Nauji Metai, Senelis Šaltis ir nesuskaičiuojama gausybė eilėraščių:)

Pirmą Naujųjų Metų dieną abu su Nerijum iš pačių tolimiausių atminties kertelių traukėm visus įmanomus eilėraščius. Nes namuose vaikščiojo du Seniai Šalčiai, ir vis reikalavo sakyti po eilėraštį. Viskas vykdavo maždaug taip: Senis Šaltis Julius ateina prie manęs su savo raudonu Rimi maišu, žiūri į akis ir klausia: „Noji dovaų? Paakyk eilėaastį“. Ir aš turiu sakyti, o jis, nenuleisdamas žvilgsnio laukia. O kai jau sulaukia elėraščio pabaigos, linksmai nusišypso ir išdidžiai iš maišo ištraukia „dovaną“. Tada pasisuka į Nerijų, ir klausia to paties: „Noji dovaų?“. Ir taip neįsivaizduojamą galybę kartų viskas tęsėsi, nes negana to, kad tas maišas dovanų būdavo nesibaigiantis, bet dar ir Senių Šalčių buvo ne vienas.

Kai pirmą kartą pamatėm, kokios dovanos yra traukiamos iš to didžiulio maišo (pvz. viena lego detalė), net silpna pasidarė, įsivaizdavus kiekį eilėraščių, kuriuos teks pasakyt. Gerai dar, kad tie Seneliai Šalčiai labai jau nepretenzingi pasitaikė – jie nei kiek neprieštaraudavo, jei savo visų laikų topinį eilėraštį apie troleibusą Nerijus sakydavo milijoną kartų iš eilės – kol jam pačiam jis atsibodo.

Pradėjom nuo eilėraščių apie žiemą. Tuomet deklamavome tuos, kurie nors kiek buvo vaikiški. Na ir baigėme visokiausiais fragmentais iš „Anykščių Šilelio“, „Metų“ ar „Trakų pilies“.

O Senis Šaltis pas mus dabar „ant bangos“ todėl, kad tikrai turime tokią tradiciją per Naujus Metus sulaukti į namus ateinančio Senio Šalčio. Visame gražume! Oi, kaip myliu šią tradiciją... Aišku, šiek tiek kvaila, kad tokiame trumpame laikotarpyje vaikus aplanko net du „dovanų nešikai“ (Kalėdų Senelis įsliūkina paslapčia Kalėdų naktį ir palieka dovanų po egle, o Senelis šaltis ateina su maišu pats Naujųjų Metų išvakarėse), bet širdis neleidžia atsisakyti nei vieno iš jų. Tik vat dovanų „svorį“ vis mažinu, kad tai daugiau būtų simbolika, nei noras iš tiesų sulaukti kokios nors svajonių dovanos.

Rašiau, kad Kalėdų laikotarpio šiemet kažkaip visai nepajutome. Už tai Naujųjų sutikimas vien dėl Senelio Šalčio buvo ypatingas!

Išsitraukę karnavilinių rūbų dėžutę, vaikai visą vakarą matavosi kaukes ir sprendė, kokiu personažu norės būti. Paulytė išsirinko meškutės, Justas nykštuko, o Juliukas – katytės. Išdažėm visiems ūsus, kad tiktų prie kaukės (Julius baisiausiai reikalavo, kad katės ūsai būtų geltoni, tad iš pradžių nudažėm geltonai, paskui jau pats susivokė, kad geltona spalva nelabai matosi, tad perdažėme juodai) ir laukėm visą vakarą Senelio.

Laukti teko ilgai, nes šiek tiek susimakalavom, ir nesusikalbėjom su Seneliu dėl laiko. Tiek ilgai, kad vaikai ir užsimiršo, kaukes tai nusiimdavo, tai vėl užsidėdavo. Ir baigėsi tuo, kad kai jau išgirdome, kad Senelis skambina į duris, Julius puolė į baisiausią paniką, nes niekur negalėjo rasti savo katytės kepurės. Bėgo į vieną kambario pusę, į kitą – galop čiupo iš dėžės ežiuką, ir užsimaukšlino jį. Tad turėjome ežiuką su ūsiukais.

Tačiau kaip nušvinta vaikų akys išvydus Senelį Šaltį! Nors ką ten aš šneku, “vaikų akys”… būtumėt matę, kaip Nerijaus, pasipuošusio meškučiu, akys žibėjo… J

Kaip visada, man labai smagu buvo stebėti vaikų reakcijas ir elgesį. Visų pirma, kaip jie elgiasi pasitikdami Senelį: įžengia Senelis pro duris (oi gerą senelį turim – jau antri metai mums gelbėja!), ir klausia savo storu balsu: “Na, ar yra čia gerų vaikų?“. Ir Justas jau nežino, ką atsakyt - tik žvilgt į mane baimingom akim J. „Yra, yra“ – atsakau Seneliui, ir lydim senelį prie fotelio.

Kaip ir pernai, Paulytė su Justu puola sakyti eilėraščių. Ir choru, ir po vieną. Julius tik sėdi man ant kelių, ir nieko daryti nesiruošia. Čia vėl įdomu buvo, kaip iniciatyvą į rankas ima ir už Julių atsakinėja Justas: pvz. Senelis klausia: „Na, Juliuk, o tu gal irgi man kokį eilėraštį pasakysi ar dainelę padainuosi“?, ir Juliui dar nespėjus išsižioti, Justas atsako: „Ne, jis tai nei eilėraščio, nei dainelės nesakys. Jis tik paploti gali“. Senelis Šaltis nusijuokia, ir atsako, kad jeigu jau taip, tai jis labai džiaugsis ir tuo, jeigu Julius paplos. Bet net ir ploti Julius griežtai atsisako. Tačiau dovaną paima J

O pabaigai – keletas „žieminių“ eilėraščių. Nedaug jų turiu (ir dar mažiau jų mokuJ ), bet gal kam bus naudinga:

LEDINUKAS

K.Kubilinskas (ištrauka)

Ledo rūmuose nuo seno
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką.

Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs, nesustiręs
Bet kur eina, ten ir girias:

Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus,
Kiškį piškį užpustyti,
Ežį kežį užmigdyti.

Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau.

PER PŪGĄ, PER VĖJĄ

Autorius nežinomas (bent jau aš nežinauJ)

Per pūgas per vėją
Senis Šaltis ėjo.
Jį pas mus šiandieną
Kiškiai atlydėjo.

Tai gražūs gražūs
Senio Šalčio batai,
Neša jie Senelį
Pas vaikus kas metai.

Per pūgas per vėją
Senis Šaltis ėjo,
Prie eglutės mūsų
Šiandien atskubėjo.

Tai geras geras
Tu esi Seneli,
Tik greičiau atriški
Dovanų maišelį

SENELIS ŠALTIS

Aut. Jonas Lapašinskas

Baltučiu takučiu, su maišu ant pečių,
Kailinėliais baltais vaikšto Šaltis rytais,
Vakarais ir dienom, šalto vėjo pėdom...

Jo ledinė lazda ir šerkšnota barzda.
Akiniai dideli – Šaltis mato toli...
Kaip ten žaidžia vaikai, ar geri jie draugai.

Ar jie prausias švariai, ar jie mokos gerai.
Jei gerai – linksmas jis pasibels į duris.
Dovanėlių atneš... Gausi tu, gausiu aš...

NAUJAMETINIS 1

Ar miške gyveni, seneli?
Bet ten labai šalta.
Gal turi sniego namelį?
Tokį baltą baltą.

Kas lovelę tau pakloja?
Kai miegučio nori?
Kas dainelę padainuoja?
Ar mane sapnuoji?

Ten miške tarp eglių,
Linksma visada
Ar ilga, seneli,
Lapės uodega?

NAUJAMETINIS2

Aut. Martynas Vainilaitis

Mes nulipdėm Sniego Senį -
Sniego Senį Besmegenį.
Na, o Senis Besmegenis:
- Nesmagu, vaikai, be Senės!
Mes nulipdėm Seniui Senę -
Kaip ir Senis - Besmegenę.
Na, o Senė Besmegenė
Anūkėlių užsimanė.
Mes papustėm delnukus
Ir nulipdėm anūkus.

Pasaka "Kaip Liūtas žvėrims uodegas dalino"

Beatostogaujant Kurtuvėnuose įvyko stebuklas, kurio laukiau jau turbūt visą amžinybę – abu mažieji pradėjo miegoti vieną kartą per dieną ir KARTU. Mano džiaugsmui tiesiog nėr ribų, o ta akimirka, kai jie snaudžia apsikabinę vienas kitą yra tiesiog TOBULA. Galėčiau taip žiūrėti ir žiūrėti į juos miegančius... Tiesa, prieš tai, kol jie taip suminga, reikia šiek tiek paplušėti. Visų pirma, reikia pasekti milijoną pasakų. Na, gerai, gal ne milijoną, bet nemažai. Visų antra, reikia bent keletą kartų pagrasinti Justui, kad jeigu jis ir toliau kutens Julių, čiupinės jį už rankutės ir visaip kaip stengsis jį linksminti, jam teks kraustytis į savo lovytę. Ir trečia, kartais iš tikrųjų tenka vidury migdymo proceso viską mesti, ir bėgti gaudyti Justo, kuris staiga nusprendžia, kad „Aš nenoriu miegoti“ ir skuodžia iš lovos. Bet visa tai niekis, palyginus su ta ramybe, įsitvyrojančia paskui. Ramybe, nuo kurios, kaip man kartais atrodo, net smegenys tuoj iš laimės išvarvės.

Tai tiek apie tą ramybę ir ilgai lauktą stebuklą. O kalbant apie pasakas, galiu pasakyti, kad Justui Kurtuvėnuose buvo tiesiog rojus. Nes ten jis atrado dar du žmones, mokančius sekti pasakas: Aušrinę ir senelį. Ir sekti ne bet kaip, o įdomiai.

Daug pasakų sekame ir namie, tačiau dažniausiai seku jas aš, ir turbūt esu jau pabodusi, Paulius nesu girdėjusi, kad sektų, o Nerijus... hmm... jis žino tik keturias pasakas (apie Pagranduką, Lapę ir Varną, Auksinę Žuvelę ir Ropę), ir seka tik tada, kai niekas negirdi, tad net nežinau, įdomiai ar ne, jis jas seka. O senelis ir Aušrinė pasakas sekti tikrai moka. Ir mėgsta. Todėl ant senelio kelių būdavo įsitaisoma iš karto, vos tik šis grįždavo iš darbo, o Aušrinė savo pasakų duoklę turėdavo atiduot vakare, jau visai prieš Justui nulūžtant miego. Į mūsų atostogų pabaigą Aušrinė jau vengdavo vakare ir rodytis Justui, nes vos tik jis suuosdavo, kad ji kažkur netoliese, imdavo šaukti: „Teta Atiatine (taip taip, Aušrinė, nors tik vienuolikos, į ją liepia kreiptis tik taip. Dar gerai, kad ne „Jūsų didenybe teta Aušrine“), ateik pas mane ir pasek man pasaką!”.

Naujų pasakų Kurtuvėnuose Justas išgirdo daug, tačiau šį kartą noriu pristatyti senelio (savo tėčio) tradicinę, kurią mėgau dar pati vaikystėje.

Pasaka „Kaip Liūtas uodegas dalino“

Visa ši istorija vyko labai labai seniai – dar tada, kai žvėrys neturėjo uodegų. Ir vieną dieną Liūtas Karalius, visų žvėrių valdovas, nusprendė, kad jau užtenka jiems tokiems beuodegiams lakstyti ir sukvietė visus žvėris išsirinkti po uodegą.

Pirmasis atbėgo Kiškis ir išsirinko pačią gražiausią uodegą. Taip ji jam patiko, kad užsidėjo ir ėmė didžiuotis prieš visus kitus žvėris. Antroji atbėgo Voverytė, kuriai irgi kliuvo labai graži uodega. Voverytė džiaugėsi, kad nuo šiol jai bus šilta ir minkšta drevėje miegoti: uodega galės ir užsikloti, ir ant jos miegoti. Toliau eilėje stovėjo visi kiti žvėrys: ir meškėnai, ir katės, ir kiaunės... Visi jie išsirinko sau po uodegą. Vienas paskutiniųjų atsėlino Vilkas. Gražiausios uodegos jau buvo išdalintos, ir Vilkui teko tik visai nušiurusi. Vilkas apsidžiaugė ir tokią gavęs, ir nudūlino atgal į mišką. Pavėlavusi atbėgo ir kiaulė. Plaukuotų uodegų jau visai nebuvo likę, todėl Kiaulė turėjo tenkintis tik riesta beplaukė uodegėle. „Ai, man, mėšlyne kapstytis, ir tokia bus gera!“ – numojo ranka Kiaulė. Ir tuo metu, kai jau uodegų buvo nebelikę, prie Liūto Karaliaus priėjo Lapė. Ji pramiegojo tą laiką, kuomet žvėrys uodegas dalinosi ir atkeliavo tik dabar. Įširdo Lapė, kad Liūtas jai uodegos nepaliko, ir jau norėjo supykusi grįžti atgal į mišką, tik žiūri - pro šalį kaip tik Kiškis bebėgąs su savo naująją gražiąja uodega, tad tik šast, ir nutraukė jam ją! Liko Kiškiui tik striukumbukas. Iš pradžių Kiškis ėmė verkti, tačiau paskui nusiramino ir pasakė sau: “Et, ir kam man ta uodega reikalinga? Tik trukdytų man nuo priešų bėgti!”.

Tai štai, kodėl taip atsitiko, kad visi žvėrys turi po uodegytę, o kiškis – tik uodegos galiuką

Pasakos pabaigoje Justas visada parodo sau į užpakaliuką ir sako: "Aš neturiu uodegytės. Reikės nueiti pas Liūtą Karalių".

Pirštukų eilėraštukai

Kadangi visai neseniai rašiau apie pirštukų pasaką, pagalvojau, kad visai į temą būtų parašyti ir pirštukų eilėraštukus, kuriuos mes visada deklamuojame iš karto po to, kai pasekame pirštukų pasaką: vienas eilėraštukas vienai rankutei, kitas – kitai.

Kairės rankutės eilėraštukas:

"Pirmasis pirštukas vadinas Nykštys
Jis niekad nosytės daugiau nekrapštys
Antrasis pirštukas Smaližius vardu
Jis lenda ir sukas, kur būna saldu.
Trečiasis pirštukas didžiausias iš visų
Aš juo kibirėlį per kiemą nešu.
Ketvirtas – Bevardis, penktasis - Mažiukas .
O aš mažutis- šaunus aš vaikutis!"

Dešinės rankos eilėraštukas

"Šitas pirštukas nori miegelio,
Šitas – atsigulė jau į lovelę.
Šiam pirštukui akys merkias,
Šis pirštukas miega, knarkia,
Šss... tu, mažyli, būk tylus,
Nes gali pažadinti broliukus."

Pažiūrėjau į savo dainelių failą, kad ir daugiau eilėraštukų apie pirštukus yra, gal ir juos reiktų išmokt?

Trys pirštukai,
Du pirštukai,
Viens pirštukas –
Ir nebėr.

***
Penki maži nykštukai
Per laukus keliavo,
Penki maži nykštukai
Daineles dainavo
Lia lia lia lia lia 2k
Lia lia lia lia lia 2k
Dešimt mažų nykštukų
Per laukus keliavo,
Dešimt mažų nykštukų
Daineles dainavo
Lia lia lia lia lia 2k
Lia lia lia lia lia 2k
***
Mūs piršteliai greiti,
Skuba, bėga linksmi.
Susitinka draugus,
Apkabina visus
Čia nykščiukai ir smiliukai
Čia didieji ir bevardžiai,
Ir mažyliai kartu.
Štai kaip jiems visiems smagu

***
Kriaušių purtyt ėjo Nykščiukas,
Jas surinko brolis Smiliukas,
Didysis jas virtuvėn neša,
Bevardis supila į puodą gražų,
O Mažylis, tas padauža,
Jas visas visas sugraužia.

***
Dešimt paukščių tupi
Suskaičiuot mums rūpi;
Šitas paukštis – žvirbliukas,
Šitas paukštis – nykštukas,
Šitas paukštis – strazdelis,
Šis – perkūno oželis,
Šitas paukštis – gegutė,
Šitas paukštis – kukutis,
Šitas paukštis – dagilis,
Šitas paukštis – kikilis,
Šitas paukštis – kielė,
O šis – volungėlė.
Na o čia erelis piktas ir plėšrus,
Greit paukšteliai į namus!

"Kaimo" daina

Mano mama namie labai daug dainuodavo. Niekaip nesuprasdavau, ko ji visada sako, kad jai gaila, jog balso neturi – man atrodydavo, kad ji dainuoja be galo gražiai. Ir jos visos dainos būdavo tokios nemirtingos, tokiоs kaip „Aš pats Mykoliuks, mano kelnės konkoliuks“ (kaži, kas tas konkoliuks?) arba „Geriau buvo, geriau buvo nevažiuoti, geriau buvo, geriau buvo nemyluoti“. Tiesa, ne vien tik tokio tipo dainas dainuodavo. Buvo dar tokia graudi daina, kurią aš ypatingai mėgdavau „Burkuoja balandžiai pro langą“, apie tai, kaip atvažiuoja bernelis ir išsiveža mergelę vargo keliu... Šita daina ir dabar man yra "vargo" daina, kurią iš atminties archyvo išsitraukiu visada, kai yra sunku.

Tačiau turbūt pati „prikolniausia“ daina buvo apie naminius gyvūnus (na, ne tik apie juos, nes dar gale ir apie berną užsimenama). Labai ją mėgau, bet vat dabar kai sumaniau vieną dieną padainuoti, tai pamačiau, kad jau žodžių nebeprisimenu, tad teko prašyti mamos, kad primintų. Tai dabar ir traukiu ją vis prisiminus. Kartais vis dar susimaišau bedainuodama tarp tų visų gyvūnų bei gėdos ir juoko apturiu iš kitų, bet vis tiek ir toliau traukiu. Gaila, melodijos tikrai nemokėsiu užrašyt, bet jeigu daina patiks, gal patys kokią nors melodiją pritaikysit?

"Aš turėjau gaidį, dabar turiu vištą.
Visi nori sužinot, kaip tą vištą vadinu (2 k)
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)

Aš turėjau vištą, dabar turiu žasį.
Visi nori sužinot, kaip tą žąsį vadinu (2 k)
Mano žąsis girgitonė,
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)

Aš turėjau žąsį, dabar antį
Visi nori sužinot, kaip tą antį vadinu (2 k)
Mano antis lapatonė,
Mano žąsis girgitonė,
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa,
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)

Aš turėjau antį,
Dabar turiu avį,
Visi nori sužinot, kaip tą avį vadinu (2 k)
Mano avis šilko vilna,
Mano antis lapatonė,
Mano žąsis girgitonė,
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa (2 k)
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)

Aš turėjau avį,
Dabar turiu karvę.
Visi nori sužinot, kaip tą karvę vadinu (2 k)
Mano karvė balto pieno,
Mano avis šilko vilna,
Mano antis lapatonė,
Mano žąsis girgitonė,
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa (2 k)
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)

Aš turėjau karvę,
Dabar turiu arklį.
Visi nori sužinot, kaip tą arklį vadinu (2 k).
Mano arklys darbinyks,
Mano karvė balto pieno,
Mano avis šilko vilna,
Mano antis lapatonė,
Mano žąsis girgitonė,
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa (2 k)
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)

Aš turėjau arklį,
Dabar turiu berną.
Visi nori sužinot, kaip tą berną vadinu (2 k).
Mano bernas merginyks,
Mano arklys darbinyks,
Mano karvė balto pieno,
Mano avis šilko vilna,
Mano antis lapatonė,
Mano žąsis girgitonė,
Mano višta šiurpa, šiurpa, šiurpa (2 k)
O gaidelis giesmininkas labai gražiai giesta (2 k)"

Nu va kokia linksma dainelė. Aišku, tas bernas čia visai tarp tų gyvūnų neįsipaišo, bet ką jau padarysi – iš dainos juk žodžių neišmesi, taip sakant.
***
O čia tai bajeris... Pranešimus aš dažniausiai „ne vienu prisėdimu“ parašau – t.y. vieną pranešimą galiu rašyti ilgai: pradėti, numesti, vėl rašyti... Arba ištrinti, ir visai jo nebepatalpinti, čia kaip jau man susišviečia. Ir vat atsitiko toks dalykas, kad kol rašiau šį pranešimą (jau buvau baigus, tiesą pasakius) atvyko pas mus Laima. Parodė į vieną Justo knygutę, kurią ji jam ir dovanojo Kalėdų proga ir sako man: „O tu matei, kokia daina pirmame puslapyje įrašyta?“ Spėkite, kokia gi? Na, aišku, kad daina apie gaidį! Тruputį kitokiais žodžiais ji ten įdainuota, turi ir papildomų gyvūnų (bet neturi berno :)), tačiau iš esmės tikrai ta pati daina. Net ir su natom. Iš pradžių jau galvojau pranešimą ištrinti (aš gi norėjau tik apie mažai žinomas dainas rašyti, o ne apie tokias, kokios pirmuose vaikiškų knygų puslapiuose puikuojasi), bet paskui pagalvojau, kad jeigu jau parašiau, tai ir paliksiu. Dabar net ir natas galiu įdėti (gaila, nemoku patikrinti, ar tikrai melodija tokia pati):

Pasaka "Rankos piršteliai, kurie susipyko"

Justas vis dar nešneka. Nors metų jau turi visus du, kol kas jo žodyną sudaro tik keli pagrindiniai žodžiai: Mama, Tete, Dėdė, Teta, Liulius (Julius), Tutsia (tuščia)... Ir dar vos keletas žodžių. Iš dalies, suprantu jį: savo keliais firminiais garsais jis sugeba papasakoti/išsireikalauti viską, ko jam reikia, tai negi tokioj situacijoj verta vargintis ir bandyti kalbėti kažką daugiau?!

Bet burbuliuot sava kalba dar ir kaip burbuliuoja! Ir labai mėgsta pasakas bei eilėraštukus su judesiais. Kaip tik su Ineta dabar kalbėjom, kad iš tiesų, gana sunku yra atrasti pasakas, kurių smagu būtų klausytis dviejų metų vaikui (turiu omeny, tokias pasakas, kuriose būtų daug įvairiausių elementų, kuriuos galėtum pavaizduoti/parodyti tam tikrais judesiais). Gal kitiems irgi būtų įdomu, tad pristatysiu mylimiausias Justo pasakas.

Pirmose vietose ilgą laiką karaliavo „Trys paršiukai ir vilkas“ bei „Auksaplaukė ir trys meškinai“, bet kadangi šitos pasakos yra visiems gerai žinomos, apie jas nekalbėsiu. Čia pabandysiu pristatyti pasakas, kurios nėra tokios jau labai žinomos (bent jau aš niekur kitur, be savo namų, nesu su jom susidūrusi).

O šiandien – pasaka, apie rankos pirštelius, kurie susipyko. Tikrai nežinau, kas autorius, nes tai - mano vaikystės pasaka (jau net nežinau, „kieno“ čia pasaka buvo: Laima sako, kad mamos, aš – kad tėčio).

Taigi, pradedam. Paimam vaikučio rankytę į delną, ir sekame rodydami: „Gyveno kartą penki pirštukai: Nykštys, Smaližius, Didysis, Bevardis ir Mažylis“. Gražiai gyveno broliukai, visur kartu ėjo, kartu žaidė, kartu pramogavo. Tačiau vieną dieną, Mažylis norėjo žaisti vieną žaidimą, Didysis svajojo eiti pasivaikščioti, o Nykštys buvo linkęs dieną praleisti ilsėdamasis, ir niekaip pirštukai negalėjo susitarti – nei vienas nebuvo linkęs nusileisti. Ginčijosi pirštukai, ginčijosi, kol galų gale taip susipyko, kad nebenorėjo nei kartu žaisti, nei šnekėtis, nei matyti vieni kitų. Ir net gyventi kartu nebenorėjo – nusprendė atsiskirti, kad kiekvienas galėtų veikti tą, ką nori. Kaip tarė taip ir padarė – susipykę broliai atsiskyrė vieni nuo kitų ir nuėjo savais keliais.

Mažylis nusprendė nueiti pasivaikščioti į mišką – galvojo uogyčių pasirinkti. Ėjo ėjo sau mišku patenkintas, kol sutiko Vilką. Vilkas apsidžiaugė, pamatęs mažą pirštuką, apsilaižė ir sako: „Ūūūū, pirštuk, pirštuk, kaip gerai, kad tave sutikau! Esu labai alkanas, ir dabar tave Amm (čia reikia parodyti, kad norim nukąsti pirštuką) ir suvalgysiu!“. Pirštukas labai labai išsigando, pradėjo verkti ir sakyti Vilkui: „Vilke, tu gi pasižiūrėk, koks aš mažytis! Juk tu nieko net nepajusi, mane prarijęs! Geriau eime, paieškosim mano brolio – galėsi tada mus abu suvalgyti!”
Vilkas pagalvojo, kad tai labai gera mintis, ir nutipeno abu kartu ieškoti kitų brolių. Ėjo ėjo, žiūri – prie ežerėlio sėdi ir žuveles gaudo Bevardis pirštelis. Vilkas apsidžiaugė, seilę varvina ir sako: „Oi, kaip gerai, dabar aš jus abu Amm ir prarysiu!“. Tačiau piršteliai vėl puolė prašyti Vilką: „Na pakentėk dar truputį – juk tik ant vieno danties tau mūsų užteks! Einam, surasim dar broliukų, ir tada galėsi sočiai užkąsti“.
Vilkas nors ir labai norėjo iš karto suėsti broliukus, bet pagalvojo, kad tikrai gali dar palaukti, kad vakarienė sotesnė būtų. Todėl leidosi į kelią kitų brolių ieškoti. Ėjo ėjo visi trys ir priėjo pievelę. O ten Didysis pirštelis su drugeliais ir boružėlėm laksto. Oi, kaip Vilkui norėjosi iš karto visus tris broliukus praryti! Таčiau ir šį kartą piršteliai verkdami įkalbėjo Vilką dar pakentėti, ir kitų brolių dar paieškoti.
Vėl visi ėmė žygiuoti, ir tol ėjo, kol priėjo upelį. Žiūri, o ten Smaližius kad maudosi, kad teliuškuojasi patenkintas! Vilkas dar labiau apsidžiaugė, išsižiojo ir jau norėjo stverti visus keturis broliukus, bet vėl pirštukai pradėjo Vilko prašyti: „Vilke, tau tiek nebedaug liko laukti – eime, surasim mūsų paskutinį brolį!”. Vilkas labai nenorėjo sutikti, bet galop tarė: „Gerai, bet kai jau jį surasim, tai tikrai galit man nieko nebesakyti – daugiau nebelauksiu, ir iš karto jus visus prarysiu, nes labai jau išalkęs esu!“.
Vėl visi ėjo ėjo, kol priėjo sodą. O ten, po obelim, Nykštys sau besnaudžiąs. Apsidžiaugė broliai vėl visi kartu susitikę. Vilkas irgi apsidžiaugė: „Ot, skaniai pavakarieniausiu!”. Tačiau pirštukai greitai susikabino rankytėmis ir sušuko: „Ech, Vilke, Vilke! Kol mes buvo atskirai, mes buvom tik atskiri pirštukai, tuo tarpu visi kartu mes – Ranka! Тik pabandyk prie mūsų lįsti – taip tau duosim į kailį, kad daugiau prie mažų pirštukų tau niekada nekils noras dantis šiepti!” Išsigando Vilkas, pamatęs, kokie stiprūs staiga tapo piršteliai, ir greitai greitai atgal į mišką nubėjo“.

Kuomet pasaka sekama ir Vilkas kartu su piršteliais ieško brolių, reikia „tipenti“ su savo pirštais nuo vieno vaiko pirštuko iki kito. Be abejo, pirštelių pramogas galima keisti pagal nuotaiką (aš vis kokias naujas sukuriu, nes pamirštu, ką tie piršteliai turi veikti).

Labai labai smagi pasaka, kuri tikrai patinka visiems mažiems vaikučiams!

Audrey Penn pamokančios knygos vaikams

Pirmą kartą gyvenime siunčiausi prekes iš užsienio, kurias užsisakiau internetu. Tokį net savotišką „tyrimą“ atlikau: siunčiausi iš amerikietiškosios ir britiškosios „Amazon‘ių“, nes labai jau norėjau pasižiūrėti, kurios siuntimas į LT kainuoja pigiau (tarp kitko, konkrečiai mano atveju, paaiškėjo, kad pigiau siųstis iš JAV – buvau labai tuo nustebusi).

Buvau užsisakiusi knygas. Tiesą pasakius, norėjau atsiųsti tik vieną knygą, kurią savo blog‘e buvo rekomendavusi Austėja, tačiau negi būčiau stengusis perkąsti visą užsakinėjimo internetu procesą dėl vienos knygos? Prie progos prigriebiau ir dar keletą tos pačios autorės knygų.

Ir jos man taip visos buvo į temą! Žodžiu, jeigu trumpai, visose knygose karaliauja tas pats pagrindinis veikėjas - mažas meškėnas,. Pirmojoje knygelėje „The kissing hand“ jis ruošiasi pradėti lankyti darželį, ir labai dėl to nerimauja. Antroje „A kiss goodbye“ knygutėje meškėnas labai pyksta, nes tėvai nusprendė išsikraustyti, ir jis turi palikti visus savo draugus bei įprastas žaidimų vietas ir keltis su visa šeima į naują vietą. Na o trečioje „A pocket full of kisses“ meškėnas yra pasiryžęs padaryti bet ką, kad tik mama sugrąžintų brolį atgal iš kur paėmė. Taigi, trys stresinės situacijos, su kuriomis meškutis privalo susidoroti. Ir tai jam, su supratingos mamos pagalba, kuo puikiausiai pavyksta! Nerealiai gražios knygelės, kurios man taip labai patiko, kad planuoju dar jų užsisakyti – tai yra puiki dovana tiems tėveliams, kurių vaikų laukia panašūs gyvenimo iššūkiai.

Na o kadangi pradėjau čia kalbėti apie knygas, noriu užfiksuoti vieną datą ir faktą (čia labiau sau noriu pažymėti, nes labai aš jau painiojuosi laikotarpiuose: KAS buvo atsimenu, o vat KADA – niekaip): Justui vakarais jau sekame pasakas!

Tai yra, su knygelėmis mes draugaujame jau labai labai seniai – nuo pat tada, kuomet Justukas pradėjo sėdėti ir valgyti papildomą maistą. Kadangi vaikas jis buvo tikrai ne iš valgiųjų, sutikdavo prasižioti tik tuomet, kai išsidėliodavom aplink visą krūvą knygų ir vieną po kitos jas „skaitydavom“. Iš pradžių tas mūsų skaitymas apsiribodavo tik paveiksliukų komentavimu ir trumpų istorijų kūrimu (vientisa istorija niekaip negalėdavo gautis, nes skaitydavom taip, kaip mums išeidavo: tai nuo knygelės pradžios, tai nuo galo, tai nuo vidurio...). Vėliau vieną istoriją – apie vilką ir tris paršiukus - man vis tik pavyko papasakoti taip, kaip ji ir turi būti papasakota.
O sekti pasakas prieš miegą pradėjau tik dabar. Pradėjau vėlgi nuo tos pačios paršiukų pasakos, kad Justukas suprastų, apie ką čia kalba. Tikriausiai dėl tų visų pašalinių garsų (kaip vilkas pučia namelį, beldžiasi paršiukams į duris, kaip paršiukai krato galvytę „ne ne ne, neįsileisim) šita pasakėlė mums labai patinka. Jau po kelių tokių vakarų man pasidarė labai smagu eiti migdyti Justą: vos tik atsiguldavom į lovą, Justas iš karto pradėdavo kriuksėti. Jeigu aš nereaguodavau, pradėdavo pūsti orą (atseit, vilkas namelį pučia) – žodžiu darydavo viską, kad tik aš suprasčiau, jog atėjo laikas pasakai apie paršiukus.

O vat užvakar sugalvojau, kad jau reiktų išbandyti ir naują pasaką – iki šiol dar negirdėtą. Pasirinkau mano mėgiamą Auksaplaukę su jos trim meškinais. Vėlgi, dėl to, kad ją galima ypatingai vaizdingai papasakoti, nes ten ir meškiuko kėdutė lūžta, ir meškiukas verkia, nes mergytė jo visą košytę suvalgė, ir mergytė užmiega mažoje lovytėje... Žodžiu, labai tokia gyvenimiška istorija. Ir ką jūs sau pasakysit? Kitą dieną, kai jau ruošėm Justą miegui (t.y. vilkom jam pižamą), aš jo tarp kitko paklausiau: „Ar norėsi pasakos apie meškinus?“, ir buvau baisiausiai nustebus, kad mums atsigulus Justas ne kriuksėjo kaip paprastai, o rankutėm tarsi letenom tepeno sau per pilvuką ir sakė „Šlep šlep“ (pas mus taip meškinai vaikšto :) ). O kuomet sekdama priartėjau prie vietos, kur mergaitė renkasi lovytę, rodė į savo lovytę (nes aš pirmą kartą sekdama minėjau, kad meškiuko lovytė buvo tokia kaip jo) .Taigi, eilinį kartą įsitikinu, kad tai, jog sakoma, kad vaikai yra žymiai protingesni nei gali atrodyti sprendžiant vien pagal jų ūgį, yra visiška teisybė. Atrodo, ir žinau tai, ir vaikus auklėju pagal šį principą... Bet vis tiek kažkaip eilinį kartą nustebu tuo vėl ir vėl įsitikindama. Nu bet ir nenustebk, kad geras: mažas žmogutis vos kelis pačius paprasčiausius žodžius dar teištaria, o vat klausytis gali ilgiausių istorijų! Ir ne tik klausosi, bet ir atsimena jas kuo puikiausiai!

Tiesa... Dar vienas įdomus faktas: taip jau sutapo, kad būtent tuo metu, kai Justui pradėjau sekti pasakas, Pauliukas pareiškė, kad jam vakarinių skaitymų nebereikia. Nu va - o visi sakė, kad turbūt seksiu jam iki universiteto! :). Šiaip... keistas jausmas. Tarsi pirmasis ženklas, kad vaikas jau suaugo.

"Vai, koks storas pomidoras"

Literatūra teigia, kad mamų dainos labai skatina vaikų vystimąsi, juos visaip kaip ramina ir taip toliau. Todėl aš labai daug dainuoju. Ne tik dėlto, kad tikiu, jog tai labai gerai vaikams, bet ir dėl to, kad man labai patinka. Įdomiausia, kad turiu įtarimą, kad gal tai ne taip jau labai patinka mano vaikams:).

Pavyzdžiui, kai migdydavau Justuką, išdainuodavau šimtus dainų, kol jis teigdavosi užmigti. Kartais baigdavosi net tuo, kad girdėdavau, kaip Nerijus iš virtuvės juokiasi: „Ar jis dar nemiega? Jau aš, kitame kambary sėdėdamas, baigiu užmigt...“. O Justukas – niekaip. O kai sulaukęs metukų išmoko pasakyti „Ne“ purtydamas galvą, vos tik pradėjus man dainuoti, pakeldavo galvytę nuo pagalvės, įsmeigdavo į mane akis ir ryžtingai purtydavo galvą. Suprask: „Liaukis!“.

Su Juliuku panašiai. Dieną (jeigu vaikštau jį prisirišusi) galiu dainuoti kiek tinkama, tačiau kažkaip vakare aš jį migdau tyloje. Vieną vakarą, kai Juliukas jau buvo tik tik beužmingąs, sugalvojau, kad gal reiktų ir jam kokią lopšinę padainuoti, ir tyliai tyliai pradėjau. O, kaip aš pasigailėjau! Vaikas taip pašoko išsigandęs iš miegų, kad dar ir dabar man akyse stovi jo pilnos siaubo akys…

Tai vat ir išeina taip, kad migdau juos tiesiog šnypšdama: “Tšš…tšššš…”. Kaip sako viena mano draugė: “Gerai, kad taip pripratinai vaikus prie šnypštimo – galės vėliau gyvates į žmonas imti…”:).
Tiesa, jeigu kam kiltų klausimų, dainuoju aš gražiai – čia ne tame šuo pakąstas.

Tačiau šiandien ne apie tai. Šiandien noriu pasigirti, kad Justukas pradėjo „dainuoti“ pirmąją dainelę - V. Palčinskaitės „Vai, koks storas pomidoras“. Aišku, iš tikrųjų dainuoju tai aš, tačiau jis reikiamoje vietoje parodo sau į skruostukus, pamosuoja rankutėmis kaip saulutė, pabarbena pirštukais kaip lietutis. Ir vis reikalauja kartoti ir kartoti tą dainelę.

O tekstas tai labai paprastutis:

POMIDORAS

Vai, koks storas,
Vai, koks storas
Raudonskruostis pomidoras!
Jam saulutė
Veidus dažė,
O lietutis gerti nešė.
Ei, nelieskit
Jo daržely,
Jis, ko gero,
Plyšti gali.