Dar kartą apie lėles. Ir apie rūbelius joms. Viskas hand-made!

Kai draugei G. pasakiau, kad pradėjau lankyti lėlių siuvimo kursus, ir kad paskutinė mano manija yra lėlės, kurį laiką ji sėdėjo akis iš nuostabos išpūtusi. O tada galiausiai pratarė: “Tu gal gali man paaiškinti, kaip tau iš viso ateina į galvą mintis užsirašyti į „Lėlių siuvimo“ kursus?“

Iš tikrųjų, nei pati nežinau atsakymo. O gal jo ir nėra. Nes aš šiaip nesu ta, kuri užsibrėžtų kokį tai tikslą ir kryptingai siektų jo. Dažniausiai tiesiog pasitaiko kokia nors atsitiktinė galimybė kelyje, ir nužygiuoju užsižiopsojus į tą pusę. Panašiai buvo ir su tom lėlėm. Jokio tikslo (ar net noro!) išmokti siūti lėles neturėjau. Bet vat pamačiau darželyje skelbimą, kviečiantį mamas išmokti siūti lėles ir taip pasirūpinti rankų darbo Kalėdų dovanomis, ir pagalvojau: „Nu why not?!“.  Buvo tuo metu lapkričio galas (dėl to ir buvo ta sąsaja su Kalėdinėmis dovanomis), darbo turėjau iki kaklo ir daugiau, jaučiausi tokia pavargus, kad... dar kelias minutes pagalvojau, ir nusprendžiau, kad būtent lėlių siuvimas ir yra tai, ko trūksta mano gyvenime. Ir keturias savaites ketvirtadieniais aukodavau pietų pertrauką ir mokydavausi siūti (tiesą pasakius, viso užsiėmimų turėjo būti penki, bet turėjau suplanuotus mokymus Serbijoje, tad vieną  - patį paskutinį užsiėmimą– teko praleisti. Šiaip, kai pagalvoji, tai gaila, nes kaip tik tą paskaitą mokė mažučius nykštukus siūti. Nu bet nieko – kada nors prie nykštukų klausimo grįšiu).

Taigi, nuėjau. Ir buvau šventai įsitikinusi, kad mano pirmoji siūta lėlė bus berniukas (nu bais jau graži lėlytė-berniukas ryžais sušiauštais plaukais buvo padėta ekspozicijoje) ir kad ji bus skirta mano krikštadukrai. Vėliau laikas parodė, kad nei tas, nei tas neišsipildė. Nes kuo toliau įsibėginėjo procesas, tuo labiau supratau, kad su lėle – juo labiau pirmąja! – skirtis nenorėsiu.  Ir negaliu sakyt, kad nebuvau dėl to perspėta. Mokytoja jau iš karto nepatikliai kraipė galvą, klausydamasi mano postringavimų, kad pirmoji lėlė bus dovana gimtadienio proga. O dar kai sužinojo, kad net ne savo vaikams ruošiuosi dovanoti, tvirtai pasakė: “Tavo berniukų vietoje aš tikrai įsižeisčiau”.

Berniukams įsižeisti neteko. Nepaisant to, kad vėliau buvau persigalvojusi ir nusprendusi, kad lėlę gaminuosi sau, ją nusavino Justas. O greitai tokios pačios pareikalavo ir Julius. Kuris, kaip ir visada, turėjo labai aiškius pageidavimus: lėlė turi būti su mėlynais plaukais. Iki užpakalio. Vat taip ir gimė dvi pirmosios merginos (taip taip, dėl lėlės-berniuko jau irgi buvau spėjusi persigalvoti, nes tie ilgi plaukai man irgi be galo gražu).

Norėdama, kad įgūdžiai nedingtų, įkvėpimo pagauta pasiuvau ir dar vieną lėlę - krikštadukrai Indrutei.

O tada ir kita krikštadukra - Paulytė - gavo lėlę gimtadienio proga. Paulytė pageidavo rožinių plaukų. Nu negi sunku įgyvendinti?! :)

Jau galvojau sustoti, bet čia draugė ir kolegė Ugnė pareiškė, kad nori lėlytės ir ji, tad ir jai pasiuvau. Tik tokią mini mini. Ir juodais plaukais – kad Ugnei tiktų.

Indrei skirtą lėlę buvau aprengusi kelnytėmis ir švarkeliu. Neužilgo sulaukiau pageidavimo parūpinti ir puošnesnius rūbus lėlei. Vėl gi... ar gi gaila? :) Per pusdienį nunėriau ir ryškiai geltoną suknelę. Modeliukas: Juliaus lėlė, toji su mėlynais plaukais.

 

 

Iš tiesų, serija lėlių tuom dar nesibaigė: dar viena buvo įteikta mano dukterėčiai ir Pauliaus krikštadukrai Saulutei (taip taip, jau ir mano Pauliukas užaugo tiek, kad būtų tinkamas kvietimui į krikšto tėčius!), tačiau kažkaip pamiršau ją nufotografuoti.

Iš tiesų, šiuo savo hobiu ir tomis savo lėlėmis norėjau pasigirti jau seniai, bet vis nerasdavau progos. O ta proga netikėtai pasitaikė šiandien: paskambino draugė Aušra, ir pasigyrė, kad su vaikais pradėjo laisvalaikiu siūti rūbelius Barbei. O jau grožių grožis tie rūbeliai: ir chalatukai, ir palteliai, ir suknelės įvairiausių ilgių ir fasonų... Barbėm aš niekada nesižavėjau, bet Barbė aprengta tokiais mielais rankų darbo rūbeliais net ir man patiktų.

 

O gal jūs ruošiatės eiti į gimtadienį pas kokią nors mergaitę, ir nežinote, ką dovanoti? Pasidomėkite, ar ji mėgsta žaisti su barbėmis, ir padovanokite rūbelių jos lėlei. Garantuoju, tokia dovana nepaprastai patiks. Na, bent jau laaabai jau daug mergaičių, žiūrėdamos į Aušros siūtus rūbelius Kaziuko mugėje, seilę varvino. O jeigu norėtumėt Aušros kontaktų, parašykit man – mielai pasidalinsiu!

Asmeninė dovana: dekupažuota pakaba

Viena mano draugių pradėjo lankyti kokius tai “moteriškumo skatinimo” kursus,  kur kartą į savaitę susirenka moterys ir ką nors kartu veikia (piešia, siuvinėja, siuva ir t.t.). Idėja slypinti už to:  moteris, norėdama būti laiminga, privalo karts nuo karto keisti pomėgį ir imtis vis naujos veiklos. Tai išgirdusi kažkaip pagalvojau, kad aš turbūt pasąmoningai visada tai jaučiau, todėl bent jau man kažkaip natūraliai gaunasi nuo siuvinėjimo persimesti link dekupažo, nuo dekupažo prie scrapbookinimo, o nuo pastarojo lygiai taip pat sėkmingai pereiti prie lėlių siuvimo... Visada grauždavau save, kad esu tokia labai jau „paviršutiniška“ ir nesugebu nei vieno hobio išlaikyti ilgam, o čia dabar še tau kad nori: pasirodo, būtent toks paviršutiniškumas ir yra gilios laimės paslaptis!

Apie dekupažą ir kaip aš jį atradau, jau buvau rašiusi anksčiau. Ir minėjau, kad labiausiai mėgstu dekupažuoti pakabas (na, teisybę pasakius, vien tom kėdėm, apie kurias jau rašiau, bei pakabom mano dekupažuotų daiktų sąrašas ir baigiasiJ), tačiau tikrai nebuvau rašiusi apie tai, kad vienu metu buvau tiesiog kaip apsėsta pakabų manijos: visi švenčiantys gimtadienį būtinai turėdavo gauti savo asmeninę rūbų pakabą. Iš dalies dėl to, kad tuo metu būtent šis „hobis“ buvo man ant bangos, iš dalies dėl to, kad aš kai jau ką nors perku, tai perku urmu (t.y. visada giliai tikėdama, kad šis hobis tikrai tikrai ne trumpalaikė užgaida ir kad nuo šiol tik tuo ir gyvensiu).  Taigi, kaip supratote, vienu metu buvau užsipirkus nemažai pakabų. Didelė dalis jų jau siūbuojasi (na, bent jau aš taip tikiuosi, kad siūbuojasiJ) naujų šeimininkų drabužių spintose, o likusioms, ne tokioms sėkmingoms, teko kiek ilgokai pagulėti dėžėje ir palaukti, kol man vėl užplauks dekupažo debesis.  Ir jis užplaukė!

Abu mažieji berniukai savaitgalį yra pakviesti į draugo gimtadienį, ir kadangi laiko jau kaip ir turiu į valias, tai tapo gera proga vėl išsitraukti servetėles, prisipirkti dažų bei imtis menų. Super paprasta, tik bent jau keletą dienų reikia turėti rezerve, nes vis tik viskas turi po kelis kartus džiūti. Justas ir Julius sako, kad labai gražu, bet kai paklausiau, ar patys norėtų gauti tokią dovaną, vienbalsiai atsakė, kad „O ne, tai jau tikrai, kad ne!”. Tas vaikiškas atvirumas taip žavi ir įkvepia, tiesa? J

Bendradarbių išlankstytos gervės, linkinčios ramių naktų ir... pilnos krepšinio komandos:)

Skaitau linkėjimus ant bendradarbių išlankstytų gervių: „Ramių naktų“ (šitų tai daugiausiaJ), „Kantrybės“, „Poilsio sau“, „Pilnos krepšinio komandos“, „Kelionių“, „Žaidimų“... Buvau įsitikinus, kad šita diena bus man viena linksmiausių (jau taaaip laukiau laikotarpio, kada galėsiu pakankamai išsimiegoti bei ramiai nusiteikti laukimui), tačiau bežvelgiant į iš darbo parsitįstas dovanas bei beskaitant linkėjimus labiau gerklę kuteno liūdesys nei džiaugsmas: turbūt pirmą kartą suvokiau, kaip man trūks nuostabiosios komandos, paplepėjimų įvairiausiomis temomis, jaunatviško juoko aplinkui ir dar daug daug visko. Įsivaizdavau visus kolegas čiauškiančius, kuomet paslapčiom lankstė šias gerves, ir vis galvojau: „Kokie jie nuostabūs! Ir kokia laimė buvo turėti galimybę dirbti su tokiais žmonėm!”.

Taip, tiesa yra ta, kad dar vienas laikotarpis pasibaigė, ir su jaudulio kupina širdimi žengiu į kitą.

Jau iš patirties žinojau, kad jeigu tik neturėsiu plano, ką noriu pasiekti per ateinančius kelis „laukimosi“ mėnesius, jie pralėks kaip viesulas, ir vėliau tik galvą galėsiu kraipyti, svarstydama, ką gi per tuos mėnesius sugebėjau nuveikti. Todėl, kaip ypatingai disciplinuota verslo moteris, jau prieš išeidama į motinystės atostogas susirašiau detalų sąrašą darbų, kuriuos turiu nuveikti. Per pirmą savaitę namuose išbraukiau iš sąrašo... vieną jųJ. Jo... tempas neįtikėtinasJ  

Tačiau po truputį atsigaunu: vis labiau ir labiau jaučiu, kaip darbiniai reikalai lieka kažkur praeity, o ant stalo darbo kambary rikiuotis pradėjo jau nebe profesinė literatūra, o dekupažinės servetėlės, dažai, siūlai, spalvotas lankstinių popierius... Ech, koks vis tik geras laikotarpis vėl laukia priešaky!

Rėmelis su vaikų "Kalbos perliukais"

Tai turbūt bus viena labiausiai nenusisekusių mano komandiruočių... Visų pirma, žmogus, turėjęs paimti mane iš aerouosto, galiausiai atvykti nebegalėjo. Į viešbutį nuvykau taksi, ir taksistas ne tik kad apgavo duodamas gražą (na, čia aišku tik save galiu kaltinti), bet ir išrašė labai jau įtartiną čekį. Vakare, besivalydama dantis, pajutau, kad kažkas ne taip. Puoliau iš naujo apžiūrinėti dantų pastos dėžutę ir, savo dideliausiam siaubui, supratau, kad „Extra strong hold all day long“ reklamuoja visiškai ne dantų pastą, o... protezų klijus. Nu ir apsirik tu man taip!!! Suplanuotas rytinis susitikimas vėlavo, nusiplūkiau lakstydama iš vienos vietos į kitą (juk reikėjo dantų pastą iš ryto įsigyt:)), abi kojas nutrynė, tad dabar vos bepasivelku (ačiū dievui, nors ne su aukštakulniais buvau). Ne, Ispanija mieloji tu mano, velniop tą tavo šiltą orą, aš geriau grįžtu namo:)

Tačiau komandiruotė kaip visada yra tinkamiausia proga pasidalinti idėja, kuri jau seniai laukia savo eilės. Šį kartą – apie citatų paveikslą.

 

Apie vaikų kalbos perliukus jau esu rašiusi - man be galo patinka juos rinkti. Nors tas procesas niekada nėra baigtinis, ir mūsų „Kalbos perliukų“ archyvas pastoviai yra pildomas, neseniai surinkau smagiausias savo trijų berniukų citatas ir sudėjau į tokį bendrą „paveikslą“. Man žiauriai patinka. Ir tie, kurie apsilanko mūsų namuose, kikena skaitydami. Vat tik viena bėda – skaityti kol kas galima tik atsitūpus, nes paveikslas gavosi pernelyg didelis, ir Nerijus atsisako jį kabinti – neva nei viena mūsų namo siena tam nepritaikyta. Pykstu. Žiauriai.

 

PS. Jeigu netyčia kiltų klausimas, kodėl kai kurie citatų lapeliai taip keistai priklijuoti, tai paaiškinimas būtų toks: šitas visas rėmas stovėjo priremtas prie žemės gerus pusę metų. Ir gerus pusę metų aš zyziau, kad jį pakabintų. Nepakabino. Toliau sekė visiškai logiška pabaiga: vieną dieną Julius jį netyčia užkabino, ir visas stiklas skilo.

 

Nuo Lietuvos - Amerikai

 
Praeitą sekmadienį sukako lygiai 13 metų nuo pirmojo mūsų su Nerijum pasimatymo. Gal ir juokinga data paminėjimui, bet kad rimtesnių neturim, tai švenčiam, ką turimJ. Ta proga, pasiprašėm Inetos pažiūrėti vaikus (Julius nuvažiavęs jai rimtu veidu aiškino, kad tėvai išvažiavo ten, kur vaikams negalima – garbės žodis, tikrai ne mes šitai sugalvojom ir taip jam nesakėm!), o patys išdūmėme pasivaikščioti po rudenišką Vilniaus senamiestį. Nu fantastiška: gali ramiai koją už kojos vilkdamas šliaužioti Vilniaus gatvėmis, rinktis kokią nori kavinę ir, galiausiai, maistą gali valgyti su pasimėgavimu, o ne tiesiog viską praryti  arba, dar geriau, valgyti tik tai, kas liko nuo vaikų. Oi, reikia mums tokius pasibėgimus susiorganizuoti ir dažniauJ

 

Beeidama Pilies gatve pagalvojau, kad paskutinį kartą po senamiestį slampinėjau su Paulium. Tik ne visai be tikslo slampinėjom (kaip kad mes su Nerijum dabar), o bandydami prifotografuoti Paulių mūsų senamiesčio fone. Nežinau, kaip jūsiškiai paaugliai, bet maniškis fotografuotis tai nelabai mėgėjas, tad ir tas mūsų pasivaikščiojimas nebuvo labai jau linksmas ir smagus. Na, bent jau nebuvo iki kol neištariau kodinių žodžių: „Gerai jau, užteks. Einam valgyti picos“.

 

Tačiau idėja, kurią turėjome, tikrai pavyko: norėjome padaryti jo būsimiems amerikietiškiems tėčiui ir mamai puodelius ant kurių būtų parašyta: „Labas rytas, Dad“ ir „Labas rytas, Mom“ su Lietuvos vaizdais bei Pauliaus nuotraukėle.  Nuotraukų su Vilniaus senamiesčiu neturėjau (o parsisiųsti iš google‘o buvo nepakankamos kokybės), tad teko nuotraukas kurtis patiems.

 

Žinau, kad buvau žadėjusi pasidalinti, su kokiom gi lauktuvėm išvažiavo Paulius į JAV, bet vėliau, perkračiusi viską, supratau, kad kažko ypatingo ir nebuvome sugalvoję.  Labai patiko E. Mildažytės knyga „Pasimatymas su Lietuva“ (tik pirkome anglišką variantą), įsigijo Paulius nemažai lininių smulkmenų (prijuosčių, rankšluostėlių, staltiesėlių...), siuvenyrų su Lietuva, DVD – žodžiu, labai jau standartinės lauktuvės. Tad iš tokių įdomesnių idėjų galėčiau išskirti tik lauktuves  Pauliaus būsimam broliui - marškinėlius su užrašu „I have a Lithuanian Brother“ ir  Lietuvos Vyčiu (pasiskolinom idėją iš kitos keliaujančios mergaitės) bei tuos rytmetinius puodelius, kuriuos ir demonstruojuos įraše. Gaminausi puodelius čia – labai viskas paprasta.
 

O dabar turiu naują galvos skausmą... Noriu nusiųsti visai šeimai dovaną su Kalėdom. Gal turite kokių minčių, kas tai galėtų būti? Šiai dienai svarstau apie kokį nors stalo žaidimą (kad visi keturi galėtų žaisti) bei ką nors valgoma (na, ką nors, ko Paulius galėtų būti pasiilgęs), tačiau jeigu absoliučiai visos idėjos labai laukiamos – pasidalinkit, prašau, ką jūs siųstumėt paaugliui, metams išvažiavusiam pagyventi su kita šeimaJ. Paulius net išreiškė vieną pageidavimą: norėtų medžiaginių apyrankių su Lietuvos simbolika (draugams dalinti). Gal kur užmatėte jų?

Ir vėl su vašeliu rankose. Ir vėl gimsta kepurės.

Prieš gerą savaitę sutikau prekybos centre vieną seną pažįstamą, kurios nemačiau gerus porą metų. Na, ir šiaip, nebuvo, kad mes ir anksčiau labai smarkiai matydavomės. Kalbam, kalbam, ir staiga ji man sako: „Bet kaip tu per tuos metus pasikeitei! Anksčiau tokia šilta buvai, visą laiką ką nors nerdavai, megzdavai...“. Nesakiau jai nieko. Nes nesupratau, ką atsakyti. Ar ir prekybos centre aš turiu vaikštinėti su virbalais rankose?! :)

 

O teisintis ir pasakoti, kad šitoje srityje jokių pokyčių nėra ir kad ir toliau ir mezgu, ir neriu, nemačiau jokio reikalo.

 

Tačiau ta proga, kad jau mane ji supykdė (o tikrai supykdė, nors ir kaip save įtikinėčiau, kad jau ko ko, o ji tai jau būtų prie paskutinių žmonių, kurios nuomonė man rūpėtų), dalinuosi paskutiniais gimusiais kūriniais (tiesa, laiko apmlitudė tarp kepurių laaabai didelė).

 

Kuomet man reikia mergaitiško modeliuko, į pagalbą visada atskuba Paulytė. Ir dabar ji demonstruoja dvi kepurėles, kurios keliaus dviems sesutėms: krikštadukrai Indrei (čia, kaip ir buvau kadų kadais planavusi, priedas prie suknelės) ir jos sesei Deimantei (pavyzdyje aukščiau)

Kitos dvi kepurėlės iškeliavo irgi dviems sesutėms – į Vokietiją

 PS. Šakės, kaip smagiai tos kepuraitės neriasi – viens du, ir kepuraitė jau gatava!

Slepiam kelnių skyles :)

Julius labai mėgsta čiuožinėti ant kelių. Tad nieko keisto, kad Juliaus kelnės tarnauja tokį laaabai ribotą laiko kiekį.

Dažniausiai, pamačiusi eilinę skylę keliuose, ją tiesiog ignoruoju. Tuomet skylė didėja, didėja, didėja... ir kelnes išmetu.

 

Tačiau kuomet skylė atsiranda „kelnėse-mylimukėse“, ignoruoti skylės neišeina. Tokią skylę aš pirmiausia gražiai susiūnu. Kai jau ji dar kartą suplyšta, vėl susiūnu. O kai užsiūti jau nebeišeina, skylės vietoje uždedu kokią aplikaciją (t.y. gražiai sulopauJ). Tačiau net ir ši priemonė tokiam užkietėjusiam kelnių plėšytojui kaip Julius yra vienas juokas. Tad paskutinį kartą, kai jau skylės nebegalėjo uždengti jokia aplikaciją, pasinaudojau viena interneto platybėse užtikra idėja: kelnių skyles dar labiau padidinau, ir papuošiau jas dantimis.

Juliui gražu. Ir Justui gražui. Tik jis bais nepatenkintas, kad   tokių kelnių neturi jis pats :)

 

Oho, čia turbūt visų laikų trumpiausias mano įrašas gavosi:)

Nerta vasariška suknelė su gėlytėm

Grižusi iš Amsterdamo, kur praleidau vos porą dienų, radau Julių su susiūta ranka. Nieko ypatingo neįvyko – eidamas su darželio grupe į Vingio parko žygį, Juliukas griuvo, ir pataikė ant stiklo. Rezultatas: trys siūlės delne.

 

Sekančią dieną po to, kai siūlės iš delno buvo ištrauktos, tas pats Julius, užsilipęs and spintelės vonioje, bandė užkelti į lentyną puodelį. Toliau viskas vyko kaip sulėtintam kine (vaizdo aš nemačiau, tik garsą): su visu puodeliu vaikas aukštielninkas griuvo, stiklai į visas puses žiro ir kai pamačiau Julių atsikeliantį visą kruviną ir klykiantį, buvau įsitikinus, kad mažų mažiausiai nebeturi kokio danties, daugiausiai… ištikrųjų, bijojau net pagalvoti apie tai, kas gali būti blogiausiai. Tačiau kaip dažnai būna, ne viskas būna taip baisu, kaip iš pirmo žvilgsnio pasirodo. Taip, lūpa buvo šiek tiek praskelta, tačiau visa kita - savo vietoje.

 

Kelios dienos po šio įvykio, Justas, kartu su į svečius atėjusiu berniuku, lakstė aplink namą. O lakstymai tai pas mus retai baigiasi geruoju,  ne išimtis buvo ir šis kartas: abu berniukai trenkėsi vienas į kitą, o Justas, kadangi mažesnis, smagiai kauštelėjo galvą į žemę. Kur išklota plytelėm. Su pakaušiu. Pro mano akis, tupint šalia klykiančio, kad negali atsikelti Justo, vėl skriejo ligoninės vaizdai.

 

Ligoninės neprisireikė, bet gal norit spėt, koks buvo Justo pirmas klausimas, kai jau nusiramino ir patogiai įsitaisė fotelyje? “Mamyte, o kas dabar buvo baisiausia: ar kai Julius susipjaustė ranką, ar kai Julius krito nuo spintelės vonioj ar kai aš dabar trenkiausi į žemę?”.

 

Čia VARŽYBOS, pasirodo!!!!

Aš visiems mėgstu kartoti, kad netikiu, jog yra skirtumas auginant berniukus ir mergaites: mano giliu įsitikinimu, tiek mergaitės gali būti judrios ir grubios, tiek berniukai gali būti švelnūs ir ramūs. Tačiau po tokių streso pilnų dienų, neslėpsiu, kad susimąstau, ar tikrai šitiek visko reiktų pakelti auginant mergaites.

Ech… turbūt ne;).

Ta nostalgiška gaida apie mergaites, dalinuosi suknele krikštadukrai (o taip, nors mergaičių neauginu, mūsų aplinkoj jų tikrai netrūksta, tad išreikšti save tikrai turiu, kur!). Jau senokai nunerta ji, tačiau taip ir nesuradau anksčiau tinkamo momento pasidemonstruoti. Tebūnie tas momentas dabar:)

 

PS. Bus ir nerta kepurėlė. Kada nors:)

Jeigu yra karūnos, reikia ir skydų:)

Šis įrašas labai labai susijęs su prieš tai buvusiu.

Kai jau Justas sulaukė savo išsvajotos karūnos, sako man: „Ar gali mane nufotografuoti su karūna, kardu, apsiaustu ir pagalve?“. Aš, aišku, pasakiau, kad be jokios abejonės, galiu. Tik nesuprantu, kurių galų jam pagalvė reikalinga. O jis žiūri į mane, nesusipratėlę, ir sako: „Gi čia mano skydas“.

Kaip aš iš tikrųjų džiaugiuosi jų Valdorfiškuoju darželiu, tai nemoku net apsakyti: man atrodo, kad tai, jog abu vaikinai paprasčiausias jiems prieinamas priemones gali labai lengvai transformuoti į vieną ar kitądaiktą, yra nerealu. Tačiau kažkodėl šiuo atveju pasiūliau: „O gal tu nori paprašyti, kad tau tėtis padarytų skydą?“. „O mūsų tėtis mokėtų?!”. Atsakiau taip, kaip paprastai atsakau: “Mūsų tėtis moka viską viską“.

O Nerijus į Justo klausimą atsakė irgi taip, kaip atsako paprastai: „Nežinau, ar moku. Bet tikrai galim pabandyti“.

Ir vat šiandien jau laukiame, kad abu skydai galutinai nudžiūtų. Šiek tiek buvo diskusijų apie tai, kokie vis tik turėtų būti skydai. Justas norėjo, kad nupieščiau liūtą (!!!),o Julius – motociklą (dar gražiau:)). Tačiau Nerijus buvo atkaklus, ir įkalbėjo, kad vieno riterio skydas turėtų būti su Gediminaičių stulpais, o kitas – Vyčio kryžium. Tiesa, galutiniame variante vis tiek susiginčijome, ir dabar jau nežinau, ar pasielgiau teisingai. Nerijus siūlė abu skydus dažyti raudonai, tačiau aš dažiau, taip, kaip priklauso pagal originalą. Ir dabar gavau pylos už tą mėlynai-geltoną skydą... Bet juk būtent toks skydas Vyčio herbe ir vaizduojamas!!! Jeigu viskas būtų pasibaigę tik mūsų su Nerijum ginču, tai dar būtų pusė bėdos. Blogiausia – abu vaikinai nori raudono skydoJ

Gaminame karališkas karūnas

Aš turiu tobulą darbą. Ne tik įdomų, bet ir leidžiantį man karts nuo karto ištrūkti iš namų. Turiu omeny, ne tokį ištrūkimą, kai ryte išeini iš namų, ir vakare sugrįžti į juos, bet tokį, kai jau taip kaip reikiant ištrūksti. Aiškus, tas darbas „tobulas“ tik man. Manau, Nerijus apie jį taip neatsilieptų:)

Tas mano blog‘as šiek tiek juda kruta irgi turbūt vien dėl tų mano "ištrūkimų" iš namų. Nes taip jau paskutiniu metu gaunasi, kad įrašus ruošiu arba viešbučiuose, arba aerouostuose.  Na, tuo metu, kuomet turiu daugiausia laiko.

Va ir dabar, sėdžiu sau Lenkijoje. Ne ta šalis, kur trūks plyš norėtum nuvažiuoti, bet juk ne visada pasirinksi. Rinkčiausi Graikiją, jeigu jau taip manęs klaustųs, bet kartais gaunasi, taip, kaip gaunasi.

Tačiau ir Varšuvoje yra gražu. Ir oras nepakartojamas (nors, sako, ir Vilniuje šiandien super)

Gerai, nebesiplėskim. Visuose savo įrašuose stengiuosi ne tik „pasipasakoti“ (na, juk kaip ne kaip, tai yra „asmeninis virtualus dienoraštis“:) ), bet ir pasidalinti kažkuo, kas gali būti naudinga ir kitiems.  Kuo nors, ką išmokome, išbandėme ar pamatėme.

O dalintis tikrai turiu kuo. Pavyzdžiui, šiandien norėčiau pasidalinti tuo, kad savaitgalį gaminom karūnas. Nes Justui baisiausiai reikėjo tapti karaliumi. Taip baisiai reikėjo, kad net iš darželio kepurę nukniaukė. Tokią, kuri panašiausia jam pasirodė į karališką.

Bet apie viską iš pradžių.

Pakvietė mus Saulė į gimtadienį. Į Fėjų gimtadienį. Justas iš karto susinervino: „ Fėjų? O tai kaip man rengtis?“. Sakau: „Nežinau. Bet gal nori karaliumi būti? Bus tuomet fėjos, princai, karaliai – visi galingiausi ir įtakingiausi“. Justas nieko man neatsakė, bet matomai šita idėja jam patiko. Taip patiko, kad po dviejų dienų, eidamas iš darželio, į kišenę slapta ir vieną nusižiūrėtą kepurę įsigrūdo.  Būtų išsinešęs jau sekančią dieną, bet taip jau išėjo, kad bet dar tuomet nežinojo, kad kepurę reikia bandyti išsinešti slapta ir buvo pastebėtas auklėtojų.

Aišku, geruoju jam tas išsinešimas tikrai nesibaigė, nes paskui turėjo atlaikyti pokalbius ir su auklėtojom, ir su manim. Su manim ne tiek dėl to, kad kepurę išnešė, kiek dėl to, kad  nesikreipė į mane, jeigu konkrečią problemą turėjo.

O problemas aš mėgstu spręsti greitai.. Todėl labai greitai išsiaiškinom, kodėl Justui reikalinga buvo būtent darželio kepurė, o ne namuose turima beveik identiška jai (aišku, identiška tik mano akim žiūrint). Pasirodo, esmė yra karoliukuose/veidrodėliuose, kurie blizga ir su kuriais saulės zuikučius gali gaudyti (nu kaip gi kitaip – ne gi dėsis karalius karūną, su kuria saulės zuikučių neįmanoma gaudyti?!)

Justas buvo iki sielos gelmių sukrėstas, kai pamatė, kad vos per porą valandų (na, gerai, truputį daugiau ne tiek, jeigu ypač skaičiuotumėm laiką praleistą parduotuvėje besirenkant karoliukus) galima jam suorganizuoti kepurę, kuri turėtų tokį patį funkcionalumą!

 O kadangi pas mus namuose nieko nėra po vieną, nėra ko net stebėtis, kad jau siūdama kepurę Justui žinojau, kad su viena karūna neprasisuksiu. Ir namie dabar turime du išsipusčiusius turtais pertekusius karalius. Laukiančius fėjų šventės.

PS. Man būtinų būtiniausiai reikia išmokti rašyti trumpus įrašus. Manau, tokiu būdu turėčiau daug daugiau galimybių spėti  sekti įvykius:) 

Vis dar neriu. Vis dar kepures.

Negaliu patikėt. Esu visiškai viena namie. Ineta išsivežė visus tris mano vaikus į Kurtuvėnus pas tėtį, todėl visą vakarą galiu daryti ką tik noriu. Na, gal ne visai „ką noriu“, nes labiausiai tai norėjau, naudodamasi šia proga, nueiti su Nerijum į kiną, bet jis, irgi naudodamasis ta pačia proga, išdūmė į futbolą, tad kažkaip iš tų mano planų su kinu taip šnipštas ir teišėjo. Na, bet nieko. Kaip pasakytų Justas (nusižiūrėjęs iš Karlsono, nes kaip tik jį dabar skaitome): „Vieni niekai. Gyvenime visaip atsitinka“.

Taigi esu namie. Ir darau visokias nesąmones. Garsiai klausausi muzikos. Ir dar garsiau staugiu kartu su ja. Šlemščiu viską, kas pakliuvo, ir net ne bet kur, o miegamojo lovoje (įžūlumas neišpasakytas, nes šiaip laikomės griežčiausiai nustatytos taisyklės nesinešti maisto į antrą aukštą). Be tikslo naršau internete, ir jau peržiūrėjau baisingą galybę man mažai pažįstamų žmonių nuotraukų facebook'e. Žodžiu, darau viską, kad rytoj galėčiau jaustis visiška kvaiša, sugebėjusia šitaip išeikvojusi tokias brangias ir tarsi iš dangaus netikėtai nukritusias valandas.

Bet rytoj bus rytoj, o šiandien tiesiog... ilsiuosi.J

Kai kurie blog‘o skaitytojai netruko pastebėti, kad į kelionę po Vokietijos parkus Justas ir Julius vyko pasipuošę labai spalvingomis kepurėmis – boružės ir bitės. Ir ištikrųjų, taip - vis dar neriu. Ta mano ligakepurėms ne tik kad nepraeina, bet dar ir progresuoja. Ypatingai dėl to, kad pagaliau išmokau pataikyti nunerti reikiamą akių skaičių, todėl kepurė laikosi ant galvos taip, kaip jai ir priklauso, o ne nuslenka nuo pakaušio vos tik ją vėl užmaukšlinus.

O su ta bitute ir boružėle buvo taip: Justas pametė savo kepurę su laivu. Visur ieškojom – be rezultato. Kadangi nertos kepurės man baisiai jau gražu, nusprendžiau jam nunerti dar vieną. Peržiūrėjau savo sukauptų pavyzdinių kepurių lobyną, ir prisiminiau, kad buvau planavusi nerti kepurę su boruže. Taip jam ir pasakiau: „Nunersiu tau, Justuk, kepurę su boružėle“. Ir vos tik taip pasakiau, girdžiu, kaip Julius iš kito kambario rėkia: „Juk tu MAN žadėjai nunerti kepurę su boružėle, o jam – su bite!”. Totaliai buvau pamiršus, kad kažkada tokia kalba jau buvo… Bet kad jau žadėjau, tai teko nerti. Visai nepriklausomai nuo to, kad Julius savo kepurės visiškai nebuvo pametęs. Ir įdomiausia, kad vos tik nunėriau abi kepures, atsirado ir toji, su laivu. Taigi, dabar abu vaikinai turi po du komplektus nertų kepurėlių.

Dar vieną kepurę nunėriau ir Skirmantei, į kurios Drugelių gimtadienio šventę buvome pakviesti. Tiksliau, nunėriau dvi. Nes pirmąją kepurę pamečiau (arba pasidėjau ten, kur „nepamesčiau“). Na, bet gal dar atsiras – Justo juk atsirado. O jeigu neatsiras, tai... „Vieni niekai. Gyvenime visaip atsitinka!” J

Su Skirmantės kepure pozuoja Paulytė

Darbuojamės vąšeliu: nertos kepuraitės

Net ir pagal įrašus blog'e galima akivaizdžiai pajusti Nerijaus savaitės nebuvimo namie įtaką - kai jo nėra, prie kompo prisėdu daug dažniau (kai jis namie, jungtis prie kompo bijau - bamba paskui:) ).

Šį kartą labai jau noriu pasigirti savo naujausiais rankdarbiais, kurių vis nepatalpindavau į blog‘ą.

Tie „naujausi“ tai jau kokių gerų keturių mėnesių senumo, ale vis tiek, jeigu jau padariau, tai negi nepasiskelbsiu ir neapsirodysiu visiems?!

Taigi, pristatau savo naujausią ligą: nertas vaikiškas kepuraites. Na, turiu pasakyti, nerealiai greitai ir smagiai nusineria – viens du, ir jau koks vaikas gali išdidžiai ant galvos maukšlintis ryškiaspalvę kepurėlę.

Aišku, kvailai gavosi, kad susirgau šia liga jau visai rudeniui įpusėjus, bet ką gi dabar jau padarysi – maniškiai vaikai ir namie kuo puikiausiai jas nešioja.

Pirmoji kepuraitė nutūpė Justui ant galvos. Kadangi Justas nusprendė, kad nori ją papuošti laivu, tai taip ir padariau. Antroji buvo skirta Juliui – su lėktuvu.Trečiąją Kalėdų proga (jaučiat, kokį gerą humoro jausmą turiu – viduržiemį vaikui dovanoti vasarinę kepuraitę? :) ) dovanų gavo krikštadukra Paulina. Su boružėle. Nes man dabar boružėlių manija :).
Kad neatsiliktų nuo kompanijos, gimtadienio proga (irgi per patį viduržiemį) dar vieną vasarinę kepuraitę gavo ir kita krikštadukra Indrė (pozuoja Julius:) ).Nu nu, kam čia dar nunerti? :)

Lėlės. Mamoms?! O kodėl gi ne! :)

Šiaip įdomu: ar jūs turite namie lėlių? Na, aišku, suprantu, kad tos, kurios augina mergaites, tikrai turbūt turi, bet vat būtų įdomu, ar turi namuose lėlių tos, kurios augina vien berniukus?

Atvirai pasakius, savo berniukams (nors ir žinau, kad stereotipai yra blogai, kad berniukai irgi mielai žaistų su lėlėm, jeigu tik jų turėtų, bla bla bla) nesu pirkusi. Tiesa, vieną lėlytę Juliukui padovanojo močiutė:

Kitą tokią kaip ir lėlytę, bet iš tiesų Buratiną, Julius atsitempė į Vilnių iš Kurtuvėnų. Iš pradžių nesitraukdavo nuo jo nei per žingsnį – ir valgyti, ir miegoti kartu eidavo (nuotraukoje žemiau pagautas kadras, kuomet abu vyrukai - vienas su Buratinu, o kitas su savo meškinais) žiūri filmukus) Justas su savo meškiuku), tačiau vėliau ėmė vargšui Buratinui rankas kojas išsukinėti, tad konsifkavau kuriam laikui.Iš tiesų, lėlės yra mano silpnybė. Ne itin stipriai išreikšta, bet vis tik. Todėl lėles aš perku. Ne savo berniukams. Sau.

Kuomet buvau maža, turėjau mylimiausią lėlytę Kristinutę – visiškai mažytę lėlytę, kurios nepaleisdavau iš rankų. Kitos lėlės irgi turėdavo savo vardus, bet tik šį, kuris man buvo pats gražiausias, iki šiol prisimenu. Tuo pačiu vardu vadinu ir vienintelę ir vaikystės išsaugotą lėlę. Turbūt, iš įpratimo.
Ir sėdi ta mano Kristinutė pas namuose vaikams nepasiekiamoje vietoje – aukštai ant lentynos. Užėjus nostalgijai, karts nuo karto nusikeliu ją ir peršukuoju. Ir vėl atgal pastatau. Berniukai žino, kad ši lėlė – mamos. Bet to nežino svečiai. Todėl būna kartais, kuomet pas mus svečiuojasi mažos mergytės, kad jų tėvai tiesiog, nieko bloga negalvodami, nukelia ją nuo lentynos ir paduoda merginoms tąsyti. Nieko nesakau, bet širdy apsidžiaugiu, kai kas nors supratingesnis lepteli: „Klausyk, juk jeigu ta lėlė sėdi ten aukštai, kad niekas nepasiektų, tai ne be priežasties turbūt!”.

Iš naujo meilė lėlėms atgijo (ką tik atgijo, tiesiog suvešėjo!) ruošiantis Indrutės krikštynoms. Ta proga ne tik įsigijau lėlę Indrutei, bet ir dvi sau. Tiesa, ne abi jas pirkau.

Indrutei lėlės ieškojau ne tik per pardavėjus internete, bet ir verčiau Kurtuvėnų žaislų lobynus. Va ten ir užtikau lėlytę, beveik tobulai atitinkančią mano idealios lėlės apibrėžimą: vidutinio dydžio, minkštučiu kūneliu, kurį malonu „čiūčiuoti“. Tačiau krikštynoms man netiko dėl to, kad buvo šviesiaplaukė, o man buvo reikalinga tamsiaplaukė. Bet nesusilaikiau, ir priglaudžiau šią lėlę pas save. Nusprendžiau, kad bus Darata (ir tikiuos, kad nepamiršiu, bo man dažnai pasitaiko sugalvoti vardą ir paskui jį pamiršti – gal dėl to dauguma mano lėlių yra Kristinutės).
Ieškodama lėlės krikštynoms, buvau prisiregistravus supermamose lėlių temoje. Neišsiregistravau, todėl ir toliau gaudavau pranešimus apie parduodamas lėles. Likimo ironija: iš karto po krikštynų atsirado skelbimas su tobulai mano įsivaizduojama lėlyte! Vėl nesusilaikiau. Cha... Tik dabar, berašydama, pagalvojau, kad jai vardą irgi buvau uždėjusi, bet jau nebeprisimenu. Et, išrinksiu kokį kitą. O dabar įdomioji dalis...Matėte, kokiais baisiais rūbais mano Kristinutė aprengta? Ilgai ilgai ruošiausi tam procesui, ir pagaliau jis atėjo: išsitraukiau vašelį ir pagaliau nunėriau bent kiek padoresnius rūbelius savo lėlei. Juokėsi visi, kas tik netingi, žiūrėdami į mane, susirangiusią fotelyje su neriniu rankose, bet man buvo vis vien. Už tai dabar ne tik Kristinutė, bet ir ta kita, bevardė, gali nesigėdydamos į žmones išeiti :)

Halloween ir moliūgai

Vieno darbinio vakarėlio metu (o taip, pagaliau ir vėl mano gyvenime vyksta DARBINIAI vakarėliai!!!) mažame ratelyje žmonių plepėjom apie šį bei tą, ir kažkaip kalba išėjo apie tarptautines šventes. Prisiminus, kad Halloween’as jau visai ant nosies leptelėjau: “Niekada gyvenime nesu drožinėjus moliūgo! Kiekvienais metais planuoju, ir vis nesusiorganizuoju“. Vienas iš pašnekovų pažvelgė į mane, ir sako: „Na, nieko – kuomet susilauksi vaikų, tai atsitiks automatiškai“. Kitas, kuris šiek tiek daugiau pažįsta mane, pažvelgė į jį, nusijuokė ir pasakė: „Tai kad ji jau turi tris vaikus!”. Pirmasis šiek tiek sutriko, bet nepasimetęs papildė savo mintį: “Na, tai tuomet drožinėsi, kai vaikai pradės eiti į mokyklą”, kas vėl sukėlė mano juoką: “Tai kad vienas iš tų mano vaikų, žiūrėk, tuoj mokyklą ir baigs!”

Galit įsivaizduot, kaip toks pokalbis pakėlė man vakaro nuotaiką?! Tai ne mano auklė, su savo „Kaip trijų vaikų motina, tu labai gerai atrodai...”

Ir žinokit, šiais metais tikrai drožinėjau. Net du!

O į kitus metus nešuosi šias pamokas:
1. Šis procesas yra ženkliai paprastesnis nei aš įsivaizdavau;
2. Moliūgai kainuoja tikrai ne milijonus, kaip kad anksčiau galvodavau;
3. Išdrožinėtas moliūgas yra nepaprastai graži žvakidė, o vakarai su juo tampa tikrai jaukūs;
4. Moliūgai nėra ilgaamžiai – mūsų moliūgai, išdrožinėti savaitę iki šventės, jos taip ir nesulaukė.

Pildome šeimos (ką ten šeimos, visos giminės!) medį

Paskutiniai metai mums buvo neįtikėtinai dosnūs užsienietiškais giminaičiais. Kai dar buvom vaikai, vis juokais pasiguosdavom, kad kokia neteisybė: visi turi giminių užsieny, kurie jiems visokias gėrybes siunčia (gi anksčiau tik tame ir buvo įdomumas ir privalumas tų užsienietiškų giminaičių), tik mes ne. Tačiau teisybė vis tik yra pasaulyje! :) Va, prieš gerus metus netikėtai suradome pražuvėlius gimines Venesueloje, o visai neseniai kiti giminaičiai - jau iš Brazilijos - patys susirado mus. Taip sakant, svajok atsargiai, bo svajonės pildosi:).

Tačiau su tais naujai atrastais artimaisiais ne vien džiaugsmas, bet ir vargas, turiu pasakyt. Tegul ir malonus, bet vis tiek. Nes atslūgus džiaugsmo euforijai, prasideda kantrus darbas, pristatant Lietuvą ir supažindinant juos su likusia giminės dalimi (kuri, beje, mūsų atveju, netgi labai plati). Tiems iš Venesuelos energija gana greitai baigėsi, bet vat tie iš Brazilijos daug gilesni: paviršutinio pristatymo jiems neužtenka: jie nori kapstytis giliai, vis klausinėja manęs tiek apie pačią Lietuvą, jos kultūrą ir papročius, tiek apie mūsų pačius šaknis, prosenelius, apylinkes, kur jie gyveno, kuo vertėsi ir t.t. Ir taip besistengiant sąžiningai atsakinėti, sulyg kiekvienu klausimu aš vis labiau ir labiau suvokdavau, kiek iš tiesų mažai apie savo šaknis žinau.

Tai štai dabar pristatysiu Jums vieną iš priežasčių, kodėl pastaruoju metu buvau tiek apleidusi šį blog'ą: kadangi paviršutinių atsakymų aš ir pati nemėgstu, ir jeigu kažko imuosi, tai stengiuosi daryti kaip įmanoma geriau, braziliškų artimųjų paskatinta vėl ėmiausi šeimos medžio, kurį buvau pradėjusi pildyti prieš kelis metus, atgaivinimo.

Ar Jūs jau bandėte pildyti savąjį? Jeigu ne, siūlau pradėti kad ir šiandien. Nes, kaip žinia, sulyg kiekviena diena prisiminimai krenta vis gilyn į praeitį, ir juos atkapstyti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Galų gale, juk kartais ir paklausti nebebūna, ko... Pavyzdžiui, man tikrai gaila, kad tokia mintis man nešovė į galvą dar tuomet, kai močiutė buvo gyva. Galbūt, jeigu būčiau susigrizbus anksčiau, dabar man netektų diena iš dienos pėdinti į Archyvų departamentą, tikintis ką nors naudingo išpešti ten.

O jeigu ir Jūs sugalvotumėt prisėsti prie savojo medžio, štai keletas patarimų iš asmeninės (ir ne visai) patirties.

Aš savo paieškas pradėjau nuo specialiai tam sukurtos programos http://www.geni.com/. Surašiau visus man žinomus asmenis: pusbrolius, pusseseres, tetas, dėdes, senelius... Ir kuo labiau tas medis plėtėsi, didėjo, tuo smagiau darėsi: vėliau pati programa gali duoti detalias ataskaitas apie tam tikrus giminei būdingus faktus tokius kaip vidutinė gyvenimo trukmė, geografinis sėslumas, populiariausi vardai, vaikų skaičius šeimoje ir t.t.
Teisybę pasakius, tų šeimos programų yra sukurta tikrai ne viena. Tuo metu, kai pradėjau pildyti medį, aš labai į tai nesigilinau, ir pasirinkau tą, kurią rekomendavo draugė, tačiau jeigu Jums būtų įdomu, galima paskaityti štai čia apie tai, kokios programos šiai dienai yra rinkoje.

Sekantis žingsnis būtų visų artimųjų (geriausia pradedant nuo vyriausiojo giminėje) apklausa. Internete galima rasti net galybę pavydinių interviu formų tam reikalui, aš naudojausi šiais praktiniais patarimais.

Dar didelis informacijos šaltinis yra kapinės, kuriose ilsisi šeimos protėviai - patartina tiesiog pasivaikščioti jose, ir nusifotografuoti visus antkapius, kuriuose matote savo pavardę. Vėlgi, reiktų tik prisiminti tą faktą, kad aklai pasitikėti antkapiuose pateikta informacija nereiktų.

Paskutinis žingsnis visame šiame procese būtų apsilankymas Lietuvos Archyvų departamente, kur saugomi visi bažnytiniai įrašai. Aš norėjau būti gudresnė (t.y. išvengti tiek apklausų, tiek pasivaikščiojimo kapinėse), todėl galima sakyti peršokau kelis etapus ir iš karto užsirašiau į Lietuvos Archyvų departamento skaityklos skaitytojų gretas, bet, turiu prisipažint, ėjimas prie rezultato nuo kito galo labau jau daug naudos man neatnešė. Todėl artimiausiu metu vis tik planuoju daryti taip, kaip priklauso.

Didžiausios problemos, su kuriomis susidūriau Archyvuose, buvo šios:
a) Tai yra žiauriai imlus laikui procesas: vienu metu gali užsisakyti tik 10 bylų, kurios tau atnešamos po dviejų parų. Tik pervertus bylas gali užsisakyti naujas. Žodžiu, informacijos paieškoms geriausiu atveju gali skirti kas antrą dieną.
b) Dauguma įrašų yra rusų arba lenkų kalba, o man tiek su viena, tiek su kita jų yra tikra vargo vakarienė. Teoriškai, bent jau rusiškuosius įrašus, galėčiau nusikopijuoti ir paprašyti, kad koks rusakalbis juos išverstų, bet praktiškai tai yra sudėtinga vien dėl to, kad aš net sunkiai sugebu iššifruoti, kur mano pavardė užrašyta... O juk nekopijuosi gi visų bylų iš eilės...

Kita vertus, negaliu sakyti, kad tos išvykos į departamentą buvo visai bevaisės: radau savo prosenelių tuoktuvių įrašą. Man pasisekė, kad įrašas buvo darytas lietuvių kalba (visiškas atsitiktinumas), todėl galėjau aiškiai įskaityti ir tuoktuvių datą, ir jaunųjų tėvų (taigi, mano proprosenelių) vardus ir pavardes.

O štai dar keletas nuorodų, susidomėjusiems šeimos medžio pildymu (man labai pagelbėjo):
Patarimai pradedantiesiems
Diskusija mamų forume (kaži, ar yra tema, kuria mamos nediskutuotų? :) )
Kaip pasidaryti šeimos medį

Įrašą iliustruojanti nuotrauka paimta iš čia. Esant norui, galima užsakyti ir tokio ar kitokio formato medį su Jūsų šeimos nuotraukomis. Beje, labai gražius šablonus galima išgauti ir su programa http://www.geni.com/. Mane, žvelgiant į SAVO medį, apima tiesiog nerealus jausmas. Ir kuo daugiau kapstaisi, kuo giliau lendi į praeitį, tuo didesnis entuziazmas apima. Taip, galima galvoti, kad šaknims tirti kiekvienas žmogus neturėtų skirti labai jau daug savo gyvenimo laiko (pavyzdžiui, mano mamos įsitikinimu, kiekvienam mūsų yra skirtas pakankamai mažas laiko tarpas įvykdyti savo misiją žemėje, todėl to laiko neturėtumėm eikvoti tam, kad išsiaiškinti, ką savo metu veikė tie, kurių jau nebėra), tačiau iš kitos pusės, aš palaikau mintį, kad nei vienas mūsų protėvis nenusipelnė būti užmirštas.

Tikiuosi, kad ir Jus pavyko sudominti :).

Migdymosi ypatumai. Žaidimas su virvelėmis

Pietūs yra bene smagiausia dienos dalis man. Ne tik todėl, kad užmigdžiusi vaikus pagaliau gaunu laiko sau, bet ir todėl, kad man be galo patinka mūsų migdymosi ritualas. Šiaip, net keista, nes būtent šios dalies baimindavausi labiausiai (ir prieš susilaukdama Juliuko, ir prieš apsispręsdama iš darželio kartu su Justu parsivesti ir Paulytę).

Tačiau dabar migdymosi ritualiai einasi taip sklandžiai, kad net nesitiki. Visų pirma, atėjus nustatytam laikui miegoti, aš tik pliaukštelėju rankomis ir sakau: "Vaikai! Metas pienui! Susirandam savo buteliukus!". Ir iš visų pakampių sulyg tais žodžiais ima plūsti vaikai, kiekvienas savo buteliuku nešinas:). Įdomiausia, kad pvz. Julius ir Paulina savo buteliukus kuo puikiausiai atskiria, nors šie ir beveik identiški - skiriasi tik atspalvis (vienas naujesnis, kitas senesnis). Sulaukę pašildyto pieno su medumi, visa trijulė skuodžia prie knygų lentynos, kur kiekvienas išsirenka po knygutę (arba dvi). Ir braukiam visi draugiškai į lovą.

Ir kaip man gražu būna žiūrėti, kai jie, visi trys sukritę, geria savo pieną ir klausosi pasakų! Tiesa, kiekvieną dieną būna ginčai, kieno gi knyga bus skaitoma pirmiausia, tačiau paskutiniu metu įvedėm gana gerą "rotaciją", tad visai neblogai susitariam tuo klausimu. O vaizdelis lovoje tuo metu atrodo maždaug taip (na, čia dar reikia įsivaizduoti mane dešinėje, nes aš irgi guliu su jais:) ):

O dar geresnis vaizdas būna, kai jie jau užmiega, nes net ir miegodami knygų iš rankų nepaleidžia (na, nebent aš, praeidama pro šalį, visas surenku).

Būtent šito knygų skaitymo metu pastebėjau, kad Juliukas labai mėgsta verti virveles. Gana keistas derinys knygos ir virvelės, tiesa? Tačiau tikrai, būtent taip ir buvo. Turime mes vieną tokią knygutę, kuri moko užsirišti batukus (Ineta Justukui yra dovanojusi). Vieną vakarą Justas ją išsitraukė, ir iš karto ji tapo to vakaro "vinimi": abu broliai paeiliui rišo batukus (na, ką ten rišo - tik varstė virveles) ir baisiausiai juokėsi, ypatingai, jeigu pavykdavo "priešininkui" pagauti virvelę iš kitos pusės. Nuo to vakaro ši knygelė kurį laiką buvo Juliaus mylimiausia: atėjus metui miegoti, jis rinkdavosi būtent ją.

Kita situacija, atkreipusi mano dėmesį į tai, kad Juliui labai patinka verti virveles į skylutes (o juk tai labai skatina smulkiąją motoriką) buvo Valentino dienos išvakarėse, kuomet darėme širdeles. Vat tą dieną nusprendžiau, kad šita situacija reikia pasinaudoti, ir iš karto sugalvojau pagaminti lavinantį žaidimą. Pati sugalvojau! Iš pradžių bais buvau savim patenkinta, tačiau vėliau perskaičius Eglės blog'e, kad ji tokio tipo žaidimą irgi yra gavusi dovanų (ir jis irgi yra rankų darbo!), supratau, kad ta mano idėja nėra tokia jau geniali, kaip kad man iš pradžių pasirodė. Bet kad jau buvau nusprendus apie šį savo atradimą parašyti blog'e, tai ir toliau to laikysiuos.

Žaidimo esmė labai paprasta, o pasigaminti jį man užtruko gal 10 minučių. Na, turbūt pagaminimo laikas nieko nenustebins, nes tas ir iš pačio rezultato matyti, bet prieš pradėdami iš manęs juoktis, turėkite omeny, kad tai turėjo būti tik laikinas variantas t.y. iki tol, kol prisiruošiu pagaminti gražesnį, patvaresnį, tvirtesnį ir visa kuo geresnį variantą. Bet juk žinote, kaip būna su tais "laikinais"... Gerai žmonės sako: "Nieko nėra pastovesnio už laikiną":). Taigi, supratusi, kad mums reikia lavinamo žaidimo su virvelėmis, aš tiesiog paėmiau baltą kartono lapą, ir su skylamušiu išmušiau daug skylučių - pro jas, be abejo, versime virvutę. O kad žaislas ne tik skatintų smulkiąją motoriką, bet dar ir lavintų, dar padariau štai ką:

1. Prie kiekvienos skylutės prirašiau po skaičių;

2. Aplink kiekvieną skylutę nupiešiau po geometrinę figūrą;

3. Geometrines figūras nuspalvinau skirtingom spalvom.

O žaisti galima be galo įvairiai. Pavyzdžiui, Julius tiesiog varsto virvelę. Justui duodu konkrečias užduotis: surišti visus trikampius, sujungti skaičius nuo vieno iki dešimt, sujungti skaičius pagal spalvas ir t.t. Ateityje galvoju duoti surinkti jau ne konkrečias figūras, o sekas (pvz. užrašyčiau jam ant lapelio seką trikampis-kvadratas-apskritimas, ir jis pagal schemą turėtų jas sujungti). Jeigu ir toliau mums taip sėkmingai eisis žaisti, galvoju, kad gal reikės panašų variantą padaryti ir su raidėmis, nes kol kas raidžių dar nelabai pažįstame.

Galbūt ir Jums ši idėja pasirodys naudinga :)