sekmadienis, gruodžio 20, 2009

Laiškai iš praeities

Jeigu sekčiau chronologiška tvarka, dabar turėčiau papasakoti apie tai, kad sekančią dieną po krikštynų apsilankėme renginyje „Pasivaikščiojimas su dinozaurais“. Ir tai buvo praktiškai pirmas kartas, kuomet išėjau iš namų be Juliuko. Tai yra, ne iki parduotuvės pusvalandžiui nubėjau (tą karts nuo karto padarau), o išėjau „pasižmonėti“. Trims valandoms! Buvo nerealu. Ir renginys labai patiko, ir faktas, kad nereikėjo supuoti vaiko ant rankų (nors ir vis žvilgčiojau į telefoną, ar tėtis neskambina) nerealiai patiko. Tačiau nepaisant to, kad tai buvo tikrai labai labai didelis įvykis dabartiniame mano gyvenime, atskiro įrašo ta tema nusprendžiau nedaryti, nes apart to, kad „Labai labai patiko“ ir „Justas sėdėjo tiesiog išsižiojęs ir sustingęs“ nelabai ir turėčiau, ką daugiau pasakyti. Kita vertus, žmogaus, kuris pusę metų apskritai praktiškai nebuvo iš namų išlindęs, įspūdžiai iš bet kokio renginio turbūt yra gerokai perdėti.

Bet papasakosiu apie kitą labai labai nerealų dalyką. Dar visai neseniai, atrodo, dalinausi savo įspūdžiais apie tai, kaip gaminu prisiminimų albumą Pauliui. Ir svarsčiau, kaip iš tikrųjų jis tokią dovaną priims. Tai va, savo kailiu galėjau patirti, ką reiškia gauti dovaną iš praeities. Ypatingą dovaną. Tokią, kokią tau gali suteikti tik patys patys artimiausi žmonės.

Neužilgo po krikštynų, susipakavusi visus vaikus, važiavau į Šiaulius pas tėvus. Atsigauti po krikštynų streso, taip sakant. Ir ten mama man padovanojo laiškus, kuriuos ji gavo/siuntė tuo metu, kai gulėjo ligoninėje iš karto po to, kai aš gimiau. Atsimenate (na, gal neatsimenate, bet gal kas nors pasakojo), sovietmečiu buvo tokia tvarka: į gimdymo namus niekam ateiti nebuvo galima. Pagimdai, ir guli kaip didžiausias ligonis palatoje. Nustatytom valandom tau atneša pamaitinti tavo vaiką. Nustatytom valandom tu gali prieiti prie lango ir pamojuoti artimiesiems arba (jeigu nebijai skersvėjų) gali per langą jiems parodyti naująjį šeimos narį. Nustatytom valandom tau atneša lankytojų lauktuves ir laiškus, o tu gali perduoti savuosius. Tai va, laiškus iš šio laikotarpio, apie kurių egzistavimą aš net neįtariau, ir padovanojo dabar mama.

Aš nemoku apsakyti jausmo, kuris apima skaitant tuos laiškus. Laiškus, kuriuose mama rašo tėčiui, kad manęs dar nematė, nes kažkodėl daktarai manęs dar neatneša (atnešė gal tik trečią parą – mama iki šiol nežino, kas man buvo atsitikę, ir kodėl jie neleido manęs paimti). Laiškus, kuriuose rašoma, kad „šiaip ji labai graži, tik žandukas vienas didesnis, kitas mažesnis – toks nei šiaip, nei taip. Ir smakriukas neaišku, į kurio giminę atsigimęs“. Ir čia pat bandyta nupiešti tą smakriuką. Arba laišką, kuriame tėtis rašo, kad jau pergalvojęs visus vardus, ir jis labiausiai linksta prie Ingos. Ir čia pat išvardina dar kitus, kurie jam prie širdies. Į šitą laišką mama atsako, kad Inga tai jau tikrai negražus. Bet kiti dar negražesni:). Ne tik mamos ir tėčio laiškai – yra dar ir laiškas nuo močiutės, amžinaatilsį. Skaitant tokius laiškus jausmas yra tiesiog NEAPSAKOMAS. Ir juokas, ir ašaros... Ir tas keistas virpuliukas širdy, kad iš tiesų tu neri į pasaulį, kurio tu sąmoningai neprisimeni, tačiau kuris vis dėlto paliko didelę įtaką tau – juk aprašytas pirmasis susipažinimas su pasauliu!

Dabar aš suprantu, kodėl yra svarbu rašyti laišką savo kūdikiui. Kuomet dar esi gimdymo namuose. Kuomet dar šviežūs pirmo susitikimo įspūdžiai. Džiaugiuosi, kad laukdamasi Justo tokią idėją perskaičiau L.Kiškūnės ir R.Pociūtės knygoje „Gimdymas ir gimimas“ – tiek Justas, tiek Julius tokius laiškus tikrai gaus. Tačiau tikrai negalvojau, kad gausiu ir aš.

Tik gavus šiuos laiškus, kaip visada puoliau skambinti Laimai. Pasigirti. Pasidžiaugti. Laima klausė, klausė ir tarė: „Įtariu, kad kai aš gimiau, tai mama tokių laiškų nebeturėjo kantrybės kaupti...“. Žinojau, kad jeigu tik laiškai buvo, tai mama juos tikrai kaupė, bet nebuvau tikra, ar Laimos (ji dešimčia metų jaunesnė) laikais vis dar buvo tokia pati sistema gimdymo namuose, todėl nežinojau, ką jai atsakyti. Tačiau jau už kelių dienų sužinojom atsakymą. Skambina man Laima ir baisiausiai juokdamasi sako: „Tu žinai, man mama perdavė ne tik laiškus nuo tečio, bet ir nuo tavęs, Inetos ir Audriaus!”. Ar galit įsivaizduot tokį dalyką? Visi vaikai – man 10, Inetai 7 ir Audriui 4 metai – rašėm sveikinimus mamai į gimdymo namus. Aš pati tikrai tokio dalyko nepamenu, tačiau juodu ant baltu matosi, kad tikrai tokį laišką rašiau. Ką ten rašiau – aš tiesiog skundžiau mamai, kad kol ji guli ligoninėj, Audrius su Ineta visiškai neklauso tečio: tik dūksta ir laksto iki dešimtos. Ir net „Labanaktuko“ nežiūri. Ir dar jiems maža!

Taip... dovanos iš praeities tikrai yra ypatingos. Jų nereikia nei gražiai pakuoti, nebūtina jų ilgai ir pristatinėti. Jos tiesiog TOBULOS. Tačiau dabar pradedu abejoti, ar verta dovanoti Pauliui albumą dabar – kaži, gal verta palaukti, kol suaugs? Bet neiškęsiu… Ai žodžiu, dilema.

Tiesa, laiškai nebuvo vienintelė dovana, kurią tą dieną gavau iš mamos. Turbūt ji nusprendė pilnai atsiskaityti su visais vaikais, nes dar tą dieną gavau auksinę monetą, kuri priklausė dar mano seneliui ir kuri teko mamai kaip dalis jos palikimo bei senų nuotraukų pluoštelį, kurį man, kaip palikimą, paliko mano močiutė. Tarp kitko, tarp šių fotografijų buvo viena, iš kurios vėliau išsirutuliojo įvykiai, labiau primenantys stebuklą, tačiau jie verti jau atskiro įrašo, todėl apie tai kitą kartą.

trečiadienis, gruodžio 16, 2009

Juliuko krikštynos

Labai vėluoju su įrašais. Labai labai. Tiek daug visko aplinkui verda, bet esu tokia emociškai išsekusi, kad net prisėdus nebepajėgiu rašyti.

Tačiau rašyti labai labai noriu. Ir pradėsiu viena didžiausiu paskutinio meto mūsų šeimos naujienų: lapkričio 28 dieną krikščionių bendruomenė pasipildė dar vienu nariu! Taip taip, pakrikštijom Juliuką.

Kuomet kam nors pasakydavom, kad tuoj krikštysim Juliuką, praktiškai iš visų išgirsdavom klausimą: „O kodėl dabar?“. Į ką mes labai paprastai atsakydavom: „O kodėl gi ne?“. Suprantu, kad dabar dažniausiai vaikus krikštija vasarą. Nes vasarą gražiau. Ir, turbūt, paprasčiau. Negaliu su tuo nesutikti, tačiau vis tik aš pasirenku vaikus krikštyti ne dėl gražumo. Tiesiog, jaučiuosi labai nesaugiai, žinodama, kad mano vaikas dar nepakrikštytas. Aš tikiu, kad krikštynų dieną vaikutį apsiima globoti nematomas globėjas-angelas sargas, todėl stengiuosi "suorganizuoti" šį jų susitikimą kaip galima greičiau: Pauliuką krikštijom, kai jam buvo vos 2.5 mėnesio, Justą 7 mėnesių. Juliukui per krikštynas buvo beveik 5 mėnesiai.

Kadangi Justo krikštynos buvo tik prieš pusantrų metų, pasiruošimas krikštynoms vyko žymiai sklandžiau ir paprasčiau.

Visų pirma, išsprendėme klausimą dėl krikštatėvių. Jais paprašėme tapti mano sesę Laimą (kaip Laima sako: „Pagaliau ir mano eilė atėjo :)“) bei Nerijaus pusseserės vyrą Tomą.

Dėl krikštynų rūbelių rūpesčių praktiškai nebuvo jokių: tiek Justukas, tiek Juliukas buvo krikštijami panašaus amžiaus, tad galėjo vilkėti tais pačiais mano nertais rūbeliais. Aišku, reikėjo atsižvelgti į tą faktą, kad dabar ne vasara, ir aprengti Juliuką kiek šiltesniais apatiniais rūbais bei apgobti pelerina, bet iš esmės jokių rūpesčių dėl aprangos nekilo. Oi, dėl pelerinos... Iš pradžių galvojau, kad ją tiesiog nusipirksiu (nes jos vienos tik ir tetrūko), bet pamačiusi parduotuvėj, kiek jos kainuoja, iškarto susinervinau. Lietuviškos rūbų (ypač vaikiškų) kainos dažnai mane varo į neviltį. Ne dėlto, kad labai dažnai ką nors pirkčiau (mums šiuo klausimu labai pagelbėja draugai, kurie augina kiek vyresnius nei mūsų vaikus), tiesiog aš nesuprantu, kaip galima TIEK prašyti už rūbą. Pelerinos nepirkau. Ir labai gerai. Nes vėliau prisiminiau, kad namie turiu baltos meškos karnavalinę kaukę, į kurios komplektą įeina ir baltas kailinis apsiaustėlis. Super! Geriau ir nesugalvosi.
Džiaugiuosi, kad visi trys broliai krikšto metu buvo apgaubti ta pačia krikšto skraiste – prietarai sako, kad jeigu krikšto metu vaikai rengiami tais pačiais rūbais, jie turėtų sutarti ateityje. Taigi, aprangos komplektui trūko tik žvakės. Ją – tikro vaško, be galo skaniai kvepinčią – nupirko Juliuko krikšto mama, o man beliko tik nunerti papuošimą.

Nieko grandiozinio krikštynoms neplanavom ir nedarėm, tačiau vis tik keletas smulkmenų, vėliau priminsiančių Juliukui ypatingą jo gyvenimo dieną, po krikštynų liko.

Tiesiog trumpai aprašysiu, ką buvom suplanavę ir kas mums iš to išėjo.

Krikštynų rytą Laima atvažiavo pas mus, ir, kaip ir priklauso krikšto mamai, aprengė Juliuką. O į jo batuką įdėjo pinigėlį (kad turtingas gyvenimas jo lauktų). Be abejo, žinau, kad bažnyčia ir prietarai – nesuderinami dalykai. Vistik, aš prietarus mėgstu ne tiek dėl pačio tikėjimo jais, kiek dėl smagumo. Taigi, visą krikštynų dieną Juliukas prabuvo su lituku bate. Kadangi jis dar nevaikšto, tai tas pinigėlis neturėjo jam labai maišyti… Dar buvau viena ausim girdėjusi, kad kitose šalyse šis prietaras yra atliekamas kiek kitaip: centai ir litukai yra metami į vonią vandens, kuomet kūdikis yra maudomas prieš krikštynas. Bandžiau primėtyti ir aš, bet Justui labai jau patiko juos vėl ir vėl traukti iš vandens ir mesti Juliukui į galvą. Tai kad nepataikytų į akį, greitai ištraukiau. Dar man patinka prietaras, kuris sako, kad reikia krikšto mamai pastovėti prie bažnyčios su vaiku ant rankų ant akmens – kad stiprus užaugtų. Juliuką krikštijom Vilniuje, aplinkui išsirinktą bažnytėlę jokių akmenų rasti nesitikėjau, tad šį klausimą išsprendėm labai paprastai: paruošėm “Juliuko krikštynų akmenėlių”, kuriuos padovanojome visiems svečiams. Ir nusprendėm, kad jie suvaidins tokį patį vaidmenį. Tiesa, tradicija dovanoti tokius akmenėlius kitose šalyse tikrai yra (čia ne pati taip sugalvojau, tik pritaikiau pagal savo poreikius). Oi, privargau aš su tais maišeliais… Iš pradžių galvojau prašyti, kad kas nors pasiūtų juos man, bo aš nemoku. Jau net susitariau su Nerijaus mama, kad ji tai padarys. Bet labai jau nekantri aš esu, o iki jos važiuoti man yra gerokas kelio gabalas. Todėl iš pradžių išsikirpau norimo dydžio skiauteles. Tada susiuvau (rankomis!) vieną maišelį. Tada antrą. Ir tada pagalvojau... ai, susiųsiu visus 26. Užėmė laaabai daug laiko. Daug daugiau, nei planavau. Už tai šventės metu prigrasinau visus svečius nebandyti juos išmetinėti man matant :).

Ant kiekvieno maišelio reikėjo užrašyti „Juliuko akmenėliai“. Pagalvojau, kad įpareigosiu šitą darbą atlikti Pauliui. Tačiau vos tik išgirdęs, ko prašomas, Paulius kategoriškai pradėjo purtytis: „Mamyt, tikrai, ne – tu neįsivaizduoji, kaip aš rašau! Negražiausiai klasėje. Net mokytoja man balus už testą mažina vien už raštą. Sugadinsiu viską“. Aš, aišku, norėdama įkvėpti jam pasitikėjimo, pasakiau: „Tai nieko tokio, tu tiesiog pasistengsi, ir tikrai viskas bus gerai“, į ką jis man labai greitai atsakė: „O tu galvoji aš per testą nesistengiu?! Dar ir kaip stengiuos, ir vis tiek negražiausiai gaunas“. Laima irgi atsisakė - atseit, pas ją abi rankos kairės :). Tad teko man, nors aš tai irgi tikrai ne dailyraštininkė.

Juliuką krikštijom bažnyčioje, kurioje aš lankausi (t.y. labai norėčiau lankytis pastoviai, bet nueinu tai turbūt taip dažnai, kaip ir visi Lietuvos katalikai). Tačiau ši bažnyčia iš visų Vilniuje man yra artimiausia, be to, čia pirmosios Komunijos ėjo ir Paulius. Juliukas visos ceremonijos metu jautėsi puikiai: visą laiką įdėmiai klausėsi, o kuomet jau vyko pats krikšto sakramentas, kaip ir priklauso, kad išbėgtų visi demoniukai, nubliovė posmą.

Po bažnyčios visi nuvažiavome pavalgyti pietų bei šiek tiek pabendrauti. Pasirinkome kavinukę, kurioje būtų vietos siausti vaikams, ir žiauriai džiaugiausi tuo savo pasirinkimu, nes vaikų tarsi nebuvo – visi buvo sukritę į kamuoliukų baseiną. Tai atpirko faktą, kad maistas ir aptarnavimas joje buvo tragiškas.
Su Laima paskaitėme, kad pagal senas tradicijas krikštynų metu būdavo spėliojama, kuo vaikas bus užaugęs. Pabandėme ir mes. Paruošiau Juliukui tokią krikštynų knygutę, į kurią ir surašėme visi savo spėjimus. Kas spėjo, kad Juliukas bus architektas, kas verslininkas, kas sportininkas... Ir mechanikas. Čia Ineta taip spėja. Nes jai reikia, kad jos mašiną kas nors mokėtų pataisyt :).

Oi, čia vėl turiu papasakoti vieną „juoką“. Kuomet, jau po krikštynų, varčiau šią knygutę ir skaičiau kas ką užrašė, Paulius pasiteiravo, ar jau mačiau, ką jis parašė. Pasakiau, kad ne. Ir kaip tik kitame puslapyje pamačiau prikeverzotą raštą, ir automatiškai iš karto pasakiau jam: „O, matau, tuoj paskaitysiu“. O jis man sako: „Iš baisaus rašto supratai, kad čia aš rašiau, taip?“. Na, tikrai, nėra tas jo raštas gražus, ką jau čia slėpti...

Ne tik spėliojom kuo Juliukas bus užaugęs, bet ir įsipareigojom jam visokeriopai pagelbėti gyvenimo kely. Laima paruošė tokias korteles, kurias po vieną svečiai traukė, ir galvojo pasižadėjimus, susijusius su šiuo žodžiu.

O pasižadėjimą užtvirtindavo „Juliuko medumi“ (ai, koks man skanus šis daiktas! Jeigu nereiktų Juliuko maitinti - o šitas daiktas gi daug spirito savyje slepia - kabliuočiau ir kabliuočiau)
Krikštatėviai mums perdavė „10 Juliuko prašymų”. Labai teisingi prašymai, o kad jų nepamiršti – pasikabinom namie ant sienos. Stengsimės vykdytiką čia daug ir bekalbėti...
Mes gavom prašymus, o krikštatėviai nuo mūsų - prisiminimų lentutę. Kad, taip sakant, niekada nepamirštų savo priedermės (nors ir labai abejoju, kad pamirštų). Pati dariau! Ir Juliuko rankytę ant viršaus tepliojau, ir servetėles dekupažavau, ir sendinau... O Nerijus klijavo kamštinę plokštę ir nulakavo. Pradinę lentelės idėją užmačiau čia, ir vos pamačius, žinojau, kur ją panaudosiu.

Dar buvo dovanos: ir albumai gyvenimo prisiminimams kaupti, ir krikštynų šaukštelis gyvenimo košėms kabliuoti, ir antklodė saldiems sapnams sapnuoti... Ir įspūdinga krikšto tėvo dovanota apyrankė, kuri turėtų „augti“ kartu su Juliuko rankyte ir simbolizuoti įsimintiniausius Juliuko gyvenimo įvykius bei atspindėti charakterio ar asmenybės bruožus. Ir sidabrinė moneta, priklausiusi dar mano seneliui.
Ir dar buvo tortas. Be galo skanus. Galvojom, kad liks torto dar ir “afterpačiui”, bet kai jau kibom į jį, tai supratom, kad klydom. Bet ir gerai, kad neliko. Nes ir afterpačio nebuvo. Bet reikės kada jį vistiek padaryti, nes krikštynų šampanas, planuotas afterpačiui, su etikete: “Šiandien tave pakrikštijom, dabar tu katalikas. Užaugsi didelis, stiprus, nors šiandien dar visai ridikas” irgi dar liko.

O po krikštynų… Liko aibė prisiminimų. Aibė įsipareigojimų. Atsirado galvosūkis, ką nupirkti už padovanotus pinigėlius Juliukui. Ir atsirado palengvėjimas, kad jau viskas – ir trečiasis sūnus jau turi savo globėją!


Dar apie krikštynas "Justuko ir Paulytės krikštynos" ir "Indrutės krikštynos"

ketvirtadienis, gruodžio 10, 2009

Suruoškime viena kalėdine dovanėle daugiau!

Ar jūs kada susimąstote apie labdarą? Na, aš kalbu ne apie išaugtų rūbų/nebenaudojamų žaislų atidavimą, bet apie tam tikros dalies pajamų skyrimą labdarai?

Kuomet dar dirbau radijo stotyje, tuometinis jos savininkas pasakė, kad visada stengiasi 10-15% savo pajamų tiesiog „paaukoti“. Tai sakydamas jis ne visai turėjo galvoje, kad tuos pinigus aukoja labdarai, ne – kur kas dažniau jis tuos pinigus „aukodavo“ tiems, kas padėdavo jam tas pajamas uždirbti. Kad išėję pinigai parsivestų daugiau pinigų, taip sakant :). Tačiau nepaisant to, kad jo tikslas nebuvo labai kilnus, vis tik tokia filosofija, teigianti, kad negalima leisti pinigams užsistovėti ir kad negalima pasilikti visos gautos sumos sau, tikrai egzistuoja – jau kiek vėliau vienoje knygoje skaičiau (reikėtų labai gerai pasukti galvą, kad atsiminčiau, kurioje). Ir net nėra labai svarbu, kam aukoji – bažnyčiai, vargšams, draugams – svarbiausia, tu turi tiesiog duoti, ir nereikalauti jokios ataskaitos apie tai, kaip buvo pasielgta su tavo pinigais. Filosofijos esmė paprasta: jeigu tu GAUNI kažką iš pasaulio, turi ir DUOTI atgal pats. Kitaip tarsi „užpelkėsi“.

Aš nesu taip labai dvasiškai pažengusi, kad galėčiau skirti tokį didelį procentą nuo pajamų labdarai, tačiau iš tiesų apie tai, kad reikėtų pradėti tai daryti stabiliai, pamąstau neretai. Dažniausiai, kaip ir kiekvienas turbūt, apie tai susimąstau prieš Kalėdas. Nes prieš Kalėdas tiesiog norisi būti geram. Arba bent jau geresniam nei paprastai.

O ypatingai smarkiai apie labdarą mąsčiau pernai vasarą, kuomet Paulius patyrė traumą. Didelę traumą. Tokią didelę, kad ilgą laiką mes nebuvome tikri, kaip jo gyvenimas susiklostys vėliau: kokios bus pasekmės? Ar jis galės gyventi pilnavertišką gyvenimą? Kaip mūsų gyvenimas pasikeistų, jei vistik įvyktų baisiausias scenarijus? Buvo labai labai baisu. Taip baisu, kad buvau pasiryžusi atsisakyti visko, kad tik viskas baigtųsi gerai.

Aišku, kai galų gale viskas baigėsi laimingai (arba bent jau mes šiuo metu taip tikime), tokio didelio ryžto visko atsisakyti aš jau nebeturėjau, tačiau vistik, kaip ir buvom sutarę su Paulium, vos sulaukę draudimo išmokos, mes sėdom svarstyti, kam naudingiausia būtų skirti dalį pinigų. Man labiausiai norėjosi aukoti šeimoms, kurioms likimas galbūt irgi siuntė panašų išbandymą, ir kurioms nepasisekė taip labai kaip mums. Paulius irgi pritarė šiai minčiai. Tačiau bėda buvo ta, kad nors teoriškai mes suvokėme, kad tokių šeimų Lietuvoje yra daug, praktiškai nežinojome, kaip jas rasti ir kaip su jomis susisiekti. Ir galų gale baigėsi taip, kad mes šios savo minties atsisakėme, ir tiesiog paaukojome numatytą pinigų sumą tam tikroms organizacijoms, tikėdamiesi, kad jie šiuos pinigus išleis naudingai.

O nuo tos vasaros aš nesilioviau galvoti, kad iš tiesų Lietuvoje labai trūksta kažkokios tarpinės grandies, kuri padėtų susitikti tiems, kas nori aukoti ir tiems, kam reikia paramos.

Todėl šiemet be galo apsidžiaugiau išgirdusi apie Algojimas organizuojamą akciją, skirtą neįgaliems Lietuvos vaikučiams. Akcijos esmė labai paprasta: vaikučiai surašė savo svajones, o akcijos organizatorius anketas su svajonėmis patalpino internete. Kiekvienas, norintis išpildyti konkretaus vaikučio svajonę, tiesiog spaudžia „Išpildyti“ ir akcijos organizatorius atsiunčia konkrečios šeimos kontaktus. Tuomet tereikia tik sugalvoti, kaip bus perduodama dovanėlė.

Jau suruošiau keturias dovanėles, ir galiu pasakyti... jausmas nepakartojamas. Viena yra rinkti dovanas artimiesiems, kuriuos gerai pažįsti ir kurie neretai viena ar kita proga yra šnipštelėję, kokios dovanos laukia. Visai kitas reikalas yra ruošti dovanėlę vaikučiui, kurio nepažįsti. Tik žinai, kur jis gyvena. Ir jo kalėdinę svajonę.

Kalėdinės dovanėlės, kurias parinkau, jau turėtų būti pasiekusios adresatus. Taip gavosi, kad iš karto po Juliuko krikštynų važiavau pasisvečiuoti pas tėvus į Šiaulius. Tokia iki kaulų įgrisusi kelionė Vilnius-Šiauliai. Tačiau šį kartą viskas kažkaip buvo kitaip. Nes dabar Ukmergė, Panevėžys ir Šeduva buvo ne šiaip miestai, kuriuos tiesiog pravažiuoju ir kurie man tarsi signalizuoja, kiek dar kilometrų liko, bet miestai, kuriame gyvena vaikai, kurie jau turėtų būti gavę mano paruoštas dovanėles. Tad važiuodama pro Ukmergę svarsčiau, ar jau gavo čia gyvenanti mergaitė siuntinuką? Ar jai patiko, ką išrinkau? Ar nustebo Panevėžyje ir jo rajone gyvenantys berniukai, sulaukę ateinančio paštininko su siuntinuku? Ar pataikiau išrinkti knygas Šeduvoje gyvenančiai mergaitei?

Aišku, aš nesu tikra, bet įsivaizduoju, kad vaikai, išpakavę dovanas, smarkiai apsidžiaugia. Ir kai taip mąstau, man būna gera gera širdy. Kita vertus, kai apsilankau Algojimas puslapyje ir pamatau, kiek dar daug vaikiškų svajonių yra neišpildyta, man pasidaro baisu. Kalėdos jau čia pat. Vaikučių, kurių svajonių tėvai negali išpildyti, yra be galo daug. Tad ir tų, kurie siunčia dovanėles, irgi turi būti daug.

Tad kviečiu visus, šiuo metu pakuojančius dovanėles, supakuoti viena dovanėle daugiau – tai tikrai nėra sudėtinga! O tokia maža smulkmena kai kam gali reikšti Ypatingas Kalėdas.

Tiesa, pasidalinsiu dar savo patirtimi dėl dovanėlių pristatymo. Iš pradžių galvojau, kad bus problematiška pristatyti dovanėles, nes vaikučiai yra iš visos Lietuvos, todėl iš pradžių planavau rinktis tik tas šeimas, kurios gyvena miestuose, kuriuose aš karts nuo karto būnu. Bet paskui... nusprendžiau, kad tai negali būti pagrindinis kriterijus: galų gale, juk blogiausia padėtis yra būtent kaimuose. Ir paaiškėjo, kad sukti galvos dėl to visiškai nereikėjo: vieną dovanėlę pristatė pusseserė, kitą – važiuodamas iš Vilniaus į Šiaulius pakeliui į Šeduvą užvežti sutiko tėtis. O dar dvi dovanėles tiesiog išsiunčiau paštu – siuntinukų išsiuntimas kainavo gal tris kartus pigiau, nei aš įsivaizdavau, kad kainuos (tiesa pasakius, paštas man visada kelia siaubą).

Kalėdos – geriausias metas geriems darbams. Tad dar kartą kviečiu: išsiųskime bent po vieną dovanėlę, ir su džiaugsmu stebėkime, kaip didėja sąrašas vaikų, kurių svajonės jau išpildytos!

ketvirtadienis, lapkričio 26, 2009

Metrikas Justui

Pagaliau pagaliau įrėminau metriką Justui, kurį siuvinėjau jo gimimo proga. Taip sakant, nepraėjo du metai, ir metriką jau įrėminau. Nepraeis ir dar du metai, ir jį kur nors pakabinsiu (aha, apie tai kada nors vėliau – turiu vieną tokį šedevrą, kurį siuvinėjau tam pačiam Justui kol dar laukiausi jo, ir kuris iki šiol dar plėvelėje guli – taip, kaip parsinešiau iš rėminimo centro).

Bet turbūt nieko nebūna be reikalo. Na, pavyzdžiui, kad ir šiuo atveju: išsitraukiau iš spintos siuvinį, išploviau ir jau pasiruošiau nešti rėminti. Bet... kažko labai jau įtartinas gimimo laikas man pasirodė. Išsiuvinėta buvo „19.45”. Atrodo, na kaip gali neprisiminti, kada gimė sūnus?! Ot, pasirodo, gali. Nežinau, kaip čia man taip gaunas, bet pastoviai turiu pagalvoti, kokiu metu gimė Justas: ar buvo be penkiolikos aštuonios, ar be penkiolikos devynios. Bet dabar turbūt jau visam laikui atsiminsiu, nes patikrinus dokumentus paaiškėjo, kad įtarimas pasitvirtino: išsiuvinėjau su klaida. Ir kvailiausia, kad šiuo atveju ne tik turėjau išardyti parašytus skaičius, bet ir perdaryti rodyklių poziciją pačiame laikroduke. Ir dar atkasti siūlus, kuriais siuvinėjau prieš du metus. Žodžiu, turėjau linksmo darbelio.

Tačiau kita vertus, manau, kad jeigu būčiau nešusi rėminti būtent tada, kada išsiuvinėjau, apie klaidą būčiau net nesusimąsčius. Nes po ilgo ilgo žiūrėjimo į vieną daiktą, tu tiesiog pradedi nebepastebėti detalių. Arba esmės. Kartą jau turėjau tokios patirties. Parsinešiau įrėmintą paveiksliuką su katinais (ai, patalpinsiu ir šitą paveiksliuką, nors čia visai ne į temą), kuriame virš katinų turėjo būti išsiuvinėta „Murkiantiems pasiekiama viskas“. Ineta atėjo ir sako: „Tu čia specialiai su klaida parašei „Murkantiems“, o ne „Murkiantiems“? Aha, tikrai specialiai. Kaip susinervinau! Puoliau ardyti, ir iš pradžių galvojau tą nelemtą „i“ tiesiog įsprausti kaip nors. Bet... žinojau, kad jeigu padarysiu bet kaip, tai paskui visą laiką mano žvilgsnis ir užklius už tos vietos. Todėl tiesiog išardžiau ir padariau taip, kaip ir turi būti.

antradienis, lapkričio 24, 2009

Juliukas jau moka stovėti ant rankos!

Šitą pranešimą talpinu tik todėl, kad... labai jau prašo Nerijus. Tiesą pasakius, jis mano blog‘o neskaito. Visiškai. Vis grasinasi, kad „Tuoj, tuoj – pažiūrėsiu, ką ten rašinėji!“, bet taip dar niekad ir neįlindo. Na, man kaip ir netrūksta. O kad jau prašo patalpinti pranešimą, tai taip ir darau – negi sunku?

O prašo todėl, kad labai nori užfiksuoti vieną datą: Juliukas be vienos dienos 4 mėnesiai (taigi, teoriškai, trijų mėnesių :) ) jau moka stovėti Nerijui ant rankos! Šitą triuką jis visada taikydavo Justui, kai tik Justukas būdavo ne nuotaikoj. Ir nuotaika stebuklingai vėl atsirasdavo.

O prasidėjo viskas nuo neramių vakarų pirmaisiais Justo gyvenimo mėnesiais, kuomet visą vakarą Nerijus jį pranešiodavo ant rankų, kad tik jis kaip nors nusiramintų. Ir kartą taip benešiodamas pastebėjo, kad Justukui labai patinka įsispirti kojytėmis į jo rankas. Po truputį, po truputį vis pratindamas, jis pamatė, kad Justas kuo puikiausiai gali stovėti pats. Ir, kas svarbiausia, kad jam tai patinka!

Taigi, nuo to laiko tai būdavo jo „vinis“. Ir Justo pramoga Nr.1 - užtekdavo jį taip pakelti, ir jis net žviegdavo iš pasitenkinimo.
Tačiau nuo to laiko, kai Justas pradėjo vaikščioti, mes visą laiką ginčijomės, kiek galėjo Justui būti mėnesių, kai jis taip atsistojo PIRMĄ kartą. Aš sakiau, kad „tikrai anksti“ (labai tikslus laiko apibūdinimas. Bet nieko negaliu padaryti – kai kalba pasisuka apie datas ir laikotarpius, aš galiu tik labai neapibrėžtai įvardinti: „labai seniai“, „neseniai“, „anksti“, „vėlai“). Vienintelis faktas, kurį žinojome užtikrintai (nes nuotraukose buvom užfiksavę): vasarą Justas jau praktiškai galėdavo „žongliruoti“ ant rankos. Bet vasarą jam jau buvo pusė metukų.

O dabar taip jau stovi Juliukas. Keturių mėnesių. Aišku, tik kelioms sekundėms. Bet nufotografuoti spėjom. Kad kitą kartą nereikėtų ginčytis ir spėlioti. Ir nors šitoje, pirmoje, nuotraukoje, jis nesišypso, dabar ant rankos jis jaučiasi kur kas užtikrinčiau. Stovi ir patenkintas žvalgosi į visus iš aukšto :).

penktadienis, lapkričio 20, 2009

Sukaupkim dovanėlių skurstančių šeimų vaikams!

Na, turbūt atėjo pats laikas sugriautį mitus apie Kalėdų senelį.
Visų pirma, gryna neteisybė yra tai, kad Kalėdų senelis gyvena Laplandijoje. Juk jeigu jis ištiesų gyventų Suomijoje, jam būtų tiesiog fiziškai neįmanoma MATYTI visų vaikų – gerai jie elgiasi, ar blogai. Taigi, čia gryniausia nesąmonė, kuria siekiama suklaidinti visus ir nuslėpti TIKRĄJĄ Kalėdų senelio buvimo vietą. O ją, dar ankstyvoje vaikystėje, man kuo puikiausiai „išryškino“ mama. Aš neprisimenu, ar tai buvo prieš Kalėdas, bet turėjo būti maždaug tuo laikotarpiu, nes aš dėl kažkokios priežasties jos neklausiau, ir man mama pasakė: „Elkis gerai, nes Kalėdų senelis neatneš dovanų“. Aš, aišku, iš karto suklusau, tačiau čia pat ir suabejojau, o kaip jau čia taip tas senelis mato, ką aš dabar darau. „Mato dar ir kaip“, - pasakė mama. „Nu bet kaip taip įmanoma?“ – nepasidaviau. Ir tada mama pakėlė mane ir prinešė prie lango: „Matai mėnulį? Jis seka mus ir dieną, ir naktį. Seka net tuomet, kai tu jo nematai ir net neįtari. Va čia ir gyvena Kalėdų senelis. Ir už tai mato, kada gerai elgiesi, o kada nelabai“. Nu dabar tai man viskas tikrai pasidarė aišku! Ir nuo to laiko, niekas manęs neįtikins, kad yra kitaip, ir kad Kalėdų senelis iš tiesų atkeliauja iš Laplandijos. Jis gyvena MĖNULYJE! Rimtai.

Iš tiesų, tikiu tuo dar ir todėl, kad man yra daug smagiau turėti Kalėdų senelį mėnulyje, nei kažkokioj neapibrėžtoj šaly tokioj kaip Laplandija. Negana to, kad naktį visada galima „pasilabinti“ su Kalėdų seneliu, dar ir laiškų seneliui rašymo ir išsiuntimo problema atkrenta: Paulius kiekvienais metais parašydavo laišką, ir tiesiog priklijuodavo jį prie lango. Ir rašydavo kuo didesnėm raidėm, kad seneliui nesunku būtų perskaityti (oi, gaila – neturiu skanerio. Patalpinčiau vieną tokių laiškučių).

Dar vienas mitas yra tai, kad kuo geriau elgsies per metus, tuo daugiau dovanų per Kalėdas gausi. Nėra jokio ryšio tarp to! O vat koreliacija tarp šeimos dydžio ir dovanų skaičiaus yra labai akivaizdi. Na, pavyzdžiui, kad ir mūsų šeima. Iš pradžių, kol buvau maža, iš ryto po eglute gaudavau vieną dovaną. Vėliau, jau paaugusi, aš pati pradėjau sutikti Kalėdų senelį, kuris prašydavo padėti dovanas nuo jo. Neužilgo, Kalėdų seneliui sutiko pagelbėti ir Ineta. Taigi, kažkaip tų dovanų po eglute pradėjo daugėti. Ir galima būdavo akivaizdžiai matyti, kad šias dovanas neša skirtingi Kalėdų seneliai. Nes įpakavimo popierius būdavo skirtingas. O labiausiai prisimenu tas Kalėdas, kuomet po eglute radau ne tik įvairiausių dovanėlių nuo tėvų ir Inetos Kalėdų senelių, bet ir mažutėles simpatiškai supakuotas dovanėles, ant kurių akivaizdžiai vaikiška rašysena buvo užrašyti palinkėjimai. Aš buvau šoke! Atsimenu, atsisukau tuomet į Laimą: „Laimut, ir tu jau sutikai Kalėdų senelį?!“. Gal dar ir dėl to taip nustebau, kad Audriui, kuris už Laimą keturiais metais vyresnis, Kalėdų senelis kelyje dar nebuvo pasimaišęs. Ir dar ilgai, oi ilgai, laukėm, kol pagaliau ir jam pasisekė jį sutikti.

Kartą (čia jau šiek tiek anksčiau) Paulius manęs paklausė, ar aš tikrai tikiu, kad Kalėdų senelis egzistuoja. Nei kiek neužtrukau su atsakymu. Todėl, kad labai gerai prisimenu vieną epizodą iš vaikystės: sėdėjom mes kambary trise – aš, Laima ir mama. Mama klausinėjo Laimos, ko ji šiais metais planuoja Kalėdų senelio prašyti. Dar Laimai neatsakius, aš išdrožiau visą tiradą apie tai, kad Kalėdų senelis neegzistuoja, kad visi mano klasiokai tą žino, kad čia mamos dovanas suruošia ir t.t. Mama, tarsi nekreipdama dėmesio į mane, toliau kalbėjo su Laima: „Matai, Inga netiki Kalėdų seneliu. Na, gaila, nes Kalėdų senelis dovanas neša tik tiems, kas tiki juo. Gaila, bet jeigu Inga ir toliau netikės, po eglute šiais metais ji jau nieko neras“. Ir aš tiksliai žinojau, kad taip ir bus, kaip mama pasakė! Iš jos balso pajutau, kad nejuokauja. Ir žinot... dar kartą pagalvojus, aš jau suabejojau, ar jau tikrai tie mano klasiokai yra tokie teisūs... Ir nuo to laiko nei sekundei nebeleidžiu sau tuo abejoti.

Jūs aišku, nepatikėsit, tačiau visą šitą tiradą apie Kalėdų senelius, dovanas ir tikėjimą aš surašiau tik todėl... kad norėjau pasakyti, kad šiais metais tiesiog be galo be krašto apsidžiaugiau, kai mane pakvietė dalyvauti Kalėdinėje akcijoje, skirtoje pagelbėti vaikams iš skurstančių šeimų. Taip, Kalėdos – ne tik dovanos, žaislai, stresas, karštligė, apsirijimas prie stalo ir t.t. Tačiau be dovanų Kalėdos (ir ypač vaikams) taip pat neįsivaizduojamos. Ir jeigu galima nors kiek prisidėti prie to, kad Kalėdų senelis apsilankytų ir šeimose, kurioms šiuo metu sekasi šiek tiek blogiau, kodėl gi to nepadarius?! Juo labiau, kad šiuo atveju, net piniginės praverti nereikia: užtenka kad kiekvienas lankytojas spragteltų ant banerio, esančio puslapio kairėje. Spragsėti galima nors ir kas valandą: už kiekvieną jūsų apsilankymą akcijos puslapyje kapsės centukai skurstančių šeimų vaikų dovanoms. Paprasta, ar ne tiesa?

Kalėdų senelis iš tiesų egzistuoja... kiekvieno mūsų širdyje!

pirmadienis, lapkričio 16, 2009

Karnavalinių kaukių dėžutė

Prie blog‘o paskutiniu metu prisėdu vis rečiau. Taip yra ir dėl to, kad Nerijus vėl komandiruotėj, o aš viena su vaikais. Ir dėl to, kad du mažiukai įsigudrino miegoti pasikeisdami t.y. vienas atsikelia, o kitas nueina miegoti, o tada susikeičia vietomis. Bet labiausiai dėl to, kad dabar TIEEEK daug visko vyksta: ruošiamės krikštynoms, atradus laisvą minutėlę vis „scrapbookinu“ prisiminimų albumą (įtariu, kad tikrai nebaigsiu iki vasario, bet stengiuosi), o ir Kalėdų metas jau artėja... Taigi, vienas projektukas veja kita – nėra kada net atsikvėpti.

Tačiau vat prieš kelias dienas parkeliavo iš Amerikos siunta su dar keliom gėrybėm (taip taip, kai jau išsiaiškinau, kaip ta sistema veikia, tai vis atrandu ir atrandu, ką čia dar gero parsisiuntus iš už jūrų marių). Šį kartą buvau užtaikius ant karnavalinių kaukių išpardavimo iš http://www.disneystore.com/, ir užsakiau Mikės Pūkuotuko aprangą (neklauskit, kam ji man reikalinga :) ), ir būtent ji dabar ir pasiekė mane. Taip jau išėjo, kad tuo metu, kai nekantraudama pamatyti draskiau kaukės įpakavimą, plepėjau telefonu su Gražinute. Kadangi kaukę užsakinėjau trijų metų vaikui (tikėdamasi ją užvilkti Justui kitais metais), o Gražinutės Saulutė neužilgo ir bus trijų metų vaikas, jos iš karto pasiteiravau, ar Saulutė nepageidautų būti Mike Pūkuotuku per Naujuosius Metus. Gražinutė, aišku, apie tai dar nebuvo pagalvojus, todėl tik juokais mestelėjo: „Įdėk į blog‘ą, pažiūrėsiu!“. Juokas juokais, tačiau Kalėdos jau ant nosies, darželiniai-mokykliniai karnavalai – taip pat, tad kodėl gi nepakalbėjus apie kaukes ir karnavalinius rūbus?

Nuo to meto, kai Paulius pradėjo lankyti darželį, Kalėdos man visada asocijuodavosi su kalėdinių kaukių stresu. Ir tikrai ne todėl, kad aš nemoku siūti (nors tas irgi tiesa), nes paprastai išsiverčiu ir be to. Ir tikrai ne todėl, kad nemėgčiau karnavalų – ooo, tiesiog dievinu kurti personažus. Tačiau esmė yra tame, kad paprastai apie faktą, jog reikia vaiką aprengti tam tikru veikėju, aš sužinodavau ryškiai per vėlai. Jeigu iš vis sužinodavau. Nes pavyzdžiui, vieną kartą buvo tokia situacija, kad nuvažiavome visi į Pauliaus koncertą Lietuvos Vaikų ir Jaunimo Centre. Prieš tai Pauliaus kelis kartus klausiau, kokia turi būti jo apranga, ir mane jis patikino, kad tikrai nei jokia neypatinga – tiesiog reikia pasipuošti. Nu ir ką jūs sau galvojat? Ateinam mes į koncertą, o ten visi vaikai – bitutėm ir drugeliais skraido. O maniškis tai tik šiaip gražiai pasipuošęs. Pamatė Paulius vaikus, persimainė, atsisuko į mane ir sako: „Oi, aš tikrai pamiršau – reikėjo bitute apsirengti...“. Lyg tai aš pati jau nebūčiau susiprotėjusi. Gerai, dar, kad ta jo apranga buvo geltona (t.y. kelnės ir geltonas golfas), tai tik suriškau jam dvi kaseles ant galvos ir pasakiau: „Va matai, jau tu ir bitute – skrisk į sceną!”.

Kitą kartą buvo taip, kad jau guldant Paulių miegoti jis man lyg tarp kitko pasakė: „Rytoj aš ežiuku turiu būti...“. Gavau mesti į šalį visus savo pasiruošimus egzaminui ir pusę nakties siuvau spygliukus ant kepurės...

Aišku, konkrečiai šiais dviem atvejais, buvo tiek Pauliaus, tiek mano kaltė, tačiau ir kitais atvejais, kuomet aš sužinodavau apie veikėją atseit laiku, tas likęs laikas kaukės ruošimui man būdavo ryškiai per trumpas (juk Kalėdos, reikalų šiuo laikotarpiu niekada netrūksta), kad galėčiau atsidėti šiam reikalui be streso. Už tai dabar galvoju, kad mažiukų vaikų karnavalams darželiuose ir mokyklose esu su kaupu pasiruošus – spintoje stovi atskira dėžė būtent šiam reikalui. Nuomos punkto gal dar negalėčiau atidaryti, tačiau sukurpti mini spektaklį – laisvai!

Šią dėžę aš paprastai prisimenu tik prieš Kalėdas, tačiau kiekvieną kartą pamačius, kiek ji džiaugsmo sukelia vaikams, pagalvoju, kad galėčiau ją išsitraukti ir dažniau. Ir vat dabar – užteko vieną kartą parodyti, kokios gėrybos suslėptos toje dėžėje Justui, ir dabar nebegaliu atsiginti – vis sugalvojęs eina prie spintos, rodo man į dėžę joje ir savo kalba bando pasakyti, kad nukelčiau. O tada prasideda pats smagumas: traukiam vieną kaukę po kitos, matuojamės ir rodom visokias grimasas. Dar kartais išsitraukiam mano dažus, piešiam ūsus, nosytes (aš jam, jis - man).

Taigi, kokių gi kaukių galima atrasti manojoje dėžutėje?
Pradedam knistis nuo pat apačios, t.y. nuo pačių mažutėliausių.
Pirmaisiais metais Paulius darželyje buvo Kiškiu. Man be galo pasisisekė, nes į Vilnių atvažiavo mano mamos draugė su savo broliene, kuri be kita ko, buvo mano darbų mokytoja. Ji jau buvo girdėjusi, kad mano sūnus turi būti kiškiu, o aš stresuoju, nes nemoku kepurės pasiūti, tad mano dideliam džiaugsmui, pasiuvo ne tik kepurytę, bet ir kelnytes su liemene. Turiu pasakyt, kad šis kiškutis nuo to meto, kai apsigyveno pas mus, atšoko jau ne vieno vaiko Naujametinėje šventeje.
Kiti metai – nykštukų metai. Čia irgi labai pasisekė, nes kaip tik prieš Kalėdas viešėjau pas tėvus, ir įkalbėjau mamą pasiūti nykštuko apsiaustėlį ir kelnytes (o ji tai tikrai labai dailiai siūti moka). Oi, kiek jau šita apranga Kalėdų senelių matė... Juk visiems mažiems berniukams tenka būti nykštukais, tai ir keliauja šitas mažas nykštukas tai pas vieną, tai pas kitą draugę kiekvienais metais.
Ežiukas – čia iš tikrųjų buvo ne Kalėdinei, o Rudenėlio šventei. Dabar papasakosiu, kaip aš siuvau šią kepurę, nes aš nors siūti nemoku, fantazijos tai tikrai nestokoju. Žodžiu, kai Paulius naktį man pasakė, kad jis turi būti ežiuku, iš karto atmečiau tą idėją, kad galėčiau pasiūti kepurę. Todėl tiesiog nuėjau, paėmiau vieną iš Pauliaus kepurių (kuri ganėtinai gerai buvo prigludusi prie galvos), ir apsiuvau ją juodu audeklu. O tada iš kartono prisikarpiau tokių tūtelių, kiekvieną ją atskirai apsiūdavau juodu audeklu, ir siuvau spygliuką prie kepurės – nieko įmantraus. Dar turėjau prisirinkusi rudeninių lapų, tai ir juos tarp spygliukų sukaišiojau. Lapais papuošiau ir juodą apsiaustą (buvo likęs nuo koncerto, kuriame Paulius turėjo vaidinti Pingviną), tik ant apsiausto spygliukų jau nesiuvau - tiek kantrybės nebeturėjau. Aš planavau, kad po šventės spygliukus nuardysiu, ir kepurę vėl atlaisvinsiu, tačiau tie spygliukai tiek man surijo laiko, kad paskui niekaip ranka nekilo juos ardyti. Taip ir liko Pauliaus viena geriausių to meto kepurių „palaidota“ ir pasmerkta visą gyvenimą būti su spygliukais.
Peliukas – šį kostiumą Paulius vilkėjo būdamas berods antrokas. Ir tai vienintelė kaukė, kurią bandžiau siūti ne rankomis, o siuvimo mašina. Sakau „bandžiau“, nes vos įpusėjusi sulaužiau adatą, ir tada jau viską baigiau kaip įprastai – rankomis. Tačiau Peliukas tikrai įmantrus – turi ne tik apykaklę, bet ir tokius rankogaliukus iš kailio, apsiaustą, kelnytes, kepurytę... žodžiu, jau toks komplektas labai geras. O geras todėl, kad jo idėją pasivogiau iš kaukių salono. Nuėjau ten su mintim, kad gal jie turėtų peliukų. Ir jie turėjo! Tikrai nerealių. Tačiau kaina... Paskaičiavau, kad tas mokyklinis karnavalas (kaukė+vaišės+kalėdų senelis+dovanos) man kainuotų bemaž tiek, kiek vestuvių balius. Ir pagailėjau. Todėl tik pasižiūrėjau, kaip maždaug tie peliukai atrodo, ir grįžau darbuotis. Tačiau Paulius kaip didžiavosi manimi! Vos nuėjęs į mokyklą, jis iš karto mokytojai pasigyrė: „O man kaukę tai mamytė pasiuvo. Pati!” Dar galima greitai pavirsti: Katyte, Hariu Poteriu (tiesa, turiu tik apsiaustą, kuris liko nuo ežiuko, ir kaklaraištį, nes akinius Paulius pametė), Baltąja Meška, kuo nors, kas yra Rudas arba Geltonas (vienais metais Paulius vaidino Geltoną spalvą, o rudi rūbai berods turėtų priklausyti piratui, bet su jais galima bet ką vaidinti). O va dabar dar turėsiu Mikę Pūkuotuką. Nes jis „ant išpardavimo“ buvo.

Taigi, Gražinute, jeigu tavo Saulutė norėtų patapti storašikniuku meškiuku, duok žinoti. Matai, koks Justas laimingas, šią kaukę užsidėjęs?! :)

penktadienis, lapkričio 06, 2009

Audrey Penn pamokančios knygos vaikams

Pirmą kartą gyvenime siunčiausi prekes iš užsienio, kurias užsisakiau internetu. Tokį net savotišką „tyrimą“ atlikau: siunčiausi iš amerikietiškosios ir britiškosios „Amazon‘ių“, nes labai jau norėjau pasižiūrėti, kurios siuntimas į LT kainuoja pigiau (tarp kitko, konkrečiai mano atveju, paaiškėjo, kad pigiau siųstis iš JAV – buvau labai tuo nustebusi).

Buvau užsisakiusi knygas. Tiesą pasakius, norėjau atsiųsti tik vieną knygą, kurią savo blog‘e buvo rekomendavusi Austėja, tačiau negi būčiau stengusis perkąsti visą užsakinėjimo internetu procesą dėl vienos knygos? Prie progos prigriebiau ir dar keletą tos pačios autorės knygų.

Ir jos man taip visos buvo į temą! Žodžiu, jeigu trumpai, visose knygose karaliauja tas pats pagrindinis veikėjas - mažas meškėnas,. Pirmojoje knygelėje „The kissing hand“ jis ruošiasi pradėti lankyti darželį, ir labai dėl to nerimauja. Antroje „A kiss goodbye“ knygutėje meškėnas labai pyksta, nes tėvai nusprendė išsikraustyti, ir jis turi palikti visus savo draugus bei įprastas žaidimų vietas ir keltis su visa šeima į naują vietą. Na o trečioje „A pocket full of kisses“ meškėnas yra pasiryžęs padaryti bet ką, kad tik mama sugrąžintų brolį atgal iš kur paėmė. Taigi, trys stresinės situacijos, su kuriomis meškutis privalo susidoroti. Ir tai jam, su supratingos mamos pagalba, kuo puikiausiai pavyksta! Nerealiai gražios knygelės, kurios man taip labai patiko, kad planuoju dar jų užsisakyti – tai yra puiki dovana tiems tėveliams, kurių vaikų laukia panašūs gyvenimo iššūkiai.

Na o kadangi pradėjau čia kalbėti apie knygas, noriu užfiksuoti vieną datą ir faktą (čia labiau sau noriu pažymėti, nes labai aš jau painiojuosi laikotarpiuose: KAS buvo atsimenu, o vat KADA – niekaip): Justui vakarais jau sekame pasakas!

Tai yra, su knygelėmis mes draugaujame jau labai labai seniai – nuo pat tada, kuomet Justukas pradėjo sėdėti ir valgyti papildomą maistą. Kadangi vaikas jis buvo tikrai ne iš valgiųjų, sutikdavo prasižioti tik tuomet, kai išsidėliodavom aplink visą krūvą knygų ir vieną po kitos jas „skaitydavom“. Iš pradžių tas mūsų skaitymas apsiribodavo tik paveiksliukų komentavimu ir trumpų istorijų kūrimu (vientisa istorija niekaip negalėdavo gautis, nes skaitydavom taip, kaip mums išeidavo: tai nuo knygelės pradžios, tai nuo galo, tai nuo vidurio...). Vėliau vieną istoriją – apie vilką ir tris paršiukus - man vis tik pavyko papasakoti taip, kaip ji ir turi būti papasakota.
O sekti pasakas prieš miegą pradėjau tik dabar. Pradėjau vėlgi nuo tos pačios paršiukų pasakos, kad Justukas suprastų, apie ką čia kalba. Tikriausiai dėl tų visų pašalinių garsų (kaip vilkas pučia namelį, beldžiasi paršiukams į duris, kaip paršiukai krato galvytę „ne ne ne, neįsileisim) šita pasakėlė mums labai patinka. Jau po kelių tokių vakarų man pasidarė labai smagu eiti migdyti Justą: vos tik atsiguldavom į lovą, Justas iš karto pradėdavo kriuksėti. Jeigu aš nereaguodavau, pradėdavo pūsti orą (atseit, vilkas namelį pučia) – žodžiu darydavo viską, kad tik aš suprasčiau, jog atėjo laikas pasakai apie paršiukus.

O vat užvakar sugalvojau, kad jau reiktų išbandyti ir naują pasaką – iki šiol dar negirdėtą. Pasirinkau mano mėgiamą Auksaplaukę su jos trim meškinais. Vėlgi, dėl to, kad ją galima ypatingai vaizdingai papasakoti, nes ten ir meškiuko kėdutė lūžta, ir meškiukas verkia, nes mergytė jo visą košytę suvalgė, ir mergytė užmiega mažoje lovytėje... Žodžiu, labai tokia gyvenimiška istorija. Ir ką jūs sau pasakysit? Kitą dieną, kai jau ruošėm Justą miegui (t.y. vilkom jam pižamą), aš jo tarp kitko paklausiau: „Ar norėsi pasakos apie meškinus?“, ir buvau baisiausiai nustebus, kad mums atsigulus Justas ne kriuksėjo kaip paprastai, o rankutėm tarsi letenom tepeno sau per pilvuką ir sakė „Šlep šlep“ (pas mus taip meškinai vaikšto :) ). O kuomet sekdama priartėjau prie vietos, kur mergaitė renkasi lovytę, rodė į savo lovytę (nes aš pirmą kartą sekdama minėjau, kad meškiuko lovytė buvo tokia kaip jo) .Taigi, eilinį kartą įsitikinu, kad tai, jog sakoma, kad vaikai yra žymiai protingesni nei gali atrodyti sprendžiant vien pagal jų ūgį, yra visiška teisybė. Atrodo, ir žinau tai, ir vaikus auklėju pagal šį principą... Bet vis tiek kažkaip eilinį kartą nustebu tuo vėl ir vėl įsitikindama. Nu bet ir nenustebk, kad geras: mažas žmogutis vos kelis pačius paprasčiausius žodžius dar teištaria, o vat klausytis gali ilgiausių istorijų! Ir ne tik klausosi, bet ir atsimena jas kuo puikiausiai!
Tiesa... Dar vienas įdomus faktas: taip jau sutapo, kad būtent tuo metu, kai Justui pradėjau sekti pasakas, Pauliukas pareiškė, kad jam vakarinių skaitymų nebereikia. Nu va - o visi sakė, kad turbūt seksiu jam iki universiteto! :). Šiaip... keistas jausmas. Tarsi pirmasis ženklas, kad vaikas jau suaugo.

antradienis, spalio 27, 2009

Vaikų kalbos "perliukai" arba kaip aš praradau šimtą dolerių

Ar jūs rašot savo vaikų geriausius kalbos „perliukus“? Pauliui aš rašiau. Na, bent jau tuos, kurių nepamiršdavau. O pamiršdavau didžiąją dalį jų, dėl ko iki šiol gailiuosi, ir vis pasižadu sau, kad Justukui ir Juliukui būsiu kruopštesnė (kažin, kažin, kaip čia seksis:) ). Vos tik Paulius pasakydavo ką nors tokio laaabai laaabai juokingo, aš visada būdavau tikra, kad „šito tai tikrai nepamiršiu“, ir planuodavau užrašyti tai vėliau (juk ne visada turi sąsiuvinį po ranka), tačiau faktas, kad jeigu neužrašydavau iš karto, tai dažniausiai šiam posakiu ir nebūdavo lemta būti prisimintam. Vėliau jau įėjau į tam tikrą discipliną, ir posakiams pradėjau taikyti „parduotuvės pirkinių“ sistemą t.y. kai einu į parduotuvę aš į galvą kalu ne reikiamų nusipirkti produktų sąrašą, o jų kiekį, pvz. jeigu reikia nusipirkti dešros, pieno, sviesto, makaronų, tai aš žinau, kad turiu nusipirkti keturis daiktus. Ir tol kratau galvą parduotuvėje, kol prisimenu, kokie tie „keturi“ daiktai yra. Tai taip pat pradėjau daryti ir su įsimintinais posakiais: galvoje kaupdavau, kiek prisiminimų turiu užrašyti, o jau ėmusis šio darbo tol grauždavau tušinuką, kol visus atgamindavau.
O dabar su šiuo prisiminimų sąsiuviniu (na, nevisai tai sąsiuvinys, greičiau tik papildomi trys lapai „Vaiko metų knygos“ gale) mes kartais labai smagiai pavakarojame ir pasijuokiame.

Tokį linksmųjų posakių sąsiuvinį turiu ir aš – kadangi buvau pirmagimė, tėvai man irgi nupirko „Vaiko metų knygą“ ir rašė joje originalesnius mano pasakymus. Tiesa, pernelyg jau nepersistengė, nes įrašė tik vieną įrašą, bet vis tiek smagu. O kadangi kitiems vaikams jie jau net tų knygučių neįsigijo, tai įsimintiniausius Laimos posakius, būdama paauglė, buvau nusprendus pildyti aš. Ir tik dabar (vėlgi, betvarkydama savo senus popierius, kad galėčiau išnešti juos į garažą) atradau šį sąsiuvinį. Iš pradžių pasijuokiau pati (aišku, kad jau buvau visus tuos Laimos „bajerius“ ir pamiršusi), vėliau iškilmingai įteikiau Laimai. Ir ką jūs sau pasakysit? Skambina man Laima, ir juokdamasi informuoja mane, kad aš jai skolinga 100 dolerių!

O iš tikrųjų buvo taip. Seniai seniai (t.y. prieš beveik dvidešimt metų) Laima man pareiškė, kad jai nepatinka mano ilgi nagai. Aš jai tuomet pasakiau, kad jos nuomonė tikrai pasikeis, kai ji suaugs – ji irgi tokių norės. „Tikrai, ne!” – tvirtai atrėžė Laima, ir mes susilažinom: jeigu užaugus ji vis dėlto augins nagus, ji man bus skolinga 100 dolerių (tuomet stipriausia ši valiuta buvo, tai galvojau, kad „išdursiu“ sesę), o jeigu vis dėlto neaugins, skolinga būsiu aš. Nu ir ką? Pasirodo ji jų neaugina!!! Istoriškai taip susiklostė, kad būdama paauglė negalėjo auginti, nes nagai trukdė groti pianinu, o paskui tas poreikis taip jau ir neatsirado. Taigi, gavau pervesti 100 dolerių (dar, ačiū dievui, tas kursas jo ne toks žiaurus kaip tais laikais, bet vis tiek). Vat ir stenkis, žmogau, daryti siurprizus... O juokingiausia, kad tą posakį aš irgi juk perskaičiau, bet tiesiog viena sau nusprendžiau, kad lažybas tikrai laimėjau aš (na, juk visos jaunos merginos nori dailių ilgų nagų, ar ne tiesa?), tačiau nusprendžiau geranoriškai neprašyti, kad ji man gražintų tuos šimtą dolerių (juk negi reikalausi iš vargšo studento?!).

Vis tik, nepaisant to fakto, kad prikelti prisiminimai gali pridaryti bėdos, galvoju, kad toks kalbos perliukų sąsiuvinis yra viena smagiausių dovanų vaikams. Ir pildyti jį reiktų ne tik pirmaisiais vaiko metais, bet ir vėliau, nes tų juokingų loginių išvedžiojimų pasitaiko ne tik tiems, kurie tik tik pradėjo kalbėti, bet ir paaugliukams – pavyzdžiui, kuomet mes diskutavome su Laima apie jos posakių sąsiuvinį, Paulius pasakė: „Aš tai pas tėtį turiu storiausią sąsiuvinį mano posakių“ (čia kiek patylėjo, tiek, kiek būtina man pajusti kaltę, kad tėtis prirašė visą storiausią sąsiuvinį, o aš vos tris lapus tesugebėjau) ir pridūrė: „Aišku, ne visas tas storiausias sąsiuvinis yra prirašytas, tik keli jo lapai“ :).

sekmadienis, spalio 18, 2009

Ruduo - kaštonų metas

Rudenį galima mylėti jau vien dėlto, kad jis atneša kaštonų…
Šiemet Nerijus išvažiavo į komandiruotę, kuri užtruko kiek ilgiau nei planuota. Patyliukais jau buvau bepradedanti būkštauti, kad per tą komandiruotę aš ir praleisiu visą kaštonų metą, todėl buvau labai laiminga, kai Paulius sutiko važiuoti kartu su manim ir dviem mažaisiais į parką (taip, taip – dabar man jau tenka jį įkalbinėti važiuoti kartu:) ).

Jau seniai nebuvau buvus lauke. Tikrai. Paprastai dabar į lauką su Justuku eina auklė, o aš Juliuką užmigdau balkone, o pati ką nors kuičiuosi namie. Tad daugiausia lauke būnu tik tiek, kiek užtrunka nueiti iki parduotuvės. Todėl kai nuvažiavom į Sereikiškių parką (labiausiai mėgstam čia važiuoti), buvau nemaloniai nustebinta, kad su lengvute striukute ir paprastais bateliais lauke vaikščioti jau yra ne kas… Tiesą sakant, netgi labai ne kas. Jau po pusvalandžio norėjau greičiau vėl sėsti į mašiną ir dumti atgal, nepaisant to fakto, kad ir antytes bei balandžius lesinom, ir kaštonus rinkom, ir iš kaštonų mėtėmės – žodžiu, veiklos kaip ir netrūko (ir kaip ta mano auklė sugeba po dvi valandas kasdien lauke su Justuku pravaikščioti, neįsivaizduoju).

Bet rinkti kaštonus buvo vistiek labai smagu. Prisirinkom jų visą maišą. Nes tiesiog neįmanoma yra nepasilenkti ir nepaimti dar vieno (PASKUTINIO!:) ), kai matai jį ant žemės gulintį.

Neseniai Austėjos blog’e buvo įdėta nuostabi skruzdėlytė iš kaštonų (ji ir priminė man, kad jau reikia čiuožti į parką), o darbelio aprašyme buvo paminėta, kad kaštonus reikia perverti su virbalu kaip galima anksčiau, nes kitaip jie sudžiūna ir tai padaryti jau darosi labai sudėtinga (aha, o aš visad svarstydavau, kodėl man taip sunkiai visokios kojytės gyvūnams įsistato :) ), tad vos grįžę ir sėdom prie darbo. O neilgai trukus Justas jau galėjo didžiuodamasis užsidėti savos gamybos karolius:

Vaikščiojo po namus visas toks pasipuošęs iki atėjo metas eiti pietų miegučio. O kol jis miegojo, nusprendžiau dar ir gyvatėlę sunerti (na, tokia lengvesnė skruzdėlytės versija, nes vielutės, įtariu, kad neturėjau, o su virbalais man irgi gana sunkiai sekėsi darbuotis – su adata, bent jau man, buvo paprasčiau).
Kuomet Justukas atsibudo, parodžiau jam gyvatėlę. Reakcija buvo visiškai kitokia nei kad tikėjausi – kad pradėjo vaikas rėkti, metė supykęs gyvatėlę ant žemės... Neilgai trukau suvokti, kas atsitiko: ogi vyrukas pagalvojo, kad išardžiau jo karolius, ir iš jų liko tik tokia nupiepus gyvatė... Padėtis visiškai pasikeitė, kai pademonstravau, kad karoliai – gyvi ir sveiki. Dabar Justukas, vėl pasipuošęs savo vėriniu, vaikščiojo po namus, paskui save tempdamas ir gyvatėlę. Aišku, ta gyvatėlė tikrą gyvatę primena ne ką labiau nei pirštinė, kurią paskui save tampė prisirišusi mergaitė, šuniuką (atsimenat tą filmuką?:) ), bet vis tiek labai smagu. Ypatingai smagu būna, kai tą gyvatėlę gaudo Skimerita (čia katė, jeigu ką:) ).

O dar su kaštonais labai smagu:
- Mėtytis parke – tik reikia labai atsargiai, nes nors ir atrodo mažučiukai, vis dėl to, „sminga“ gana skaudžiai;
- Prikrauti pilną žaislinio sunkvežimio priekabą ir važinėti po namus;
- Padaryti iš jų žmogeliukus ar gyvūnėlius – maniškiams Justas iš karto rankutes-kojytes ištraukė, bet čia nebūtinai būtent taip reikia žaisti;
- Sukišti po kaštoną į rūbų kišenes. Žmonės sako, kad jeigu einant randi kaštoną, reikia įsidėti jį į kišenę – laimę atneš. Banalu, bet aš jau pasąmoningai taip elgiuosi. Tačiau net ir tiems, kurie netiki prietarais, įsimesti kaštoną į kišenę nepakenks – laimės gal ir neatneš, tačiau nuo kandžių tai tikrai apsaugos..

O už vis už vis smagiausia, kad parsinešus kaštonų namo, namai tiesiog prisipildo rudens – kur bestatysi koją, vis ant kaštono pataikysi!:). Aišku, jeigu jūs pedantas ir negalite toleruoti betvarkės namie, tuomet šita dalis smagumo jums tikrai nesuteiks:).

penktadienis, spalio 09, 2009

Vaikystės prisiminimų albumas

Neseniai įsigijome garažą (o, tai mano penkmečio pirkinys – ilgai lauktas ir svajotas), ir dabar vis rasdama laiko po truputėlį peržiūrinėju spintas, ir mažiau naudojamus daiktus stengiuosi išnešti ten. Kadangi vieną spintos dalį užima Pauliaus darželio-mokyklos darbeliai, pradinės mokyklos sąsiuviniai ir t.t. (nei už ką neleidžia išmesti nors ką nors iš tos krūvos), nusprendžiau, kad pats laikas peržiūrėti visą šį turtą ir didesnės vertės darbelius kažkaip gražiai apipavidalinti, o visą kitą – sudėti į dėžes ir išnešti į garažą.

Tad vieną dieną, kai abu mažesnieji vaikai sumigo, aš išsitraukiau tuos sukauptus popierius ir panirau į laikotarpį, kuomet Pauliukas buvo visai mažiukas ir... buvo mano vienintelis. Ir ko tik šiame sukauptų prisiminimų pluošte neradau! Čia išsaugoti rašteliai, kuriuos man palikdavo Paulius, kai norėdavo už ką nors atsiprašyti, ko nors paprašyti ar palinkėti. Čia galima perskaityti ir Pauliaus kurtus eilėraščius ir pasakas. Galima rasti mūsų „pliusiukų“ sistemą, kurios tikslas buvo identifikuoti, kuris iš mūsų yra didesnis konfliktų provokatorius. Yra ir dalykų, kuriuos Paulius turbūt pasistengtų iš manęs atimti ir sunaikinti, jeigu žinotų, kad aš juos turiu pvz jam adresuotus meilės laiškus ar mokyklos kontrolinio darbą, su gražiai įraitytu dvejetu (tiesa, TĄ dvejetą Paulius sugebėjo išsitaisyti, ir mokytoja į dienyną jo neįrašė, tad teoriškai jis kol kas dvejeto nėra gavęs, bet PRAKTIŠKAI aš turiu tokio fakto įrodymą). Ir dar daug daug visko, apie ką jau buvau spėjusi ir pati pamiršti. O tokių dalykų pamiršti tikrai nesinorėtų. Nesinorėtų, ir kad jie išsimėtytų į skirtingas puses. Todėl besklaidydama lapus, vis sukau galvą, kaip geriausia būtų juos išsaugoti.

Kuomet mokiausi JAV, draugai padovanojo albumą, kuriame nurodė klijuoti visus prisiminimus: atvirlaiškius iš lankytų pasaulio šalių, brangius palinkėjimus, iškarpas iš laikraščių/žurnalų ir t.t. Pagalvojau, kad galėčiau panašiu principu išsaugoti ir Pauliaus prisiminimus. O kadangi ant mano albumo užrašyta „Scrapbook“, įlindau į internetą pažiūrėti, ar kartais tokių albumų nėra pirkti ir Lietuvoje. Ir buvau tiesiog šokiruota: pasirodo, „scrapbookinimas“ tai ne tik albumo, kuriame klijuoji iškarpas, įsigijimas – tai tarsi atskira rankdarbių rūšis, kurios pagrindinis tikslas yra taip apipavidalinti nuotraukas, iškarpas, įsimintinesnius darbelius, kad vartant albumą jis tiesiog „prabiltų“.

Kurį laiką buvau tarsi apsėsta: visą laisvalaikį (na, netiek jau daug jo turiu, bet vis tiek) skirdavau naršymui internete ir informacijos apie scrapbookinimą rinkimą, scrapų darbų peržiūrą Beje, daugiausiai naudingos informacijos radau lietuviškai rašomame Irmos Peredne‘s blog‘e. Irma yra tituluojama scrapbookingo krikštamote Lietuvoje. Puslapyje ne tik pateikiami analizei jos darbai, kurie atlikti be galo profesionaliai ir meniškai, bet ir galima rasti visą pradedančiajam reikalingą informaciją: kokios priemonės reikalingos, nuo ko geriausia būtų startuoti, ką reikia žinoti ir t.t.

Teoriškai domėtis scrapbookingu man sekėsi visai neblogai, bet vat pereiti nuo teorijos iki praktikos šiek tiek užtruko... Vis dėliojau mintyse vaizdus, kokiu principu aš norėčiau kurti savo šeimos albumus, varčiau mūsų nuotraukas, ieškodama idėjų, susirinkau svarbiausias ir įsimintiniausias iškarpas... Net pagrindines priemones įsigijau. Tačiau niekaip negalėjau pradėti. Sėdėjau pasidėjusi prieš save vienoje pusėje krūvelę iškarpų, kitoje – nuotraukų, ir niekaip nesuvokiau, kaip man jas sujungti į vieną. Kažko vis trūko, kažkas vis stabdė.
Dabar jau žinau, kas buvo ne taip. Visų pirma, galvoje visišką chaosą kėlė per trumpą laiką peržiūrėtų darbų gausa. Dauguma jų mane buvo tiesiog sužavėję, o pati tuo tarpu buvau tikra, kad man meno kūrinio padaryti tikrai nepavyks – menas nėra mano stiprioji pusė. Galų gale, mano tikslas ir nebuvo sukurti meno kūrinį – labiau išsaugoti istoriją. Visų antra, tam tikros temos (pvz. Kalėdos) turėjo labai daug susijusios medžiagos (laiškai Kalėdų Seneliui, nuotraukos), tad vis sukau galvą, ar įmanoma visą šią informaciją sutalpinti viename-dviejuose albumo lapuose.

Galų gale, po kokios geros savaitės naršymo internete ir beviltiškumo jausmo, Ali Edwards blog‘e perskaičiau frazę: „Scrapinimas – tai nuotraukos+žodžiai“. Ir čia aš nusiraminau: man tikrai nėra būtina stengtis perlipinėti per save kuriant meną, jeigu kuo puikiausiai galiu kurti istoriją žodžiais ir pasakojimais.

Išsprendus pirmąją problemą, automatiškai pasidiktavo sprendimas ir antrajai: tiesiog prie prisiminimų albumo nusprendžiau eiti kitu keliu. Pirmiausia pradėjau dėliotis istorijas, kurios yra kertinės ir kurias, tarsi mamos laiškus sūnui, norėčiau papasakoti: „Paulius ir Aušrinė – per vaikystę kartu“, „Meilė katėms“, „Susipykimai ir susitaikymai“, „Broliška draugystė“ ir t.t. Sudariusi sąrašiuką istorijų, ėmiausi ieškoti šias istorijas atspindinčių nuotraukų. Kadangi visa su tam tikra tema susijusi medžiaga tikrai netilptų viename lape, be to, kai kurių originalių piešinių bei įrašų nenorėjau gadinti, nusprendžiau padaryti taip: pačiame albume klijuoju tik kertinę informaciją :nuotraukas, trumpą aprašymą bei mažytę „kišenėlę“, kurioje talpinsiu nuorodas į susijusią medžiagą, pateikiamą atskirose įmautėse albumo gale. Kai kuriais atvejais tam tikras iškarpas tiesiog „paslėpsiu“ tarp albumo lapų (ačiū, Irma, už idėją:) ) – vėlgi, kišenėlėje bus paaiškinimas, kad tam tikra istorijos dalis dar yra paslėpta. Tokia daugmaž idėja.

Šis prisiminimų albumas – dovana Pauliui gimtadienio (tiesa, jis bus tik vasarį) proga, tad truputį turiu problemų „kepdama“ jį, nes stengiuosi iš paskutiniųjų darbuotis, kad jis nepastebėtų ir nieko neįtartų. Tad į priekį judu labai lėtai. Bet užtikrintai :).

Žemiau pateikiu savo pirmąjį darbelį. Taip, taip, žinau – jis tikrai nėra nei labai gražus pažiūrėti (o dar ir nufotografuoti normaliai nemokėjau), nei labai kruopščiai atliktas, tačiau emociškai jis man labai svarbus.

Vyriausias sūnus Paulius mane pastoviai graužia, kad jis neturi bendraamžių brolių ar seserų, aiškindamas, koks jis yra nuskriaustas, kad neturi su kuo žaisti ir augti. Tačiau vartant Pauliaus albumus neįmanoma nepastebėti fakto, kad beveik visose nuotraukose Paulius yra... kartu su Aušrine. Jie kartu atostogauja, kartu keliauja, dalijasi tais pačiais žaislais bei žaidimais, beveik kiekvieną dieną susiskambina, patiki vienas kitam savo paslaptis... Tad pirmasis mano laiškas Pauliui skrieja su žinia: „Likimas tavęs nepamiršo. Jis tau nesiuntė bendraamžio brolio arba sesės, bet siuntė ištikimą bendražygę - Aušrinę". Taip sakant, nustok svajoti apie tai, ko negali pakeisti, ir imk vertint tai, ką turi.

Nuotraukos scrap‘e sudėtos chronologine tvarka nuo to meto, kai Paulius su Aušrine visai mažiukai leido laiką prie jūros iki šių metų vasaros Vilniuje. Darbo apačioje „auga“ gėlės, kurias Aušrinė, vos pramokusi rašyti, nupiešė ant paprasto sąsiuvinio lapų, šalia užrašydama kiekvienos gėlės pavadinimą (tulpė, rožė, žibutė ir t.t.). Tai buvo jos dovana Pauliaus gimimo dienos proga. Dabar šios gėlės rado savo vietą prisiminimų albume. Žemiau gėlių pritapenau vaikiškas pėdutes, kurios simbolizuoja pasivaikščiojimą po gėlių sodą bei atitinka pavadinimą: "Tapu tapu per vaikystę. Kartu.". Scrap‘o vidinėje (nematomoje) pusėje dar įdėsiu vieną Aušrinės laišką Pauliui, kurį bus galima esant norui išsitraukti ir paskaityti.

Jeigu daryčiau šį darbelį iš naujo, turbūt viską daryčiau kitaip. Netgi vienu metu pradėjau gailėtis, kad nepradėjau nuo kokios man mažiau svarbios temos (juk, net ir norėdama, darbo negalėčiau perdaryti, nes pvz. jame panaudotos gėlės yra iškirptos iš originalo), tačiau kai išsakiau šias abejones Irmai (taip taip, Irma ne tik tinklalapyje dalinasi savo patirtimi ir idėjomis, bet ir mielai konsultuoja, jei kas kreipiasi patarimo), ši nuramino, kad būtent taip ir reikia daryti: pradėti nuo to, kas tau yra svarbu. Nes kitaip galima ilgam užstrigti tam tikroje komforto būsenoje ir vis nesiryžti pereiti prie svarbesnių dokumentų, bijant juos sugadinti.

Antrąjį darbelį man daryti patiko daug labiau. Jau labiau pasitikėjau savimi, jau žinojau, kaip noriu jį padaryti. Drąsiau rinkausi ir spalvas. Tačiau jau tekstas... parašiau kaip su vištos koja:). Ir vien dėl to, kad išgirdau, jog pareina Paulius (o aš gi nuo jo slepiuosi:) ), ir norėjau greitai greitai tekstą užrašyti. Teisingai žmonės sako: „Skubos darbą velnias neša...“.
Antrasis darbas - „3 dubliai“(kuomet užrašiau pavadinimą, pagalvojau, kad turbūt reikėjo pavadinti „kadrai“, o ne „dubliai“, bet jau buvo „too late“). Kalbant apskritai, Paulius su Aušrine yra tikrai neišskiriami draugai. Tačiau kartais taip varžosi tarpusavyje, kad mirk juokais. Pavyzdžiui, kuomet keliaujame, aš juos abu turiu fotografuoti vienodai kartų. Kad nei vienas nesijaustų nuskriaustas. Ir kokių tik kuriozų nebūna! Fotografuoju Paulių, o Aušrinė galvą įkiša: “Ar aš įtilpau?”. Arba matosi, kaip nuotraukoje Paulius stumia Aušrinę, tipo: “Eik iš nuotraukos!”. Aušrinė irgi nepėsčia: būna, kad patyko, kai Paulius nemato, prisėlina prie matęs ir tyliai sako: „Inga, nufotografuok mane“. Būna, kad tokiais atvejais Paulius pamato ir rėkia: „Aha, mačiau! Tu ją nufotografavai! Dabar mane!”. Nu negi gaila? Juk skaitmena… Nufotografuoju ir jį. Paskui aišku, jie užsimano toje vietoje ir kartu nusifotografuoti. Taip ir gaunasi, kad fotografuojamės po tris kartus... Antrasis darbelis – būtent apie tai.

Taigi, paskutiniu metu darbuojuosi prie „scrapinimo“ ir tapau nereali naktinėtoja: užmigdžius vaikus sėduosi prie iškarpų, o dieną vaikštau paraudonijusiom akim... Vis tik, labai tikiuosi, kad sulyg kiekvienu darbeliu vis tobulėsiu ir iki vasario galėsiu didžiuodamasi įteikti Pauliui jo vaikystės albumą. Ir, aišku, viliuosi, kad tokia dovana jį pradžiugins.

ketvirtadienis, spalio 01, 2009

"Namudinė" fotostudija

Šiandien Juliukui – lygiai trys mėnesiai. Siekdama įamžinti jo augimo progresą, turiu tradiciją kiekvieno mėnesio pirmąją dieną (o patį pirmąjį mėnesį tai kiekvieną trečiadienį) jį nufotografuoti šalia tokio žaislinio meškino. Taip žadu daryti iki kol Juliukui sueis metukai.

Idėja graži, tačiau kas liečia jos įgyvendinimą, aš kaskart susidurdavau su problema, kur fotografuoti. Mat namuose tiesiog nėra nei vienos vietos, kur būtų normalus fonas, todėl visos nuotraukos gaunasi tokios... na labai jau buitinės (arba nuotraukoje matosi ne tik vaikutis, bet ir kokie nors nukrauti stalai, arba oranžinės sienos nuotraukų spalvas numuša, arba šiaip šviesos neužtenka ir t.t). Ir mane tas juodai nervindavo.

Ir staiga, vieną dieną suvokiau, kad foną pasidaryti juk visiškai ne problema! Atėjo tas prašviesėjimas visiškai netikėtai, beskaitant Irmos Perednes blog‘ą. Grožėjausi viena Irmos nuotrauka, kurioje ji įamžinusi savo trijų savaičių sūnelį, ir paskaičiau, kad ji fotostudiją yra įsirengusi namo rūsyje. Pagalvojau, o kodėl gi aš negaliu nusipirkti juodo audeklo ir „įkurti“ fotostudiją namie? Įdomiausia, kad visada matydavau, jog fotografai tiesiog užtraukia juodą (arba kitokį, bet juodas geriausiai sugeria spalvas) audeklą žmogui už nugaros, bet niekada net nešovė į galvą, kad kuo puikiausiai galėčiau tai pasidaryti ir pati! O dabar prašau – užtrunka vos penkias minutes užmesti audinį (kai jau “prašviesėjimas” atėjo, tai ilgai nedelsiau: jau kitą dieną nusipirkau “akcijinę” užuolaidą Kalvarijų audinių parduotuvėje) ant Justo lovytės, ir fotostudija jau paruošta! Ir nuotraukom... hmm... esu visai patenkinta:)

Tiesa, paskubėjau audeklą įsigyti ne tik dėl to, kad Juliuką trijų mėnesių proga nufotografuoti - buvo ir kita priežastis.

Savo mintyse aš turiu susikūrusi ir saugau man idealią nuotrauką: naujagimis, snaudžiantis ant tėvo rankų (aišku, čia ne pati sugalvojau - esu mačiusi tokią nuotrauką internete). Labai norėjau taip nufotografuoti Justą, bet kol prisiruošiau pas Jurgą fotostudijoje apsilankyti, Justas ėmė ir užaugo... Ir Juliukas jau „peraugęs“, bet jį vis tiek taip nufotografau. Tik pačios nuotraukos negaliu čia dėti, nes gavosi taip jau laaabai nutolusi nuo mano idealiosios, nes Juliukas nė neketino snausti ant rankos, o tik muistėsi ir rėkė:).




pirmadienis, rugsėjo 28, 2009

"Vai, koks storas pomidoras"

Literatūra teigia, kad mamų dainos labai skatina vaikų vystimąsi, juos visaip kaip ramina ir taip toliau. Todėl aš labai daug dainuoju. Ne tik dėlto, kad tikiu, jog tai labai gerai vaikams, bet ir dėl to, kad man labai patinka. Įdomiausia, kad turiu įtarimą, kad gal tai ne taip jau labai patinka mano vaikams:).

Pavyzdžiui, kai migdydavau Justuką, išdainuodavau šimtus dainų, kol jis teigdavosi užmigti. Kartais baigdavosi net tuo, kad girdėdavau, kaip Nerijus iš virtuvės juokiasi: „Ar jis dar nemiega? Jau aš, kitame kambary sėdėdamas, baigiu užmigt...“. O Justukas – niekaip. O kai sulaukęs metukų išmoko pasakyti „Ne“ purtydamas galvą, vos tik pradėjus man dainuoti, pakeldavo galvytę nuo pagalvės, įsmeigdavo į mane akis ir ryžtingai purtydavo galvą. Suprask: „Liaukis!“.

Su Juliuku panašiai. Dieną (jeigu vaikštau jį prisirišusi) galiu dainuoti kiek tinkama, tačiau kažkaip vakare aš jį migdau tyloje. Vieną vakarą, kai Juliukas jau buvo tik tik beužmingąs, sugalvojau, kad gal reiktų ir jam kokią lopšinę padainuoti, ir tyliai tyliai pradėjau. O, kaip aš pasigailėjau! Vaikas taip pašoko išsigandęs iš miegų, kad dar ir dabar man akyse stovi jo pilnos siaubo akys…

Tai vat ir išeina taip, kad migdau juos tiesiog šnypšdama: “Tšš…tšššš…”. Kaip sako viena mano draugė: “Gerai, kad taip pripratinai vaikus prie šnypštimo – galės vėliau gyvates į žmonas imti…”:).
Tiesa, jeigu kam kiltų klausimų, dainuoju aš gražiai – čia ne tame šuo pakąstas.

Tačiau šiandien ne apie tai. Šiandien noriu pasigirti, kad Justukas pradėjo „dainuoti“ pirmąją dainelę - V. Palčinskaitės „Vai, koks storas pomidoras“. Aišku, iš tikrųjų dainuoju tai aš, tačiau jis reikiamoje vietoje parodo sau į skruostukus, pamosuoja rankutėmis kaip saulutė, pabarbena pirštukais kaip lietutis. Ir vis reikalauja kartoti ir kartoti tą dainelę.

O tekstas tai labai paprastutis:

POMIDORAS
Vai, koks storas,
Vai, koks storas
Raudonskruostis pomidoras!
Jam saulutė
Veidus dažė,
O lietutis gerti nešė.
Ei, nelieskit
Jo daržely,
Jis, ko gero,
Plyšti gali.

Žaislas "Spalvinimo mašina"

Kiekvieną dieną bent šiek tiek laiko stengiamės skirti dailei. Dažniausiai tiesiog duodu Justukui paprastų popieriaus lapų ir kreideles, tačiau vakar nupirkau vieną labai įdomų žaislą: mašiną, kurią reikia nuspalvinti. Vėliau mašiną galima nuplauti (tiesa, praktiškai tai dar neišbandyta, bet teoriškai turėtų suveikti), ir vėl iš naujo spalvinti.
Taigi, tai yra pirmasis „rimtesnis“ Justuko darbelis dailės srityje.

ketvirtadienis, rugsėjo 24, 2009

Susipažįstame su transporto priemonėmis

Nerijus visas dvi savaites atostogavo, tačiau taip niekur ir neišsiruošėm nuvažiuoti – nusprendėm, kad su tokiais mažiukais daugiau vargo, nei poilsio būtų.
Tačiau kiek leido galimybės, stengėmės įvairinti gyvenimą čia, Vilniuje. Pavyzdžiui, vieną dieną, pagal planą, turėjom važiuoti į Sereikiškių parką. Tačiau planas neišdegė, nes atsikėlę ryte pamatėme, kad... lyja. Ir ne bet kaip, o iš ties smarkiai. Tada labai greitai sumetėm, kad reiktų važiuoti ne į parką, o į gamtininkų stotį (tipo, ten bus labai gerai nuo lietaus pasislėptiJ). Tai gerai, kad man toptelėjo į galvą prieš tai pasiskambinti, ir pasiteirauti, ar tie gyvūnėliai, kuriuos mes susiruošėme lankyti, yra lauke, ar viduje... Pasirodo, dauguma - lauke. Vėl greitai greitai planus pakeitėm, ir išsiruošėm... į Vilniaus traukinių stotį.

Justukas labai mėgsta mašinas. Jau nuo pusės metų kaip išmoko burzgti, taip ir iki šiol vargiai kokį kitą garsą išleidžia (tiesa, dabar ką tik pradėjo sakyti žodį „Šeši“). O jau autobusai/troleibusai kaip patinka... Žodžiais nėr kaip apsakyti.
Turi Justukas vieną knygutę, kurią jam padovanojo Paulius gimtadienio proga apie traukinuką Tomą. Tai yra viena geriausių jo knygučių, kurią skaitome ir skaitome. O kadangi tikro traukinio Justukas kaip ir nėra matęs, Nerijaus idėja ir buvo nuvažiuoti į traukinių stotį ir paspoksoti į pravažiuojančius.

Aš labai norėjau nufotografuoti Justuko veido išraišką, kai jis pirmą kartą pamatė atbildantį traukinį, tačiau nespėjau pagauti to kadro. O tikrai buvo verta – atrodė taip pat, kaip Paulius, įžengęs į Legolendą: įžengė ir suakmenėjo iš nuostabos. Kita vertus, nelabai daug kadrų ir galėjau padaryti: vos kelis kartus suspragsėjus fotoaparatu, prisistatė apsaugos darbuotojas ir mandagiai paprašė nefotografuoti (ech, taip ir galvojau, kad negalima – juk vistik strateginis objektas), tačiau džiaugiuosi, kad bent tų, kurias spėjau išpleškinti, neprašė ištrinti.
Kad jau susipažinom su traukiniais, dar vieną dieną nusprendėm skirti ir troleibusams, į kuriuos Justas vis varvindavo seilę pro lengvojo automobilio langą. Mūsų planas buvo visiškai paprastas: įlipti į pirmą pasitaikiusį troleibusą, šiek tiek pavažiuoti, išlipti, pereiti gatvę ir vėl sėsti į troleibusą, kuris parvežtų atgal. Būtų buvę idealu, jeigu būtume galėję nuvažiuoti iki kokio parko, pasivaikščioti, ir tuomet grįžti atgal, tačiau, deja, Juliukas kol kas neprognozuojamas, todėl su juo leistis į tokias avantiūras dar nesiryžtame. Taigi, susipakavę vaikus, įlipome į troleibusą, tvarkingai atžymėjome bilietus (ir labai gerai, nes jau kitoje stotelėje kontrolierius paprašė parodyti) ir bildėjome, kol nusibodo. Tiksliau, kol nusibodo mums, nes Justas dar tikrai mielai būtų vėžinęsis. Ir net išlipęs laukan visaip kaip (ir gestais, ir garsais) bandė mums išaiškinti, kad jis nori lipti atgal.
Specialiai to neplanavom, bet labai apsidžiaugėm per radiją išgirdę, kad ekskursiją po miestą troleibusu suplanavome būtent pasaulinę dienos be automobilio dieną.

trečiadienis, rugsėjo 23, 2009

Žaidžiame kortomis su vaikais

Nesuprantu žmonių, kurie teigia, kad nemėgsta žaisti kortomis. Tikrai. Nesuprantu, kaip galima taip apibendrintai sakyti, tarsi „kortos“ nusakytų kažkokį konkretų žaidimą? Juk tų žaidimų su kortomis yra tiesiog begalės! Suprantu, kad galima nemėgti kai kurių jų, bet negi įmanoma nemėgti jų VISŲ?!

Aš į kortas žiūriu labai pagarbiai. Ta mažutė popierinių kortelių kaladė turi tiek daug teigiamybių! Visų pirma, ji yra tikrai tokia maža, kad be didelio vargo galima ją visą laiką nešiotis rankinuke (aha, būtent taip aš ir darau:) ) ir išsitraukti tuomet, kai reikia kažkaip “prastumti” valandėlę-kitą kur mieste (o “valandėlė-kita” laukimo su vaikais, kurie kantrumu nepasižymi, gali tikrai nejuokais išvarginti). Ji yra tiesiog ideali kompanionė kelionėse – tiek laiką leidžiant autobuse, tiek jau drįbstant prie jūros ar ežero. Ji yra ir nereali pagalbininkė, kuomet reikia šiek tiek „nugesinti“ įsiaudrinusius vaikus. Ir tai yra tikrai pigi laisvalaikio praleidimo priemonė, čia tai jau be jokios abejonės.

Žinau, kad yra tėvų, kurie neleidžia vaikams žaisti kortomis (jeigu neklystu, anksčiau net ir įstatymai draudė žaisti kortomis viešoje vietoje), neva tai skatina azartą. Na, statistinių duomenų ar kažkokių tyrimų rezultatų aš neturiu, tad kažkokių labai protingų argumentų pateikti negalėčiau, bet galiu remtis savo asmenine patirtimi, kuri yra tokia:
1. Azartą skatina absoliučiai visi žaidimai – bent jau aš tikrai visada noriu laimėti, nesvarbu, ką žaisčiau;
2. Yra galybė įvairiausių žaidimų su kortomis. Vieni jų skirti žaidimui su vaikais – jie lavina atmintį, logiką, skatina dirbti komandoje. Kiti – žaidimai visai šeimai (pvz. Rummy). Treti – intelektualiniai, vaikams jau sunkiau perkandami, žaidimai tokie kaip kingas ar bridžas (tiesa, bridžo ir man nevisai pavyko perkąsti, nors net ir lankiau specialus kursus – labai jau protingas žaidimas:) ). Tad žaidimai su kortomis gali būti ne tik smagus, bet ir naudingas šeimos laisvalaikio praleidimo būdas.
3. Taip, kai kurie kortų žaidimai yra žaidžiami iš pinigų – pavyzdžiui, žaisdami pokerį (aha, su vaikais mes žaidžiame ir tokius žaidimus), mes visada išsitraukiame mano sukauptą rusiškų kapeikų kolekciją, nes be šito pokeris tiesiog prarastų savo žavesį. Tačiau mano įsitikinimu, net jeigu ir žaidžiama iš pinigų, tai ne skatina azartą, o atvirkščiai, vaikas gauna pamoką, kad negali tikėtis pralobti iš žaidimo: vieną dieną sekasi tau, kitą – tavo draugui. Nėra čia jokių stebuklų. Todėl ir traktuoti tokius žaidimus galima tik kaip pramogą, nieko daugiau.

Dar man būna labai linksma, kai žmonės, kurie teigia, kad nemėgsta žaisti su kortomis, tarp savo mėgstamiausių žaidimų įvardina tuos, kuriuos beveik analogiškai galima žaisti ir kortomis. Galiu įvardinti bent tris tokias modifikacijas:

Jenga – principas: visi žaidėjai paeiliui traukia po kaladėlę ir stengiasi, kad bokštas nesugriūtų. Ar tai jums nebūtų panašu į vaikystėje žaistą „Tualetas“, kuomet ant kortų krūvelės iš dviejų atremtų viena į kitą kortų būdavo pastatomas „tualetas“ ir visi žaidėjai, traukdami iš apačios po kortą, stendavosi jo nesugrauti?
Uno – tiesą pasakius, Uno esu žaidusi tik kartą, ir labai labai seniai. Jau buvau prisklausiusi, koks tai nuostabus žaidimas, tad pradėjusi žaisti labai nustebau, kad pati žaidimo esmė beveik nesiskiria nuo to, ką mes vadindavom „Japoniškuoju durniumi“ (kiti vadina „Vergu“): meti kortą į reikalaujamą mostį arba skaičių, tūzas reikalauja praleisti ėjimą, dama leidžia paprašyti kitos mosties, devynakė – turi paimti dvi papildomas kortas ir t.t. Tas pats Uno, tik dizainas ne toks gražus.
Rummy – tai vienas mėgstamiausių mūsų šeimos vakarėlių žaidimas, ir šį žaidimą žaidžiame ne su kortomis, o įsigiję jau specialiai jam adaptuotą stalo žaidimą. Tačiau pirmą kartą apie Rummy aš išgirdau kuomet mokiausi JAV. Jį žaisdavom kiekvieną vakarą su paprasčiausiom kortom, skirtumas tik tas, kad žaidimui reikdavo dviejų kortų kaladžių, o ne vienos.

Taigi, prašau, kaip galima sutaupyti!:)

Taigi, kortomis mes lošiame. Ir dažnai. Lošiame ir su vaikais, ir be jų – čia kaip kokį vakarėlį suplanuojame. O kadangi visai neseniai vienas draugas (kuris žino tą mano maniją kortoms) manęs užklausė, kokius būtent žaidimus mes žaidžiame su vaikais, pagalvojau, kad neblogai būtų prisiminti tiek tuos, kuriuos žaidžiame dabar, tiek tuos, kurie patikdavo tuomet, kai vaikai (čia labiausiai turiu galvoje Paulių ir Aušrinę) buvo mažesni. Galbūt būtų naudinga ir kitiems, nes kiek naršiau internete, ne tiek daug informacijos apie kortų žaidimus ir yra. Kai kurių žaidimų aprašymai yra gana ilgi, tad tais atvejais, kuomet radau taisykles internete, įdėjau nuorodas į jas.

"Karas" – tai turbūt vienintelis žaidimas, kurio negaliu pakęsti, tačiau tuo pačiu, tai vienas iš pačių pačių paprasčiausių žaidimų, todėl labai tinkamas, kai norima pradėti vaiką mokyti kortų žaidimų. Žaidimo esmę turbūt visi žinome: dalyviai pasidalina kortų kalades, ir visi iš eilės metą ant stalo po kortą. Laimi kortą tas, kurio ji viršesnė. Jeigu išmetamos vienodos kortos, vyksta „karas“ ir papildomai dedamos dar dvi kortos. Paprasčiau nebūna. Nemėgstu šio žaidimo vien todėl, kad jis toks begalinis.

"Eik žvejoti!" - šių atostogų Kurtuvėnuose topų topas. Šimtas metų jau nebuvome jo žaidę, tačiau kažkodėl šią vasarą prisiminėme. Žaidimo esmė tokia:
- Kiekvienam žaidėjui padaliname po 6 kortas iš 52 kortų malkos. Likusias kortas paskleidžiame ant stalo.
- Žaidimo tikslas: surinkti 4 kortų komplektuką (visus karalius, visas damas ir t.t.). Laimi tas, kas daugiausia surenka komplektukų.
- Žaidimas prasideda „žvejojimu“: pirmas žaidėjęs kreipiasi į bet kurį kitą žaidėją klausdamas, ar šis turi jo ieškomų kortų, pvz: „Pauliau, ar turi šešetukų?“. Jeigu tas žaidėjęs, į kurį kreipiamasi, turi jo prašomų kortų, privalo jas visas atiduoti. Jei neturi, sako: „Ne, neturiu – eik žvejoti!“. Tuomet pirmas žaidėjęs traukia kortą iš paskleistų ant stalo.
- Būtina žaidimo sąlyga: gali prašyti tik tų kortų, kurias pats turi rankoje.
Žaidimas nesudėtingas, tačiau kiekvienas žaidėjas privalo neprarasti budrumo bei pastoviai sekti situaciją, kas kokias kortas renka, kiek jau turi ir t.t.

„Šernas“ – yra paskleidžiamos ant stalo kortos, ir visi žaidėjai iš eilės traukia iš krūvos po kortą ir deda į vieną krūvelę, stengdamiesi, kad nesusikirstų vienos mosties kortos (širdutė ant širdutės/ būgnas ant būgno ir t.t.). Tas, kuriam taip nutinka, turi paimti visą kaladę, ir toliau žaidžia dėdamas kortas iš rankos. Laimi tas, kuris, pasibaigus paskleistoms ant stalo kortoms, neturi kortų rankose. Pralaimėjęs tampa „Šernu“

„Kiaulių ganymas“ – tai pirmasis žaidimas, kurį aš išmokau. Žaisdavom su pusbroliu ir pussesere, kai atostogaudavom pas močiutę. Labai panašu į „Šerną“, tik čia atvirkščiai - reikia stengtis atrasti to pačios mosties kortą t.y. pirmas dalyvis ištraukia iš paskleistų kortų vieną ir padeda ją ant stalo. Sekančio užduotis: tol traukti kortas, kol atras tos pačios mosties kortą. Kai atranda, jis ją deda ant pirmosios, ir ant viršaus papildomai dar deda vieną pasirinktą kortą, kurios turi ieškoti jau sekantis žaidėjas ir t.t. Laimi tas, kuris, pasibaigus paskleistoms ant stalo kortoms, neturi kortų rankose. Likusieji skaičiuoja, kiek kortų jie rankose turi ir kiek akių per jas susidaro – kortų skaičius nusako, kiek metų kiaules reikės ganyti, akių skaičius – kiek kiaulių reikės ganyti.

„Asilas“ – Oi, šitą turbūt irgi visi moka...Visi dalyviai susėda rateliu, ir jiems padalinamos visos kortos. Tikslas: surinkti 4 vienodas (visus karalius, damas ir t.t.). Pirmas žaidėjas išrenka jam mažiausiai reikalingą kortą ir, užvertęs ją nugarėle, persiunčia žaidėjui iš kairės. Gavęs kortą žaidėjas patikrina, ar ji tinka jam, tuomet išrenka kortą iš savo turimų ir siunčia kitam žaidėjui ir t.t., kol kas nors surenka visas keturias kortas. Surinkęs visas, deda savo ranką į ratelio centrą, o likusieji turi tai pastebėti ir uždėti savo rankas ant viršaus. Tas, kurio ranka yra pačiame viršuje, gauna pirmąją „Asilo“ raidę. Atrodo, paprastas žaidimas tačiau kartais, aistroms užvirus ir turint kaimynus nekarpytais nagais, gali pasitaikyti ir traumųJ. Todėl žaisdami su mažais vaikais „Asilą“ pakeičiame „Paršiuku“:

„Paršiukas“ – žaidžiama taip pat, kaip „Asilą“, skirtumas tik tas, kad dalyvis, surinkęs keturių kortų rinkinuką, prideda pirštuką prie nosytės, taip padarydamas paršiuko knysliukę. Visi dalyviai, tai pastebėję, turi padaryti tą patį. Tas, kas paskutinis tai padaro gauna pirmąją „Paršiuko“ raidę.

„Atmintis“ – taip, tai tas pats žaidimas, kurį galima rasti daugelio mobiliajame telefone arba kompiuteryje. Išdėliojame kortas, nugarėle į viršų. Pirmas dalyvis verčia dvi kortas. Jeigu jos nesutampa, užverčia, ir perleidžia ėjimą kitam žaidėjui. Jis vėl verčia dvi, ir jeigu atverčia vienodas, pasiima jas sau. Taip, iki tol, kol suklysta. Vėl perleidžia kitam žaidėjui. Labai tinkamas atminčiai lavinti žaidimas.

„Pikų dama“ – kažkada irgi buvo mūsų topas, bet dabar jau primiršome jį. Iš kortų kaladės yra išimama pikų (juodųjų lapų) dama. Likusios kortos padalinamos tarp visų žaidėjų. Kiekvienas peržiūri savo kortas, ir visas porines (t.y. du karalius, dvi devynakes ir t.t.) išsimeta. Tuomet pagal laikrodžio rodyklę traukia po kortą vieni iš kitų paeiliui. Pralošia tas, kuris lieka su viena dama.
"Melagis" – vaikystėje negalėjau pakęsti šio žaidimo, o dabar jis man visai smagus. O negalėjau pakęsti, aišku, vien dėlto, kad aš visiškai nemoku meluoti. Niekada nemokėjau. Todėl ir visada pralošdavau. O kam taip jau labai patinka pralošinėti?! O žaidžiama taip: išdalinamos visos kortos žaidėjams. Paskutinė korta atverčiama, ir ji nurodo, nuo kokios mosties bus pradedamas žaidimas: pvz. jeigu atverčiama čirvų korta, visi žaidėjai paeiliui deda ant stalo į vieną krūvelę po kortą (nugarėle į viršų), sakydami: čirvas. Jeigu kas nors nepatiki, kad padėta korta yra čirvas, jis sako: „Meluoji“, ir atverčia. Jeigu tikrai buvo padėtas čirvas, tas, kuris nepatikėjo, turi pasiimti visą kaladę. Jeigu vistik buvo sumeluota, kortas pasiima tas, kuris melavo. Iš naujo paskelbiama mostis (paskelbia tas, kuris buvo teisus).

„Nesąmonė!“ – originaliai pavadinimas skambėtų „Bullshit“, tačiau sulietuvinome jį. Labai labai panašu į melagį, bet čia neužtenka vien aklai meluoti – reikia šiek tiek ir smegenėles pajudinti, nes laimėti nėra taip paprasta. Kaip ir melagio atveju, visiems dalyviams yra išdalinamos kortos. Tuomet dalyviai paeiliui privalo dėti (vėlgi nugarėlėmis į viršų, kad niekas nematytų) kortas, paeiliui skaičiuodami: pirmas žaidėjas turi dėti tūzą, antras dvejetą, trečias trejetą ir t.t. iki tūzo, o vėliau vėl skaičiuojama nuo pradžios. Jeigu žaidėjas deda daugiau nei vieną kortą, jis taip ir turi įvardinti: „Du tūzai“, „Trys karaliai“ ir t.t. Jeigu kuris nors dalyvis nepatiki tuo, kas yra dedama, sako „Nesąmonė!“, ir patikrina. Tas, kas buvo neteisus, paiima visas kortas. Pagrindinė taisyklė: seka niekada nesikeičia, nepriklausomai nuo to, kiek kartų stabdomas žaidimas (tokiu atveju, galima matematiškai išskaičiuoti, kokių kortų reikia atsikratyti, kad po n ratelių liktum su reikiamomis kortomis, leisiančiomis laimėti žaidimą).

"Karuselė" – tai dabartinių laikų mūsų su Pauliumi Top‘as. Super žaidimas vaikams, besimokantiems veiksmų su skaičiais, nes matematikos čia nemažai.

"Palka" – šitas žaidimas yra mano naujausias atradimas. Jau atrodė, kad žinau visus Lietuvoje žaidžiamų kortų žaidimus, bet pasirodo, buvau pernelyg geros nuomonės apie save:). Šio žaidimo mane išmokė Paulius su Aušrine, kurie jį išmoko iš Laimos, o ši savo ruožtu - iš savo draugo Pauliaus. Žaidimas toks smagus, kad aš net nepykstu, kad pralaimiu. O pralaimiu, turiu prisipažinti, beveik visada, nes šio žaidimo taisyklės tokios hmm...švelniai tariant, neįprastos:).

"Kvailys (Durnius)" – populiariausias mūsų žaidimas, ir žaidžiame jį poromis.

Na va, turbūt jau viskas – aprašiau tiek kortų žaidimų su vaikais, kiek pajėgiau prisiminti. Tiesa, kuomet žaidime vaikai nedalyvauja, mes paprastai renkamės kitus žaidimus: "Kingą", Ramsą arba "Tūkstantį". Ir "Pokerį", žinoma.
Tiesa, kortų vakarėlį turėjome laaaabai seniai... Tiesiog prieš visą amžinybę... Ir tai vienas iš tų retų dalykų, kurių aš be galo ilgiuosi. Bet žinau, kad vėl jie atsiras. Kai mažyliai šiek tiek paaugs.