Karnavalinių kaukių dėžutė

Prie blog‘o paskutiniu metu prisėdu vis rečiau. Taip yra ir dėl to, kad Nerijus vėl komandiruotėj, o aš viena su vaikais. Ir dėl to, kad du mažiukai įsigudrino miegoti pasikeisdami t.y. vienas atsikelia, o kitas nueina miegoti, o tada susikeičia vietomis. Bet labiausiai dėl to, kad dabar TIEEEK daug visko vyksta: ruošiamės krikštynoms, atradus laisvą minutėlę vis „scrapbookinu“ prisiminimų albumą (įtariu, kad tikrai nebaigsiu iki vasario, bet stengiuosi), o ir Kalėdų metas jau artėja... Taigi, vienas projektukas veja kita – nėra kada net atsikvėpti.

Tačiau vat prieš kelias dienas parkeliavo iš Amerikos siunta su dar keliom gėrybėm (taip taip, kai jau išsiaiškinau, kaip ta sistema veikia, tai vis atrandu ir atrandu, ką čia dar gero parsisiuntus iš už jūrų marių). Šį kartą buvau užtaikius ant karnavalinių kaukių išpardavimo iš http://www.disneystore.com/, ir užsakiau Mikės Pūkuotuko aprangą (neklauskit, kam ji man reikalinga :) ), ir būtent ji dabar ir pasiekė mane. Taip jau išėjo, kad tuo metu, kai nekantraudama pamatyti draskiau kaukės įpakavimą, plepėjau telefonu su Gražinute. Kadangi kaukę užsakinėjau trijų metų vaikui (tikėdamasi ją užvilkti Justui kitais metais), o Gražinutės Saulutė neužilgo ir bus trijų metų vaikas, jos iš karto pasiteiravau, ar Saulutė nepageidautų būti Mike Pūkuotuku per Naujuosius Metus. Gražinutė, aišku, apie tai dar nebuvo pagalvojus, todėl tik juokais mestelėjo: „Įdėk į blog‘ą, pažiūrėsiu!“. Juokas juokais, tačiau Kalėdos jau ant nosies, darželiniai-mokykliniai karnavalai – taip pat, tad kodėl gi nepakalbėjus apie kaukes ir karnavalinius rūbus?

Nuo to meto, kai Paulius pradėjo lankyti darželį, Kalėdos man visada asocijuodavosi su kalėdinių kaukių stresu. Ir tikrai ne todėl, kad aš nemoku siūti (nors tas irgi tiesa), nes paprastai išsiverčiu ir be to. Ir tikrai ne todėl, kad nemėgčiau karnavalų – ooo, tiesiog dievinu kurti personažus. Tačiau esmė yra tame, kad paprastai apie faktą, jog reikia vaiką aprengti tam tikru veikėju, aš sužinodavau ryškiai per vėlai. Jeigu iš vis sužinodavau. Nes pavyzdžiui, vieną kartą buvo tokia situacija, kad nuvažiavome visi į Pauliaus koncertą Lietuvos Vaikų ir Jaunimo Centre. Prieš tai Pauliaus kelis kartus klausiau, kokia turi būti jo apranga, ir mane jis patikino, kad tikrai nei jokia neypatinga – tiesiog reikia pasipuošti. Nu ir ką jūs sau galvojat? Ateinam mes į koncertą, o ten visi vaikai – bitutėm ir drugeliais skraido. O maniškis tai tik šiaip gražiai pasipuošęs. Pamatė Paulius vaikus, persimainė, atsisuko į mane ir sako: „Oi, aš tikrai pamiršau – reikėjo bitute apsirengti...“. Lyg tai aš pati jau nebūčiau susiprotėjusi. Gerai, dar, kad ta jo apranga buvo geltona (t.y. kelnės ir geltonas golfas), tai tik suriškau jam dvi kaseles ant galvos ir pasakiau: „Va matai, jau tu ir bitute – skrisk į sceną!”.

Kitą kartą buvo taip, kad jau guldant Paulių miegoti jis man lyg tarp kitko pasakė: „Rytoj aš ežiuku turiu būti...“. Gavau mesti į šalį visus savo pasiruošimus egzaminui ir pusę nakties siuvau spygliukus ant kepurės...

Aišku, konkrečiai šiais dviem atvejais, buvo tiek Pauliaus, tiek mano kaltė, tačiau ir kitais atvejais, kuomet aš sužinodavau apie veikėją atseit laiku, tas likęs laikas kaukės ruošimui man būdavo ryškiai per trumpas (juk Kalėdos, reikalų šiuo laikotarpiu niekada netrūksta), kad galėčiau atsidėti šiam reikalui be streso. Už tai dabar galvoju, kad mažiukų vaikų karnavalams darželiuose ir mokyklose esu su kaupu pasiruošus – spintoje stovi atskira dėžė būtent šiam reikalui. Nuomos punkto gal dar negalėčiau atidaryti, tačiau sukurpti mini spektaklį – laisvai!

Šią dėžę aš paprastai prisimenu tik prieš Kalėdas, tačiau kiekvieną kartą pamačius, kiek ji džiaugsmo sukelia vaikams, pagalvoju, kad galėčiau ją išsitraukti ir dažniau. Ir vat dabar – užteko vieną kartą parodyti, kokios gėrybos suslėptos toje dėžėje Justui, ir dabar nebegaliu atsiginti – vis sugalvojęs eina prie spintos, rodo man į dėžę joje ir savo kalba bando pasakyti, kad nukelčiau. O tada prasideda pats smagumas: traukiam vieną kaukę po kitos, matuojamės ir rodom visokias grimasas. Dar kartais išsitraukiam mano dažus, piešiam ūsus, nosytes (aš jam, jis - man).

Taigi, kokių gi kaukių galima atrasti manojoje dėžutėje?

Pradedam knistis nuo pat apačios, t.y. nuo pačių mažutėliausių.
Pirmaisiais metais Paulius darželyje buvo Kiškiu. Man be galo pasisisekė, nes į Vilnių atvažiavo mano mamos draugė su savo broliene, kuri be kita ko, buvo mano darbų mokytoja. Ji jau buvo girdėjusi, kad mano sūnus turi būti kiškiu, o aš stresuoju, nes nemoku kepurės pasiūti, tad mano dideliam džiaugsmui, pasiuvo ne tik kepurytę, bet ir kelnytes su liemene. Turiu pasakyt, kad šis kiškutis nuo to meto, kai apsigyveno pas mus, atšoko jau ne vieno vaiko Naujametinėje šventeje.
Kiti metai – nykštukų metai. Čia irgi labai pasisekė, nes kaip tik prieš Kalėdas viešėjau pas tėvus, ir įkalbėjau mamą pasiūti nykštuko apsiaustėlį ir kelnytes (o ji tai tikrai labai dailiai siūti moka). Oi, kiek jau šita apranga Kalėdų senelių matė... Juk visiems mažiems berniukams tenka būti nykštukais, tai ir keliauja šitas mažas nykštukas tai pas vieną, tai pas kitą draugę kiekvienais metais.
Ežiukas – čia iš tikrųjų buvo ne Kalėdinei, o Rudenėlio šventei. Dabar papasakosiu, kaip aš siuvau šią kepurę, nes aš nors siūti nemoku, fantazijos tai tikrai nestokoju. Žodžiu, kai Paulius naktį man pasakė, kad jis turi būti ežiuku, iš karto atmečiau tą idėją, kad galėčiau pasiūti kepurę. Todėl tiesiog nuėjau, paėmiau vieną iš Pauliaus kepurių (kuri ganėtinai gerai buvo prigludusi prie galvos), ir apsiuvau ją juodu audeklu. O tada iš kartono prisikarpiau tokių tūtelių, kiekvieną ją atskirai apsiūdavau juodu audeklu, ir siuvau spygliuką prie kepurės – nieko įmantraus. Dar turėjau prisirinkusi rudeninių lapų, tai ir juos tarp spygliukų sukaišiojau. Lapais papuošiau ir juodą apsiaustą (buvo likęs nuo koncerto, kuriame Paulius turėjo vaidinti Pingviną), tik ant apsiausto spygliukų jau nesiuvau - tiek kantrybės nebeturėjau. Aš planavau, kad po šventės spygliukus nuardysiu, ir kepurę vėl atlaisvinsiu, tačiau tie spygliukai tiek man surijo laiko, kad paskui niekaip ranka nekilo juos ardyti. Taip ir liko Pauliaus viena geriausių to meto kepurių „palaidota“ ir pasmerkta visą gyvenimą būti su spygliukais.
Peliukas – šį kostiumą Paulius vilkėjo būdamas berods antrokas. Ir tai vienintelė kaukė, kurią bandžiau siūti ne rankomis, o siuvimo mašina. Sakau „bandžiau“, nes vos įpusėjusi sulaužiau adatą, ir tada jau viską baigiau kaip įprastai – rankomis. Tačiau Peliukas tikrai įmantrus – turi ne tik apykaklę, bet ir tokius rankogaliukus iš kailio, apsiaustą, kelnytes, kepurytę... žodžiu, jau toks komplektas labai geras. O geras todėl, kad jo idėją pasivogiau iš kaukių salono. Nuėjau ten su mintim, kad gal jie turėtų peliukų. Ir jie turėjo! Tikrai nerealių. Tačiau kaina... Paskaičiavau, kad tas mokyklinis karnavalas (kaukė+vaišės+kalėdų senelis+dovanos) man kainuotų bemaž tiek, kiek vestuvių balius. Ir pagailėjau. Todėl tik pasižiūrėjau, kaip maždaug tie peliukai atrodo, ir grįžau darbuotis. Tačiau Paulius kaip didžiavosi manimi! Vos nuėjęs į mokyklą, jis iš karto mokytojai pasigyrė: „O man kaukę tai mamytė pasiuvo. Pati!” Dar galima greitai pavirsti: Katyte, Hariu Poteriu (tiesa, turiu tik apsiaustą, kuris liko nuo ežiuko, ir kaklaraištį, nes akinius Paulius pametė), Baltąja Meška, kuo nors, kas yra Rudas arba Geltonas (vienais metais Paulius vaidino Geltoną spalvą, o rudi rūbai berods turėtų priklausyti piratui, bet su jais galima bet ką vaidinti). O va dabar dar turėsiu Mikę Pūkuotuką. Nes jis „ant išpardavimo“ buvo.

Taigi, Gražinute, jeigu tavo Saulutė norėtų patapti storašikniuku meškiuku, duok žinoti. Matai, koks Justas laimingas, šią kaukę užsidėjęs?! :)