Justuko ir Paulytės Krikštynos

Yra tokių ypatingų dienų/švenčių žmogaus gyvenime, kurios yra labai svarbios (na, pavyzdžiui, vestuvės, krikštynos, įvairios išleistuvės), tačiau jose tenka dalyvauti tiek retai, kad apie jų šventimo tradicijas, papročius ir pan. pradedam galvoti tik tuomet, kai patiems prisireikia joms ruoštis ar organizuoti.
Mes Justuką krikštijom pernai vasarą, kai jam buvo pusė metukų. Krikštynose man tenka dalyvauti ne tiek jau dažnai (arba, galima sakyti, beveik visai dar neteko dalyvauti), todėl iš tiesų buvo ganėtinas galvos skausmas išsiaiškinti, kokios gi yra tos krikštynų tradicijos. Dabar, artėjant vasarai, gaunu vis daugiau draugių užklausimų „O ką jūs darėte per krikštynas?“, taigi, suprantu, kad šis klausimas kankina tikrai ne mane vieną. O kadangi laikas labai sugeba viską ištrinti viską iš atminties (bent jau iš mano atminties tai tiksliai, net nežinau, kaip įmanoma taip nieko neprisiminti, bet man taip tikrai būna), sugalvojau, kad gal neblogai būtų bent trumpai papasakoti, kaip tos mūsų krikštynos praėjo. Oi ne, pasitaisysiu – „trumpai“ papasakoti neišeis, nes norint patalpinti šventės scenarijų, „trumpai“ tikrai nesigauna, bet gal už tai tiems, kas ruošiasi šiai šventei, informacija bus naudinga. O ir man bus nauda: kuomet vėl kuri draugė paklaus apie krikštynas, galėsiu tiesiog duoti puslapio nuorodą – gerai čia sugalvojau, ne? :)
Pirmiausia, reikia pasakyti, kad mes apturėjome „dvigubas“ krikštynas: mes su Nerijum krikštijom Inetos dukrytę Paulytę, o ji su vyru – mūsų Justuką.
Kalbant apie krikštynas, buvau tvirta tik dėl vieno fakto: norėjau, kad Justukas būtų krikštijamas ne pirktiniais, o mano nertais rūbeliais. Na, turint omeny, kad niekada prieš tai dar nebuvau nieko nėrusi, man tai buvo gana didelis iššūkis, bet man taip norėjosi, tad užsispyrusi laikiausi savo, ir viso ko pasekoj Justukas iš tiesų buvo aprėdytas originaliais rūbeliais. Šiaip, jeigu jau kalbėti apie lietuviškas krikštynų tradicijas, tai rūbeliai yra krikšto mamos rūpestis, tad iš pradžių aš planavau nunerti du komplektus: Justukui ir Paulytei. Bet vėliau situacija pasikeitė (Ineta nusprendė, kad ji Paulytę aprengs Aušrinės krikštynų rūbeliais), ir ištikrųjų, nuo to tik geriau gavosi – nu neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjus spėti nunerti dar vieną komplektuką... Aišku, kai pamačiau būsimus Paulytės rūbelius iš pradžių labai išsigandau, kad mano Justukas atrodys tarsi piemenėlis prie Paulytės, bet vėliau nusprendžiau, kad tebūnie – man labai norėjosi jį matyti tokį natūraliai paprastutį.

Taigi, pirmas dalykas, kas iš tikrųjų krikštynose yra svarbiausia, yra rūbeliai vaikui (na, aišku, svarbiausias yra pats krikšto sakramentas, bet aš kalbu apie tą dalį, kuo turi pasirūpinti tėvai/krikšto tėvai). Tėvai turėtų apgalvoti šias detales:
a) Vaiko rūbeliai – viršutiniai rūbai, batukai, kepuraitės ir t.t. Kiek teko domėtis apie krikštynų tradicijas, nėra svarbu, kokios spalvos rūbeliais vaikas yra aprengtas, tačiau tradiciškai stengiamasi rengti šviesių spalvų rūbais. Dar kas mane nustebino, kažkodėl įvairi literatūra nurodo, kad mergaitėms papuošimai turėtų būti su mėlyna, o berniukams su rožine spalva, nes tokios buvo Marijos ir Jėzaus apsiaustų spalvos, tačiau šioje vietoje mes kažkaip susilaikėme ir pasilikome prie įprastinio varianto: Justuko akcentuose buvo šiek tiek žydros, o Paulytės – rožinės spalvos.
b) Krikšto skraistė - ji simbolizuoja švarą/apsivalymą ir t.t, todėl būtinai turi būti balta. Jeigu tėvai skraistės neturi, paprastai ją duoda bažnyčioje, tačiau aš tuo, aišku, taip aklai nepasikliaučiau;
c) Žvakė ir papuošimas žvakei – krikšto žvakė pagal tradicijas yra saugoma iki pirmosios Komunijos. Geriausia, jei tai yra tikro vaško žvakė, kokios yra parduodamos prie bažnyčių. Ir, žinoma, yra labai gražu, jei žvakė būna papuošta kokiu kaspinėliu, nertiniu ar pan. Aš nunėriau papuošimus tiek Paulytės, tiek Justuko žvakėms, tikrai nesudėtinga ir netrunka ilgai.

Toliau, esminis klausimas, kuris iškyla tiek tėvams/krikšto tėvams, tiek visiems krikštynų dalyviams yra dovanos. Visi žinome, kad krikštijamas vaikas sulaukia dovanų, tad kas tradiciškai yra dovanojama? Na, nesurašysiu aš čia viso įmanomo dovanų sąrašo, todėl, kad be abejo, kad krikštynų dalyviai ką nori, tą ir dovanoja, tačiau tiesiog pasidalinsiu, kokios dovanos yra populiariausios, ir kokias gavome/teikėme mes.
- Justukas nuo krikšto tėvelių gavo sidabrinį savo asmeninį šaukštelį, kuriame išgraviruota visa pagrindinė informacija apie Justuką (yra tokie specialūs krikštynų šaukšteliai): gimimo diena, laikas, jo gimusio ūgis ir svoris. O šaukštelio antroje pusėje išgraviruotas palinkėjimas nuo krikštatėvių: „Su šaukštu galima išsemti jūrą, o dievo meilė tau begalinė“;
- Mes Paulytei dovanojome pirmąją brangenybių dėžutę, kuri telpina nuotraukų albumus įsimintiniausioms gyvenimo akimirkoms atminti bei du stalčiukus brangiausiems daiktams susidėti. Į stalčiukus dar papildomai įdėjome auksinę grandinėlę (kuri buvo pašventinta krikšto metu) bei šaukštelį (įvairiems gyvenimo skoniams ragauti);
- Nuo senelių tiek Paulytė, tiek Justukas gavo po stalinį laikrodį – laiko tėkmei prisiminti ir vertinti;
- Prie populiariausių krikštynų dovanų, be abejo, kad galima priskirti grandinėles su kryželiu arba tiesiog tik kryželį, įvairias grandinėles su pakabukais ir t.t.
- Krikšto mama būtinai turi padovanoti tortą (bobą) krikštynų stalui;
- Dar man graži dovana yra Biblija vaikams – labai tinka į temą. Kadangi krikštynų metu yra tradicija simboliškai ką nors įteikti krikštatėviams, Bibliją vaikams mes padovanojome Inetai ir Pauliui, su ta mintim, kad tikimės, kad jie nepamirš savo pareigų, ir ves mūsų sūnų krikščioniško tikėjimo keliu (o norint vesti, aišku, pirma patiems reikia viską žinotiJ);
- Internete Ineta buvo radusi informacijos, kad dabar yra labai populiaru krikštijamiems vaikams dovanoti gero alkoholinio gėrimo butelį, kurį jie galėtų pradaryti savo 21 gimtadienio proga. Iš pradžių aš labai skeptiškai žiūrėjau į šią idėją, tačiau paskui prisiminiau, ką man sakė tėtis, dovanodamas pirmąjį alkoholinio butelio gėrimą mano įkurtuvių naujame bute proga: „Atmink, kad tik alkoholikų namuose nėra jokio alkoholio“ :). Tai prisiminus, pagalvojau, kad gal idėja nėra tokia jau ir bloga. Tačiau didžiausias bajeris įvyko vėliau. Aš buvau šventai įsitikinusi, kad tokią dovaną gali dovanoti tik tėvai savo vaikams, tad taip mes ir padarėme: nupirkome butelį Justui. O Ineta, pasirodo, galvojo, kad tai turi būti krikštatėvių dovana... Taigi, per krikštynas Justas gavo du ypatingų gėrimų butelius, o Paulina - nei vieno... Tačiau ir dabar aš savo nuomonės nekeičiu: tokią dovaną, kurią privalu įsipareigoti laikyti iki pilnametystės, gali dovanoti tik tėvai. Arba, gali dovanoti krikštatėviai, bet jie tuomet ir turi apsiimti jos saugojimu! Nes o ką, jeigu turi daug vaikų? Atskirą barą tokioms relikvijoms namie reikia steigti?! Tarp kitko, Justo buteliui mes radome originalią saugojimo vietą: užkasėme pas Nerijų sode, ir atkasime tik kai jau reikiama valanda išauš (hmm, reikia prie progos jo paklausti, kur tiksliai užkasta, kad paskui nesigautų kaip tose pasakose, kuomet senelis suslepia brangenybes, o paskui, atsitikus kokiai nelaimei seneliui (tpfu tpfu tpfu, aišku) visi su kastuvais rausia sodą, tikėdamiesi kaip nors užtikti slaptavietes:)). Šiaip, ant butelio vėliau visi svečiai gali palikti savo palinkėjimus 21 gimtadienio proga ar trumpą aprašymą, kaip jie įsivaizduoja, kad jaunasis pakrikštytas pilietis atrodys ateityje. Turėtų būti smagu tokius palinkėjimus skaityti po daug metų, bet mes to nepadarėme.
- Yra dar tokių simbolinių dovanų, susijusių su tam tikrais prietarais, kuriomis paprastai pasirūpina krikštatėviai:
* angeliukas – kad mažylį saugotų;
* riestainukas – kad čiulptuko nereikėtų;
* česnako skiltelė – kad nuo visokio blogio apsaugotų;
* Muilas – kad būtų švarus;
* Knyga – kad būtų apsiskaitęs;
* Duona – kad būtų sotus;

Yra nemažai įvairiausių krikštynų tradicijų ir papročių, mes pasinaudojome šiais:
a) Krikšto mama, rengdama vaiką, į batuką įdėjo pinigėlį – reikšmė aiški: kad gyvenimas būtų sotus ir nereiktų vargti nepritekliuje;
b) Prie bažnyčios krikšto mama su vaiku turi atsistoti ant akmens – vieni sako, kad čia dėl to, kad vaikelio dantys būtų sveiki ir tvirti, kiti – kad vaikas augtų stiprus ir tvirtas kaip akmuo;
c) Į bažnyčią reikia važiuoti tik tiesiausiu keliu, vengiant šunkelių – kad gyvenimo kelias būtų tiesus, o vaikas eitų doros keliu;
d) Dar žmonės sako, kad prie bažnyčios reikia sušukti visiems vaiko vardą – kad angelai išgirstų ir saugotų.

Labai svarbi, be abejo, ir antroji krikštynų dalis, kuri vyksta po suteikto krikšto sakramento: vaišės naujo krikščioniško nario priėmimo proga. Jeigu oras yra gražus, labai smagu vykti kur į gamtą. Mes buvome tiesiog užsakę kavinę, kur nuėjome suvalgyti pietų. Kad visiems svečiams tai nebūtų panašu į tradicinius pietus ir kad visi nepamirštų, ko susirinko, šios dalies mūsų scenarijus buvo toks:

Pirmiausia Ineta perskaitė visiems gražią pasakėlę (tokią gražią, kad net pati susigraudino ir mane sugraudino) apie tai, kaip pas mus atkeliauja vaikai:
„Danguje gyveno vaikutis ir ruošėsi netrukus gimti. Vieną dieną jis paklausė Dievo:
- Man sako, kad tu rytoj ketini mane nusiųsti į žemę, bet kaip aš ten gyvensiu, būdamas toks mažytis ir bejėgis?
- Iš daugelio angelų aš išrinkau vieną tau. Jis lauks tavęs ir tavimi rūpinsis - atsakė Dievas.
- Bet juk čia, danguje, man nieko netrūksta... O ir tos dainos bei šypsenos... man jų reikia, kad būčiau laimingas..
- Tavo angelas tau dainuos ir šypsosis kiekvieną dieną. Tu jausi jo meilę ir būsi laimingas.
-Bet - neatlyžo mažasis - kaip aš suprasiu, kai su manim kalbės, juk aš nemoku žmonių kalbos?
- Tai paprasta, tavo angelas kalbės tau pačius gražiausius ir šilčiausius žodžius, kokių tu dar nesi girdėjęs, ir su didžiule kantrybe bei rūpesčiu jis mokys tave kalbėti.
Vaikutis pakelė į Dievą akis:
- O ką aš darysiu, kai norėsiu pasikalbėti su tavimi?
Dievulis nusišypsojo:
- Tavo angelas suglaus tavo delniukus ir mokys tave maldų.
- Tačiau aš girdėjau, kad žemėje yra blogų žmonių. Kas mane apsaugos ir gins?
Dievas apkabino vaikutį:
- Tavo angelas tave gins, net jeigu grės pats didžiausias pavojus.
Ir staiga mažutis nusiminė:
- Bet aš visą laiką būsiu nelaimingas, nes daugiau tavęs nebepamatysiu...
Dievas pakėlė vaikutį ir tarė:
- Tavo angeliukas visą laiką kalbėsis su tavimi apie mane ir mokys kelio, kad galėtum pas mane sugrįžti. Taigi aš visą laiką būsiu šalia tavęs.
Tuo metu buvo taip gera ir ramu danguje, bet žemėje jau girdėjosi balsai, ir vaikutis paskubomis švelniai paklausė:
- Dievuliau, jeigu jau man reikia tave palikti, prašau pasakyk man, kuo mano angelas vardu?
- Tavo angelo vardas nėra svarbus, tu jį tiesiog vadink Mamyte...
Taip ir pas mus atkeliavo šie nuostabūs angeliukai Paulina ir Justas. Kadangi jie dar yra labai maži ir nieko nemoka, juos reikės daug visokių dalykų išmokyt ir daug ką parodyt, o mes juk visko nesuspėsime... Tad dabar kreipsimės pagalbos į jus, mieli svečiai“.

Po pasakos, mes kiekvienam svečiui davėme išsitraukti po kortelę, kurioje buvo užrašytas tik vienas žodis (gali būti bet koks: lėlė, žvejyba, karuselės, kamuolys, baseinas ir t.t.), ir svečias, išsitraukęs kortelę, turėjo pats sugalvoti įsipareigojimą, kurį jis pasižada, susijusį su tuo žodžiu. Vėliau visas korteles su įsipareigojimais surišome ant virvelės, ir dabar kruopščiai saugome. Hmm... reikia vis patikrinti, kaip ten tie sveteliai vykdo savo pažadus:).

O kad įsipareigojimas būtų „tvirtas“, kiekvienas svetys, ištaręs pasižadėjimą, turėjo užkąsti specialaus Paulytės ir Justuko „Širšių medaus“ (yra toks receptas: 5 tryniai, stiklinė cukraus pudros, 1 kondensuoto pieno indelis, 100gr spirito) iš specialaus indo su Paulytės ir Justuko nuotrauka.

Kadangi mes krikštynas šventėme prie Šiaulių, paskutinis mūsų šventės akcentas buvo Šiaulių Kryžių kalnas, kur visi apsilankėme ir palikome įsmeigę ir savo kryželius.

Tai va tokios buvo mūsų krikštynos, kurios praėjo labai sklandžiai ir ramiai – turiu pasakyti, būtent taip krikštynas aš ir įsivaizdavau.
Dar prie idėjų krikštynoms būtų galima įvardinti tokias:
- Medelio sodinimas;
- Balionų su palinkėjimais leidimas į dangų;
- Saldainiai svečiams su vaikučių nuotraukyte krikštynų prisiminimui;
- Specialus krikštynų laikraštukas;
- Sakoma krikštatėvių priesaika.

Tiesa, yra dar vienas patarimas, kurį tikrai norėčiau duoti, nes kai kuriose bažnyčiose pasitaiko gana griežti kunigai, ir iš tėvelių tikisi, kad jie atsakinės į klausimus taip, kaip priklauso pagal maldaknygę. Todėl turėkit omeny, kad kai kai kunigas klausia: "Ko tikitės iš Krikšto sakramento?", tėveliai turėtų atsakyti "Krikšto malonės", o ne "Sveikatos", kaip kad aš atsakiau, kai krikštijom pirmą sūnų Paulių:)

Nu va, koks ilgas įrašas gavosi... Bet čia, taip sakant, nepritaupysi...

Dar apie krikštynas "Juliuko krikštynos" ir "Indrutės krikštynos"