šeštadienis, kovo 27, 2010

Firminė medinė dėlionė

Vis tai šen, tai ten nugirstu, kaip moterys diskutuoja, kad Lietuvoje nusistovėjusios tokios kosminės kainos, kad viską daug labiau apsimoka pirkti ir siųstis internetu. Įdomumo dėlei aš vis bandydavau pasidomėti, kokie gi tie stebuklingi internetiniai adresai, kur gali tiesiog šluote šluoti viską, bet taip rimtai niekada ir nepasigilinau. Tad ir perku viską čia, tėvynėje, už tas kosmines kainas (na gerai, gal ne visai kosmines, nes paprastai palaukiu išpardavimų), bet kad man kitaip neišeina, nes kai jau ko prireikia, tai būna tiesiog per vėlu domėtis.

Bet vat už tai dabar, pavasariui užėjus, susigriebiau, kad Justas neturi jokių vasarinių batukų. Pernai Kurtuvėnų turgelyje mano mama buvo nupirkusi jam originalius crocsiukus (net visus du litus sumokėjo!), ir jis be galo smagiai prašlepsėjo su jais visą vasarą, o vat šiemet savo kanopėlių į juos jau nebeįtalpina. O kadangi aš jau spėjau juos pamilti (na, iš esmės tik dėl to, kad juos pamilo Justas), sumąsčiau, kad ir šiai vasarai gal reiktų nupirkti crocsus. O kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo labiau man jų reikėjo. Ir vat čia prasidėjo mano „crocsų manija“. Tokia „dvidienė“ (bent jau taip tikiuosi).

Pirmiausia, aišku, nupėdinau į Akropolį, kur originalūs crocsai pardavinėjami. Ir turėjau konstatuoti tą patį, ką ir visi: kainos Lietuvoje tikrai kosminės. Nu gi visiška nesąmonė mokėti aštuoniasdešimt litų už vaikiškas tapkutes! Тegul ir labai patogias. Tad grįžau namo ir, nusprendus, kad laiko paieškoms dar turiu iki valias, sėdau prie kompiuterio. Nežinau, kur crocsiukus perka tos, kurios šioje sferoje jau įgudusios, bet mano dviejų dienų rezultatas yra toks:
a) Iš supermamos forumo (na ten tai visada visko pilna!) užsisakiau crocsus SAU (taip taip, prieš kelias dienas net įsivaizduot negalėjau, kad jie man reikalingi, tačiau praleidus visą dieną internete ir apžiūrinėdama įvairias crocsų kolekcijas bei žmonių liaupses, vakare jau nebegalėjau įsivaizduoti, kaip šitiek laiko dar galėjau gyventi be jų)
b) Iš ebay.com užsakiau crocsus Justui. Tris poras. Neklauskit, kurių velnių man reikalingos trys poros, nes atsakymo (bent jau protingo) tikrai neturėčiau. Tiesiog taip protas susišvietė, besekant visus besibaigiančius aukcionus. Bet šlepetytės tikrai fainos... Vienos su šuniukais, kitos su mašinėlėmis ir dar vienos paprastos saulėtai geltonos. Galės Justukas išsirinkti. Tik bus labai juokinga, jeigu paaiškės, kad batų dydis netinka. Nes niekaip negalėjau įkalbėti Justo pasimatuoti šlepečių Akropolyje: jis tik purtė galvą ir rėkė: „Nenooooju! Dideiii!”, nors nei ten jam dideli turėjo būt, nei ką. Ai, bet gal kaip nors realizuosiu, jeigu netiks.

Kaip neretai man pasitaiko, nuklydau į lankas. Nes iš tiesų šis pranešimas yra apie firminę detalių dėlionę, kurią Justui sukonstravo Nerijus. Ir jeigu galvojate, kad įžangą apie pigias prekes parašiau dėl to, kad tai kaip nors susiję su dėlione, tai pasakysiu, kad labai klystate: nors pradinė mintis iš tikrųjų buvo, kad galima būtų pridaryti daug tokių dėlionių ir taip sutaupyti žaislų sąskaita, realiai paaiškėjo, kad tai nėra tiesa: tokio darbelio savikaina iš tiesų yra pakankamai didelė. Bet pala... Jeigu tartume, kad pirmas įspūdis gali būti net labai apgaulingas, tuomet įžanga net labai tinka! Tik pažiūrėkit: crocsų atveju man pagailo aštuoniasdešimt litų, ir siekdama sutaupyti nusprendžiau atsisiųsti juos internetu. Viso to pasekoj, įsigijau net keturias poras crocsų, kurios, net ir kainuodamos dvigubai pigiau nei parduotuvėj, visumoj man kainavo tikrai daugiau!

Ai, bet grįžtam prie dėlionės. Istorija nėra labai šviežia ir yra tokia: iš Kurtuvėnų parsivežiau medinių detalių dėlionę, kuri Justui be galo patiko. Galėdavom žaisti ir žaisti: pirma jis visas detales į reikiamas vietas įstatydavo, tada – mums liepdavo. Mūsų tėtis, kuris šiaip yra labai nagingas žmogus, pamatęs, kad Justas taip susižavėjo nauju žaislu, pavartė dėlionę rankose ir pasakė: „Tokią gi lengvai galima padaryti ir pačiam! Ir ne su bet kokiais paveiksliukais, o Justo išrinktais!”. Ir taip jis užsidegė šia idėja, kad iš tiesų, visai netrukus ėmėsi darbo.

Visi buvome pilni entuziazmo: mes su Justuku pravertėme krūvą visokiausių laikraščių-žurnalų, ir Justas man rodydavo, kokį paveiksliuką reikia iškirpti. Tada paveiksliukus Justas su tėčiu klijavo ant faneros, vėliau ją lakavo, o dar vėliau detales išpjaustė. Na ir galų gale, paruoštas faneros lakštas buvo priklijuotas ant dar vieno faneros lakšto.

Kodėl sakiau, kad iš tiesų nebuvo viskas taip pigu, kaip atrodė? Visų pirma, mums reikėjo susipirkti visas reikalingas priemones tokias kaip pjūkliukai/gražtukai/faneros ir dar galas žino, kas. Visų antra, po detalių išpjaustymo teko gerokai sugaišti šveičiant namus, bo dulkių debesis buvo toks, kad ir kvėpuoti kambary darės sunku.

Bet... Iš kitos pusės žiūrint, turiu pripažinti, kad tie „fiziniai kaštai“ yra tikrai smulkmena. Nes nepaisant visų buitinių nesklandumų, rezultate namuose atsirado tikrai mielas žaislas. Firminis Justo žaislas. O pats Justas su tėčiu tikrai gerai ir naudingai praleido laiką, o tai juk neįkainojama, ar ne tiesa?

5 komentarai:

  1. Labai labai miela dėlionė. Maniškis ir dievina tokias dėliones, tik va gamintis niekad mintis nekilo. Šaunuolis Justukas ir tėvelis :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. na, o tingiesiems galiu pasiūlyti kad ir štai ką:
    http://www.jauku.lt/ekologiski-ranku-darbo-mediniai-zaislai/deliones/paveikslas-delione-medis

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tikrai, kad puiki dėlionė, Mantai! Pažiūrėjau, kad ir daugiau labai simpatiškų žaisliukų turite.

    AtsakytiPanaikinti