penktadienis, kovo 05, 2010

Vaikų masažai

Kuomet Justukui buvo pora mėnesių, aš viešėjau Šiauliuose pas tėvus. Taip jau gavosi, kad apsilankiau su juo pas mūsų šeimos gydytoją, kuri apžiūrėjo Justuką ir paskyrė jam masažus (dėl to, kad vaiko tonusas buvo per mažas). Masažistė, pas kurią gydytoja nusiuntė, man tiesiog nerealiai patiko: tai buvo ne tiek masažavimas, kiek mankštos su vaiku. Justas tiesiog akyse atkuto, pradėjo daug gyviau stebėti aplinką, laikytis įsikibęs į ištiestą pirštą (iki tol to nedarė). Dar vieną masažo kursą buvau paėmusi jam tuomet, kai jau atėjo laikas sėdėti.

Ir Juliukui jau nuo pirmų dienų vis bandžiau „išgaudyti“ laiką, kad galėčiau nuvažiuoti į Šiaulius ir užsakyti masažo kursą ir jam. Tačiau išvažiuoti su vienu vaiku, ar su dviem – yra labai didelis skirtumas. Kurtuvėnuose aš lieku viena dideliame name. Vasarą viskas paprasta – galima ramiai Justą išleisti į lauką, kur aplinka tikrai saugi ir pritaikyta vaikams, o pačiai ramiai kuistis namie, tačiau žiemą ten gyventi sudėtinga. Be to, niekaip neišėjo susiderinti laiko su Pauliaus atostogomis (juk man buvo reikalingos bent pora savaičių), o Paulius man būna didelė paspirtis kelionėse. Tad taip ir liko Juliukas be masažų, kol galų gale atsitokėjau, kad Juliukui jau beveik aštuoni mėnesiai, o vaikas nei guli ant pilvo, nei sukasi aplink savo ašį, nei ropoja. Tik sėdi kaip koks kelmukas. Supratau, kad ilgiau delsti nebegaliu, jeigu važiuoti, tai važiuoti reikia dabar. Tik vis dar sukau galvą, kaip man ten reikės tvarkytis vienai... Ir staiga į galvą šovė geniali mintis – juk man visiškai nebūtina važiuoti su dviem vaikais! Kuo puikiausiai vieną galiu palikti namie su tėčiu ir ateinančia pagal poreikį aukle. Kai tik į galvą šovė ši mintis, ilgai nedelsiau: pasiėmiau savo didįjį lagaminą, ir ėmiau pakuotis daiktus.

Nesvarbu, kur/kaip/su kuo važiuočiau, aš su savimi imu vieną lagaminą. Tik skiriasi jo turinys. Jeigu važiuoju viena, tai prisikraunu jį pilną įvairiausių rūbų, kosmetikos ir įsimetu kokią knygą. Jeigu važiuoju su vienu vaiku, tai savo rūbų imuosi jau šiek tiek mažiau, tačiau vaiko garderobas būna pilnai sukomplektuotas: kasdieniniai/išeiginiai rūbeliai, daug įvairiausių vystyklų/marliukų (paprastai mes sauskelnių nenaudojam), daug žaislų. Jeigu važiuoju su dviem vaikais, mano rūbų būna jau tiesiog visiškai minimaliai, vaikams sudėdami tik pagrindiniai rūbeliai ir įsidedama daug pampersų. Nes neturiu jokių iliuzijų, kad svetimoje vietoje spėsiu keisti/plauti/džiovinti jų vystyklus. O šį kartą pakuotis daiktus buvo ypatingai smagu. Juk ruošiausi atostogoms, kurios iškrito taip netikėtai! Atsimenu, kuomet Justukas buvo visai mažas ir palikdavau jį kam nors porai valandų, jaučiausi kaip šuo, ką tik nutrūkęs nuo grandinęs – tiesiog nežinodavau, kur iš to džiaugsmo pasidėti ir ką čia geriausiai nuveikti. Dabar jaučiausi panašiai. Tiesiog negalėjau patikėti, kad staiga – net dviem savaitėm – turėsiu marias laisvo laiko (taip taip, kuomet vietoj trijų vaikų tau lieka vienas, tai beveik kaip nieko!). Todėl į lagaminą keliavo:
- dideliausia storiausia knyga „The Complete Chronicles of Narnia“ - jau seniai esu ją parsisiuntusi, tačiau niekaip rankos iki jos nepriėjo. O dabar, kai jau net dvi Narnijos dalys išleistos į lietuvių kalbą, pagalvojau, kad labai geras metas perskaityti knygas originalo kalba;
- irgi neprasto storumo J. Fowles „Magas“ - esu skaičius ją jau kartą, bet seniai. Tai įsimečiau ją „lengvam“ pasiskaitymui;
- visas siuvinėjimo rinkinys - dar nesu išsiuvinėjusi Juliukui metrikučio, o jau seniai planuoju tą padaryti
- ir netgi Nikon fotoaparato instrukcija - vis dar esu pasiryžus išmokti normaliai naudotis fotoaparatu, o ne tik laikyti fotoaparatą nureguliavus „ant žalio“ mygtuko.

Tai va tokie buvo mano planai ateinančioms dviem savaitėms. Užvakar (buvau Kurtuvėnuose šiek tiek mažiau nei buvau suplanavus) jau grįžau namo, ir su liūdesiu galiu konstatuoti rezultatą:
- Kad jau visai sąžinė neužgraužtų, kad tokią storiausią knygą tempiausi visiškai be reikalo, vieną vakarą atsiverčiau Narnijos kronikos, ir net perskaičiau kokius penkis lapus.
- Fowles‘o „Magą“ nusinešiau vieną kartą su savim į vonią, tikėdamasi paskaityti, kol mirksiu vonioje. Taip ir liko ji tik gulėti. Net neatversta.
- Dar liūdnesnis likimas laukė Nikon instrukcijos – jos net neišėmiau iš lagamino...
- Bet metrikutį siuvinėti pradėjau. Tai yra, jeigu siuvinėjama bus knyga, tai aš išsiuvinėjau... tos knygos kairiojo puslapio kraštelį... Graudu ir juokinga. Tiesa, metrikučio ateities perspektyva vis dėlto gal nėra pati blogiausia – pradėjus siuvinėti ištiesų pajutau, kad labai to pasiilgau, tai viliuosi, kad užsikabinusi greitai jį užbaigsiu jau čia, Vilniuje.

Tačiau pagrindinis kelionės tikslas visdėlto buvo pasiektas. Ne, Juliukas ropoti nepradėjo. Tačiau gavau griežtus nurodymus iš masažistės mokyti jį to namuose. Buvau teisi, kad ant pilvo Juliukas nemėgsta gulėti ne šiaip sau: krūtinėlė jo buvo laisva, o nugarytė – sukaustyta, todėl kelti galvą gulint ant nugaros jam nebuvo labai jau malonu. Dabar visi jo raumenukai jau išmankštinti, ir bent jau techninės problemos dabar panaikintos.

O, kaip mes masažavomės... Pirmą kartą Juliukas rėkė taip, kad gavau jį laikyti ant rankų, priglaudusi sau prie krūtinės. Kitus kartus – neapsieidavome be gero maišioko kukurūzų bei galybės žaislų. O į pat kurso galą jau galėjau laisvai plepėti su masažiste, kol Juliukas ramiai žaisdavo su žaislais.

Tiesa, gavau velnių nuo masažistės. Buvo gal jau koks šeštas masažų kartas, o Juliukas vis dar nenori net stengtis ropoti. „Ar tikrai jūs nenaudojat namie vaikštynės?“ – paklausė masažistė. Na tikrai nenaudojam... Esu nusiteikusi prieš jas. Niekaip nenorėjusi patikėti, galų gale masažistė vėl paklausė: „O tai gal kas nors jį stato ant kojų?“. Tai aišku, kad stato. Tėtis stato. Ir aš statau. Aišku, aš tai ne sau ant rankos statau. Šiaip, kad man patogiau būtų laikyti, leidžiu jam įsispirti į kietą paviršių. Pasirodo, negalima - nei joks žmogus neropos keturiom, jeigu pajus, kad gali vaikščioti dviem. O ropojimas – labai svarbi vaiko vystymosi stadija, naudinga tiek jam, tiek besiformuojančiam stuburui.

Tai vat grįžom namo. Nutraukiam bet kokius stovėjimus ant kojų, ir mokomės ropoti. Žiūrėsim, kaip čia seksis.

6 komentarai:

  1. o cia jus Dainu poliklinikoj masazuotis buvot? nepamenu masazistes vardo, bet mes su Karoliuku irgi ten lankem ir man labai patiko masaziste. o toks zaislas varliukas buvo megstamiausias Karoliuko zaislas. beje jam masazai irgi patiko, tik jam buvo padidejes raumenu tonusas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tai turbūt, kad pas tą pačią lankėmės :). Masažistės vardas p. Irena. Nu labai jau man patiko, kaip ji dirba... Tiesiog malonu pas tokius žmones vaikščiot. O varliukas tai ir Justą, ir Julių buvo sužavėjęs :).

    AtsakytiPanaikinti
  3. Mes statėme savo vaiką ant kojų labai dažnai, bet jis ir ropojo, tik neatgaminu, kada pradėjo, o vaikščiojo normaliai 10mėn. Aš pirmą kartą išgirdau, kad negalima statyti vaiko ant kojų, nes nepažįstu tėvų, kurie taip nedarytų...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Žiedūne, mes Justą irgi ant kojų labai anksti statyti pradėjome, ir jam labai patikdavo. Ir ropoti jis pradėjo anksti - tai jam tikrai nesutrukdė. Juliukas šiaip labai isteriškai reaguoja į gulėjimą ant pilvo, todėl iš principo išmokti ropoti tikimybė jam buvo mažesnė nei tų vaikų, kuriems patinka gulėti ant pilvo. Todėl jam masažistė liepė net neduoti pajusti, kad jis gali vaikščioti, nes tada ir neropos.
    O ropojimas labai svarbi vystymosi dalis - tiek stuburui lengviau, tiek vaiko vestibiuliarinis aparatas geriau vystosi.
    Kad negalima statyti ant kojų aš dabar jau ne iš vienos masažistės išgirdau. Iš viso, kaip man aiškino, kuo vėliau vaikas atsistos ant kojų ir kuo vėliau pradės vaikščioti, tuo stuburui geriau.
    Ir dar vakar išgirdau, dabar net taikomos terapijos - suaugusieji žmonės, kurie vaikystėje neropojo, renkasi ir kokią valandą ropinėja. Na, blogiausiu atveju, Juliukas galės nuspręsti ropinėti užaugęs :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Mat kaip :) Aš siekdama, kad vaikas kuo greičiau vaikščiotų, galvojau, kad man bus geriau(ir yra), kai jis vaikščios, o vat apie stuburą nepagalvojau, o ir nežinojau...

    AtsakytiPanaikinti
  6. Man irgi labai palengvėja, kai pradeda vaikščioti... Todėl turiu labai save suimti į nagą, kad tik neskatinčiau stotis :)

    AtsakytiPanaikinti