Spektakliai vaikams: sužavėję mus ir nelabai

Paskutiniu metu viena populiariausių veiklų mūsų namuose - namų teatras. Liepia Justas man iš spintos ištraukti "foto užuolaidą", užtempiam ją ant jo lovos ir, nertųjų pirštukinių gyventojų pagalba, statome spektaklį. Tiesa, man garbė būti scenoje buvo suteikta tik vieną kartą - tą patį pirmąjį. Nuo to laiko savo sugebėjimus galiu demonstruoti tik žiūrovams skirtoje zonoje, nes scenoje ir be manęs yra kam reikštis.

Galbūt todėl ši pramoga taip greitai tapo populiari mūsuose, kad paskutiniu metu labai jau dažnai vaikštom į spektaklius. Turbūt kiekvieną savaitgalį vis kokį naują pamatom. Vieną kartą pranešimą apie matytus spektaklius buvo patalpinusi Vaida. Tuomet mes dar tik ruošėmės atidaryti savąjį teatro lankymo sezoną, tad su dideliu susidomėjimu perskaičiau visą įrašą. Šis mano įrašas irgi bus tarsi tokia mini mūsų matytų spektaklių apžvalga. Bet rašau ne todėl, kad galvoju, jog kam nors tai bus labai naudinga ar įdomu (aišku, be galo džiaugsiuos, jeigu taip bus!), o todėl, kad esu be galo supykusi. Taip supykusi, kad net verdu savy. Bet apie viską iš eilės.

Jau prieš gerus porą mėnesių atsisėdau ir sudariau mūsų norimų aplankyti spektaklių sąrašą. O kad nepamirščiau, viską kruopščiai sužymėjau Beatos planavimo kalendoriuje. Kadangi vienas mūsų žiūrovas dar yra pakankamai jaunas (Juliui tik 1,9m), ypatingo mano dėmesio sulaukdavo spektakliai, kurie turėdavo žymą "Vaikams nuo 1.5m". Ir ką jūs sau galvojat? Nuėjom šiandien visi į ilgai planuotą Raganiukės teatro spektaklį "Mažojo dinozauriuko istorija", kur, pagal spektaklio aprašymą, tikėjausi kažkokių linksmų dinozauriuko, netikėtai išsiritusio šiandienos pasaulyje, nuotykių, o išvydau... visišką niekalą. Nu tokį niekalą, kad visą spektaklį aš be žado žvalgiausi aplink į sausakimšą žmonių salę, o galvoje sukosi tik viena mintis: "Krizės Lietuvoje tikrai nėra. Jeigu jau net į tokį šlamštą galima sukviesti pilną salę žmonių, vadinasi, krizės Lietuvoje tikrai nėra". Nu rimtai. Aš nesu kokia tai nusimananti spektaklių ekspertė ar kritikė, bet tai, ką išvydau šiandien, perlipo per visus mano įsivaizduojamus rėmus. Vat, pavyzdžiui, epizodai iš spektaklio, mane tiesiog verčiantys iš koto:

• Išsirita dinozauriukas iš kiaušinio, ir gailiu balsu cypsi: "Ko-ko-ko". Viena sesutė-lobių ieškotoja iš karto nusprendžia: "Aš žinau! Tu nori coca-colos!". Na, čia, atseit, labai juokinga ir visi leipsta juokais. Kita sesutė, supratingesnė, pataiso: "Ne, maži vaikai nori pieno!"


• Atsiveda tą žvėriuką-dinozauriuką sesutės namo ir aprodo jam savo kambarį: "Čia (pačioje pagrindinėje vietoje) televizorius. O čia mūsų rūbų spinta". Taip sakant, pagrindiniai vaikiško kambario atributai. Ne žaislai, žaidimai, knygos, o televizorius ir rūbai. Ai, dar vėliau užsimena, kad kažkur kampe, kur nesimato, stovi jų lova. Televizorius ne be reikalo stovi pirmame plane - neužilgo jis, aišku, įjungiamas ir jame pasirodo didžiapapės moterys, pranešinėjančios naujienas.


• Aprodžiusios kambarį, sesutės ima tikrinti, ar tikrai viskas su tuo dinozauru gerai. Ir staiga - o varge! - paaiškėja, kad dinozauras neturi temperatūros. Staigiai iškviečiama greitoji t.y. sesės pasiknisa savo rūbų spintoje ir, apsirėdžiusios kaip seselės bei kaukdamos kaip sirena, pasirodo scenoje. Ilgai nesiceremonijusios suleidžia vargšui dinozaurui į uodegą didelę dozę vaistų, ir tas verkdamas nuklibinkščiuoja. Ot gera reklama daktarams. Taip sakant, skiepykime baimę jau nuo ankstyvos jaunystės.


• Iš pradžių dinozauro visą kalbos žodyną sudaro tik žodis "Mama". Bet vos tik jis sugeba suregzti sakinį, dvi gelbėtojos nusprendžia,kad dinozauras jau pakankamai paaugo, o paaugusius vaikus reikia vesti... Na gi, spėkite, kur gi visi veda paaugusius vaikus? Aš nežinau, kiek turėčiau būti įkalusi, kad atsakyčiau, jog "Į restoraną", bet, pasirodo, ši vieta ir yra būtent tai.


• Praleidžiam epizodą gatvėje, nes jis (bene vienintelis) man pernelyg neužkliuvo (na, pakartoti vaikams taisykles, kaip reikia elgtis gatvėje niekada nėra blogai) ir atkeliaukime į žadėtą restoraną. Kuris yra ne bet kur, o KOSMOSE! Garbės žodis, tas, kas rašė scenarijų, vaizduotės trūkumu skųstis neturėtų: tu man sugalvok pasakoje apie dinozauriuko nuotykius Vilniaus mieste įtraukti ir apsilankymą kosmose, kur tave aptarnauja tikri ateiviai, o balsas iš lubų šaukia: "Kriminogeninė situacija! Kriminogeninė situacija!". (Net nebandžiau klausti Justo, ar jis bent kokį supratimą turi, ką šis žodis reiškia)


• Turbūt net nereikia pasakot, ką mergaitės pasiūlė dinozauriukui užsisakyti restorane. Tai aišku, kad picą! Nes tai pats skaniausias maistas. Viso valgio metu mergaitės mokė dinozauriuką, kaip reikia gražiai elgtis, bet man užstrigo vienas momentas, kuris nebuvo labai užakcentuotas: suvalgiusios picą, lėkštes jos sviedė tiesiog į užkulisius. Vat taip paprastai: "Buvo labai skanu!!!". Ir tik tėkšt lėkštę į šoną nuo savęs.

Lygių lygis. Sėdėjau ir bandžiau vis susitarti su savim, kad nuo šiol Raganiukės teatrą pamirščiau ir iš tolo lenkčiau, bet iš tiesų, žinau, kad bent jau kurį laiką taip nebus. Viena, Raganiukės teatras yra labai jau arti mūsų namų... Praktiškai pėstute galim nueiti. O šiai dienai (kai labai norim išvengti neplanuoto vaikų nulūžimo mašinoje), atstumas iki teatro mums gana svarbus. Antra, esu įsigijus Raganiukės teatro abonementą, ir tikrai ketinu jį visą sunaudoti.

Na gerai, šiek tiek pykčio jau išliejau. Teisybės dėlei dabar reiktų pasakyti, nepaisant to, kad dauguma (bent jau kiek man teko matyti) Raganiukės teatro spektaklių didele menine verte nepasižymi, į kai kuriuos jų mielai nueičiau ir dar kartą. Taigi, keletas žodžių apie juos.

Visų pirma, Katinėlis ir Gaidelis. Tai buvo pirmas spektaklis, į kurį mes nuėjome su Juliuku. Kaip ir eidama į pirmuosius spektaklius su Justu, rankinuke nešiausi galybę visokiausių gėrybių, bet jų taip ir neprisireikė: Julius stebėjo spektaklį išpūtęs akis ir man nuo kelių net nebandė nusiristi. Tikrai linksmas ir spalvingas spektaklis, atitinkantis žymą "Vaikams nuo 1.5m".

Mažylis ir Karlsonas. Šiame spektaklyje lankiausi dar "Pauliaus laikais", tad mano įspūdžiai apie šį spektaklį tikrai nėra švieži (vis tik, šiek tiek metų prabėgo), tačiau šis spektaklis taip pat stovi mano planuojamų aplankyti spektaklių sąraše. Mane šis spektaklis labiausiai veža dėl vienos Karlsono atliekamos dainos. Teisybę pasakius, vien dėl jos net įsigijau Raganiukės platinamą dainų kasetę. Ta daina yra taip vadinama Mano Liūdesio daina (na, kiekvienas mūsų turbūt po tokią turime). Tai va, kai man liūdna t.y. jaučiuosi vieniša ir nelaiminga arba tiesiog šiaip noriu pabliauti, užsileidžiu tą kasetę. Nedažnai taip būna, bet vis vien. Ir galiu pradėti šnirpšti jau vien išgirdus pirmuosius dainos akordus ir žodžius: "Suaugę žmonės labai rimti. Labai protingi. Labai užimti./ Nors kartą nuo savo darbų atsitrauki, užmerki akis ir atverkite širdį - kiekvieno vaikystė kažkur tebelaukia!", o jau kai Karlsonas kviečia skambint jam ("Skambinkit naktį. Skambinkit rytą. Skambinkit man bet kokiu laiku./Skambinkit skambinkt, kai būna linksma, o ypač kai liūdna, sunku"), tai jau būnu kaip reikiant įsiraudojus.

Esu į šį spektaklį nusivedusi ir Aušrinę, kai ši buvo dar visai mažytė. Ji labai įdėmiai klausėsi tos dainos, vėliau, po spektaklio, nunešė ir įteikė Karlsoną vaidinusiam aktoriui gėlytę, o šis šnipštelėjo jai į ausį, kad užėjus liūdesiui ji būtinai nepamirštų jam paskambinti. Aušrinė grįžo pas mane į salę visa laiminga, o paskui, pakeliui namo, kad čiups mane už rankos: "Inga, gi jis man savo telefono numerio nepasakė! Kaip aš jam paskambinsiu?!!! :). Ech, tikrai, su šiuo spektakliu mane sieja daug gražių prisiminimų. Nugrimzdau į juos, ir jau pamiršau, kad iš tikrųjų labai pykstu ant Raganiukės teatro dėl šios dienos spektaklio:)

Kad jau pradėjau šiuo teatru, tai šiek tiek užsiminsiu ir apie kitus jų spektaklius, į kuriuos neseniai ėjome arba ruošiamės eiti.

Pifo nuotykiai. Apie šį spektaklį man yra sunku kalbėti objektyviai - tai mano mylimiausias vaikystės spektaklis, kurį mačiau jau tikrai nežinau, kiek kartų. Raganiukės pastatymas nei iš tolo neprilygsta tąjam, kurį nešiojuosi širdyje ir atmintyje, tačiau nepaisant to, visai smagiai praleidome laiką jį žiūrėdami.

Mergaitė ir Lokys - buvom su Paulium, dabar ruošiamės eiti su Justu.

Na, užteks apie Raganiukę.

Kita teatras, kuriame mėgstame lankytis, yra Vilniaus Lėlės teatras. O mažosios salės spektaliukai patiems mažiausiems žiūrovams yra tiesiog fantastiški. Gaila tik, kad Mažosios Salės spektaklių laikas mums yra tiesiog žiaauriai nepatogus (abu džigitai tuo metu miega). Iš tiesų, man patinka absoliučiai visi Lėlės teatro spektaliai (tiek, kiek jų mačiau), o pats pats pačiausias spektaklis yra "Pasaka apie Vėžliuką" . Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti. Ir su Pauliumi daug kartų matėme jį, ir su Justu jau kartą ėjome. Ir vat dabar dar ir Julių pasiimsime. Net keista: koks dešimt metų prabėgo nuo paskutinio apsilankymo šiame spektaklyje, o viskas ten lygiai taip pat, kaip ir tada. Ta prasme, geraja prasme keista. Viskas man ten tobula: ir aktorių vaidyba, ir dainos, ir dekoracijos.

Pagal Vaidos rekomendacijas apsilankėme ir Stalo Teatro "Peliukas gitaroje". Na... Aš esu labiau tokių tradicinių spektaklių mėgėja, tas iš pradžių šis modernas mane kiek pribloškė. Ir Paulius vis šnairavo į mane, tarsi klausdamas: "Ir į kokią nesąmonę mane čia atsitempei?!!!" Tačiau Peliukas buvo fantastiškas! Vien dėl jo buvo verta eiti. O tai, kad po spektaklio vaikai galėjo su juo susipažinti ir pabendrauti, juos (o tuo pačiu ir mane) emociškai iškėlė aukštai aukštai į viršų. Veik iki debesų :).

Na, mūsų patirtis su spektakliais daugiau-mažiau tokia. Kokia būtų Jūsų? Gal turit ką rekomenduoti mažiausiems?:)