Paprastos Mamos dienoraštis: Juliuko vienerių metų gimtadienis

Jau buvau užsiminus, kad visai neseniai šventėm draugų mergaitės S. gimtadienį. Įsiplepėjom su vienos mergaitės mama, ir ji klausia manęs: "O tai Juliukas gal liepos mėnesį gimęs?". Aš net akis išpūčiau: "O iš kur jūs taip spėjat? Negi visi Juliai liepos mėnesį yra gimę?!". O ji man: "Na, mūsų Liepa tai liepos mėnesį gimusi, tai pagalvojau, gal Juliukas irgi". Jau norėjau pradėti akis draskyti, kad čia visiškai skirtingi dalykai: visiems aišku, kad Liepa ir liepos mėnuo tikrai turi bendra tarpusavy, o vat kuom susiję Julius ir... Gerai, kad nespėjau iškišti liežuvio. Nes kaip tik šiuo momentu man būtent ir prašviesėjo, kuom gi susiję Julius ir liepa: gi liepos mėnuo turi ir kitą pavadinimą - July! Kurį laiką negalėjau patikėti, kaip iki šiol niekada nebuvau apie tai susimąsčius. Bet garbės žodis, nebuvau! Man Julius ir liepos mėnuo visada buvo susiję tik tuo, kad liepos 1-ąją dieną Juliai švenčia savo vardadienį. O mūsų Juliukas dar ir savo gimtadienį.

Taigi, tos mergaitės mama buvo visiškai teisi - Juliukas iš tiesų gimęs liepą. Ir vat kaip tik sėdžiu po pilnos įvykių dienos (šventėme gimtadienį šiandien), ir galvoju, kaip vis tik gerai, kad Juliukui jau metai... Nepaisant visų tų džiaugsmų, kurie lydėjo šiuos metus, turiu prisipažinti, kad metai iš tiesų buvo sunkūs. Tačiau šiandien, apžvelgdama juos, džiaugiuosi, kad mums pavyko gan gerai su viskuo susitvarkyti. Taip, aš tikrai nesu akla ir matau, kad Nerijus jau visai žilas (čia tai net ne perkeltine prasme :) ), o aš vaikštau nublukusiais plaukais, nes neturiu kaip ištrūkti į kirpyklą – į tokias „smulkmenas“ šiuo gyvenimo periodu tiesiog nekreipiame dėmesio. Už tai esminiai dalykai mane džiugina: jau prisitaikėme vieni prie kitų, Justas liovėsi kandžiojęs ir mušęs Julių (taip taip, būtent tai buvo didžiausias mano galvos skausmas pusę metų, nes bijodavau net minutei Juliuką palikti vieną), sugebėjome išlaikyti dienos ritmą bei ritualus (stalo žaidimai, knygelių skaitymai su Justu, mokyklinių reikalų derinimas su Paulium (šiais metais aš jį net vežiodavau į būrelius, kas mums suteikdavo šansą tiesiog ramiai apie bet ką paplepėti!)). Džiugina faktas, kad Juliukas jau ima nebebijoti žmonių ir po truputį nulipa man nuo rankų, džiugina tai, kad Justas jau jį globoja: "Neik, Liuliuk, ant laiptų, bus bum, kaujas bėgs!". Galų gale, džiaugiuosi, kad mes su Nerijum jau net kartą išėjom į kiną. Dviese! Bet tam reikėjo metų…

Turbūt jau esu anksčiau užsiminusi, kad pirmojo gimtadienio aš paprastai nesureikšminu – visada galvoju, kad šventė turi būti rengiama jubilijatui, o šiuo atveju jubilijatas yra pernelyg mažas, kad įvertintų. Tačiau turbūt būtent dėl to, kad metai buvo sunkūs, Juliuko gimtadienį norėjau ŠVĘSTI. Ir dėl jo, ir dėl mūsų pačių.

Taigi, šventėm :). Liepos 1-a išpuolė ketvirtadienis. Kadangi tai buvo darbo diena, patį šventimą nukėlėme į šeštadienį, o ketvirtadienį tiesiog pasidalijome mažą pyrago gabalėlį ir įteikėme Juliukui mūsų dovaną – motociklą. Dabar vienas turės mašiną, o kitas – motociklą.

Dar, be abejo, pūtėm žvakutę. Ir užpūtėm! Ir čia (sakoma, kad negalima vaikų lyginti, bet kartais neišeina) negalėjau neprisiminti, kad per pirmąjį Justo gimtadienį iki žvakutės užpūtimo jam buvo toli-toli. Kaip iki mėnulio. Ir per antrąjį dar vos užpūtė.
Ilgai svarstėm, kur reiktų perkelti pagrindinį šventimą. Be abejo, kad vasarą smagiausia švęsti gamtoj. Ypač, jeigu gražus oras. Bet vat nei buvom tikri dėl oro, nei turėjom, kur patogiai apsistoti. Todėl galiausiai pasirinkom paprasčiausią variantą: švęsti vaikų žaidimo kambaryje. Ir labai gerai, kad taip nusprendėm – labai daug problemų atkrito.

Visų pirma, galėjau pasikviesti visas drauges. Man tai buvo labai svarbu, nes ne tiek dažnai jau išeina su jom pasimatyti. Gaila, ne visos galėjo sudalyvauti (vis tik, šventėme per ilgąjį savaitgalį, tad daug kas išmovė prie jūros), tačiau buvo smagu susitikti ir su tom, kurios liko Vilniuje. Antra, nereikėjo rūpintis, kur talpinti svečius ir kuom užimti vaikus – vietos buvo sočiai, veiklos dar daugiau. Ir trečia – namai liko nenusiaubti :).

Man beliko pasirūpinti tik tortu ir balionais.

Tortą gaminau pati. Net du (jeigu antrąjį galima tortu pavadinti). Esu minėjus, kad mūsų šeimoj saldymynų mėgėjų nelabai yra? Iš pradžių aš jaučiausi gana blogai, nes saldumynus, kiek jau prisigamindavau, rydavau viena. Už tai kaip dabar aš džiaugiuosi turėdama kompanioną! Jau kai namie gaminau tortą, Justas vis vaikščiojo aplinkui ir grasinosi: “As visą Liuliuko totą suvagysiu. Niekam nepaliksiu”. Na, viso torto nesuvalgė, bet kaip jis suuodė, kad tortas jau stovi ant stalo, mums iki šiol paslaptis. Pastebėjome jį tik tada, kai jau buvo pirštus besilaižąs. O iki tol net prisišaukt nuo čiuožyklų ir kamuoliukų baseino buvo neįmanoma!

Kai buvom pas S. gimtadieny, ten buvo užsakytas toks personažas Drugelis. Tai tas Drugelis turėjo daug ilgų balionų (kokius klounai turi) ir pompikę. Kiekvieno vaiko paklausdavo: „Ko tu norėtum: šuniuko ar katytės?“, ir tą pačią minutę pripūsdavo balioną ir vaiko akyse išlankstydavo šuniuką arba katytę. Kadangi aš irgi tokių balionų jau iš anksčiau buvau prisipirkus (buvo Tiimari parduotuvėje akcija jiems), tai nusižiūrėjau nuo to Drugelio, ir per mūsų gimtadienį irgi sukviečiau vaikus (tiesą pasakius, net kviesti nereikėjo, jie patys apspito mane, kai pamatė su pompike ir balionais rankose) ir taip pat paklausiau: „Nagi nagi, ir ko tu norėtum: šuniuko ar žirafos?“. Visi suaugę iš pradžių galvojo, kad aš čia tik taip pokštauju, o Laima dar ir mestelėjo vaikams: „Taip taip, prašykit šuniuko, bet gausit turbūt tik po gyvatę“, už tai, kaip išsiplėtė jų akys, kai pamatė mane tuos šuniukus belankstančią! Pasižiūrėkit, na negi ne mielą žirafą suraičiau?!

Tiesa, žirafai galvą tai reikėtų atsukt atgal į teisingą padėtį, bet net ir su tokia nusukta galva (o kai turi ilgą kaklą, tai galvą tikrai gali sukioti, kur tik panorėjus) niekam net abejonių nekiltų, kad tai žirafa.

O triukas su balionais iš tikrųjų paprastas. Tikrai nesu tokia naivi, kad tikėčiaus, jog vien pasižiūrėjus į Drugelį jau mokėsiu tuos šuniukus lankstyti, tikrai ne. Prie tų mano balionų buvo pridėta ir instrukcija, kaip lankstyti įvairius gyvius. Pavarčius instrukciją, iškart supratau, kodėl tas Drugelis lankstė šuniukas – jie lengviausi! O žirafą tai pati sugalvojau – lankstyti reikia kaip šuniuką, tik kojas bei ausis reikia trumpas padaryti, o kaklą – ilgą. Aišku, dar ir pasitreniravau iš vakaro.

Kaip ir priklauso per tokias šventes, valgėm tortą, pūtėm žvakutę. Neužpūtėm šį kartą, nes Juliukui ne ta nuotaika jau buvo. Dar „Su gimimo diena“ dainavom (Justas tai plyšavo garsiausiai už visus).