trečiadienis, gegužės 04, 2016

Mamos dienos staigmenos



 „Tu nepamiršk, kad mamų diena artėja. Jeigu ir toliau taip elgsies, gali būti, kad tortuko ir nebegausi!“ – taip man pareiškė Justas, kai pasakiau, jog šis negali žiūrėti televizoriaus. O grasinimas tikrai buvo rimtas: į mokyklą Justas nešėsi vaflių ir virto kondensuoto pieno (mano pats mėgstamiausias įdaras:)), ir grįžo nešinas nuostabiausiu savo paties pagamintu tortu. Tačiau kadangi iš mokyklos grįžo penktadienį, dar turėjo pakankamai laiko ir galėjo persigalvoti.

Tačiau viskas baigėsi gerai: Mamos dienos rytas išaušo puikus, irgi gavau. Ir ne tik jį: dar daug kitų staigmenų! Staigmenų buvo tiek daug, kad pagalvojau, kad kaip vis dėl to yra puiku turėti tiek daug vaikų. Aišku, aš visada galvoju, kad turėti daug vaikų yra nuostabių nuostabiausias gėris, bet vat tą dieną tai pajutau ypatingai aiškiai.

Julius mūsų kieme priskynė išaugusių tulpių (kitais metais sakė, kad prisodins dar daugiau). 
Aišku, tai sukėlė didelį Justo įniršį, nes, jo giliu įsitikinimu, bent vieną tulpę Julius turėjo palikti jam nuskinti, tačiau nepyko ilgai, nes turėjo paruošęs pakankamai savo dovanų.

Visų pirma, jau paminėtasis tortukas. Nusivežėme jį pas močiutę į Šiaulius, ir alpėjom sulyg kiekvienu kąsniu. Tik pagalvokit: tortas buvo net keturių įdarų – virto kondensuoto pieno, paprasto kondensuoto pieno, nutelos ir uogienės. O kur dar galybė zefyrinių papuošimų ant viršaus – tiesiog liežuvį gali praryti! Sunkiausia to - torto pjovimo momento - buvo išlaukti Laurynukui, kuris vis žviegė rodydamas į torą, ir negalėjo suprasti, ko čia visi apsimeta, kad nesupranta, ko jis nori.


Kartu su tortu buvo įteikta ir atvirutė. Pamačius, kad Justas pasirašė “Justs”, negalėjau sulaikyti šypsenos: vis gi šiaulietiški genai prasimuša į paviršių:)
Dar gavau ir piešinių. Justas nupiešė mane su Nerijum valgančius po vaivorykšte:
 O Julius nupiešė vagis ir juos gaudančius policininkus (dar ir malūnsparnis birbia virš galvos). Būtent apie tokį paveiksliuką ir svajojau!
 Net ir Laurynas turėjo dovanėlę- popierinį laistytuvą gėlytėms laistyti (tiesa, jį gaminome kartu penktadieninių pamokėlių metu):
Ir Paulius neliko be dovanų. Jis, jau kaip suaugėlis sūnus, išdygo tarpdury su gėlių puokšte ir kvietimu į filmą.

Staigmenos tęsėsi net ir pirmadienį: Juliukas iš darželio grįžo su tradicine dovanėle - savo pasodinta ir išauginta gėlyte.

Garbės žodis, yra taip smagu turėti vaikų!!!

pirmadienis, balandžio 18, 2016

Trys dienos Anglijoje



Jau turim eit pro duris, kai pamatau, kad abu vaikai stovi su vasarinėmis kepuraitėmis su snapeliais, nors šimtą kartų prieš tai kartojau, kad pasiimtų Jolantos pasiūtus kepurės/šalikėlio komplektukus, nes orų prognozės, švelniai tariant, nieko gera nežadančios. Vaikinai greitai bėga ieškoti kepurių/šalikų/pirštinių, o aš stoviu tarpdury ir svaidausi grasinimais, kad jokių žadėtų pirkti lego nebebus, nes jie nėra susiruošę kelionei. Su trenksmais sėdam į taksi ir, kažkokios apvaizdos genama, pradedu kuistis rankinuke. Mano giliu įsitikinimu, mūsų lėktuvo bilietai turi būti čia, bet visi faktai rodo, kad jų čia nėra. Stabdau taksi ir paknopstom bėgu atgal į namus. Kai grįžtu jau su bilietais (pasirodo, buvau perkėlusi juos į kitą rankinuką), vaikai laimingi man pareiškia: „Bus bus mums perkami lego! Pati nesusiruošus buvai – va, net bilietų nepasiėmei!”. Visą kelią iki aerouosto meldžiausi, ir turbūt ne be reikalo: į aerouostą spėjom vos vos laiku. Va štai taip – stresiniai - prasidėjo mūsų ilgai laukta ir vaikų užsidirbta (kiekvieną mielą šeštadienį eidavo į anglų kalbos kursus) kelionė į Angliją.

Vos įsėdęs į lėktuvą, Julius išsitraukė knygą ir liepė sekti pasaką. Kadangi buvo tikrai vėlyvas metas (skrydis prasidėjo 23 val) ir matėsi, kad dauguma žmonių jau yra pasirengę nusnūsti, dėl pasakos šiek tiek nepatoginausi, bet mano vaikams argumentų niekada nepritrūksta: „Tai gi tie, kas ruošiasi miegoti, irgi pasiklausys pasakos“ – pareiškė Julius. O Justas jam paantrino: „Tikrai tikrai, pasaka nepakenks ir jiems“.

Taigi, mieli mus supę keleiviai, tikiuosi, kad Šauniojo Penketuko nuotykiai patiko ir jums:).

Į kelionę buvau prisikrovus užkandžių. Nepaisant to, kad kelionė turėjo trukti naktį, o tokiu laiku mes jau nevalgome, žinojau, kad lengviau bus ją atlaikyti, jeigu rankinuke turėsiu ko nors graužiamo. Ko nors, kas juos pradžiugintų ir ką jie mėgtų. Bet čia buvau gerokai nustebinta. Justas, vos tik atsikandęs javainio, susiraukęs tarė: "Man šito skonis kažkoks šlykštus.". Aš: "Šlykštus??? Juk aš tau juos kiekvieną dieną įdedu į mokyklos priešpiečių dėžutę!". Žinote, ką jis man į tai? "Tai aš žinau. Bet aš juos visus atiduodu Jokūbui“. Gera žinoti, vienok.

Mes skridome pas mano pusbrolį Simą, jau beveik dvylika metų gyvenantį Anglijoje. Simas seniai vis kvietė ir kvietė atvažiuoti, ir vat pagaliau prisiruošėme. Neilgam – vos trejetui dienų, tačiau toms kelioms dienoms buvome paruošę plačią programą. Ne viskam buvo lemta išsipildyti, bet bendrai paėmus, viskas vis tiek buvo gerai.

Planavome kelionės metu aplankyti du pramogų parkus Alton Tower‘į (čia Simo šeimos pamėgtas parkas) ir Legolendą (labai labai norėjau dar kartą su vaikais nuvykti į Legolendą, kol  jie šio parko dar „neišaugo“. Tai, kad ir Londone yra Legolendas man buvo didžiulis atradimas).

Pirmą dieną turėjome vykti į Alton Tower‘į, tačiau išsimiegoję po kelionės išvydome, kad už lango tiesiog baisiai pliaupia lietus. Simas patikrino prognozes: pagal jas Alton Tower‘yje lyti turėjo ištisą dieną. Legolendas buvo gerokai toliau į pietus, ir, net netikrinę prognozių, nusprendėme rizikuoti ir vykti ten. Ir neapsirikome: oras Legolende tą dieną buvo tiesiog pasakiškas!

Taigi, pačią pirmą dieną mes atsiradome išsvajotame Legolende. Įžengiau į jį, ir pajutau, kad širdis džiaugiasi. Kažkada Nerijus bandė įrodyti, kad į parką galima važiuoti tik vieną kartą: juk pamatei vieną kartą, ir nebereikia." - argumentavo jis. „Tai ko tada tu į kalnus kasmet veržiesi važiuoti?“ – atrėmiau - „Juk pamatei vieną kartą ir nebereikia“. Turbūt atrakcionų parkai yra mano kalnai, į kuriuos mane tiesiog traukte traukia...

Bet, teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad ta trauka buvo kiek priblėsusi, kai išvydau įėjimo į parką kainas: 50 svarų žmogui?!!! Be jokios galimybės pirkti pusės dienos bilieto, nors jau gerokai po pietų?!!! Spoksojau į kainas, iškabintas stende ir pykau ant savęs. Juk visiems taip reklamuoju Merlin kortelę – na kodėl gi neįsigijau jos ar bent jau nepasieškojau 2 už 1 kainą kuponų, kurių pilnas internetas?!!! Pikčiausia, kad ta kortelė (bet čia jau tik grįžus namo supratau) būtų galiojusi ne tik į Legolendą, bet ir į Alton Tower‘į bei Londono apžvalgos ratą. Taip, buvau tikrai nepasiruošus... Tačiau viskas vis tiek baigėsi gerai: įsiplepėjau su viena moteriške kasoje, ir ji... atidavė įėjimo kuponą, nes pasirodo, turėjo jų keletą ir nesiruošė jų visų panaudoti. Džiaugiausi kaip mažas vaikas, o vaikai iš karto puolė skaičiuoti, kiek lego už sutaupytą sumą gali nusipirkti:).

Legolende praleidome vos daugiau nei keturias valandas, tačiau pasisupti spėjome ant daugiau atrakcionų nei Disneylendo parke per ištisas dvi dienas (nenoriu net prisiminti tos kelionės). 

Vos įžengus į parką, iš karto nusitaikiau į labiausiai atsipalaidavusią porą (paprastai tai reiškia, kad jie parke ne be pirmą kartą:)). Ir pataikiau: jie iš karto parodė, kurie atrakcionai yra „parko pažiba“, ir mes iš karto nukėblinom prie jų.

Taigi, keletas mums labiausiai įstrigusių pramogų šiame parke (tikrai nespėjome apeiti viso parko, tačiau ant patikusių atrakcionų supomės ne po vieną kartą)
Drakono pilis. Panašaus tipo pilis yra ir Danijos Legolende. Supomės net tris kartus. Ne tik dėl to, kad tai tikrai smagus pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, bet ir dėl to (bet čia tik vėliau tą supratau), kad Julius žūtbūt įsigeidė nukniaukti kokį nors turtą iš po drakono nasrų. Todėl kai jau pagaliau, trečią kartą važiuojant tuo pačiu maršrutu, aš įsidrąsinau išsitraukti fotoaparatą ir nufotografuoti dūmus leidžiantį drakoną, abu mano bernai atsisegė apsaugos diržus ir vos neiškrito iš vagonėlių: vos infarkto negavau fotoaparato objektyve išvydus persisvėrusią Justo, kuris sėdėjo vagonėlyje priešais mus, nugarą. Šalia manęs sėdintis Julius atrodė dar įspūdingiau: jis beveik jau buvo išlipęs pas drakoną. Julius buvo greitai įtemptas atgal į vagonėlį, bet mano riksmų jis nepaisė: laimingas šypsojosi nuo ausies iki ausies, o rankoje tvirtai suspaudęs laikę mažą lego karūnėlę. Grįžo su grobiu. Kas per vaikas!
 
Friends arkliukai – šitas atrakcionas mums labiausiai patiko. Bet iš pradžių irgi gero streso apturėjau. Susėdom mes ant tų arkliukų, ir girdžiu, kad per garsiakalbius liepia visiems tvirtai įsikabinti ir jokių būdu arklių nepaleisti visos kelionės metu: kelionė jau tuoj prasidės. Kaip prasidės?!!! Nebus jokių apsaugų iš nugaros?!!! Tačiau panikuota be reikalo: užpakalinės ponių kojos (ar kad ir kas ten apačioje bebūtų) pasikėlė į viršų, ir taip prispaudė  mus prie arklio kaklo, kad net kvėpuoti pasidarė sunku.
Už aukso ieškojimo pramogą reikėjo mokėti papildomai, bet dar nuo Pauliaus laikų prisimenu, kaip labai vaikams šita atrakcija patinka, todėl neabejojau: abu gavo po lėkštelę, ir ėjo plauti smėlio. Justas tiek užsikabliavo, kad turbūt būtų čia mielai praleidęs visą dieną, bet paskui, manau, gerokai nusivylė, kad už savo šitokią krūvą aukso kruopelių gavo tokį patį kaip ir visi aukso medalį. Julius, kurio lūkesčiai nebuvo tokie dideli, buvo patenkintas kaip mėnuliukas.


Dar labai pralinksmino kriokliukai. Pagalvojau, kad išeitų visai graži nuotrauka, todėl nusiunčiau vaikus atsistoti prie jų. Padariau vieną kadrą ir staiga, ant antrojo bandymo, vaikai buvo išmaudyti nuo galvos iki kojų. Tačiau oras buvo geras, švietė saulė, tad iš to tik linksmai pasijuokėme. Tačiau į labirintą, kuris buvo už tų kriokliukų, vis tik nebėjome. 
Nors buvau įsitikinus, kad vandens atrakcionai neveiks, vis tik, jie veikė. Tik eidavom į juos su celafaninėm apsaugom. 
 
Dar keletas akimirkų iš parko:
 
Prabuvom iki pat parko uždarymo, o kuomet nustojo veikti karuselės, nuėjome apžiūrėti MiniLendo. Vienintelės mūsų nuotraukos su Londono akimi ir Big Ben‘u yra būtent iš čia. 

 
Mano pusbrolio sūnui Matui tik 5.5 metų, tačiau jis jau pirmokas. Justas baisiausiai dėl to piktinosi, ir vis skaičiavo, kad jeigu jis būtų ėjęs į mokyklą Anglijoje, dabar jau būtų geriausiu atveju ketvirtokas, o pačiu pačiu blogiausiu – trečiokas (o yra tik pirmokas Lietuvoje:)). Antra kelionės diena buvo penktadienis, taigi, Matukas turėjo eiti į mokyklą. Simas pasiūlė vaikams eiti kartu ir susipažinti su Matuko mokykla ir mokytoja. Suruošėm vaikus ir, kol Simas valgė paskutinius sumuštinius, vaikai palaukti išėjo į lauką. Neužilgo išėjo ir Simas. Teisybę pasakius, labai džiaugiuosi, kad nežinojau visų užkulisių... Nes toliau istorija klostėsi taip. Pavalgęs Simas išėjo vesti į vaikų į mokyklą, o aš su jo žmona Inga tepėm sumuštinius kelionei į Londoną (kelionės į Alton Tower parką teko atsisakyti, nes ir šiandien pliaupė lietus). Už gerų dvidešimt minučių prasidarė durys ir išgirdome, kaip Julius šūkteli: „Ačiū dievui, radome!”. Mes su Inga apstulbome: „Kaip suprasti „Radome“?!“ „Buvome pasiklydę“. Mes vis dar nieko nesuprantam: „O tai kur dėdė Simas?“. Dabar jau vaikai pasimetė: „Mes tai tikrai nežinome. Jo nebuvo su mumis“. „Ką?!!! O tai kur Matukas?“. „Mokykloje“. Simo žmona  puolė į paniką: „Mokykloje?!!! Jūs vieni išėjote į mokyklą? Šioje šalyje vaikai negali patys vieni bastytis gatvėmis!!!” Kol mes kartu rėkėm ant vaikų, pro duris visas išraudęs ir uždusęs įvirto Simas: „Negrįžo jie? Ačiū dievui, grįžo...“. Na, tolesnė scena turbūt nuspėjama: dėjosi visiška isterija. Į mūsų visus argumentus, kad tai negalėjo būti Matuko, kuris kiekvieną dieną į mokyklą eina tik su mama arba tėčiu, idėja, vaikai tiesiog užsispyrėliškai atsakydavo: „Nu negi jums atrodo, kad čia MES sugalvojom nuvesti Matą į mokyklą? Gi mes net nežinom, kur ta mokykla yra!”

Laimingi, kad viskas baigėsi gerai, sėdome į mašiną ir išriedėjome į Londoną. Mašiną pastatėme prie Čečėno (o taip, dabar aš jau galiu girtis, kad pažįstu Panevėžio chebrą:)) namų, susirinkome lietuvių suneštas viešojo transporto papildymo korteles (gerai vis tik būt chebroj:)) ir pradėjome savo pažintį su Londonu. Teisybę pasakius, ne kokia ta mūsų pažintis buvo: kiaurą dieną pliaupė lietus, buvome permirkę, sušalę ir pavargę, o galiausiai dar ir pasiklydome, nes nei vienas neįsidėmėjome, nei kokiu autobusu atvažiavome nuo Čečėno namų, nei kokioje stotelėje įlipome...  Iš suplanuotų pramogų pamatėme tik tai, kas buvo po stogu: apsilankėme Natural History muziejuje ir didžiausioje pasaulyje (bent jau taip reklamavo:)) žaislų parduotuvėje Hamleys.
Natural History muziejuje labiausiai patiko dinozaurų ir žinduolių ekspozicijos (teisybę pasakius, vėliau žmonių masė tiek išvargino, kad į daug salių jau net nebėjome). Visi vieningai nusprendėme, kad įspūdingiausia buvo pamatyti banginio iškamšą (vaikai negalėjo net patikėti, kad tas milžiniškas banginis iš tikrųjų yra 4-5 metų jauniklė).
Palikome muziejų šiek tiek sušilę, užkandę sumuštinių bei prisipirkę dinozaurų kiaušinių (dabar kaip tik laukiam, kad išsiristų:)) ir pakabukų su dinozaurų dantimis.

Trečią kelionės dieną jau turėjome skristi namo, tad mūsų planuose buvo tiesiog pažintis su Peterborough miestu (lietuvių town‘as:)), pasishopinimas parduotuvėse ir pietūs „kimšk kiek nori“ tipo kiniečių restorane.
Teks būtinai planuoti vizitą į Londoną dar kartą, nes Big Beną ir Londoną akį pamatyti tikrai norisi.

Ačiū pusbroliui Simui ir jo žmonai Ingai (kuri nepaliaujamai kepė, vaikų žodžiais tariant, skaniausius pasaulyje blynus) už nepamirštamą kelionę! :)

šeštadienis, balandžio 11, 2015

Susipažinkite: Laurynas, ketvirtasis brolis!

Kartais užtenka labai mažo postūmio (spyrio į užpakalį, vaizdžiai tariant), kad pajudėtum į priekį. Man šiandien toks „postūmis“ buvo gautas komentaras: „Seniai jau laukiau kokio nors įrašo. O tai paskutinieji buvo su užuominom apie nėštumo pabaigą, bet toliau - tyla. Jokio įrašo apie naują šeimos narį anei apie 4 vaikų mamos kasdienybę. Būtų tikrai įdomu tokio įrašo sulaukt.“
Ir iš tikrųjų, negaliu nesutikti: nei pristačiau naująjį šeimos narį, nei nors šiek tiek pasidalinau, kaip gi sekasi adaptuotis prie pasikeitusios šeiminės situacijos (keturi vaikai gi tikrai ne juokas!). Galėčiau kaip visada teisintis laiko stoka, bet šita korta jau seniai mušta ir jau seniai niekam neįdomi – akivaizdu, kad laiko visada yra, tik klausimas kaip jį pasiskirstai.
Taigi, pasakoju, kaip mums sekasi:)
Pradėti pasakojimą apie mūsų naująjį žmogutį (na, mums jau ne visai naujas – jau visai pripratom prie joJ) man norėtųsi dviem istorijom. Pirmoji istorija susijusi su mažylio numatoma  gimimo diena. Kai kam nors pasakydavau, kad pagausėjimas numatomas gruodžio 14 dieną, sulaukdavau komentarų, kad visai galimas daiktas, jog mažylis ir per pačias šventes – Kalėdas ir Naujuosius Metus – sugalvos ateiti. Į visus šiuos komentarus atsakydavau trumpai: „Nesąmonė. Tiek aš tikrai netempsiu: gimdysiu dešimt dienų anksčiau“. Kita istorija irgi šiek tiek susijusi su numatoma gimdymo data, bet labiau su susitarimu. Man taip jau gavosi, kad tiek aš, tiek viena mano geriausių draugių R. buvome nėščios vienu metu – vos dviejų savaičių skirtumu (R. terminas buvo lapkričio 28 d). Kuo labiau artinosi terminas, tuo dažniau susiskambindavom ir juokaudavom, kad būtų smagu, jeigu mažyliai gimtų vieną dieną. Ir taip kartą bejuokaudamos susitarėm: gimdom gruodžio 3 dieną.  Tai va tokios būtų dvi „pradžios“ istorijos. O štai kaip viskas vyko realybėje.
Gruodžio pradžioje, bevaikščiodama po parduotuves ir beieškodama dovanų, užtikau ryškiai žalią kepurę. Žūtbūt užsimaniau tokios, bet kaina etiketėje man neatrodė adekvati. Todėl sugalvojau tokią kepurę nusimegzti. Nesvarbu, kad nemoku. Pasiskambinau draugei Rasai, ji šiek tiek papasakojo, kaip ji mezga, prisipirkau siūlų ir ėmiausi darbo. Mezgiau visą dieną ir visą vakarą (na, ne ištisai – nes vis tik ir kitų darbų ir užsiėmimų turiu, bet vis tik). Kuo labiau diena ritosi į pabaigą, tuo labiau darėsi akivaizdu, kad turiu skubėti, nes daugiau laisvų vakarų nebus. Taigi, skubėjau, skubėjau, skubėjau, o kai nukirpau paskutinį siūlą, pasakiau Nerijui, kad jau metas važiuoti. Į gimdymo namus nuvažiavome gruodžio 3 dieną, 22 val. Už poros valandų, 00:06 minučių jau pasitikome Lauryną (tuo metu dar nežinojome, kad jis Laurynas, tą supratome tik gerokai vėliauJ). Kaip ir buvau teigusi nuo pat nėštumo pradžios, pagimdžiau lygiai dešimt dienų anksčiau – gruodžio 4-ąją, ir tik 6 min sulaužiau mūsų su R. susitarimą gimdyti gruodžio 3-ąją (beje, R. ir pagimdė būtent 3-ąjąJ)
Tad prašom susipažinti: Laurynas (guli vežime, o šalia puikuojuos aš su savo nusimegzta žalia kepure bei mamos megztu šaliku bei du mano bernužėliai).
Ar žinote "Vairo" atliekamą dainą apie keturis brolius "Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas - keturi miestiečiai broliai grįš namo..."? Mano Laima galvoja, kad Lauryno vardą parinkome, kad galėtumėm dainuoti šią dainą, nes labai jau patogiai vardai įsistato "Paulius, Justas, Julius ir Laurynas...“, bet iš tikrųjų tai visai ne dėl to. Istorija su vardu yra tokia: visą nėštumą man be galo sekėsi. Nu tiesiog nepaprastai. Iki tokio lygio, kad atspėdavau visas futbolo čempionato rungtynes (taip taip, kad Costa Rica laimės prieš Urugvajų ir prieš Italiją irgi atspėjau!) ir laimėjau visą įmonės totalizatorių. Su bendradarbiais išėjus pažaisti lazeriais visus iššaudydavau ir irgi laimėdavau. Ir dar daug visko laimėjau. Kadangi paprastai tokia sėkminga nesu, viską nurašiau nėštumui ir naujai užsimezgusiai gyvybei. Ir vardo dėl to norėjau susijusio su sėkme. Jeigu būtų buvusi mergaitė, turbūt būčiau labai agitavusi už Viktoriją, o vat berniukui tinkamo varianto neturėjau. Vardą rinkom labai labai ilgai... Gal kokias tris savaites. Kol galų gale, jau prieš pat einant miegoti, šovė mintis apie Lauryną. Galėjau net nežiūrėti į vardų reikšmes: buvau įsitikinus, kad vardas bus susijęs su lauro lapų vainiku, segamu nugalėtojams. Taip ir buvo. Ir kaip nekeista, prieštaraujančių šiam vardui neatsirado.
Skirtumas tarp Lauryno ir kito „mažiausio“ Juliaus – 5.5 metų. Tikėjausi, kad gimus Laurynui turėsime labai daug gražaus laiko įsivažiavimui: abu vyresnieji vaikai eina į darželį, Paulius -  į mokyklą. Maniau, kad kol visi bus išsibastę iš namų, aš turėsiu laiko ir blog‘ui, ir knygoms, ir mezgimui – viskam. Deja, ne viskas buvo taip, kaip įsivaizdavauJ. Kai Laurynui buvo savaitė, Justas susirgo angina, o Julius – ausų uždegimu. Abu liko namie, o aš, didžiausioj panikoj, dienom ir naktim šokinėdavau nuo vieno vaiko prie kito, tikrindama temperatūras bei kišdama arbatas. Ir baisiausiai bijojau, kad neužsikrėstų mažylis. Atsilaikė. Sausio mėnesį Nerijus su vaikais išvažiavo slidinėti į kalnus, grįžo su dovanėle – vemiančiu Juliumi. Sekančią savaitę draugiškai jau visi vėmėm, išskyrus Lauryną ir Paulių. Vasario mėnesį gripu susirgo Paulius, ir visą savaitę galavosi lovoje. Laurynas ir vėl atsilaikė. Tačiau kovo mėnesį galų gale nelygioj kovoj su ligom krito ir jis... Prasidėjo nuo paprastos slogos, ir labai greitai nuėjo į ausų uždegimą. Ta proga savaitę praleidom ligoninėje. Būtent ligoninėje, staiga atsiradus marioms laiko, parašiau vieną iš dviejų įrašų į blog‘ąJ.
Daug kas manęs klausia apie nuovargį. Neįtikėtina, bet tikrai nesijaučiu pavargusi. Naktimis keliuosi n kartų, tačiau Laurynas miega su mumis, tad tas „kėlimas“ labiau reiškia Lauryno perkėlimą iš vienos pusės į kitą. Pietų pamiegoti galimybės beveik neturiu, bet poreikio tam irgi neturiu. Nežinau, ar čia dėl senatvės (gi vyresni žmonės mažiau miegaJ), ar dėl brandžios motinystės, tačiau nei vieno vaiko man nebuvo taip paprasta ir lengva auginti, kaip Lauryno.
Visi broliai Lauryną priėmė be galo šiltai. Net Julius (ir ypatingai Julius!), dėl kurio nerimavau labiausiai. Visi baisiausiai nori Lauryną panešioti, pasupuoti, pakalbinti... Vienu žodžiu, kai man reikia ką nors greitai greitai pasidaryti, auklių turiu sočiaiJ
Kaip atrodo mano tipinė diena šiandien? Jeigu įsivaizduojat, kad keliuosi anksti ryte, suruošiu šeimai pusryčius ir su skepetėle mojuoju pro langą, juos išlydėdama į darbus (o būtent taip aš įsivaizdavau iki gimstant Laurynui), tai turiu pasakyti, kad klystate. Paprastai, kai jau matau, kad Lauryno užmigdyti nebepavyks (dažniausiai tai būna apie 8:30), sukaupiu visas jėgas, praplėšiu akis ir žvaliai sakau: „Labas rytas, berniuk mano, dar viena puiki diena išaušo!” (net jeigu nė velnio taip nesijaučiu). Ir nešuosi jį į vonią rytinėms procedūroms. Pirmiausia dienai paruošiu Lauryną, o vėliau jau jis turi apsišarvuoti kantrybe, ir laukti, kol susiruošiu aš (tam tikslui turiu vonioje numetusi čiužinuką ant grindų, kad galėčiau drąsiai turkštis po dušu ir nebijoti, kad Laurynas kur nors nusiridens). O tada einu gerti kavos... to vienintelio puodelio, kurį sau leidžiu. Ir vat tada jau tikrai pajaučiu, kad dar viena puiki diena prasidėjo.
Reikalų dienos metu turiu begalę. Toks jausmas, kad vizitai pas dantistus/logopedus/alergologus/masažistus ir t.t. niekada nesibaigs. Tačiau logiškai suprantu, kad ne. Galų gale, turint keturis vaikus, VISADA kas nors vyksta. Jeigu niekas neserga ir nieko neskauda, tai jau pastebi, kad kažkam į kirpyklą laikas. Arba pažymos kokios tai reikia arba batų pavasarinių kuris nors neturi... Nu žodžiu, pas mane namuose ant sienos kaba kalendorius, kuriame sąžiningai žymiuosi visus vizitus pas gydytojus/būrelius/baseinus ir t.t. Be tokio kalendoriaus – prapultis, ne kitaip.
Mes ir toliau namie be galo daug žaidžiam. Iš tikrųjų. Žaidžiam generolą, monopolį, corcassonnę, įvairius kortų žaidimus... Praktiškai visą laiką kol Laurynas miega (o miega dienom jis tikrai daug) skiriu laikui su vyresniaisiais broliais. Dar labai daug skaitome.  Prireikė šiek tiek laiko, kol įsivažiavom į šį vakarinį ritmą, bet kuo toliau, tuo viskas tik paprastėja. Jeigu Laurynas nemiega, knygų klausosi ir jis. Jeigu pradeda zirzti – jį tuo metu panešioja tėtis. Labai norėjau, kad tas mūsų laikas – vakaras su knyga – ir toliau priklausytų Justui su Juliumi, ir labai džiaugiuosi, kad pavyko.
Kaip ir kitus vaikus, Lauryną auginu ant rankų. Ne visai taip, kaip Julių, kuris užaugo besisupdamas vaikjuostėje prie krūtinės, tačiau ant rankų Laurynas būna tikrai daug. Ir visiškai nekreipiu dėmesio į kalbas, kad taip „pripratinsiu vaiką“/“išlepinsiu“ ir t.t. – žinau, kad šis laikotarpis yra labai jau ribotas. Todėl mėgaujuosi juo ir tiek.
Iš tiesų, apibendrinant kaip aš jaučiuosi, galiu pasakyti, kad Laurynas tiesiog atėjo, ir... įsiliejo į šeimą. Tarsi visada tik čia ir buvęs. O balandžio 4-ąją jam jau sukako 4-uri mėnesiai. Ta proga FB profilyje pasidalinau nuotrauka su visais keturiais broliais ir sulaukiau nerealaus komentaro: „Keturi berniukai ketvirto mėnesio ketvirtą dieną švenčia ketvirtojo brolio ketverių mėnesių gimtadienį“ – nu fantastikaJ  
PS. Vakar, kai pradėjau šį įrašą, daugiau mažiau visi buvome sveiki. Tačiau vakare Paulius ėmė vemti, ir šiandien – tokį saulėtą šeštadienį – laiką jau leidžia Santariškių ligoninėje. Taigi, idilė be ligų pas mus neužsilaiko ilgaiJ
PS2. Man kartais prisireikia išbėgti kur nors trumpam  (papietauti su draugėm/apsilankyti kirpykloje ir pan), tad labai ieškau moteriškės, kuri gyventų Šiaurės miestelyje Vilniuje ir kuri galėtų tom valandėlėm pabūti su Laurynu (dažniausiai planuoju tuos savo vizitus per jo miegą) bei išleisti mane. Gal ką turite rekomenduoti?