Vienuoliktasis gimtadienis - "Dvasios ir vaiduokliai"

“Seniai seniai viename nuošaliame name gyveno seras Albertas. Kadangi jis su niekuo kaime nebendravo, nei vienas kaimo gyventojas nežinojo, iš kur Albertas susikrovė turtus. O kad jis buvo turtingas, niekas neabejojo. Tai rodė ir rūbai, kuriais Albertas mėgo rengtis. Ir ginklai, kuriuos jis karts nuo karto ištraukdavo prieš saulę. Ir aukso grandinės, kuriomis mėgo pasipuikuoti.
Tačiau vieną dieną seras Albertas paslaptingai mirė. Iš pradžių kaimo gyventojai vis mėgino įsėlinti į jo namus ir nugvelbti ten esančias gėrybes, tačiau po to, kai visi, kurie įžengdavo į apleistus namus, niekada iš jų nebeišeidavo, kaimiečiai liovėsi tai daryti. Pradėjo sklisti kalbos, kad šiuose namuose apsigyveno sero Alberto vaiduoklis.
Daug metų prabėgo, ir pro šiuos namus ėjo būrelis vaikų. Vienas jų išgirdo kažką šaukiant.
- Užeinam į šiuos apgriuvusius namus? – pasiūlė vienas“.

Kuomet Paulius sužinojo, kad Aušrinės gimtadienio tema bus „Dvasios ir vaiduokliai“, kreivai šyptelėjo ir pasakė: „Jo... Nereikėjo man jai tiek siaubo istorijų pasakoti...“. Gal reikėjo, o gal ir ne. Faktas kaip blynas: Aušrinė išsirinko būtent tokią temą, ir būtent tokį gimtadienį mes jai ir suorganizavom.

Tiesą pasakius, šis gimtadienis turbūt galėtų pretenduoti į mūsų Metų Renginį. Mat ruošėmės jam ypatingai ilgai – gal pusę metų. O ruošėmės tiek todėl, kad būtent prieš pusę metų Aušrinė ir išreiškė savo pageidavimą, kad šių metų gimtadienį – vienuoliktąjį – jai suorganizuotų tėtis ir Inga. O juk jeigu žmogui jau prieš pusę metų ką nors pasižadi, tai negali to daryti atmestinai. Turi įdėti PASTANGŲ. Vat ir dėjom tas pastangas. Ne tik aš ir tėtis. Plušo iš peties visa šeima.

O vat šiandien jau galiu pristatyti viso šio „projekto“ rezultatą.

Visų pirma, kiekvienam gimtadienio dalyviui buvo įteikti šventiniai kvietimai su baugios istorijos pradžia. Ir kvietime buvo nurodyta: „Prašau sukurti šiai istorijai pabaigą bei atsinešti ją į vakarėlį. Geriausios istorijos autorius bus apdovanotas specialiu gimtadienio prizu“. Va taip va. Užduotys prasidėjo dar net neatvykus į gimtadienį.

Programinę gimtadienio dalį šiek tiek paliksiu nuošaly, ir dabar papasakosiu apie teminio vakarėlio maistą. Nes jam buvau nusprendusi skirti ypatingą dėmesį. Na, čia gal per skambiai pasakiau – iš tiesų, buvau nusprendusi, ne „skirti ypatingą dėmesį:, o apskritai „parodyti dėmesį ir šiai sričiai“. Ir... net nežinau, ar dar kada ryšiuos šiam eksperimentui, bo pasirodo, šitas reikalas prašosi begalinio kruopštumo ir atsidavimo. Bet kai kas vis dėlto pavyko.

Taigi, maistas. Visų pirma, buvau sugalvojus iškepti kraupius „Kruvinus Pirštukus“. Idėją esu nusižiūrėjus jau seniai, tik vis progos tam nebuvau atradus. Parodžiau juos Aušrinei, ir kadangi ji irgi pritarė, kad „pirštai iš tiesų atrodo baugiai“, nusprendžiau surizikuoti ir gaminti. Pats procesas truko tikrai netrumpai: reikėjo kruopščiai minkyti visus pirštukus į volelius, galuose užtepti uogienės bei kiekvienam jų įspausti po anakardžių riešutą. Iš pradžių dar stengiausi daryti dailius mažučius pirštukus, paskui, pamačius, kad taip gal pusę nakties minkysiu, dariau bet kaip. Ir kaip aš džiaugiausi, kad sukviečiau visą šeimą pasižiūrėti „šedevro“ dar iki tol, kol neįkišau jų į orkaitę! Nes ištraukus paaiškėjo, kad:
- braškių uogienė tam reikalui yra visiškai netinkama. Aišku, ji skani, bet sukepus savo raudoną spalvą praranda, todėl pirštukai visiškai nebeatrodo kraupiai. Pati kalta. Aiškiai recepte buvo parašyta, kad reikia naudoti „spanguolių arba aviečių uogienę“.
- nagai kai kuriems pirštams ištrupėjo;
- kas blogiausia, dauguma sausainių prikepė prie kepimo popieriaus, todėl paskui turėjau gražaus laiko, gramdydama juos.
Šiaip, sausainukai gavosi tikrai skanūs, tačiau atsižvelgiant į tai, kad mūsų šeimoj sausainiai nėra labai paklausūs, tikrai mieliau būčiau dariusi pirštelius su dešrelėmis ir ketčupu. Vat tik niekaip nesugalvojau, kaip tešlą padaryti reiktų.
Kita „maistinė“ idėja buvo prikepti daug vienetukų (juk vienuolika metų, tai labai „į temą“). Tai vat, mielieji, galiu pasakyti štai ką: kažkur esu skaičiusi, kad Agata Kristi taip nekentė plauti indus, kad kiekvieną kartą, atsistojus prie kriauklės jų plauti, jai iš karto kildavo mintis apie naują žmogžudystės scenarijų. Šita mintis man niekaip neišėjo iš galvos spaudant tuos vienetukus iš tešlos – turbūt būčiau galėjus ne vieną gerą siaubo istoriją parašyt. Ir kas tokias mažas vienetukų formeles sugalvojo! Tačiau galų gale kantrybė man vis tiek trūko: į pabaigą ėmiau gaminti ne tik vienetukus, bet ir visokius drugelius, žvaigždutes, mašinytes... bet ką, kad tik nors kokia įvairovė procese atsirastų.

Ir paskutinė “idėja fix”, kuri taip ir liko neįgyvendinta, buvo aplieti picas ketčupu taip, kad jos atrodytų tarsi po voratinkliu. Tačiau atsisakiau šios idėjos, nes pati nemėgstu ketčupo ant picos, o gadinti maistą vien iš idėjos kaip ir nesinorėjo.

Tai vat tiek ir tų idėjų iš maisto srities.
O kita diena buvo gimtadienio diena. Pagal planą, visi „vaiduoklių gaudytojai“ buvo surinkti prie Šiaulių bažnyčios (labai tinkanti į temą susitikimo vieta) ir buvo atvežti į Kurtuvėnus. Pagrindiniam maistui buvom nusprendę užsakinėti picas, tačiau kadangi iki jų atsivežimo dar buvo gerokai laiko, tėtis iš karto suorganizavo savo mėgstamiausią (po šachmatų) žaidimą - Boči turnyrą. Nei vienas vaikas dar nebuvo šio žaidimo žaidęs anksčiau, tačiau labai greitai įsivažiavo į taisykles, ir žaidimas taip įsibėgėjo, kad aš jau išsigandau, kad niekaip negalėsiu prisišaukti jų valgyti savo ilgai keptų sausainių. O žinojau, kad turiu kažkaip „prasisukti“ iki picų atvežimo, todėl nutaikiusi progą tarp eilinių „mačų“, sušukau visiems: „O dabar, kadangi švenčiam vienuolikos metų gimtadienį, visi visi suvalgom po vienetuką, kad gimtadienis vyktų sklandžiai, linksmai ir visos dvasios būtų išvaikytos!”. Net nustebau, tačiau ilgai raginti nereikėjo – visi sugužėjo po pavėsine, kur buvo sudėti ne tik sausainiai (tiek vienetukai, tiek kruvinieji piršteliai), bet ir visi reikalingi priedai jiems: dviejų spalvų glajus bei tortiniai pabarstukai. Dar labiau aš nustebau, kai vaikai suvalgė ne po vieną sausainuką ir dingo nuo stalo atgal prie žaidimo, o tiesiog šlemštė tol, kol glajus baigėsi. O vienas berniukas tai vis kartojo, kad šiuos sausainius reikėtų įtraukti į Legendinių Receptų knygą. Glostė mano širdį šie žodžiai, ką ir besakysi. Net dar glajaus – tokio raudono, kruvino kruvino, padariau. Tiesa, susidomėjimo sulaukė ne tik vienetukai, bet ir pirštukai. Nors aš jais iškeptais ir buvau nusivylus, vaikams jie atrodo „labai baugiai“. Kaip sakė K.: „Žiauuuriai skanūs. Bet net baisu dėti į burną - tiek visko gali prisifantazuot juos kramtydamas...“
O tada, po picų, prasidėjo lobio, kurį saugo vaiduokliai, paieškos.

Pirmoji užduotis - Skeletai iš spageti makaronųVaikams buvo įteikta pirmoji kortelė, kurioje į juos kreipėsi pats sero Alberto Vaiduoklis. Jis papasakojo, kad visos istorijos apie jį yra teisingos – tikrai, daug turto jis užgyveno, tačiau ir daug žmonių nuskriaudė, tad dabar negali ilsėtis ramybėje. Ir negalės tol, kol lobis nebus surastas ir išdalintas geriems žmonėms. Tokiems, kurie yra pakankamai ištvermingi, protingi ir atkaklūs. Tačiau tuo pačiu perspėjo, kad paprasta nebus – jau daugel didvyrių čia buvo pasirodę, tačiau visi jie, taip ir nepasiekę galutinio tikslo, taip ir liko pūti šioje pilyje.

Kartu su pirmąja kortele, vaikai gavo ir pirmąją užduotį: iš kaulų krūvos (sulaužyti spagečių makaronai) sudėlioti čia žuvusių žmonių skeletus, kad šie galėtų ilsėtis ramybėje. Taigi, visi vaikai sėdo prie stalo, kur ant popieriaus lapų klijavo skeletus (buvau pateikusi jiems pavyzdį, bet daugiausia vaikų kliovėsi savo vaizduote).
Antroji užduotis – Kas paslėpta maišeliuose?

Kuomet visi užbaigė darbelius, buvo įteikta antroji kortelė, kurioje sero Alberto Vaiduoklis guodėsi, kad dabar viskas, kas iš jo liko, telpa šiuose popieriniuose maišeliuose: akys, ausys, nosis, plaukai, ranka ir žarnos. Kiekvienas maišelis prieš tai buvo pristatomas (štai mano akys, kuriose vis dar atsispindi nuostaba; štai ausys, kurios jau jokio garso nebepagauna; nosis, kurios rožės kvapas nebepasiekia ir t.t.), o vaikai, įkišę ranką į maišelį ir pačiupinėję turinį, turėjo ant lapelio parašyti savo spėjimą, kas gi iš tiesų maišelyje yra. Kadangi tam, kuris atspės daugiausiai, buvo pažadėtas ypatingas prizas, vaikai dirbo individualiai, nesitardami. Na, tik Aušrinė, sugalvojusi vieną kartą pauostyti pirštus, iš netikėtumo net suklykė: „Ei, kažkuriame maišelyje buvo dešra!“

Tiesą pasakius, šis žaidimas yra tradicinis Halloween žaidimas. Gan šlykštus toks :). Pagal rekomendacijas, geriausia jį būtų žaisti prietemoje, tačiau mums labai gerai sekėsi ir taip. Kai visi vaikai buvo surašę savo spėjimus, pademonstravome, kas slypėjo maišelių viduje: dvi nuluptos vynuogės (akys), džiovintas abrikosas (ausis), pieniškos dešrelės galiukas (nosis), šlapių siūlų kuokštelis (plaukai), virti šalti spagečių makaronai (žarnos), guminė darbinė pirštinė (ranka). Visiems buvo daug juoko :).

Trečioji užduotis – Papuošti vaiduoklįMatote, kokį gražų skeletą nupiešiau? :). Buvau pasitelkus visą savo išmonę. Aišku, anoks čia ir menas - nusižiūrėjau iš vieno žaidimų puslapio. Ant didelio lapo tiesiog perpiešiau skeletą, o vaikai (užrištomis akimis, be abejo), turėjo nupiešti tam skeletui varlytę arba kaklaraištį (nes vaiduoklis guodėsi, kad labai jau pasiilgo savo varlyčių kolekcijos). Tiesa, čia padarėme klaidą – kažkaip greitai nesumojome, kad nereikia leisti vaikams „atsimatuoti“ atstumo ant popieriaus, todėl galų gale gavosi taip, kad varlytes vaikai segė tiesiog idealiai!

Ketvirtoji užduotis – Butelis su lobiu Ketvirtosios užduoties metu Vaiduoklis nusprendė išbandyti, ar vaikai yra verti surasti lobį. Vėlgi, idėja buvo nusižiūrėta iš tradicinių Halloween šventės žaidimų.
Paruošiau tokį butelį-slėptuvę. Butelys buvo pripildytas paukščių lesalu (pirkau prekybos centre patį pigiausią, ir žiūrėjau tik kad smulkus tas lesalas būtų), tarp kurio suslėpti 18 daiktų (daugumoje jų, žaisliukai iš Kinder kiaušinių). Kad nepamirščiau, kokius daiktus suslėpiau, surašiau visus ant lapelio, ir prisegiau prie butelio. Neatidarant butelio, o vien vartant jį, reikėjo surasti visus 18 daiktų (na, aš daviau užduotį surasti bent 15).

Užduotis gavosi šiek tiek per sudėtinga (net sunku patikėti, ką?). Buvau šiek atsitraukusi nuo žaidimo ir bandžiau užmigdyti Juliuką, o kai po pusvalandžio grįžau, vaikai iš aštuoniolikos daiktų buvo suradę tik...šešis. Tuoj pat dalį lesalo išpylėme, ir vaikai visus likusius „lobius“ rado be vargo.
Tiesa, pagal šio žaidimo instrukcijas, reiktų po tokį lobių butelį paruošti kiekvienam vaikui, tačiau man tas malonumas pasirodė per brangus, todėl apsistojau ties vienu.

Penktoji užduotis – žaidimas „Vaiduokliai mieste“
Norėdama įsitikinti, kad vaikai tikrai yra pajėgūs atpažinti užsislaptinusius vaiduoklius, kurie trukdo prisikasti prie lobio, sero Alberto dvasia sukvietė visus pasitreniruoti ir pasitikrinti, sužaidžiant žaidimą. Žaidėme tą pačią „Mafiją“, tik mūsų atveju, naktį siautėjo ne mafijozai, o vaiduokliai. Ir gaudyti juos turėjo ne policininkai, o vaiduoklių gaudytojai. Pagal nurodymus, žaisti reikėjo tol, kol žaidimą nugalės gerieji žmonės, o ne vaiduokliai. Ir kuomet tai buvo įvykdyta, vaikai gavo šeštąją užduotį

Šeštoji užduotis - BalionaiTai yra tradicinė mūsų gimtadienių užduotis: balionų sprogdinimas ir užduočių, rastų juose, vykdymas. Tiesa, šį kartą buvau panorus įvesti modifikaciją, ir pasiūlyti vaikams sužaisti tokiu principu: kiekvienas vaikas pasirenka po balioną bei prisiriša jį prie kojos. Užduotis: susprogdinti kitų balionus, tuo pačiu išsaugant savąjį. Bet šios idėjos atsisakiau, nes pamatėme, kad įsigyti balionai (pirkau kažkokius specialiai vakarėliams skirtus balionus) labai jau kieti ir skaudžiai sprogsta.
Na, čia komentarų nereikia – kiek teko dalyvauti, visiems vaikams ši atrakcija žiauriai patinka. Tiek patinka, kad net ir įvykdžius užduotį, eina ieškoti, ar dar liko nepanaudotų balionų, ir vykdo užduotis toliau. O mums, kaip visada, buvo linksma stebėti. Šį kartą ypatingai pralinksmino epizodas, kuomet Aušrinė, vykdydama savo užduotį, ėjo nuo vieno draugo iki kito, sakydama jiems komplimentus, ir priėjusi prie E., kuri tuo metu darė pritūpimus, pasakė: „Tu labai sportiška“. E. nustebusi pasižiūrėjo į Aušrinę ir toliau tūpinėjo. Nes pritūpimus darė ne todėl, kad norėtų sportuoti, o todėl, kad tai buvo jos užduotis.

Septintoji užduotis – Kraupios istorijos užbaigimas
Po siautėjimo su balionais, vėl grįžome atgal į vidų. Nes viena paskutiniųjų Vaiduoklio užduočių buvo tiesiog susėsti visiems ratu prie stalo ir paskaityti kraupios istorijos (kuri buvo nurodyta gimtadienio pakvietime) pabaigą. Po šios užduoties prizus įteikėme net dviem vaikams: tam, kurio istorija buvo arčiausiai tiesos (tai yra, gimtadienio scenarijaus) ir tam, už kurį balsavo dauguma gimtadienio dalyvių.
Kartu su prizais, buvo įteikta ir pirmoji nuoroda lobio link. Tai yra, jau išėjome į finišo tiesiąją: užduotys buvo baigtos, prasidėjo įnirtingas bėgimas lobio link. Pirmoji nuoroda buvo labai lengva: „Kas skrenda oru be garso, kaip ir vaiduokliai?“. Lengva todėl, kad tėtis iš parduotuvės nupirko tokį visai jau nudvėsusį balioną. Pagal idėją turėjo būti taip: pripildytą Heliu balioną turėjau apdengti medžiagos gabalu, išpiešti jam akis-burną (na, panašiai, kaip kad Karlsonas piešė ant paklodės), prie jo dar prisegti sekančią nuorodą ir tas balionas-vaiduoklis turėjo plevėsuoti sau prie namų ant kokio medžio. Bet kadangi balionas pasitaikė nekoks, nei velnio jis tos medžiagos neišlaikė. Ką ten medžiagos, net popieriaus lapo jis neišlaikė! Nes pagal kitą idėją, vaikai turėjo surašyti savo gimtadienio palinkėjimus Aušrinei ant lapo, o tą lapą turėjome pririšti prie baliono, kuris visus palinkėjimus turėjo nuskraidinti į dangų (kai kam ten į ausis pašnibždėti). Ir ką – neskrido balionas! Nes lapo negalėjo pakelti. Tai ir tupėjo jis toks pusgyvis namie, o prie jo priklijuota nuoroda visiems akis iš tolo badė. Vat todėl vos tik išgirdę nuorodą, vaikai ir nušuoliavo iš karto prie to baliono.
Na, nevarginsiu ilgai čia mįslėmis – turėjo vaikai bėgti ir prie slyvos, ir prie malkinės, ir prie gaidžio (ant pavėsinės jis pas mus tupi), ir prie šuniuko... O paslėptas lobis buvo šiltnamy. Čia būtinai turiu papasakoti linksmą nutikimą iš „pasiruošimo gimtadieniui“ serijos. Nusprendėm mes su Laima, kad geriausia bus, jeigu lobį paslėpsim šiltnamy. Nunešė Laima skrynutę prie agurkų (nes toks mįslės atsakymas), lapais gražiai apdangstė. Džiaugiamės sau abi, kaip čia gudriai sugalvojom. Ir staiga įžengė į namus tėtis ir visa gerkle, kad paklaus: „Ei, kas ten skrynias mano šiltnamy slepia?“. Į visokius mano bandymus akimis rodyt, kad patylėtų ir taip garsiai apie lobius nešnekėtų, nekreipė dėmesio, ir tik bambėjo toliau: „Nieko nežinau, ištryps mano agurkus visi, neškit tas skrynias kur nors kitur...“. Nenešėm. Išsiderėjom, kad į patį šiltnamį įleisim tik visos chebros atstovą. Ir dar bandėm susilažinti, kiek jau tokių, norinčių patekti į šiltnamį, atsiras. Mes su Laima aiškinom, kad tikrai nei vienam iš tų paaugliukų net mintis neateis eiti apžiūrinėti šiltnamio – bent jau mums tai tikrai tokia idėja netopteltų. O tėtis buvo įsitikinęs, kad taip šnekam tik dėl to, kad mes – ne šeimininkutės. Jo giliu įsitikinimu, kiekvienas norės įlįsti ir apžiūrėti jo agurkus.

Apie patį lobį. Aišku, buvau parūpinus lobių skrynią (turim tokią jau „etatine“ tapusia). Ir į ją prikroviau šokoladinių monetų. Bei saldžių vaiduokliukų, neva saugančių tas monetas. Vaiduokliukų gamybos įdėją nusižiūrėjau iš interneto: paimi vienkartinę servetėlę (aš, tiesa, labai jau gailėjau servetėlių, todėl visus jų sluoksnius pirmiausia atidalinau), apvynioji ja čiulpinuką bei išpieši akis ir burną. Viskas! O atrodė vaiduokliukai tikrai nerealiai.

Tik gerai, kad turėjau proto nufotografuoti lobių skrynutę dar iki tol, kol ji buvo paslėpta (iliustravau šia nuotrauka įrašą) - vėl buvau keliom minutėm nuo lobių ieškotojų atsitraukus, o kai grįžau, radau juos jau besėdinčius ant pievelės ir su kalkuliatoriais bedalinančius grobį. O kai išgirdau, kad labiausiai visi pešasi dėl... širdukinių čiulpinukų, pagalvojau, kad niekada nesupaisysi, kas tiems vaikams šaus į galvą. Aš tų širdučių išvis nenorėjau į lobį dėti, nes labai jau negražūs vaiduokliai iš jų gavosi, o vat, pasirodo, būtent jos paklausiausios buvo...

Na va, kaip ir viskas. Toliau jau sekė „laisvas“ laikas visiems: krepšinis, boči, kvadratas. Ir aišku, siaubo filmai vėlai vakare. Čia, taip sakant, kad vakarėlis tikrai būtų apie dvasias ir vaiduoklius. Bet filmais tai jau ne aš, o Paulius pasirūpino...

***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"