Prisiminimų albumas: "Vasara 2008"

Vėl konkursai mane stumia į priekį su "Prisiminimų albumo“ kūrimu. Šį kartą tema buvo „8” – nesvarbu, kokiame kontekste, tačiau būtinai reikėjo panaudoti aštuonetą. Iš pradžių niekas nešovė į galvą, todėl nusprendžiau laiko pamąstymams skirti kiek daugiau, tačiau nepaisant, kiek sukau galvą, skaičiavau visokius naminius gyvūnus, bandžiau atkapstyti kokią nors mėnesio datą – niekur nebuvo aštuoneto. Galų gale pasidaviau, ir užklausiau paties Pauliaus, ar jam ką nors reiškia skaičius „Aštuoni“, o jis iš karto atsakė: „Gi mano trauma buvo 2008 metais”.

Aš net visa nutirpau. Nesuprantu, kaip galėjau nepagalvoti apie tai! Ir tą pačią akimirką pasidarė aišku, apie ką bus sekantis skrebukas. Apie įsimintiną 2008 vasarą. „Įsimintiną“ - blogąja prasme.

O tos vasaros pradžia nieko bloga nelinkėjo. Atvirkščiai, vasara prasidėjo netgi labai įspūdingai: visus metus lankęs papildomas pamokas arkivyskupijoje, Paulius ir kiti su juo lankę vaikai pačią pirmą vasaros dieną priėjo Pirmosios Komunijos. Ta proga jiems buvo iškelta didžiulė šventė, o mes džiaugėmės, kad Paulius dar vienu laipteliu užkopė aukštyn. Dabar aš kartais pagalvoju, kad kaip vis dėl to keistai viskas susiklostė: birželio 1-ą dieną Paulius pirmą kartą susitiko su Dievu virtualiai, o beveik lygiai už mėnesio – liepos 2-ąją dieną – nedaug tetrūko, kad su juo būtų susitikęs gyvai. Tfu tfu tfu, aišku. Ir ačiū Dievui, kad viskas nesusiklostė pagal blogiausią scenarijų.

O atsitiko visa tai stovykloje. Pats įvykis tikrai paprastas ir niekuo neypatingas: Paulius su draugais karstėsi ant estrados, norėjo parodyti ypatingą triuką, triukas nepavyko, ir Paulius krito ant galvos. Nuo to momento jis nelabai ką prisimena. Už tai mes prisimename viską. Kaip aš su mama ir kūdikiu (Justui tuo metu buvo tik pusę metukų), sekdamos greitosios medicinos pagalbos automobilį, važiavome į ligoninę. Kaip aš, sėdėdama prie vairo, per ašaras nemačiau kelio. Kaip mama puolė garsiai melstis, kai išvydome, kad mūsų sekamame greitosios medicinos pagalbos automobilyje įsijungė švyturėliai, o automobilis dar labiau padidino greitį, nors jis ir taip jau buvo viršijamas. Kaip aš mamai užrikau liautis, nes pajutau, kad galva tuoj sprogs ir nebeatlaikysiu. Kaip paskui ligoninėje praleidom visą naktį, klausydamos diagnozių, kurios vis keitėsi: „Kaukolės lūžio nėra, kraujo įsiliejimo į smegenis nėra“, tada „Kaukolė skilusi, kraujas į smegenis išsiliejęs – reikalinga operacija“, dar vėliau „Kaukolė skilusi, bet išsiliejimo nėra, operacijos irgi bent jau kol kas nereikia“... Viską prisimename, tarsi tai būtų įvykę vakar.

Iš tiesų, būtent paskutinė diagnozė buvo teisinga: Pauliui skilo kaukolė, tačiau kraujas į smegenis neišsiliejo, todėl pagrindinis gydymas buvo lovos režimas. Ir ramybė. Daktarai daug nedaugžodžiaudavo, tiesiog pasakydavo, kad suaugusiam tokia trauma galėjo būti mirtina, o vaikui... Vaikų organizmas yra stebuklingas. Todėl mums beliko laukti.

Vat tokia ir buvo ta mūsų 2008-ųjų vasara. Pusė jos prabėgo paprastai, linksmai – na, tiesiog atostogaujant. O kitą pusę mes sėdėjom tarsi ant adatų, gyvi tikėjimu ir žinodami, kad šansai, jog viskas praeis be pasekmių ar su jomis yra beveik lygūs. O pasekmės galėjo būti baisios: epilepsija, migrena, galvos svaiguliai... Ir dar galas žino, kas. Ačiū Dievui, po truputėlį jau atsiplaiduojame ir nusiraminame – galbūt tai tiesiog buvo pamoka mums, koks gyvenimas gali būti trapus.

Ir skrebukas yra toks: padalintas į dvi dalis. Pirma pusė marga, vasariška, linksma. Antroji – simbolizuojanti antrąją vasaros pusę – niūri, pažymėta kraujo ir medicinos pagalbos ženklu. Bei ramune, kuri šiuo atveju simbolizuoja būrimą iš žiedlapių: „Viskas bus gerai“, „Ne“, „Viskas bus gerai“, „Ne“... Tačiau niūri nuotaika vyrauja tik pas mus – tai, kad vasara ir toliau tęsiasi, simbolizuoja drugeliai, kurie skraido ir toje, ir toje pusėje. Jungiančioji abiejų vasaros dalių grandis – Dievas. Arba tiksliau, jį simbolizuojantis škaplierius, kurį Paulius laikė rankose savo svarbios šventės – Pirmosios Komunijos - metu, kuri, kaip minėjau, vyko pirmąją vasaros dieną. Ir nuotrauka, esanti centre, yra būtent iš šios šventės –neįsivaizdavau jokios kitos fotografijos, kuri galėtų geriau perteikti temą. Fotografijoje net įamžintos vienuolės, kurios vėliau visą vasarą meldėsi už Paulių, ir vis teiraudavosi, kaip jam sekasi!
Nuotraukos kairėje esantis pakabukas – žuvytė, kuri buvo įteikta vaikams, kad šie atsimintų, jog Jėzus nuo šiol visada bus su jais (žuvytė – Jėzaus ženklas, nes jis buvo žvejys). Spausdintas tekstas dešinėje - iškarpa iš Pauliaus medicininio išrašo, išleidžiant jį iš ligoninės.
Tiesa, pirmoji skrebuko pusė man atrodo kiek per tuščia, ir galbūt ateityje dar kiek papildysiu, bet šiai dienai niekas nešovė į galvą.