Vasara 2012. Keliaujame į Vokietiją. III dalis

Manau, kad sulyg šiuo įrašu jau ir baigsiu gyventi prisimimais apie kelionę.

Ketvirta kelionės diena (pirma-antra praėjo kelte bei šiek tiek Heide parke, trečioji mokslo muziejuje) buvo intensyviausia – taip jau išėjo, kad būtent šiai dienai daugiausia skirtingų veiklų buvome priplanavę.

Pradėjom dieną nuo Miniatiūrų muziejaus (mes tarpusavyje šį muziejų vadiname Traukinukų muziejumi – taip aš jį pristačiau vaikams, pažiūrėjusi Jolantos atsiųstą nuorodą ) Hamburge. Vaikai žvalgėsi net akis išpūtę. Iš mažųjų, kurie pamišę dėl važiuojančių mašinėlių, lėktuvėlių, traukinukų ir visa kita, panašios reakcijos ir tikėjausi, tačiau tai, kad muziejus be galo patiko ir Aušrinei su Pauliumi, mane nustebino.

Patiko jis ir man. Ypač įspūdį paliko vieno miesto kvartalo atkūrimas skirtingais laikotarpiais – pradedant 2000 m. Pr. Kr., kuomet miestas dar buvo visiškai užžėlęs ir baigiant šiom dienom (dabar galvoju, kad gal tai buvo Hamburgo miesto, bet čia iš tikrųjų tik šiaip sugalvojau – tai neparemta jokiais kitais faktais). Einant nuo vieno stendo link kito, gali matyti, kaip keičiasi žmogeliukų apranga, kaip kinta mados, kaip auga pastatai ir tobulėja transporto priemonės, vėliau matai, kaip miestas yra sugriaunamas karo, ir kaip vėliau atstatomas.

Tiems, kurie galbūt irgi rinksis panašų kaip mes maršrutą, ir sukiosis aplink Hamburgą, įdedu ir oficialų muziejaus video.

Miniatiūrų muziejus yra įsikūręs tame pačiame pastate, kaip ir Dungeons, kuris irgi įeina į Merlin kortelę. Nusprendėme bent trumpam užsukti ir pažiūrėti, kas ten tokio, ir čia pirmą kartą teko nusivilti: pasirodo, maži vaikai į šį muziejų neįleidžiami. O Pauliui (14) ir Aušrinei (13) galima eiti tik su suaugusiu. Tad taip ir likom nieko nepešę. Kita vertus, gal labai daug nepraradom – kiek girdėjom, ten tiesiog pasakojama istorija, ir dar vokiečių kalba.

Kadangi jau buvo beveik pietų metas, norėjau laiką, kol jie miega, išnaudoti„šopinimuisi“ – Jolanta prirodė labai jau superinius Tom Tailor sandėlius (ot, gerai, kai yra kas pasako apie visas slaptas vietinių apsipirkimo vietas!)

Vaikams šiek nusnūdus, o man prisipirkus visokiausių palaidinių (nes šį kartą, skirtingai nei pernai aš tikėjausi BLOGO oro), nuvažiavome į Hamburgo į zoologijos sodą. Tiesa, prieš tai, vėl primokyti Jolantos, užsukome į parduotuvę nupirkti morkų drambliams ir bananų beždžionėms.

Šis zoologijos sodas žymus tuo, kad savininkas vienas pirmųjų pradėjo taikyti atviro zoologijos sodo principą. Gyvūnai aptvaruose yra tik ten, kur be jų neišeina apsieiti.

Su savo morkom pirmiausia susiradome dramblius. Ir kol jie teikėsi valgyti, baisiausiai krykštavome ir džiaugėmės.

O kai jau jiems atsibodo ir, nusukę mums nugaras nukeliavo savo keliais, ėjome ieškoti kitų, kas susidomėtų morkom (o jų tampyti tai nei vienas nenorėjo). Kelias morkas vaikai sušėrė lamom (jeigu neklystu, kad čia lamos:) ). Jos irgi nelabai džiaugėsi (turbūt į vakarą jau būna primaitinti žvėrys visų lankytojų), bet vis tik kelias sugraužė.

Buvo belikusios vos kelios morkos, kai užmačiau gyvūnus, ir priekio labai panašius į triušius.

Vėl paklausa morkoms baisiausiai išaugo, tas kelias likusias morkas padalinome į lygias dalis kiekvienam po gabaliuką, ir ėmėm sėlinti prie tų ala „triušių“. Bet jie tik iš priekio panašūs į triušius. Na, gal dar iš bailumo, nes taip nei vieno išmūsų ir neprisileido. Iš šono tai labiau panašėjo į šerniukus. Ir minta (čia vėl jau mūsų spėlionės) turbūt gilėm:) Nes į mūsų morkas net galvos nepasukdavo.

Beždžionių, kurioms būtų galima suduoti bananus, taip ir neatradom (mes sąžiningai žvalgėmės ir maitinome tik tuos, kur tai buvo nedraudžiama). Todėl bananus vieną po kito sudorojome patys.

Pagal planą, penkta kelionės diena pas mus turėjo būti leidžiama Heide Parke. Tačiau kadangi taip jau viskas mums susisuko, kad į šį parką jau buvome spėję dvi dienas iš eilės nuvažiuoti (tegul ir trumpai), pradėjom abejoti, ar važiuoti verta - kad ir kaip ten bebūtų, kilometrų iki Heide Parko mums buvo ne taip jau ir mažai. Tačiau galų gale vis tik ryžomės: Paulius ir Aušrinė argumentavo, kad vis dar neįvykdžiau savo pažado su jais nusileisti nuo ekstremaliausių atrakcionų, aš buvau tikra, kad jeigu nesilaikysime plano ir nepraleisime dienos Heide Parke, apie tai man bus priminta vėliau.

Taigi, važiavom ir aš savo pažadą tikrai įvykdžiau: kiek jau man liepė, tiek supausi, tegul ir su plyštančia galva. Ir net padariau atradimą: jeigu tiesiog sėdi užsimerkęs ir bandai įtikinti save, kad miegi, visai nesunkiai tą siaubą gali atlaikyti. Tik paskui Paulius ir Aušrinė tą mano triuką užmatė, tad sekančiuose pasivažinėjimuose ne tiek į kelią žiūrėdavo, kiek į mane, tikrindami, ar tikrai atsimerkus ir ar tikrai nieko nepraleidžiu.

Taip taip - į šito bokšto viršūnę sukelia žmones, o tada laisvu pagreičiu juos meta žemyn:)

Justas irgi suposi. Ekstremaliausias jam – nusileidimas valtele. Paulius sėdėjo priekyje, Justas viduryje, o aš – apkabinusi Justą – gale. Užtekdavo man vos paleisti Justo ranką, iš karto jis sunerimdavo: „Laikyk mane! Jau laikyk mane!”.

Su Julium irgi ėjome. Visur, kur tik jį įleisdavo. Kai kur, tiesa, pameluodavom dėl amžiaus, nes daug kur kabėjo lentelė, kad “nuo keturių metų”.

Žmonių parke buvo visiškai nedaug. Tiek nedaug, kad laukti prie atrakcionų neteko visai – tiesiog prieidavom, ir supdavomės. Išbandėm absoliučiai visus įmanomus. Dėl vieno tai ypatingai gailėjausi, tačiau Julius ir Justas, turbūt, juo džiaugėsi labiausiai: piratiškomis valtelėmis. Užmatė vaikai, kad tie, kas plaukia su piratiškomis valtelėmis, gali šaudyti iš vandenis patrankų. Pagalvojau, kad gal tikrai būtų smagu, tad sulipome ir mes į valtelę. Oi, kaip man tas plaukimas prailgo... Nes nebuvau numačiusi, kad ne tik tie, kas sėdi valtelėje šaudo, bet ir Į JUOS šaudo visi, kas netingi. Vaikams buvo smagu, tačiau išlipome iš atrakciono šlapi šlaputėliai. O oras nebuvo toks jau labai kaitinintis:).

Iš Heidės Parko namo grįžome su nuotykiais. Tiksliau, nuotykių gal ir nebuvo, bet streso – kaip iki mėnulio ir atgal. Nes pamiršau įsipilti degalų (visiškai nepanašu į mane!), ir vos jų nepritrūkome greitkelyje. Kai galų gale užsukome į degalinę, skydelis rodė, kad belikę nuvažiuoti buvo vos 15km. Buvau nejuokais išsigandusi…

Penktadieniais (o ši kelionės diena buvo penktadienis) Jolantos namuose tradiciškai yra ruošiamas grilis. Tad iš Heidės mes grįžome ant superinės vakarienės: kepsniukai, dešrelės ir visa kita. Nerealiai!!!

Paskutinei dienai planų neturėjome. Tiksliau, Jolanta dar turėjo dar ilgą sąrašą veiklų, ką būtų galima nuveikti, bet aš jutau, kad vaikams pramogų jau sočiai. Todėl pasielgėm su Jolanta labai paprastai: palikom visus vaikus (ji savo vyrui, o aš – Pauliui su Aušrine) namie, o pačios nuo pat ryto išdūmėm į Hamburgą. Į blusturgius.


Oi, koks saldus buvo man tas pusdienis… Kaip vis tik gera kartais yra pabėgti nuo vaikų. Tik vat Janai – vyresniąjai Jolantos mergaitei – taip neatrodė: ji vis skambindavo mamai jaudindamasi: “Kur gi tų berniukų mama?! Jie jaukia mano kambarį!!!”. Bet paskui Stefanas nusivedė visus vaikus į žaidimų aikštelę bei į ledainę, tad visos problemos akimirksniu buvo išspręstos.

Mūsų keltas turėjo išplaukti tik dešimtą vakare, tad trečią valandą dar galėjome sudalyvauti ir Janos darželio šventėje. Man buvo ypatingai įdomu, nes Jolantos mergaitės, kaip ir mūsų berniukai, lanko Valdorfo darželį. Labai gailėjausi, kad nepasiėmiau fotaparato – net nesitikėjau, kad tokia smagi šventė darželyje laukia. Visas darželio kiemas buvo pilnas vaikų su tėveliais, auklėtojos buvo priruošusios galybę užduočių. O man visos lauko užduotys buvo be galo aktualios: už kelių savaičių turėjo vykti Juliaus gimtadienis, tad mintyse jau buvau pradėjus rinkti idėjas jam.

Na va, ir baigiau. Iš tikrųjų, iki šiol stebiuosi, kaip puikiai mes suvažinėjom: nesipykom, nebambėjom ir visi sutarėm vienas su kitu. Net niekur nebuvom „nugrybavę“ važiuodami! (Čia jau Pauliaus ir Aušrinės nuopelnas, nes jei nuostabiai tvarkėsi nukreipinėdami mane į vieną arba kitą kelią). Mažieji vaikai irgi mane nustebino – nebuvo nei karto, kad jie pabėgtų nuo manęs (tiesa, šitoj vietoj teko imtis šiek tiek senovinių, bet labai užtikrintų priemonių: buvau prigasdinus juos, kad tuos vaikus, kurie parke pabėga nuo tėvų, susirenka kiti, kurie pagalvoja, kad tie vaikai neturi tėvų. Ei, tik nesmerkit manęs – turėjau kažko imtis, kad užsitikrinti, jog jie būtų šalia! Dar labai džiaugiuosi, kad Jolanta išgyrė  mano vaikus (net kai mes išvažiavome palikę tokį bardaką!!!) – aš tikrai pergyvenau ir dėl to ypatingai džiūgavau girdėdama, kad mano berniukai yra šaunūs (dėl mergaitės – Aušrinės – nepergyvenau: žinau, kad šauni:) )

Justas ir Julius vis dar šneka apie kelionę. Ir vis sako, kad važiuosime į Vokietiją dar kartą. Tik Julius visada tuomet priduria: „Tik kai dar kartą važiuosime pas mergaites, su dviračiu važiuosiu aš!” (nes kai važiavome į darželio šventę, Justas užsėdo ant Lauros dviratuko, o Juliui teko ropštis į vežimėlį)

Kelionė baigėsi, prisiminimai, be abejo, liks amžinai. Daug kas sako, kad tokio amžiaus (4.5 ir 3) vaikų neverta niekur vežtis, nes jie vis tiek nieko neprisimins. Aš netikiu tuo. Prisimins. Jeigu ne konkrečias detales, tai emocijas tikrai. Primins kelionę ir nuotraukos bei Jolantos įdėtos savos gamybos dovanos: namukai žaisliukams bei girlianda (nenufotografavau jos, tačiau kada nors turbūt užsifiksuos vienoje ar kitoje nuotraukoje).

Ar leisimės į tokias keliones ir toliau? Neturiu nei mažiausių abejonių, kad taip. Manęs dažnai klausia, ar man pačiai smagu tuose atrakcionų parkuose. Žinote, atvirai pasakius, aš nelabai apie tai svarstau: aš matau, kad smagu vaikams, kaip jie to laukia, kaip apie tai svajoja ir kaip jiems būna linksma. O kai smagu jiems, smagu ir man.