Savaitgalis, kuomet viskas ne taip, kaip turi būti

"Kraustomės kitą savaitgalį“, - pasiūlė Nerijus. Ir nors ten, kur kraustytumėmes, dar nėra nei baldų, nei užuolaidų, nei šviestuvų (iš tikrųjų, turbūt būtų lengviau išvardinti tai, kas ten yra, nei tai, ko nėra), neilgai galvojusi, sutikau, kad „kitas savaitgalis“ kraustymuisi kaip tik tinka. Tai
taip ir nutarėm. Ir tada, kai jau „sukirtom rankom“, Nerijus prisiminė, kad būtent kitą šeštadienį planavo su vaikais eiti į ledo ritulio varžybas. O aš ta proga prisiminiau, kad turiu bilietus į sekmadienio „Keistuolių teatrą“.

„Kažko turim atsisakyti“ – pareiškė Nerijus. Ir šiek tiek palaukęs pridūrė: „Ledo ritulio aš tikrai neatsisakysiu“. O aš, be abejo, net neplanavau atsisakyti teatro. Tad taip ir palikom tiek vieną, tiek kitą. Kaip ir, beje, planus kraustytis. Iki pat paskutinės minutės užsispyrėliškai tuo tikėjom ir
dėjom visas pastangas: Nerijus vis spaudė baldininkus, kad šie tikrai nevėluotų ir iki penktadienio vakaro sumontuotų bent jau pagrindinius baldus, aš iš darbo pritempiau dėžių daiktų pakavimui. Dar daugiau: per Justo gimtadienį (o taip – kitas įrašas bus apie „varliukų ir gandro“ šventęJ) naudodamiesi proga visus pakvietėme į kraustymosi talką.

O dabar apie tai, kaip viskas buvo įgyvendinta.

Nerijus į ledo ritulį vis dėlto nuėjo. Tiesa, ne šeštadienį, kaip buvo planavęs, o penktadienį. Ir pabuvo, iki kol Julius prisikakojo (neįsivaizduoju, kas jam ten užplaukė, nes jau šimtas metų taip nebuvo jam atsitikę).

Po varžybų, palikęs man vaikus, nuvažiavo patikrinti, kaip sekasi baldininkams, ir ten jo laukė dar vienas siurprizas: nei viena iš kriauklių neveikia. Kraustymosi planas buvo atšauktas.

Už tai šeštadienį galėjau kruopščiai pakuotis darbus. Taip kruopščiai, kad per visą dieną sugebėjau tik tris dėžes daiktais užpildyti. Apie tai, kad kruopščiai, tai tikrai nejuokauju: nei vieno žaidimo ar puzzle nedėdavau į dėžę, prieš tai nepatikrinusi, ar netrūksta nors vienos detalės, o patikrinti dėliones greitai nesigauna. Tačiau galutinio rezultato tas kruopštumas tikrai nepateisina.

Sekmadienį, kaip ir buvau planavusi, išsiruošiau su vaikais į „Mamulės Mū“ (Justas be galo mėgsta šias knygeles) spektaklį Keistuolių teatre. Įsitaisėm patogiai salėje, tačiau neužilgo į mūsų vietas prisistatė kiti žmonės. Tuomet ir supratau, išsitraukusi bilietus, kad į spektaklį atėjom ne tą dieną – maniškis tik po savaitės! Gerai dar, kad ir “Geltonų Plytų Kelias” buvo mūsų norimų pamatyti spektaklių sąraše.

Na, neprisimenu, kada dar būtų taip nesisekę laikytis plano:)

Nauji Metai, Senelis Šaltis ir nesuskaičiuojama gausybė eilėraščių:)

Pirmą Naujųjų Metų dieną abu su Nerijum iš pačių tolimiausių atminties kertelių traukėm visus įmanomus eilėraščius. Nes namuose vaikščiojo du Seniai Šalčiai, ir vis reikalavo sakyti po eilėraštį. Viskas vykdavo maždaug taip: Senis Šaltis Julius ateina prie manęs su savo raudonu Rimi maišu, žiūri į akis ir klausia: „Noji dovaų? Paakyk eilėaastį“. Ir aš turiu sakyti, o jis, nenuleisdamas žvilgsnio laukia. O kai jau sulaukia elėraščio pabaigos, linksmai nusišypso ir išdidžiai iš maišo ištraukia „dovaną“. Tada pasisuka į Nerijų, ir klausia to paties: „Noji dovaų?“. Ir taip neįsivaizduojamą galybę kartų viskas tęsėsi, nes negana to, kad tas maišas dovanų būdavo nesibaigiantis, bet dar ir Senių Šalčių buvo ne vienas.

Kai pirmą kartą pamatėm, kokios dovanos yra traukiamos iš to didžiulio maišo (pvz. viena lego detalė), net silpna pasidarė, įsivaizdavus kiekį eilėraščių, kuriuos teks pasakyt. Gerai dar, kad tie Seneliai Šalčiai labai jau nepretenzingi pasitaikė – jie nei kiek neprieštaraudavo, jei savo visų laikų topinį eilėraštį apie troleibusą Nerijus sakydavo milijoną kartų iš eilės – kol jam pačiam jis atsibodo.

Pradėjom nuo eilėraščių apie žiemą. Tuomet deklamavome tuos, kurie nors kiek buvo vaikiški. Na ir baigėme visokiausiais fragmentais iš „Anykščių Šilelio“, „Metų“ ar „Trakų pilies“.

O Senis Šaltis pas mus dabar „ant bangos“ todėl, kad tikrai turime tokią tradiciją per Naujus Metus sulaukti į namus ateinančio Senio Šalčio. Visame gražume! Oi, kaip myliu šią tradiciją... Aišku, šiek tiek kvaila, kad tokiame trumpame laikotarpyje vaikus aplanko net du „dovanų nešikai“ (Kalėdų Senelis įsliūkina paslapčia Kalėdų naktį ir palieka dovanų po egle, o Senelis šaltis ateina su maišu pats Naujųjų Metų išvakarėse), bet širdis neleidžia atsisakyti nei vieno iš jų. Tik vat dovanų „svorį“ vis mažinu, kad tai daugiau būtų simbolika, nei noras iš tiesų sulaukti kokios nors svajonių dovanos.

Rašiau, kad Kalėdų laikotarpio šiemet kažkaip visai nepajutome. Už tai Naujųjų sutikimas vien dėl Senelio Šalčio buvo ypatingas!

Išsitraukę karnavilinių rūbų dėžutę, vaikai visą vakarą matavosi kaukes ir sprendė, kokiu personažu norės būti. Paulytė išsirinko meškutės, Justas nykštuko, o Juliukas – katytės. Išdažėm visiems ūsus, kad tiktų prie kaukės (Julius baisiausiai reikalavo, kad katės ūsai būtų geltoni, tad iš pradžių nudažėm geltonai, paskui jau pats susivokė, kad geltona spalva nelabai matosi, tad perdažėme juodai) ir laukėm visą vakarą Senelio.

Laukti teko ilgai, nes šiek tiek susimakalavom, ir nesusikalbėjom su Seneliu dėl laiko. Tiek ilgai, kad vaikai ir užsimiršo, kaukes tai nusiimdavo, tai vėl užsidėdavo. Ir baigėsi tuo, kad kai jau išgirdome, kad Senelis skambina į duris, Julius puolė į baisiausią paniką, nes niekur negalėjo rasti savo katytės kepurės. Bėgo į vieną kambario pusę, į kitą – galop čiupo iš dėžės ežiuką, ir užsimaukšlino jį. Tad turėjome ežiuką su ūsiukais.

Tačiau kaip nušvinta vaikų akys išvydus Senelį Šaltį! Nors ką ten aš šneku, “vaikų akys”… būtumėt matę, kaip Nerijaus, pasipuošusio meškučiu, akys žibėjo… J

Kaip visada, man labai smagu buvo stebėti vaikų reakcijas ir elgesį. Visų pirma, kaip jie elgiasi pasitikdami Senelį: įžengia Senelis pro duris (oi gerą senelį turim – jau antri metai mums gelbėja!), ir klausia savo storu balsu: “Na, ar yra čia gerų vaikų?“. Ir Justas jau nežino, ką atsakyt - tik žvilgt į mane baimingom akim J. „Yra, yra“ – atsakau Seneliui, ir lydim senelį prie fotelio.

Kaip ir pernai, Paulytė su Justu puola sakyti eilėraščių. Ir choru, ir po vieną. Julius tik sėdi man ant kelių, ir nieko daryti nesiruošia. Čia vėl įdomu buvo, kaip iniciatyvą į rankas ima ir už Julių atsakinėja Justas: pvz. Senelis klausia: „Na, Juliuk, o tu gal irgi man kokį eilėraštį pasakysi ar dainelę padainuosi“?, ir Juliui dar nespėjus išsižioti, Justas atsako: „Ne, jis tai nei eilėraščio, nei dainelės nesakys. Jis tik paploti gali“. Senelis Šaltis nusijuokia, ir atsako, kad jeigu jau taip, tai jis labai džiaugsis ir tuo, jeigu Julius paplos. Bet net ir ploti Julius griežtai atsisako. Tačiau dovaną paima J

O pabaigai – keletas „žieminių“ eilėraščių. Nedaug jų turiu (ir dar mažiau jų mokuJ ), bet gal kam bus naudinga:

LEDINUKAS

K.Kubilinskas (ištrauka)

Ledo rūmuose nuo seno
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką.

Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs, nesustiręs
Bet kur eina, ten ir girias:

Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus,
Kiškį piškį užpustyti,
Ežį kežį užmigdyti.

Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau.

PER PŪGĄ, PER VĖJĄ

Autorius nežinomas (bent jau aš nežinauJ)

Per pūgas per vėją
Senis Šaltis ėjo.
Jį pas mus šiandieną
Kiškiai atlydėjo.

Tai gražūs gražūs
Senio Šalčio batai,
Neša jie Senelį
Pas vaikus kas metai.

Per pūgas per vėją
Senis Šaltis ėjo,
Prie eglutės mūsų
Šiandien atskubėjo.

Tai geras geras
Tu esi Seneli,
Tik greičiau atriški
Dovanų maišelį

SENELIS ŠALTIS

Aut. Jonas Lapašinskas

Baltučiu takučiu, su maišu ant pečių,
Kailinėliais baltais vaikšto Šaltis rytais,
Vakarais ir dienom, šalto vėjo pėdom...

Jo ledinė lazda ir šerkšnota barzda.
Akiniai dideli – Šaltis mato toli...
Kaip ten žaidžia vaikai, ar geri jie draugai.

Ar jie prausias švariai, ar jie mokos gerai.
Jei gerai – linksmas jis pasibels į duris.
Dovanėlių atneš... Gausi tu, gausiu aš...

NAUJAMETINIS 1

Ar miške gyveni, seneli?
Bet ten labai šalta.
Gal turi sniego namelį?
Tokį baltą baltą.

Kas lovelę tau pakloja?
Kai miegučio nori?
Kas dainelę padainuoja?
Ar mane sapnuoji?

Ten miške tarp eglių,
Linksma visada
Ar ilga, seneli,
Lapės uodega?

NAUJAMETINIS2

Aut. Martynas Vainilaitis

Mes nulipdėm Sniego Senį -
Sniego Senį Besmegenį.
Na, o Senis Besmegenis:
- Nesmagu, vaikai, be Senės!
Mes nulipdėm Seniui Senę -
Kaip ir Senis - Besmegenę.
Na, o Senė Besmegenė
Anūkėlių užsimanė.
Mes papustėm delnukus
Ir nulipdėm anūkus.

2012-uosius pasitinkant

Pas mus mažieji vaikai kompo dar nėra atradę. Tai yra, iki šiol. Žinau, kad kiti tokio amžiaus (ypatingai, Justo amžiaus) vaikai sugeba ir kompiuterį įsijungti, ir kai kuriuos nesudėtingus žaidimus žaisti, bet pati šio proceso neskubinau – tiesiog, tikiu, kad spės.

Tačiau atsitiko kartą taip, kad išėjo Paulius į lauką, palikęs įjungtą Playstation2. Aš tuo metu kuičiausi virtuvėje, Julius – su manim. Po kurio laiko atsitokėjau, kad Justo jau kurį laiką negirdėti. Nueinu į miegamąjį, ir ten randu savo vidurinėlį pultelius beknibinėjantį, ir į mane gailiom akim žiūrintį: „Aš nežinau, kaip čia reikia žaisti...“. O aš jau tokia – jeigu jau iškyla poreikis kam nors, sprendžiu greitai. Tad ir šiuo atveju, mestelėjau akį į žaidimą, pamačiau, kad ten tiesiog kažkokios mašinos važiuoja, pamokiau Justą kaip naudotis pulteliu, ir vėl išdūmiau atgal prie puodų. Po keliolikos minučių grįžtu atgal pasižiūrėti, kaip tam mano vaikinui sekasi vairuoti ir apstulbstu: pasirodo, tos mašinytės ne tik važiuoja, bet dar ir transformuojasi į kažkokius robotus ir šaudo viską aplinkui!” Išvydus tokį vaizdelį, iš karto tariau: „Ne, Justai, šaudymo žaidimų mes nežaidžiame“, ir jau norėjau iš karto viską išjungti, kai išgirdau Justą tariant: „Aš šaudau ne į bet ką – tik į policijos mašinas. Kitaip jos mane sustabdo ir nebeleidžia toliau važiuoti...“. Vat taip va - tetruko vos keletą minučių dar keturių neturinčiam vaikui išsiaiškinti žaidimo taisykles.

Tačiau kadangi poreikis žaidimams jau iškilo, ir kadangi tikrai nenoriu, kad vaikai žaistų „šaudymosi“ žaidimus, Kalėdų proga tiek Justas, tiek Julius gavo savo pirmąjį kompiuterinį žaidimą: vienas su slidžių, kitas – lenktyninių mašinų trąsomis. Nes vienas laiške Kalėdų seneliui išreiškė norą gauti slides, o kitas – mašinas.

Apskritai kalbant, šios Kalėdos mums labai nekalėdiškos. Na, taip jau visiškai. Namų nedekoravome (jeigu neskaitysime ištiestos ant lovos nykštukų kepurėlių girliandos), žiemos eilėraščių nesimokėme, į jokius naujametinius karnavalus nėjome. Mažai betrūko, ir eglės namie nebūtume turėję...

O jeigu tik viskas būtų ėjęsis pagal planą, būtų buvę visiškai kitaip. Tačiau dabar turime tai, ką turime.

Tas planas nebuvo kaži koks ypatingas: tiesiog planavom pagaliau (po metų įsirenginėjimo) persikraustyti į naujus namus. Žymiai didesnius ir patogesnius. Tokius, kuriuose kiekvienas turėtumėm po savo kampą (na, išskyrus Nerijų, nes jam teks tenkintis garažu – čia mes taip juokaujam). Tokius, kuriuose laisvai tilptų didžiulė eglė (net ir dvi, nes pagal planą viena turėjo stovėti viduje, o kita – lauke). Ir, aišku, kalėdinės dekoracijos.

Tačiau, kaip jau turbūt supratote, planas mums nepavyko. Iš pradžių sakėme įsikraustysime lapkričio mėnesį. Tada sakėme, kad būtinų būtiniausiai Kalėdas švęsime naujuose namuose (dėl to ir eglės iki paskutinės minutės nepuošėme – kam? Gi pasipuošime persikraustę). Neįsikraustę Kalėdoms vis dar šnekėjome, kad gal Naujiems Metams pavyks. Dabar jau nebešnekame nieko... Tai yra, Velykas tikrai ten turėtumėm sutikti :)

Tad šiemet gyvenome tikrai ne Kalėdinėmis, o persikraustymo nuotaikomis: kokius baldus kur planuoti, kokiom spalvom dažyti ir t.t.

Tačiau kai ką „Kalėdiško“ vis dėl to turėjome. Pvz. Labai džiaugiuosi, kad šiemet prisijungiau prie Eglės organizuojamos laiškų akcijos – tai buvo bene smagiausia atrakcija. Visų pirma, tiek Julius, tiek Justas gavo po adresus mergaičių, kurioms turi išsiųsti atvirukus. Tada abu ėmėsi „meno“ ir sukurpė dvi kalėdines atvirutes:

Užrašė, ko linki Kalėdų proga (mašinų, kas be ko:) ).

Suruošę atvirukus ėjome kartu į paštą jų išsiųsti (Julius, tiesa, rėkė visa gerkle, matydamas, kad jo atvirukas yra dedamas į voką, ir kažkur išnešamas). Ir galiausiai – laukėme mus aplankančių atvirukų. Įspūdinga! Kiekvieną dieną keliaudavome tikrinti pašto dėžutės, ir koks pagaliau buvo džiaugsmas sulaukus.

Dar buvome ištiesę nykštukų kepurėlių girliandą virš lovos, kur kas rytą visi trys vaikinai rasdavo po saldžią nykštukų lauktuvę (nes niekam kitam neturėjau fantazijos).

Ir parašėme laiškus Kalėdų seneliui, kuriuos priklijavome prie lango, kad jis perskaitytų. Tuos pačius langus dar išpurškiau dirbtiniu sniegu. Stengiausi, kad atrodytų panašu į besmegenius, ir kokias penkias minutes gal taip ir atrodė. O po tų penkių minučių supratau, kad pasibaigus šventiniam maratonui turėsiu valyti ne tik langus, bet ir užuolaidas.

Oi, tiesa, vos ne pamiršau vienos iš labiausiai šventinių atrakcijų: sausainių kepimo. Vat šitam reikalui visada laiko atrandam. Labai smagiai mums tai einasi: iškepam, vaikai sausainius nudailina. Pačius gražiausius Justas atsideda ir padeda po eglute (Kalėdų Seneliui). Julius, nutaikęs proga, palenda po eglute ir visus suvalgo. Kepam iš naujo:)

Tai va tokios daugmaž buvo mūsų Kalėdos. Tikiuosi, kad Jūsų Kalėdos buvo daug labiau kalėdiškos, ir linkiu kuo geresnių Naujųjų Metų!

Savaitgalis sau Romoje

Banalu, aišku, būtų eilinį kartą teisintis, kad visiškai nebeturiu laiko: visada mėgau sakyti, kad laiko visi turime vienodai. Tik paskirstome jį skirtingai. Ir vat man paskutiniu laiku jau gaunasi viską paskirstyti, kad blog‘ui laiko nebelieka.

Tačiau nemoku apsakyti, kaip ilgiuosi rašymo ir kaip noriu pasipasakoti. Šį kartą – apie Romą. Iš tikrųjų, ir įspūdžių turiu daug, ir laiko: ar taip, ar taip sėdžiu aerouoste ir dar kokias geras porą valandų sėdėsiu...

Taigi, esu Italijoje.
Išvykau darbo reikalais, tačiau nusprendusi, kad tokią progą nuodėmė būtų praleisti, likau ir savaitgaliui. Kviečiausi Nerijų, nenorėjo, bandžiau pakalbinti keletą draugių, irgi nepavyko, taigi Romoje buvau viena.

Iš viso Romoje turėjau praleisti keturias dienas: atvykti vėlai vakare trečiadienį, ir išvykti vakarop sekmadienį. Man, pripratusiai ypač skrupulingai planuoti laiką, tiek dienų atrodė tarsi visa begalybė!!! Numačiau, kad Romoje perskaitysiu dvi knygas (dėjausi į lagaminą tris, bet paskutiniu momentu vieną išėmiau), surūšiuosi nuotraukas spaudinimui, rašysiu blog‘ą bei susiplanuosiu Kalėdas. Be abejo, dar buvau nusiteikusi daug „šopintis“ (todėl ir lagaminą vežiausi tik pustuštį, kad visos nusipirktos gėrybės tilptų), valgyti daug itališko maisto ir aplankyti visas įžymiąsias vietas. Tai gerai, kad dar kokių virbalų ir siūlų nesugalvojau pasiimti... Nes matomai, kad visai su protu susipykau ir laiko pojūtį praradau: iš tikrųjų, keturios dienos, iš kurių dvi – darbinės – tikrai nėra daug.

Bet pradėsiu nuo pradžių.

Dar nerašiau (ir jeigu nepamiršiu, prie progos parašysiu), bet prieš kelias savaites pas mus vis tik atvyko giminės iš Venesuelos. Na, tie - naujai atrasti – giminės, apie kuriuos prieš kelis metus dar nieko net ir nežinojome. Ir taip jau išėjo, kad jie skrido pas mus iš Romos, taigi, galėjau iš pirmų lūpų išgirsti galybę patarimų. Ir vienas iš patarimų buvo: nesėsti Romoje į taksi. Neva dėl to, kad italų vairuotojai yra plėšikai, ir jeigu matys, kad esi užsienietis nuplėš iš tavęs nerealius pinigus (kaži, ir ką man tai primena? :) ). Ir dar dėl to, kad viešasis transportas Romoje yra stebuklingai paprastas ir patogus (čia man taip venesueliečiai gyrė).

Prieš tęsiant toliau, būtina pasakyti, kad iš tiesų tai yra pirmas kartas kuomet keliavau viena (Estijos ir Latvijos neskaičiuoju). Na, taip, kuomet buvau šešiolikos, skridau į JAV, tačiau ten man pačiai vienai viso labo reikėjo persėsti iš vieno lėktuvo į kitą. Viskas – daugiau absoliučiai visose kelionėse keliaudavau arba su Nerijum, arba su kelionių agentūra, arba su kokia drauge ar kolega. Turint omeny tiek šį faktą, tiek tai, kad aš esu absoliučiai nesiorientuojanti apylinkėse ir žemėlapiuose, sprendimas nusileidus Romoje ne sėsti į taksi, o keliauti viešuoju transportu visiems mane pažįstantiems turėtų pasirodyti mažų mažiausiai keistas, bet būtent taip aš ir pasielgiau.

Ir dabar klausykit, kaip aš keliavau.
Pirmiausia, nusprendžiau, kad nesuksiu galvos dėl ateities, ir sprendimus darysiu tik vienu žingsniu į priekį: tai yra, tik įveikusi vieną etapą galvosiu, kaip judėti toliau. Todėl, vos išlipus iš lėktuvo, ramiausiai nužygiavau ieškoti lagaminų – toks buvo mano sugalvoto „plano“ pirmas žingsnis. Sulaukus savo lagamino, pasukau ieškoti informacijos. Nieko jie ten man nepagelbėjo, nes išsiaiškinau tik tai, ką ir anksčiau žinojau: į savo viešbutį galiu arba vykti taksi (maždaug 40,00EUR), arba važiuoti viešuoju transportu. Kiek kainuos viešasis transportas nežinojau, bet nusprendžiau, kad 40,00EUR yra tikrai daug, ir pasukau neaiškiom kryptim, ieškodama, už ko dar užsikabinti.

Ačiū dievui, pasitaikė superinis bilietų į traukinius pardavėjas, kuris man išaiškino, kad geriausia man būtų keliauti traukiniu iki Ostienses stoties, iš ten eiti į Palasporte ir sėsti į metro, o tada jau – pėstute arba autobusu iki viešbučio. Ir dar viską ant lapelio gražiai surašė, nes matė, kad grybauju. Blogiausia buvo tik tame, kad pas tą superinį pardavėją palikau savo viešbučio vaučerį, taigi, nebežinojau savo viešbučio adreso. Bet pavadinimą žinojau, tad judėjau pagal planą toliau: įsėdau į traukinuką ir, pusvalandį padardėjusi, išlipau reikiamoje stotelėje. Išlipusi apsidairiau ir, nusižiūrėjusi labiausiai patikimą vyriškį, pakišau jam po nosim traukinių prižiūrėtojo prikeverzotą lapelį ir – voila – paaiškėjo, kad šis vyriškis irgi eina į metro! Tas vyriškis ne tik kad padėjo nusigauti į Palasporte, nupirko man metro bilietą, bet ir vėliau prižiūrėjo, kad tikrai išlipčiau ten, kur reikia, tad iki šios vietos sekėsi tiosiog nerealiai.

O vat paskui prasidėjo smagumas smagumėlis... Kiek klausiau žmonių, visi sakė, kad tas mano viešbutis nuo metro stotelės yra netoli, ir galima nueiti pėstute. Arba galima važiuoti autobusu. Tingėjau aiškintis, kur yra autobuso stotelė (visi turbūt žinot, kaip gerai italai šneka angliškai ir kokia tikimybė ant angliakalbio pataikyti), tad nusprendžiau žygiuoti pėstute. Juk visi sakė, kad netoli! O buvo jau nelabai toli vidurnakčio... Įsivaizduojat, kokia drąsuolė atsirado?!

Taigi ėjau. Ėjau ir ėjau, ėjau ir ėjau, o gal nebuvo matyti. Žingsniavau vos ne kažkokio greitkelio pakraščiu – karts nuo karto kokia mašina prašvilpia, žmonių beveik nematyti. O baisu… Staiga užvystu stotelę, ir joje laukiančias merginas. Trys sėdi ir kikena kiek toliau, viena – stovi pačioje autobuso stotelėje. Galvoju, o, super, - paklausiu, ar dar toli viešbutis. Tačiau mums prasilenkiant toji, stotelėje, pakelia ranką, norėdama sustabdyti mašiną, ir, šiai nesustojus, keikdamasi ranką nuleidžia. Ir tik tuomet, atsisukdama, užmato mane. “AUKA!” – perskaitau iš jos žvilgsnio ir momentaliai suprantu, ir kas čia per moteriškės, ir ką jos vidurnaktį čia veikia. Greitindama žingsnį, prasilenkiu. Kažką man jos dar šaukė, bet jau nesiklausiau (aišku, jeigu ir būčiau klausiusis, vis tiek nebūčiau nieko supratusi), nes jau bėgau kiek kojos neša. Turiu omeny, tiek “bėgau”, kiek galėjau: kur ten labai jau pabėgsi su kompiuterio kuprine ant nugaros, rankinuku ant vieno peties, fotoaparatu ant kito ir lagaminu rankose - būtų norėjusios, tikrai būtų be vargo prisivijusios.

Paaiškėjo, kad nuo metro stotelės iki viešbučio – 1,7km. Nei daug, nei mažai, taip sakant. Bet tikrai nebenorėčiau tokios avantiūros pakartoti.

O viešbutyje dar kartą susinervinau. Nes kambarį gavau tokį, kad blogiau jau nebūna. Tik įsivaizduokit: pakylate viršų į antrą aukštą, ir matote, kad į kairę ir į dešinę nuo lifto yra koridorius su kambariais. O vat mano kambarys buvo nei į kairę, nei į dešinę, o iš karto prie lifto! Dar daugiau: prie pat kambario durų radau pilną cigarečių peleninę, kas reiškia, kad čia dar ir rūkomasis, o ant sienos kabėjo telefonas – na, tas, kuriuo susiskambina viešbučio darbuotojai. Tiesiog visas komplektas „privalumų”!. Norėjau iš karto kambarį pasikeisti, bet visas viešbutis buvo užimtas tad vieną naktį vis tik teko pakentėti.

Va šitaip mane pasitiko Roma :)

Tačiau toliau viskas buvo nuostabu. Na, beveik.Jau pirmą dieną supratau, kad Romoje šilta. Ir kad su savo aukštakulniais žieminiais batais tiesiog numirsiu. Todėl nieko nelaukusi, nusipirkau naujus. Pačius pigiausius, nes man tik rūpėjo, kad jie būtų be kulnų ir ne su kailiu.

Darbinė kelionės dalis praėjo tiesiog nerealiai: ne tik susipažinau su kitų šalių kolegomis, bet ir be galo smagiai praleidau su jais laiką šlifuodama naktinę Romą. O nuo šeštadienio likau viena ir, pasiėmusi Ž. įdėtą žemėlapį su TOP 10 lankytinų vietų, nuo pat ankstyvo ryto išsiruošiau į Romos centrą.

Jau nežinau, kada paskutinį kartą tiek buvau vaikščiojusi... Vatikanas, Panteonas, Koliziejus, Trevi fontanai... – man atrodo, kad visas TOP 10 vietų ir aplaksčiau, o į dienos pabaigą kojų jau tiesiog nejaučiau. Negalėjau atsidžiaugti naujais batais, nes be jų tikrai būčiau neatlaikius.

Bet nepavyko išvengti ir taip vadinamų "spąstų turistams". Ir taip sugadino nuotaikąi!
Papasakosiu. Žodžiu, maklinėju sau aplink Koliziejų (į vidų eiti nesiruošiau), o aplinkui visokie ala karžygiai-romėnai nusifotografuoti kviečia. Vienas pristojo, kad nusifotografuočiau kartu. Sakau, nenoriu – atstok. Ne, vis tiek jis aiškina, kokia aš be galo graži ir bla bla bla. Į tas jo kalbas nekreipiu dėmesio (ir arkliui gi aišku, kad visom tą patį sako!), bet paskui kažkaip įsišnekam (nes man reikėjo pasiklausti kelio prie kito objekto), ir jis lyg tarp kitko sako: „Ai, einam, nusifotografuosim kartu prie Koliziejaus“. Kaip kokia kvaiša nuėjau, tas gražuolis mano fotoaparatą įdavė savo kolegai ir kad pripleškino jie man aibę durnų nuotraukų: vienoj aš iškėlus kardą jam virš galvos, kitoj jis man bučiuoja ranką, trečioj šiaip kaip nors vypso – nu žodžiu, tokių foto, kurias iš karto ištrint galima. Net ir norėjau taip padaryt, pykčio pagauta, bet paskui susilaikiau, pagalvojus, kad gal vėliau gailėsiuos. Žodžiu, prisifotkinam, ir tada tas jo kolega kaip niekur nieko sako: „20,00EUR“. Vos iš klumpių neiškritau. Aišku, tiek net nesiruošiau mokėt. Bet ir dėl tų 10,00 EUR, kuriuos
atidaviau, vis dėl to buvo pikta. O įdomiausia, kad viena iš tų dviejų knygų, kurias įsidėjau į Romą ir kurią jau tąkart buvau perskaičiusi, vadinosi „Manipuliacijos vadovas: kaip neįkliūti į pinkles“. Ir kokio velnio tokias knygas reikia skaityti, jeigu vis tiek nieko neišmoksti? :).

Šeštadienio vakare buvau tokia pavargus, kad nuo bet kokios minties apie vaikščiojimą jau vemt vertė. Tačiau kaip tik tą vakarą dar nusprendžiau įlįsti į internetą, ir pasitikrinti, ar tikrai visas rekomenduotinas vietas aplankiau, ir užtikau, kad dar yra kažkokia „Teisybės burna“, į kurią galima įkišti ranką ir, jeigu esi melagis, liūtas ją nukąs. Nu trūks plyš užsimaniau prie tos galvos atsirasti. Įtariau, kad čia bus panašiai kaip su šunimi Tokijuje (turiu aš tokią istoriją, kaip visus Japonijoje priverčiau klaidžioti, ieškant ypatingosios šuns statulos, kuri pasirodė nesanti niekuo ypatinga, tad iki šiol visi tie mano bendrakeleiviai per dantį mane traukia), bet savęs perkalbėti nepavyko. Todėl iš ryto išsiregistravau viešbutyje ir, su visa savo manta, patraukiau dar kartą
Romos centro link. Pliaupė lietus, mano batai klapsėjo, pati visa išvargau nerealiai, bet „Teisybės burną“ suradau. Tiesa, rankos nekišau (nes buvau tvirtai nusprendusi pinigų tądien neišleisti nė cento, o mačiau, kad visi žmonės, prieš kišdami ranką, turi įmesti monetą), tad taip ir nežinau, būtų nukandęs ar ne.Tai va taip prabėgo tos mano kelios dienos „sau“ Romoje.
PS1. Naujieji batai neatlaikė – suplyšo dar prieš atvykstant į aeruostą. Todėl vėl užsidėjau savuosius žieminius, ir dabar jau esu ramiai nusiteikusi pasiekti Lietuvą.
Tikiuosi, be nuotykių :)

PS2. Iš tikrųjų, vienai keliauti nėra taip jau smagu, kaip buvau nusiteikusi. Kažkaip... ne taip, ir viskas.

PS3. Iš tikrųjų, dabar jau esu ne be Romoj, o Rygoj. Tiesiog tiek laiko užtrukau, kol prisiruošiau patalpinti aerouoste rašytą įrašą į blog‘ą :)

Lėlės. Mamoms?! O kodėl gi ne! :)

Šiaip įdomu: ar jūs turite namie lėlių? Na, aišku, suprantu, kad tos, kurios augina mergaites, tikrai turbūt turi, bet vat būtų įdomu, ar turi namuose lėlių tos, kurios augina vien berniukus?

Atvirai pasakius, savo berniukams (nors ir žinau, kad stereotipai yra blogai, kad berniukai irgi mielai žaistų su lėlėm, jeigu tik jų turėtų, bla bla bla) nesu pirkusi. Tiesa, vieną lėlytę Juliukui padovanojo močiutė:

Kitą tokią kaip ir lėlytę, bet iš tiesų Buratiną, Julius atsitempė į Vilnių iš Kurtuvėnų. Iš pradžių nesitraukdavo nuo jo nei per žingsnį – ir valgyti, ir miegoti kartu eidavo (nuotraukoje žemiau pagautas kadras, kuomet abu vyrukai - vienas su Buratinu, o kitas su savo meškinais) žiūri filmukus) Justas su savo meškiuku), tačiau vėliau ėmė vargšui Buratinui rankas kojas išsukinėti, tad konsifkavau kuriam laikui.Iš tiesų, lėlės yra mano silpnybė. Ne itin stipriai išreikšta, bet vis tik. Todėl lėles aš perku. Ne savo berniukams. Sau.

Kuomet buvau maža, turėjau mylimiausią lėlytę Kristinutę – visiškai mažytę lėlytę, kurios nepaleisdavau iš rankų. Kitos lėlės irgi turėdavo savo vardus, bet tik šį, kuris man buvo pats gražiausias, iki šiol prisimenu. Tuo pačiu vardu vadinu ir vienintelę ir vaikystės išsaugotą lėlę. Turbūt, iš įpratimo.
Ir sėdi ta mano Kristinutė pas namuose vaikams nepasiekiamoje vietoje – aukštai ant lentynos. Užėjus nostalgijai, karts nuo karto nusikeliu ją ir peršukuoju. Ir vėl atgal pastatau. Berniukai žino, kad ši lėlė – mamos. Bet to nežino svečiai. Todėl būna kartais, kuomet pas mus svečiuojasi mažos mergytės, kad jų tėvai tiesiog, nieko bloga negalvodami, nukelia ją nuo lentynos ir paduoda merginoms tąsyti. Nieko nesakau, bet širdy apsidžiaugiu, kai kas nors supratingesnis lepteli: „Klausyk, juk jeigu ta lėlė sėdi ten aukštai, kad niekas nepasiektų, tai ne be priežasties turbūt!”.

Iš naujo meilė lėlėms atgijo (ką tik atgijo, tiesiog suvešėjo!) ruošiantis Indrutės krikštynoms. Ta proga ne tik įsigijau lėlę Indrutei, bet ir dvi sau. Tiesa, ne abi jas pirkau.

Indrutei lėlės ieškojau ne tik per pardavėjus internete, bet ir verčiau Kurtuvėnų žaislų lobynus. Va ten ir užtikau lėlytę, beveik tobulai atitinkančią mano idealios lėlės apibrėžimą: vidutinio dydžio, minkštučiu kūneliu, kurį malonu „čiūčiuoti“. Tačiau krikštynoms man netiko dėl to, kad buvo šviesiaplaukė, o man buvo reikalinga tamsiaplaukė. Bet nesusilaikiau, ir priglaudžiau šią lėlę pas save. Nusprendžiau, kad bus Darata (ir tikiuos, kad nepamiršiu, bo man dažnai pasitaiko sugalvoti vardą ir paskui jį pamiršti – gal dėl to dauguma mano lėlių yra Kristinutės).
Ieškodama lėlės krikštynoms, buvau prisiregistravus supermamose lėlių temoje. Neišsiregistravau, todėl ir toliau gaudavau pranešimus apie parduodamas lėles. Likimo ironija: iš karto po krikštynų atsirado skelbimas su tobulai mano įsivaizduojama lėlyte! Vėl nesusilaikiau. Cha... Tik dabar, berašydama, pagalvojau, kad jai vardą irgi buvau uždėjusi, bet jau nebeprisimenu. Et, išrinksiu kokį kitą. O dabar įdomioji dalis...Matėte, kokiais baisiais rūbais mano Kristinutė aprengta? Ilgai ilgai ruošiausi tam procesui, ir pagaliau jis atėjo: išsitraukiau vašelį ir pagaliau nunėriau bent kiek padoresnius rūbelius savo lėlei. Juokėsi visi, kas tik netingi, žiūrėdami į mane, susirangiusią fotelyje su neriniu rankose, bet man buvo vis vien. Už tai dabar ne tik Kristinutė, bet ir ta kita, bevardė, gali nesigėdydamos į žmones išeiti :)

Halloween ir moliūgai

Vieno darbinio vakarėlio metu (o taip, pagaliau ir vėl mano gyvenime vyksta DARBINIAI vakarėliai!!!) mažame ratelyje žmonių plepėjom apie šį bei tą, ir kažkaip kalba išėjo apie tarptautines šventes. Prisiminus, kad Halloween’as jau visai ant nosies leptelėjau: “Niekada gyvenime nesu drožinėjus moliūgo! Kiekvienais metais planuoju, ir vis nesusiorganizuoju“. Vienas iš pašnekovų pažvelgė į mane, ir sako: „Na, nieko – kuomet susilauksi vaikų, tai atsitiks automatiškai“. Kitas, kuris šiek tiek daugiau pažįsta mane, pažvelgė į jį, nusijuokė ir pasakė: „Tai kad ji jau turi tris vaikus!”. Pirmasis šiek tiek sutriko, bet nepasimetęs papildė savo mintį: “Na, tai tuomet drožinėsi, kai vaikai pradės eiti į mokyklą”, kas vėl sukėlė mano juoką: “Tai kad vienas iš tų mano vaikų, žiūrėk, tuoj mokyklą ir baigs!”

Galit įsivaizduot, kaip toks pokalbis pakėlė man vakaro nuotaiką?! Tai ne mano auklė, su savo „Kaip trijų vaikų motina, tu labai gerai atrodai...”

Ir žinokit, šiais metais tikrai drožinėjau. Net du!

O į kitus metus nešuosi šias pamokas:
1. Šis procesas yra ženkliai paprastesnis nei aš įsivaizdavau;
2. Moliūgai kainuoja tikrai ne milijonus, kaip kad anksčiau galvodavau;
3. Išdrožinėtas moliūgas yra nepaprastai graži žvakidė, o vakarai su juo tampa tikrai jaukūs;
4. Moliūgai nėra ilgaamžiai – mūsų moliūgai, išdrožinėti savaitę iki šventės, jos taip ir nesulaukė.

Muilo burbulų fiesta

Šiaip, pagal savo natūrą aš esu plepė.

Na va, pagaliau ir sau tai pripažinau. Nes paprastai visus bandau įtikinti, kad visą vaikystę buvau visiška tylenė, o būdama suaugusi kalbos dovaną atgaunu tik tuomet, kai jaučiuosi saugi - t.y. artimųjų rate. Bet kuomet matau, kaip visi kvatoja, išgirdę tokius mano postringavimus ir aiškinimus, tai ir pati jau pradedu tuo nebetikėt.

Bet nors ir būdama plepi, iš tikrųjų paslaptis laikyti moku. O kartais galiu nešnekėti iš principo (oi, ką aš čia šneku – tai bene geriausiai įvaldyta mano savybė – turbūt net galėčiau kokio tylėjimo rekordo siekti. Aišku, prieš tai reiktų gerokai mane įpykinti, nes tylėti be tokio impulso kaip pyktis gal būtų kiek ir per sudėtinga). Dar pasitaiko, kad ko nors „nedasakau“. Tiesiog šiaip sau, dėl įdomumo. Pavyzdžiui, visai neseniai rašau Nerijui žinutę per skype: „Tu gal turi veržlių? Šešiolikinių?“. Aišku, gavus tokį klausimą, kiekvienam smalsu turbūt pasidarytų, kurių velnių tos veržlės reikalingos, todėl jis, vietoj to, kad tiesiog atsakytų į klausimą, atrašo: „O kam tau?“. Galvojat, varginčiausi plėstis ir pasakoti? O ne, ne mano stilius. Todėl ramiausiai atrašau: „Reikia“. Po kiek laiko dar pamatau, kad ir kažkokio glicerino, kuris parduodamas visai netoli Nerijaus darbovietės, trūksta, tad vėl rašau jam užklausimą: „O į Metalo gatvę ar galėtum nuvažiuoti ir nupirkti glicerino?“. Vėl jis man nei taip, nei ne, o tik „Kam tau?“. Ir vėl nieko nepeša, nes atgal pareina atsakymas: „Tam pat reikalui, kaip ir veržlės“.

Na, bet kai namie užkliuvo jam mano puodas su įtartinu skysčiu vonioj, teko pasipasakot, ką čia su tom veržlėm ir glicerinais gaminu.

O gaminau muilo burbulus. Atsiuntė draugė Rasa receptą (tiesą pasakius, jeigu prieš tai nebūčiau užmačiusi jos nuotraukų, tai receptu visai turbūt ir nebūčiau susidomėjusi – ot, pamanyk, reikia čia daug mokslo muilo burbulams pasigaminti!), tad ilgai nelaukusi ir puoliau visko virti:
- 2 litrai vandens (užvirinam jį pirmiausia);
- 0.5 litro citrininio Fairy skysčio indams plauti (jį atsargiai supilam, kad labai jau nesuputotų);
- 2.5 šaukšto cukraus (tokių su kaupu)
- 1 šaukštą kepimo miltelių;
- 50 g glicerino
Iš karto pasidariau ir gaudyklę. Ir, aišku, iš karto viską išbandėme su vaikais. Namie. Nes ne su mano kantrybe yra laukti, kada gi pagaliau lietus baigs lyti ir galėsime išeiti išbandyti visko lauke. Ir vat šitoje vietoje, taip sakant, išmokau dvi pamokas:
1. Yra beveik neįmanoma padaryti galingų burbulų kambaryje, kuriame žmogus vos ne vos apsisukti gali.
2. Linksmybės labai greitai pasibaigia, kuomet reikia vėliau išsikuopti kambarį. Prieš leidžiant burbulus galvojau: ot, baisus čia daiktas – na, šiek tiek pasipils vandens su indų plovikliu ant žemės – pamanykit, gi ne koks aliejus! Bet kuomet kambario grindys nuo to ploviklio išputojo ir atrodė, kad jau niekada nenusiplaus nuo grindų, nesvarbu, kiek kartų beskalaučiau, gailėjausi visą šį reikalą užvedusi.

O vat šiandien pagaliau sulaukėm tokio oro, kad galėjom šią atrakciją išbandyti lauke. Super duper nerealiai! Ir iš vis, sekmadienis buvo nerealus.

Jau iš vakaro nusprendėme, kad važiuosime į kaimą. Paprastai aš į kaimus nesiveržiu, bet šį kartą ši mintis idealiai derėjo su mano planais: visų pirma, norėjau išbandyti burbulus, visų antra, fotografijos kursuose gavome užduotį už savaitės pristatyti šimtą nuotraukų. Šimtą!!! Ir ne šiaip sau kokių, o techniškai tvarkingų ir fotografuotų skirtingose aplinkose. Iš kur gauti tiek tų skirtingų aplinkų?! Taigi, idėja praleisti dieną kaime man buvo kaip čia buvus – ir muilo burbulams paleisti, ir juos pafotografuoti. O Nerijus norėjo pagrybauti. Tai vat taip ir leidom dieną: jis grybauja, mes su vaikais leidžiam muilo burbulus. Jis su vaikais grybauja, aš – fotografuoju debesis ir pušis. Na, idealiau tiesiog ir nesugalvosi.

O burbulai iš tikrųjų gavosi fantastiški. Ko nepasakysi apie mano fotografijas. Bet vis tiek be galo didžiuojuos savim: per šiandien dieną nei karto nenaudojau „žaliojo“ fotoaparato mygtuko, valio! valio! valio!
Dar kartą ačiū Rasai už pasidalinimą nuoroda, ir, aišku, muilo burbulų recepto autorei