Indrutės krikštynos

Šį kartą grįžtu į blog'ą su įspūdžiais iš ypatingai gražios šventės – Indrutės, dabar jau tapusios krikštadukra, krikštynų.

Indrė – Nerijaus brolio dukrytė. Be galo apsidžiaugiau sulaukus kvietimo tapti jos krikštamote – mano manymu, išrinkti krikštatėvius savo vaikui yra vienas sudėtingiausių sprendimų tėvams , tad labai vertinu tokį parodytą pasitikėjimą.

Indrutės mamytė (irgi Inga, beje :) ) svajojo apie paprastas, šiltas ir nuoširdžias krikštynas – manau, kad jos būtent tokios ir buvo.

O savo pasakojimą apie krikštynas pradėsiu iš toli. Na, jį ir reikia pradėti iš ganėtinai toli, nes man krikštynų šventė prasidėjo jau prieš mėnesį iki pačios krikštynų dienos: vos gavusi pakvietimą pradėjau sukti galvą, kuom galėčiau prisidėti, organizuojant šią šventę. Ir, atvirai pasakius, šį kartą, skirtingai nuo savo vaikų krikštynų, jutau begalinį džiaugsmą būtent ruošdama įvairiausias krikštynų smulkmenas – garbės žodis, organizuodama savo vaikų krikštynas, tikrai tiek laiko nepraleidau naršydama internete ir ieškodama informacijos apie įvairias krikštynų tradicijas, papročius ir kita. Gal dėl to, kad šį kartą, skirtingai nei anksčiau, nereikėjo sukti galvos dėl pagrindinių organizacinių klausimų.

O startavau "projektą" nuo mergaitiškų suknelių peržiūros internete: na, aišku, nuo ko gi daugiau ir pradės toji, kuri augina berniukus... Kita vertus, juk pasirūpinti krikštijamo vaiko apdarais yra kaip ir krikštamotės pareiga. Ir kokių tik grožybių neprisižiūrėjau... Galva tiek susisuko, bežiūrint mamyčių nertas sukneles, kad dar kiek ir, primiršusi savo praktines galimybes šiuo klausimu, būčiau užsimojusi suknelę Indrutei nunerti pati:). Gerai dar, kad turėjau proto pasitarti su Indrutės mama, nes paaiškėjo, kad Inga norėtų tiek Indrę, tiek Deimantę (o buvo numatytos dvigubos abiejų sesučių krikštynos) papuošti vienodai. Tačiau kadangi mūsų nuomonės suknelių klausimu (t.y. kad nertos suknelės - pačios pačiausios:) ) sutapo, aš ir toliau sėdėjau internete. Tik dabar šiek tiek kitokiu tikslu: ieškodama patikimų moterų, kurios ne tik sugebėtų nunerti abiem merginom sukneles, bet ir padarytų tai laiku. Pagaliau radau tokią, ir ilgai nelaukdamos užsakėm sukneles abiem krikštukėms. Merginos krikštynų dieną atrodė tiesiog fantastiškai!
Kuomet jau su rūbais buvo viskas aišku, ėmiausi Krikštynų laikraščio. Ech, kaip smagu buvo jį kurti! Net pačiai buvo sunku tuo patikėti. Dabar net stebiuosi, kaip galėjau būti negirdėjusi apie tokius laikraštukus anksčiau – tikrai gaila, kad nesuorganizavau tokio dalyko savo vaikams (o gal ir buvau viena ausim girdėjusi, bet visai kitaip juos įsivaizdavau, ir todėl pasąmoningai šią idėją atmečiau, nežinau). Kadangi internete išstudijavau galybę tokių laikraštukų pavyzdžių, labai aiškiai įsivaizdavau, kokio būtent laikraščio noriu: šilto, asmeninio, su galybe artimųjų išsakytų ir papasakotų minčių, palinkėjimų ir istorijų iš mergaičių vaikystės. Tai yra, tokio, kurio vertė sulyg metais tik augtų ir kurį visada būtų malonu pavartyti.

Tiesa, jeigu ir jūs nuspręstumėt imtis tokio laikraštuko kūrimo, neturėkit tokių iliuzijų (kaip kad aš, pavyzdžiui), kad galėsite jį paruošti greitai. Užtruksite, net jeigu ir turėsite po ranka daug kitų laikraštukų pavyzdžių ir informacijos. Aišku, kažkokį šabloninį laikraštuką galima sumaketuoti labai greitai, tačiau suasmeninto laikraštuko kūrimas yra tikrai laikui imlus procesas: juk reikia apklausti artimus žmones, tą informaciją apdoroti, pritaikyti, parinkti tinkamas nuotraukas… Tačiau visas šis triūsas tikrai atsiperka, kuomet matai galutinį variantą, ypatingai, jeigu jis toks, kokį ir įsivaizdavai.

Savo laikraštuką suskirsčiau į tokias logines dalis:
a) Pradinis puslapis, kuriame aprašoma pagrindinė dienos naujiena ir pristatomos dvi krikštukės;
b) Krikšto papročiai ir tradicijos, artimų žmonių mintys apie tikėjimą;
c) Šeimos medis bei artimųjų pristatymas;
d) Puslapiai, skirti tėčiui ir mamai;
e) Skiltis, skirta seneliams;
f) Prisiminimų skiltis ir pamokančios istorijos.

Iš esmės, nieko naujo – visas šitas dalis galima atrasti turbūt kiekviename krikštynų laikraštuke. Pagrindinis skirtumas turbūt buvo tame, kad prie kiekvienos oficialios informacijos ar palinkėjimo sekė tam tikras artimųjų žmonių pasakojimas: jų mintys apie tikėjimą ir krikštą, prisiminimai iš mergaičių vaikystės, mergaičių linksmi posakiai ir naudotini žodžiai ir t.t.

Labai dvejojau, ar reiktų apie tokio laikraštuko kūrimą pasipasakoti Indrutės tėveliams. Viena vertus, labai norėjau padaryti siurprizą krikštynų metu. Kita vertus, man labai trūko informacijos, kuri padarytų laikraštuką šiltesnį ir asmeniškesnį – būtent tų intarpų, kuriuos galėjo suteikti tik pokalbiai su artimaisiais. O šiandien džiaugiuosi, kad vis dėl to nugalėjo praktiškesnioji mano pusė, nusprendusi, kad geriau jau dovanoti laikraštį, turintį ilgalaikę vertę - manau, kad šis sprendimas buvo teisingas.

Kuomet nunešiau laikraštuką spausdinti (o spausdinau ant A3 popieriaus, nespalvotai –kad būtų kuo panašiau į tikrą laikraštį), išvydau, kad krikštynoms yra siūloma aibė kitų idėjų: pradedant puodeliais ir baigiant meškiukais su krikštynų marškinėliais. Mano akis užkliuvo už specialių krikštynų saldainių. Aišku, net nesvarsčiau tokius saldainius užsakinėti (ir mokėti 80lt už kilogramą!!!) – ne, ne, ne - čia jau nebūtų panašu į mane, tačiau pati idėja patiko. Todėl tiesiog pas draugę darbe ant spalvoto popieriaus atsispausdinau saldainių popieriukų šablonus, prisipirkau saldainių „Meška Šiaurėje“ (negana to, kad jie man – skaniausi, dar ir akciją prekybos centrai kaip tik tą savaitę jiems paskelbė), užsimaukšlinau vienkartines pirštines ir... pervilkau saldainius. Nieko ypatinga, bet ant stalo žiūrėjosi labai gražiai.Labiausiai šių saldainių gviežėsi Justas su Juliumi. Mat namuose jų valgyti neleidau (sakiau, kad šitie - skirti šventei), tad jie baisiausiai laukė, kada gi ta diena pagaliau išauš (faktas, kad saldainių su meškomis skonis yra visiškai toks pats, jų neįtikino). Nuotraukoje žemiau: momentas, kai pagaliau ta akimirka atėjo:)Tik su tais šventiniais saldainiais yra vienas niuansas, kurį reikia turėti galvoje. Vaiko nuotrauka ant saldainio popieriuko labai gražiai žiūrisi, kol saldainis guli saldainių inde, tačiau vaizdas pasidaro visai liūdnas, kai tą pačią nuotrauką matai... šiukšlių kibire. Ar besimėtančią ant žemės. Todėl aš iš karto kategoriškai atmečiau idėją daryti saldainių popieriukus su mergaičių nuotraukomis – mūsų krikštynų saldainiai buvo papuošti paprastomis vaikiškomis pėdutėmis. Ir palinkėjimais.
Ir kaip pataikiau! Jau po krikštynų Indrutės mama pasakojo: „Pamačiusi saldainius net nutirpau: pagalvojau, kad gal tu pakeitei savo požiūrį ir vis tik atspausdinai saldainius su nuotraukomis. Traukiu melsvą saldainį, žiūriu – pėdutės. Bandau imti žalią – irgi. Ir tuomet pajutau, kaip užplūdo nerealus palengvėjimo jausmas!“

Dar paruošiau krikštynų lauktuves svečiams. Kuomet prieš gerus metus lankiausi pas savo draugę Jūratę, ji padovanojo man savo dukrytės, kuri buvo krikštyta prieš kelias savaites, krikštynų arbatėlę. Šita mintis man pasirodė tokia šilta! Apskritai, man labai gražu, kuomet atsisveikinant svečiams yra įteikiamos lauktuvės: per Juliuko krikštynas aš visiems įteikinėjau po Krikštynų maišelį su saldainiukais, o vat šioms pasiskolinau arbatos idėją. Argi galėjo būti kitaip – juk tiek arbatžolių šiais metais prisidžiovinau!!!
Nors su tom arbatom tai irgi juokas... Atsimenat, jau buvau užsiminus, kad rankos tiesiog iš tolo kvepia melisom? Tai vat, tą dieną kaip tik ruošiau šiuos krikštynų pakelius. Įdomiausia buvo, kad nors (čia man taip atrodė), krikštynoms buvau atidėjusi ir pridžiovinusi neįmanomai didelį kiekį melisų ir raudonėlių, galiausiai, jas sutrupinus ir išskirsčius po pakelius, paaiškėjo, kad kiekvienam tenka... vos po kelis valgomuosius šaukštus žolelių! Nebuvo, kur dingti - teko aukoti visas savo atsargas, o vėliau dar kartą organizuotis vizitą į daržą Kurtuvėnuose.

Dar krikštynoms ruošiau tortą. Na, nieko ypatinga – juk tortas tik dar viena krikštamotės pareiga. Ypatinga buvo gal tik tai, kad nusprendžiau tortą kepti pati – kažkaip paskutiniu metu labai retai girdžiu, kad kas taip elgtųsi. Iš pradžių ir aš neketinau, bet vėliau persigalvojau. Ne be Nerijaus, kuriam labai patinka mano tortai, pagalbos. Tačiau pagalvojau, kad jis tikrai teisus: absurdas būtų tortą užsakinėti, kuomet be jokių problemų jį gali išsikepti pati. Tokį, kokį mėgsti. Gal ir nebus tai pats gražiausias tortas, bet bent jau visi bus tikri dėl to, kokius produktus valgo. O ir energetika juk visai kita...

Gerai, pereinam prie dovanų. Jau iš pradžių žinojau, kad Indrutei dovanosiu sidabrinį krikštynų šaukštelį, su išgraviruota informacija apie jos gimimą, krikštynų datą ir t.t. – sakoma, kad labai sveika yra valgyti būtent su sidabriniais įrankiais, tad norėjau, kad Indrutė tokį turėtų. Dar žinojau, kad labai noriu padovanoti lėlę – tokią, kuri Indrutei primintų ją pačią krikštynų dieną. Po ilgų paieškų radau internete lėlę, kuri labiausiai atitiko man įsivaizdavimą (buvo tiesiog paprasta minkšta lėlytė ilgais tamsiais - čia kad būtų panašu į Indrę - plaukais), ir šią lėlytę papuošiau krikštynų rūbeliais. Nunėriau jai rankinuką, į kurį įdėjau simbolines krikštynų dovanėles: česnako skiltelę (kad nuo piktų dvasių saugotų), muilo gabalėlį (kad visada švari būtų) ir angeliuką (kad saugotų ir globotų).
Iš pradžių, sugalvojusi, kad dovanosiu lėlytę, turėjau tokią mintį šiai lėlytei kiekviena ypatingesne Indrutės gyvenimo proga vis numegzti po rūbelių komplektą – na, pvz. susietą su teminiu gimtadieniu, karnavalu ir t.t. Bet dabar, kai jau žinau, kiek man truko šiuos rūbus nunerti, jau nebesu dėl šios minties tokia tikra... :)
Dovanų gavom ir mes su seneliais: seneliams buvo įteikti mediniai šaukštai (kad visada turėtų košės anūkams pamaitinti), o mes gavome paveiksliuką su Indrės rankutės atspaudu (originalioje dovanoje to kaspinėlio kairėje nebuvo, bet man jis čia labai tiko)
Tai va tiek krikštynų organizavimo buvo iš mano pusės. Viskuo kitu pasirūpino tėveliai: ir gražiai papuoštu stalu (krikštynos buvo švenčiamos namuose), virš kurio vėliau buvo iškeltos abi krikštukės, kad ir jų gyvenimas būtų sotus ir laimingas, ir papildomomis veiklomis prie stalo, iš kurių galima išskirti tai:
- Svečiams buvo paduoti du krikštynų albumai – mamytė įsigijo juos paprasčiausioje foto parduotuvėje, tik pirko tokius albumus, kur nuotraukas reikia ne įsegti į įmautes, o įklijuoti senoviniu būdu. Kiekvieno puslapio viršuje buvo palikta vietos svečio nuotraukai (bus įklijuota nuotrauka iš krikštynų dienos), o apačioje - svečio palinkėjimui;
- Traukėme korteles su atskirais žodžiais (pvz. Dviratis, riedučiai ir t.t.) ir turėjome sugalvoti pasižadėjimą mergaitėms, susijusį su šiuo žodžiu. Savo pažadą užtvirtinti turėjome "Širšių medumi" Dar man patiko tai, kad kiekvienam krikštynų dalyviui buvo įteiktas žydras krikštynų kaspinėlis, kurį reikėjo prisisegti prie širdies ir visą krikštynų dieną segėti;
Na va, po truputį ir priartėjau prie pabaigos. Ai tiesa, kalbant apie krikštynas, neturėčiau pamiršti ir to, kaip aš rūpinausi SAVO apdarais. Nes tai buvo lyg dar vienas projektas-projekte. O buvo taip: benaršydama internete ir besigrožėdama mergaitiškomis krikštynų suknelėmis tiek užsisvajojau, kad... užsigeidžiau suknelės ir sau. Nertos. O aš jau, žinokit, tokia esu - jeigu ko užsimanau, tai ir su kuolu neišmuši. Tad ir šiuo atveju buvo ne kitaip: kuomet jau taip sugalvojau, nedelsdama ir ėmiausi žygių. Pirmiausia, įkalbėjau tetą pasiūti pasuknelę (ir ką aš be savo viso rato giminių daryčiau?!!!). Žydrą. Nes tokios gi krikštynų spalvos:). Tuomet užsisakiau viršutinės dalies nunėrimą pas tą pačią nerėją, kuri nėrė ir sukneles mergaitėms. Baisiausiai bijojau, kad nunerti nespės, bet surizikavau. Užsisakiau batus iš Amerikos (ne dėl to, kad čia nieko tinkamo nėra, o dėl to, kad pas mus kainos kosminės). Batai atkeliavo jau paskutinę dieną, kai aš, jau praradusi viltį jų sulaukti, jau buvau įsigijusi kitus batus (gerai dar, kad nepradėjau nešioti, tai be jokių problemų gražinau atgal). Ir galiausiai nusinėriau papuošalus (apyrankę ir vėrinį), kurie tiktų į porą su mano ryškiais turkio batais. Nežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet pati sau jaučiausi labai graži :).

Ir vaikus papuošiau. Ne kažkaip ypatingai, bet su varlytėmis po kaklu abu broliukai vis tiek atrodė ganėtinai puošniai :)

Na va ir viskas:). Tikiuosi, kad kam nors, intensyviai besiruošiančiam krikštynoms, ši informacija bus naudinga:). Daugiau apie krikštynas galite paskaityti ankstesniuose įrašuose: Juliuko krikštynos ir Justuko ir Paulytės krikštynos