sekmadienis, liepos 04, 2010

Juliuko vienerių metų gimtadienis


Jau buvau užsiminus, kad visai neseniai šventėm draugų mergaitės S. gimtadienį. Įsiplepėjom su vienos mergaitės mama, ir ji klausia manęs: "O tai Juliukas gal liepos mėnesį gimęs?". Aš net akis išpūčiau: "O iš kur jūs taip spėjat? Negi visi Juliai liepos mėnesį yra gimę?!". O ji man: "Na, mūsų Liepa tai liepos mėnesį gimusi, tai pagalvojau, gal Juliukas irgi". Jau norėjau pradėti akis draskyti, kad čia visiškai skirtingi dalykai: visiems aišku, kad Liepa ir liepos mėnuo tikrai turi bendra tarpusavy, o vat kuom susiję Julius ir... Gerai, kad nespėjau iškišti liežuvio. Nes kaip tik šiuo momentu man būtent ir prašviesėjo, kuom gi susiję Julius ir liepa: gi liepos mėnuo turi ir kitą pavadinimą - July! Kurį laiką negalėjau patikėti, kaip iki šiol niekada nebuvau apie tai susimąsčius. Bet garbės žodis, nebuvau! Man Julius ir liepos mėnuo visada buvo susiję tik tuo, kad liepos 1-ąją dieną Juliai švenčia savo vardadienį. O mūsų Juliukas dar ir savo gimtadienį.

Taigi, tos mergaitės mama buvo visiškai teisi - Juliukas iš tiesų gimęs liepą. Ir vat kaip tik sėdžiu po pilnos įvykių dienos (šventėme gimtadienį šiandien), ir galvoju, kaip vis tik gerai, kad Juliukui jau metai... Nepaisant visų tų džiaugsmų, kurie lydėjo šiuos metus, turiu prisipažinti, kad metai iš tiesų buvo sunkūs. Tačiau šiandien, apžvelgdama juos, džiaugiuosi, kad mums pavyko gan gerai su viskuo susitvarkyti. Taip, aš tikrai nesu akla ir matau, kad Nerijus jau visai žilas (čia tai net ne perkeltine prasme :) ), o aš vaikštau nublukusiais plaukais, nes neturiu kaip ištrūkti į kirpyklą – į tokias „smulkmenas“ šiuo gyvenimo periodu tiesiog nekreipiame dėmesio. Už tai esminiai dalykai mane džiugina: jau prisitaikėme vieni prie kitų, Justas liovėsi kandžiojęs ir mušęs Julių (taip taip, būtent tai buvo didžiausias mano galvos skausmas pusę metų, nes bijodavau net minutei Juliuką palikti vieną), sugebėjome išlaikyti dienos ritmą bei ritualus (stalo žaidimai, knygelių skaitymai su Justu, mokyklinių reikalų derinimas su Paulium (šiais metais aš jį net vežiodavau į būrelius, kas mums suteikdavo šansą tiesiog ramiai apie bet ką paplepėti!)). Džiugina faktas, kad Juliukas jau ima nebebijoti žmonių ir po truputį nulipa man nuo rankų, džiugina tai, kad Justas jau jį globoja: "Neik, Liuliuk, ant laiptų, bus bum, kaujas bėgs!". Galų gale, džiaugiuosi, kad mes su Nerijum jau net kartą išėjom į kiną. Dviese! Bet tam reikėjo metų…

Turbūt jau esu anksčiau užsiminusi, kad pirmojo gimtadienio aš paprastai nesureikšminu – visada galvoju, kad šventė turi būti rengiama jubilijatui, o šiuo atveju jubilijatas yra pernelyg mažas, kad įvertintų. Tačiau turbūt būtent dėl to, kad metai buvo sunkūs, Juliuko gimtadienį norėjau ŠVĘSTI. Ir dėl jo, ir dėl mūsų pačių.

Taigi, šventėm :). Liepos 1-a išpuolė ketvirtadienis. Kadangi tai buvo darbo diena, patį šventimą nukėlėme į šeštadienį, o ketvirtadienį tiesiog pasidalijome mažą pyrago gabalėlį ir įteikėme Juliukui mūsų dovaną – motociklą. Dabar vienas turės mašiną, o kitas – motociklą.

Dar, be abejo, pūtėm žvakutę. Ir užpūtėm! Ir čia (sakoma, kad negalima vaikų lyginti, bet kartais neišeina) negalėjau neprisiminti, kad per pirmąjį Justo gimtadienį iki žvakutės užpūtimo jam buvo toli-toli. Kaip iki mėnulio. Ir per antrąjį dar vos užpūtė.
Ilgai svarstėm, kur reiktų perkelti pagrindinį šventimą. Be abejo, kad vasarą smagiausia švęsti gamtoj. Ypač, jeigu gražus oras. Bet vat nei buvom tikri dėl oro, nei turėjom, kur patogiai apsistoti. Todėl galiausiai pasirinkom paprasčiausią variantą: švęsti vaikų žaidimo kambaryje. Ir labai gerai, kad taip nusprendėm – labai daug problemų atkrito.

Visų pirma, galėjau pasikviesti visas drauges. Man tai buvo labai svarbu, nes ne tiek dažnai jau išeina su jom pasimatyti. Gaila, ne visos galėjo sudalyvauti (vis tik, šventėme per ilgąjį savaitgalį, tad daug kas išmovė prie jūros), tačiau buvo smagu susitikti ir su tom, kurios liko Vilniuje. Antra, nereikėjo rūpintis, kur talpinti svečius ir kuom užimti vaikus – vietos buvo sočiai, veiklos dar daugiau. Ir trečia – namai liko nenusiaubti :).

Man beliko pasirūpinti tik tortu ir balionais.

Tortą gaminau pati. Net du (jeigu antrąjį galima tortu pavadinti). Esu minėjus, kad mūsų šeimoj saldymynų mėgėjų nelabai yra? Iš pradžių aš jaučiausi gana blogai, nes saldumynus, kiek jau prisigamindavau, rydavau viena. Už tai kaip dabar aš džiaugiuosi turėdama kompanioną! Jau kai namie gaminau tortą, Justas vis vaikščiojo aplinkui ir grasinosi: “As visą Liuliuko totą suvagysiu. Niekam nepaliksiu”. Na, viso torto nesuvalgė, bet kaip jis suuodė, kad tortas jau stovi ant stalo, mums iki šiol paslaptis. Pastebėjome jį tik tada, kai jau buvo pirštus besilaižąs. O iki tol net prisišaukt nuo čiuožyklų ir kamuoliukų baseino buvo neįmanoma!

Kai buvom pas S. gimtadieny, ten buvo užsakytas toks personažas Drugelis. Tai tas Drugelis turėjo daug ilgų balionų (kokius klounai turi) ir pompikę. Kiekvieno vaiko paklausdavo: „Ko tu norėtum: šuniuko ar katytės?“, ir tą pačią minutę pripūsdavo balioną ir vaiko akyse išlankstydavo šuniuką arba katytę. Kadangi aš irgi tokių balionų jau iš anksčiau buvau prisipirkus (buvo Tiimari parduotuvėje akcija jiems), tai nusižiūrėjau nuo to Drugelio, ir per mūsų gimtadienį irgi sukviečiau vaikus (tiesą pasakius, net kviesti nereikėjo, jie patys apspito mane, kai pamatė su pompike ir balionais rankose) ir taip pat paklausiau: „Nagi nagi, ir ko tu norėtum: šuniuko ar žirafos?“. Visi suaugę iš pradžių galvojo, kad aš čia tik taip pokštauju, o Laima dar ir mestelėjo vaikams: „Taip taip, prašykit šuniuko, bet gausit turbūt tik po gyvatę“, už tai, kaip išsiplėtė jų akys, kai pamatė mane tuos šuniukus belankstančią! Pasižiūrėkit, na negi ne mielą žirafą suraičiau?!

Tiesa, žirafai galvą tai reikėtų atsukt atgal į teisingą padėtį, bet net ir su tokia nusukta galva (o kai turi ilgą kaklą, tai galvą tikrai gali sukioti, kur tik panorėjus) niekam net abejonių nekiltų, kad tai žirafa.

O triukas su balionais iš tikrųjų paprastas. Tikrai nesu tokia naivi, kad tikėčiaus, jog vien pasižiūrėjus į Drugelį jau mokėsiu tuos šuniukus lankstyti, tikrai ne. Prie tų mano balionų buvo pridėta ir instrukcija, kaip lankstyti įvairius gyvius. Pavarčius instrukciją, iškart supratau, kodėl tas Drugelis lankstė šuniukas – jie lengviausi! O žirafą tai pati sugalvojau – lankstyti reikia kaip šuniuką, tik kojas bei ausis reikia trumpas padaryti, o kaklą – ilgą. Aišku, dar ir pasitreniravau iš vakaro.

Kaip ir priklauso per tokias šventes, valgėm tortą, pūtėm žvakutę. Neužpūtėm šį kartą, nes Juliukui ne ta nuotaika jau buvo. Dar „Su gimimo diena“ dainavom (Justas tai plyšavo garsiausiai už visus).


Tai va tiek tos šventės ir buvo… Iš esmės, tikrai labai džiaugiuosi. Turbūt labai jau man tokios popietės reikėjo. Viliuosi, kad Juliukas irgi liko patenkintas :)

***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

šeštadienis, liepos 03, 2010

Prisiminimų albumas: „Praeitis yra žavi“


Man kartais atrodo, kad Pauliaus prisiminimų albumą kursiu iki jis sulauks pilnametystės... Na tikrai, taip lėtai reikalai juda šitame fronte. Už tai kaip aš džiaugiuosi, išvydusi kokį nors skrebukių konkursą – jeigu tema būna įdomi, nieko nelaukusi išsitraukiu savo rankdarbių maišus, ir sėdu ką nors kurpti.

O šio konkurso tema man pasirodė netgi labai įdomi. Tokia įdomi, kad iš pradžių net susinervinau, kad nespėsiu nieko paruošti ir taip praleisiu konkursą: ant nosies kabėjo Juliuko gimtadienis, po jo iš karto išvažiuojame atostogauti į Palangą. Žinojau, kad turiu vos vieną dieną tiek skrebukui sukurti, tiek jį aprašyti. Nes prie jūros priėjimo prie interneto tikrai neturėsiu. Bet turbūt labai gerai žinot, kaip yra su laiku ir jo trūkumu: svarbiausia, ne kiek laiko, o kiek pasiryžimo turi. Arba, dar viena gera patarlė tiktų, „Kuo labiau užimtas esi, tuo daugiau padarai“. Hmm... Kažkaip „neskamba“ ši patarlė, jaučiu, tokios nėra . Bet kažkas iš tos operos tikrai yra.

O tema, kuri mane labai sužavėjo, buvo „Citatos“. Iš karto į galvą šovė daugybė gražių citatų, kurioms būčiau iš karto galėjusi sėsti ir kurti skrebukus, bet blogiausia buvo tai, kad visos šios citatos būtų tikusios man (t.y. jeigu skrebuką kurčiau sau), o man reikėjo ko nors, kas tiktų Pauliui (temų, kurias dar turiu padaryti albumui, sąrašą esu pasiruošusi). Sukau sukau galvą (na, ne tiek jau ilgai, kaip gali pasirodyti iš pasakymo – juk vis tik, buvau labai apribota laike), varčiau varčiau albumą ir pagaliau apsisprendžiau, kad labiausiai linkstu prie „Pirmojo dvejeto“ temos.

Iš tikrųjų, tai yra vienas iš skrebukų, kuris turėtų labai nustebinti Paulių. Ne todėl, kad pats skrebukas būtų labai vykęs, ne – tikrai ne dėl to. Tiesiog, Paulius net įtarimų neturi, kad aš galėčiau būti tą jo rašomąjį darbą, su besipuikuojančiu dvejetu, išsisaugojusi. Kaip jis buvo nusiminęs tą dieną! Kaip pergyveno, kad neskyrė pakankamai dėmesio šiai temai… O sekančią dieną viskas apsivertė auštyn kojom. Neprisimenu jau detalių (o gal net giliau tuo nepasidomėjau), tačiau dėl kažkokių priežasčių mokytoja nusprendė šio kontrolinio pažymių nerašyti, ir visiems norintiems leisti išsitaisyti pažymius. Paulius, aišku, stovėjo pirmas eilėje. Pasimokė, pasiruošė ir – dvejetas taip ir liko tik „ant popieriaus“. O grįžęs namo Paulius džiugiai suglamžė tą kontrolinio lapą, ir išmetė į šiukšlių dėžę, sakydamas: „Na va, kaip gerai. Dvejeto mano biografijoj nebėr“.

Labai man užstrigo tas momentas. Tad palaukusi, kol jis nueis, ištraukiau lapą iš šiukšlių dėžės (fe, kaip negražu knistis po šiukšles!) ir padėjau į prisiminimų dėžutę. Kažkaip tikėjau, kad ateityje, kai atslūgs slogūs prisiminimai, susiję su šiuo pažymiu, šis dvejetas visai nebus toks baisus ir nemielas. Galų gale, o kas gali garantuoti, kad tai nebus jo VIENINTELIS mokyklinis dvejetas?

Ir vat tas momentas, kai dvejetas iškils į viešumą, atėjo. Nusprendusi skrebuką daryti su pirmojo dvejeto tema, įlindau į internetą ieškoti tam tinkamų citatų. Peržiūrėjau aibę citatų, susijusių su nesėkmėmis, klaidomis, tobulybės siekimu ir t.t. Galų gale supratau, kad iš tikrųjų savo darbelyje noriu akcentuoti pagarbą praeičiai. Kokia ji bebūtų. Juk galų gale tai, kokie mes esame dabar, yra labai smarkiai įtakota to, su kuo mums teko susidurti/įveikti praeityje, todėl visi prisiminimai – ar jie būtų skaudūs, nemalonūs, ar džiaugsmingi – yra verti būti prisiminti. Ne kaip bagažas, kurį velkame ir kurio nepaleidžiame, o kaip paveikslas, kuris tiesiog kaba ant sienos ir sako: „Taip buvo nutikę man“. Į vienus gyvenimo paveikslus žvelgiame su pasidžiavimu, kitų galbūt iš vis nenorime matyti, į trečius (į tuos, kurie privertė mus ką nors išmokti ar suprasti) turbūt laikui prabėgus galime žvelgti su humoru. Tačiau nei vieno jų negalime nei neigti, nei ištrinti. Šiaip... aš tikiu, kad šis „pirmojo dvejeto“ prisiminimas patenka į tų pastarųjų paveikslų kategoriją ir tikiu, kad Paulius apsidžiaugs pamatęs šį skrebuką.

Skrebukas labai paprastas (pas mane kitokių ir nebūna), jam iliustruoti pasirinkau O. Vaildo mintį „Praeitis žavi tuo, kad yra praeitis“. Be abejo, pačio skrebuko „vinis“ yra suglamžytas kontrolinio darbo lapas. Įrėminau jį, tuo parodydama, kad net tokie prisiminimai gali būti brangūs ir yra verti būti saugomi. Prie šios temos labai tiko nuotrauka, kurioje Paulius su Aušrine, dar visai mažiukai, stato smėlio pilis prie jūros. Iš šio žaidimo juk tiek daug galima pasimokyti: pastatysi per didelę pilį, ji nugriūs; pastatysi per arti jūros – banga nuplaus. Ir galų gale, gali pastatyti puikiausią idealiausią pilį, tačiau užplaukęs debesis ją tiesiog nuplaus. Ir ji liks tik prisiminimu. Juk būtent taip ir veikia laikas: jis gydo didžiausias žaizdas, nuplauna visas nuoskaudas. O mums belieka pasimokyti iš savo klaidų, optimistiškai nusiteikti ateičiai (nesvarbu, kiek pilių mums lietūs nuplaus, mes vis tiek jas statysim!), o praeitį palikti praeičiai.