Juliuko krikštynos

Labai vėluoju su įrašais. Labai labai. Tiek daug visko aplinkui verda, bet esu tokia emociškai išsekusi, kad net prisėdus nebepajėgiu rašyti.

Tačiau rašyti labai labai noriu. Ir pradėsiu viena didžiausiu paskutinio meto mūsų šeimos naujienų: lapkričio 28 dieną krikščionių bendruomenė pasipildė dar vienu nariu! Taip taip, pakrikštijom Juliuką.

Kuomet kam nors pasakydavom, kad tuoj krikštysim Juliuką, praktiškai iš visų išgirsdavom klausimą: „O kodėl dabar?“. Į ką mes labai paprastai atsakydavom: „O kodėl gi ne?“. Suprantu, kad dabar dažniausiai vaikus krikštija vasarą. Nes vasarą gražiau. Ir, turbūt, paprasčiau. Negaliu su tuo nesutikti, tačiau vis tik aš pasirenku vaikus krikštyti ne dėl gražumo. Tiesiog, jaučiuosi labai nesaugiai, žinodama, kad mano vaikas dar nepakrikštytas. Aš tikiu, kad krikštynų dieną vaikutį apsiima globoti nematomas globėjas-angelas sargas, todėl stengiuosi "suorganizuoti" šį jų susitikimą kaip galima greičiau: Pauliuką krikštijom, kai jam buvo vos 2.5 mėnesio, Justą 7 mėnesių. Juliukui per krikštynas buvo beveik 5 mėnesiai.

Kadangi Justo krikštynos buvo tik prieš pusantrų metų, pasiruošimas krikštynoms vyko žymiai sklandžiau ir paprasčiau.

Visų pirma, išsprendėme klausimą dėl krikštatėvių. Jais paprašėme tapti mano sesę Laimą (kaip Laima sako: „Pagaliau ir mano eilė atėjo :)“) bei Nerijaus pusseserės vyrą Tomą.

Dėl krikštynų rūbelių rūpesčių praktiškai nebuvo jokių: tiek Justukas, tiek Juliukas buvo krikštijami panašaus amžiaus, tad galėjo vilkėti tais pačiais mano nertais rūbeliais. Aišku, reikėjo atsižvelgti į tą faktą, kad dabar ne vasara, ir aprengti Juliuką kiek šiltesniais apatiniais rūbais bei apgobti pelerina, bet iš esmės jokių rūpesčių dėl aprangos nekilo. Oi, dėl pelerinos... Iš pradžių galvojau, kad ją tiesiog nusipirksiu (nes jos vienos tik ir tetrūko), bet pamačiusi parduotuvėj, kiek jos kainuoja, iškarto susinervinau. Lietuviškos rūbų (ypač vaikiškų) kainos dažnai mane varo į neviltį. Ne dėlto, kad labai dažnai ką nors pirkčiau (mums šiuo klausimu labai pagelbėja draugai, kurie augina kiek vyresnius nei mūsų vaikus), tiesiog aš nesuprantu, kaip galima TIEK prašyti už rūbą. Pelerinos nepirkau. Ir labai gerai. Nes vėliau prisiminiau, kad namie turiu baltos meškos karnavalinę kaukę, į kurios komplektą įeina ir baltas kailinis apsiaustėlis. Super! Geriau ir nesugalvosi.
Džiaugiuosi, kad visi trys broliai krikšto metu buvo apgaubti ta pačia krikšto skraiste – prietarai sako, kad jeigu krikšto metu vaikai rengiami tais pačiais rūbais, jie turėtų sutarti ateityje. Taigi, aprangos komplektui trūko tik žvakės. Ją – tikro vaško, be galo skaniai kvepinčią – nupirko Juliuko krikšto mama, o man beliko tik nunerti papuošimą.

Nieko grandiozinio krikštynoms neplanavom ir nedarėm, tačiau vis tik keletas smulkmenų, vėliau priminsiančių Juliukui ypatingą jo gyvenimo dieną, po krikštynų liko.

Tiesiog trumpai aprašysiu, ką buvom suplanavę ir kas mums iš to išėjo.

Krikštynų rytą Laima atvažiavo pas mus, ir, kaip ir priklauso krikšto mamai, aprengė Juliuką. O į jo batuką įdėjo pinigėlį (kad turtingas gyvenimas jo lauktų). Be abejo, žinau, kad bažnyčia ir prietarai – nesuderinami dalykai. Vistik, aš prietarus mėgstu ne tiek dėl pačio tikėjimo jais, kiek dėl smagumo. Taigi, visą krikštynų dieną Juliukas prabuvo su lituku bate. Kadangi jis dar nevaikšto, tai tas pinigėlis neturėjo jam labai maišyti… Dar buvau viena ausim girdėjusi, kad kitose šalyse šis prietaras yra atliekamas kiek kitaip: centai ir litukai yra metami į vonią vandens, kuomet kūdikis yra maudomas prieš krikštynas. Bandžiau primėtyti ir aš, bet Justui labai jau patiko juos vėl ir vėl traukti iš vandens ir mesti Juliukui į galvą. Tai kad nepataikytų į akį, greitai ištraukiau. Dar man patinka prietaras, kuris sako, kad reikia krikšto mamai pastovėti prie bažnyčios su vaiku ant rankų ant akmens – kad stiprus užaugtų. Juliuką krikštijom Vilniuje, aplinkui išsirinktą bažnytėlę jokių akmenų rasti nesitikėjau, tad šį klausimą išsprendėm labai paprastai: paruošėm “Juliuko krikštynų akmenėlių”, kuriuos padovanojome visiems svečiams. Ir nusprendėm, kad jie suvaidins tokį patį vaidmenį. Tiesa, tradicija dovanoti tokius akmenėlius kitose šalyse tikrai yra (čia ne pati taip sugalvojau, tik pritaikiau pagal savo poreikius). Oi, privargau aš su tais maišeliais… Iš pradžių galvojau prašyti, kad kas nors pasiūtų juos man, bo aš nemoku. Jau net susitariau su Nerijaus mama, kad ji tai padarys. Bet labai jau nekantri aš esu, o iki jos važiuoti man yra gerokas kelio gabalas. Todėl iš pradžių išsikirpau norimo dydžio skiauteles. Tada susiuvau (rankomis!) vieną maišelį. Tada antrą. Ir tada pagalvojau... ai, susiųsiu visus 26. Užėmė laaabai daug laiko. Daug daugiau, nei planavau. Už tai šventės metu prigrasinau visus svečius nebandyti juos išmetinėti man matant :).

Ant kiekvieno maišelio reikėjo užrašyti „Juliuko akmenėliai“. Pagalvojau, kad įpareigosiu šitą darbą atlikti Pauliui. Tačiau vos tik išgirdęs, ko prašomas, Paulius kategoriškai pradėjo purtytis: „Mamyt, tikrai, ne – tu neįsivaizduoji, kaip aš rašau! Negražiausiai klasėje. Net mokytoja man balus už testą mažina vien už raštą. Sugadinsiu viską“. Aš, aišku, norėdama įkvėpti jam pasitikėjimo, pasakiau: „Tai nieko tokio, tu tiesiog pasistengsi, ir tikrai viskas bus gerai“, į ką jis man labai greitai atsakė: „O tu galvoji aš per testą nesistengiu?! Dar ir kaip stengiuos, ir vis tiek negražiausiai gaunas“. Laima irgi atsisakė - atseit, pas ją abi rankos kairės :). Tad teko man, nors aš tai irgi tikrai ne dailyraštininkė.

Juliuką krikštijom bažnyčioje, kurioje aš lankausi (t.y. labai norėčiau lankytis pastoviai, bet nueinu tai turbūt taip dažnai, kaip ir visi Lietuvos katalikai). Tačiau ši bažnyčia iš visų Vilniuje man yra artimiausia, be to, čia pirmosios Komunijos ėjo ir Paulius. Juliukas visos ceremonijos metu jautėsi puikiai: visą laiką įdėmiai klausėsi, o kuomet jau vyko pats krikšto sakramentas, kaip ir priklauso, kad išbėgtų visi demoniukai, nubliovė posmą.

Po bažnyčios visi nuvažiavome pavalgyti pietų bei šiek tiek pabendrauti. Pasirinkome kavinukę, kurioje būtų vietos siausti vaikams, ir žiauriai džiaugiausi tuo savo pasirinkimu, nes vaikų tarsi nebuvo – visi buvo sukritę į kamuoliukų baseiną. Tai atpirko faktą, kad maistas ir aptarnavimas joje buvo tragiškas.

Su Laima paskaitėme, kad pagal senas tradicijas krikštynų metu būdavo spėliojama, kuo vaikas bus užaugęs. Pabandėme ir mes. Paruošiau Juliukui tokią krikštynų knygutę, į kurią ir surašėme visi savo spėjimus. Kas spėjo, kad Juliukas bus architektas, kas verslininkas, kas sportininkas... Ir mechanikas. Čia Ineta taip spėja. Nes jai reikia, kad jos mašiną kas nors mokėtų pataisyt :).

Oi, čia vėl turiu papasakoti vieną „juoką“. Kuomet, jau po krikštynų, varčiau šią knygutę ir skaičiau kas ką užrašė, Paulius pasiteiravo, ar jau mačiau, ką jis parašė. Pasakiau, kad ne. Ir kaip tik kitame puslapyje pamačiau prikeverzotą raštą, ir automatiškai iš karto pasakiau jam: „O, matau, tuoj paskaitysiu“. O jis man sako: „Iš baisaus rašto supratai, kad čia aš rašiau, taip?“. Na, tikrai, nėra tas jo raštas gražus, ką jau čia slėpti...

Ne tik spėliojom kuo Juliukas bus užaugęs, bet ir įsipareigojom jam visokeriopai pagelbėti gyvenimo kely. Laima paruošė tokias korteles, kurias po vieną svečiai traukė, ir galvojo pasižadėjimus, susijusius su šiuo žodžiu.

O pasižadėjimą užtvirtindavo „Juliuko medumi“ (ai, koks man skanus šis daiktas! Jeigu nereiktų Juliuko maitinti - o šitas daiktas gi daug spirito savyje slepia - kabliuočiau ir kabliuočiau)
Krikštatėviai mums perdavė „10 Juliuko prašymų”. Labai teisingi prašymai, o kad jų nepamiršti – pasikabinom namie ant sienos. Stengsimės vykdytiką čia daug ir bekalbėti...
Mes gavom prašymus, o krikštatėviai nuo mūsų - prisiminimų lentutę. Kad, taip sakant, niekada nepamirštų savo priedermės (nors ir labai abejoju, kad pamirštų). Pati dariau! Ir Juliuko rankytę ant viršaus tepliojau, ir servetėles dekupažavau, ir sendinau... O Nerijus klijavo kamštinę plokštę ir nulakavo. Pradinę lentelės idėją užmačiau čia, ir vos pamačius, žinojau, kur ją panaudosiu.

Dar buvo dovanos: ir albumai gyvenimo prisiminimams kaupti, ir krikštynų šaukštelis gyvenimo košėms kabliuoti, ir antklodė saldiems sapnams sapnuoti... Ir įspūdinga krikšto tėvo dovanota apyrankė, kuri turėtų „augti“ kartu su Juliuko rankyte ir simbolizuoti įsimintiniausius Juliuko gyvenimo įvykius bei atspindėti charakterio ar asmenybės bruožus. Ir sidabrinė moneta, priklausiusi dar mano seneliui.
Ir dar buvo tortas. Be galo skanus. Galvojom, kad liks torto dar ir “afterpačiui”, bet kai jau kibom į jį, tai supratom, kad klydom. Bet ir gerai, kad neliko. Nes ir afterpačio nebuvo. Bet reikės kada jį vistiek padaryti, nes krikštynų šampanas, planuotas afterpačiui, su etikete: “Šiandien tave pakrikštijom, dabar tu katalikas. Užaugsi didelis, stiprus, nors šiandien dar visai ridikas” irgi dar liko.

O po krikštynų… Liko aibė prisiminimų. Aibė įsipareigojimų. Atsirado galvosūkis, ką nupirkti už padovanotus pinigėlius Juliukui. Ir atsirado palengvėjimas, kad jau viskas – ir trečiasis sūnus jau turi savo globėją!

Dar apie krikštynas "Justuko ir Paulytės krikštynos" ir "Indrutės krikštynos"