Robotiškas gimtadienis - Juliui sukanka 4-eri

Vieną dieną Justas su Julium baisiausiai bandė mane įtikinti, kad aš jų niekaip nepagaučiau. Neva jie abu tai yra nepaprastai greiti, o aš tai jau super lėta (Cha! Iš tikrųjų mano teniso treneris taip visiškai negalvoja, kaip ir negalvojo mano krepšinio treneris, kuris visomis keturiomis bandė prikalbinti pereiti į lengvąją atletiką, kuomet krepšinio sezonas baigėsi.). Na, bet susiginčijom, tai susiginčijom. Nebandžiau įtikinti, kad yra priešingai, o tiesiog... pakviečiau palenktyniauti.

 

Ot būtumėt matę mano vaikinų veidus, švytinčius iš laimės, kuomet mes rikiavomės prie namo sienos, pasiruošę bėgti iki tvoros ir atgal. Kaip mėnuliukai švietė, garbės žodis. Bet neilgam.

Po pirmojo starto, kai jau abu liko gerokai užpakaly, išgirdau, kaip Justas rėkia pasiutimo pilnu balsu: „Taip nesąžininga!!!! Tu su greičio batais!!!”. Greičio batais?! Kokiais dar greičio batais? Na taip, aš su kedais, bet kas gi jums liepė bėgti su vasarinėm šlepkėm?

Julius irgi nusprendė, kad visa esmė turbūt slypi greičio batuose, tad ilgai nelaukęs nubėgo ir atsitempė savo kedukus. Justas ir toliau buvo nusiteikęs bėgti su šlepetėm. Išsirikiavom ir pradėjom bėgti antrą kartą. Ir vėl pasigirdo įsiūčio pilnas rėkimas. Šį kartą rėkė Julius: „Tu mosuoji rankom bėgdama!!”. Dar gražiau. Lyg tai kas nors tau trukdytų mosikuoti.

Kadangi man akyse taip ir stovėjo jų džiugesio pilni veidai, vieną kartą, turiu prisipažinti, šiek tiek pristabdžiau tempą ,ir leidau laimėti. Juliui. Nes Justas, jau seniai susinervinęs, nebelakstė.

O vat savaitgalį turėjau progos įsitikinti, kad jeigu priekyje rimtas tikslas – nei greičio batų, nei rankų mosavimo nebereikia.

Bet, kaip paprastai, apie viską iš pradžių.

Juliaus gimtadienis turėjo būti Vilkų. T.y. kokį gerą mėnesį laiko žinojau, kad turiu ruošti Vilkų šventę. Tada kokius gerus keturis mėnesius žinojau, kad gimtadienis bus Grybų Karo (čia jau pagal spektaklį). Jau net užvedžiau failą kompiuteryje pavadinimu „4_metu_gimtadienis_Grybu karas“, ir pradėjau galvoti užduotis, kai Julius dar kartą persigalvojo, ir pareiškė, kad jo gimtadienis bus Robotų. Tikrai tikrai ir galutinai. Ilgai tuo netikėjau, ir nieko nedariau, tačiau šį kartą Julius nebepersigalvojo: gimtadienis ir buvo Robotų.

 

Vat šiandien ir bus įrašas apie tą Robotišką gimtadienį.

Kuo toliau, tuo labiau mane pradeda žavėti tematinės smulkmennos, į kurias anksčiau nekreipdavau jokio dėmesio. Pavyzdžiui, jau nebeįsivaizduoju gimtadieninio stalo be tematinių papuošimų. Ir prieš šį gimtadienį visi draugiškai susėdę karpėme robotus bei klijavome juos prie smeigtukų - jais buvo papuošti visi gimtadienio maistai (keksiukai, sumuštinukai ir mini picos). Gaila, nufotografuoti niekam nekilo mintis.

 

Labai superiniai pritaikiau ir nusižiūrėtą sulčių indelių idėją: taurių sultims namuose neturime daug, tad sulčių buteliukai, papuošti robotų paveiksliukais, tiko šventei tiesiog idealiai. Ir nebūtų buvę gaila, jeigu kuris nors būtų sudužęs netyčia. Nuo šiol visada  sulčių buteliukus vaikiškiems gimtadieniams taupysiu.

Na, o štai ir šventės scenarijus – paskutiniu metu man taip jau gaunasi, kad galutinai scenarijų sulipdau tik pačios šventės metu. 

Istorija:

Sukviečiau visus vaikus į ratuką, ir papasakojau istoriją: taip jau atsitiko, kad vienas galingas robotas buvo siųstas į žemę, tačiau įvyko katastrofa ir jis krisdamas sudužo, išsibarstydamas į dalis (čia jau aliuzija į mūsų vaikinukų labai mėgstamą „Plieninio milžino“ filmą). Iš roboto liko tik pilvas (čia jau va ta dėžė, kur prie manęs stovi). Robotas labai prašo pagalbos, surenkant visas jo dalis į vieną ir žada ne tik atsidėkoti, bet ir pasakyti paslaptį, kur slypi paslėptas žemėje lobis (na, kaip gi be jo!)

Visi vaikai, aišku, su džiaugsmu pasižadėjo padėti ir užtvirtindami savo pažadą pasigamino asmeninius robotukus, kuriuos su pasididžiavimo sukasė į žemę (kas kur norėjo).

Robotukams pasinaudojau šiuo maketu:

Pirmoji užduotis

Norint surasti pirmąją roboto detalę (ranką), reikėjo atlikti pirmą užduotį: surinkti visus išsimėčiusius roboto varžtus ir sujungti juos su veržlėmis. Man pasakojant vaikams istoriją, Aušrinė visame kieme primėtė didelių varžtų (pirkau skirtingų rūšių, kad būtų įdomiau jungti juos su veržlėmis, tačiau rinkausi tikrai pačius didžiausius, kad paskui nebūtų taip, kad kuris nors netyčia įsipainioja mums į žoliapjovę). Išgirdę užduotį, vaikai iš karto pasileido po visą kiemą ieškoti varžtų, ir ilgai tikrai netruko, kol juos visus surado (galėjome tikrinti pagal tai, ar tikrai jau visos veržlės yra susuktos, nes veržlių nemėčiau ir laikiau pas save dubenėlyje).

Užduotis tikrai smagi, bet kitą kartą ją šiek tiek modifikuočiau, nes šį kartą ji truko per trumpai, kai kurie vaikai nerado nei vieno varžto, o kai kurie vienu metu atnešė penkis... Todėl kitą kartą arba padalinčiau vaikus į komandas ir liepčiau eiti ieškoti varžtų susikibus po 2-3, arba liepčiau suradus vieną varžtą būtinai grįžti į pagrindinę bazę (t.y. pas maneJ), užsukti varžtui veržlę ir tik tuomet grįžti ieškoti kitų. Na, bet šį kartą kaip jau buvo, taip jau buvo.

Kai buvo baigta užduotis, vaikai vėl puolė į paieškas – šį kartą ieškoti roboto rankos (kurią nutaikius progą jau buvo kieme numetusi Aušrinė)

Antroji užduotis buvo irgi robotiška: nužingsniuoti kaip robotams (nelankstant kelių ir rankų) iki tvoros ir atgal tris kartus. Žingniavo visi robotukai su nepaprastai dideliu užsidegimu. Po šios užduoties buvo rasta roboto koja.

Trečioji užduotis – karštas varžtas. Žaidžiasi taip pat, kaip ir „Karšta bulvė“: vaikai sustoja ratuku, kas nors iš suaugusių (pas mus tas vaidmuo teko Aušrinei) stovi nusisukęs į ratelį. Iš rankos į ranką yra perduodamas varžtas, o kai nusisukęs žmogus sušunka „Karšta!“ tas, pas kurį liko varžtas, iškrenta iš ratuko. Na... mes neiškrisdavomeJ. Nes nei vienas vaikas nesutiko išeiti iš žaidimoJ.

Užbaigę užduotį, vėl vaikai puolė ieškoti roboto dalies, ir rado dar vieną ranką.

Ketvirtoji užduotis vėl buvo žaidimas: „Robotas sako“ (taip pat žaidžiasi, kaip „Simonas sako“). Visi sustojo prieš mane, ir laukė nurodymų. Jeigu pasakydavau: „Robotas sako – palieskite galvą“, visi turėdavo paliesti galvą. O jeigu sakydavau tiesiog: ‚Palieskite galvą“, visi turėdavo stovėti kaip įbesti. Žaidimą aš dar ir sunkindavau: pati sakydavau vieną, o liesdavau kitą. Vaikai... Kartodavo viską pagal maneJ. Pažaidę, radome antrą koją.

Penktoji užduotis – mūsų standartinė ir pati smagiausia "Balionų užduotis": išsirenkamas balionas, susprogdinamas bei atliekama balione rasta užduotis. Po šios užduoties buvo rasta ir roboto galva – paskutinė detalė.

Toliau turėjo sekti Roboto žadėtas atsidėkojimas, o tam buvau pasiruošusi super nerealią idėją-siurprizą. Tai yra, pagal mano pradinį užmatymą, vaikams įvykdžius paskutinę užduotį, dėžėje paslaptingai turėjo atsirasti Pop-Corn‘ų dėžė: (tą skylę Roboto pilve Aušrinė iškirpo tikrai sąmoningai). Buvo planuota, kad jau sudėjus visas detales į vieną, pasiūlysiu vaikams kišti ranką pro skylę Roboto pilve, ir pažiūrėti, ką Robotas paruošė dovanų. Tačiau šioje vietoje, kaip Laima įvardijo, „kontrolė iš mano rankų išslydo“J. Man nepavyko gauti stačiakampės dėžės (na, per vėlai iš tiesų pradėjau ieškoti, ir neypatingai labai daug pastangų tam įdėjau), tad dėžė buvo be viršaus. Skylė irgi gavosi pernelyg žemai... Todėl tai, kad kažkas viduje yra, vaikai pastebėjo iš karto. Ir iš karto griūdami vienas per kitą bandė mane perversti ir per viršų pasižiūrėti, kas ten yra. O kai jau užmatė, kad pop-corn‘ai, greitai sumetė, kad daug daugiau pop-cornų gali užgriebti per viršų, nei per mažą pilvo skylutęJ. Tačiau siurpizas tikrai pasiteisino: pop-corn‘ai buvau didelėj paklausoj ir vaikų, ir suaugusių.

Ir vat dabar atėjo lobio eilė: vaikams buvo pasakyta, kad lobis paslėptas kažkur kieme. Justas jau iš ankstesnių patyrimų žino, kad aš stengiuosi, jog lobį atrastų jubilijatas, todėl nuo Juliaus nesitraukė nei per žingsnį. Ir girdėjo, kaip prie Juliaus prisiairtino Paulius, ir šiam šnipštelėjo, kad bėgtų ieškoti lobio šuns būdoj (neturim mes šuns, tik būdąJ). Ir vat tada galėjau stebėti vaizdelį, kaip Julius, visa galva mažesnis už Justą, bėga taip, kaip turbūt iki tol niekada nebuvo bėgęs: kulnai tik švytravo. Ir jokių greičio batų nereikėjo. Justui, kuris be visa ko dar bėgo smarkiai ši pykčio rėkdamas: „Taip nesąžininga!!! Paulius jam pasakė!!!!” pavyti Julių nebuvo jokių šansų.

Lobis buvo sąžiningai padalintas visiems robotukams, tačiau gimtadienis sulyg tuo nesibaigė.

Tradiciškai, į dangų paleidome linkėjimų balionėlį.

Ir dažėme robotiškus sausainukus.

Laiko buvo dar iki soties, tad dar žaidėme aibę žaidimų: kartu su tėveliais visi robotukai spardė kamuolį, gaudėme gyvatės uodegą (kai visi vaikai įsikimba vienas į kitą sudarydami gyvatėlę, o gyvatės galva turi pagauti uodegą) bei žaidėme žaidimą, kurį vėliau Justas įvardino kaip “patį smagiausią gimtadienio žaidimą” (vidury kiemo buvo pastatytas kibiras, po kuriuo buvo paslėpta kinder kiaušinio dėžutė su saldainiukais. Vaikas su užrištom akim ir kardu rankose turėjo apsisukti tris kartus aplink save, tuomet eiti į priekį ir bandyti su kardu pataikyti į pastatytą kibirą. Jeigu pataiko, po kibiru esantis siurprizas tenka jam. Vaikams šiek tiek eiti tikslo link pagelbėdavo, o vat iš Pauliaus su Aušrine “grybavimų” juokėmės už pilvų susiėmęJ)

 

Kaip nekeista, šiemet net pavyko pakiloti Julių (tai jau kaip ir tradicinis gimtadienių atributas). Ne iš pirmo karto (nes nepatiko pasiūlyta kėdė), tačiau Julius vis dėl to ant kėdės (savo paties išsirinktos) užsiropštė. Ir net liko patenkintas:)

Kepiau ir robotišką tortą. Ir čia turiu pasidalinti dar viena istorija. Kelios savaitės iki gimtadienio gavau draugės Rasos klausimą: “Kaip manai ar aš sugebėčiau iškepti tokį tortą dukros gimtadieniui?”. Ir prie laiško buvo prikabinta gražaus Torto-Šuniuko nuotraukytė. Aš atsakiau taip, kaip yra iš tikrųjų: “Tortą-Šuniuką, manau, tikrai be problemų iškeptum. Bet bent jau aš tai niekada nesitikiu, kad man pavyks iškepti tortą identišką norimam”.

Rasyte, specialiai tauJ

Štai tortas, kurį norėjau iškepti:

 

O štai tortas, kuris gavosi:

 

Juliui tortas labai patiko, o vat Ineta tai mane įskaudino, pareiškusi, kad “Anksčiau gi tau taip jau neblogai sekėsi tortus kepti…”. Va, koks palaikymas šeimojJ

 

Ačiū, Aušrinėle, nežinau, kaip be tavęs būčiau susitvarkius:)
 

Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:

4-erių metų Indrės "Pasiklydusi Žirafėlė" gimtadienis

Justo 5-erių metų Piratiškas gimtadienis

Juliaus 3-ų metų gyvačių gimtadienis

Justo 4-ių metų varliukų šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

 

 

Slepiam kelnių skyles :)

Julius labai mėgsta čiuožinėti ant kelių. Tad nieko keisto, kad Juliaus kelnės tarnauja tokį laaabai ribotą laiko kiekį.

Dažniausiai, pamačiusi eilinę skylę keliuose, ją tiesiog ignoruoju. Tuomet skylė didėja, didėja, didėja... ir kelnes išmetu.

 

Tačiau kuomet skylė atsiranda „kelnėse-mylimukėse“, ignoruoti skylės neišeina. Tokią skylę aš pirmiausia gražiai susiūnu. Kai jau ji dar kartą suplyšta, vėl susiūnu. O kai užsiūti jau nebeišeina, skylės vietoje uždedu kokią aplikaciją (t.y. gražiai sulopauJ). Tačiau net ir ši priemonė tokiam užkietėjusiam kelnių plėšytojui kaip Julius yra vienas juokas. Tad paskutinį kartą, kai jau skylės nebegalėjo uždengti jokia aplikaciją, pasinaudojau viena interneto platybėse užtikra idėja: kelnių skyles dar labiau padidinau, ir papuošiau jas dantimis.

Juliui gražu. Ir Justui gražui. Tik jis bais nepatenkintas, kad   tokių kelnių neturi jis pats :)

 

Oho, čia turbūt visų laikų trumpiausias mano įrašas gavosi:)

Mūsų gerai išauklėti vaikučiai ir jų tobula mama:)

Šį įrašą dedikuoju savo mielai internetinei draugei Viktorijai, kuri nepaliauja kartoti, kokia nuostabi motina aš esu (nors nėra mačiusi manęs akyseJ) ir kuri bijo, jog mums atvykus pas juos (o planuojame!) jos mergaitės sugadins mano gerai išauklėtus berniukus:)

Tai va, Viktorija, papasakosiu tau visą teisybę, apie tai, kaip mes gyvename. O teisybė yra ta, kad darausi jau kaip ta mama iš anekdoto: „Geriausia dovana mamos dienos proga – kai vyras pasiima vaikus ir dingsta visai dienai iš namų“J. Nu žinok, aš irgi nerealiai džiaugčiausi tokia dovana, nors garsiai gal to labai ir neskelbiu. Nedažnai man tokių "dovanų" pasitaiko, bet vat kartais, kad drioksteli Nerijus, tai maža nepasirodo: pavyzdžiui, visai neseniai ne tik kad dienai – visom keturiom dingo. Su vaikais. Jis, mat, tokias mini atostogas pasiėmęs buvo, tad į kaimą išdūmė. Ir aš ta proga visai netikėtai paatostogavau. Gan smagiai, turiu pasakyti. Nes ne tik milijoną grožio procedūrų prisidariau, bet ir begalybę filmų peržiūrėjau. Todėl dabar galim diskutuoti apie ką tik nori: galiu pateikti autoritetingą savo nuomonę tiek visatos atsiradimo, tiek ateivių, tiek planetų susiformavimo klausimais. Arba galim diskutuoti apie religijas. Nes azarto pagauta peržiūrėjau filmus apie Jėzų ir apie Mahometą, apie krikščionis ir apie islamistus. Na, kad nebūčiau šališka:). Dar kažkaip nuklydau į mokslinių filmų sektorių, ir ta proga pažiūrėjau keletą filmų apie išprotėjusius mokslininkus. Žinau, žinau... gal galėjau ir ką nors lengvesnio „mergaitiškam“ savaitgaliui sugalvoti, bet turbūt man žinių badas, kad taip puoliau prie visų dokumentinių filmų. Dar gaminausi kokteilius. Nelabai man jie gavosi, tiesą pasakius, nes iš vaisvandenių turėjau tik vandens ir Blue Curacao (iki šiol mano miela kolegė U. leipsta juokais prisiminus, kaip bandžiau jos iškvosti, ar galėčiau pasidaryti „Margaritą“ iš tokių ingredientų). „Margarita“ nesigavo – išpyliau visą meną į kriauklę, o vat „Mojito“ pirmasis kokteilis gal ir gavosi nenusisekęs, už tai antrasis – tobulas. Gaila tik, kad tų progų eksperimentuoti nepasitaiko taip jau dažnai, tad turbūt netruksiu įgūdžius pamiršti. Tačiau pasakysiu tau: neįtikėtina, kiek visko žmogus gali nuveikti per keturias dienas:).

Taigi, tokia aš ir esu mama: taip, iš tikrųjų, man be galo smagu leisti laiką su vaikais ir tuo mėgaujuosi be galo be krašto. Bet patinka, žinok, pabūti ir be jųJ. Kita vertus, net mano brangi draugė Diana, kuri yra man pavyzdys (vis tik, augina net septynis (!!!) vaikučius) sakydavo, kad savo vyrui nepaliauja kartoti, jog jeigu jis nori, kad ji būtų ideali mama vaikams, privalo ją karts nuo karto išleisti pabūti be jų.

O dabar apie mūsų tuos du labai gerai išauklėtus vaikučius. Papasakosiu tau apie vieną iš mūsų dienų. Ketvirtadienį. Na, ne visos dienos būna tokios baisios kaip ši, tačiau išskirtinė ji irgi nėra.

Žodžiu, buvo taip. Grįžusi namo iš darbo, paskambinau auklei pasakyti, kad kitą ateitų kiek vėliau. Ta proga ji manęs klausia: „Ar tu jau buvau užlipus į vaikų kambarį? Ar matei, ką jie pridarė?“. Aš dar mačiusi nebuvau, todėl, aišku, mintyse prasisuko patys įvairiausi/baisiausi scenarijai. Tačiau perklausus, paaiškėjo, kad viskas ne taip ir baisu – na, viena siena visiškai dažais išterliota, pamanyk, baisaus čia daikto... Tačiau auklė nesiliovė: “Tu, Inga, eik dabar ir duok jiems kokią bausmę. Tikrai negalima taip elgtis – jokių ribų vaikai nežino, Jėzau, Jėzau, kaip gaila – ką tik išdažytos sienos ir taip nutepliota…”. Aš nebuvau tikra, ar kuri nors iš mažųjų galvyčių nesiklauso manęs, tad stengiausi šnibždėti kaip galima tyliau: “Na, bet gal taip jiems gražu. Gi jų kambarys, kaip ne kaip”. Tačiau auklė nesiliovė ir skaitė moralą apie mano bernužėlius toliau. Na, dažnai ji man juos skaito, tad jau pripratusi prie to.

Pakalbėjusi su aukle užlipau pasižiūrėti to “šedevro” – na, tikrai, kad visai gražu. Ir visai tinka vaikiškam kambary. Tačiau bandžiau būti “griežta”: “Ar jūs lapų neturite? Kodėl ant sienos pripiešėte?!”. Justas: “Mums taip labai gražu. Čia gi mūsų kambarys“. Aha, vis dėlto, mano pokalbį su aukle girdėjo. Vėliau tiek vienas, tiek kitas, su pasididžiavimu parodė, kurias „detales“ kuris piešė.

O jų kambarys tikrai darosi panašus į vaikišką kambarį: nutepliotos sienos, nulupinėti tapetai, perpus perplėštas mano tiek ilgai ieškotas žemėlapis.... Et, nebūnie. Jau aš tai tikrai ne iš tokių, kurie dėl tokių smulkmenų galvą suktų.

Dar šiek tiek padiskutavus, apie tai, kur galima piešti, o kur ne, nusileidau su Justu žaisti „Memo“. Kol mes žaidėme, Nerijus, visas net įraudęs nuo pykčio, bandė ištraukti kinderinius žaisliukus iš bide (!!!). Nebuvo tas jau taip paprasta, ir užtruko šiek tiek ilgiau nei planavo. Tad per tą laiką kol jis krapštėsi, sudegė visi jo džiovinimui į orkaitę sukišti obuoliukai. Sudegė taip, kad visi namai paskendo dūmuose, nuo dūmų sureagavo namo signalizacijos ir pas mus prisistatė apsauga. Julius tuo tarpu irgi nesnaudė: kol visi buvo užsiėmę savo reikalais, tylutėliai nusliūkino į darbo kambarį ir išlupinėjo pusę mano kompiuterio klaviatūros mygtukų. Didžiąją daugumą jau įtaisiau atgal į vietą, tačiau „Enter“, kurį remontuoti ėmėsi Justas, sulaužytas neatitaisomai. Ei, gal kas žinot, ar kas nors Vilniuje užsiima klaviatūros mygtukų keitimu?

Kas gerai, kad paskutiniu metu namuose bent jau muštynių nebėra. Arba beveik nebėra. Nes renkame pliusus: Justas vakare gauna pliusą, jeigu per visą dieną nebūna mušęs ir stumdęs Juliaus, o Julius – jeigu per visą dieną neprisisisioja. Esu pažadėjusi, kad surinkus dešimt pliusų, eisime pirkti kokio nors žaislo: vat iki ko priėjome, norėdami įtikinti Justą nevožtelti Juliui. Labiausiai man juokinga buvo tai, kad vos uždėjau pirmąjį pliusą abiems, jau kitą dieną šalia jų atsirado dar visa galybė didelių ir mažų, kreivų ir jau šiek tiek tiesesnių pliusukų. Išradingumo vyručiams tai tikrai netrūkstaJ

Tai va, Vikut, kokie geri tie mano berniukai ir kaip linksma su jais. Atvažiuosim, pati pamatysi. Ir galėsim kartu paieškoti efektyviausių auklėjimo priemoniųJ

Gyvačių gimtadienis - Juliui sukanka 3-eji!

„Kas yra adrenalinas?“ – klausia Justas išgirdęs reklamą. Nerijus paaiškinti nemoka. Bandau aš: „Adrenalinas – kai tu labai labai išsigąsti. Arba kai tave kas nors labai labai nustebina. Arba kai tau būna labai labai smagu. Pavyzdžiui, kai mes tave paimam ir smarkiai sukam ratu, tau sukyla adrenalinas“. Justas tęsia mintį toliau: „Arba kai mane jūs per gimtadienį aukštai kilojate, man irgi sukyla adrenalinas...“.

Prieš kelias savaites norėjome kad toks adrenalinas – kai tave gimtadienio proga kiloja ir būna labai smagu – sukiltų ir Juliui. Bet Juliui ši idėja visai nepasirodė smagi, tad teko liautis įkalbinėjus ir susitaikyti su faktu, kad bent jau šiais metais ši gimtadienio tradicija įgyvendinta neliks. Tačiau tai nei kiek nesumenkino gimtadienio - tradiciškai, jubilijato pasirinkta tema - šventiškumo.

Jau nuo pat Justo varlyčių gimtadienio Julius žinojo, kad jo šventė bus Gyvačių. Ir buvau nustebusi, nes jis per tą pusę metų nei karto savo nuomonės ir nepakeitė! Taigi, kai jau galutinai įsitikinau, kad tema bus tokia ir nei jokia ne kitokia, ėmiau ruoštis.

Pirmiausia, surinkau visas gyvates, kokias tik radau namie. O jų pas mus, pasirodo, devynios galybės! Suradusi saugiai jas suslėpiau, nes kitu atveju, šventės dienai atėjus, vėl reikėtų visus kampus versti beieškant.

Tuomet nunėriau dešimt apyrankių-gyvačių. Pagalvojau, kad vaikams turėtų būti smagu išsinešti siuvenyrą iš gimtadienio to gimtadienio tema. Kita vertus, labai jau smagiai ir greitai jos man nėrėsi... Tik Nerijus išvydęs nertas gyvatėles dalinamas vaikams, neištvėrė iš nuostabos nešūktelėjęs: „Tai vat prie ko tu ten vakarais knibinėdavais!”

Prieš pat susirenkant vaikams, papuošėme namus. Tiksliau, koridorių. Ten pasodindami minkštus žaislus: kirmėlę ir gyvatę. Ir dar varną. Neklauskit, prie ko čia varna - čia jau Justas taip nusprendė.

Kuo toliau, tuo mažiau suku galvą dėl pačio gimtadienio scenarijaus. Jau žinau, kad tereikia tik šiek tiek paimprovizuoti, ir bus tikrai linksma. Bent jau tikrai linksma bus vaikams.

Ką veikėme šį kartą?

Pirmiausia, aišku, pristačiau istoriją. Apie galingą Gyvačių Karalių, kuris saugo didžiulėje pilyje užslėptus lobius. Gyvačių Karalius jau yra labai senas, todėl su didžiausiu malonumu perleistų karūmą ir lobį tam, kuris pasiektų pilį. Atrodo lengva? Tačiau kelią į pilį saugo didžiulė galybė gyvačių, kurios tikrina visų keliaujančių drąsą - visas šias gyvates reikia surasti bei įvykdyti jų užduotis.

Paulius man nupiešė plakatą su pilimi, didžiule Gyvate ir geltonu keliu. Pristačiusi užduotį paklausiau vaikų: "Ar esate pasiryžę įveikti kliūtis ir pasiekti pilį?". Visi choru atsakė, kad tikrai taip ir užklijavo žmogeliuką, su savo nuotraukyte, ant kelio į pilį.

O sulyg šiuo įsipareigojimu gavo apyrankę, kuri turi saugoti juos nuo visų negandų. Vieni apyrankę dėjo ten, kur ir priklauso (ant rankos), kiti – kur jiems norėjosi (pavyzdžiui, prisisegė prie maudymukoJ) 

Pirmasis gyvatėlę rinkosi Julius. Mano širdis tiesiog nesitvėrė džiaugsmu, matant, kad šį kartą Justas nei kiek neprieštaravo faktui, kad visas užduotis pirmas atlieka Julius (vis dar pamenu pernai metų košmarą, kuomet Justas didžiąją dalį Juliaus gimtadienio tiesiog prasriūbavo). Bet antros vietos neperleido niekam - jau prieš gimtadienį mane jis informavo, kad po Juliaus viską tikrai darys jis ("Nes aš esu jo brolis" - taip paprastai man viską paaiškino)

Pirmoji gyvatė buvo apsirangiusi kibirą su kamuoliukais ir paslėpta darbo kambaryje. Suradę ją, vaikai gavo pirmąją užduotį: pamaitinti gyvatę: kiekvienas paėmė po kamuoliuką ir, nuo nustatytos linijos, turėjo pataikyti į kibiriuką (nusižiūrėjau šią užduotį iš Skirmantės „Drugelių“ gimtadienio:) ).

Antroji gyvatė, kurią rado Martynas ir kuri buvo įsirangiusi medyje, liepė įvykdyti visas balionuose esančias užduotis. Ši užduotis visų laikų mylimiausia – ypatingai ta dalis, kai reikia susprogdinti balioną:)

Trečioji gyvatė priminė visiems, kad jie yra susirinkę į Juliaus gimimo dieną ir paprašė visų gimtadienio svečių palinkėti ką nors Juliui. Tuomet stebuklingas gimtadienio balionas, pilnas palinkėjimų, buvo paleistas į dangų. Vaikams ši užduotis taip patiko, kad neužilgo į dangų buvo paleistas ir antras balionas. Kuris, iš tikrųjų, nebuvo tam numatytas.

Juliaus gimtadienio dieną buvo tiesiog žiaaauriai karšta (būtent todėl vaikai ir "etiketo" nepaiso, bei laksto pusnuogiai:)). Taip karšta, kad užduotis teko koreaguoti ir įvesti kuo daugiau „vandeninių“ užduočių. Taip pas mus atsirado „balionų su vandeniu“ užduotis, pasiteškenimo baseine užduotis ir panašiai. Arba vaikai tiesiog ramiai leido laiką gamindami "burbulus".

Galiausiai, buvo atrasta ir paskutinė gyvatė – Gyvačių karalius, saugantis skrynią su lobiu. Kaip ir buvo žadėta istorijoje, jis mielai norėjo perleisti savo karūną, tačiau mūsų gimtadienio kaltininkas – ištisus pusę metų visiems porinęs, kad jis tikrai bus gyvačių karalius – karūną dėtis atsisakė. Matote, koks laimingas atrodė, kai ją užmaukšlinau? :)

Tačiau, skirtingai nei Justas, jis bent jau su didžiausiu malonumu paskirstė lobį visiems jo ieškojusiems.

Šį kartą su Nerijum labai džiaugėmės atradę sprendimą dovanoms ir maistui. Jau senokai mes bandome išvengti galybės dovanų (ir taip vaikai yra perkrauti žaislais) ir norime geriau nupirkti vieną, bet gerą ir naudingą – pavyzdžiui, taip Julius dviejų metų gimtadienio proga gavo batutą. Šiemet visi svečiai Juliui dovanojo kas duris, kas langus, kas stogą... Ir taip Julius gimtadienio proga įsigijo lauko namelį.

Su maistu padarėme dar gudriau. Paprastai į vaikiškus gimtadienius žmoniųsusirenka daug (na, jau vien dėlto, kad vieną vaiką kvieti, tačiau jis dar tu tėvus atsiveda po paranke:) ). Aš esu mėgėja pavalgyti, todėl man būna labai smagu gimtadieniuose ir vakarėliuose matyti daaaug maisto. Tačiau šiuo atveju, tikrai žinojau, kad ir pasiruošti šventei, ir suorganizuoti daug ir įvairiaus maisto, nepavyks. Todėl pasielgiau paprastai: į gimtadienio kvietimą įrašiau prašymą atsinešti kokį nors „gyvatišką“maistą. Ir ištikrųjų, kaip buvo smagu! Elenutė atsinešė įspūdingą kibininę gyvatę (ir dar ryjančią triušiukus!!!), Paulius su Martynu atnešė picos paplotėlių su džiovintais pomidorais ir prieskoniais gyvatę, gausybę patiekalų priruošė ir Ineta... Žodžiu, mūsų gimtadienio stalas buvo tiesiog nuklotas užkandžiais. 

Tortą-gyvatę kepėme ir mes. Iš tikrųjų, gyvatė turėjo būti tokia, Nu bet man niekaip toks tortas nesilaikė... Griuvo gyvatės pilvas, nors tu ką. Tad teko ją tiesiog paguldyti.

Tradiciškai, kepiau ir vasarišką tortą su avietėm. Kol kas turbūt man pats patsiškiausias tortas!

Dar turėjau ir sausainėlių—gyvatėlių, kurias buvau žadėjusi duoti vaikams papuošti, bet... nebeliko laiko:). Na, paprastai taip jau būna: užduočių turime prisiruošę daugiau, nei jų pavyksta įgyvendinti. Tačiau nesukau dėl to galvos: mano vaikinukai šią užduotį įveikė vieni, jau po gimtadienio.

Kaip jau ir sakiau – Julius būti kilojamas atsisakė. Tačiau gimtadienio dainą jam padainavome. Ir net sušnypštėme. Juk gyvačių diena, kad ir kaip ten bebuvę:)

***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:

Justo 4-ių metų varliukų šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Juliaus 1-asis gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

Juliuko vienerių metų gimtadienis

Jau buvau užsiminus, kad visai neseniai šventėm draugų mergaitės S. gimtadienį. Įsiplepėjom su vienos mergaitės mama, ir ji klausia manęs: "O tai Juliukas gal liepos mėnesį gimęs?". Aš net akis išpūčiau: "O iš kur jūs taip spėjat? Negi visi Juliai liepos mėnesį yra gimę?!". O ji man: "Na, mūsų Liepa tai liepos mėnesį gimusi, tai pagalvojau, gal Juliukas irgi". Jau norėjau pradėti akis draskyti, kad čia visiškai skirtingi dalykai: visiems aišku, kad Liepa ir liepos mėnuo tikrai turi bendra tarpusavy, o vat kuom susiję Julius ir... Gerai, kad nespėjau iškišti liežuvio. Nes kaip tik šiuo momentu man būtent ir prašviesėjo, kuom gi susiję Julius ir liepa: gi liepos mėnuo turi ir kitą pavadinimą - July! Kurį laiką negalėjau patikėti, kaip iki šiol niekada nebuvau apie tai susimąsčius. Bet garbės žodis, nebuvau! Man Julius ir liepos mėnuo visada buvo susiję tik tuo, kad liepos 1-ąją dieną Juliai švenčia savo vardadienį. O mūsų Juliukas dar ir savo gimtadienį.

Taigi, tos mergaitės mama buvo visiškai teisi - Juliukas iš tiesų gimęs liepą. Ir vat kaip tik sėdžiu po pilnos įvykių dienos (šventėme gimtadienį šiandien), ir galvoju, kaip vis tik gerai, kad Juliukui jau metai... Nepaisant visų tų džiaugsmų, kurie lydėjo šiuos metus, turiu prisipažinti, kad metai iš tiesų buvo sunkūs. Tačiau šiandien, apžvelgdama juos, džiaugiuosi, kad mums pavyko gan gerai su viskuo susitvarkyti. Taip, aš tikrai nesu akla ir matau, kad Nerijus jau visai žilas (čia tai net ne perkeltine prasme :) ), o aš vaikštau nublukusiais plaukais, nes neturiu kaip ištrūkti į kirpyklą – į tokias „smulkmenas“ šiuo gyvenimo periodu tiesiog nekreipiame dėmesio. Už tai esminiai dalykai mane džiugina: jau prisitaikėme vieni prie kitų, Justas liovėsi kandžiojęs ir mušęs Julių (taip taip, būtent tai buvo didžiausias mano galvos skausmas pusę metų, nes bijodavau net minutei Juliuką palikti vieną), sugebėjome išlaikyti dienos ritmą bei ritualus (stalo žaidimai, knygelių skaitymai su Justu, mokyklinių reikalų derinimas su Paulium (šiais metais aš jį net vežiodavau į būrelius, kas mums suteikdavo šansą tiesiog ramiai apie bet ką paplepėti!)). Džiugina faktas, kad Juliukas jau ima nebebijoti žmonių ir po truputį nulipa man nuo rankų, džiugina tai, kad Justas jau jį globoja: "Neik, Liuliuk, ant laiptų, bus bum, kaujas bėgs!". Galų gale, džiaugiuosi, kad mes su Nerijum jau net kartą išėjom į kiną. Dviese! Bet tam reikėjo metų…

Turbūt jau esu anksčiau užsiminusi, kad pirmojo gimtadienio aš paprastai nesureikšminu – visada galvoju, kad šventė turi būti rengiama jubilijatui, o šiuo atveju jubilijatas yra pernelyg mažas, kad įvertintų. Tačiau turbūt būtent dėl to, kad metai buvo sunkūs, Juliuko gimtadienį norėjau ŠVĘSTI. Ir dėl jo, ir dėl mūsų pačių.

Taigi, šventėm :). Liepos 1-a išpuolė ketvirtadienis. Kadangi tai buvo darbo diena, patį šventimą nukėlėme į šeštadienį, o ketvirtadienį tiesiog pasidalijome mažą pyrago gabalėlį ir įteikėme Juliukui mūsų dovaną – motociklą. Dabar vienas turės mašiną, o kitas – motociklą.

Dar, be abejo, pūtėm žvakutę. Ir užpūtėm! Ir čia (sakoma, kad negalima vaikų lyginti, bet kartais neišeina) negalėjau neprisiminti, kad per pirmąjį Justo gimtadienį iki žvakutės užpūtimo jam buvo toli-toli. Kaip iki mėnulio. Ir per antrąjį dar vos užpūtė.
Ilgai svarstėm, kur reiktų perkelti pagrindinį šventimą. Be abejo, kad vasarą smagiausia švęsti gamtoj. Ypač, jeigu gražus oras. Bet vat nei buvom tikri dėl oro, nei turėjom, kur patogiai apsistoti. Todėl galiausiai pasirinkom paprasčiausią variantą: švęsti vaikų žaidimo kambaryje. Ir labai gerai, kad taip nusprendėm – labai daug problemų atkrito.

Visų pirma, galėjau pasikviesti visas drauges. Man tai buvo labai svarbu, nes ne tiek dažnai jau išeina su jom pasimatyti. Gaila, ne visos galėjo sudalyvauti (vis tik, šventėme per ilgąjį savaitgalį, tad daug kas išmovė prie jūros), tačiau buvo smagu susitikti ir su tom, kurios liko Vilniuje. Antra, nereikėjo rūpintis, kur talpinti svečius ir kuom užimti vaikus – vietos buvo sočiai, veiklos dar daugiau. Ir trečia – namai liko nenusiaubti :).

Man beliko pasirūpinti tik tortu ir balionais.

Tortą gaminau pati. Net du (jeigu antrąjį galima tortu pavadinti). Esu minėjus, kad mūsų šeimoj saldymynų mėgėjų nelabai yra? Iš pradžių aš jaučiausi gana blogai, nes saldumynus, kiek jau prisigamindavau, rydavau viena. Už tai kaip dabar aš džiaugiuosi turėdama kompanioną! Jau kai namie gaminau tortą, Justas vis vaikščiojo aplinkui ir grasinosi: “As visą Liuliuko totą suvagysiu. Niekam nepaliksiu”. Na, viso torto nesuvalgė, bet kaip jis suuodė, kad tortas jau stovi ant stalo, mums iki šiol paslaptis. Pastebėjome jį tik tada, kai jau buvo pirštus besilaižąs. O iki tol net prisišaukt nuo čiuožyklų ir kamuoliukų baseino buvo neįmanoma!

Kai buvom pas S. gimtadieny, ten buvo užsakytas toks personažas Drugelis. Tai tas Drugelis turėjo daug ilgų balionų (kokius klounai turi) ir pompikę. Kiekvieno vaiko paklausdavo: „Ko tu norėtum: šuniuko ar katytės?“, ir tą pačią minutę pripūsdavo balioną ir vaiko akyse išlankstydavo šuniuką arba katytę. Kadangi aš irgi tokių balionų jau iš anksčiau buvau prisipirkus (buvo Tiimari parduotuvėje akcija jiems), tai nusižiūrėjau nuo to Drugelio, ir per mūsų gimtadienį irgi sukviečiau vaikus (tiesą pasakius, net kviesti nereikėjo, jie patys apspito mane, kai pamatė su pompike ir balionais rankose) ir taip pat paklausiau: „Nagi nagi, ir ko tu norėtum: šuniuko ar žirafos?“. Visi suaugę iš pradžių galvojo, kad aš čia tik taip pokštauju, o Laima dar ir mestelėjo vaikams: „Taip taip, prašykit šuniuko, bet gausit turbūt tik po gyvatę“, už tai, kaip išsiplėtė jų akys, kai pamatė mane tuos šuniukus belankstančią! Pasižiūrėkit, na negi ne mielą žirafą suraičiau?!

Tiesa, žirafai galvą tai reikėtų atsukt atgal į teisingą padėtį, bet net ir su tokia nusukta galva (o kai turi ilgą kaklą, tai galvą tikrai gali sukioti, kur tik panorėjus) niekam net abejonių nekiltų, kad tai žirafa.

O triukas su balionais iš tikrųjų paprastas. Tikrai nesu tokia naivi, kad tikėčiaus, jog vien pasižiūrėjus į Drugelį jau mokėsiu tuos šuniukus lankstyti, tikrai ne. Prie tų mano balionų buvo pridėta ir instrukcija, kaip lankstyti įvairius gyvius. Pavarčius instrukciją, iškart supratau, kodėl tas Drugelis lankstė šuniukas – jie lengviausi! O žirafą tai pati sugalvojau – lankstyti reikia kaip šuniuką, tik kojas bei ausis reikia trumpas padaryti, o kaklą – ilgą. Aišku, dar ir pasitreniravau iš vakaro.

Kaip ir priklauso per tokias šventes, valgėm tortą, pūtėm žvakutę. Neužpūtėm šį kartą, nes Juliukui ne ta nuotaika jau buvo. Dar „Su gimimo diena“ dainavom (Justas tai plyšavo garsiausiai už visus).


Tai va tiek tos šventės ir buvo… Iš esmės, tikrai labai džiaugiuosi. Turbūt labai jau man tokios popietės reikėjo. Viliuosi, kad Juliukas irgi liko patenkintas :)

***
Kiti mūsų švęsti gimtadieniai:
Juliaus 3-jų metų Gyvačių gimtadienis
Justo 4-ių metų Varliukų ir Gandro šventė
Juliaus 2-ų metų Mėlynojo Autobusiuko šventė
Aušrinės 12-asis gimtadienis Pasakų Karalystėje
Justo 3-asis Traukinukų gimtadienis
Aušrinės 11-asis Vaiduoklių gimtadienis
Pauliaus 12-asis gimtadienis
Justo 2-ų metų Mašinų gimtadienis
Aušrinės 8-erių metų Gyvačių Vakarėlis
Pauliaus 8-erių metų Dinozaurų gimtadienis
Pauliaus 9-erių metų Ateivių gimtadienis
11-mečio gimtadienio šventė "Laiko mašina"

Vasaros atidarymas ir karamelinis tinginys

Vos tik baigėsi Pauliaus mokslo metai (kuriuos, jis, beje, užbaigė įspūdingai - metiniuose rezultatuose tik vienas devintukas dešimtukų tarpe), atidarėme vasaros sezoną ir atidūmėme į Kurtuvėnus.

Vilniuje sėdėti per karščius būna tikra kančia. Ypatingai kankiniesi žmogus, kai negali, dėl vis dar skirtingų mažylių dienos ritmų, niekur toliau nuo namų atsitraukti. Todėl labai tikėjaus, kad Kurtuvėnuose visi atsigausime, vaikai kiauras dienas galės pliuškentis pripūstame baseine lauke, suptis, kuistis smėlio dėžėje ir daryti dar milijoną kitų dalykų. Tačiau... vasara Lietuvoje tuo ir ypatinga, kad niekada nežinai, kokią dieną ji išpuls. Ir kol kas tos išsvajotos vasaros, kuomet iš tikrųjų buvo galima pliuškentis baseine, gavome gal tik porą dienų. O rytoj jau išvažiuojame atgalios.

Bet ką aš čia apie tuos baseinus... Kurtuvėnai tuo ir ypatingi, kad pramogų čia tiek, jog joks blogas oras atostogų nesugadins. Pavyzdžiui, čia kiekvieną dieną galima eiti pasižiūrėti arkliukų. Arba traktorių. Arba galima šokinėti ant batuto (ką, gal su striuke nepašokinėsi?!). Arba suptis ant supynių. Arba prašyti, kad senelis pavėžintų dviračiu. Arba... Tikrai milijonas tų "arba".

Aš vis karts nuo karto paskaitinėju kitų mamų blog'us. Tai ten būna, kad mamos pasakojasi, kad jų vaikai sutrinka, patekę į žmonių minią: tampa nedrąsūs, jaučiasi nesaugiai ir taip toliau. Maniškiams tai atvirkščiai - kuo daugiau žmonių, tuo nuotaika geresnė. Net ir Juliukas, kuris bendrai paėmus, yra tiesiog visiškai prie manęs prilipęs vaikas, Kurtuvėnuose (kur paprastai būna daug daugiau žmonių) tiesiog akyse pražydo. Ir net vaikščioti pradėjo! O buvo taip. Mes su Justuku dėliojome puzzle kvadratėlius ant stalo, o jis, prie netoli esančio kosmetinio staliuko, kuitėsi tarp Aušrinės daiktų. Ir staiga apsisuko, ir, lyg niekur nieko, lapatai lapatai ir atkeliavo pas mus.

Ir būtent čia, beatostogaujant Kurtuvėnuose, staiga supratau, kad mano Juliukas jau visai ne be lėliukas. Supratau iš to, kaip įnirtingai mosikuoja jis rankomis, rodydamas į supynes ir reikalaudamas jį pasodinti ten. Iš to, kaip jis, pagaliau sulaukęs savo eilės, nei už ką nesutinka lipti iš dviračio kėdutės: tik įsmeigia akis į mane ir įnirtingai purto galvą. Galiausiai iš to, kad žaisdami su kamuoliu privalome ir jį įtraukti į žaidimą - jis jau nei už ką nesutinka žaisti kitu kamuoliuku vienas pats sau. Taip... pas mus kovoti už būvį tenka net ir patiems mažiausiems. Kaip pasakytų Laima "mandagumu ir ginklu čia pasieksi daugiau nei vien tik mandagumu".

Pramogų blogas oras tai nesugadina, bet blogiausia yra tai, kad prie blogo oro labai jau pakyla noras saldumynams (na, bent jau man tai tikrai). Šlemščiu čia juos be galo be krašto. Ir nusiperku tų saldumynų, ir pati prisidarau. Vat užvakar dariau užkandžiams prie arbatos "Tinginį".

Tokie užkandžiai kaip "tinginys" yra bemaž idealūs: pasigamina vos ne per dešimt minučių bei patinka daugiau mažiau visiems. Na, bent jau nepažįstu, kam nepatiktų. Dažniausiai aš gaminu dviejų rūšių „tinginius“ - karamelinį bei šokoladinį. Nes niekaip negaliu apsispręsti, kurio gi jų norisi labiau. Tačiau šį kartą kažkaip apsiribojau tik vienu. Kadangi tas "karamelinis tinginys" toks gana neįprastas, pagalvojau, kad pasidalinsiu receptuku (nusižiūrėjau jį kažkada labai seniai iš vienos savo kolegės bendradarbės).

Karamelinis tinginys:

Reikės:

- 400 g sausainių

- 1 pakelio sviesto

- 1 indelio "Rududu"

Sausainius sutrupinam. Dalį jų aš dar ir sutrinu su "kočėlu" (na, kad jau tokie visiški visiški trupinukai būtų). Pakelį sviesto ir "Rududu" dedam į mikserį ir išsukam iki vientisos masės. Užpilam šią masę ant sausainių, sumaišome ir sukrečiame į sviestiniu popieriumi padengtą formą. Kraštus užlenkiame bei įdedame į šaldytuvą, kad viskas sustingtų.