ketvirtadienis, liepos 19, 2012

Vis dar neriu. Vis dar kepures.

Negaliu patikėt. Esu visiškai viena namie. Ineta išsivežė visus tris mano vaikus į Kurtuvėnus pas tėtį, todėl visą vakarą galiu daryti ką tik noriu. Na, gal ne visai „ką noriu“, nes labiausiai tai norėjau, naudodamasi šia proga, nueiti su Nerijum į kiną, bet jis, irgi naudodamasis ta pačia proga, išdūmė į futbolą, tad kažkaip iš tų mano planų su kinu taip šnipštas ir teišėjo. Na, bet nieko. Kaip pasakytų Justas (nusižiūrėjęs iš Karlsono, nes kaip tik jį dabar skaitome): „Vieni niekai. Gyvenime visaip atsitinka“.
Taigi esu namie. Ir darau visokias nesąmones. Garsiai klausausi muzikos. Ir dar garsiau staugiu kartu su ja. Šlemščiu viską, kas pakliuvo, ir net ne bet kur, o miegamojo lovoje (įžūlumas neišpasakytas, nes šiaip laikomės griežčiausiai nustatytos taisyklės nesinešti maisto į antrą aukštą). Be tikslo naršau internete, ir jau peržiūrėjau baisingą galybę man mažai pažįstamų žmonių nuotraukų facebook'e. Žodžiu, darau viską, kad rytoj galėčiau jaustis visiška kvaiša, sugebėjusia šitaip išeikvojusi tokias brangias ir tarsi iš dangaus netikėtai nukritusias valandas.

Bet rytoj bus rytoj, o šiandien tiesiog... ilsiuosi.J

Kai kurie blog‘o skaitytojai netruko pastebėti, kad į kelionę po Vokietijos parkus Justas ir Julius vyko pasipuošę labai spalvingomis kepurėmis – boružės ir bitės. Ir ištikrųjų, taip - vis dar neriu. Ta mano ligakepurėms ne tik kad nepraeina, bet dar ir progresuoja. Ypatingai dėl to, kad pagaliau išmokau pataikyti nunerti reikiamą akių skaičių, todėl kepurė laikosi ant galvos taip, kaip jai ir priklauso, o ne nuslenka nuo pakaušio vos tik ją vėl užmaukšlinus.




O su ta bitute ir boružėle buvo taip: Justas pametė savo kepurę su laivu. Visur ieškojom – be rezultato. Kadangi nertos kepurės man baisiai jau gražu, nusprendžiau jam nunerti dar vieną. Peržiūrėjau savo sukauptų pavyzdinių kepurių lobyną, ir prisiminiau, kad buvau planavusi nerti kepurę su boruže. Taip jam ir pasakiau: „Nunersiu tau, Justuk, kepurę su boružėle“. Ir vos tik taip pasakiau, girdžiu, kaip Julius iš kito kambario rėkia: „Juk tu MAN žadėjai nunerti kepurę su boružėle, o jam – su bite!”. Totaliai buvau pamiršus, kad kažkada tokia kalba jau buvo… Bet kad jau žadėjau, tai teko nerti. Visai nepriklausomai nuo to, kad Julius savo kepurės visiškai nebuvo pametęs. Ir įdomiausia, kad vos tik nunėriau abi kepures, atsirado ir toji, su laivu. Taigi, dabar abu vaikinai turi po du komplektus nertų kepurėlių.

Dar vieną kepurę nunėriau ir Skirmantei, į kurios Drugelių gimtadienio šventę buvome pakviesti. Tiksliau, nunėriau dvi. Nes pirmąją kepurę pamečiau (arba pasidėjau ten, kur „nepamesčiau“). Na, bet gal dar atsiras – Justo juk atsirado. O jeigu neatsiras, tai... „Vieni niekai. Gyvenime visaip atsitinka!” J

Su Skirmantės kepure pozuoja Paulytė

2 komentarai:

  1. i sveikata su tokiomis atostogomis :) as nezinau kada kazka panasaus apturesiu... :) bet viltis dar nemire :D

    AtsakytiPanaikinti
  2. Migliau, iš visos širdies tuomet linkiu:)

    AtsakytiPanaikinti