antradienis, balandžio 12, 2011

Lankomės pas stomatologus. Ir akių gydytojus. Ir masažistus. Na, ar liks dar koks gydytojas, kurio nebūsim aplankę? :)

Paskutiniu metu kažkaip neįtikėtinai daug visokių medicininių kuriozų mums nutinka. Ir, kaip kad paprastai būna, viskas vienu metu, tai aš vos spėju lakstyti nuo vieno vizito prie kito.

Ir nuo ko čia dabar pradėt? Gal nuo savo vyriausiojo bėdų.

Pradėjo Paulius nei iš šio, nei iš to skųstis, kad jam labai širdį skauda (ne, ne perkeltine prasme, kaip kad būna įsimylėjus, o pačio tikriausio skausmo prasme). Taip skauda, kad jis jau vos gali kvėpuoti, o jeigu prisireikia atsikosėti ar čiaudėti, tai iš vis būna tragedija. Iš pradžių supanikavau, kas čia jam galėtų būti, bet labai greitai susivokiau, kad čia turbūt bus nuo masažų. Nes kaip tik prieš savaitę buvau nutempusi jį pas masažistą, kad pažiūrėtų, ar viskas gerai su laikysena, ar nėra kokių problemų su stuburu ir pan. Na, pagalvojau, kad pernelyg jau didelis sutapimas būtų. Taigi, vėl nutempiau jį atgal pas savo masažistą Viktorą: taip sakant, pridirbai, tai ir atitaisyk :).

Iš tikrųjų, su tuo "prisidirbimu" tai juokauju. Pas Viktorą lankausi jau labai labai seniai (paskaičiavome, kad jau visas vienuolika metų bus) ir be galo pasitikiu juo (kuomet po antrojo gimdymo vaikščiodama jutau tokius skausmus, kad beveik paeiti negalėjau, o visi gydytojai tik ramino ir liepė žvakutes nuo skausmo naudoti, Viktoras atstatė mane per porą kartų) . Ir Pauliaus skausmams Viktoras turėjo gan mokslišką paaiškinimą: detaliai neatkartosiu, bet esmė tokia, kad iki apsilankymo masaže, Pauliaus nugara buvo baisiai įtempta. Dešinė pusė po masažo buvo atpalaiduota, o su kaire problemos buvo didesnės, ir jai vieno karto nepakako. Tad ir gavosi situacija, kuomet atpalaiduotoji pusė ėmė tempti įsitempusiąją (ar tai atvirkščiai), ko pasekoje radosi didžiulis skausmas širdies plote. Taigi, išmasažavo jis Paulių dar kartą, ir iš karto po apsilankymo buvo gražu žiūrėti, kaip nuoširdžiai džiaugiasi Paulius faktu, kad vėl gali kosėti ir čiaudėti :).

Kitas kuriozas nutiko jau man. Vieną dieną nei šio, nei iš to, paleido Julius į mane žaislą. Mažytį mažytį. Ir tiesiai man į akį. Savaitę kenčiau skausmus ir perštėjimus, vėliau vis tik ryžausi kreiptis pas gydytoją. Pasirodo, situacija nebuvo labai jau nekalta: nustatytas ragenos uždegimas. Ot gražiausia! Tačiau gera žinia tai, kad po savaitės antibiotikų lašinimo ir naujų tyrimų, sužinojau, kad mano akių regėjimas smarkiai pagerėjęs (vat, ką reiškia keturis metus leisti namie su vaikais, o ne prie kompiuterio!).

Tačiau didžiausias iššūkis vis tik laukė stomatologijos kabinete, kur apsilankyti turėjo Justas. Negalėčiau teigti, kad nesiruošėm tam. Justo dantys tiesiog žiaaauriai iškirmiję. Greičiausiai, pieno su medum rezultatas. Ir vat vieną dieną nutiko tai, ko labiausiai baiminausi, bet kas, žinojau, kad būtinai įvyks: pradėjo Justas skųstis dantų skausmais.

Justui - tik šiek tiek daugiau nei trys metai. Kiek žinau, tokio amžiaus pacientai yra gana didelis galvos skausmas patiems stomatologams, nes taisyti dantukus tokiems mažyliams yra vienas vargas. Skaičiau internete, kad paskutiniu metu (na, čia jau nusižiūrėjus iš vakarų pasaulio) labai dažnai net rekomenduojama tokiems vaikučiams dantukus taisyti su narkoze. Neslėpsiu, ir mums tai buvo pateikta kaip vienas iš variantų, ką turėtumėm apsvarstyti. Tačiau bent jau aš buvau nusiteikusi pirmiausia išbandyti visus kitus metodus, ir tik tuomet, kaip paskutinės priemonės, imtis narkozės. Gal tai padės ir kitoms mamytėms, kurios su drebančia širdimi laukia apsilankymo pas stomatologą, tad pasidalinsiu patirtimi, kaip sekėsi mums.

Pas stomatologą jau lankėmės du kartus. Pirmą kartą Justas turbūt ištisai praklykė, įvarydamas į neviltį tiek daktarę (kuri iš tiesų yra nereali, ir kuri gydo turbūt visus mūsų draugus/pažįstamus), tiek mane. Ir atsakomybę už tokią nesuvaldytą situaciją iš tiesų aš prisiimu sau: nemokėjau vaiko tinkamai tam paruošti. Nors, atrodo, daug pasakojau apie tai, kas jo laukia, kaip viskas vyksta, bendrą visos situacijos paveikslą Justas turbūt buvo susidaręs kitokį.

Antras kartas buvo visiškai kitoks: nors baiminomės, kad Justo nepavyks nei prikalbinti atsisėsti į kėdę, nei išsižioti, mūsų baimės pasirodė visiškai nepagrįstos. Kas, mano manymu, tai įtakojo?

Visų pirma, grįžus iš dantisto mes labai daug apie tai kalbėjom. Justas guosdavosi, kad jam labai skaudėjo. Nepuldavau to neigti, tiesiog bandydavau parodyti, kad suprantu, kaip jis jautėsi. Ir tuo pačiu kalbėdavomės apie tai, kad kartais skausmas yra tiesiog neišvengiamas. Ir kad daktarei nėra kito būdo gražiai išvalyti dantuką bei išvaryti visas kirmėlytes, kaip tik tą dantuką "užmigdant" (nes labiausiai skaudėjo būtent tuo momentu, kai buvo leidžiami nuskausminamieji vaistai).

Visų antra, kadangi Justas jau turėjo aiškų įsivaizdavimą, kas jo laukia, mes galėjome daug kartų šią situaciją peržaisti namuose. Kaip mes žaisdavom? Vos grįžus iš pirmojo vizito, Justas namuose susirado žaislinį daktaro rinkinį. Ir mes vėl ir vėl žaisdavom situaciją: jis gydytojas, aš pacientas. Ir man skauda dantį. Ir aš klusniai išsižioju, kuomet man daktaras nurodo tai padaryti. Ir taip, man skauda. Tačiau aš vis tiek klusniai laukiu, kol daktaras pabaigs taisyti dantukus, nes suprantu, kad tai yra reikalinga.

O kokius konkrečiai veiksmus daktaras atlieka? Gailiuosi, kad šių veiksmų nedetalizavau ir neaptariau su Justu dar prieš pirmąjį vizitą - galbūt viskas būtų buvę kitaip, jeigu Justas būtų tiksliai žinojęs, ką jo burnoje daktarė darys:
Pirmiausia, į dantenas yra suleidžiami vaistukai, kurie užmigdo dantukus, kad vaikas jų nebejaustų. Kuomet dantukai miega, daktarė su vandens žarnele švariai švariai juos išplauna (kad neliktų jokių maisto likučių, jokių bakterijų ar kirmėlaičių). O kad naujai išvalytame dantuke kirmėlaitės daugiau niekada neįsikurtų, yra paruošiama vaistukų košytė, kuria dantukas aklinai užtaisomas.
Taigi, procesas gana paprastas ir aiškus - nėr čia ko labai bijoti:)

Dar labai daug diskutuodavom apie tai, kad tokią procedūrą kartais tenka iškęsti visiems. Ir man. Ir tėčiui. Ir Pauliui. Ir kad ji niekam nepatinka, tačiau kartais tenka daryti tai, kas nepatinka. Čia aš labai dažnai atsimenu, kaip nugirdau kartą, kaip Justas Juliuko klausia: "Juliuk, o tu norėtum, kad tau daktarai darytų "Bac ir viskas? (čia turi omeny, vaistų suleidimą). Nenorėtum, Juliuk? Bet žinok, kartais reikia"

Bet turbūt smagiausia ir efektyviausia viso proceso dalis yra apdovanojimas. Aš dabar šį klausimą esu išsprendusi gana paprastai: iš UK parsisiunčiau visą dėžę mažutėlyčių superinių mašinėlių, kurias Justas kolekcionuoja (na, čia Thomas ir draugai serija). Taigi, po tokių ekstremalių išbandymų, mes grįžtame namo, o Justas, kaip atlygį už iškentėtus skausmus, išsirenka iš tos dėžės po mašinėlę.

Kol kas mums ši strategija veikia. Aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad bent jau kol kas pavyko išvengti rimtesnio medicinio įsikišimo, tokio kaip narkozė. Na, ne nenoriu aš jos, nors tu ką. Ir džiaugiuosi, kad bent jau kol kas, baimės daktarams Justas irgi nejaučia - jis labiau tai traktuoja kaip neišvengiamybę ir priima kaip faktą, kad tiesiog "truputį reikia pakentėti". Smagu buvo girdėti, kaip po antrojo apsilankymo, išeidamas pro duris, Justas daktarei pasakė: "Ate! Aš pas tave ateisiu dar kitą kartą!" :)

trečiadienis, balandžio 06, 2011

Pildome šeimos (ką ten šeimos, visos giminės!) medį

Paskutiniai metai mums buvo neįtikėtinai dosnūs užsienietiškais giminaičiais. Kai dar buvom vaikai, vis juokais pasiguosdavom, kad kokia neteisybė: visi turi giminių užsieny, kurie jiems visokias gėrybes siunčia (gi anksčiau tik tame ir buvo įdomumas ir privalumas tų užsienietiškų giminaičių), tik mes ne. Tačiau teisybė vis tik yra pasaulyje! :) Va, prieš gerus metus netikėtai suradome pražuvėlius gimines Venesueloje, o visai neseniai kiti giminaičiai - jau iš Brazilijos - patys susirado mus. Taip sakant, svajok atsargiai, bo svajonės pildosi:).

Tačiau su tais naujai atrastais artimaisiais ne vien džiaugsmas, bet ir vargas, turiu pasakyt. Tegul ir malonus, bet vis tiek. Nes atslūgus džiaugsmo euforijai, prasideda kantrus darbas, pristatant Lietuvą ir supažindinant juos su likusia giminės dalimi (kuri, beje, mūsų atveju, netgi labai plati). Tiems iš Venesuelos energija gana greitai baigėsi, bet vat tie iš Brazilijos daug gilesni: paviršutinio pristatymo jiems neužtenka: jie nori kapstytis giliai, vis klausinėja manęs tiek apie pačią Lietuvą, jos kultūrą ir papročius, tiek apie mūsų pačius šaknis, prosenelius, apylinkes, kur jie gyveno, kuo vertėsi ir t.t. Ir taip besistengiant sąžiningai atsakinėti, sulyg kiekvienu klausimu aš vis labiau ir labiau suvokdavau, kiek iš tiesų mažai apie savo šaknis žinau.

Tai štai dabar pristatysiu Jums vieną iš priežasčių, kodėl pastaruoju metu buvau tiek apleidusi šį blog'ą: kadangi paviršutinių atsakymų aš ir pati nemėgstu, ir jeigu kažko imuosi, tai stengiuosi daryti kaip įmanoma geriau, braziliškų artimųjų paskatinta vėl ėmiausi šeimos medžio, kurį buvau pradėjusi pildyti prieš kelis metus, atgaivinimo.

Ar Jūs jau bandėte pildyti savąjį? Jeigu ne, siūlau pradėti kad ir šiandien. Nes, kaip žinia, sulyg kiekviena diena prisiminimai krenta vis gilyn į praeitį, ir juos atkapstyti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Galų gale, juk kartais ir paklausti nebebūna, ko... Pavyzdžiui, man tikrai gaila, kad tokia mintis man nešovė į galvą dar tuomet, kai močiutė buvo gyva. Galbūt, jeigu būčiau susigrizbus anksčiau, dabar man netektų diena iš dienos pėdinti į Archyvų departamentą, tikintis ką nors naudingo išpešti ten.

O jeigu ir Jūs sugalvotumėt prisėsti prie savojo medžio, štai keletas patarimų iš asmeninės (ir ne visai) patirties.

Aš savo paieškas pradėjau nuo specialiai tam sukurtos programos http://www.geni.com/. Surašiau visus man žinomus asmenis: pusbrolius, pusseseres, tetas, dėdes, senelius... Ir kuo labiau tas medis plėtėsi, didėjo, tuo smagiau darėsi: vėliau pati programa gali duoti detalias ataskaitas apie tam tikrus giminei būdingus faktus tokius kaip vidutinė gyvenimo trukmė, geografinis sėslumas, populiariausi vardai, vaikų skaičius šeimoje ir t.t.
Teisybę pasakius, tų šeimos programų yra sukurta tikrai ne viena. Tuo metu, kai pradėjau pildyti medį, aš labai į tai nesigilinau, ir pasirinkau tą, kurią rekomendavo draugė, tačiau jeigu Jums būtų įdomu, galima paskaityti štai čia apie tai, kokios programos šiai dienai yra rinkoje.

Sekantis žingsnis būtų visų artimųjų (geriausia pradedant nuo vyriausiojo giminėje) apklausa. Internete galima rasti net galybę pavydinių interviu formų tam reikalui, aš naudojausi šiais praktiniais patarimais.

Dar didelis informacijos šaltinis yra kapinės, kuriose ilsisi šeimos protėviai - patartina tiesiog pasivaikščioti jose, ir nusifotografuoti visus antkapius, kuriuose matote savo pavardę. Vėlgi, reiktų tik prisiminti tą faktą, kad aklai pasitikėti antkapiuose pateikta informacija nereiktų.

Paskutinis žingsnis visame šiame procese būtų apsilankymas Lietuvos Archyvų departamente, kur saugomi visi bažnytiniai įrašai. Aš norėjau būti gudresnė (t.y. išvengti tiek apklausų, tiek pasivaikščiojimo kapinėse), todėl galima sakyti peršokau kelis etapus ir iš karto užsirašiau į Lietuvos Archyvų departamento skaityklos skaitytojų gretas, bet, turiu prisipažint, ėjimas prie rezultato nuo kito galo labau jau daug naudos man neatnešė. Todėl artimiausiu metu vis tik planuoju daryti taip, kaip priklauso.

Didžiausios problemos, su kuriomis susidūriau Archyvuose, buvo šios:
a) Tai yra žiauriai imlus laikui procesas: vienu metu gali užsisakyti tik 10 bylų, kurios tau atnešamos po dviejų parų. Tik pervertus bylas gali užsisakyti naujas. Žodžiu, informacijos paieškoms geriausiu atveju gali skirti kas antrą dieną.
b) Dauguma įrašų yra rusų arba lenkų kalba, o man tiek su viena, tiek su kita jų yra tikra vargo vakarienė. Teoriškai, bent jau rusiškuosius įrašus, galėčiau nusikopijuoti ir paprašyti, kad koks rusakalbis juos išverstų, bet praktiškai tai yra sudėtinga vien dėl to, kad aš net sunkiai sugebu iššifruoti, kur mano pavardė užrašyta... O juk nekopijuosi gi visų bylų iš eilės...

Kita vertus, negaliu sakyti, kad tos išvykos į departamentą buvo visai bevaisės: radau savo prosenelių tuoktuvių įrašą. Man pasisekė, kad įrašas buvo darytas lietuvių kalba (visiškas atsitiktinumas), todėl galėjau aiškiai įskaityti ir tuoktuvių datą, ir jaunųjų tėvų (taigi, mano proprosenelių) vardus ir pavardes.

O štai dar keletas nuorodų, susidomėjusiems šeimos medžio pildymu (man labai pagelbėjo):
Patarimai pradedantiesiems
Diskusija mamų forume (kaži, ar yra tema, kuria mamos nediskutuotų? :) )
Kaip pasidaryti šeimos medį

Įrašą iliustruojanti nuotrauka paimta iš čia. Esant norui, galima užsakyti ir tokio ar kitokio formato medį su Jūsų šeimos nuotraukomis. Beje, labai gražius šablonus galima išgauti ir su programa http://www.geni.com/. Mane, žvelgiant į SAVO medį, apima tiesiog nerealus jausmas. Ir kuo daugiau kapstaisi, kuo giliau lendi į praeitį, tuo didesnis entuziazmas apima. Taip, galima galvoti, kad šaknims tirti kiekvienas žmogus neturėtų skirti labai jau daug savo gyvenimo laiko (pavyzdžiui, mano mamos įsitikinimu, kiekvienam mūsų yra skirtas pakankamai mažas laiko tarpas įvykdyti savo misiją žemėje, todėl to laiko neturėtumėm eikvoti tam, kad išsiaiškinti, ką savo metu veikė tie, kurių jau nebėra), tačiau iš kitos pusės, aš palaikau mintį, kad nei vienas mūsų protėvis nenusipelnė būti užmirštas.

Tikiuosi, kad ir Jus pavyko sudominti :).

pirmadienis, balandžio 04, 2011

Spektakliai vaikams: sužavėję mus ir nelabai

Paskutiniu metu viena populiariausių veiklų mūsų namuose - namų teatras. Liepia Justas man iš spintos ištraukti "foto užuolaidą", užtempiam ją ant jo lovos ir, nertųjų pirštukinių gyventojų pagalba, statome spektaklį. Tiesa, man garbė būti scenoje buvo suteikta tik vieną kartą - tą patį pirmąjį. Nuo to laiko savo sugebėjimus galiu demonstruoti tik žiūrovams skirtoje zonoje, nes scenoje ir be manęs yra kam reikštis.


Galbūt todėl ši pramoga taip greitai tapo populiari mūsuose, kad paskutiniu metu labai jau dažnai vaikštom į spektaklius. Turbūt kiekvieną savaitgalį vis kokį naują pamatom. Vieną kartą pranešimą apie matytus spektaklius buvo patalpinusi Vaida. Tuomet mes dar tik ruošėmės atidaryti savąjį teatro lankymo sezoną, tad su dideliu susidomėjimu perskaičiau visą įrašą. Šis mano įrašas irgi bus tarsi tokia mini mūsų matytų spektaklių apžvalga. Bet rašau ne todėl, kad galvoju, jog kam nors tai bus labai naudinga ar įdomu (aišku, be galo džiaugsiuos, jeigu taip bus!), o todėl, kad esu be galo supykusi. Taip supykusi, kad net verdu savy. Bet apie viską iš eilės.


Jau prieš gerus porą mėnesių atsisėdau ir sudariau mūsų norimų aplankyti spektaklių sąrašą. O kad nepamirščiau, viską kruopščiai sužymėjau Beatos planavimo kalendoriuje. Kadangi vienas mūsų žiūrovas dar yra pakankamai jaunas (Juliui tik 1,9m), ypatingo mano dėmesio sulaukdavo spektakliai, kurie turėdavo žymą "Vaikams nuo 1.5m". Ir ką jūs sau galvojat? Nuėjom šiandien visi į ilgai planuotą Raganiukės teatro spektaklį "Mažojo dinozauriuko istorija", kur, pagal spektaklio aprašymą, tikėjausi kažkokių linksmų dinozauriuko, netikėtai išsiritusio šiandienos pasaulyje, nuotykių, o išvydau... visišką niekalą. Nu tokį niekalą, kad visą spektaklį aš be žado žvalgiausi aplink į sausakimšą žmonių salę, o galvoje sukosi tik viena mintis: "Krizės Lietuvoje tikrai nėra. Jeigu jau net į tokį šlamštą galima sukviesti pilną salę žmonių, vadinasi, krizės Lietuvoje tikrai nėra". Nu rimtai. Aš nesu kokia tai nusimananti spektaklių ekspertė ar kritikė, bet tai, ką išvydau šiandien, perlipo per visus mano įsivaizduojamus rėmus. Vat, pavyzdžiui, epizodai iš spektaklio, mane tiesiog verčiantys iš koto:


  • Išsirita dinozauriukas iš kiaušinio, ir gailiu balsu cypsi: "Ko-ko-ko". Viena sesutė-lobių ieškotoja iš karto nusprendžia: "Aš žinau! Tu nori coca-colos!". Na, čia, atseit, labai juokinga ir visi leipsta juokais. Kita sesutė, supratingesnė, pataiso: "Ne, maži vaikai nori pieno!"

  • Atsiveda tą žvėriuką-dinozauriuką sesutės namo ir aprodo jam savo kambarį: "Čia (pačioje pagrindinėje vietoje) televizorius. O čia mūsų rūbų spinta". Taip sakant, pagrindiniai vaikiško kambario atributai. Ne žaislai, žaidimai, knygos, o televizorius ir rūbai. Ai, dar vėliau užsimena, kad kažkur kampe, kur nesimato, stovi jų lova. Televizorius ne be reikalo stovi pirmame plane - neužilgo jis, aišku, įjungiamas ir jame pasirodo didžiapapės moterys, pranešinėjančios naujienas.

  • Aprodžiusios kambarį, sesutės ima tikrinti, ar tikrai viskas su tuo dinozauru gerai. Ir staiga - o varge! - paaiškėja, kad dinozauras neturi temperatūros. Staigiai iškviečiama greitoji t.y. sesės pasiknisa savo rūbų spintoje ir, apsirėdžiusios kaip seselės bei kaukdamos kaip sirena, pasirodo scenoje. Ilgai nesiceremonijusios suleidžia vargšui dinozaurui į uodegą didelę dozę vaistų, ir tas verkdamas nuklibinkščiuoja. Ot gera reklama daktarams. Taip sakant, skiepykime baimę jau nuo ankstyvos jaunystės.

  • Iš pradžių dinozauro visą kalbos žodyną sudaro tik žodis "Mama". Bet vos tik jis sugeba suregzti sakinį, dvi gelbėtojos nusprendžia,kad dinozauras jau pakankamai paaugo, o paaugusius vaikus reikia vesti... Na gi, spėkite, kur gi visi veda paaugusius vaikus? Aš nežinau, kiek turėčiau būti įkalusi, kad atsakyčiau, jog "Į restoraną", bet, pasirodo, ši vieta ir yra būtent tai.

  • Praleidžiam epizodą gatvėje, nes jis (bene vienintelis) man pernelyg neužkliuvo (na, pakartoti vaikams taisykles, kaip reikia elgtis gatvėje niekada nėra blogai) ir atkeliaukime į žadėtą restoraną. Kuris yra ne bet kur, o KOSMOSE! Garbės žodis, tas, kas rašė scenarijų, vaizduotės trūkumu skųstis neturėtų: tu man sugalvok pasakoje apie dinozauriuko nuotykius Vilniaus mieste įtraukti ir apsilankymą kosmose, kur tave aptarnauja tikri ateiviai, o balsas iš lubų šaukia: "Kriminogeninė situacija! Kriminogeninė situacija!". (Net nebandžiau klausti Justo, ar jis bent kokį supratimą turi, ką šis žodis reiškia)

  • Turbūt net nereikia pasakot, ką mergaitės pasiūlė dinozauriukui užsisakyti restorane. Tai aišku, kad picą! Nes tai pats skaniausias maistas. Viso valgio metu mergaitės mokė dinozauriuką, kaip reikia gražiai elgtis, bet man užstrigo vienas momentas, kuris nebuvo labai užakcentuotas: suvalgiusios picą, lėkštes jos sviedė tiesiog į užkulisius. Vat taip paprastai: "Buvo labai skanu!!!". Ir tik tėkšt lėkštę į šoną nuo savęs.

Lygių lygis. Sėdėjau ir bandžiau vis susitarti su savim, kad nuo šiol Raganiukės teatrą pamirščiau ir iš tolo lenkčiau, bet iš tiesų, žinau, kad bent jau kurį laiką taip nebus. Viena, Raganiukės teatras yra labai jau arti mūsų namų... Praktiškai pėstute galim nueiti. O šiai dienai (kai labai norim išvengti neplanuoto vaikų nulūžimo mašinoje), atstumas iki teatro mums gana svarbus. Antra, esu įsigijus Raganiukės teatro abonementą, ir tikrai ketinu jį visą sunaudoti.


Na gerai, šiek tiek pykčio jau išliejau. Teisybės dėlei dabar reiktų pasakyti, nepaisant to, kad dauguma (bent jau kiek man teko matyti) Raganiukės teatro spektaklių didele menine verte nepasižymi, į kai kuriuos jų mielai nueičiau ir dar kartą. Taigi, keletas žodžių apie juos.


Visų pirma, Katinėlis ir Gaidelis. Tai buvo pirmas spektaklis, į kurį mes nuėjome su Juliuku. Kaip ir eidama į pirmuosius spektaklius su Justu, rankinuke nešiausi galybę visokiausių gėrybių, bet jų taip ir neprisireikė: Julius stebėjo spektaklį išpūtęs akis ir man nuo kelių net nebandė nusiristi. Tikrai linksmas ir spalvingas spektaklis, atitinkantis žymą "Vaikams nuo 1.5m".


Mažylis ir Karlsonas. Šiame spektaklyje lankiausi dar "Pauliaus laikais", tad mano įspūdžiai apie šį spektaklį tikrai nėra švieži (vis tik, šiek tiek metų prabėgo), tačiau šis spektaklis taip pat stovi mano planuojamų aplankyti spektaklių sąraše. Mane šis spektaklis labiausiai veža dėl vienos Karlsono atliekamos dainos. Teisybę pasakius, vien dėl jos net įsigijau Raganiukės platinamą dainų kasetę. Ta daina yra taip vadinama Mano Liūdesio daina (na, kiekvienas mūsų turbūt po tokią turime). Tai va, kai man liūdna t.y. jaučiuosi vieniša ir nelaiminga arba tiesiog šiaip noriu pabliauti, užsileidžiu tą kasetę. Nedažnai taip būna, bet vis vien. Ir galiu pradėti šnirpšti jau vien išgirdus pirmuosius dainos akordus ir žodžius: "Suaugę žmonės labai rimti. Labai protingi. Labai užimti./ Nors kartą nuo savo darbų atsitrauki, užmerki akis ir atverkite širdį - kiekvieno vaikystė kažkur tebelaukia!", o jau kai Karlsonas kviečia skambint jam ("Skambinkit naktį. Skambinkit rytą. Skambinkit man bet kokiu laiku./Skambinkit skambinkt, kai būna linksma, o ypač kai liūdna, sunku"), tai jau būnu kaip reikiant įsiraudojus.


Esu į šį spektaklį nusivedusi ir Aušrinę, kai ši buvo dar visai mažytė. Ji labai įdėmiai klausėsi tos dainos, vėliau, po spektaklio, nunešė ir įteikė Karlsoną vaidinusiam aktoriui gėlytę, o šis šnipštelėjo jai į ausį, kad užėjus liūdesiui ji būtinai nepamirštų jam paskambinti. Aušrinė grįžo pas mane į salę visa laiminga, o paskui, pakeliui namo, kad čiups mane už rankos: "Inga, gi jis man savo telefono numerio nepasakė! Kaip aš jam paskambinsiu?!!! :). Ech, tikrai, su šiuo spektakliu mane sieja daug gražių prisiminimų. Nugrimzdau į juos, ir jau pamiršau, kad iš tikrųjų labai pykstu ant Raganiukės teatro dėl šios dienos spektaklio:)


Kad jau pradėjau šiuo teatru, tai šiek tiek užsiminsiu ir apie kitus jų spektaklius, į kuriuos neseniai ėjome arba ruošiamės eiti.


Pifo nuotykiai. Apie šį spektaklį man yra sunku kalbėti objektyviai - tai mano mylimiausias vaikystės spektaklis, kurį mačiau jau tikrai nežinau, kiek kartų. Raganiukės pastatymas nei iš tolo neprilygsta tąjam, kurį nešiojuosi širdyje ir atmintyje, tačiau nepaisant to, visai smagiai praleidome laiką jį žiūrėdami.


Mergaitė ir Lokys - buvom su Paulium, dabar ruošiamės eiti su Justu.


Na, užteks apie Raganiukę.


Kita teatras, kuriame mėgstame lankytis, yra Vilniaus Lėlės teatras. O mažosios salės spektaliukai patiems mažiausiems žiūrovams yra tiesiog fantastiški. Gaila tik, kad Mažosios Salės spektaklių laikas mums yra tiesiog žiaauriai nepatogus (abu džigitai tuo metu miega). Iš tiesų, man patinka absoliučiai visi Lėlės teatro spektaliai (tiek, kiek jų mačiau), o pats pats pačiausias spektaklis yra "Pasaka apie Vėžliuką" . Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti. Ir su Pauliumi daug kartų matėme jį, ir su Justu jau kartą ėjome. Ir vat dabar dar ir Julių pasiimsime. Net keista: koks dešimt metų prabėgo nuo paskutinio apsilankymo šiame spektaklyje, o viskas ten lygiai taip pat, kaip ir tada. Ta prasme, geraja prasme keista. Viskas man ten tobula: ir aktorių vaidyba, ir dainos, ir dekoracijos.


Pagal Vaidos rekomendacijas apsilankėme ir Stalo Teatro "Peliukas gitaroje". Na... Aš esu labiau tokių tradicinių spektaklių mėgėja, tas iš pradžių šis modernas mane kiek pribloškė. Ir Paulius vis šnairavo į mane, tarsi klausdamas: "Ir į kokią nesąmonę mane čia atsitempei?!!!" Tačiau Peliukas buvo fantastiškas! Vien dėl jo buvo verta eiti. O tai, kad po spektaklio vaikai galėjo su juo susipažinti ir pabendrauti, juos (o tuo pačiu ir mane) emociškai iškėlė aukštai aukštai į viršų. Veik iki debesų :).

Na, mūsų patirtis su spektakliais daugiau-mažiau tokia. Kokia būtų Jūsų? Gal turit ką rekomenduoti mažiausiems?:)