenčių, ir šventes galėtumėm sutikti bent jau sveiki.

Apie ligas, ligonines ir... Kalėdas

2010-12-16T23:15:00.017+02:00

Susipažinom ir mes su ligoninėm. Tai yra, Justas susipažino, aš tik atnaujinau draugystę. Ne pats geriausias metas yra sirgti prieš šventes, bet juk gali būti ir blogiau - t.y. sirgti per pačias šventes.

Tiesa, susipažinom mes ne tik su ligoninėm, bet ir su alergijom - problema, kurią laikiau mums visiškai svetima. Todėl galite tik įsivaizduoti, koks man buvo šokas, kai vieną rytą Justas atsibudo... raudonas kaip burokas. Visas visas išbertas kažkokiom raudonom dėmėm. Ir vat su tom raudonom dėmėm kankinomės mes ištisas keturias dienas. Sakau "keturias dienas", nes dabar tai jau žinau, kad nei jokia ten ne alergija buvo t.y. alergija, bet ne visai tradicinė.

Žodžiu, per tas keturias "alergines" dienas apturėjau galimybę savo kailiu pajusti, ką tai reiškia auginti alergišką vaiką. Garbės žodis, anksčiau nesuprasdavau, ko ten mamos pergyvena dėl kiekvieno iššokusio spuogelio. Tikrai nesuprasdavau. Netgi aiškiai prisimenu, kaip viena draugė pasakojo baisiausiai supykusi ant mamos, kad ši jos dukrelei Velykų proga padovanojo šokoladinių kiaušinių - tąkart, išgirdusi šią istoriją, tik galvą pakraipiau: "Na ir kas? Aš irgi visiems vaikams Velykų proga dovanoju šokoladinių kiaušinių!". Už tai dabar vos ne su padidinimo stiklu stebėdavau tas raudonas dėmes ant Justo kūno bei būdavau pasiruošusi apšaukti kiekvieną, be mano atsiklausimo pasiūliusį vaikui saldainį. O kaip tyčia Kalėdos... Kur bepasisuksi, jau, žiūrėk, ir tūno kokia pasala.

Tačiau bent jau mūsų atveju dietos nieko negelbėjo - vis tiek galų gale atsidūrėm ligoninėj. Nes pasirodo, ne jokia čia ne alergija, o virusas organizme tūnojo. Toks, kurio antibiotikai neima, o jeigu jie vis tik yra priskiriami (o Justui ir buvo) po antibiotikų kurso vaiką smarkiai išberia. Va ir praleidom šią savaitę "Santariškių kurorte": aš dienomis, Nerijus - naktimis.

O kad jau taip teko pagulėti, tai pagalvojau, ko gi nepasidalinus savo įspūdžiais ir nuotykiais?
Visų pirma, aš tikrai pailsėjau. Rimtai. Juk kaip patogu: valgyti atneša (tiesa, neša tik Justui, bet kai mes tokie valgytojai, tai mums abiems sočiai užtekdavo. Taip užtekdavo, kad aš net porą kilogramų per šią savaitę sugebėjau priaugt), grindis išplauna, vaistus laiku paduoda... Tu tik, žmogau, gulėk ir ilsėkis. Tiesa, tai AŠ pailsėjau, nes pabuvusi dieną tokiam "kurorte", nakčiai važiuodavau į savo namus, mirkti savo vonioje ir miegoti savo lovoje. Nerijaus įspūdžiai iš ligoninės ne tokie džiuginantys būtų. Jau vien ką reiškia būti priverstam naudotis jųjų vonia, į kurią manęs nei su basliu turbūt neįvarytų.

Gyvenome mes iš tikrųjų karališkai - patys vieni keturvietėje palatoje. Mūsų lova buvo prie pat lango, už kurio galima buvo visą dieną stebėti veiksmą "anapus": skaičiuoti pravažiuojančius autobusus, greitąsiais, stebėti skubančius žmones...

Aš iš tikrųjų labai džiaugiausi šia galimybe praleisti laiką su Justu vienu du: turėjau gerą progą įsitikinti, koks puikus berniukas jis užaugo. Ir patikimas. Pavyzdžiui, jeigu paprašai palaukti palatoje, kol tu iki mašinos sulakstysi, gali būti tikra, kad jis niekur nesitrauks. Netgi jei seselės ir bandys jį nusivesti pvz. kokių tyrimų atlikti. Neis, ir viskas.

Į ligoninę buvom susivežę galybę žaislų, tad dienas leisdavome dėliodami (ant savo plačiosios palangės) "Domino", "Atmintį", skaitydami knygas ir žurnalus, piešdami... O per pietus draugiškai apsikabinę "nulūždavome".Tačiau turbūt didžiausia pramoga Justui būdavo patyliukais atidaryti vonios duris (taip taip, prie mūsų palatos buvo nuosavas vonios kambarys!!!), taip tikintis išvysti dar nespėjusius pasprukti tarakonus. O taip! Šito gėrio irgi buvo. Grįžus namo kaip išprotėjus purčiau visas tašes, kad, ginkdieve, nebūtumėm pasiėmę kokio pakeleivio.

Kas čia dar? A! Dar pradėjom žaisti "daktarus-pacientus", ko anksčiau niekada nežaisdavom. Pavyzdžiui, Justas (daktaras) paima pagaliuką, ir sako man (pacientei): "Smarkiai smarkiai išsižiok!", o aš (sučiaupusi lūpas, kaip kad Justas mėgsta) sakau: "Mhhhneeee". Tada Justas vėl sako: "Nagi, išsižiok - aš tau tik dantukus suskaičiuosiu!" ir kai aš praveriu burną, su pagaliuku kaukšėdamas į dantis man sako: "Vienas, du, tys...". Ir greitai greitai kišą pagaliuką į burną - šitoj vietoj jau turiu būti budri, jei nenoriu, kad pagaliukas per kitą pusę išeitų. Žodžiu, smagiai žaidžiam - jau žinau, kokia dar dovana Justą pradžiugintų: daktaro reikmenų rinkinys.

Dar apie alergijas ir maistą alergiškiems. Nu žinokit, per tas keturias dienas, kol man buvo prisakyta Justą laikyti ant dietos (t.y. neduoti pieno produktų, šokoladų, vištos, vaisių (ypatingai mandarinų), sulčių...), galvojau nuo proto nušoksiu, besukdama galvą, ką gi vis dėl to tam vaikui galima duoti. Tai mes tas dienas daugiausia mitom košėm, virtom ant vandens, makaronais ir dešrelėm (nes kažkodėl jos buvo priskirtos prie to "tinkamo" alerginiam vaikui maisto - čia tai man buvo visiška mistika). Ir vat buvo labai gera proga išbandyti gana smagų receptą: dešrelės-aštuonkojai (čia jau patys taip pavadinom): į dešrelių gabaliukus prismaigstai spageti makaronų ir meti jas virti į puodą. Kuomet makaronai išverda, jie tįso iš dešrelių tarsi jų kojytės.
Idėją nusižiūrėjome iš čia.

Bendrai paėmus, man šios Kalėdos kažkokios visiškai nekalėdiškos. Kaip Paulius sako: "Esi visai be Kalėdų dvasios šiemet". Gryna teisybė, taip ir yra. Jau buvau nusprendusi padėtį taisyti, ir šią savaitę su vaikais rašyti laiškus Kalėdų Seneliui (taip taip, net to mes dar nepadarėme!!!), karpyti snaiges ir pasirūpinti pagaliau dovanėlėmis artimiesiems, o vat koks šnipštas gavosi.

Tačiau laiškus Kalėdų Seneliui būtinai parašysim. O dėl dovanėlių... Tik grįžus iš ligoninės puoliau kepti sausainių ir lėkti į parduotuvę ieškoti dovaninių maišelių. Tikiuos, Laimut, džiaugsies, gavus nuo manęs skanių sausainių maišeliuką:). Ineta, žinau, tikrai, kad džiaugsis, nes kepu jos mėgstamiausius :)

Kepame Kalėdų eglutę

2010-12-09T07:50:00.010+02:00

Peržvelgus paskutinius įrašus, galima susidaryti įspūdį, kad esame tiesiog kepėjėlių šeima - vien tik sukamės ir sukamės virtuvėje :). Man ir pačiai keista, kaip čia taip gavosi su tais įrašais, nes realybėje tarp puodų kuičiamės turbūt mažiausiai.

Prieš Kalėdas labai daugelyje blog'ų galima seiles varvinti į įvairiausius Kalėdinių saldėsius - visokius meduolinius namelius, imbierinius elniukus, kalėdines eglutes ir t.t. Aš dažniausiai tik paspoksau, ir tiek žinių, nes kažkaip per daug sudėtingai viskas man ten atrodo.

Bet vat šiandien ir mes kepėm eglutę. Net nežinau, kaip ją pavadint - gal meduoline, jeigu į receptą medaus įeina? Vienu žodžiu, iš ryto užmaišiau tešlą ir palikau ją šaldytuve "atvėsti" (taip recepte buvo parašyta :) ). Mano dienos planas buvo toks: grįžus iš darželio visi kartu iškepam tas egles šakas, tada vaikai eina pietų miego, o po miego, jau atvėsusias šakas, visi draugiškai sutepam glajum. Tai toks buvo planas. O gavosi visiškai ne pagal planą. Nes kažkokia visiškai kvaila diena gavosi.

Visų pirma, nors ir sinoptikai baisiausiai ragino visus niekur šiandien nevažiuoti, kaip tyčia turėjau ypatingai daug važinėjimų, kurių atidėti negalėjau: iš ankstyvo ryto vežiau į polikliniką Julių, tada grįžau, Julių palikau su aukle, ir vėl į tą pačią polikliniką važiavau jau su Justu (abiems nieko baisaus, planiniai reikalai). Iš poliklinikos greitai variau į darželį, pasiėmiau Paulytę ir grįžom namo. Iki šios vietos dar ėjosi pagal planą. Dar daugiau - netgi visai smagi diena švietėsi, nes kaip tik visi kartu (tie visi, tai aš, Justas ir Paulytė) užsukom į parduotuvę, prisipirkom valgyti ir gavom krūvą dovanų iš Rimi - na, žinote, kur pagal knygučių antspaudukus dalina). Bet grįžom namo ir prasidėjo... Justas išvertė patalus po visą kambarį. Kol bandžiau sudėti atgal, jis pradėjo ardyti naująją, ką tik iš Rimi parsineštą dėlionę, visiškai sudrąskydamas jos dėžutę. Kol ieškojau maišelio detalėms, abu su Paulyte gautais iš Rimi lipdukais nuklijavo visą stalą. Kuomet jau susėdo valgyti, Justas taip pastūmė stalą, kad Paulytė apsipylė vandeniu, nes tuo metu kaip tik gėrė. Julius savo vandenį iš puodelio išpylė Justui į kopūstų sriubą. Šiaip ne taip, vis tik mums pavyko susipjaustyti sausainius ir pašauti juos kepti. O kol jie kepė, Paulytė eidama užkliuvo ir griuvo tiesiai į skardų-keptuvių krūvą (nes jos paprastai būna sutalpintos orkaitėje, ir ištraukiamos, kuomet orkaitė yra naudojama). Kai kurie sausainiai apdegė. Aišku, ir kitom dienom mums visko nutinka, bet kažkaip šiandien man jau visko buvo per daug.

Todėl žinot, kai jie pagaliau sumigo ir aš pajutau tylą namuose... pagalvojau, kad šiai dienai pokštų man jau gana. Ir taip nusprendusi, ėmiau ir sutepiau eglutę glajumi pati sau viena. Nors būtent tai ir turėjo būti smagiausia eglutės gaminimo dalis... Ai, bet ne ką mažiau yra smagu ir atsikėlus rasti ant stalo padabintą eglutę, ar ne tiesa? :). O jie eglute atsikėlę tikrai labai džiaugėsi ir kimšo net ausys linko!

O eglutės receptas toks (tiesiog perrašau):

300g miltų,
100g cukraus,
Ant peilio galo kepimo miltelių,
Citrinų ir apelsinų žievelės,
Cinamono,
100g sviesto,
4 valg. šaukštau medaus,
1 kiaušinis.

Miltus išsijokite, sumaišykite su kepimo milteliais, prieskoniais ir įkapokite sviestą. Medų sumaišykite su kiaušiniu, ir sukrėskite į miltus. Tešlą suminkykite ir atvėsinkite.
Iš kartono arba pergamento išpjaukite 10 trikampių. Jų kampų ilgis gali būti įvairus - pvz. 22 cm didžiausias, 4 cm - mažiausias. Kiekvieno trikampio kraštų ilgis mažėja 3 cm.
Šablonus uždėkite ant iškočiotos tešlos ir pjaustykite ją aštriu peiliu. Viduryje išpjaukite kiaurymę (jei eglės kamienas bus daromas iš medinio ar plastikinio smaigo, ant kurio versite, ant kurios versite kepinius). Tešlos trikampius dėkite į riebalais išteptą skardą ir kepkite.
Atvėsintus kepinius sutepkite glajumi. Eglę darykite pirmiausia dėdami didžiausią trikampį ir pamažu prieidami iki mažiausiojo: keisdami kampų išdėstymo kryptį, pamažu suformuokite eglės "šakas".

Tiesa, jeigu dar kartą kepčiau, aš dar tikriausiai prikepčiau ir mažų apvalių sausainiukų su skylute viduryje kad būtų galima sluoksniuoti: "šaka", apskritimas, "šaka", apskritimas, ir tos šakos būtų šiek tiek nutolusios viena nuo kitos bei eglutė būtų aukštesnė. Nes bent jau man kiek mažokai tų šakelių gavosi.
Skanaus!

PS. Gražinute, dabar čia tau: aš vis dar laukiu tavo Kalėdinio namuko foto :). Gal šioms Kalėdoms jau atsiųsi? :)

Apsikuopkim spintas prieš Kalėdas :)

2010-12-08T15:36:00.005+02:00

Paskutiniu metu labai daug visko perku. Ne, visai ne Kalėdines dovanas, ką iš tiesų turėčiau pirkti. Kaip ne keista, labai daug visko perku sau. Nes paskutiniu metu man bais liūdna. O vienas geriausių būdų liūdesiui užmušti - čia jau visi žino - yra leisti pinigus. Ir būtent, ne eiti "pasishopinti", o leisti pinigus. Ir kuo nesąmoningesnė pinigų suma konkrečiam daiktui išleidžiama, tuo greičiau liūdesio emocija pakeičiama kita. Pavyzdžiui, vat vakar nusipirkau kojines. Tokias megztas, iki kelių. Violetines. Ir dar su bumbulais. Vienu žodžiu, tokias, kurias gal kokį kartą gyvenime ir užsimausiu. O suplojau beveik penkiasdešimt litų!!! Absurdas, ne kitaip. Bet už tai, kaip suveikė! Jeigu pakeliui į parduotuvę mintyse vis burnojau ant... ai, nesvarbu, ant ko, žodžiui burnojau ant kai ko (ir dėl to, aišku, labai liūdėjau), tai grįždama atgalios liūdesio visai nebejaučiau. Tik pyktį. Ant savęs. Ėjau ir bumbėjau sau: "Kvaiša. Tikra kvaiša. Tokius pinigus mokėt! Eik, grįžk atgal į parduotuvę ir grąžink, kol dar ne vėlu!". Rimtai, jeigu liūdite ir to liūdesio kuo greičiau norite atsikratyti, kuo greičiau eikite į parduotuvę ir leiskite pinigus. Ir ne kokiems ten žaislams su 40% nuolaida, o kažkam visiškai absurdiško.

Taigi, paskutiniu metu nemažai visko įsigijau. Tiek nemažai, kad net pradėjau galvoti, kad turbūt pats laikas būtų peržiūrėti savo spintą, bo jau ten niekas nebetelpa. Man labai patinka vienas susitarimas draugės šeimoje: ji su vyru yra sutarusi, kad nusipirkusi vieną daiktą, mainais turi atsisakyti kažkokio seno. Aš sau tyliai galvoju, kad labai gerai būtų ir man tokio principo laikytis, bet kol kas niekam apie tai nesakau, kad paskui neverstų iš tiesų manęs taip daryti.

Ir įdomiausia, kad vos tik pagalvojau, jog būtų gerai pasidaryti generalinę tvarką spintoje (gi be visa ko, reikia man atsirinkti ir rūbus, kurie tiktų prie mano violetinių kojinių!), į rankas pateko knyga, kurioj kaip tik ir rašoma, kaip gi tą spintą reiktų tvarkytis. Turbūt galvojat, iš kur tokias knygas traukiu, kad tokius patarimus ten rašo, tai tuoj papasakosiu. Žodžiu, turiu aš tokią knygą, kuri vadinasi "1000 ways to be a slightly better woman", parvežė man ją draugė G. iš Kanados. Iš pradžių labai įtariai į šią knygą žiūrėjau (dar to betrūko, kad tokias knygas skaityt pradėčiau!", bet, žinokit, paaiškėjo, kad tai labai smagi knyga. Laikau ją vonioj, ir kai jau sugalvoju ilgiau pamirkti vandeny, išsitraukiu ją, atsiverčiu bet kokį puslapį ir skaitau. Ir vakar kaip tyčia atsiverčiau ten, kur ir buvo surašyti patarimai, kaip gi reiktų tvarkyti spintas.

Aš dar prie savosios nepriėjau, bet kadangi apsikuopti prieš Kalėdas visiems yra ne pro šalį, tai dalinuosi tais patarimais ir su jumis:

1. Pirmiausia viską išimk iš spintos. TAIP, VISKĄ.

2. Kruopščiai nuvalyk visas lentynas, išplauk-išsiurbliuok grindis, nuvalyk dulkes nuo visų pakabų.

3. Sudėk atgal visa tai, ką nešioji DAŽNAI ir kas yra geros būklės, tinkamo dydžio ir tinka šiam sezonui. Tai, kam išleidai didžiausią sumą pinigų, bet nešioji mažai, į šį sąrašą nepatenka. Tik džinsus, kuriuos išsitrauki kasdien, palaidinę, kurios sieki kiekviena ypatinga proga ar seksualius batus, su kuriais gali nepavargdama nužygiuoti penkis kilometrus.

4. Šioje stadijoje daugumos moterų spinta vis dar bus apytuštė. Sekantis žingsnis yra atgal į spintą sudėti tai, kas yra tinkamo dydžio, einamojo sezono ir kas buvo nešiota mažiausiai tris kartus per paskutinį pusmetį.

5. Gali būti, kad daiktų ne spintoje yra vis dar daugiau nei joje. Dabar pereik prie RŪŠIAVIMO. Į pirmą grupę patenka visi rūbai, kurie ne visai tinkamo dydžio arba su kuriais jautiesi siaubingai - šiuos iš karto atidėk į labdaros maišą.

6. Antrai grupei priklauso sezoniniai daiktai. Prieš sukomplektuodama juos ir padėdama saugoti "iki kito sezono", gerai apžiūrėk, ar nėra likusių jokių dėmių ant jų - niekas kitas taip netraukia visokiausius kandis, kaip užsilikę nešvarumai.

7. Trečioji grupė sudaryta iš rūbų-daiktų, kuriuos nešiojai seniai seniai, įsigijai už nežmoniškus pinigus, kurie tau kelia įvairiausius sentimentus arba kuriuos tu tiesiog, be jokio paaiškinimo, myli. Vietoj to, kad tiesiog sudėtum šiuos daiktus atgal į spintą arba verstum save juos išmesti tučtuojau, sukrauk juos į atskirą dėžę ir atidėk šį sprendimą dar pusmečiui ar metams. Jeigu per šį laikotarpį jų nepasigesi, yra nemažai šansų, kad jau be skaudamos širdies galėsi jais atsikratyti. Arba atvirkščiai, pamačiusi, kad kažko nuoširdžiai ilgiesi, galėsi bet kada išsitraukti iš dėžės.

8. Labai geras patarimas, kaip išsaugoti rūbų-daiktų, su kuriais jau tikrai pribrendo metas atsisveikinti, prisiminimą: nufotografuok juos ir šiomis fotografijomis išklijuok spintos vidų.

Patarimų šaltinis: Pamela Redmond Satran "1000 ways to be a slightly better woman".

Gero tvarkymosi!

Toliau mokomės dekoruoti tortus

2010-12-05T22:59:00.004+02:00

Vaida buvo užvedusi nuosavą tyrimą apie tai, kiek trunka įsidarbinimo procesas. Aš galvoju, kad galbūt, nusižiūrėjusi nuo jos, visai galėčiausi imtis tyrimo „Progresas dekoruojant tortus – kiek įmanoma patobulėti per pusantro mėnesio?“

Nes aš savo siekio pagaminti Justui gimtadienio proga tortą - traukinį dar neatsisakiau. Dienų dienas leidžiu internete ieškodama tobulų torto receptų (na, dabar jau šiek tiek mažiau, nes jau prisirinkau tiek, kad tik kepk ir kepk, žmogau), o sulaukusi progos, vis ką nors išbandau.

Tiesa, skamba turbūt visa tai daug gražiau nei yra realybėje. Nes realybėje, nuo paskutinio savo įrašo ta tema, iškepiau tik du tortus (ir abu Audriui!). Ai, dar keksiukų su įdarais kepiau, nes su jais irgi iki gimtadienio reikia pasipraktikuoti.
Pirmąjį tortą kepiau Audriaus akvariumo įsirengimo proga. Gera proga, ne? Kitu atveju, net nebūčiau svarsčiusi apie torto kepimą, tačiau per mėnesį ne tiek daug tų gimtadienių-ypatingų švenčių pasitaiko, ir negali pasikliauti vien jomis. Taigi, akvariumo įsigijimo proga kepiau tortą-lėktuvą. „Lėktuvas“ buvo pasirinktas be jokios potekstės, be jokios gilios minties – tiesiog šiaip. Tačiau kadangi tortas buvo panašus tiek į lėktuvą, tiek į ryklį, tai net labai į temą gavosi.
Su lėktuvo apdengimo mase vėl privargau. Na, nesigauna ji man, nors tu ką. Tai yra, nesigauna gražiai iškočioti. Gal dėl to, kad pudros man gaunasi įdėti beveik dvigubai daugiau nei receptas nurodo. Kita vertus, mano giminiečiai tortą labai gyrė, tai gal ir nieko tokio.

Tačiau labiausiai man magėjo išgirsti, kaip bus įvertinti „Lėktuvo“ pertepimai. Nes šį kartą bandžiau visiškai naujus, ir tokius, švelniai sakant, netradicinius-negirdėtus. Na, bent jau vienas jų. Internete prisiskaičiau visokių liaupsių apie jį, neva koks jis ypatingas, kaip visiems patinka ir t.t., ir kaip niekas negali įspėti, iš ko gi jis pagamintas. Taigi, ir gaminau jį. Tai va, tas ypatingas pertepimas realiai yra manų košė su išspausta citrina. Na, ar berasi geresnį variantą vaikiško gimtadienio torto pertepimui nei manų košė?! Ir iš tikrųjų, man šis pertepimas labai patiko. Tačiau kitą kartą tikrai aplinkiniams smagumo negadinsiu ir neišduosiu, kad valgo jie ne ką kitą, o tik pačią paprasčiausią banaliausią košę. Patys vis tiek niekada nesusiprotėtų. Kitas pertepimas jau nebuvo toks originalus grietinėlės ir jogurto. Pertepimams cukraus sąmoningai gailėjau (juk jau vien tas apdengimas kiek saldumo duoda!!!), tačiau mano skonio receptoriams saldumo buvo kaip tik, o vat torto ragautojams pasirodė mažokai…

Ir kad jau taip mažokai nebepasirodytų, kepdama sekantį tortą tikrai pasistengiau.

Proga, kuria tortą kepiau, jau buvo solidesnė - Audriaus ir jo draugės Rūtos gimtadieniai. Audrius gimtadienio progai buvo užsiprašęs “BMW”. Taigi, Audriau – prašau!
Šį kartą jau nebesiterliojau su pastilažo mase - išbandžiau Marshmallow saldainių būdą. Iš tikrųjų, su ja dirbti buvo žymiai lengviau ir maloniau. O tortas buvo sluoksniuotas taip: biskvitai, mascarponės sūrio pertepimas (su nepagailėtu kiekiu cukraus), sviesto-kondensuoto pieno pertepimas ir ant viršaus (kad jau tikrai maža nebūtų) Philadelphia sūrio-cukraus pudros kremas. Bomba, ne kitaip. Bet laaabai skani.

Iki gimtadienio dar visos trys savaitės. Teoriškai, tikrai galėčiau dar kokį tortuką sukurpti... Bet praktiškai... jaučiu, kad jau užteks. Kiek gi gali žmogus tų „bombų“ per mėnesį pakelti?!

Apie picas ir kebabus. Gaminamės picą.

2010-11-25T15:14:00.002+02:00

Paskutiniu metu aplink mūsų šeimą vis sukasi picų ir kebabų tema. O prasidėjo viskas tikrai gana netikėtai: išėjom su Nerijum ir dviem mažiukais vieną savaitgalį į svečius. Paulius eiti nepageidavo, todėl liko namie. Ir ką jūs sau manot? Kitą dieną įsijungiu savo facebook‘ą, o ten grožiuosi Pauliaus įrašu: „Kebabas, coca-cola ir tėvų nėra namie – geriausias šeštadienis ever!”,

Vat taip va. Pirmoji mintis buvo pulti ką nors komentuoti, na, pavyzdžiui, kad ir tai, jog kebabus jam leidžiama pirkti tik ypatingomis progomis (na, gal ne visai "ypatingomis progomos", bet faktas, kad "tam tikromis"), o coca-colos neleidžiama pirkti visai. Bet greit suėmiau save į rankas ir nusprendžiau patylėti. Nes iš tikrųjų, komentuoti paauglio įrašus yra gana pavojinga. Vieną kartą neapdairiai namie užvedžiau kalbą apie, atrodo, visiškai nekaltą dalyką: „Bet tikrai, kaip E. per šiuos metus išstypo!”, ir turėjau progą stebėti, kaip momentaliai keičiasi Pauliaus veido išraiška nuo nustebimo (Iš kur žinai?!!) iki pasipiktinimo: “Mam, kaip padaryt, kad tu negalėtum skaityti, ką aš susirašinėju su draugais?!”. Todėl dabar tyliu. Kad nepašalintų manęs iš facebook draugų rato.

Taigi, tąkart patylėjau. Bet proga prisiminti kebabus atsirado. Ir kartu su ta proga, ėmėm ir staiga prisiminėm mes su Nerijum, kad patys kebabo nevalgėm jau koks geras šimtas metų (pirktinių, aišku). Dar ėmėm ginčytis, kas vis tik skaniau: pica ar kebabas (ot, radom, apie ką diskutuot!). O baigėsi viskas tuo, kad ėmėm ir nusprendėm užsisakyti kebabų. Iš kioskų, kurių, bent jau aš, bijau. Bo vis man atrodo, kad tuomet kokią vargšę benamę katę valgysiu.

Kadangi mes net nežinojom, iš kokių „kebabinių“ geriausia kebabus pirkti, pasikvietėm Paulių konsultacijai, ir gana greitai mums buvo pateikta mūsų rajono kebabinių ne tik skoninė, bet ir kaininė analizė. Kaip berniukui, kebabus valgančiam tik ypatingomis progomis, sakyčiau visai neblogai.

Surizikavom, ir nusipirkom. Aš suvalgiau pusę kebabo, Nerijus – visą. Vėliau man visą dieną buvo blooooga (jaučiausi, tarsi būčiau suvalgiusi ne kebabą, o kibirą padažo), jis irgi nesijautė per geriausia. Taigi, šis mūsų eksperimentas kaip ir nepavyko. Vėliau, tiesa, Laima išsijuokė iš mūsų, ir prirodė kitą kebabinę (ne mūsų rajono :)), kurios gaminami kebabai mums visai patiko. Tik šį kartą buvome atsargesni: pirkome vieną kebabą „ant visų“.

Teisybę pasakius, mano požiūris į kebabus nėra toks jau labai blogas. Netgi gal galėčiau sakyti, visai geras. Aišku, kai kalba eina apie namie gaminamus kebabus. Arba picas. Nes tiek pica, tiek kebabas turi vieną gerą savybę – juos labai smagiai galima kepti namie kartu su vaikais. Mes gana dažnai tokią pramogą pasidarome. Vat ir praeitas penktadienis pas mus buvo paskelbtas „picos diena“.

Darbo ėmėmės iš karto grįžę iš darželio: ilgai nelaukę užmaišėm tešlą picos pagrindui (aš naudoju šitą receptą). Darbavomės iš peties visi: net Juliukas.

Vėliau tešlą ramiai palikom kildintis, o patys nuėjom miegoti. T.y. miegoti nuėjo vaikai, aš ėjau ruoštis. Nes jau žinau, kad jeigu noriu, kad visas gamybos procesas vyktų sklandžiai ir kaip galima su mažiau streso, turiu jau iš anksto pasirūpinti visomis reikiamomis detalėmis tokiomis kaip tarkuotas sūris, pjaustyti agurkai ir t.t. Todėl, kol vaikai miegojo, aš suruošiau visus priedus: sūrį, kumpį, agurkus, papriką... Net alyvuoginius voriukus iš anksto pasidariau (idėją nusižiūrėjau iš čia).
Kai vaikai sukilo, ėmėmės smagiausios dalies: komplektuoti picą.
Voriukus dėjome tik vienoje picos pusėje, nes mūsų Paulius žiaugčioja vos pagalvojęs apie jas.

Dar 20 minučių ir viskas – pica paruošta! Ir smagu, ir naudinga (juk tyrimai rodo, kad lietuviai vaikams skiria vos 7 min per parą – vien šitame procese tikrai praleidžiama gerokai daugiau) ir… skanu. Bent jau mums.

Baklava, arba kodėl nebejaučiu didelio poreikio atostogauti Turkijoje

2010-11-22T22:12:00.007+02:00

Šiais metais į Turkiją mes taip ir neišvažiavome. Planavom, planavom, bet kažkaip taip niekas mums ir nesusiplanavo. Dabar tai guodžiam save bent tuo, kad greičiausiai būtumėm keliavę su liūdnai pagarsėjusia "Star1 Airlines", tai džiaugiamės, kad pinigų sutaupėm.

Tačiau dėl vieno dalyko tai ypatingai liūdėjau: kad neteks šiemet valgyti turkiškų saldumynų. Ne tų, kur su želė, o tų, kurie gausiai aplieti medaus padažu. Mhmmm... Žinau, tikrai nedaugelis juos mėgsta, netgi vadina juos saldumynų pornografija, bet aš tai juos galiu šlemšti ir šlemšti. Per praeitas mūsų atostogas Turkijoje (cha, gerai skamba "praeitas", nes iš tiesų, tai buvo vienintelis kartas, kuomet mes atostogavome ten :) ), aš juos valgydavau po tris kartus per dieną. Ir dar pilną lėkštę tų pyragėlių parsinešdavau į kambarį, kad jeigu, neduok dieve, naktį ar paryčiais užsimanyčiau, man nereiktų svajoti apie tai, kaip čia greičiau nusigauti iki virtuvės. Taip, pagal taisykles maistą į kambarius neštis buvo draudžiama, tačiau aš Turkijoje atostogavau būdama nėščia, o nėščiosioms, kaip žinia, kiek kitokios taisyklės galioja:).

Kuomet jau galutinai supratau, kad į Turkiją šiemet nebeišvažiuosim, pradėjau ieškot išeičių, kaip gi "pigesniu būdu" galėčiau tų baklavos pyragėlių gauti. Ir voila - ko tik tame internete nėra! O receptas, kaip paaiškėjo, tiesiog ypatingai paprastas. Kadangi viskas labai aiškiai (su detaliom foto) išdėstyta čia, aš pačio recepto neparašinėsiu, pasakysiu tik tiek:

1. Šitie pyragėliai gavosi šiek tiek sausesni nei tie, kuriuos valgėme Turkijoje.
2. Phyllo tešlos (kuri minima recepte, ir be kurios, greičiausiai, čia neišsiversti) galima nusipirkti Prizmos prekybos centre (čia vilniečiams, apie kitus miestus nežinau)
3. Išsikeptų pyragėlių užtenka tikrai labai labai ilgam. Na, mums ilgam neužteko, bet tik dėl to, kad labai jau daug ką vaišinom. Ir tikra tiesa, kad daugiau nei vieną pyragėlį gan sunku įveikti.

Jeigu sugalvosite irgi išbandyti - skanaus!

Pati saldžiausia diena... ever!

2010-11-15T22:41:00.010+02:00

Šiandien be jokios abejonės buvo saldžiausia diena mano gyvenime, tiesiogine ta žodžio prasme. Aišku, gal per drąsu sakyti "gyvenime", bet garbės žodis, kitos tokios neatmenu.
O prasidėjo viskas nuo nekalto sumanymo - sugalvojau savaitgalį, kad Justo trejų metų gimtadieniui (kuris bus po gero pusantro mėnesio, beje) tortą ne užsakinėsiu, o iškepsiu pati. T.y. ne paprastą tortą iškepsiu, o tortą-traukinį, nes būtent tokia gimtadienio tema numatoma.
O su manim tai kitaip nebūna... Kai jau nusprendžiu, tai peilis. Nenusiraminu, kol neįvykdau. Ne išimtis, ir šis kartas.

Pirmiausia, apie šią savo idėja apsiskelbiau namiškiams. Šis triukas labai gerai suveikia - kuo daugiau žmonių apie kažkokį savo pasiryžimą informuoji, tuo vėliau būna sunku nuo tos idėjos "nusimuilinti".

Apsiskelbus, ėmiau knistis po interneto lobynus, ir ieškoti tortų-traukinių pavyzdžių. Gerasis Google'as jų per kelias sekundes rado tūkstančius! Na, kad ir pavyzdžiui, tokį, kurio nuotrauka viršuje - argi negražu būtų ant stalo patiekti tokį meno kūrinį, ypatingai turint omeny, kad Thomo traukinukai pas mus dabar vos ne einamiausias žaislas? Tiesa, į mano kulinarines vizijas ne visi namiškiai žiūrėjo optimistiškai. Pavyzdžiui, vos pasirinktus paveiksliukus parodžiau Pauliui, šis iš karto mane "nusodino" ant žemės: "Tik jau tu nepradėk įsivaizduot, kad ir pati tokį padarysi!".

Sekantis žingsnis buvo išsiaiškinti, kaip gi daromi tie visi spalvoti užtepimai. Vėlgi, šioje vietoje nepaprastas pagalbininkas buvo internetas, su savo www.supermama.lt forumu priešaky. Ir, žinot, turiu pasakyt, kad po savaitgalinio pasisedėjimo prie kompiuterio, jau visai neblogai gaudžiausi visuose tuose bezė, pastilažo, aicingo, marshmallow ir dar kituose velniuose, apie kuriuos iki šios dienos nė girdėt nieko nebuvau girdėjus. Tiesa, kol kas tik teoriškai.

Ir galiausiai, paskutinis klausimas buvo, ką daryti su praktine dalimi. Buvau visiškai tikra, kad tokio dalyko kaip teminio torto kepimas negaliu atidėti paskutinei dienai. Iš pradžių svarsčiau įvairius variantus: pvz. išskirtinėm progom vis iškepti po tortą, išbandant po vieną pertepimą. Su šia idėja tiek toli pasistūmėjau, kad net Audriui pasisiūliau gimtadienio proga iškepti tortą - tik sakiau jam išsirinkti, kokio nori. Tiesa, rinktis daviau iš dviejų temų: žuvis arba slidės. Tačiau vėliau nusprendžiau, kad visas šis reikalas pernelyg ilgai užtruktų, todėl apsisprendžiau ties paprastesniu variantu. Na, gal ir ne paprastesniu, bet bent jau man patogesniu: per vieną dieną pasigaminti visus tuos rekomenduojamus perdengimus, ir tuomet jau nuspręsti, kurie jų man priimtiniausi. Tai vat šiandien ir buvo toji "bandymų" diena.

Taigi, gal jums ir atrodo, kad žvelgiate į kažkokį nukeipusį-nuvargusį traukinuką su bevirstančiais vagonais, bet iš tiesų tai yra TRAUKINYS, atspindintis net penkias puošybos technologijas. Ir gimė šis kūrinys (net nežinau, kaip jį geriau įvardinti) vos per porą valandų, kuomet miegojo vaikai.

Supažindinu trumpai:
Traukinio pagrindinė dalis (mėlynoji) padengta pastilažu. Oi, kiek keikiausi jį kočiodama ir bandydama "užvilkti" ant karkaso! Keikiausi, ir sakiau, kad ne, ačiū, šito dar kartą tai tikrai nebandysiu! Bet kuomet vakare atėjo Ineta, ir pasakė, kad būtent šita cukraus masė yra jos pati pati mėgstamiausia, pagalvojau, kad gal vieną kokį vagoną specialiai jai ir galėsiu papuošti... Dar žibalo įpylė ir Paulius, kuris vakare, ragaudamas traukinį, pareiškė, kad mėlynasis vagonas skaniausias.

Rožinis vagonas - icing'as. Man pačiai labai patiko jį gaminti (naudojaus mikseriu, tai greitai visas šitas reikalas pas mane pasigamino), bet įtariu, kad kažką vis tik dariau ne taip, nes pasidengė vagonas nelabai gražiai. Tiesa, skoniui tai netrukdė.

Trečiasis vagonas iš tiesų turėtų blizgėti š0koladu, bet... patys matote, kiek to blizgesio jis turi.

Traukinio viršus padengtas kreminio sūrio-pudros papuošimais (dar turiu pasitikslinti, bet berods čia bus froizingas), o akys ir lūpos puoštos tirpintu šokoladu (labai gerai, kad išbandžiau iš anksto, nes pamačiau, kad gražiai "išvarvinti" akis su valgomuoju šaukštu nėra taip jau paprasta, kaip man atrodė.

Taigi, viena diena ir penkios skirtingos (ir visos tiesiog YPATINGAI saldžios) puošimo technologijos. Dar pridėkit tris skirtingus pačio torto pertepimus (sviesto-kondensuoto pieno, kreminio sūrio-grietinės ir varškės-jogurto), ir suprasite, kaip man dabar, prisiragavusiai viso šito gėrio, BLOOOOGAAAA.

Ir, kas pikčiausia, dabar sėdžiu ir galvoju, kaip galėjau šitaip apsižioplinti: kuomet lipdžiau traukinuką, buvau įsitikinus, kad visus jo pertepimus (o juk man svarbu atrasti geriausią derinį!) prisiminsiu pagal vagonėlių spalvas. Spėkit dabar iš trijų kartų, ar atsimenu? Ne!!!!!

Ech. Bet tebūnie, ką nors su tais pertepimais dar sugalvosim.
O tortą-traukinį gimtadieniui tikrai kepsiu. Ne tik todėl, kad jau visiems apsiskelbiau, bet ir todėl, kad Nerijus specialiai tai progai man net konditerinį maišelį įgijo. Turėsiu kažkaip pateisinti tą jo pasitikėjimą :).

Na, einu toliau ieškoti pertepimų tortui. Jeigu turėti kokį skanų ir tinkamą vaikams - pasidalinkite, prašau :)

Traukinuko Thomo nuotrauka, esanti viršuje, paimta iš http://www.herbhenryfamily.com/melody.htm