Asmeninė dovana: dekupažuota pakaba

Viena mano draugių pradėjo lankyti kokius tai “moteriškumo skatinimo” kursus,  kur kartą į savaitę susirenka moterys ir ką nors kartu veikia (piešia, siuvinėja, siuva ir t.t.). Idėja slypinti už to:  moteris, norėdama būti laiminga, privalo karts nuo karto keisti pomėgį ir imtis vis naujos veiklos. Tai išgirdusi kažkaip pagalvojau, kad aš turbūt pasąmoningai visada tai jaučiau, todėl bent jau man kažkaip natūraliai gaunasi nuo siuvinėjimo persimesti link dekupažo, nuo dekupažo prie scrapbookinimo, o nuo pastarojo lygiai taip pat sėkmingai pereiti prie lėlių siuvimo... Visada grauždavau save, kad esu tokia labai jau „paviršutiniška“ ir nesugebu nei vieno hobio išlaikyti ilgam, o čia dabar še tau kad nori: pasirodo, būtent toks paviršutiniškumas ir yra gilios laimės paslaptis!

Apie dekupažą ir kaip aš jį atradau, jau buvau rašiusi anksčiau. Ir minėjau, kad labiausiai mėgstu dekupažuoti pakabas (na, teisybę pasakius, vien tom kėdėm, apie kurias jau rašiau, bei pakabom mano dekupažuotų daiktų sąrašas ir baigiasiJ), tačiau tikrai nebuvau rašiusi apie tai, kad vienu metu buvau tiesiog kaip apsėsta pakabų manijos: visi švenčiantys gimtadienį būtinai turėdavo gauti savo asmeninę rūbų pakabą. Iš dalies dėl to, kad tuo metu būtent šis „hobis“ buvo man ant bangos, iš dalies dėl to, kad aš kai jau ką nors perku, tai perku urmu (t.y. visada giliai tikėdama, kad šis hobis tikrai tikrai ne trumpalaikė užgaida ir kad nuo šiol tik tuo ir gyvensiu).  Taigi, kaip supratote, vienu metu buvau užsipirkus nemažai pakabų. Didelė dalis jų jau siūbuojasi (na, bent jau aš taip tikiuosi, kad siūbuojasiJ) naujų šeimininkų drabužių spintose, o likusioms, ne tokioms sėkmingoms, teko kiek ilgokai pagulėti dėžėje ir palaukti, kol man vėl užplauks dekupažo debesis.  Ir jis užplaukė!

Abu mažieji berniukai savaitgalį yra pakviesti į draugo gimtadienį, ir kadangi laiko jau kaip ir turiu į valias, tai tapo gera proga vėl išsitraukti servetėles, prisipirkti dažų bei imtis menų. Super paprasta, tik bent jau keletą dienų reikia turėti rezerve, nes vis tik viskas turi po kelis kartus džiūti. Justas ir Julius sako, kad labai gražu, bet kai paklausiau, ar patys norėtų gauti tokią dovaną, vienbalsiai atsakė, kad „O ne, tai jau tikrai, kad ne!”. Tas vaikiškas atvirumas taip žavi ir įkvepia, tiesa? J

Bendradarbių išlankstytos gervės, linkinčios ramių naktų ir... pilnos krepšinio komandos:)

Skaitau linkėjimus ant bendradarbių išlankstytų gervių: „Ramių naktų“ (šitų tai daugiausiaJ), „Kantrybės“, „Poilsio sau“, „Pilnos krepšinio komandos“, „Kelionių“, „Žaidimų“... Buvau įsitikinus, kad šita diena bus man viena linksmiausių (jau taaaip laukiau laikotarpio, kada galėsiu pakankamai išsimiegoti bei ramiai nusiteikti laukimui), tačiau bežvelgiant į iš darbo parsitįstas dovanas bei beskaitant linkėjimus labiau gerklę kuteno liūdesys nei džiaugsmas: turbūt pirmą kartą suvokiau, kaip man trūks nuostabiosios komandos, paplepėjimų įvairiausiomis temomis, jaunatviško juoko aplinkui ir dar daug daug visko. Įsivaizdavau visus kolegas čiauškiančius, kuomet paslapčiom lankstė šias gerves, ir vis galvojau: „Kokie jie nuostabūs! Ir kokia laimė buvo turėti galimybę dirbti su tokiais žmonėm!”.

Taip, tiesa yra ta, kad dar vienas laikotarpis pasibaigė, ir su jaudulio kupina širdimi žengiu į kitą.

Jau iš patirties žinojau, kad jeigu tik neturėsiu plano, ką noriu pasiekti per ateinančius kelis „laukimosi“ mėnesius, jie pralėks kaip viesulas, ir vėliau tik galvą galėsiu kraipyti, svarstydama, ką gi per tuos mėnesius sugebėjau nuveikti. Todėl, kaip ypatingai disciplinuota verslo moteris, jau prieš išeidama į motinystės atostogas susirašiau detalų sąrašą darbų, kuriuos turiu nuveikti. Per pirmą savaitę namuose išbraukiau iš sąrašo... vieną jųJ. Jo... tempas neįtikėtinasJ  

Tačiau po truputį atsigaunu: vis labiau ir labiau jaučiu, kaip darbiniai reikalai lieka kažkur praeity, o ant stalo darbo kambary rikiuotis pradėjo jau nebe profesinė literatūra, o dekupažinės servetėlės, dažai, siūlai, spalvotas lankstinių popierius... Ech, koks vis tik geras laikotarpis vėl laukia priešaky!

Dar viena idėja dovanoms: asmeniniai puodeliai ir marškinėliai

Buvo vieną savaitgalį pas mus užsukusi Vaida su savo trim berniukais, plepėjom apie viską ir, aišku, užėjo kalba ir apie blog‘us (nes mes būtent taip ir susipažinome). Po dvynių gimimo, nauji įrašai pas Vaidą atsiranda ne taip ir dažnai. Mano blog‘e, nuo to laiko, kai grįžau į darbą, irgi. „Mintyse vis rašau ir rašau naujus įrašus“ – tarsteli Vaida. Ir galiu tam tik paantrinti... Iš tiesų, nuo blog‘o niekada nebuvau atsitraukusi:  mintyse nepaliauju dėlioti minčių, derinti tekstų ir planuoti naujų įrašų. Va tik kad išguldyti viską „popieriuje“ kartais užtrunku.

 

Tačiau kartais taip pagalvoju, kad jeigu išmokčiau rašyti trumpesnius įrašus, tai prie blog‘o prisėsčiau gal ir dažniau nei kartą į du mėnesius. Na, reikės padirbėti šiuo klausimu :)

 

 

Šį kartą noriu pasidalinti dar viena dovanų idėja (na, gi Kalėdos kaip ne kaip artėja, tad turbūt aktualuJ).

 

Per savo gimtadienį Julius iš savo krikšto mamos gavo super suasmenintą dovaną: markškinėlius ir puodelį. Tiek vienas, tiek kitas buvo susietas su jo gimtadienio tema – Robotų.

 

 

Marškinėlių priekyje buvo paveiksliukas su daug daug įvairiausių transformerių ir robotų.

 

O užrašas apačioje baigėsi klausimu: „Kur Julius“. O rasti Julių nebuvo taip paprasta – net pats Julius ilgai akis įsmeigęs ieškojo, bet kai jau surado, tai akys tiesiog nušvito iš laimės.

 Puodelis irgi gerulis. Julius, su savo standartine poza, labai gerai tinka prie visų kitų robotųJ

Idėja man labai patiko! O tie, kas pažįsta mane, žino, kad jeigu kažkas man patinka, tai naudojuos, kol persisotinu (va tuo mes skiriamės su Nerijum, kuriam atrodo, kad visko reikia išbandyti po truputį „kad labiau norėtųsi“). Nenustebkite, jeigu kurį laiką iš manęs gausite puodelius dovanųJ

Nuo Lietuvos - Amerikai

 
Praeitą sekmadienį sukako lygiai 13 metų nuo pirmojo mūsų su Nerijum pasimatymo. Gal ir juokinga data paminėjimui, bet kad rimtesnių neturim, tai švenčiam, ką turimJ. Ta proga, pasiprašėm Inetos pažiūrėti vaikus (Julius nuvažiavęs jai rimtu veidu aiškino, kad tėvai išvažiavo ten, kur vaikams negalima – garbės žodis, tikrai ne mes šitai sugalvojom ir taip jam nesakėm!), o patys išdūmėme pasivaikščioti po rudenišką Vilniaus senamiestį. Nu fantastiška: gali ramiai koją už kojos vilkdamas šliaužioti Vilniaus gatvėmis, rinktis kokią nori kavinę ir, galiausiai, maistą gali valgyti su pasimėgavimu, o ne tiesiog viską praryti  arba, dar geriau, valgyti tik tai, kas liko nuo vaikų. Oi, reikia mums tokius pasibėgimus susiorganizuoti ir dažniauJ

 

Beeidama Pilies gatve pagalvojau, kad paskutinį kartą po senamiestį slampinėjau su Paulium. Tik ne visai be tikslo slampinėjom (kaip kad mes su Nerijum dabar), o bandydami prifotografuoti Paulių mūsų senamiesčio fone. Nežinau, kaip jūsiškiai paaugliai, bet maniškis fotografuotis tai nelabai mėgėjas, tad ir tas mūsų pasivaikščiojimas nebuvo labai jau linksmas ir smagus. Na, bent jau nebuvo iki kol neištariau kodinių žodžių: „Gerai jau, užteks. Einam valgyti picos“.

 

Tačiau idėja, kurią turėjome, tikrai pavyko: norėjome padaryti jo būsimiems amerikietiškiems tėčiui ir mamai puodelius ant kurių būtų parašyta: „Labas rytas, Dad“ ir „Labas rytas, Mom“ su Lietuvos vaizdais bei Pauliaus nuotraukėle.  Nuotraukų su Vilniaus senamiesčiu neturėjau (o parsisiųsti iš google‘o buvo nepakankamos kokybės), tad teko nuotraukas kurtis patiems.

 

Žinau, kad buvau žadėjusi pasidalinti, su kokiom gi lauktuvėm išvažiavo Paulius į JAV, bet vėliau, perkračiusi viską, supratau, kad kažko ypatingo ir nebuvome sugalvoję.  Labai patiko E. Mildažytės knyga „Pasimatymas su Lietuva“ (tik pirkome anglišką variantą), įsigijo Paulius nemažai lininių smulkmenų (prijuosčių, rankšluostėlių, staltiesėlių...), siuvenyrų su Lietuva, DVD – žodžiu, labai jau standartinės lauktuvės. Tad iš tokių įdomesnių idėjų galėčiau išskirti tik lauktuves  Pauliaus būsimam broliui - marškinėlius su užrašu „I have a Lithuanian Brother“ ir  Lietuvos Vyčiu (pasiskolinom idėją iš kitos keliaujančios mergaitės) bei tuos rytmetinius puodelius, kuriuos ir demonstruojuos įraše. Gaminausi puodelius čia – labai viskas paprasta.
 

O dabar turiu naują galvos skausmą... Noriu nusiųsti visai šeimai dovaną su Kalėdom. Gal turite kokių minčių, kas tai galėtų būti? Šiai dienai svarstau apie kokį nors stalo žaidimą (kad visi keturi galėtų žaisti) bei ką nors valgoma (na, ką nors, ko Paulius galėtų būti pasiilgęs), tačiau jeigu absoliučiai visos idėjos labai laukiamos – pasidalinkit, prašau, ką jūs siųstumėt paaugliui, metams išvažiavusiam pagyventi su kita šeimaJ. Paulius net išreiškė vieną pageidavimą: norėtų medžiaginių apyrankių su Lietuvos simbolika (draugams dalinti). Gal kur užmatėte jų?

Asmeninių eglutės žaisliukų kolekcija

Kartu su vaikais nupuošinėjame žaisliukus nuo eglutes, o aš, vis imdama kurį nors įsimintinesnį, pristatau jo istoriją vaikams. Kadangi kasmet stengiuosi dovanoti kiekvienam vaikui po asmeninį eglutės papuošimo žaisliuką, atspindintį jo praėjusius metus, tų žaisliukų "su istorija" yra ne tiek jau ir mažai. Sakau Justui: „Įsivaizduoji, Justuk, kaip bus smagu: kai išsikraustysi iš namų, galėsi pasiimti visus savo kalėdų eglutės žaisliukus su savim, ir jie primins tau vaikystę“. Justas atsisuka paklaikusiom į akim į mane: „Aš niekada neišsikraustysiu iš namų! Turėsiu žmoną, du vaikus ir gyvensiu čia su jumis“.

Pasijutau tarsi prieš laiką būčiau norėjus iškraustyti vaiką iš namų :)

Idėja kiekvienam vaikui sukaupti jo asmeninių eglutės žaislų kolekciją man be galo patinka. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti: žaisliukų, su kuriais galėtum pristatyti vaikui jo metus, nėra taip jau daug. Na, bent jau Lietuvoje. Arba jie tokie jau suuuuper brangūs. Bet šiemet toptelėjo į galvą viena fantastiškai nepakartojama idėja: juk galima kalėdinius žaisliukus dekupažuoti su vaiko tų metų nuotrauka!

Jau išbandžiau: viskas be galo paprasta ir lengva. Tereikia atsispausdinti nuotraukytes (aš spausdinau ant paprastų lapų, tačiau iš tikrųjų, norui esant, galima pasirūpinti plonu ryžiniu popieriumi, skirtu būtent dekupažui) bei dekupažiniais klijais klijuoti jas ant pasirinktų burbulų. Toliau visas procesas kaip ir paprastai dekupažuojant.

Labai gerai atrodo – šiais metais tokius burbulus padovanojome abiems močiutėms (ant kiekvieno burbulo visų anūkų nuotraukytės).

Laiškai iš praeities

Jeigu sekčiau chronologiška tvarka, dabar turėčiau papasakoti apie tai, kad sekančią dieną po krikštynų apsilankėme renginyje „Pasivaikščiojimas su dinozaurais“. Ir tai buvo praktiškai pirmas kartas, kuomet išėjau iš namų be Juliuko. Tai yra, ne iki parduotuvės pusvalandžiui nubėjau (tą karts nuo karto padarau), o išėjau „pasižmonėti“. Trims valandoms! Buvo nerealu. Ir renginys labai patiko, ir faktas, kad nereikėjo supuoti vaiko ant rankų (nors ir vis žvilgčiojau į telefoną, ar tėtis neskambina) nerealiai patiko. Tačiau nepaisant to, kad tai buvo tikrai labai labai didelis įvykis dabartiniame mano gyvenime, atskiro įrašo ta tema nusprendžiau nedaryti, nes apart to, kad „Labai labai patiko“ ir „Justas sėdėjo tiesiog išsižiojęs ir sustingęs“ nelabai ir turėčiau, ką daugiau pasakyti. Kita vertus, žmogaus, kuris pusę metų apskritai praktiškai nebuvo iš namų išlindęs, įspūdžiai iš bet kokio renginio turbūt yra gerokai perdėti.

Bet papasakosiu apie kitą labai labai nerealų dalyką. Dar visai neseniai, atrodo, dalinausi savo įspūdžiais apie tai, kaip gaminu prisiminimų albumą Pauliui. Ir svarsčiau, kaip iš tikrųjų jis tokią dovaną priims. Tai va, savo kailiu galėjau patirti, ką reiškia gauti dovaną iš praeities. Ypatingą dovaną. Tokią, kokią tau gali suteikti tik patys patys artimiausi žmonės.

Neužilgo po krikštynų, susipakavusi visus vaikus, važiavau į Šiaulius pas tėvus. Atsigauti po krikštynų streso, taip sakant. Ir ten mama man padovanojo laiškus, kuriuos ji gavo/siuntė tuo metu, kai gulėjo ligoninėje iš karto po to, kai aš gimiau. Atsimenate (na, gal neatsimenate, bet gal kas nors pasakojo), sovietmečiu buvo tokia tvarka: į gimdymo namus niekam ateiti nebuvo galima. Pagimdai, ir guli kaip didžiausias ligonis palatoje. Nustatytom valandom tau atneša pamaitinti tavo vaiką. Nustatytom valandom tu gali prieiti prie lango ir pamojuoti artimiesiems arba (jeigu nebijai skersvėjų) gali per langą jiems parodyti naująjį šeimos narį. Nustatytom valandom tau atneša lankytojų lauktuves ir laiškus, o tu gali perduoti savuosius. Tai va, laiškus iš šio laikotarpio, apie kurių egzistavimą aš net neįtariau, ir padovanojo dabar mama.

Aš nemoku apsakyti jausmo, kuris apima skaitant tuos laiškus. Laiškus, kuriuose mama rašo tėčiui, kad manęs dar nematė, nes kažkodėl daktarai manęs dar neatneša (atnešė gal tik trečią parą – mama iki šiol nežino, kas man buvo atsitikę, ir kodėl jie neleido manęs paimti). Laiškus, kuriuose rašoma, kad „šiaip ji labai graži, tik žandukas vienas didesnis, kitas mažesnis – toks nei šiaip, nei taip. Ir smakriukas neaišku, į kurio giminę atsigimęs“. Ir čia pat bandyta nupiešti tą smakriuką. Arba laišką, kuriame tėtis rašo, kad jau pergalvojęs visus vardus, ir jis labiausiai linksta prie Ingos. Ir čia pat išvardina dar kitus, kurie jam prie širdies. Į šitą laišką mama atsako, kad Inga tai jau tikrai negražus. Bet kiti dar negražesni:). Ne tik mamos ir tėčio laiškai – yra dar ir laiškas nuo močiutės, amžinaatilsį. Skaitant tokius laiškus jausmas yra tiesiog NEAPSAKOMAS. Ir juokas, ir ašaros... Ir tas keistas virpuliukas širdy, kad iš tiesų tu neri į pasaulį, kurio tu sąmoningai neprisimeni, tačiau kuris vis dėlto paliko didelę įtaką tau – juk aprašytas pirmasis susipažinimas su pasauliu!

Dabar aš suprantu, kodėl yra svarbu rašyti laišką savo kūdikiui. Kuomet dar esi gimdymo namuose. Kuomet dar šviežūs pirmo susitikimo įspūdžiai. Džiaugiuosi, kad laukdamasi Justo tokią idėją perskaičiau L.Kiškūnės ir R.Pociūtės knygoje „Gimdymas ir gimimas“ – tiek Justas, tiek Julius tokius laiškus tikrai gaus. Tačiau tikrai negalvojau, kad gausiu ir aš.

Tik gavus šiuos laiškus, kaip visada puoliau skambinti Laimai. Pasigirti. Pasidžiaugti. Laima klausė, klausė ir tarė: „Įtariu, kad kai aš gimiau, tai mama tokių laiškų nebeturėjo kantrybės kaupti...“. Žinojau, kad jeigu tik laiškai buvo, tai mama juos tikrai kaupė, bet nebuvau tikra, ar Laimos (ji dešimčia metų jaunesnė) laikais vis dar buvo tokia pati sistema gimdymo namuose, todėl nežinojau, ką jai atsakyti. Tačiau jau už kelių dienų sužinojom atsakymą. Skambina man Laima ir baisiausiai juokdamasi sako: „Tu žinai, man mama perdavė ne tik laiškus nuo tečio, bet ir nuo tavęs, Inetos ir Audriaus!”. Ar galit įsivaizduot tokį dalyką? Visi vaikai – man 10, Inetai 7 ir Audriui 4 metai – rašėm sveikinimus mamai į gimdymo namus. Aš pati tikrai tokio dalyko nepamenu, tačiau juodu ant baltu matosi, kad tikrai tokį laišką rašiau. Ką ten rašiau – aš tiesiog skundžiau mamai, kad kol ji guli ligoninėj, Audrius su Ineta visiškai neklauso tečio: tik dūksta ir laksto iki dešimtos. Ir net „Labanaktuko“ nežiūri. Ir dar jiems maža!

Taip... dovanos iš praeities tikrai yra ypatingos. Jų nereikia nei gražiai pakuoti, nebūtina jų ilgai ir pristatinėti. Jos tiesiog TOBULOS. Tačiau dabar pradedu abejoti, ar verta dovanoti Pauliui albumą dabar – kaži, gal verta palaukti, kol suaugs? Bet neiškęsiu… Ai žodžiu, dilema.

Tiesa, laiškai nebuvo vienintelė dovana, kurią tą dieną gavau iš mamos. Turbūt ji nusprendė pilnai atsiskaityti su visais vaikais, nes dar tą dieną gavau auksinę monetą, kuri priklausė dar mano seneliui ir kuri teko mamai kaip dalis jos palikimo bei senų nuotraukų pluoštelį, kurį man, kaip palikimą, paliko mano močiutė. Tarp kitko, tarp šių fotografijų buvo viena, iš kurios vėliau išsirutuliojo įvykiai, labiau primenantys stebuklą, tačiau jie verti jau atskiro įrašo, todėl apie tai kitą kartą.

Vaikų kalbos "perliukai" arba kaip aš praradau šimtą dolerių

Ar jūs rašot savo vaikų geriausius kalbos „perliukus“? Pauliui aš rašiau. Na, bent jau tuos, kurių nepamiršdavau. O pamiršdavau didžiąją dalį jų, dėl ko iki šiol gailiuosi, ir vis pasižadu sau, kad Justukui ir Juliukui būsiu kruopštesnė (kažin, kažin, kaip čia seksis:) ). Vos tik Paulius pasakydavo ką nors tokio laaabai laaabai juokingo, aš visada būdavau tikra, kad „šito tai tikrai nepamiršiu“, ir planuodavau užrašyti tai vėliau (juk ne visada turi sąsiuvinį po ranka), tačiau faktas, kad jeigu neužrašydavau iš karto, tai dažniausiai šiam posakiu ir nebūdavo lemta būti prisimintam. Vėliau jau įėjau į tam tikrą discipliną, ir posakiams pradėjau taikyti „parduotuvės pirkinių“ sistemą t.y. kai einu į parduotuvę aš į galvą kalu ne reikiamų nusipirkti produktų sąrašą, o jų kiekį, pvz. jeigu reikia nusipirkti dešros, pieno, sviesto, makaronų, tai aš žinau, kad turiu nusipirkti keturis daiktus. Ir tol kratau galvą parduotuvėje, kol prisimenu, kokie tie „keturi“ daiktai yra. Tai taip pat pradėjau daryti ir su įsimintinais posakiais: galvoje kaupdavau, kiek prisiminimų turiu užrašyti, o jau ėmusis šio darbo tol grauždavau tušinuką, kol visus atgamindavau.
O dabar su šiuo prisiminimų sąsiuviniu (na, nevisai tai sąsiuvinys, greičiau tik papildomi trys lapai „Vaiko metų knygos“ gale) mes kartais labai smagiai pavakarojame ir pasijuokiame.

Tokį linksmųjų posakių sąsiuvinį turiu ir aš – kadangi buvau pirmagimė, tėvai man irgi nupirko „Vaiko metų knygą“ ir rašė joje originalesnius mano pasakymus. Tiesa, pernelyg jau nepersistengė, nes įrašė tik vieną įrašą, bet vis tiek smagu. O kadangi kitiems vaikams jie jau net tų knygučių neįsigijo, tai įsimintiniausius Laimos posakius, būdama paauglė, buvau nusprendus pildyti aš. Ir tik dabar (vėlgi, betvarkydama savo senus popierius, kad galėčiau išnešti juos į garažą) atradau šį sąsiuvinį. Iš pradžių pasijuokiau pati (aišku, kad jau buvau visus tuos Laimos „bajerius“ ir pamiršusi), vėliau iškilmingai įteikiau Laimai. Ir ką jūs sau pasakysit? Skambina man Laima, ir juokdamasi informuoja mane, kad aš jai skolinga 100 dolerių!

O iš tikrųjų buvo taip. Seniai seniai (t.y. prieš beveik dvidešimt metų) Laima man pareiškė, kad jai nepatinka mano ilgi nagai. Aš jai tuomet pasakiau, kad jos nuomonė tikrai pasikeis, kai ji suaugs – ji irgi tokių norės. „Tikrai, ne!” – tvirtai atrėžė Laima, ir mes susilažinom: jeigu užaugus ji vis dėlto augins nagus, ji man bus skolinga 100 dolerių (tuomet stipriausia ši valiuta buvo, tai galvojau, kad „išdursiu“ sesę), o jeigu vis dėlto neaugins, skolinga būsiu aš. Nu ir ką? Pasirodo ji jų neaugina!!! Istoriškai taip susiklostė, kad būdama paauglė negalėjo auginti, nes nagai trukdė groti pianinu, o paskui tas poreikis taip jau ir neatsirado. Taigi, gavau pervesti 100 dolerių (dar, ačiū dievui, tas kursas jo ne toks žiaurus kaip tais laikais, bet vis tiek). Vat ir stenkis, žmogau, daryti siurprizus... O juokingiausia, kad tą posakį aš irgi juk perskaičiau, bet tiesiog viena sau nusprendžiau, kad lažybas tikrai laimėjau aš (na, juk visos jaunos merginos nori dailių ilgų nagų, ar ne tiesa?), tačiau nusprendžiau geranoriškai neprašyti, kad ji man gražintų tuos šimtą dolerių (juk negi reikalausi iš vargšo studento?!).

Vis tik, nepaisant to fakto, kad prikelti prisiminimai gali pridaryti bėdos, galvoju, kad toks kalbos perliukų sąsiuvinis yra viena smagiausių dovanų vaikams. Ir pildyti jį reiktų ne tik pirmaisiais vaiko metais, bet ir vėliau, nes tų juokingų loginių išvedžiojimų pasitaiko ne tik tiems, kurie tik tik pradėjo kalbėti, bet ir paaugliukams – pavyzdžiui, kuomet mes diskutavome su Laima apie jos posakių sąsiuvinį, Paulius pasakė: „Aš tai pas tėtį turiu storiausią sąsiuvinį mano posakių“ (čia kiek patylėjo, tiek, kiek būtina man pajusti kaltę, kad tėtis prirašė visą storiausią sąsiuvinį, o aš vos tris lapus tesugebėjau) ir pridūrė: „Aišku, ne visas tas storiausias sąsiuvinis yra prirašytas, tik keli jo lapai“ :).