pirmadienis, rugsėjo 28, 2009

"Vai, koks storas pomidoras"

Literatūra teigia, kad mamų dainos labai skatina vaikų vystimąsi, juos visaip kaip ramina ir taip toliau. Todėl aš labai daug dainuoju. Ne tik dėlto, kad tikiu, jog tai labai gerai vaikams, bet ir dėl to, kad man labai patinka. Įdomiausia, kad turiu įtarimą, kad gal tai ne taip jau labai patinka mano vaikams:).

Pavyzdžiui, kai migdydavau Justuką, išdainuodavau šimtus dainų, kol jis teigdavosi užmigti. Kartais baigdavosi net tuo, kad girdėdavau, kaip Nerijus iš virtuvės juokiasi: „Ar jis dar nemiega? Jau aš, kitame kambary sėdėdamas, baigiu užmigt...“. O Justukas – niekaip. O kai sulaukęs metukų išmoko pasakyti „Ne“ purtydamas galvą, vos tik pradėjus man dainuoti, pakeldavo galvytę nuo pagalvės, įsmeigdavo į mane akis ir ryžtingai purtydavo galvą. Suprask: „Liaukis!“.

Su Juliuku panašiai. Dieną (jeigu vaikštau jį prisirišusi) galiu dainuoti kiek tinkama, tačiau kažkaip vakare aš jį migdau tyloje. Vieną vakarą, kai Juliukas jau buvo tik tik beužmingąs, sugalvojau, kad gal reiktų ir jam kokią lopšinę padainuoti, ir tyliai tyliai pradėjau. O, kaip aš pasigailėjau! Vaikas taip pašoko išsigandęs iš miegų, kad dar ir dabar man akyse stovi jo pilnos siaubo akys…

Tai vat ir išeina taip, kad migdau juos tiesiog šnypšdama: “Tšš…tšššš…”. Kaip sako viena mano draugė: “Gerai, kad taip pripratinai vaikus prie šnypštimo – galės vėliau gyvates į žmonas imti…”:).
Tiesa, jeigu kam kiltų klausimų, dainuoju aš gražiai – čia ne tame šuo pakąstas.

Tačiau šiandien ne apie tai. Šiandien noriu pasigirti, kad Justukas pradėjo „dainuoti“ pirmąją dainelę - V. Palčinskaitės „Vai, koks storas pomidoras“. Aišku, iš tikrųjų dainuoju tai aš, tačiau jis reikiamoje vietoje parodo sau į skruostukus, pamosuoja rankutėmis kaip saulutė, pabarbena pirštukais kaip lietutis. Ir vis reikalauja kartoti ir kartoti tą dainelę.

O tekstas tai labai paprastutis:

POMIDORAS
Vai, koks storas,
Vai, koks storas
Raudonskruostis pomidoras!
Jam saulutė
Veidus dažė,
O lietutis gerti nešė.
Ei, nelieskit
Jo daržely,
Jis, ko gero,
Plyšti gali.

Žaislas "Spalvinimo mašina"

Kiekvieną dieną bent šiek tiek laiko stengiamės skirti dailei. Dažniausiai tiesiog duodu Justukui paprastų popieriaus lapų ir kreideles, tačiau vakar nupirkau vieną labai įdomų žaislą: mašiną, kurią reikia nuspalvinti. Vėliau mašiną galima nuplauti (tiesa, praktiškai tai dar neišbandyta, bet teoriškai turėtų suveikti), ir vėl iš naujo spalvinti.
Taigi, tai yra pirmasis „rimtesnis“ Justuko darbelis dailės srityje.

ketvirtadienis, rugsėjo 24, 2009

Susipažįstame su transporto priemonėmis

Nerijus visas dvi savaites atostogavo, tačiau taip niekur ir neišsiruošėm nuvažiuoti – nusprendėm, kad su tokiais mažiukais daugiau vargo, nei poilsio būtų.
Tačiau kiek leido galimybės, stengėmės įvairinti gyvenimą čia, Vilniuje. Pavyzdžiui, vieną dieną, pagal planą, turėjom važiuoti į Sereikiškių parką. Tačiau planas neišdegė, nes atsikėlę ryte pamatėme, kad... lyja. Ir ne bet kaip, o iš ties smarkiai. Tada labai greitai sumetėm, kad reiktų važiuoti ne į parką, o į gamtininkų stotį (tipo, ten bus labai gerai nuo lietaus pasislėptiJ). Tai gerai, kad man toptelėjo į galvą prieš tai pasiskambinti, ir pasiteirauti, ar tie gyvūnėliai, kuriuos mes susiruošėme lankyti, yra lauke, ar viduje... Pasirodo, dauguma - lauke. Vėl greitai greitai planus pakeitėm, ir išsiruošėm... į Vilniaus traukinių stotį.

Justukas labai mėgsta mašinas. Jau nuo pusės metų kaip išmoko burzgti, taip ir iki šiol vargiai kokį kitą garsą išleidžia (tiesa, dabar ką tik pradėjo sakyti žodį „Šeši“). O jau autobusai/troleibusai kaip patinka... Žodžiais nėr kaip apsakyti.
Turi Justukas vieną knygutę, kurią jam padovanojo Paulius gimtadienio proga apie traukinuką Tomą. Tai yra viena geriausių jo knygučių, kurią skaitome ir skaitome. O kadangi tikro traukinio Justukas kaip ir nėra matęs, Nerijaus idėja ir buvo nuvažiuoti į traukinių stotį ir paspoksoti į pravažiuojančius.

Aš labai norėjau nufotografuoti Justuko veido išraišką, kai jis pirmą kartą pamatė atbildantį traukinį, tačiau nespėjau pagauti to kadro. O tikrai buvo verta – atrodė taip pat, kaip Paulius, įžengęs į Legolendą: įžengė ir suakmenėjo iš nuostabos. Kita vertus, nelabai daug kadrų ir galėjau padaryti: vos kelis kartus suspragsėjus fotoaparatu, prisistatė apsaugos darbuotojas ir mandagiai paprašė nefotografuoti (ech, taip ir galvojau, kad negalima – juk vistik strateginis objektas), tačiau džiaugiuosi, kad bent tų, kurias spėjau išpleškinti, neprašė ištrinti.
Kad jau susipažinom su traukiniais, dar vieną dieną nusprendėm skirti ir troleibusams, į kuriuos Justas vis varvindavo seilę pro lengvojo automobilio langą. Mūsų planas buvo visiškai paprastas: įlipti į pirmą pasitaikiusį troleibusą, šiek tiek pavažiuoti, išlipti, pereiti gatvę ir vėl sėsti į troleibusą, kuris parvežtų atgal. Būtų buvę idealu, jeigu būtume galėję nuvažiuoti iki kokio parko, pasivaikščioti, ir tuomet grįžti atgal, tačiau, deja, Juliukas kol kas neprognozuojamas, todėl su juo leistis į tokias avantiūras dar nesiryžtame. Taigi, susipakavę vaikus, įlipome į troleibusą, tvarkingai atžymėjome bilietus (ir labai gerai, nes jau kitoje stotelėje kontrolierius paprašė parodyti) ir bildėjome, kol nusibodo. Tiksliau, kol nusibodo mums, nes Justas dar tikrai mielai būtų vėžinęsis. Ir net išlipęs laukan visaip kaip (ir gestais, ir garsais) bandė mums išaiškinti, kad jis nori lipti atgal.
Specialiai to neplanavom, bet labai apsidžiaugėm per radiją išgirdę, kad ekskursiją po miestą troleibusu suplanavome būtent pasaulinę dienos be automobilio dieną.

trečiadienis, rugsėjo 23, 2009

Žaidžiame kortomis su vaikais

Nesuprantu žmonių, kurie teigia, kad nemėgsta žaisti kortomis. Tikrai. Nesuprantu, kaip galima taip apibendrintai sakyti, tarsi „kortos“ nusakytų kažkokį konkretų žaidimą? Juk tų žaidimų su kortomis yra tiesiog begalės! Suprantu, kad galima nemėgti kai kurių jų, bet negi įmanoma nemėgti jų VISŲ?!

Aš į kortas žiūriu labai pagarbiai. Ta mažutė popierinių kortelių kaladė turi tiek daug teigiamybių! Visų pirma, ji yra tikrai tokia maža, kad be didelio vargo galima ją visą laiką nešiotis rankinuke (aha, būtent taip aš ir darau:) ) ir išsitraukti tuomet, kai reikia kažkaip “prastumti” valandėlę-kitą kur mieste (o “valandėlė-kita” laukimo su vaikais, kurie kantrumu nepasižymi, gali tikrai nejuokais išvarginti). Ji yra tiesiog ideali kompanionė kelionėse – tiek laiką leidžiant autobuse, tiek jau drįbstant prie jūros ar ežero. Ji yra ir nereali pagalbininkė, kuomet reikia šiek tiek „nugesinti“ įsiaudrinusius vaikus. Ir tai yra tikrai pigi laisvalaikio praleidimo priemonė, čia tai jau be jokios abejonės.

Žinau, kad yra tėvų, kurie neleidžia vaikams žaisti kortomis (jeigu neklystu, anksčiau net ir įstatymai draudė žaisti kortomis viešoje vietoje), neva tai skatina azartą. Na, statistinių duomenų ar kažkokių tyrimų rezultatų aš neturiu, tad kažkokių labai protingų argumentų pateikti negalėčiau, bet galiu remtis savo asmenine patirtimi, kuri yra tokia:
1. Azartą skatina absoliučiai visi žaidimai – bent jau aš tikrai visada noriu laimėti, nesvarbu, ką žaisčiau;
2. Yra galybė įvairiausių žaidimų su kortomis. Vieni jų skirti žaidimui su vaikais – jie lavina atmintį, logiką, skatina dirbti komandoje. Kiti – žaidimai visai šeimai (pvz. Rummy). Treti – intelektualiniai, vaikams jau sunkiau perkandami, žaidimai tokie kaip kingas ar bridžas (tiesa, bridžo ir man nevisai pavyko perkąsti, nors net ir lankiau specialus kursus – labai jau protingas žaidimas:) ). Tad žaidimai su kortomis gali būti ne tik smagus, bet ir naudingas šeimos laisvalaikio praleidimo būdas.
3. Taip, kai kurie kortų žaidimai yra žaidžiami iš pinigų – pavyzdžiui, žaisdami pokerį (aha, su vaikais mes žaidžiame ir tokius žaidimus), mes visada išsitraukiame mano sukauptą rusiškų kapeikų kolekciją, nes be šito pokeris tiesiog prarastų savo žavesį. Tačiau mano įsitikinimu, net jeigu ir žaidžiama iš pinigų, tai ne skatina azartą, o atvirkščiai, vaikas gauna pamoką, kad negali tikėtis pralobti iš žaidimo: vieną dieną sekasi tau, kitą – tavo draugui. Nėra čia jokių stebuklų. Todėl ir traktuoti tokius žaidimus galima tik kaip pramogą, nieko daugiau.

Dar man būna labai linksma, kai žmonės, kurie teigia, kad nemėgsta žaisti su kortomis, tarp savo mėgstamiausių žaidimų įvardina tuos, kuriuos beveik analogiškai galima žaisti ir kortomis. Galiu įvardinti bent tris tokias modifikacijas:

Jenga – principas: visi žaidėjai paeiliui traukia po kaladėlę ir stengiasi, kad bokštas nesugriūtų. Ar tai jums nebūtų panašu į vaikystėje žaistą „Tualetas“, kuomet ant kortų krūvelės iš dviejų atremtų viena į kitą kortų būdavo pastatomas „tualetas“ ir visi žaidėjai, traukdami iš apačios po kortą, stendavosi jo nesugrauti?
Uno – tiesą pasakius, Uno esu žaidusi tik kartą, ir labai labai seniai. Jau buvau prisklausiusi, koks tai nuostabus žaidimas, tad pradėjusi žaisti labai nustebau, kad pati žaidimo esmė beveik nesiskiria nuo to, ką mes vadindavom „Japoniškuoju durniumi“ (kiti vadina „Vergu“): meti kortą į reikalaujamą mostį arba skaičių, tūzas reikalauja praleisti ėjimą, dama leidžia paprašyti kitos mosties, devynakė – turi paimti dvi papildomas kortas ir t.t. Tas pats Uno, tik dizainas ne toks gražus.
Rummy – tai vienas mėgstamiausių mūsų šeimos vakarėlių žaidimas, ir šį žaidimą žaidžiame ne su kortomis, o įsigiję jau specialiai jam adaptuotą stalo žaidimą. Tačiau pirmą kartą apie Rummy aš išgirdau kuomet mokiausi JAV. Jį žaisdavom kiekvieną vakarą su paprasčiausiom kortom, skirtumas tik tas, kad žaidimui reikdavo dviejų kortų kaladžių, o ne vienos.

Taigi, prašau, kaip galima sutaupyti!:)

Taigi, kortomis mes lošiame. Ir dažnai. Lošiame ir su vaikais, ir be jų – čia kaip kokį vakarėlį suplanuojame. O kadangi visai neseniai vienas draugas (kuris žino tą mano maniją kortoms) manęs užklausė, kokius būtent žaidimus mes žaidžiame su vaikais, pagalvojau, kad neblogai būtų prisiminti tiek tuos, kuriuos žaidžiame dabar, tiek tuos, kurie patikdavo tuomet, kai vaikai (čia labiausiai turiu galvoje Paulių ir Aušrinę) buvo mažesni. Galbūt būtų naudinga ir kitiems, nes kiek naršiau internete, ne tiek daug informacijos apie kortų žaidimus ir yra. Kai kurių žaidimų aprašymai yra gana ilgi, tad tais atvejais, kuomet radau taisykles internete, įdėjau nuorodas į jas.

"Karas" – tai turbūt vienintelis žaidimas, kurio negaliu pakęsti, tačiau tuo pačiu, tai vienas iš pačių pačių paprasčiausių žaidimų, todėl labai tinkamas, kai norima pradėti vaiką mokyti kortų žaidimų. Žaidimo esmę turbūt visi žinome: dalyviai pasidalina kortų kalades, ir visi iš eilės metą ant stalo po kortą. Laimi kortą tas, kurio ji viršesnė. Jeigu išmetamos vienodos kortos, vyksta „karas“ ir papildomai dedamos dar dvi kortos. Paprasčiau nebūna. Nemėgstu šio žaidimo vien todėl, kad jis toks begalinis.

"Eik žvejoti!" - šių atostogų Kurtuvėnuose topų topas. Šimtas metų jau nebuvome jo žaidę, tačiau kažkodėl šią vasarą prisiminėme. Žaidimo esmė tokia:
- Kiekvienam žaidėjui padaliname po 6 kortas iš 52 kortų malkos. Likusias kortas paskleidžiame ant stalo.
- Žaidimo tikslas: surinkti 4 kortų komplektuką (visus karalius, visas damas ir t.t.). Laimi tas, kas daugiausia surenka komplektukų.
- Žaidimas prasideda „žvejojimu“: pirmas žaidėjęs kreipiasi į bet kurį kitą žaidėją klausdamas, ar šis turi jo ieškomų kortų, pvz: „Pauliau, ar turi šešetukų?“. Jeigu tas žaidėjęs, į kurį kreipiamasi, turi jo prašomų kortų, privalo jas visas atiduoti. Jei neturi, sako: „Ne, neturiu – eik žvejoti!“. Tuomet pirmas žaidėjęs traukia kortą iš paskleistų ant stalo.
- Būtina žaidimo sąlyga: gali prašyti tik tų kortų, kurias pats turi rankoje.
Žaidimas nesudėtingas, tačiau kiekvienas žaidėjas privalo neprarasti budrumo bei pastoviai sekti situaciją, kas kokias kortas renka, kiek jau turi ir t.t.

„Šernas“ – yra paskleidžiamos ant stalo kortos, ir visi žaidėjai iš eilės traukia iš krūvos po kortą ir deda į vieną krūvelę, stengdamiesi, kad nesusikirstų vienos mosties kortos (širdutė ant širdutės/ būgnas ant būgno ir t.t.). Tas, kuriam taip nutinka, turi paimti visą kaladę, ir toliau žaidžia dėdamas kortas iš rankos. Laimi tas, kuris, pasibaigus paskleistoms ant stalo kortoms, neturi kortų rankose. Pralaimėjęs tampa „Šernu“

„Kiaulių ganymas“ – tai pirmasis žaidimas, kurį aš išmokau. Žaisdavom su pusbroliu ir pussesere, kai atostogaudavom pas močiutę. Labai panašu į „Šerną“, tik čia atvirkščiai - reikia stengtis atrasti to pačios mosties kortą t.y. pirmas dalyvis ištraukia iš paskleistų kortų vieną ir padeda ją ant stalo. Sekančio užduotis: tol traukti kortas, kol atras tos pačios mosties kortą. Kai atranda, jis ją deda ant pirmosios, ir ant viršaus papildomai dar deda vieną pasirinktą kortą, kurios turi ieškoti jau sekantis žaidėjas ir t.t. Laimi tas, kuris, pasibaigus paskleistoms ant stalo kortoms, neturi kortų rankose. Likusieji skaičiuoja, kiek kortų jie rankose turi ir kiek akių per jas susidaro – kortų skaičius nusako, kiek metų kiaules reikės ganyti, akių skaičius – kiek kiaulių reikės ganyti.

„Asilas“ – Oi, šitą turbūt irgi visi moka...Visi dalyviai susėda rateliu, ir jiems padalinamos visos kortos. Tikslas: surinkti 4 vienodas (visus karalius, damas ir t.t.). Pirmas žaidėjas išrenka jam mažiausiai reikalingą kortą ir, užvertęs ją nugarėle, persiunčia žaidėjui iš kairės. Gavęs kortą žaidėjas patikrina, ar ji tinka jam, tuomet išrenka kortą iš savo turimų ir siunčia kitam žaidėjui ir t.t., kol kas nors surenka visas keturias kortas. Surinkęs visas, deda savo ranką į ratelio centrą, o likusieji turi tai pastebėti ir uždėti savo rankas ant viršaus. Tas, kurio ranka yra pačiame viršuje, gauna pirmąją „Asilo“ raidę. Atrodo, paprastas žaidimas tačiau kartais, aistroms užvirus ir turint kaimynus nekarpytais nagais, gali pasitaikyti ir traumųJ. Todėl žaisdami su mažais vaikais „Asilą“ pakeičiame „Paršiuku“:

„Paršiukas“ – žaidžiama taip pat, kaip „Asilą“, skirtumas tik tas, kad dalyvis, surinkęs keturių kortų rinkinuką, prideda pirštuką prie nosytės, taip padarydamas paršiuko knysliukę. Visi dalyviai, tai pastebėję, turi padaryti tą patį. Tas, kas paskutinis tai padaro gauna pirmąją „Paršiuko“ raidę.

„Atmintis“ – taip, tai tas pats žaidimas, kurį galima rasti daugelio mobiliajame telefone arba kompiuteryje. Išdėliojame kortas, nugarėle į viršų. Pirmas dalyvis verčia dvi kortas. Jeigu jos nesutampa, užverčia, ir perleidžia ėjimą kitam žaidėjui. Jis vėl verčia dvi, ir jeigu atverčia vienodas, pasiima jas sau. Taip, iki tol, kol suklysta. Vėl perleidžia kitam žaidėjui. Labai tinkamas atminčiai lavinti žaidimas.

„Pikų dama“ – kažkada irgi buvo mūsų topas, bet dabar jau primiršome jį. Iš kortų kaladės yra išimama pikų (juodųjų lapų) dama. Likusios kortos padalinamos tarp visų žaidėjų. Kiekvienas peržiūri savo kortas, ir visas porines (t.y. du karalius, dvi devynakes ir t.t.) išsimeta. Tuomet pagal laikrodžio rodyklę traukia po kortą vieni iš kitų paeiliui. Pralošia tas, kuris lieka su viena dama.
"Melagis" – vaikystėje negalėjau pakęsti šio žaidimo, o dabar jis man visai smagus. O negalėjau pakęsti, aišku, vien dėlto, kad aš visiškai nemoku meluoti. Niekada nemokėjau. Todėl ir visada pralošdavau. O kam taip jau labai patinka pralošinėti?! O žaidžiama taip: išdalinamos visos kortos žaidėjams. Paskutinė korta atverčiama, ir ji nurodo, nuo kokios mosties bus pradedamas žaidimas: pvz. jeigu atverčiama čirvų korta, visi žaidėjai paeiliui deda ant stalo į vieną krūvelę po kortą (nugarėle į viršų), sakydami: čirvas. Jeigu kas nors nepatiki, kad padėta korta yra čirvas, jis sako: „Meluoji“, ir atverčia. Jeigu tikrai buvo padėtas čirvas, tas, kuris nepatikėjo, turi pasiimti visą kaladę. Jeigu vistik buvo sumeluota, kortas pasiima tas, kuris melavo. Iš naujo paskelbiama mostis (paskelbia tas, kuris buvo teisus).

„Nesąmonė!“ – originaliai pavadinimas skambėtų „Bullshit“, tačiau sulietuvinome jį. Labai labai panašu į melagį, bet čia neužtenka vien aklai meluoti – reikia šiek tiek ir smegenėles pajudinti, nes laimėti nėra taip paprasta. Kaip ir melagio atveju, visiems dalyviams yra išdalinamos kortos. Tuomet dalyviai paeiliui privalo dėti (vėlgi nugarėlėmis į viršų, kad niekas nematytų) kortas, paeiliui skaičiuodami: pirmas žaidėjas turi dėti tūzą, antras dvejetą, trečias trejetą ir t.t. iki tūzo, o vėliau vėl skaičiuojama nuo pradžios. Jeigu žaidėjas deda daugiau nei vieną kortą, jis taip ir turi įvardinti: „Du tūzai“, „Trys karaliai“ ir t.t. Jeigu kuris nors dalyvis nepatiki tuo, kas yra dedama, sako „Nesąmonė!“, ir patikrina. Tas, kas buvo neteisus, paiima visas kortas. Pagrindinė taisyklė: seka niekada nesikeičia, nepriklausomai nuo to, kiek kartų stabdomas žaidimas (tokiu atveju, galima matematiškai išskaičiuoti, kokių kortų reikia atsikratyti, kad po n ratelių liktum su reikiamomis kortomis, leisiančiomis laimėti žaidimą).

"Karuselė" – tai dabartinių laikų mūsų su Pauliumi Top‘as. Super žaidimas vaikams, besimokantiems veiksmų su skaičiais, nes matematikos čia nemažai.

"Palka" – šitas žaidimas yra mano naujausias atradimas. Jau atrodė, kad žinau visus Lietuvoje žaidžiamų kortų žaidimus, bet pasirodo, buvau pernelyg geros nuomonės apie save:). Šio žaidimo mane išmokė Paulius su Aušrine, kurie jį išmoko iš Laimos, o ši savo ruožtu - iš savo draugo Pauliaus. Žaidimas toks smagus, kad aš net nepykstu, kad pralaimiu. O pralaimiu, turiu prisipažinti, beveik visada, nes šio žaidimo taisyklės tokios hmm...švelniai tariant, neįprastos:).

"Kvailys (Durnius)" – populiariausias mūsų žaidimas, ir žaidžiame jį poromis.

Na va, turbūt jau viskas – aprašiau tiek kortų žaidimų su vaikais, kiek pajėgiau prisiminti. Tiesa, kuomet žaidime vaikai nedalyvauja, mes paprastai renkamės kitus žaidimus: "Kingą", Ramsą arba "Tūkstantį". Ir "Pokerį", žinoma.
Tiesa, kortų vakarėlį turėjome laaaabai seniai... Tiesiog prieš visą amžinybę... Ir tai vienas iš tų retų dalykų, kurių aš be galo ilgiuosi. Bet žinau, kad vėl jie atsiras. Kai mažyliai šiek tiek paaugs.

ketvirtadienis, rugsėjo 10, 2009

"Lėlių Teatrą" papildo nauji gyventojai

Jau rašiau apie tai, kad su Justuku kartais bandome žaisti lėlių teatrą. Kol kas mums sekasi gana sunkiai: nors Justukui šie megzti žaisliukai ir labai patinka (jis bando užsidėti juos ant savo pirštukų, kviečia ir mane žaisti kartu), iki pačio spektaklio ar žaidimo mums sulipdymo mums dar toli.

Todėl man buvo labai smalsu sužinoti, kaip į tokius žaisliukus reaguotų jau kiek vyresnis vaikas. Tokia proga pasitaikė prieš kelias savaites, kuomet laiką leidome Nerijaus pusseserės sodyboje. Žaisliukus kartu su Aušra parodėme jos sūnui Pauliui (4m). O, kaip pasikeitė vaiko veidas! Net atidavė ledus, kuriuos valgė, tėčiui (neregėtas dalykas!), o pats nubėgo plautis rankų, kad tik jam būtų leista pažaisti su šiais nėriniais. Ir galėjau kuo puikiausiai įsitikinti, kad tokie žaisliukai ne tik vaikams labai patinka, bet ir labai stimuliuoja jų fantaziją: Pauliukui kuo puikiausiai sekėsi lipdyti istorijas, įsijausti į vieną ar kitą žvėrelį ir t.t.

Psichologės Ramunės blog‘e perskaičiau, kad tokie žaidimai labai lavina ir vaiko bendravimo įgūdžius. Ji rašo, kad nuo trijų metų rekomenduojama žaisti tokio pobūdžio vaidybinius žaidimus: mamytė paima vieną žaisliuką, vaikas kitą, ir šie susipažįsta. Galima sekti pasakas kartu: kiekvienas šeimos narys po sakinį. Tokiu būdu, mamytė ir tėvelis gali sumaniai pasakos siužetą pakreipti ir pasakyti vaikų žaidimo būdu labai svarbius dalykus pvz ką daryti, kai supyksti, kaip netrenkti, kaip susirasti draugų ir pan.

Nors mums turbūt būtų sočiai pakakę ir tų gyvūnų, kuriuos jau pagaminau, įkvėpimo pagauta numezgiau dar keletą į kompaniją jau esamiems: varną, bitutę, šuniuką ir kačiuką. Su dabartine “chebra” jau galima lipdyti bet kokią pasaką: ir gerųjų, ir blogųjų veikėjų neturėtumėm pritrūkti. O jeigu ir pritrūksim, ne bėda – jie gana greitai gimsta:).

Tiesa, kai kurie veikėjai jau turi ir savo kopijas: kadangi pusbroliui Pauliukui taip patiko šie žaisliukai, nusprendžiau jam numegzti keletą. Jis išsirinko kiškį, o aš kiškiui į kompaniją dar numezgiau šuniuką. Aušrinė, pamačiusi šuniuką, baisiausiai pradėjo prašyti, kad jį palikčiau jai (turbūt nė pati dorai nežino, ką su juo veiks:) ), tad teko megzti antrą šuniuką. O kadangi negalėjau ir Justuko palikti be geriausio žmogaus draugo, numezgiau dar ir trečią. Taip gimė trys šunys.
Paulytės irgi nepamiršau. Ineta vis kalbėjo, kad jau reikia ir jai pradėti megzti tokius žaisliukus, o kad ji nuo žodžių greičiau pereitų prie darbų, numezgiau pirmuosius žaisliukus į kolekciją: liūtą ir mergytę (turėjo būti gražuolė, bet gavosi ragana – nieko, pasakose raganos dažnas personažas:) )

Viena draugė, išvydusi šią mano žaisliukų kolekciją, paklausė, ar aš neriu žaisliukus pagal pavyzdžius, ar iš fantazijos. Atsakysiu: būna visaip. Dažniausiai mezgu pagal tai, kokių siūlų randu spintoje. Arba pasirenku megzti tuos gyvūnus, kuriuos mėgsta Justukas. Tačiau svarbiausia sąlyga: turiu aiškiai įsivaizduoti galutinį rezultatą. Pavyzdžiui, namuose radau žalių siūlų, ir klausiau Nerijaus patarimo, kokį gyvį galėčiau sukurpti. “Driežą”, - atsakė jis. Ir taip žali siūlai vėl nugulė į spintą:)

Karšti sumuštiniai su sūriu ir pomidorais

Jau žadėjau neberašyti apie receptus, bet Paulius labai prajuokino iš ryto, tad ta proga dar į temą parašysiu:)

Labai mėgstu kepti sumuštinius. Na ir kaip nemėgsi, kai turi vaiką, kurio mėgstamų patiekalų (t.y. tų patiekalų, kuriuos jis VALGO) išvardinimui turbūt rankos pirštų užtektų?! Visai neseniai Paulius net pasisiūlė sudaryti sąrašą produktų, kurių jis nemėgsta (čia tam, kad man nereiktų be reikalo vargti, ir kad iš vis negaminčiau nieko, į ką įeina nors koks produktas iš jo sąrašo). Jau įsivaizduoju, kokį sąrašą išvysiu...
O karštus sumuštinius jis mėgsta. Aišku, su sūriu ir dešrelėmis, o ne su pomidorais, bet šį kartą receptas būtent apie pastaruosius.

O štai ta situacija, kuri mane prajuokino šiandien. Iš ryto, kol Paulius dar miegojo, aš sugalvojau, kad iškepsiu jam karštų sumuštinių. Viską paruošiau ir pašoviau sumuštinius į orkaitę, o pati tuo metu pradėjau virti Justukui avižinių dribsnių košę. Atsibudo Paulius. Atsikėlė, atžygiavo į virtuvę, ir nedrąsiai klausia: „O kas pusryčiams?“. Sakau: „Karšti sumuštiniai“. Kad jis apsidžiaugė! Sako: “Ačiū dievui! Aš jau norėjau klausti, kas čia taip skaniai kvepia, bet pamačiau, kad verdi košę... Pagalvojau, jeigu taip paklausiu, tai tu dar nuspręsi, kad aš mėgstu košę ir liepsi man valgyti...“.

Tąkart orkaitėje kepė sumuštiniai su dešrelių/sūrio/ketučupo mišiniu - iš tiesų, Pauliaus mėgstamiausi. Na, o mano paskutiniu metu mėgstamiausi - sumuštiniai su sūriu (būtent dešriniu!) ir pomidorais. Labai labai paprastučiai - nusižiūrėjau juos iš Jurgos, kai užsukome pas ją po fotosesijos.

Reikės:
- Batono
- Sviesto
- Dešrinio sūrio (bet kokio – aš kartais ir kokį nors su kmynais pasiimu)
- Pomidorų
- Baziliko

Na, procesą tai net gėda aprašinėti... Sutepam batoną sviestu, uždedam sūrio bei pomidorų riekeles. Viskas! Šaunam į orkaitę, ištraukiam ir valgom.

trečiadienis, rugsėjo 09, 2009

Varškės pyragas su slyvomis

Tiesą pasakius, jau kuris laikas vis pagalvoju, kad reikia liautis talpinus blog‘e receptus. Kulinarijai aš tikrai nejaučiu tokios aistros, kokią, pavyzdžiui, jaučiu rankdarbiams, žaidimams su vaikais, knygoms ir t.t, todėl turbūt būtų natūralu laikui bėgant šios srities visai atsisakyti. Tačiau tai tikrai neįvyks iš karto: pagaminus ką nors labai skanaus (paprastai tai būna dar be visa ko ir saldaus) man užeina toks noras pasidalinti su kitais, kad nejučia krypu krypu ir nulinguoju prie kompiuterio...

Žemiau receptas pyrago, kurį iškepė Gražinutė, kuomet paskutinį kartą pas ją svečiavausi. Sakė, tikrai nepyks, jeigu parašysiu ir apie jį:).
Aš šį pyragą kepiau vieną kartą – kai reikėjo naikinti slyvas Kurtuvėnuose. Slyvas mes neypatingai mėgstame, tačiau šis pyragas be jų būtų tikrai ne toks skanus: slyvos suteikia taip reikalingą jam rūgštelę.

Reikės:
Tešlai
- 200 g sviesto
- 1 kiaušinis
- 0,5 stiklinės cukraus
- 250 g miltų
- 1/2 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių.
Įdarui:
- 400 g varškės
- 1 indelis kondensuoto pieno
- 2-3 kiaušiniai
- 1 citrina
- 1 kg slyvų
- 1 šaukštas kukurūzų krakmolo

1. Iš tešlai skirtų produktų užminkome tešlą ir ja padengiame sviestu pateptą kepimo formą.
2. Varškę ir citrinos sultis išsukame (pagal originalų receptą, reikėtų patarkuoti ir citrinos žievelės, bet aš to nedariau). Į šią masę įmaišome kondensuotą pieną ir išplaktus kiaušinius. Viską sukrečiame į kepimo formą.
3) Slyvas perpjauname per pusę, išimame kauliukus ir dar kartą perpjauname per pusę. Slyvų ketvirčius įspaudžiame į varškę.
4) Pyragą kepame 200-220 C temperatūros orkaitėje.

Skanaus!

Nuostabiai šilta dovana

Prieš kelias dienas mane pasiekė siuntinukas. Aš siuntas gaunu tikrai nedažnai, ir paprastai apie visas jas žinau ir jų laukiu (pavyzdžiui, dabar laukiu užsakytų knygų iš JAV), o šitas siuntinukas buvo absoliutus siurprizas. Toks didelis siurprizas, kad pasiuntiniui per domofoną pasakius, kad turi man siuntą, pirmoji mintis buvo „Bomba. Kažkas nori man pakišti bombą.“ (aha, fantazijos aš tikrai nestokoju, o bomboms tai išvis puoselėju ypatingus jausmus – kai buvau jaunesnė net bijodavau praskrendančių lėktuvų, nes man vis atrodydavo, kad bombos tuoj tuoj pasipils ant galvos).

Tačiau siuntinio viduje buvo tikrai ne bomba, o daili dėžutė, kurią išpakavus aš radau nuostabias, šiltutes ir minkštutes kojinaites Juliukui, kurias numezgė draugė Rasa. Šiais laikais, kuomet žmonės vieni kitiems jau nerašo laiškų (TIKRŲ!!!), nesiunčia siuntinukų ir jau retas kuris moka megzti kojines, gavus tokią dovanėlę tikrai galima tiesiog apsiverkti iš laimės... Rasyte, ačiū Tau labai labai! Tai ne tik nuostabiai šilta dovana (net ir tiesiogine prasme:) ) mažam žmogučiui, bet ir daug malonių emocijų mamytei:).

PS. Dabar aš dar labiau užsidegiau noru išmokti megzti kojines ir pati. Taip, taip - šis uždavinys vis dar stovi mano „To do“ sąraše. Šalia punktų „Išmokti žaisti šachmatais“ ir „Išmokti montuoti videofilmukus“. Tiesa, kadangi terminų šiems uždaviniams pasiekti nesu užsibrėžusi, gali būti, kad ir užtruksiu dar kurį laiką...

antradienis, rugsėjo 08, 2009

Mėlynių sezonas jau baigėsi, ir kur buvus, kur nebuvus, ir aš išlendu su varškės-mėlynių pyragu!
Tačiau tikrai turiu rimtą nesilankymo blog‘e priežastį – neturėjau kompiuterio. Tiksliau, neturėjau SAVO kompiuterio, kurį buvau truputį apgadinus. O naudotis Pauliuko kompiuteriu gana sudėtinga, turint omeny, kad aš prisėsti prie kompo galiu tik visai visai panakčiais.
Bet už tai kiek dabar pasakyti turiu! Pirmiausia noriu pasidalinti tais receptais, kurie man labai pasiteisino. Pradėsiu nuo varškės-mėlynių pyrago, kurį nusižiūrėjau iš Niam niam blog‘o.
O pyragas tikrai buvo labai labai skanus. Net ir Nerijui, kuris šiaip tikrai nėra saldumynų mėgėjas. Ir tikrai nėra koks tai komplimentų dalytojas, tačiau apie šį pyragą pasakė: „Na, šį kartą tikrai neprašovei...“. Atsimenate filmą „Šokoladas“? Kaip Juliette Binoche vis pakišdavo vyriškiui saldainį, o jis, sukramtęs, tardavo: „Skanu. Bet ne mano skaniausia“? Tai vat, po šio komplimento aš pasijutau turbūt panašiai kaip ji, kai jau pagaliau pataikė pasiūlyti saldainį, kuris buvo tas „skaniausias“.
Receptas susideda iš dviejų dalių.
Pirmoji dalis: pyrago pagrindas, kurį reikia išsikepti. Pagrindą pasiskolinau iš Gražinutės slyvų pyrago (apie jį vėliau).
Reikės:
- 200 g sviesto
- 1 kiaušinis
- 0,5 stiklinės cukraus
- 250 g miltų
- 1/2 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių

Iš tešlai skirtų produktų užminkome tešlą ir ja padengiame sviestu pateptą kepimo formą. Kepimo formą kišame į 200-220 C orkaitę ir kepame. Neilgai, tiesiog kol iškeps (aš laiko nematavau, tiesiog iš akies spėjau, kad jau iškepęs).

Toliau pasiruošiame įdarą, kurį dariau tiksliai taip, kaip surašyta niam niam.
Reikės:
- 50 ml. grietinėlės;
- 250 g maskarponės sūrio;
- 200 g varškės;
- 4 valg. šaukštai cukraus;
- 0,5 citrinos sulčių;
- vanilinio cukraus;
- 2 kupinų stiklinių mėlynių (kuomet pirmą kartą dariau šį pyragą, mėlynių turėjau nedaug, todėl dar dėjau ir trešnių);
- 100 ml uogų skonio želė (čia tam, kad mėlynės gražiai suliptų ir nebyrėtų)

Iš pradžių pasiruošiame želė: padarom viską, kaip nurodyta ant pakelio, ir dubenėlį su želė pastatom į šaldytuvą. Reikia turėti omeny, kad paruoštos želė kiekis bus žymiai didesnis nei reikia pyragui. Na, man problemų tai nesudarė: tiesiog sukapojau tai, kas liko. Tada maskarponę, varškę, cukrų, vanilę, grietinėlę, citrinos sultis išplakame su mikseriu iki purios masės. Gautą kremą sukrečiame ant atvėsinto iškepto pyrago pagrindo, išlyginame ir ant viršaus suberiame uogas. Uogas apšlakstome pradėjusia stingti želė.
Viskas!