Žaidžiame Teatrą

Dauguma mano draugių-mamų, šiuo metu auginančių lėliukus namuose, lanko įvairiausias pamokėles/būrelius, kur susirenka ir daugiau vaikų, ir jie visi dainuoja, šoka, žaidžia ir t.t. Aš ne. Ir, aišku, nors galiu sugalvoti daug priežasčių, kodėl net nesidomiu jokiais būreliais (todėl, kad vaikui iki 3 metų užtenka pramogų namie su mama; todėl, kad vaikas turi turėti laisvą vaikystę, o ne nuo mažų dienų būti įspraustas į kažkokius įsipareigojimų rėmus ir t.t), iš esmės teisybė yra ta, kad aš tiesiog tingiu. Tingiu anksti ryte keltis - o mes keliamės tikrai vėlai. Tingiu derinti savo dienotvarkę prie užsiėmimų tvarkaraščio. Na, ir gal tikrai nematau tiek daug prasmės tame.
Tačiau vis tik, aš, aišku, noriu, kad mano vaikai tobulėtų, todėl tenka prisigalvoti visokių pramogų, tinkančių namams.

Kadangi Justukas jau paaugo, nusprendžiau, kad pats laikas pabandyti pažaisti su juo „Teatrą“. Todėl susirinkau visokius siūlų likučius, ir ėmiausi darbo. Per tris paskutinius vakarus gimė trys nauji mūsų žaislų dėžės gyventojai: Kiškis, Gandras ir Varlė. Kadangi jie labai gerai įsitaiso (na, tiesą pasakius, tam jie ir pritaikyti) ant bet kurio rankos piršto, galima labai laisvai juos paversti gyvais: linguoti jų galveles, sukioti į šalis ir t.t. Vaikams paprastai tokie „kalbantys“ gyviai labai patinka.

Kol kas su Justuku mūsų teatro žaidimai apsiriboja tik tokiu scenarijum: aš užsidedu kokį gyvūnėlį ant piršto ir dainuoju: „Labas tau, Justai, aš sakau!” (čia išmokau iš draugės Gražinutės). Ir duodu jam paspausti ranką Kiškiui/Varlei ar patampyti sparną Gandrui. Vėliau dar paprašau Justuko parodyti, kur yra akytės, snapelis, liežuvis ir t.t. Kartais rodo, kartais – ne. Kaip jam nuo nuotaikos priklauso. Bet dažniausiai tai jis tiesiog jau šitoje vietoje nutraukia nėriniuotąjį man nuo piršto ir bando užsidėti sau ant pirštuko, ir tuo viskas pasibaigia.

Tačiau tai tik pradžia. Aš manau, kad vaikui yra didelis džiaugsmas matyti, kaip iš siūlų ritinukų gimsta tam tikras žaisliukas: iš pradžių jis būna be galvos, akyčių, sparnelių ir t.t., o paskui iš lėto tiesiog akyse ima gimti dar vienas gyvūnas. Kai vaikučiui yra ne 1.5 metų, o kiek daugiau, galima ne tik kurti pasakas/istorijas, taip skatinant vystytis jo vaizduotę, bet ir galima leisti jam „užsakyti“ tam tikro gyvūno kūrimą, jeigu tik jo trūksta gimstančiai pasakai. Juk visa žaisliuko gamyba trunka gal tik pora valandų.