Dekupažas. Linksmosios pakabos ir kėdė

Aš labai žaviuosi žmonėmis, kurie moka piešti. Na tikrai, kaip smagu turėtų būti sugebėti tiesiog taip paprastai imti, ir nupiešti, ką matai. Arba, ką įsivaizduoji. Arba, ko tavęs paprašo vaikas. Nes aš geriausiu atveju galiu nupiešti tik tai, ką jau esu bandžiusi piešti arba iš kur nors nusižiūrėjusi: katę, kiškį, šunį... Ir tai, juos atskirti vieną nuo kito gali tik dėl to, kad jie turi kokį tai vieną išraiškingą bruožą pvz. ilgus ūsus, dideles ausis, o jeigu neturi nei to, nei to, tai reiškias čia nupieštas šuo.

Turbūt dėl to, kad aš nemoku piešti, aš mėgstu viską, kas nors kiek imituoja piešimą ir leidžia man pasigėrėti gautu rezultatu. Pavyzdžiui, siuvinėjimas kryželiu – na, didelio mokslo čia tikrai nereikia: imi kokią schemą, persipieši ją kvadratukais ant medžiagos, ir spalvini sau tuos kvadratukus... Ir voila – turi gražų piešinį! Arba dar, pavyzdžiui, dekupažas. Irgi panašu: gali įvairiausiais piešiniais papuošti bet kokį įsivaizduojamą baldą, ir kas idealu: reikia mokėti ne piešti, o karpyti. O tiek tai jau tikrai sugebu.

Taigi, šį kartą apie dekupažą. Dabar sako, kad dekupažuoja visos, kas netingi... Aš tai tikrai nesu nei kokia ten „pasinešus“ ant jo, nei ką, tik kaip visada – susipirkau visas įmanomas priemones, ir karts nuo karto išsitraukiu jas.

Pirmą kartą (pasiskaičius internete, kaip tai daroma) kartu su Paulium atnaujinom kėdę. Na tikrai, buvo labai labai didelis fun: tiek tą kėdę dažyti įvairiausiom spalvom, tiek parduotuvėje rinkti paveiksliukus, o vėliau juos karpyti ir dėlioti ant kėdės. Ir kas smagiausia, kad tai buvo mūsų abiejų su Pauliuku kūrybinis darbas. Tiesa, Pauliui nepatiko nei karpyti servetėlių, nei klijuoti jų, bet už tai jis labai didžiavosi, kad jam buvo patikėta nudažyti pačią kėdę.

Labiausiai man patinka dekupažuoti pakabas. Man taip gražu, kai jos būna papuoštos įvairiausiais paveiksliukais: drugeliais, gėlytėm, vieną net vištom apklijavau... Įdomiausia, kad pirmą kartą tokias pakabas pamačiau per teliką, kuomet Gintarė Karaliūnaitė (taip taip, toji dainininkė, nėra taip, kad mėgčiau labai aš ją, bet tąkart kažkaip žiūrėjau laidą) pristatinėjo savo namus. Tuomet ji tiesiog pasakojo, kad mėgsta puošti ir dekoruoti namus, ir kaip pavyzdį ištraukė savo pakabas su drugeliais. O kaip mane sužavėjo tie drugeliai ant pakabų! Net pati Gintarė labai pakilo mano akyse (na, tiesą pasakius, mano akyse pakyla visi, mokantys valdyti pieštuką/teptuką). Aišku, ji buvo protinga, ir nepasakė, kad ji ne piešė drugelius, kaip aš įsivaizdavau, o tik prikarpė juos iš servetėlių. Neprisipažino ir vėliau, aš čia pati, kai sužinojau apie dekupažą, sugalvojau, kad greičiausiai ir tas Gintarės menas buvo ne kas kitas kaip dekupažas.

Šiaip, šita meno sritis, logiškai mąstant, tikrai ne man. Čia labiau tinka kruopštiems žmonėms, o ne tokiems, kurie rezultato siekia kaip galima greičiau. Nes „numuilint“ ir „prichaltūrint“ oi kaip lengva čia... Na, pavyzdžiui, reikia iškarpyti paveiksliuką iš servetėlių. Gali tai daryti dailiai, kruopščiai, o gali... truputį atsainiau į visą šitą reikalą pažiūrėti. Lygiai tas pats su servetėlės priklijavimu ant objekto. Visose literatūrose rašo, kad tai daryti reikia labai švelniai ir lėtai. Na kurgi jau man tai pavyks! Man gi reikia greitai! Maža, kad po to paveikslėlis gaunasi truputį raukštėlėtas...

Tačiau tai tikrai viena iš veiklų, ką galima puikiai daryti su vaikais, net neabejoju tuo. Tik kad maniškiai dar tam nelabai tinkami: vienas dar labai mažas, o kito perspektyva sėdėti ir karpyti servetėlės visiškai nesužavėjo.
Bet gal jūsiškiems vaikams bus kaip tik!