Ar jūs kada susimąstote apie labdarą? Na, aš kalbu ne apie išaugtų rūbų/nebenaudojamų žaislų atidavimą, bet apie tam tikros dalies pajamų skyrimą labdarai?
Kuomet dar dirbau radijo stotyje, tuometinis jos savininkas pasakė, kad visada stengiasi 10-15% savo pajamų tiesiog „paaukoti“. Tai sakydamas jis ne visai turėjo galvoje, kad tuos pinigus aukoja labdarai, ne – kur kas dažniau jis tuos pinigus „aukodavo“ tiems, kas padėdavo jam tas pajamas uždirbti. Kad išėję pinigai parsivestų daugiau pinigų, taip sakant :). Tačiau nepaisant to, kad jo tikslas nebuvo labai kilnus, vis tik tokia filosofija, teigianti, kad negalima leisti pinigams užsistovėti ir kad negalima pasilikti visos gautos sumos sau, tikrai egzistuoja – jau kiek vėliau vienoje knygoje skaičiau (reikėtų labai gerai pasukti galvą, kad atsiminčiau, kurioje). Ir net nėra labai svarbu, kam aukoji – bažnyčiai, vargšams, draugams – svarbiausia, tu turi tiesiog duoti, ir nereikalauti jokios ataskaitos apie tai, kaip buvo pasielgta su tavo pinigais. Filosofijos esmė paprasta: jeigu tu GAUNI kažką iš pasaulio, turi ir DUOTI atgal pats. Kitaip tarsi „užpelkėsi“.
Aš nesu taip labai dvasiškai pažengusi, kad galėčiau skirti tokį didelį procentą nuo pajamų labdarai, tačiau iš tiesų apie tai, kad reikėtų pradėti tai daryti stabiliai, pamąstau neretai. Dažniausiai, kaip ir kiekvienas turbūt, apie tai susimąstau prieš Kalėdas. Nes prieš Kalėdas tiesiog norisi būti geram. Arba bent jau geresniam nei paprastai.
O ypatingai smarkiai apie labdarą mąsčiau pernai vasarą, kuomet Paulius patyrė traumą. Didelę traumą. Tokią didelę, kad ilgą laiką mes nebuvome tikri, kaip jo gyvenimas susiklostys vėliau: kokios bus pasekmės? Ar jis galės gyventi pilnavertišką gyvenimą? Kaip mūsų gyvenimas pasikeistų, jei vistik įvyktų baisiausias scenarijus? Buvo labai labai baisu. Taip baisu, kad buvau pasiryžusi atsisakyti visko, kad tik viskas baigtųsi gerai.
Aišku, kai galų gale viskas baigėsi laimingai (arba bent jau mes šiuo metu taip tikime), tokio didelio ryžto visko atsisakyti aš jau nebeturėjau, tačiau vistik, kaip ir buvom sutarę su Paulium, vos sulaukę draudimo išmokos, mes sėdom svarstyti, kam naudingiausia būtų skirti dalį pinigų. Man labiausiai norėjosi aukoti šeimoms, kurioms likimas galbūt irgi siuntė panašų išbandymą, ir kurioms nepasisekė taip labai kaip mums. Paulius irgi pritarė šiai minčiai. Tačiau bėda buvo ta, kad nors teoriškai mes suvokėme, kad tokių šeimų Lietuvoje yra daug, praktiškai nežinojome, kaip jas rasti ir kaip su jomis susisiekti. Ir galų gale baigėsi taip, kad mes šios savo minties atsisakėme, ir tiesiog paaukojome numatytą pinigų sumą tam tikroms organizacijoms, tikėdamiesi, kad jie šiuos pinigus išleis naudingai.
O nuo tos vasaros aš nesilioviau galvoti, kad iš tiesų Lietuvoje labai trūksta kažkokios tarpinės grandies, kuri padėtų susitikti tiems, kas nori aukoti ir tiems, kam reikia paramos.
Todėl šiemet be galo apsidžiaugiau išgirdusi apie Algojimas organizuojamą akciją, skirtą neįgaliems Lietuvos vaikučiams. Akcijos esmė labai paprasta: vaikučiai surašė savo svajones, o akcijos organizatorius anketas su svajonėmis patalpino internete. Kiekvienas, norintis išpildyti konkretaus vaikučio svajonę, tiesiog spaudžia „Išpildyti“ ir akcijos organizatorius atsiunčia konkrečios šeimos kontaktus. Tuomet tereikia tik sugalvoti, kaip bus perduodama dovanėlė.
Jau suruošiau keturias dovanėles, ir galiu pasakyti... jausmas nepakartojamas. Viena yra rinkti dovanas artimiesiems, kuriuos gerai pažįsti ir kurie neretai viena ar kita proga yra šnipštelėję, kokios dovanos laukia. Visai kitas reikalas yra ruošti dovanėlę vaikučiui, kurio nepažįsti. Tik žinai, kur jis gyvena. Ir jo kalėdinę svajonę.
Kalėdinės dovanėlės, kurias parinkau, jau turėtų būti pasiekusios adresatus. Taip gavosi, kad iš karto po Juliuko krikštynų važiavau pasisvečiuoti pas tėvus į Šiaulius. Tokia iki kaulų įgrisusi kelionė Vilnius-Šiauliai. Tačiau šį kartą viskas kažkaip buvo kitaip. Nes dabar Ukmergė, Panevėžys ir Šeduva buvo ne šiaip miestai, kuriuos tiesiog pravažiuoju ir kurie man tarsi signalizuoja, kiek dar kilometrų liko, bet miestai, kuriame gyvena vaikai, kurie jau turėtų būti gavę mano paruoštas dovanėles. Tad važiuodama pro Ukmergę svarsčiau, ar jau gavo čia gyvenanti mergaitė siuntinuką? Ar jai patiko, ką išrinkau? Ar nustebo Panevėžyje ir jo rajone gyvenantys berniukai, sulaukę ateinančio paštininko su siuntinuku? Ar pataikiau išrinkti knygas Šeduvoje gyvenančiai mergaitei?
Aišku, aš nesu tikra, bet įsivaizduoju, kad vaikai, išpakavę dovanas, smarkiai apsidžiaugia. Ir kai taip mąstau, man būna gera gera širdy. Kita vertus, kai apsilankau Algojimas puslapyje ir pamatau, kiek dar daug vaikiškų svajonių yra neišpildyta, man pasidaro baisu. Kalėdos jau čia pat. Vaikučių, kurių svajonių tėvai negali išpildyti, yra be galo daug. Tad ir tų, kurie siunčia dovanėles, irgi turi būti daug.
Tad kviečiu visus, šiuo metu pakuojančius dovanėles, supakuoti viena dovanėle daugiau – tai tikrai nėra sudėtinga! O tokia maža smulkmena kai kam gali reikšti Ypatingas Kalėdas.
Tiesa, pasidalinsiu dar savo patirtimi dėl dovanėlių pristatymo. Iš pradžių galvojau, kad bus problematiška pristatyti dovanėles, nes vaikučiai yra iš visos Lietuvos, todėl iš pradžių planavau rinktis tik tas šeimas, kurios gyvena miestuose, kuriuose aš karts nuo karto būnu. Bet paskui... nusprendžiau, kad tai negali būti pagrindinis kriterijus: galų gale, juk blogiausia padėtis yra būtent kaimuose. Ir paaiškėjo, kad sukti galvos dėl to visiškai nereikėjo: vieną dovanėlę pristatė pusseserė, kitą – važiuodamas iš Vilniaus į Šiaulius pakeliui į Šeduvą užvežti sutiko tėtis. O dar dvi dovanėles tiesiog išsiunčiau paštu – siuntinukų išsiuntimas kainavo gal tris kartus pigiau, nei aš įsivaizdavau, kad kainuos (tiesa pasakius, paštas man visada kelia siaubą).
Kalėdos – geriausias metas geriems darbams. Tad dar kartą kviečiu: išsiųskime bent po vieną dovanėlę, ir su džiaugsmu stebėkime, kaip didėja sąrašas vaikų, kurių svajonės jau išpildytos!
Kuomet dar dirbau radijo stotyje, tuometinis jos savininkas pasakė, kad visada stengiasi 10-15% savo pajamų tiesiog „paaukoti“. Tai sakydamas jis ne visai turėjo galvoje, kad tuos pinigus aukoja labdarai, ne – kur kas dažniau jis tuos pinigus „aukodavo“ tiems, kas padėdavo jam tas pajamas uždirbti. Kad išėję pinigai parsivestų daugiau pinigų, taip sakant :). Tačiau nepaisant to, kad jo tikslas nebuvo labai kilnus, vis tik tokia filosofija, teigianti, kad negalima leisti pinigams užsistovėti ir kad negalima pasilikti visos gautos sumos sau, tikrai egzistuoja – jau kiek vėliau vienoje knygoje skaičiau (reikėtų labai gerai pasukti galvą, kad atsiminčiau, kurioje). Ir net nėra labai svarbu, kam aukoji – bažnyčiai, vargšams, draugams – svarbiausia, tu turi tiesiog duoti, ir nereikalauti jokios ataskaitos apie tai, kaip buvo pasielgta su tavo pinigais. Filosofijos esmė paprasta: jeigu tu GAUNI kažką iš pasaulio, turi ir DUOTI atgal pats. Kitaip tarsi „užpelkėsi“.
Aš nesu taip labai dvasiškai pažengusi, kad galėčiau skirti tokį didelį procentą nuo pajamų labdarai, tačiau iš tiesų apie tai, kad reikėtų pradėti tai daryti stabiliai, pamąstau neretai. Dažniausiai, kaip ir kiekvienas turbūt, apie tai susimąstau prieš Kalėdas. Nes prieš Kalėdas tiesiog norisi būti geram. Arba bent jau geresniam nei paprastai.
O ypatingai smarkiai apie labdarą mąsčiau pernai vasarą, kuomet Paulius patyrė traumą. Didelę traumą. Tokią didelę, kad ilgą laiką mes nebuvome tikri, kaip jo gyvenimas susiklostys vėliau: kokios bus pasekmės? Ar jis galės gyventi pilnavertišką gyvenimą? Kaip mūsų gyvenimas pasikeistų, jei vistik įvyktų baisiausias scenarijus? Buvo labai labai baisu. Taip baisu, kad buvau pasiryžusi atsisakyti visko, kad tik viskas baigtųsi gerai.
Aišku, kai galų gale viskas baigėsi laimingai (arba bent jau mes šiuo metu taip tikime), tokio didelio ryžto visko atsisakyti aš jau nebeturėjau, tačiau vistik, kaip ir buvom sutarę su Paulium, vos sulaukę draudimo išmokos, mes sėdom svarstyti, kam naudingiausia būtų skirti dalį pinigų. Man labiausiai norėjosi aukoti šeimoms, kurioms likimas galbūt irgi siuntė panašų išbandymą, ir kurioms nepasisekė taip labai kaip mums. Paulius irgi pritarė šiai minčiai. Tačiau bėda buvo ta, kad nors teoriškai mes suvokėme, kad tokių šeimų Lietuvoje yra daug, praktiškai nežinojome, kaip jas rasti ir kaip su jomis susisiekti. Ir galų gale baigėsi taip, kad mes šios savo minties atsisakėme, ir tiesiog paaukojome numatytą pinigų sumą tam tikroms organizacijoms, tikėdamiesi, kad jie šiuos pinigus išleis naudingai.
O nuo tos vasaros aš nesilioviau galvoti, kad iš tiesų Lietuvoje labai trūksta kažkokios tarpinės grandies, kuri padėtų susitikti tiems, kas nori aukoti ir tiems, kam reikia paramos.
Todėl šiemet be galo apsidžiaugiau išgirdusi apie Algojimas organizuojamą akciją, skirtą neįgaliems Lietuvos vaikučiams. Akcijos esmė labai paprasta: vaikučiai surašė savo svajones, o akcijos organizatorius anketas su svajonėmis patalpino internete. Kiekvienas, norintis išpildyti konkretaus vaikučio svajonę, tiesiog spaudžia „Išpildyti“ ir akcijos organizatorius atsiunčia konkrečios šeimos kontaktus. Tuomet tereikia tik sugalvoti, kaip bus perduodama dovanėlė.
Jau suruošiau keturias dovanėles, ir galiu pasakyti... jausmas nepakartojamas. Viena yra rinkti dovanas artimiesiems, kuriuos gerai pažįsti ir kurie neretai viena ar kita proga yra šnipštelėję, kokios dovanos laukia. Visai kitas reikalas yra ruošti dovanėlę vaikučiui, kurio nepažįsti. Tik žinai, kur jis gyvena. Ir jo kalėdinę svajonę.
Kalėdinės dovanėlės, kurias parinkau, jau turėtų būti pasiekusios adresatus. Taip gavosi, kad iš karto po Juliuko krikštynų važiavau pasisvečiuoti pas tėvus į Šiaulius. Tokia iki kaulų įgrisusi kelionė Vilnius-Šiauliai. Tačiau šį kartą viskas kažkaip buvo kitaip. Nes dabar Ukmergė, Panevėžys ir Šeduva buvo ne šiaip miestai, kuriuos tiesiog pravažiuoju ir kurie man tarsi signalizuoja, kiek dar kilometrų liko, bet miestai, kuriame gyvena vaikai, kurie jau turėtų būti gavę mano paruoštas dovanėles. Tad važiuodama pro Ukmergę svarsčiau, ar jau gavo čia gyvenanti mergaitė siuntinuką? Ar jai patiko, ką išrinkau? Ar nustebo Panevėžyje ir jo rajone gyvenantys berniukai, sulaukę ateinančio paštininko su siuntinuku? Ar pataikiau išrinkti knygas Šeduvoje gyvenančiai mergaitei?
Aišku, aš nesu tikra, bet įsivaizduoju, kad vaikai, išpakavę dovanas, smarkiai apsidžiaugia. Ir kai taip mąstau, man būna gera gera širdy. Kita vertus, kai apsilankau Algojimas puslapyje ir pamatau, kiek dar daug vaikiškų svajonių yra neišpildyta, man pasidaro baisu. Kalėdos jau čia pat. Vaikučių, kurių svajonių tėvai negali išpildyti, yra be galo daug. Tad ir tų, kurie siunčia dovanėles, irgi turi būti daug.
Tad kviečiu visus, šiuo metu pakuojančius dovanėles, supakuoti viena dovanėle daugiau – tai tikrai nėra sudėtinga! O tokia maža smulkmena kai kam gali reikšti Ypatingas Kalėdas.
Tiesa, pasidalinsiu dar savo patirtimi dėl dovanėlių pristatymo. Iš pradžių galvojau, kad bus problematiška pristatyti dovanėles, nes vaikučiai yra iš visos Lietuvos, todėl iš pradžių planavau rinktis tik tas šeimas, kurios gyvena miestuose, kuriuose aš karts nuo karto būnu. Bet paskui... nusprendžiau, kad tai negali būti pagrindinis kriterijus: galų gale, juk blogiausia padėtis yra būtent kaimuose. Ir paaiškėjo, kad sukti galvos dėl to visiškai nereikėjo: vieną dovanėlę pristatė pusseserė, kitą – važiuodamas iš Vilniaus į Šiaulius pakeliui į Šeduvą užvežti sutiko tėtis. O dar dvi dovanėles tiesiog išsiunčiau paštu – siuntinukų išsiuntimas kainavo gal tris kartus pigiau, nei aš įsivaizdavau, kad kainuos (tiesa pasakius, paštas man visada kelia siaubą).
Kalėdos – geriausias metas geriems darbams. Tad dar kartą kviečiu: išsiųskime bent po vieną dovanėlę, ir su džiaugsmu stebėkime, kaip didėja sąrašas vaikų, kurių svajonės jau išpildytos!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą