"Home made" plastelinas

Kuomet laukdamasi Justo išėjau motinystės atostogų, planavau namuose būti metus (tas gerulis dabartinis įstatymas tuo metu dar negaliojo). Tačiau net ir metai laiko tuo metu man atrodė toooks be galo ilgas laiko tarpas, kad atrodė kaip tikra amžinybė. Vieni mano pažįstami buvo įsitikinę, kad tiek namie tikrai neišbūsiu ir jau po gero pusmečio parskuosiu atgal į darbą. Kiti bandė įtikinti, kad jeigu vistik nuspręsiu likti namie su vaiku, po šitiekos laiko stogas man tikrai nuvažiuos. O vat šiandien galima konstatuoti, kad sėkmingai „atostogauju“ sau namie jau beveik 2.5 metų. Taigi, į darbą neparskuodžiau. Tik vat dabar suku galvą, kaip čia yra su tuo stogu: pavažiavo jis jau man, ar dar ne?

Aš pati tai jaučiuosi gerai. Na, gimus Juliukui tas mano gyvenimas tikrai pasidarė mažiau smagus: skirtumas, ar augini vieną mažą vaiką, ar du yra tiesiog milžiniškas. Tačiau ir laikas teka beprotišku greičiu, o šiuo atveju laikas mano sąjungininkas: sulyg kiekviena diena jaučiu, kad sekasi mums vis lengviau, vaikai savarankiškėja, protingėja... Ir sau jau laiko pradedu atrasti daugiau. Ir pavasaris jau visai čia pat. Taigi, dažniausiai džiaugiuosi tuo, ką turiu dabar. Tačiau kartais... Kartais vistik tas ankstesnio gyvenimo ilgesys, kurį esu paslėpus giliai giliai, išlenda į paviršių. Pasitaiko, kad jis išlenda naktį, kuomet susapnuoju savo darbovietę ir direktorių. Ir direktorius toli gražu nebūna geriausios nuotaikos mane matydamas... Dažniausiai tokiuose sapnuose (košmarai čia, ne kitaip) jis man sako, kad po šitiekos sėdėjimo namie mano smegenys visai atsitrofavo ir kad galiu net nesitikėti dirbti ankstesnio darbo. Kuomet prabundu, bandau save logiškai įtikinti, kad visa tai netiesa: atvirkščiai, auginant vaikus smegenys dar ir kaip turi suktis! О ir direktoriai krizės metu tikrai ne liūdi, o džiaugiasi, kad bent dalimi darbuotojų turi rūpintis ne jie, o valstybė. Tokie sapnai pažadina ne tik nuogastavimus dėl ateities, bet ir iškelia į paviršių darbinius prisiminimus: kaip būdavo gera priklausyti komandai, siekti kažkokio apčiuopiamo rezultato, dalintis. Ir švęsti pergales J. Dar pagaunu save svajojančią apie „normalų“ gyvenimą tuomet, kai susitinku su kokia drauge, kuri pasakoja savo kelionių įspūdžius. Arba vakarėlių. Velnias, kaip seniai ištikrųjų leidau laiką SAU. Tik sau.

O vieną kartą tas ilgesys iškilo ypatingai ryškiai ir visiškai netikėtai. Tąkart važiavau iš Vilniaus į Šiaulius, susikrovusi visus tris savo vaikus. Kaip visada, važiavau ramiai, maksimaliai leidžiančiu greičiu, tačiau vistik neviršydama jo. Važiavom visi sau laimingi ir gerai nusiteikę: mažieji miegojo, mes su Paulium plepėjom (o kai mažieji miega kelionėje, mano nuotaika visada gera). Kelias buvo geras, oras taip pat, mašinų nedaug. Tik furų karts nuo karto pasitaikydavo. O aš nemėgstu jų... Jeigu jau prisiveju kokią, tai ir važiuoju sau iš paskos, net nebandydama lenkti jų. Mašina mano maža, tai ir bijau, kad nupūs jos mane kur į griovį... Lenkiu jas tik važiuodama automagistrale arba tik reikalo prispirta: jeigu jau pats furos vairuotojas pradeda mirkčioti ir suka į kelkraštį, arba jeigu mano pakeleiviui kantrybė trūksta. Ir šį kartą - kol važiavau automagistrale, furos pernelyg man netrukdė, bet kai automagistralė baigėsi... prisivijau vieną jų, ir toliau jau ramiai važiavau iš paskos. Važiavom taip mes sau draugiškai, važiavom, kol aš galų gale atsitokėjau, kad kažkaip įtartinai kelyje nesimato lengvųjų automobilių – tik furos ir mes. Vėliau paaiškėjo blogiausi nuogastavimai: buvau praleidus posūkį į Šiaulius, ir dabar jau buvau beveik prie Latvijos sienos. Apsiverkiau. Iš apmaudo, kad galiu būti tokia žiopla. Iš susinervinimo, kad visa iki smulkmenų apgalvota kelionė nuėjo šuniui ant uodegos, nes dabar laiko pritrūks, mažyliai atsibus, o paskutinė kelionės dalis bus žiauri. Ir iš nostalgijos senam gyvenimui. Nes būtent šis kelias Vilnius-Ryga-Talinas man yra taip iki kraujo pažįstamas. Ech, komandiruotės. Niekada negalvojau, kad būtent jų taip ilgėsiuos.

Tačiau tam tikri pokyčiai besėdint namie tikrai įvyko. Todėl kartais virdama uogienes (na tikrai niekada nebūčiau pagalvojus, kad kada nors jas virsiu), arba pastebėdama, kokiu žvilgsniu pasižiūri į mane draugės, kuomet paaiškinu, kad tas keistas stiklainis, stovintis ant šiltintų vonios grindų, yra berūgstantis jogurtas (na ir kas čia keisto – naminis jogurtas tikrai visokeriopai skanesnis!) pagalvoju, kad gal tas stogas šiek tiek jau ir pačiuožė...

O vat dabar išsiviriau... plasteliną. Galit patikėt? Aš ir pati neatsistebiu. Todėl kiekvienam atėjusiam dabar giriuosi.

O ištikrųjų, namie virtas plastelinas yra tiesiog super duper atradimas. Visi produktai natūralūs, vaikas gali be jokios baimės jį ragauti (aišku, skonio tai ten tikrai jokio – sūruma tik begalinė), tešla gaunasi ypatingai minkšta, lengvai minkosi – nu džiaugsmelis neišpasakytas. O kur dar tas faktas, kad tai tikrai gerokai pigiau, nei pirkti parduotuvėje.

Receptą nusižiūrėjau iš BeatosVirtuvės – labai jau ji gražiai visą procesą aprašė savame blog’e. Tiesa, vienu momentu, bevirdama tą plasteliną, jau buvau pradėjus galvot, kad galėsiu Beatai papasakot, kas vistik atsitinka, kai plasteliną sudegini, bet mano nuogastavimai nepasitvirtino – plastelinas gavosi tiesiog tobulas.

- 2 puodeliai miltų
- 2 puodeliai vandens
- 1 puodelis smulkios druskos
- 2 valgomi šaukštai aliejaus
- 4 arbatiniai šaukšteliai rūgščiosios druskelės
- keletas lašų maistinių dažų pasirinktos spalvos

Aš viriau viską iš dvigubai mažesnio kiekio, ir tikrai mums plastelino gavosi per akis. Kaip ir parašyta pas Beatą, viską sumečiau į puodą, o tada ant silpnos ugnies maišiau, maišiau...kol nusprendžiau, kad gana. Labai greitai visas tas reikalas pasidaro.