Pirmą kartą gyvenime siunčiausi prekes iš užsienio, kurias užsisakiau internetu. Tokį net savotišką „tyrimą“ atlikau: siunčiausi iš amerikietiškosios ir britiškosios „Amazon‘ių“, nes labai jau norėjau pasižiūrėti, kurios siuntimas į LT kainuoja pigiau (tarp kitko, konkrečiai mano atveju, paaiškėjo, kad pigiau siųstis iš JAV – buvau labai tuo nustebusi).
Buvau užsisakiusi knygas. Tiesą pasakius, norėjau atsiųsti tik vieną knygą, kurią savo blog‘e buvo rekomendavusi Austėja, tačiau negi būčiau stengusis perkąsti visą užsakinėjimo internetu procesą dėl vienos knygos? Prie progos prigriebiau ir dar keletą tos pačios autorės knygų.
Ir jos man taip visos buvo į temą! Žodžiu, jeigu trumpai, visose knygose karaliauja tas pats pagrindinis veikėjas - mažas meškėnas,. Pirmojoje knygelėje „The kissing hand“ jis ruošiasi pradėti lankyti darželį, ir labai dėl to nerimauja. Antroje „A kiss goodbye“ knygutėje meškėnas labai pyksta, nes tėvai nusprendė išsikraustyti, ir jis turi palikti visus savo draugus bei įprastas žaidimų vietas ir keltis su visa šeima į naują vietą. Na o trečioje „A pocket full of kisses“ meškėnas yra pasiryžęs padaryti bet ką, kad tik mama sugrąžintų brolį atgal iš kur paėmė. Taigi, trys stresinės situacijos, su kuriomis meškutis privalo susidoroti. Ir tai jam, su supratingos mamos pagalba, kuo puikiausiai pavyksta! Nerealiai gražios knygelės, kurios man taip labai patiko, kad planuoju dar jų užsisakyti – tai yra puiki dovana tiems tėveliams, kurių vaikų laukia panašūs gyvenimo iššūkiai.
Na o kadangi pradėjau čia kalbėti apie knygas, noriu užfiksuoti vieną datą ir faktą (čia labiau sau noriu pažymėti, nes labai aš jau painiojuosi laikotarpiuose: KAS buvo atsimenu, o vat KADA – niekaip): Justui vakarais jau sekame pasakas!
Tai yra, su knygelėmis mes draugaujame jau labai labai seniai – nuo pat tada, kuomet Justukas pradėjo sėdėti ir valgyti papildomą maistą. Kadangi vaikas jis buvo tikrai ne iš valgiųjų, sutikdavo prasižioti tik tuomet, kai išsidėliodavom aplink visą krūvą knygų ir vieną po kitos jas „skaitydavom“. Iš pradžių tas mūsų skaitymas apsiribodavo tik paveiksliukų komentavimu ir trumpų istorijų kūrimu (vientisa istorija niekaip negalėdavo gautis, nes skaitydavom taip, kaip mums išeidavo: tai nuo knygelės pradžios, tai nuo galo, tai nuo vidurio...). Vėliau vieną istoriją – apie vilką ir tris paršiukus - man vis tik pavyko papasakoti taip, kaip ji ir turi būti papasakota.
O sekti pasakas prieš miegą pradėjau tik dabar. Pradėjau vėlgi nuo tos pačios paršiukų pasakos, kad Justukas suprastų, apie ką čia kalba. Tikriausiai dėl tų visų pašalinių garsų (kaip vilkas pučia namelį, beldžiasi paršiukams į duris, kaip paršiukai krato galvytę „ne ne ne, neįsileisim) šita pasakėlė mums labai patinka. Jau po kelių tokių vakarų man pasidarė labai smagu eiti migdyti Justą: vos tik atsiguldavom į lovą, Justas iš karto pradėdavo kriuksėti. Jeigu aš nereaguodavau, pradėdavo pūsti orą (atseit, vilkas namelį pučia) – žodžiu darydavo viską, kad tik aš suprasčiau, jog atėjo laikas pasakai apie paršiukus.
O vat užvakar sugalvojau, kad jau reiktų išbandyti ir naują pasaką – iki šiol dar negirdėtą. Pasirinkau mano mėgiamą Auksaplaukę su jos trim meškinais. Vėlgi, dėl to, kad ją galima ypatingai vaizdingai papasakoti, nes ten ir meškiuko kėdutė lūžta, ir meškiukas verkia, nes mergytė jo visą košytę suvalgė, ir mergytė užmiega mažoje lovytėje... Žodžiu, labai tokia gyvenimiška istorija. Ir ką jūs sau pasakysit? Kitą dieną, kai jau ruošėm Justą miegui (t.y. vilkom jam pižamą), aš jo tarp kitko paklausiau: „Ar norėsi pasakos apie meškinus?“, ir buvau baisiausiai nustebus, kad mums atsigulus Justas ne kriuksėjo kaip paprastai, o rankutėm tarsi letenom tepeno sau per pilvuką ir sakė „Šlep šlep“ (pas mus taip meškinai vaikšto :) ). O kuomet sekdama priartėjau prie vietos, kur mergaitė renkasi lovytę, rodė į savo lovytę (nes aš pirmą kartą sekdama minėjau, kad meškiuko lovytė buvo tokia kaip jo) .Taigi, eilinį kartą įsitikinu, kad tai, jog sakoma, kad vaikai yra žymiai protingesni nei gali atrodyti sprendžiant vien pagal jų ūgį, yra visiška teisybė. Atrodo, ir žinau tai, ir vaikus auklėju pagal šį principą... Bet vis tiek kažkaip eilinį kartą nustebu tuo vėl ir vėl įsitikindama. Nu bet ir nenustebk, kad geras: mažas žmogutis vos kelis pačius paprasčiausius žodžius dar teištaria, o vat klausytis gali ilgiausių istorijų! Ir ne tik klausosi, bet ir atsimena jas kuo puikiausiai!
Buvau užsisakiusi knygas. Tiesą pasakius, norėjau atsiųsti tik vieną knygą, kurią savo blog‘e buvo rekomendavusi Austėja, tačiau negi būčiau stengusis perkąsti visą užsakinėjimo internetu procesą dėl vienos knygos? Prie progos prigriebiau ir dar keletą tos pačios autorės knygų.
Ir jos man taip visos buvo į temą! Žodžiu, jeigu trumpai, visose knygose karaliauja tas pats pagrindinis veikėjas - mažas meškėnas,. Pirmojoje knygelėje „The kissing hand“ jis ruošiasi pradėti lankyti darželį, ir labai dėl to nerimauja. Antroje „A kiss goodbye“ knygutėje meškėnas labai pyksta, nes tėvai nusprendė išsikraustyti, ir jis turi palikti visus savo draugus bei įprastas žaidimų vietas ir keltis su visa šeima į naują vietą. Na o trečioje „A pocket full of kisses“ meškėnas yra pasiryžęs padaryti bet ką, kad tik mama sugrąžintų brolį atgal iš kur paėmė. Taigi, trys stresinės situacijos, su kuriomis meškutis privalo susidoroti. Ir tai jam, su supratingos mamos pagalba, kuo puikiausiai pavyksta! Nerealiai gražios knygelės, kurios man taip labai patiko, kad planuoju dar jų užsisakyti – tai yra puiki dovana tiems tėveliams, kurių vaikų laukia panašūs gyvenimo iššūkiai.
Na o kadangi pradėjau čia kalbėti apie knygas, noriu užfiksuoti vieną datą ir faktą (čia labiau sau noriu pažymėti, nes labai aš jau painiojuosi laikotarpiuose: KAS buvo atsimenu, o vat KADA – niekaip): Justui vakarais jau sekame pasakas!
Tai yra, su knygelėmis mes draugaujame jau labai labai seniai – nuo pat tada, kuomet Justukas pradėjo sėdėti ir valgyti papildomą maistą. Kadangi vaikas jis buvo tikrai ne iš valgiųjų, sutikdavo prasižioti tik tuomet, kai išsidėliodavom aplink visą krūvą knygų ir vieną po kitos jas „skaitydavom“. Iš pradžių tas mūsų skaitymas apsiribodavo tik paveiksliukų komentavimu ir trumpų istorijų kūrimu (vientisa istorija niekaip negalėdavo gautis, nes skaitydavom taip, kaip mums išeidavo: tai nuo knygelės pradžios, tai nuo galo, tai nuo vidurio...). Vėliau vieną istoriją – apie vilką ir tris paršiukus - man vis tik pavyko papasakoti taip, kaip ji ir turi būti papasakota.
O sekti pasakas prieš miegą pradėjau tik dabar. Pradėjau vėlgi nuo tos pačios paršiukų pasakos, kad Justukas suprastų, apie ką čia kalba. Tikriausiai dėl tų visų pašalinių garsų (kaip vilkas pučia namelį, beldžiasi paršiukams į duris, kaip paršiukai krato galvytę „ne ne ne, neįsileisim) šita pasakėlė mums labai patinka. Jau po kelių tokių vakarų man pasidarė labai smagu eiti migdyti Justą: vos tik atsiguldavom į lovą, Justas iš karto pradėdavo kriuksėti. Jeigu aš nereaguodavau, pradėdavo pūsti orą (atseit, vilkas namelį pučia) – žodžiu darydavo viską, kad tik aš suprasčiau, jog atėjo laikas pasakai apie paršiukus.
O vat užvakar sugalvojau, kad jau reiktų išbandyti ir naują pasaką – iki šiol dar negirdėtą. Pasirinkau mano mėgiamą Auksaplaukę su jos trim meškinais. Vėlgi, dėl to, kad ją galima ypatingai vaizdingai papasakoti, nes ten ir meškiuko kėdutė lūžta, ir meškiukas verkia, nes mergytė jo visą košytę suvalgė, ir mergytė užmiega mažoje lovytėje... Žodžiu, labai tokia gyvenimiška istorija. Ir ką jūs sau pasakysit? Kitą dieną, kai jau ruošėm Justą miegui (t.y. vilkom jam pižamą), aš jo tarp kitko paklausiau: „Ar norėsi pasakos apie meškinus?“, ir buvau baisiausiai nustebus, kad mums atsigulus Justas ne kriuksėjo kaip paprastai, o rankutėm tarsi letenom tepeno sau per pilvuką ir sakė „Šlep šlep“ (pas mus taip meškinai vaikšto :) ). O kuomet sekdama priartėjau prie vietos, kur mergaitė renkasi lovytę, rodė į savo lovytę (nes aš pirmą kartą sekdama minėjau, kad meškiuko lovytė buvo tokia kaip jo) .Taigi, eilinį kartą įsitikinu, kad tai, jog sakoma, kad vaikai yra žymiai protingesni nei gali atrodyti sprendžiant vien pagal jų ūgį, yra visiška teisybė. Atrodo, ir žinau tai, ir vaikus auklėju pagal šį principą... Bet vis tiek kažkaip eilinį kartą nustebu tuo vėl ir vėl įsitikindama. Nu bet ir nenustebk, kad geras: mažas žmogutis vos kelis pačius paprasčiausius žodžius dar teištaria, o vat klausytis gali ilgiausių istorijų! Ir ne tik klausosi, bet ir atsimena jas kuo puikiausiai!
Tiesa... Dar vienas įdomus faktas: taip jau sutapo, kad būtent tuo metu, kai Justui pradėjau sekti pasakas, Pauliukas pareiškė, kad jam vakarinių skaitymų nebereikia. Nu va - o visi sakė, kad turbūt seksiu jam iki universiteto! :). Šiaip... keistas jausmas. Tarsi pirmasis ženklas, kad vaikas jau suaugo.
Tikrai keistas jausmas, kai vaikas nebenori, kad sektų pasakas. Bet turbūt meilė knygoms ir noras jas skaityti išlieka :)
AtsakytiPanaikintiRima, tai vat kad ir ne... Čia dar didesnis keistas jausmas. Iki dešimties metų kiekvieną vakarą skaitėme kartu, aš tiesiog riju knygas, o vat Pauliui... nepasakyčiau, kad jų trūksta. Tiesa, jis skaito mokslinius žurnalus (iliustruotą mokslą, nacionalinę geografiją) bei įvairius straipsnius internete. Bet vat knygų į rankas nelabai ima.
AtsakytiPanaikinti