Gigibloks: idėja dovanoms ar vaikų vakarėliams

Jeigu vakar arba šiandien ryte (na, taip jau labai smarkiai ryte) būtumėt užsukę pas mus, išvystumėt tokį vaizdelį: Julių miegantį iš kartotinių plytų pasistatytoje lovoje. Iš pradžių galvojau, kad jis juokauja, sakydamas jog miegos ant žemės susiklojęs čiužinius ir kaldras, tačiau iš ryto nusileidusi į virtuvę, supratau, kad tas vaikas niekada nejuokauja rimtais dalykais. Ir visada laikosi užsibrėžto tikslo.

Apie šias kartonines mega plytas nusprendžiau parašyti tikrai ne todėl, kad galvoju, jog nepaprastai gera idėja yra tokiu būdu migdyti vaikus – ne, tikrai, taip negalvoju:). Ir Juliui leisiu miegoti tokioje „lovoje“ tik savaitgaliais. Tačiau tos plytos tikrai nepaprastai gerai sugeba užimti vaikus. Ilgam. Todėl verta apie jas pasidalinti. 

Ar esate kada pastebėję, jog vaikai labai mielai žaidžia su paprasčiausiom dėžėm? Paskutinį kartą tuo įsitikinau per savo draugės Rimos sūnaus Nagliuko -2ąjį gimtadienį. Pati pati geriausia užduotis (net mano 8-mečiams drambliukams) buvo jos sukonstruota lobių dėžė. Aišku, lobiai labai greitai buvo išsidalinti, o tuomet jau dėžė „atidirbo“. Iš pradžių mes su Nerijum juokais prašėme žaisti taip, kad ji nesuplyštų (už savaitės laukė mūsų Laurynuko gimtadienis, tad labai greitai sumetėm planą, kad šitiek ilgai lobiams konstruota dėžė galėtų kuo sėkmingiausiai ir mūsų gimtadienį atlaikyti), tačiau mūsų planas nepavyko: iki gimtadienio pabaigos iš dėžės liko tik skuteliai. 

Šias kartonines plytas gavome dovanų. Ir pamačius, kaip vaikai įninka žaisti tiek su plytomis, tiek pačia plytų dėže, tą gimtadieninę lobių dėžę vėl prisiminiau. Ir iš karto pradėjo suktis aibė idėjų, kurias galėčiau šių plytų pagalba įgyvendinti gimtadienių metu:

• Tai galėtų būti puiki lobių arba prizų slėptuvė. Dar nežinau, kaip tiksliai tai organizuočiau, bet variantų tikrai yra daug. Per sekantį gimtadienį išbandysiu, ir pasidalinsiu; 
• Angry Birds gimtadienio metu (geras, pasirodo, šito gimtadienio nesu aprašiusi!) būtumėm galėję sukonstruoti nerealią sieną paukštukams ir paršiukams susodinti, kuriuos vaikai galėtų iššaudyti (buvau turėjus tokią idėją, bet būtent dėl to, kad greitai nesugalvojau būdo sienai sukonstruoti, tą idėją atmečiau); 
• Lego gimtadieniui (nesuprantu, kaip ir šitą gimadienį blog'e praleidau...) galėjau vaikams duoti užduoti sustatyti lego pilį (nes pačios kaladėlės savo forma primena milžiniškas lego detales)
• Be jokios abejonės, iš jos galima padaryti superinę tvirtovę bet kokiam riterių ar princesių gimtadieniui

Ir taip toliau... 

Bet pradėkim šiek tiek iš pradžių, kaip mums su jom sekėsi.

Visų pirma, buvo reikalų šiek tiek tas kaladėles susikonstruoti. Nes tu gauni ne gatavas kaladėlęs, o krūvą kartono lakštų, kuriuos turi išlankstyti. Iš instrukcijos nė velnio man nebuvo aišku, kaip ir prie ko ten ką jungti, tačiau labai greitai įsikirtau į sistemą, ir tapau tikra profesionale: mano darbas buvo sudėlioti pačią formą, o vaikai paskui ją užbaigdavo, sukaišiodami viską, kur reikia. Oi, užtrukome tikrai ilgai. Ir iš pradžių, žinodama, kiek ilgai galima išlaikyti vaikų, bent jau savųjų, dėmesį, net neabejojau, kad ilgainiui lankstyti liksiu pati sau viena. Tačiau buvau maloniai nustebinta: Justas prisidėjo iki pat paskutinės kaladėlės.

 

Tuomet pradėjome svarstyti, ką gi veiksime. „Žinau!” – sakau entuziastingai. “Pasistatysime teatrą“. Justas pažiūrėjo į mane piktu žvilgsniu: „Kokį dar teatrą? Tikrai ne! Statysime užtvaras. Kad mes šaudytis galėtumėm“.

Na, kaip jau supratatote iš pradžių, plytoms teko laimė pabūti ne tik užtvaromis. Julius buvo pasistatęs parduotuvę (neilgam, nes vis tas viršus sulūždavo). 

Tuomet apkasus (Laurynas irgi vis demonstruodavo, kaip jis moka nesugriaudamas pro apačią įlįsti). 

Galiausiai – lovą.

Mes šias plytas gavome dovanų, tačiau jeigu ir Jūs pagalvojote, kad tai puiki dovana vaikui (ypatingai, jeigu šeimoje auga keli vaikai) užsisakyti galima čia. Tiesa, iš pradžių aš labai baiminausi dėl vietos: turiu prisipažinti, bekonstruodama net galvojau, kad čia reikės jas „iškišti“, nes namie ir taip daug visokio turto, tačiau paaiškėjo, kad mano nuogastavimai nebuvo pagrįsti: tuo metu, kai vaikai jomis nežaidžia, jas kuo puikiausiai galima sukonstruoti į vieną eilę/sieną, ir jos tampa visiškai neerzinančios ir netrukdančios gyventi.

Vėl stabdome vestuvininkus. Bet nesėkmingai šį kartą

Šeštadienis buvo visiškai nenusisekęs. Na taip jau visiškai. Aišku, aš tikrai negalėčiau sakyti , kad VISKAS buvo blogai, nes gerų dalykų irgi buvo. Pavyzdžiui, geras dalykas buvo tai, kad būtent šeštadienį Justas išmoko važiuoti dviračiu. Tiesiog taip: užsisėdo, ir nuvažiavo. Dar būtent šį šeštadienį Justas pirmą kartą melžė karvę. Vienintelis iš mūsų, nes daugiau visi atsisakė. Aišku, ir jis gal nebūtų taip veržęsis bandyti, tačiau dėl to, kad mušėsi su Paulyte ir Juliumi, buvo nubaustas ir mūsų linksmybes kaimyno kieme galėjo tik stebėti nuo kiemo vartelių. Žinant tokias aplinkybes, nesunku suprasti, kad paklaustas, ar vis tik jau mokės gražiai žaisti su visais ir ar nenori pabandyti pamelžti karvę, labai greitai sumetė, kad tai yra puiki proga palikti namų kiemą ir visiems susitaikyti. Dar, geras dalykas buvo tas, kad aš vėl papildžiau arbatžolių atsargas. O vaikai vėl tradiciškai aplankė traktorių.

Ir vis tik, nepaisant tų visų gerų dalykų, kurie mums atsitiko tą šeštadienį, tai tikrai buvo prastas šeštadienis Kurtuvėnuose. Nes šeštadienis Kurtuvėnuose turi būti vestuvių, ir tuo pačiu saldainių, diena. O su vestuvėm tą dieną mums nesisekė tiesiog tragiškai. Ir ypatingai pikta dėl to, kad būtent šį savaitgalį mes tiesiog ypatingai jam ruošėmės:  su mamos duotais kaspinais išpuošėm virvę gatvės tvėrimui (naują virvę – ne tą, su kuria Grikių vedžiojam!), aš iššokau iš tradicinių trenigų ir apsirėdžiau kiek padoriau, net vaikai buvo nuprausti numazgoti ir gražiai aprengti... Et, teisybę žmonės sako: „Nėr lygybės anei teisybės šiam gyvenime“:).

Na, bet apie viską iš pradžių. Jau esu rašiusi, kad tėčio namas Kurtuvėnuose yra ypatingai strateginėje padėtyje: visi vykstantys į Kurtuvėnų bažnyčią arba žirgyną, arba svirną (kur labai gražu pasifotografuoti įvairiom progom) yra priversti pravažiuoti pro mūsų namus. Na, nebent norėtų dundėti žvyrkeliu, bet dažniausiai niekas nenori. Taigi, mūsų vaikai jau įpratę: jeigu tik svečiuojamės pas senelį, šeštadieniais budim prie kelio ir, pamatę išpuoštas mašinas, tveriam kelią vestuvininkams („lauktuvininkams“, kaip juos vadina Justas). Nerealaus smagumo pramoga! Prieš kelias savaites, kai savaitgalį  irgi leidome Kurtuvėnuose, gal kokius tris kilogramus saldainių taip į namus partempėme. O mes su Ineta dar ir du butelaičius gavome – turbūt vestuvininkams nepasitaikė „etatinių butelių prašytojų“ sutikti, tad mums įbrukoJ Ir būtent to sėkmingo ir smagaus šeštadienio paskatinta, nusprendžiau, kad užtenka į šitą reikalą žvelgti atmestinai. Ne dėl to, kad tikėjausi tokiu būdu pritraukti daugiau saldainių – ne, tikrai ne tame esmė buvo. Tiesiog, kartais žmogus jautiesi nelabai smagiai ir jaukiai: vestuvininkai važiuoja pasipuošę, išsičiustę, saldainius (ir ne bet kokius, o su jaunųjų nuotraukomis!) traukia iš kaspinėliais dekoruotų krepšelių... Toks visiškas kontrastas mums: kelią tveriam su nuo šuns atlikusia virve, saldainius renkame į uogoms skirtus krepšius, o patys atrodome taip, tarsi ką tik iš daržo būtumėm išlindę (na, paprastai taip ir būna, ką čia ir slėpti).

Taigi, nusprendžiau, kad šį kartą tikrai bus viskas kitaip. Ir, kaip jau minėjau, ne tik kaspinais dekoravome naują virvę, bet ir patys atseit "pasipuošėme". Stengėmės, noriu pasakyt. Ir šį kartą tikrai viskas buvo kitaip. Tik visai ne taip „kitaip“, kaip tikėjausi.

Išbėgę tverti kelio pirmosioms išpuoštoms mašinoms, gavome nusivilti – šie važiavo ne į vestuves, o į krikštynas. O iš šių saldainių neprašome. Na, jeigu ir prašytumėm... neturėtų gi.

Tuomet vieną mašinų koloną praleidome, nes iki pat paskutinio momento nežinojome, ar tas nudriskęs žolių kuokštas, besivelkantis iš po pirmosios mašinos, simbolizuoja vestuvių ar laidotuvių dieną. Ir kadangi kolona gatve judėjo ypatingai lėtai, nesinorėjo rizikuoti ir šokti į gatvę: apsirikimo atveju  būtų buvę ypatingai nesmagu.  Paskui paaiškėjo, kad ten vis tik buvo vestuvininkai - nuvažiavę prie ežero maudytis, ten pat išvydome ir tas pačias mašinas bei beslampinėjančius išsipuošusius vestuvių dalyvius.

Viena mašina nuo mūsų paspruko. Tyčia. Nežinau, kame čia jiems prikolas, nes kiti vestuvininkai tai atvirkščiai – džiaugiasi, kad kažkas jiems ruošia atrakcijas, kad yra kas pasveikina juos tokios didelės šventės proga – juk bet kokios tokios atrakcijos iš tiesų yra linksmos. Na, bet čia jau jų reikalas, jiems ir žinotis. Aš turiu savo asmeninę nuomonę, ką galvoju apie tokius žmonesJ

Sulaukėme ir dar vienos mašinų virtinės. Su šitais tai tikrai nebuvo įmanoma apsirikti: širdutė ant kapoto išpiešta, kaspinai nuo mašinų veidrodėlių tik teliuskuoja... Mūsų širdis džiaugsmu tik pasruvo – ot pasilinksminsim! Ir tikrai "pasilinksminom". Kaip niekad iki tol. Pirmoji iš kolonos sustabdyta mašina davė tris saldainius. Ir ženkliuką, su krepšinio paveiksliuku.  Kadangi pas mus vaikų ir krepšelių buvo daugiau nei gautų saldainių, ne visi vaikai ir gavo po saldainį į krepšelį. Antrosios mašinos vairuotojas visaip dievagojosi, kad joje važiuoja fotografas, ir kad saldainių jie neturį, tačiau paskui šiaip ne taip vieną saldainį sukrapštė. Neturėjo saldainių ir trečiojoje mašinoje, tačiau vietoj saldainių į Juliaus krepšelį įdėjo dešimt litų. Į Pauliaus saują dar keturis.  Buvo smagu matyti Juliaus išraišką, nes matėsi, kad vaikas visiškai sutrikęs ir nesupranta, kodėl dėdė vietoj saldainio deda kažkokį popierių.

Garbės žodis, dar tokio šeštadienio tai niekada nebuvo: pasipuošę, kalbas pasiruošę ir smagumui nusiteikę vaikai per visą dieną  gavo keturis saldainius (iš kurių, čia jau vėliau pamatėme, du su alkoholiu), vieną krepšinio ženkliuką ir keturiolika litų. Aš galiausiai tiek įpykau, kad mečiau visas virves ir išėjau krepšinio žiūrėt. Ir įdomiausia, kad tuo metu, kai jau niekas prie kelio nebetykojo, pro šalį važiavo dar viena vestuvių palyda. Kurie, turbūt, tik ir laukė, kad juos kas stabdytų, nes galiausiai, nesulaukę dėmesio, patys pravažiuodami vaikams metė kelias saujas saldainių.

Et, tikrai - ne „blizgučiuose“ laimė slypi – puošk nepuošęs virvės ar krepšelio, nes vis tiek viskas galų gale atsiremia tik į žmones, kuriuos sutinki savo kely: tokius, kurie moka džiaugtis smulkmenomis arba tokius, kuriems ir papuoštos virvės negelbės:)

Muilo burbulų fiesta

Šiaip, pagal savo natūrą aš esu plepė.

Na va, pagaliau ir sau tai pripažinau. Nes paprastai visus bandau įtikinti, kad visą vaikystę buvau visiška tylenė, o būdama suaugusi kalbos dovaną atgaunu tik tuomet, kai jaučiuosi saugi - t.y. artimųjų rate. Bet kuomet matau, kaip visi kvatoja, išgirdę tokius mano postringavimus ir aiškinimus, tai ir pati jau pradedu tuo nebetikėt.

Bet nors ir būdama plepi, iš tikrųjų paslaptis laikyti moku. O kartais galiu nešnekėti iš principo (oi, ką aš čia šneku – tai bene geriausiai įvaldyta mano savybė – turbūt net galėčiau kokio tylėjimo rekordo siekti. Aišku, prieš tai reiktų gerokai mane įpykinti, nes tylėti be tokio impulso kaip pyktis gal būtų kiek ir per sudėtinga). Dar pasitaiko, kad ko nors „nedasakau“. Tiesiog šiaip sau, dėl įdomumo. Pavyzdžiui, visai neseniai rašau Nerijui žinutę per skype: „Tu gal turi veržlių? Šešiolikinių?“. Aišku, gavus tokį klausimą, kiekvienam smalsu turbūt pasidarytų, kurių velnių tos veržlės reikalingos, todėl jis, vietoj to, kad tiesiog atsakytų į klausimą, atrašo: „O kam tau?“. Galvojat, varginčiausi plėstis ir pasakoti? O ne, ne mano stilius. Todėl ramiausiai atrašau: „Reikia“. Po kiek laiko dar pamatau, kad ir kažkokio glicerino, kuris parduodamas visai netoli Nerijaus darbovietės, trūksta, tad vėl rašau jam užklausimą: „O į Metalo gatvę ar galėtum nuvažiuoti ir nupirkti glicerino?“. Vėl jis man nei taip, nei ne, o tik „Kam tau?“. Ir vėl nieko nepeša, nes atgal pareina atsakymas: „Tam pat reikalui, kaip ir veržlės“.

Na, bet kai namie užkliuvo jam mano puodas su įtartinu skysčiu vonioj, teko pasipasakot, ką čia su tom veržlėm ir glicerinais gaminu.

O gaminau muilo burbulus. Atsiuntė draugė Rasa receptą (tiesą pasakius, jeigu prieš tai nebūčiau užmačiusi jos nuotraukų, tai receptu visai turbūt ir nebūčiau susidomėjusi – ot, pamanyk, reikia čia daug mokslo muilo burbulams pasigaminti!), tad ilgai nelaukusi ir puoliau visko virti:
- 2 litrai vandens (užvirinam jį pirmiausia);
- 0.5 litro citrininio Fairy skysčio indams plauti (jį atsargiai supilam, kad labai jau nesuputotų);
- 2.5 šaukšto cukraus (tokių su kaupu)
- 1 šaukštą kepimo miltelių;
- 50 g glicerino
Iš karto pasidariau ir gaudyklę. Ir, aišku, iš karto viską išbandėme su vaikais. Namie. Nes ne su mano kantrybe yra laukti, kada gi pagaliau lietus baigs lyti ir galėsime išeiti išbandyti visko lauke. Ir vat šitoje vietoje, taip sakant, išmokau dvi pamokas:
1. Yra beveik neįmanoma padaryti galingų burbulų kambaryje, kuriame žmogus vos ne vos apsisukti gali.
2. Linksmybės labai greitai pasibaigia, kuomet reikia vėliau išsikuopti kambarį. Prieš leidžiant burbulus galvojau: ot, baisus čia daiktas – na, šiek tiek pasipils vandens su indų plovikliu ant žemės – pamanykit, gi ne koks aliejus! Bet kuomet kambario grindys nuo to ploviklio išputojo ir atrodė, kad jau niekada nenusiplaus nuo grindų, nesvarbu, kiek kartų beskalaučiau, gailėjausi visą šį reikalą užvedusi.

O vat šiandien pagaliau sulaukėm tokio oro, kad galėjom šią atrakciją išbandyti lauke. Super duper nerealiai! Ir iš vis, sekmadienis buvo nerealus.

Jau iš vakaro nusprendėme, kad važiuosime į kaimą. Paprastai aš į kaimus nesiveržiu, bet šį kartą ši mintis idealiai derėjo su mano planais: visų pirma, norėjau išbandyti burbulus, visų antra, fotografijos kursuose gavome užduotį už savaitės pristatyti šimtą nuotraukų. Šimtą!!! Ir ne šiaip sau kokių, o techniškai tvarkingų ir fotografuotų skirtingose aplinkose. Iš kur gauti tiek tų skirtingų aplinkų?! Taigi, idėja praleisti dieną kaime man buvo kaip čia buvus – ir muilo burbulams paleisti, ir juos pafotografuoti. O Nerijus norėjo pagrybauti. Tai vat taip ir leidom dieną: jis grybauja, mes su vaikais leidžiam muilo burbulus. Jis su vaikais grybauja, aš – fotografuoju debesis ir pušis. Na, idealiau tiesiog ir nesugalvosi.

O burbulai iš tikrųjų gavosi fantastiški. Ko nepasakysi apie mano fotografijas. Bet vis tiek be galo didžiuojuos savim: per šiandien dieną nei karto nenaudojau „žaliojo“ fotoaparato mygtuko, valio! valio! valio!
Dar kartą ačiū Rasai už pasidalinimą nuoroda, ir, aišku, muilo burbulų recepto autorei

Migdymosi ypatumai. Žaidimas su virvelėmis

Pietūs yra bene smagiausia dienos dalis man. Ne tik todėl, kad užmigdžiusi vaikus pagaliau gaunu laiko sau, bet ir todėl, kad man be galo patinka mūsų migdymosi ritualas. Šiaip, net keista, nes būtent šios dalies baimindavausi labiausiai (ir prieš susilaukdama Juliuko, ir prieš apsispręsdama iš darželio kartu su Justu parsivesti ir Paulytę).

Tačiau dabar migdymosi ritualiai einasi taip sklandžiai, kad net nesitiki. Visų pirma, atėjus nustatytam laikui miegoti, aš tik pliaukštelėju rankomis ir sakau: "Vaikai! Metas pienui! Susirandam savo buteliukus!". Ir iš visų pakampių sulyg tais žodžiais ima plūsti vaikai, kiekvienas savo buteliuku nešinas:). Įdomiausia, kad pvz. Julius ir Paulina savo buteliukus kuo puikiausiai atskiria, nors šie ir beveik identiški - skiriasi tik atspalvis (vienas naujesnis, kitas senesnis). Sulaukę pašildyto pieno su medumi, visa trijulė skuodžia prie knygų lentynos, kur kiekvienas išsirenka po knygutę (arba dvi). Ir braukiam visi draugiškai į lovą.

Ir kaip man gražu būna žiūrėti, kai jie, visi trys sukritę, geria savo pieną ir klausosi pasakų! Tiesa, kiekvieną dieną būna ginčai, kieno gi knyga bus skaitoma pirmiausia, tačiau paskutiniu metu įvedėm gana gerą "rotaciją", tad visai neblogai susitariam tuo klausimu. O vaizdelis lovoje tuo metu atrodo maždaug taip (na, čia dar reikia įsivaizduoti mane dešinėje, nes aš irgi guliu su jais:) ):

O dar geresnis vaizdas būna, kai jie jau užmiega, nes net ir miegodami knygų iš rankų nepaleidžia (na, nebent aš, praeidama pro šalį, visas surenku).

Būtent šito knygų skaitymo metu pastebėjau, kad Juliukas labai mėgsta verti virveles. Gana keistas derinys knygos ir virvelės, tiesa? Tačiau tikrai, būtent taip ir buvo. Turime mes vieną tokią knygutę, kuri moko užsirišti batukus (Ineta Justukui yra dovanojusi). Vieną vakarą Justas ją išsitraukė, ir iš karto ji tapo to vakaro "vinimi": abu broliai paeiliui rišo batukus (na, ką ten rišo - tik varstė virveles) ir baisiausiai juokėsi, ypatingai, jeigu pavykdavo "priešininkui" pagauti virvelę iš kitos pusės. Nuo to vakaro ši knygelė kurį laiką buvo Juliaus mylimiausia: atėjus metui miegoti, jis rinkdavosi būtent ją.

Kita situacija, atkreipusi mano dėmesį į tai, kad Juliui labai patinka verti virveles į skylutes (o juk tai labai skatina smulkiąją motoriką) buvo Valentino dienos išvakarėse, kuomet darėme širdeles. Vat tą dieną nusprendžiau, kad šita situacija reikia pasinaudoti, ir iš karto sugalvojau pagaminti lavinantį žaidimą. Pati sugalvojau! Iš pradžių bais buvau savim patenkinta, tačiau vėliau perskaičius Eglės blog'e, kad ji tokio tipo žaidimą irgi yra gavusi dovanų (ir jis irgi yra rankų darbo!), supratau, kad ta mano idėja nėra tokia jau geniali, kaip kad man iš pradžių pasirodė. Bet kad jau buvau nusprendus apie šį savo atradimą parašyti blog'e, tai ir toliau to laikysiuos.

Žaidimo esmė labai paprasta, o pasigaminti jį man užtruko gal 10 minučių. Na, turbūt pagaminimo laikas nieko nenustebins, nes tas ir iš pačio rezultato matyti, bet prieš pradėdami iš manęs juoktis, turėkite omeny, kad tai turėjo būti tik laikinas variantas t.y. iki tol, kol prisiruošiu pagaminti gražesnį, patvaresnį, tvirtesnį ir visa kuo geresnį variantą. Bet juk žinote, kaip būna su tais "laikinais"... Gerai žmonės sako: "Nieko nėra pastovesnio už laikiną":). Taigi, supratusi, kad mums reikia lavinamo žaidimo su virvelėmis, aš tiesiog paėmiau baltą kartono lapą, ir su skylamušiu išmušiau daug skylučių - pro jas, be abejo, versime virvutę. O kad žaislas ne tik skatintų smulkiąją motoriką, bet dar ir lavintų, dar padariau štai ką:

1. Prie kiekvienos skylutės prirašiau po skaičių;

2. Aplink kiekvieną skylutę nupiešiau po geometrinę figūrą;

3. Geometrines figūras nuspalvinau skirtingom spalvom.

O žaisti galima be galo įvairiai. Pavyzdžiui, Julius tiesiog varsto virvelę. Justui duodu konkrečias užduotis: surišti visus trikampius, sujungti skaičius nuo vieno iki dešimt, sujungti skaičius pagal spalvas ir t.t. Ateityje galvoju duoti surinkti jau ne konkrečias figūras, o sekas (pvz. užrašyčiau jam ant lapelio seką trikampis-kvadratas-apskritimas, ir jis pagal schemą turėtų jas sujungti). Jeigu ir toliau mums taip sėkmingai eisis žaisti, galvoju, kad gal reikės panašų variantą padaryti ir su raidėmis, nes kol kas raidžių dar nelabai pažįstame.

Galbūt ir Jums ši idėja pasirodys naudinga :)

Stalo žaidimai patiems mažiausiems. Linksmoji karuselė

Nuėjus į parduotuves (ypatingai kokias nors išparduotuves, kur vežami žaislai iš vakarų Europos šalių su pažeistomis pakuotėmis arba visai be jų, pigūs, bet už tai be žaidimo taisyklių vertimo), aš labai dažnai pasimetu, kurie žaidimai verti dėmesio, kurie – nelabai. Tačiau jeigu žaidimas kainuoja ypatingai pigiai, dažnai surizikuoju įsigyti. Visko pasitaiko: kai kada žaidimas iš karto prigyja pas mus, kitais atvejais taip ir lieka gulėti užmestas kur nors spintoje.

Šiame įraše – apie vieną iš tų „sėkmingų“ pirkinių. Tiesa, kad jis „sėkmingas“ supratau tikrai ne iš karto – iš pradžių buvau įsitikinus, kad prie to žaidimo dar reikia „paaugti“, todėl, parsinešus iš parduotuvės, ramia širdimi užkėliau jį ant spintos. Gerai dar, kad atėjo kartą draugai su tokia „paaugusia“ mergaite: nukėliau aš ta proga tą žaidimą nuo spintos, ir staiga supratau, kad besistengdami „paaugti“ iki žaidimo, jau visai netrukus būtumėm jį ir „praaugę“. Vat, kaip būna, kai vadovaujiesi užrašais ant žaidimo pakuočių - atseit, tinka vaikams nuo trejų metų amžiaus :)

Gali būti, kad žaidžiame ne pagal originalias žaidimo taisykles, bet nesukame labai dėl to galvos.

Žaidimo susidedamos dalys yra šios:
• Karuselė, susidedanti iš mašinėlių/lėktuvėlių – paspaudus per vidurį, ji sukasi.
• Žaidimo pagrindo keturiuose kampuose yra keturios „parduotuvės“: ledų, pyragėlių, bananų ir slyvų. Į šias parduotuves reikia pridėti atitinkamų „prekių.
• Yra ir keturi smaližiai žmogeliukai, kurių tikslas kaip galima greičiau apsilankyti visose parduotuvėse ir paragauti visų skanumynų.
• Kauliukas - dviejuose jo briaunuose nupieštas karuselės ženklas, kituose - taškiukai nuo vieno iki keturių.Mes žaidžiame taip (ne visai pagal taisykles, bet daugiau/mažiau į tą pusę):
• Žaidimo pagrindo kampuose susistatome savo pasirinktus žmogeliukus;
• Pirmas žaidėjas paima kauliuką ir ridena. Kiek akių iškrenta – per tiek ir juda laikrodžio rodyklės judėjimo krytimi. Jeigu taip atsitinka, kad sustoja pačioje parduotuvėje, pasivaišina ten esančia produkcija (pasiima ten esantį žaidimo simbolį). Apsilankyti parduotuvėje galima ir kitu būdu: jeigu ridentant kauliuką iškrenta karuselės ženklas, žmogeliukas turi šokti į artimiausią mašinėlę/lėktuvėlį, karuselė yra įsukama ir žiūrima, prie kokios saldumynų parduotuvės žmogeliukas sustos ir kur jam teks apsilankyti.
• Du kartus vaišintis tais pačiais saldumynais negalima. Tikslas: kuo greičiau aplankyti visas parduotuves ir surinkti visų saldumynų simbolius.Žaidžiant ne tik smagiai leidžiamas laikas su vaikais, bet ir vaikai mokosi skaičiuoti (juk reikia ir suskaičiuoti iškritusias akis ant kauliuko, ir judėti nustatytą žingsnių skaičių), dirbti komandoje ir pagal taisykles.

Tiesa, šį žaidimą pagal taisykles žaidėme laaabai laabai seniai. Jeigu žaidžiame su Justu dviese, viskas būna super gražiai ir tvarkingai, tačiau dviese mes būname ne tiek ir dažnai. O jeigu žaidžiame visi... Gaunasi visiškas balaganas: vienas vaikas ridena kauliuką, kitas žiūrėk jau „ragauja“ kokius saldumynus, trečias šoka į traukinuką ir kaži kur sukasi... Žodžiu, kas ką nori, tas tą daro :).
Tačiau žaidimas vis tiek yra vienas einamiausių - tik apsisuk, jau žiūrėk ir traukia koks vaikas jį iš po stalo :)

Stalo žaidimai patiems mažiausiems. Loto

Jeigu man ryte kur nors prisireikia išeiti, žinau, kad teks atlaikyti Juliaus isterijos dozę. O juk tikrai pasitaiko žmogui karts nuo karto kur nors išeiti... Kadangi jis gerklę turi tikrai didelę (į mamą, į mamą:) ) ir nesiliauja rėkti tol, kol galutinai neįsitikina, kad aš TIKRAI išėjau, aš prisigalvoju visokių triukų, kad nors kiek sutrumpinti žviegimo laikotarpį. Pavyzdžiui, apsirengiu tais rūbais, kuriais planuoju kur nors eiti, jau iš karto atsikėlus ryte. Net batus, būna, kad pasiaunu. Jeigu iškeliauti turiu ne viena, o su Justuku, jį irgi suruošiu kaip įmanoma anksčiau. Ir JOKIAIS būdais nenaudoju jokių kodinių žodžių tokių, kaip: „Justai, važiuojam“, „Einam rengtis“ ir panašių. Nes jeigu po šių žodžių neseka kitas veiksmas – nėra atnešami Juliaus laukiniai rūbai – Julius rėks. Ir veršis ant rankų, taip neleisdamas rengtis.

Žinau, kad kai jau išeinu, jis iš karto nusiramina, todėl labai dėl to nepergyvenu, tačiau vakar, stebint, kiek daug energijos ir užsispyrimo jis turi, siekdamas savo tikslo, net graudu pasidarė. O buvo taip. Su Justu ruošėmės eiti į poliklinką, tad tikrai jokiu būdu neplanavau ten temptis ir Juliaus. Tačiau vos tik pradėjome mes ruoštis (nors ir ėmėmės visų saugumo priemonių), Julius iš karto suprato, kuo čia viskas kvepia ir pradėjo rėkti: "Aaaššš“ (čia jau, suprask, ir jis kartu eis). Ramiai pasakiau, kad šį kartą jis, deja, eiti negali, todėl liks namie ir žais su auklyte. Aišku, nesitikėjau, kad jis susitaikys su tokiu mano atsakymu, tad nei kiek nenustebau, kai jis nubėgo į kambarį ir pats iš lentynų atvilko visus savo daiktus: kelnes, megztinį ir batukus. Paprastai aš į tai tiesiog nekreipiu dėmesio, ir rengiu Justą toliau, bet šį kartą jis taip primygtinai reikalavo užmauti batukus, kad pagalvojau: "Et, na ir tegul užsimauna!". Ir apoviau. Tiesiai ant pižamos. Kad jūs matytumėt, kaip nušvito jo veidas... Čiupo Justuką už rankos ir linksmai žingsniuodamas uždainavo: „Ėėėėjam, ėėėjam“. Ech, vat šitoj vietoj ir suspaudė širdį: "Niekur tu, mažyli, iš tikrųjų neėėjsi... Netgi jeigu ir turi žieminius batukus ant kojų.".

O paskutiniu metu „ėėėjam“ mes su juo tikrai nedažnai kur. Na, į lauką ant kalno su rogėm einam, tačiau visas kitas vietas dėl nesibaigiančių ligų labai ribojam. Tačiau iš kitos pusės, kadangi daugiau sėdime namie, turime gerą progą išbandyti vis naujus ir naujus žaidimus. Ir vat būtent šitoje vietoje Julius mane tikrai nustebino - pasirodo, ir su pusantrų metukų vaiku galima jau kuo puikiausiai žaisti kai kuriuos, taip pasakysiu, rimtus žaidimus! Pagalvojau, kad visai ne pro šalį būtų pasidalinti tų žaidimų idėjomis ir su kitais. Šį kartą - apie LOTO.

Su Justu mes loto žaidimus pradėjome žaisti, kai jam suėjo šiek tiek daugiau nei du metukai, ir tuo metu man atrodė, kad tai be galo anksti. Kuomet pirmą kartą loto parodžiau Juliui, jam buvo ką tik suėję metai ir šeši mėnesiai. Aišku, turbūt didelę įtaką čia padarė tai, kad Julius stebėdavo, kaip loto žaidžia Justas, tačiau faktas yra tas, kad taisyklių ilgai aiškinti jam nereikėjo: aš parodydavau paveikslėlį - jis tokį patį paveikslėlį surasdavo tarp kitų paveiksliukų savo kortelėje.

Kaip gi tuos LOTO mes žaidžiame? Ne visai pagal taisykles, žinoma. Paprastai sistema yra tokia: vaikai atneša pasirinktą LOTO žaidimą ir pasidalina po dvi stambias korteles. Aš paimu į rankas visas mažąsias, ir po vieną atversdama klausiu: „Nagi, kas turite kortelę su pvz. "Kiškiais"?“. Vaikai pasižiūri į savo korteles, ir tuomet jau rėkia: „AAAAŠ!!!” arba “Pas mane!”. Kuomet užpildome visą kortelę, visi draugiškai šaukiam „BINGO!“ ir patraukiam ją į šalį.

Loto žaidimų mes turime du: su žuvytėm ir su "dėde". Pastarasis dar iš mano vaikystės laikų, nes paveiksliukai su Senosios Animacijos herojais (kažkodėl iš visų tų mielų herojų Julius išsirinko būtent klouną, kurį (ir pagal tai visą žaidimą) vadina „Dėde“.
Tame loto su žuvimis man patinka tai, kad gali ne tik dėlioti paveiksliukus, bet ir sužinoti konkrečios informacijos apie žuvis. Kartais žaidžiame būtent tą ilgąjį variantą: yra surandama kortelė, ir perskaitoma (supaprastinta kalba), kas parašyta toje kortelėje.
Šios serijos loto yra ir daugiau - kuomet mažas buvo Paulius, dar turėjome su grybais.

Kartais vaikai žaidžia šiuos žaidimus vieni. Man nieko nėra gražiau, kaip stebėti tą jų žaidimą. Pavyzdžiui, pasisodino Justas (3m) Julių (1.6m), padalino abiems po tris korteles, verčia kortelę ir sako: „Na, kas turi Ryklio kortelę? Tu, Juliuk, turi? Gerai, užversk. O dabar paklausyk, aš tau paskaitysiu: „Ryklys turi labai labai didelius dantis. Žinok, viską viską gali praryti. Ir tave galėtų tik am ir praryti! Kita kortelė: “Jūrų žvaigždė…”
Dar juokinga būna, kad kai žaidžia Justas su Paulyte (3m), tai korteles padalina į tris dalis (ir Juliaus nepamiršta, nors jis tuo metu ir nežaidža). Ir tuomet girdžiu: Justas: "Na, pas ką gi šita kortelė?". Paulytė (dar net nežiūrėjus į korteles): "Pas maneeee!". Justas, kaip tikras vedėjas, nužvelgia visas ant žemės gulinčias korteles ir sako: "Neee, Paulyte, nemeluok. Pas Julių" :)

Loginiai-detektyviniai galvosūkiai. Dauguma žiaurūs, bet už tai intriguojantys:)

Per pastarąsias dienas visą Lietuvą (na, ir ne tik) pakraupinęs nusikaltimas, kuomet paauglys vaikinukas užmušė paauglę mergaitę, sukrėtė ir mane. Taip sukrėtė, kad ne tik dažniau nei įprastai užsukdavau į Pauliaus kambarį „tiesiog šnektelti“, bet net ir panaršiau internete bei susiradau ir perskaičiau keletą straipsnių apie tėvų-paauglių santykius, paauglystės laikotarpiui būdingą susvetimėjimą, nutolimą nuo tėvų ir t.t.

Na, gal ir natūralu, kad į šią istoriją sureagavau kiek jautriau nei galbūt kiti, neauginantys panašaus amžiaus vaikų - juk mano Paulius tik vos keleriais metais jaunesnis už šios istorijos dalyvius. Ir turbūt tikrai ne mane vieną ši istorija privertė šiek tiek stabtelti ir savęs paklausti, ar tikrai aš pati skiriu pakankamai dėmesio jam, ar tikrai žinau, kuom jis gyvena, kokia jo draugų aplinka ir t.t.

O iš tikrųjų su tais paaugliais ir kokybišku laiku jiems turbūt ne visada išeina taip, kaip planuoji. Su mažyliais tai viskas paprasta: galima tiesiog ištisas dienas leisti laiką žaidžiant stalo žaidimus, skaitant, plepant, piešiant ar šokant – viskas jiems tinka, mama/tėtis yra autoritetų autoritetas, žodžiu, tik imkis veiklos ir matysi, kaip šviečia jų veidai. O vat su paaugliais to gali visiškai nepakakti. Jau ne kiekvienas užsiėmimas gali juos sudominti, ir tikrai ne visada susižavėjusiais veidais jie gali priimti jūsų kompaniją. Na ir, tiesą pasakius, ne tiek jau daug žaidimų yra skirta dviems asmenims. Todėl šis įrašas skiriamas tiems, kas augina paauglius vaikus ir kas ieško idėjų smagaus laiko praleidimui būtent su jais.

Kuomet mes su Paulium gyvenom dviese, mes tikrai begalę laiko praleisdavom žaisdami. Gimus mažyliams situacija kiek pasikeitė, tačiau net ir šiandien karts nuo karto mes susiorganizuojame „žaidimų vakarones“. Paprastai žaidžiame kokį kortų žaidimą arba „Generolą“, tačiau paskutiniu metu esame „atradę“ ir dar vieną pramogą: loginių-detektyvių istorijų spėliojimą.

Kaip ir daugumą žaidimų, taip ir šias istorijas smagiausia yra spėlioti kompanijoje (kuo daugiau spėliotojų, tuo greičiau atkapstoma tiesa), tačiau tikrai kuo puikiausiai galima žaisti ir dviese.

Kokia gi tų loginių-detektyvinių galvosūkių esmė? Dalyviams yra pasakomos tam tikros istorijos nuotrupos ir tuomet visi dalyvaujantys pateikinėja klausimus, į kuriuos galima atsakyti tik Taip/Ne/Nėra svarbu. Tikslas: atkurti visą istoriją.

Klasikinis pavyzdys būtų toks: „Dykumoje randamas nuogos moters lavonas. Rankoje ji laiko perlaužtą degtuką“. Na, ši istorija yra viena populiariausių, tačiau jeigu vis dėl to jūs niekada su tokiomis istorijomis nesusidūrėte ir atsakymo nežinote, jis yra toks: „Oro balionu virš dykumos skrido grupelė žmonių. Oro balionui ėmė stigti kuro, jis ėmė leistis vis žemiau ir žemiau. Bijodami nukristi į dykumą, žmonės ėmė atsikratinėti visko, ką turėjo su savim: pirmiausia išmetė visus daiktus, vėliau nusirengė ir nusimetė visus drabužius. Tačiau pamatę, kad ir tai negelbėja, nusprendė, kad kažkuris vienas turi aukotis ir iššokti iš baliono, idant visi likusieji išsigelbėtų. Buvo traukiami burtai – kam atiteks nulaužtas degtukas. Likimas jį lėmė ištraukti merginai, kurios lavoną keliautojai ir rado dykumoje“.

Tokie loginiai-detektyviniai žaidimai ne tik ideali laiko praleidimo priemonė keliaujant – iš tiesų, jie yra ir labai gera mankšta smegenims, skatinanti vaikus ieškoti loginės sąsajos tarp dalykų, kurių jų protas dar niekuomet anksčiau nebuvo tarpusavyje susiejęs. Spėliodami vaikai ne tik pratinasi logiškai mąstyti, bet ir kūrybiškai pateikti klausimą, mąstyti „išeinant už dėžutės ribų“ („Out of the box thinking“).

Kuomet šiame įraše miniu „vaikai“, iš tiesų galvoje turiu tokius jau šiek tiek paaugusius vaikus arba net suaugusius žmones (kiek man teko susidurti, suaugę irgi ne ką mažiau smagiai šias istorijas narplioja). Mažiems vaikams šie galvosūkiai nėra tinkami ne tiek dėl jų sudėtingumo, kiek jų smurtinio pobūdžio (tikrai, daugumoje istorijų kažkas kažką nužudė, nusižudė, įvyko nelaimingas atsitikimas ir t.t.). O kas yra tie „paauginti vaikai“, paliksiu nuspręsti patiems tėveliams – čia jau kalba eina apie vertybinius klausimus. Pavyzdžiui, aš esu iš tų tėvų, kurie žaidimuose nei smurtinių akcentų, nei azarto nesibijo – viena mėgstamiausių Pauliaus pasakų buvo pasaka apie juodą ranką, o mėgstamiausių žaidimų - pokeris ir „Mafija“. Tiesa, mūsiškų kriminalinių laidų negaliu nei pakęsti, nei toleruoti.

Na, o dabar priartėjome prie sunkiausios man dalies: kaip pristatyti pačias istorijas. Jeigu tiesiog parašysiu istoriją ir jos atsakymą, visas istorijos smagumas neatsiskleis. Istorijos yra tam, kad būtų spėliojamos, kad iki jų būtų prisikasama. O iš karto pateikdama atsakymą, kaip ir visą tai sugadinčiau. Todėl sugalvojau taip (dar nežinau, ar tikrai čia geriausias sprendimas, bet tebūnie). Žemiau pateikiu labiausiai įstrigusias istorijas. Pasukit galvas, nuo ko jūs imtumėtės jas narplioti, į kokią pusę judėti ir t.t. O aš kada nors pateiksiu atsakymus:).
Arba, jeigu tikrai ką nors labai labai užkabins ir norėsite gauti atsakymus greičiau (arba tiesiog norite paspėlioti), siųskit klausimus – galėsim pažaisti :).

Taigi pradedam:
1. Traukiniu namo iš Šveicarijos grįžta žmogus. Jeigu jis būtų sėdėjęs nerūkančių žmonių kupe, jis būtų miręs. Kodėl?
2. Moteris nusiperka naujus batus, išeina į darbą ir miršta.
3. Į barą įžengia vyras ir paprašo stiklinės vandens. Barmenas staigiai išsitraukia ginklą ir nutaiko jį į įžengusį vyrą. Vyras padėkoja ir išeina.
4. Žmogus įsėda į mašiną, įsijungia radiją, ir neužilgo nusižudo. Kodėl?
5. Vyras užsisako restorane keptą žuvėdrą. Suvalgo vieną kąsnį, išeina iš restorano ir nusišauna. Kodėl?

Na, gal pradžiai užteks. Jeigu sudomins, galėsiu ir daugiau pateikti. Kita vertus – interneto platybėse jų tikrai sočiai.

Apie tokias istorijas aš pirmą kartą išgirdau būdama dvyliktokė – vieną jų mūsų klasei išnarplioti pateikė anglų kalbos mokytoja. Parėjusi iš mokyklos ir davusi šią istoriją išpręsti mamai, šioji man pateikė savo istoriją. Vėliau buvęs vyras papasakojo dar dvi, kažkokios kelionės metu vienas iš keleivių pridėjo dar vieną vieną, ir taip aš ilgą laiką savo kolekcijoje turėjau kokias penkias istorijas. Kurias be galo vertinau ir tausojau.

Tačiau šią vasarą, pamačiusi, su kokiu entuziazmu šias istorijas gliaudo Paulius (12m) ir Aušrinė (11m), nusprendžiau kolekciją papildyti. O greitai pasitaikė ir proga: suorganizavo mano tėtis kelionę į Latviją, į Tervetės parką (vis ruošiausi apie jį parašyti, bet turbūt tuoj ir kitos vasaros sulauksim, kol tai padarysiu). O aš buvau įpareigota „pririnkti“ tų galvosūkių, kad kelionė neprailgtų. Panaršiau internete ir, baisiausiai apsidžiaugiau, radusi galybę jų. Nors tėtis dar bandė atsargiai teirautis, ar tikrai ne geriau būtų tas istorijas užsirašyti, patikinau, kad tiek, jog užtektų visiems spėlioti iki Latvijos sienos, tikrai prisiminsiu. Ir ką jūs sau manot? Mums dar neišvažiavus iš Šiaulių (o pradėjom mes kelionę nuo Kurtuvėnų, kurie yra gal 16km už Šiaulių), mano kompanionai išnarpliojo tris istorijas, o paskui – basta. Negaliu prisiminti nei vienos daugiau. Visų pasipiktinimas nežmoniškas, aš karštligiškai iš atminties gelmių bandau sukrapštyti nors ką nors, kuo labiau stengiuosi, tuo sunkiau tai padaryti.
Vėliau kelionės metu vis tik atgamindavau tai vieną, tai kitą istoriją, tačiau vis dėlto moralas būtų toks: jeigu jūs, kaip ir aš, negalite atsiminti anekdotų, nepaisant, kiek jų perskaitote, geriau jau, jeigu planuojate kam nors šias istorijas vėliau užduoti, kur nors jas užsirašykite.

Žaidimas "Generolas" arba "Yahtzee"

Paskutiniu metu (t.y. paskutinius porą metų) stalo žaidimus mes absoliučiai pamiršome. Dėl pačios paprasčiausios priežasties: atsisėsti, susikaupti ir ramiai žaisti, kai aplinkui zuja dėmesio reikalaujantys vaikai, šiai dienai mums yra tiesiog misija neįmanoma.

Todėl be galo dabar džiaugiuosi sužinojusi apie žaidimą, kuris yra visom prasmėm labai patogus. Patogus todėl, kad nereikalauja nei daug pastangų, nei daug vietos, nei daug "techninės įrangos". Ir dar todėl, kad jį kuo puikiausiai galima žaisti ir namie, ir gamtoje, ir net automobilyje (aišku, jei nevairuoji tuo metu). Dar be galo patogu yra tai, kad šį žaidimą gali žaisti bele kiek žmonių. O suvis patogiausia yra tai, kad jį galima žaisti net jei tuo pačiu metu reikia prižiūrėti aplinkui zujančius mažylius.

Mes šį žaidimą žaidėme pliaže. Nes taip jau atsitiko, kad pas mus, atostogaujančius Nidoj, atvažiavo mano draugė Jurga, kuri ir atsivežė jį. Tiesą pasakius, Jurgai tai ta išvyka pas mus nelabai nusisekė: negana to, kad pakeliui vis stabdė policija (o kam gi malonūs susitikimai su ja?!), tai dar ir medis ant jos mašinos Nidoj užvirto (vėtra kaip tik tuo metu prasidėjo) bei bangos jai atvažiavus dingo. Na, bet čia jau detalės, taip sakant. Žodžiu, atsivežė ji tą žaidimą, ir vis karts nuo karto mes jį pliaže žaisdavom, nes bangų nebuvo, tad daugiau laiko leidom ant smėlio nei jūroje.

Jurga su Algiu šį žaidimą vadino "Generolu", taip jį vadiname ir mes. Tačiau vat internete paskaičiau, kad kiti žmonės lyg tai jį vadina "Yahtzee"... Na, tebūnie kiekvienam pagal skonį.

Žaidimui reikės penkių ridenimo kauliukų (na žinote, tokių, kur skaičiai nuo vieno iki šešių surašyti). Galima juos nusipirkti atskirai (kaip kad mūsų Jurga turėjo, dabar ir aš jau tokį įsigijau), o galima ir susirankioti iš kitų žaidimų (kaip kad mes Kurtuvėnuose darėme). Dar reikės lapo popieriaus ir tušinuko, ant kurio reikės surašyti visas žaidimo kombinacijas bei kiek koks žaidėjas taškų surinko, įvykdydamas jas.

O štai ir taisyklės:
Pirmiausia, išsiaiškinama, kuris gi žaidėjas pradės žaidimą. Tuo tikslu ridename kauliuką: kas išridena didžiausią skaičių, tas ir pradeda.

Kiekvieną kartą žaidėjui suteikiami trys bandymai ridenti kauliukus. Šiuos bandymus jis gali naudoti savo nuožiūra: gali išridenti visus tris kartus, gali išridenti tik kartą, ir taip kitus kartus "sutaupyti" sekančiam metimui.

Yra tokios žaidimų kombinacijos:
- Vienetai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris vienetus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų vienetų skaičius;
- Dvejetai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris dvejetus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų dvejetų skaičius;
- Trejetai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris trejetus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų trejetų skaičius;
- Ketvertai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris ketvertus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų ketvertų skaičius;
- Penketai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris penketus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų penketų skaičius;
- Šešetai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris šešetus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų šešetų skaičius;
- Trys vienodi+du vienodi - rezultatui skaičiuojamos pasiektos kombinacijos akys;
- Du vienodi+du vienodi - rezultatui skaičiuojamos pasiektos kombinacijos akys;
- Mažoji eilė - išridenti kauliukai nuo mažiausios akies iki penketo (vienas, du, trys, keturi ir penki);
- Didžioji eilė - išridenti kauliukai nuo dvejeto iki šešeto;
- Keturi vienodi - rezultatui skaičiuojamos pasiektos kombinacijos akys;
- Penki vienodi arba kitaip tariant "Generolas" - rezultatui skaičiuojamos pasiektos kombinacijos akys.

Kaip renkamos kombinacijos? Ridenami kauliukai. Pasižiūrime, ką turime, ir nusprendžiame, kokią kombinaciją stengsimės pasiekti. Tuomet, reikiamus kauliukus paliekame, likusius - perridename dar kartą. Ir taip ridename tol, kol pasiekiame kombinaciją, bet ne daugiau kartų, nei kad turime "sutaupę" bandymų.

Papildomos pastabos:
- žaidimą laimi ne tas, kas greičiau įvykdo visas nustatytas kombinacijas, bet tas, kuris surenka didžiausią taškų skaičių (dažniausiai, šie asmenys sutampa, tačiau pasitaiko ir išimčių);
- Žaidimas stabdomas tuomet, kai atsiranda žaidėjas, surinkęs visas nustatytas kombinacijas, o visi dalyviai būna gavę vienodą bandymų skaičių (pavyzdžiui, X žaidėjas surinko visas kombinacijas, tačiau žaidimą jis pradėjo būdamas pirmu numeriu. Tuomet žaidimas stabdomas tik kai visi dalyviai gauna po savo bandymus).

Na, tikiuosi, kad įmanoma suprasti pagal tai, ką čia prirašiau :)

Nuotrauka paimta iš http://www.zanderz.net/index.php?page=wallpapers