Vaikystės prisiminimų albumas

Neseniai įsigijome garažą (o, tai mano penkmečio pirkinys – ilgai lauktas ir svajotas), ir dabar vis rasdama laiko po truputėlį peržiūrinėju spintas, ir mažiau naudojamus daiktus stengiuosi išnešti ten. Kadangi vieną spintos dalį užima Pauliaus darželio-mokyklos darbeliai, pradinės mokyklos sąsiuviniai ir t.t. (nei už ką neleidžia išmesti nors ką nors iš tos krūvos), nusprendžiau, kad pats laikas peržiūrėti visą šį turtą ir didesnės vertės darbelius kažkaip gražiai apipavidalinti, o visą kitą – sudėti į dėžes ir išnešti į garažą.

Tad vieną dieną, kai abu mažesnieji vaikai sumigo, aš išsitraukiau tuos sukauptus popierius ir panirau į laikotarpį, kuomet Pauliukas buvo visai mažiukas ir... buvo mano vienintelis. Ir ko tik šiame sukauptų prisiminimų pluošte neradau! Čia išsaugoti rašteliai, kuriuos man palikdavo Paulius, kai norėdavo už ką nors atsiprašyti, ko nors paprašyti ar palinkėti. Čia galima perskaityti ir Pauliaus kurtus eilėraščius ir pasakas. Galima rasti mūsų „pliusiukų“ sistemą, kurios tikslas buvo identifikuoti, kuris iš mūsų yra didesnis konfliktų provokatorius. Yra ir dalykų, kuriuos Paulius turbūt pasistengtų iš manęs atimti ir sunaikinti, jeigu žinotų, kad aš juos turiu pvz jam adresuotus meilės laiškus ar mokyklos kontrolinio darbą, su gražiai įraitytu dvejetu (tiesa, TĄ dvejetą Paulius sugebėjo išsitaisyti, ir mokytoja į dienyną jo neįrašė, tad teoriškai jis kol kas dvejeto nėra gavęs, bet PRAKTIŠKAI aš turiu tokio fakto įrodymą). Ir dar daug daug visko, apie ką jau buvau spėjusi ir pati pamiršti. O tokių dalykų pamiršti tikrai nesinorėtų. Nesinorėtų, ir kad jie išsimėtytų į skirtingas puses. Todėl besklaidydama lapus, vis sukau galvą, kaip geriausia būtų juos išsaugoti.

Kuomet mokiausi JAV, draugai padovanojo albumą, kuriame nurodė klijuoti visus prisiminimus: atvirlaiškius iš lankytų pasaulio šalių, brangius palinkėjimus, iškarpas iš laikraščių/žurnalų ir t.t. Pagalvojau, kad galėčiau panašiu principu išsaugoti ir Pauliaus prisiminimus. O kadangi ant mano albumo užrašyta „Scrapbook“, įlindau į internetą pažiūrėti, ar kartais tokių albumų nėra pirkti ir Lietuvoje. Ir buvau tiesiog šokiruota: pasirodo, „scrapbookinimas“ tai ne tik albumo, kuriame klijuoji iškarpas, įsigijimas – tai tarsi atskira rankdarbių rūšis, kurios pagrindinis tikslas yra taip apipavidalinti nuotraukas, iškarpas, įsimintinesnius darbelius, kad vartant albumą jis tiesiog „prabiltų“.

Kurį laiką buvau tarsi apsėsta: visą laisvalaikį (na, netiek jau daug jo turiu, bet vis tiek) skirdavau naršymui internete ir informacijos apie scrapbookinimą rinkimą, scrapų darbų peržiūrą Beje, daugiausiai naudingos informacijos radau lietuviškai rašomame Irmos Peredne‘s blog‘e. Irma yra tituluojama scrapbookingo krikštamote Lietuvoje. Puslapyje ne tik pateikiami analizei jos darbai, kurie atlikti be galo profesionaliai ir meniškai, bet ir galima rasti visą pradedančiajam reikalingą informaciją: kokios priemonės reikalingos, nuo ko geriausia būtų startuoti, ką reikia žinoti ir t.t.

Teoriškai domėtis scrapbookingu man sekėsi visai neblogai, bet vat pereiti nuo teorijos iki praktikos šiek tiek užtruko... Vis dėliojau mintyse vaizdus, kokiu principu aš norėčiau kurti savo šeimos albumus, varčiau mūsų nuotraukas, ieškodama idėjų, susirinkau svarbiausias ir įsimintiniausias iškarpas... Net pagrindines priemones įsigijau. Tačiau niekaip negalėjau pradėti. Sėdėjau pasidėjusi prieš save vienoje pusėje krūvelę iškarpų, kitoje – nuotraukų, ir niekaip nesuvokiau, kaip man jas sujungti į vieną. Kažko vis trūko, kažkas vis stabdė.
Dabar jau žinau, kas buvo ne taip. Visų pirma, galvoje visišką chaosą kėlė per trumpą laiką peržiūrėtų darbų gausa. Dauguma jų mane buvo tiesiog sužavėję, o pati tuo tarpu buvau tikra, kad man meno kūrinio padaryti tikrai nepavyks – menas nėra mano stiprioji pusė. Galų gale, mano tikslas ir nebuvo sukurti meno kūrinį – labiau išsaugoti istoriją. Visų antra, tam tikros temos (pvz. Kalėdos) turėjo labai daug susijusios medžiagos (laiškai Kalėdų Seneliui, nuotraukos), tad vis sukau galvą, ar įmanoma visą šią informaciją sutalpinti viename-dviejuose albumo lapuose.

Galų gale, po kokios geros savaitės naršymo internete ir beviltiškumo jausmo, Ali Edwards blog‘e perskaičiau frazę: „Scrapinimas – tai nuotraukos+žodžiai“. Ir čia aš nusiraminau: man tikrai nėra būtina stengtis perlipinėti per save kuriant meną, jeigu kuo puikiausiai galiu kurti istoriją žodžiais ir pasakojimais.

Išsprendus pirmąją problemą, automatiškai pasidiktavo sprendimas ir antrajai: tiesiog prie prisiminimų albumo nusprendžiau eiti kitu keliu. Pirmiausia pradėjau dėliotis istorijas, kurios yra kertinės ir kurias, tarsi mamos laiškus sūnui, norėčiau papasakoti: „Paulius ir Aušrinė – per vaikystę kartu“, „Meilė katėms“, „Susipykimai ir susitaikymai“, „Broliška draugystė“ ir t.t. Sudariusi sąrašiuką istorijų, ėmiausi ieškoti šias istorijas atspindinčių nuotraukų. Kadangi visa su tam tikra tema susijusi medžiaga tikrai netilptų viename lape, be to, kai kurių originalių piešinių bei įrašų nenorėjau gadinti, nusprendžiau padaryti taip: pačiame albume klijuoju tik kertinę informaciją :nuotraukas, trumpą aprašymą bei mažytę „kišenėlę“, kurioje talpinsiu nuorodas į susijusią medžiagą, pateikiamą atskirose įmautėse albumo gale. Kai kuriais atvejais tam tikras iškarpas tiesiog „paslėpsiu“ tarp albumo lapų (ačiū, Irma, už idėją:) ) – vėlgi, kišenėlėje bus paaiškinimas, kad tam tikra istorijos dalis dar yra paslėpta. Tokia daugmaž idėja.

Šis prisiminimų albumas – dovana Pauliui gimtadienio (tiesa, jis bus tik vasarį) proga, tad truputį turiu problemų „kepdama“ jį, nes stengiuosi iš paskutiniųjų darbuotis, kad jis nepastebėtų ir nieko neįtartų. Tad į priekį judu labai lėtai. Bet užtikrintai :).

Žemiau pateikiu savo pirmąjį darbelį. Taip, taip, žinau – jis tikrai nėra nei labai gražus pažiūrėti (o dar ir nufotografuoti normaliai nemokėjau), nei labai kruopščiai atliktas, tačiau emociškai jis man labai svarbus.

Vyriausias sūnus Paulius mane pastoviai graužia, kad jis neturi bendraamžių brolių ar seserų, aiškindamas, koks jis yra nuskriaustas, kad neturi su kuo žaisti ir augti. Tačiau vartant Pauliaus albumus neįmanoma nepastebėti fakto, kad beveik visose nuotraukose Paulius yra... kartu su Aušrine. Jie kartu atostogauja, kartu keliauja, dalijasi tais pačiais žaislais bei žaidimais, beveik kiekvieną dieną susiskambina, patiki vienas kitam savo paslaptis... Tad pirmasis mano laiškas Pauliui skrieja su žinia: „Likimas tavęs nepamiršo. Jis tau nesiuntė bendraamžio brolio arba sesės, bet siuntė ištikimą bendražygę - Aušrinę". Taip sakant, nustok svajoti apie tai, ko negali pakeisti, ir imk vertint tai, ką turi.

Nuotraukos scrap‘e sudėtos chronologine tvarka nuo to meto, kai Paulius su Aušrine visai mažiukai leido laiką prie jūros iki šių metų vasaros Vilniuje. Darbo apačioje „auga“ gėlės, kurias Aušrinė, vos pramokusi rašyti, nupiešė ant paprasto sąsiuvinio lapų, šalia užrašydama kiekvienos gėlės pavadinimą (tulpė, rožė, žibutė ir t.t.). Tai buvo jos dovana Pauliaus gimimo dienos proga. Dabar šios gėlės rado savo vietą prisiminimų albume. Žemiau gėlių pritapenau vaikiškas pėdutes, kurios simbolizuoja pasivaikščiojimą po gėlių sodą bei atitinka pavadinimą: "Tapu tapu per vaikystę. Kartu.". Scrap‘o vidinėje (nematomoje) pusėje dar įdėsiu vieną Aušrinės laišką Pauliui, kurį bus galima esant norui išsitraukti ir paskaityti.

Jeigu daryčiau šį darbelį iš naujo, turbūt viską daryčiau kitaip. Netgi vienu metu pradėjau gailėtis, kad nepradėjau nuo kokios man mažiau svarbios temos (juk, net ir norėdama, darbo negalėčiau perdaryti, nes pvz. jame panaudotos gėlės yra iškirptos iš originalo), tačiau kai išsakiau šias abejones Irmai (taip taip, Irma ne tik tinklalapyje dalinasi savo patirtimi ir idėjomis, bet ir mielai konsultuoja, jei kas kreipiasi patarimo), ši nuramino, kad būtent taip ir reikia daryti: pradėti nuo to, kas tau yra svarbu. Nes kitaip galima ilgam užstrigti tam tikroje komforto būsenoje ir vis nesiryžti pereiti prie svarbesnių dokumentų, bijant juos sugadinti.

Antrąjį darbelį man daryti patiko daug labiau. Jau labiau pasitikėjau savimi, jau žinojau, kaip noriu jį padaryti. Drąsiau rinkausi ir spalvas. Tačiau jau tekstas... parašiau kaip su vištos koja:). Ir vien dėl to, kad išgirdau, jog pareina Paulius (o aš gi nuo jo slepiuosi:) ), ir norėjau greitai greitai tekstą užrašyti. Teisingai žmonės sako: „Skubos darbą velnias neša...“.
Antrasis darbas - „3 dubliai“(kuomet užrašiau pavadinimą, pagalvojau, kad turbūt reikėjo pavadinti „kadrai“, o ne „dubliai“, bet jau buvo „too late“). Kalbant apskritai, Paulius su Aušrine yra tikrai neišskiriami draugai. Tačiau kartais taip varžosi tarpusavyje, kad mirk juokais. Pavyzdžiui, kuomet keliaujame, aš juos abu turiu fotografuoti vienodai kartų. Kad nei vienas nesijaustų nuskriaustas. Ir kokių tik kuriozų nebūna! Fotografuoju Paulių, o Aušrinė galvą įkiša: “Ar aš įtilpau?”. Arba matosi, kaip nuotraukoje Paulius stumia Aušrinę, tipo: “Eik iš nuotraukos!”. Aušrinė irgi nepėsčia: būna, kad patyko, kai Paulius nemato, prisėlina prie matęs ir tyliai sako: „Inga, nufotografuok mane“. Būna, kad tokiais atvejais Paulius pamato ir rėkia: „Aha, mačiau! Tu ją nufotografavai! Dabar mane!”. Nu negi gaila? Juk skaitmena… Nufotografuoju ir jį. Paskui aišku, jie užsimano toje vietoje ir kartu nusifotografuoti. Taip ir gaunasi, kad fotografuojamės po tris kartus... Antrasis darbelis – būtent apie tai.

Taigi, paskutiniu metu darbuojuosi prie „scrapinimo“ ir tapau nereali naktinėtoja: užmigdžius vaikus sėduosi prie iškarpų, o dieną vaikštau paraudonijusiom akim... Vis tik, labai tikiuosi, kad sulyg kiekvienu darbeliu vis tobulėsiu ir iki vasario galėsiu didžiuodamasi įteikti Pauliui jo vaikystės albumą. Ir, aišku, viliuosi, kad tokia dovana jį pradžiugins.