šeštadienis, kovo 27, 2010

Rašau nacionalinį diktantą. Nes esu Lietuvė!

Мan labai svarbu, kad mano vaikai žinotų, jog jie yra lietuviai. Tai yra, ne tik žinotų, bet visa širdimi jaustų tai. Bet iš tiesų, kartais pagalvoju, kad nors man tai yra labai svarbu, nelabai ką darau tautiškumo skatinimo lаbo link.

Pavyzdžiui, šiemet, kaip tik po vasario 16-osios, perskaičiau, kad kai kurios šeimos per Lietuvos valstybines šventes kepa sausainukus su Lietuvos trispalve. Man ši idėja labai patiko, nes kaip tik esu prisipirkusi maistinių dažų, su kuriais labai mėgstam terliotis, ir jau buvau pasiryžusi kovo 11-osios proga tokių sausainiukų iškepti, bet... Kovo 11-oji yra kaip tik diena prieš mano gimtadienį, ir nors gimtadienių niekada ypatingai nešvenčiu, vis tik ir šiemet užsiknisau tarp įvairiausių buitinių reikalų, ir kovo 11-oji pas mus praėjo be tautinių sausainių.

Už tat šiandien, kaip tikra lietuvė, patraukiau rašyti nacionalinio diktanto.

Tiesą pasakius, nacionalinį diktantą planuoju (mintimis) rašyti kiekvienais metais, tačiau dar niekada nebuvo pavykę (tiksliau, kartą rašiau, bet tai buvo visai ne nacionalinis, o miesto diktantas ir dar tai buvo labai labai seniai). Nes arba būna labai labai šalta, ir atsikėlus ryte net galvot nenoriu apie nosies kišimą iš namų. Arba būnu kur nors išvykusi. Arba pabijau važiuoti, nes paprastai labai jau sudėtinga mašiną prie savivaldybės priparkuoti.

O vat šiemet, kai diktantą nukėlė iš žiemos į pavasarį, labai apsidžiaugiau. O kai dar sužinojau, kad rašyti galima ne tik savivaldybės salėse, bet ir vidurinėse mokyklose (o viena jų visiškai šalia mūsų namų) nusprendžiau žūtbūt eiti ir rašyti. Ir nuėjau. Nepriklausomai nuo to, kad Nerijus visokiausiais būdais bandė mane nuo to atkalbėti (juk tai, kad aš šeštadienį išeinu rašyti diktanto, iš esmės reiškia, kad jis šeštadienį leidžia vienas su vaikais namuose). Iš pradžių bandė kalbėti griežtai: „Niekur neisi, kažkokią nesąmonę sugalvojai. Jeigu nori, sėdėk prie radijo ir rašyk!“. Vėliau (čia jau šiandien t.y. diktanto rašymo dieną) bandė apsimesti, kad nieko neprisimena, ir džiugiai skubino visus iš pačio ryto: „Koks gražus oras lauke! Greitai visi ruošiamės ir varom kur nors!”. Galvojo, kad būsiu pamiršus. Aha, kad tik nepamiršus! Аš net ta proga lietuvių kalbos gramatikos taisyklių knygą vakar vakare išsitraukiau – taip atsakingai ruošiausi! О jeigu rimtai, nacionalinis diktantas man buvo gera proga pagaliau paskaityti, kaip taisyklingai reikia rašyti visokius „Iš tikrųjų“, „Vis gi“, „Dėl to“ ir panašius, bo jau atsibodo, kad draugės, skaitydamos blog‘ą, juokiasi, jog matosi, kad tam tikras lietuvių kalbos pamokas mokykloje esu praleidusi. Taigi, pagaliau išsiaiškinau, kad visokie "gi", "iš" ir panašūs žodelyčiai rašosi atskirai nuo pagrindinių žodžių. Tik su tuo „Dėl to“ iki galo neįsikirtau – kažkaip vis tiek nesuprantu, kada jį reikia rašyti kartu, o kada – atskirai. Na, gal kitų metų diktantui jau detaliau pasinagrinėsiu.

Rašyti diktantą man labai patiko. Buvo viskas taip, kaip ir įsivaizdavau: atėjo įvairiausio amžiaus žmonės, nuotaika buvo puiki, jausmas vėl atsisėsti į mokyklinį suolą ir imti plunksną į rankas – nepakartojamas. Gaila tik, kad Paulius su muzikos mokykla išvykęs į festivalį Čekijoje – būtų buvę labai smagu eiti rašyti su juo.

Lapo viršuje reikėjo nurodyti, dėl kokios priežasties atėjai rašyti diktantą. Parašiau paprastai, tą patį, ką ir atsakiau Nerijui, kai jis vis klausė, kam man to reikia: „Nes esu Lietuvė!“. O lietuviai šiandien rašė diktantą.

Firminė medinė dėlionė

Vis tai šen, tai ten nugirstu, kaip moterys diskutuoja, kad Lietuvoje nusistovėjusios tokios kosminės kainos, kad viską daug labiau apsimoka pirkti ir siųstis internetu. Įdomumo dėlei aš vis bandydavau pasidomėti, kokie gi tie stebuklingi internetiniai adresai, kur gali tiesiog šluote šluoti viską, bet taip rimtai niekada ir nepasigilinau. Tad ir perku viską čia, tėvynėje, už tas kosmines kainas (na gerai, gal ne visai kosmines, nes paprastai palaukiu išpardavimų), bet kad man kitaip neišeina, nes kai jau ko prireikia, tai būna tiesiog per vėlu domėtis.

Bet vat už tai dabar, pavasariui užėjus, susigriebiau, kad Justas neturi jokių vasarinių batukų. Pernai Kurtuvėnų turgelyje mano mama buvo nupirkusi jam originalius crocsiukus (net visus du litus sumokėjo!), ir jis be galo smagiai prašlepsėjo su jais visą vasarą, o vat šiemet savo kanopėlių į juos jau nebeįtalpina. O kadangi aš jau spėjau juos pamilti (na, iš esmės tik dėl to, kad juos pamilo Justas), sumąsčiau, kad ir šiai vasarai gal reiktų nupirkti crocsus. O kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo labiau man jų reikėjo. Ir vat čia prasidėjo mano „crocsų manija“. Tokia „dvidienė“ (bent jau taip tikiuosi).

Pirmiausia, aišku, nupėdinau į Akropolį, kur originalūs crocsai pardavinėjami. Ir turėjau konstatuoti tą patį, ką ir visi: kainos Lietuvoje tikrai kosminės. Nu gi visiška nesąmonė mokėti aštuoniasdešimt litų už vaikiškas tapkutes! Тegul ir labai patogias. Tad grįžau namo ir, nusprendus, kad laiko paieškoms dar turiu iki valias, sėdau prie kompiuterio. Nežinau, kur crocsiukus perka tos, kurios šioje sferoje jau įgudusios, bet mano dviejų dienų rezultatas yra toks:
a) Iš supermamos forumo (na ten tai visada visko pilna!) užsisakiau crocsus SAU (taip taip, prieš kelias dienas net įsivaizduot negalėjau, kad jie man reikalingi, tačiau praleidus visą dieną internete ir apžiūrinėdama įvairias crocsų kolekcijas bei žmonių liaupses, vakare jau nebegalėjau įsivaizduoti, kaip šitiek laiko dar galėjau gyventi be jų)
b) Iš ebay.com užsakiau crocsus Justui. Tris poras. Neklauskit, kurių velnių man reikalingos trys poros, nes atsakymo (bent jau protingo) tikrai neturėčiau. Tiesiog taip protas susišvietė, besekant visus besibaigiančius aukcionus. Bet šlepetytės tikrai fainos... Vienos su šuniukais, kitos su mašinėlėmis ir dar vienos paprastos saulėtai geltonos. Galės Justukas išsirinkti. Tik bus labai juokinga, jeigu paaiškės, kad batų dydis netinka. Nes niekaip negalėjau įkalbėti Justo pasimatuoti šlepečių Akropolyje: jis tik purtė galvą ir rėkė: „Nenooooju! Dideiii!”, nors nei ten jam dideli turėjo būt, nei ką. Ai, bet gal kaip nors realizuosiu, jeigu netiks.

Kaip neretai man pasitaiko, nuklydau į lankas. Nes iš tiesų šis pranešimas yra apie firminę detalių dėlionę, kurią Justui sukonstravo Nerijus. Ir jeigu galvojate, kad įžangą apie pigias prekes parašiau dėl to, kad tai kaip nors susiję su dėlione, tai pasakysiu, kad labai klystate: nors pradinė mintis iš tikrųjų buvo, kad galima būtų pridaryti daug tokių dėlionių ir taip sutaupyti žaislų sąskaita, realiai paaiškėjo, kad tai nėra tiesa: tokio darbelio savikaina iš tiesų yra pakankamai didelė. Bet pala... Jeigu tartume, kad pirmas įspūdis gali būti net labai apgaulingas, tuomet įžanga net labai tinka! Tik pažiūrėkit: crocsų atveju man pagailo aštuoniasdešimt litų, ir siekdama sutaupyti nusprendžiau atsisiųsti juos internetu. Viso to pasekoj, įsigijau net keturias poras crocsų, kurios, net ir kainuodamos dvigubai pigiau nei parduotuvėj, visumoj man kainavo tikrai daugiau!

Ai, bet grįžtam prie dėlionės. Istorija nėra labai šviežia ir yra tokia: iš Kurtuvėnų parsivežiau medinių detalių dėlionę, kuri Justui be galo patiko. Galėdavom žaisti ir žaisti: pirma jis visas detales į reikiamas vietas įstatydavo, tada – mums liepdavo. Mūsų tėtis, kuris šiaip yra labai nagingas žmogus, pamatęs, kad Justas taip susižavėjo nauju žaislu, pavartė dėlionę rankose ir pasakė: „Tokią gi lengvai galima padaryti ir pačiam! Ir ne su bet kokiais paveiksliukais, o Justo išrinktais!”. Ir taip jis užsidegė šia idėja, kad iš tiesų, visai netrukus ėmėsi darbo.

Visi buvome pilni entuziazmo: mes su Justuku pravertėme krūvą visokiausių laikraščių-žurnalų, ir Justas man rodydavo, kokį paveiksliuką reikia iškirpti. Tada paveiksliukus Justas su tėčiu klijavo ant faneros, vėliau ją lakavo, o dar vėliau detales išpjaustė. Na ir galų gale, paruoštas faneros lakštas buvo priklijuotas ant dar vieno faneros lakšto.

Kodėl sakiau, kad iš tiesų nebuvo viskas taip pigu, kaip atrodė? Visų pirma, mums reikėjo susipirkti visas reikalingas priemones tokias kaip pjūkliukai/gražtukai/faneros ir dar galas žino, kas. Visų antra, po detalių išpjaustymo teko gerokai sugaišti šveičiant namus, bo dulkių debesis buvo toks, kad ir kvėpuoti kambary darės sunku.

Bet... Iš kitos pusės žiūrint, turiu pripažinti, kad tie „fiziniai kaštai“ yra tikrai smulkmena. Nes nepaisant visų buitinių nesklandumų, rezultate namuose atsirado tikrai mielas žaislas. Firminis Justo žaislas. O pats Justas su tėčiu tikrai gerai ir naudingai praleido laiką, o tai juk neįkainojama, ar ne tiesa?

antradienis, kovo 16, 2010

Screbukas "Kalėdų Senelis gyvena Mėnulyje"

Tikra teisybė, kad konkursai labai paskatina prisiversti, susikaupti ir visaip kitaip susiimti ir prisėsti prie rankdarbių. Labai džiaugiausi http://www.scrapmanija.com/ vykstančiais skrebukų konkursais (juk reikia man kažkaip užbaigti Pauliaus albumą!), tačiau vos tik pasiryžau dalyvauti, ėmė jie ir pasibaigė. Še tau boba ir devintinės, kaip sakoma. Aišku, prisiminimų albumo gamybą apleidau tikrai ne dėl to, kad baigėsi konkursai – labiausiai turbūt pasidaviau, kuomet suvokiau, užbaigti albumą iki gimtadienio niekaip nepavyks. Bet vat už tai dabar, išgirdus, kad Scrapmanija skelbia naują konkursą, mečiau visus kitus savo hobius (na, tiesą pasakius, tik vieną jų – siuvinėjimą) į šalį, ir vėl išsitraukiau scrapbooking‘o priemonių maišus.

Konkurso tema man pasirodė ypač patraukli - „Kažkas iš nieko“. Tai yra, galima kurti kokius tik nori screbukus, svarbiausia, kad naudojamos medžiagos nebūtų tradicinės scrapbooking‘o medžiagos. Man tai idealiai tinka, nes kaip pradedančioji tų medžiagų ne kažin ką ir turiu.

Pervertusi planuojamų sukurti srebukų sąrašą, apsisprendžiau konkursui sukurti scrap‘ą apie Kalėdų Senelį.
Jau esu rašiusi, kad nuo vaikystės tikiu, jog Kalėdų Senelis gyvena ne kokioj tai Laplandijoj, o Mėnulyje. O kadangi aš tuo tikiu, tuo tik ir mano vaikai. Ir dėl to, kad Mūsų Kalėdų Senelis gyvena Mėnulyje, jis yra šiek tiek kitoks, nei kitų vaikų. Tai yra, atrodo jis, be abejo, taip pat. Tačiau laiškų siųsti jam nereikia – jeigu nori palikti prašymą, gali tiesiog užkabinti jį ant lango – Senelis naktį perskaitys. Ir pasilabinti visada su juo gali... Naktimis, be jokios abejonės.

Šito screbuką vaizdinį jau seniai matau mintyse. Matau didelį mėnulį, ir ant jo besisupantį Kalėdų Senelį. Matau berniuką, parimusi prie lango ir svarstantį, perskaitė ar ne, Kalėdų Senelis jo prašymą, kurį jis užrašė ant lango stiklo? Matau atlekiantį Kalėdų Senio elnią, kuris, kartu su pristatomomis dovanomis, veža berniukui atsakymą nuo Senelio.

Taip, vizija buvo graži. O gavosi... Gavosi, tas, kas jau gavosi. Tikrai ne kaip vizijoje, bet aš džiaugiuosi bent tuo, kad prisiminimų albumas pasipildė dar viena istorija.

Dabar apie techniką. Kaip ir buvo nurodyta konkurso taisyklėse, nenaudojau jokių tradicinių srapbooking‘o priemonių (na, klijai turbūt nesiskaito). Pagrindą nuspalvinau guašu, mėnulį iškirpau iš geltono kartono. Kalėdų Senelis yra Pauliaus išlankstytas (taigi, labai į temą), briedis nuplėštas nuo dovanų maišelio (kitoje jo pusėje net yra užrašas „Pauliukui“, žvaigždės iškarpytos iš kito dovanų maišelio.
Turbūt daugiausia „žaidžiau“ su langeliu. Pirmiausia susiradau senų Pauliaus kambario užuolaidų skiautę, ir pasiuvau užuolaidėles. Tuomet pagaminau langą, kurį „įstiklinau“ su paprasčiausia dokumentų įmaute, o ant stiklo sukeverzojau prašymą Kalėdų Seneliui.
Visos istorijos apie Kalėdų Senelį į screbuką netalpinau – ją pateiksiu atskirame laiške, užkištame už screbuko.

Nuotraukoje viršuje Justukas demonstruoja, kaip reikia pradaryti langelį :)

pirmadienis, kovo 08, 2010

"Home made" plastelinas

Kuomet laukdamasi Justo išėjau motinystės atostogų, planavau namuose būti metus (tas gerulis dabartinis įstatymas tuo metu dar negaliojo). Tačiau net ir metai laiko tuo metu man atrodė toooks be galo ilgas laiko tarpas, kad atrodė kaip tikra amžinybė. Vieni mano pažįstami buvo įsitikinę, kad tiek namie tikrai neišbūsiu ir jau po gero pusmečio parskuosiu atgal į darbą. Kiti bandė įtikinti, kad jeigu vistik nuspręsiu likti namie su vaiku, po šitiekos laiko stogas man tikrai nuvažiuos. O vat šiandien galima konstatuoti, kad sėkmingai „atostogauju“ sau namie jau beveik 2.5 metų. Taigi, į darbą neparskuodžiau. Tik vat dabar suku galvą, kaip čia yra su tuo stogu: pavažiavo jis jau man, ar dar ne?

Aš pati tai jaučiuosi gerai. Na, gimus Juliukui tas mano gyvenimas tikrai pasidarė mažiau smagus: skirtumas, ar augini vieną mažą vaiką, ar du yra tiesiog milžiniškas. Tačiau ir laikas teka beprotišku greičiu, o šiuo atveju laikas mano sąjungininkas: sulyg kiekviena diena jaučiu, kad sekasi mums vis lengviau, vaikai savarankiškėja, protingėja... Ir sau jau laiko pradedu atrasti daugiau. Ir pavasaris jau visai čia pat. Taigi, dažniausiai džiaugiuosi tuo, ką turiu dabar. Tačiau kartais... Kartais vistik tas ankstesnio gyvenimo ilgesys, kurį esu paslėpus giliai giliai, išlenda į paviršių. Pasitaiko, kad jis išlenda naktį, kuomet susapnuoju savo darbovietę ir direktorių. Ir direktorius toli gražu nebūna geriausios nuotaikos mane matydamas... Dažniausiai tokiuose sapnuose (košmarai čia, ne kitaip) jis man sako, kad po šitiekos sėdėjimo namie mano smegenys visai atsitrofavo ir kad galiu net nesitikėti dirbti ankstesnio darbo. Kuomet prabundu, bandau save logiškai įtikinti, kad visa tai netiesa: atvirkščiai, auginant vaikus smegenys dar ir kaip turi suktis! О ir direktoriai krizės metu tikrai ne liūdi, o džiaugiasi, kad bent dalimi darbuotojų turi rūpintis ne jie, o valstybė. Tokie sapnai pažadina ne tik nuogastavimus dėl ateities, bet ir iškelia į paviršių darbinius prisiminimus: kaip būdavo gera priklausyti komandai, siekti kažkokio apčiuopiamo rezultato, dalintis. Ir švęsti pergales J. Dar pagaunu save svajojančią apie „normalų“ gyvenimą tuomet, kai susitinku su kokia drauge, kuri pasakoja savo kelionių įspūdžius. Arba vakarėlių. Velnias, kaip seniai ištikrųjų leidau laiką SAU. Tik sau.

O vieną kartą tas ilgesys iškilo ypatingai ryškiai ir visiškai netikėtai. Tąkart važiavau iš Vilniaus į Šiaulius, susikrovusi visus tris savo vaikus. Kaip visada, važiavau ramiai, maksimaliai leidžiančiu greičiu, tačiau vistik neviršydama jo. Važiavom visi sau laimingi ir gerai nusiteikę: mažieji miegojo, mes su Paulium plepėjom (o kai mažieji miega kelionėje, mano nuotaika visada gera). Kelias buvo geras, oras taip pat, mašinų nedaug. Tik furų karts nuo karto pasitaikydavo. O aš nemėgstu jų... Jeigu jau prisiveju kokią, tai ir važiuoju sau iš paskos, net nebandydama lenkti jų. Mašina mano maža, tai ir bijau, kad nupūs jos mane kur į griovį... Lenkiu jas tik važiuodama automagistrale arba tik reikalo prispirta: jeigu jau pats furos vairuotojas pradeda mirkčioti ir suka į kelkraštį, arba jeigu mano pakeleiviui kantrybė trūksta. Ir šį kartą - kol važiavau automagistrale, furos pernelyg man netrukdė, bet kai automagistralė baigėsi... prisivijau vieną jų, ir toliau jau ramiai važiavau iš paskos. Važiavom taip mes sau draugiškai, važiavom, kol aš galų gale atsitokėjau, kad kažkaip įtartinai kelyje nesimato lengvųjų automobilių – tik furos ir mes. Vėliau paaiškėjo blogiausi nuogastavimai: buvau praleidus posūkį į Šiaulius, ir dabar jau buvau beveik prie Latvijos sienos. Apsiverkiau. Iš apmaudo, kad galiu būti tokia žiopla. Iš susinervinimo, kad visa iki smulkmenų apgalvota kelionė nuėjo šuniui ant uodegos, nes dabar laiko pritrūks, mažyliai atsibus, o paskutinė kelionės dalis bus žiauri. Ir iš nostalgijos senam gyvenimui. Nes būtent šis kelias Vilnius-Ryga-Talinas man yra taip iki kraujo pažįstamas. Ech, komandiruotės. Niekada negalvojau, kad būtent jų taip ilgėsiuos.

Tačiau tam tikri pokyčiai besėdint namie tikrai įvyko. Todėl kartais virdama uogienes (na tikrai niekada nebūčiau pagalvojus, kad kada nors jas virsiu), arba pastebėdama, kokiu žvilgsniu pasižiūri į mane draugės, kuomet paaiškinu, kad tas keistas stiklainis, stovintis ant šiltintų vonios grindų, yra berūgstantis jogurtas (na ir kas čia keisto – naminis jogurtas tikrai visokeriopai skanesnis!) pagalvoju, kad gal tas stogas šiek tiek jau ir pačiuožė...

O vat dabar išsiviriau... plasteliną. Galit patikėt? Aš ir pati neatsistebiu. Todėl kiekvienam atėjusiam dabar giriuosi.

O ištikrųjų, namie virtas plastelinas yra tiesiog super duper atradimas. Visi produktai natūralūs, vaikas gali be jokios baimės jį ragauti (aišku, skonio tai ten tikrai jokio – sūruma tik begalinė), tešla gaunasi ypatingai minkšta, lengvai minkosi – nu džiaugsmelis neišpasakytas. O kur dar tas faktas, kad tai tikrai gerokai pigiau, nei pirkti parduotuvėje.

Receptą nusižiūrėjau iš BeatosVirtuvės – labai jau ji gražiai visą procesą aprašė savame blog’e. Tiesa, vienu momentu, bevirdama tą plasteliną, jau buvau pradėjus galvot, kad galėsiu Beatai papasakot, kas vistik atsitinka, kai plasteliną sudegini, bet mano nuogastavimai nepasitvirtino – plastelinas gavosi tiesiog tobulas.

- 2 puodeliai miltų
- 2 puodeliai vandens
- 1 puodelis smulkios druskos
- 2 valgomi šaukštai aliejaus
- 4 arbatiniai šaukšteliai rūgščiosios druskelės
- keletas lašų maistinių dažų pasirinktos spalvos

Aš viriau viską iš dvigubai mažesnio kiekio, ir tikrai mums plastelino gavosi per akis. Kaip ir parašyta pas Beatą, viską sumečiau į puodą, o tada ant silpnos ugnies maišiau, maišiau...kol nusprendžiau, kad gana. Labai greitai visas tas reikalas pasidaro.

penktadienis, kovo 05, 2010

Vaikų masažai

Kuomet Justukui buvo pora mėnesių, aš viešėjau Šiauliuose pas tėvus. Taip jau gavosi, kad apsilankiau su juo pas mūsų šeimos gydytoją, kuri apžiūrėjo Justuką ir paskyrė jam masažus (dėl to, kad vaiko tonusas buvo per mažas). Masažistė, pas kurią gydytoja nusiuntė, man tiesiog nerealiai patiko: tai buvo ne tiek masažavimas, kiek mankštos su vaiku. Justas tiesiog akyse atkuto, pradėjo daug gyviau stebėti aplinką, laikytis įsikibęs į ištiestą pirštą (iki tol to nedarė). Dar vieną masažo kursą buvau paėmusi jam tuomet, kai jau atėjo laikas sėdėti.

Ir Juliukui jau nuo pirmų dienų vis bandžiau „išgaudyti“ laiką, kad galėčiau nuvažiuoti į Šiaulius ir užsakyti masažo kursą ir jam. Tačiau išvažiuoti su vienu vaiku, ar su dviem – yra labai didelis skirtumas. Kurtuvėnuose aš lieku viena dideliame name. Vasarą viskas paprasta – galima ramiai Justą išleisti į lauką, kur aplinka tikrai saugi ir pritaikyta vaikams, o pačiai ramiai kuistis namie, tačiau žiemą ten gyventi sudėtinga. Be to, niekaip neišėjo susiderinti laiko su Pauliaus atostogomis (juk man buvo reikalingos bent pora savaičių), o Paulius man būna didelė paspirtis kelionėse. Tad taip ir liko Juliukas be masažų, kol galų gale atsitokėjau, kad Juliukui jau beveik aštuoni mėnesiai, o vaikas nei guli ant pilvo, nei sukasi aplink savo ašį, nei ropoja. Tik sėdi kaip koks kelmukas. Supratau, kad ilgiau delsti nebegaliu, jeigu važiuoti, tai važiuoti reikia dabar. Tik vis dar sukau galvą, kaip man ten reikės tvarkytis vienai... Ir staiga į galvą šovė geniali mintis – juk man visiškai nebūtina važiuoti su dviem vaikais! Kuo puikiausiai vieną galiu palikti namie su tėčiu ir ateinančia pagal poreikį aukle. Kai tik į galvą šovė ši mintis, ilgai nedelsiau: pasiėmiau savo didįjį lagaminą, ir ėmiau pakuotis daiktus.

Nesvarbu, kur/kaip/su kuo važiuočiau, aš su savimi imu vieną lagaminą. Tik skiriasi jo turinys. Jeigu važiuoju viena, tai prisikraunu jį pilną įvairiausių rūbų, kosmetikos ir įsimetu kokią knygą. Jeigu važiuoju su vienu vaiku, tai savo rūbų imuosi jau šiek tiek mažiau, tačiau vaiko garderobas būna pilnai sukomplektuotas: kasdieniniai/išeiginiai rūbeliai, daug įvairiausių vystyklų/marliukų (paprastai mes sauskelnių nenaudojam), daug žaislų. Jeigu važiuoju su dviem vaikais, mano rūbų būna jau tiesiog visiškai minimaliai, vaikams sudėdami tik pagrindiniai rūbeliai ir įsidedama daug pampersų. Nes neturiu jokių iliuzijų, kad svetimoje vietoje spėsiu keisti/plauti/džiovinti jų vystyklus. O šį kartą pakuotis daiktus buvo ypatingai smagu. Juk ruošiausi atostogoms, kurios iškrito taip netikėtai! Atsimenu, kuomet Justukas buvo visai mažas ir palikdavau jį kam nors porai valandų, jaučiausi kaip šuo, ką tik nutrūkęs nuo grandinęs – tiesiog nežinodavau, kur iš to džiaugsmo pasidėti ir ką čia geriausiai nuveikti. Dabar jaučiausi panašiai. Tiesiog negalėjau patikėti, kad staiga – net dviem savaitėm – turėsiu marias laisvo laiko (taip taip, kuomet vietoj trijų vaikų tau lieka vienas, tai beveik kaip nieko!). Todėl į lagaminą keliavo:
- dideliausia storiausia knyga „The Complete Chronicles of Narnia“ - jau seniai esu ją parsisiuntusi, tačiau niekaip rankos iki jos nepriėjo. O dabar, kai jau net dvi Narnijos dalys išleistos į lietuvių kalbą, pagalvojau, kad labai geras metas perskaityti knygas originalo kalba;
- irgi neprasto storumo J. Fowles „Magas“ - esu skaičius ją jau kartą, bet seniai. Tai įsimečiau ją „lengvam“ pasiskaitymui;
- visas siuvinėjimo rinkinys - dar nesu išsiuvinėjusi Juliukui metrikučio, o jau seniai planuoju tą padaryti
- ir netgi Nikon fotoaparato instrukcija - vis dar esu pasiryžus išmokti normaliai naudotis fotoaparatu, o ne tik laikyti fotoaparatą nureguliavus „ant žalio“ mygtuko.

Tai va tokie buvo mano planai ateinančioms dviem savaitėms. Užvakar (buvau Kurtuvėnuose šiek tiek mažiau nei buvau suplanavus) jau grįžau namo, ir su liūdesiu galiu konstatuoti rezultatą:
- Kad jau visai sąžinė neužgraužtų, kad tokią storiausią knygą tempiausi visiškai be reikalo, vieną vakarą atsiverčiau Narnijos kronikos, ir net perskaičiau kokius penkis lapus.
- Fowles‘o „Magą“ nusinešiau vieną kartą su savim į vonią, tikėdamasi paskaityti, kol mirksiu vonioje. Taip ir liko ji tik gulėti. Net neatversta.
- Dar liūdnesnis likimas laukė Nikon instrukcijos – jos net neišėmiau iš lagamino...
- Bet metrikutį siuvinėti pradėjau. Tai yra, jeigu siuvinėjama bus knyga, tai aš išsiuvinėjau... tos knygos kairiojo puslapio kraštelį... Graudu ir juokinga. Tiesa, metrikučio ateities perspektyva vis dėlto gal nėra pati blogiausia – pradėjus siuvinėti ištiesų pajutau, kad labai to pasiilgau, tai viliuosi, kad užsikabinusi greitai jį užbaigsiu jau čia, Vilniuje.

Tačiau pagrindinis kelionės tikslas visdėlto buvo pasiektas. Ne, Juliukas ropoti nepradėjo. Tačiau gavau griežtus nurodymus iš masažistės mokyti jį to namuose. Buvau teisi, kad ant pilvo Juliukas nemėgsta gulėti ne šiaip sau: krūtinėlė jo buvo laisva, o nugarytė – sukaustyta, todėl kelti galvą gulint ant nugaros jam nebuvo labai jau malonu. Dabar visi jo raumenukai jau išmankštinti, ir bent jau techninės problemos dabar panaikintos.

O, kaip mes masažavomės... Pirmą kartą Juliukas rėkė taip, kad gavau jį laikyti ant rankų, priglaudusi sau prie krūtinės. Kitus kartus – neapsieidavome be gero maišioko kukurūzų bei galybės žaislų. O į pat kurso galą jau galėjau laisvai plepėti su masažiste, kol Juliukas ramiai žaisdavo su žaislais.

Tiesa, gavau velnių nuo masažistės. Buvo gal jau koks šeštas masažų kartas, o Juliukas vis dar nenori net stengtis ropoti. „Ar tikrai jūs nenaudojat namie vaikštynės?“ – paklausė masažistė. Na tikrai nenaudojam... Esu nusiteikusi prieš jas. Niekaip nenorėjusi patikėti, galų gale masažistė vėl paklausė: „O tai gal kas nors jį stato ant kojų?“. Tai aišku, kad stato. Tėtis stato. Ir aš statau. Aišku, aš tai ne sau ant rankos statau. Šiaip, kad man patogiau būtų laikyti, leidžiu jam įsispirti į kietą paviršių. Pasirodo, negalima - nei joks žmogus neropos keturiom, jeigu pajus, kad gali vaikščioti dviem. O ropojimas – labai svarbi vaiko vystymosi stadija, naudinga tiek jam, tiek besiformuojančiam stuburui.

Tai vat grįžom namo. Nutraukiam bet kokius stovėjimus ant kojų, ir mokomės ropoti. Žiūrėsim, kaip čia seksis.