penktadienis, birželio 16, 2017

Šiaurės Vokietija: vėl keliaujame su vaikais



Kelte bandau sparčiu žingsniu pasivyti nuo manęs bėgantį Lauryną, kai mane sustabdo vienas iš pakeleivių: „Atsiprašau, ar šitie visi vaikai Jūsų?“. Aš nusijuokiu: „Beveik“. Nepažįstamas tęsia toliau: „Nu va, aš ir svarsčiau, kaip čia yra iš tikrųjų. Iš pradžių galvojau, kad gal jūs kokia auklėtoja ir keliaujate su grupe, bet vėliau, pamatęs, kad su visais vaikais elgiatės kaip su savais, nusprendžiau, kad gal vis tik jūs – mama“. Nespėjau paklausti, kurį konkrečiai epizodą jis turėjo omeny, sakydamas „elgiatės kaip su savais“: ar matė mane rėkiančią, ar žaidžiančią žaidimus, bet to jau niekada nesužinosiu, nes jis tęsė toliau: „Žinot, ką jūs man primenat? Vieną tokį senosios animacijos filmuką...“. Šitoj vietoj jau aš jį pertraukiau: „Tą apie beždžionę, kuri eina ir tvarko visą betvarkę, kurią jos vaikai beždžioniukai po savęs palieka?“. Dabar jau jis juokiasi: „Taip, taip – tą patį!”.

Tiesą pasakius, panašiai kaip ta bedžionė filmuke aš ir jaučiausi visų atostogų metu. Bet nepaisant to, atostogos buvo nuostabios, nes būtent tokias – pilnas nuotykių, šurmulio, juoko, netikėtumų – aš labiausiai ir mėgstu!

Šiemet vėl judėjom į Vokietiją. Žinau, žinau – ne kartą tuo keliu jau esam važiavę. Tačiau net ir po šios kelionės negalėčiau pasakyti, kad ir šis kartas bus paskutinis: aš atostogauti keliauju ne todėl, kad noriu ką nors ypatingo pamatyti – aš ieškau emocijų. Ir žinau, kur jų gauti:).

Mūsų maršrutas buvo ir toks pat, ir šiek tiek kitoks. Paskutinį kartą Heide Parke ir Serengečio atvirame zoosode buvome prieš gerus penkis metus. Julius (kuriam dabar beveik 8-eri) iš tos kelionės neprisimena nieko, Justas (9.5 m) – tik šiek tiek. Taigi, jiems kelionė buvo kaip visiškai nauja.

Šį kartą plaukėme ypatingai dideliu sąstatu: mes su Nerijum pasiėmėm tris savo mažiausius (Justą, Julių ir Lauryną – 2.5 m), plius pasiėmėm krikšto dukrą Indrę (8 m). Draugų Aušros ir Miroslavo šeima pasiėmė ne tik du savuosius, bet dar prie to pačio prigriebė ir tris krikštavaikius. Taigi, kaip ne kaip, viso bent 13 žmonių susidarė, iš kurių net 9 – vaikai. Pačio įvairiausio amžiaus – nuo 2.5 iki 15 metų. Na, tikrai nenuostabu, jeigu kitiems kelto keleiviams kėlėme nemenką siaubą.

Kadangi pas mus auga vien berniukai, mūsų  rytas prasidėdavo Indrės košmaru: plaukų sušukavimu. Aš suprantu, kad mano rankos nėra įgudusios prie šios procedūros, tačiau niekaip nesutikau atsisakyti galimybės supinti kasas, tad Indrei teko apsišarvoti kantrybe ir kas rytą laukti, kol būsiu patenkinta rezultatu. O sulyg kiekviena diena man sekės vis geriau ir geriau!!!

Prieš kelionę su Nerijum sukurpėm genialų planą: sutarėm su vaikais, kad jeigu per dieną jie nesipjaus (oi, žinau, tas punktas labai sunkiai pamatuojamas, nes kam man yra "pjovimasis", jiems tėra įprastas santykių aiškinimasis), mums nereikės spręsti jų konfliktų bei karts nuo karto prižiūrės Lauryną, kiekvieną dieną gaus kišenpinigių smulkioms išlaidoms. Galvojom, kad taip „nusipirksim“ bent šiek tiek ramybės. Bet negaliu sakyt, kad šis mūsų planas pasiteisino. Bent jau ta paskutinioji dalis: „prižiūrės Lauryną“. Nes kad ir kaip Lauryną stengėmės prižiūrėti, jis vis tiek kažkokiu stebuklingu būdu sugebėdavo dingti iš akiračio. Ir tada kaip paklaikę visi dumdavom į skirtingas puses jo ieškoti. Dažniausiai atrasdavom jį ten, kur ir būdavo didžiausia tikimybė jį rasti – vaikų žaidimų kambaryje – bet pirmiausia juk vis tiek puldavom ieškoti ne ten, o į kelto atviruosius denius. Kur yra pavojingiausia. 

Pirma atostogų diena: Heide Parkas
Pirmą atostogų dieną galvojome vykti į Serengetį, bet atsikėlę ryte ir patikrinę orų prognozes nusprendėme planus pakeisti ir vykti į Heide. Nes nors ir rūstūs debesys virš galvų ir atrodė baugiai, orų prognozės sakė, kad lietaus nebus. Ir prognozės melavo!!! Visą pirmą dalį dienos jeigu jau ir nelijo, tai purškė tikrai smarkiai. Tačiau nepasakyčiau, kad tai mums labai trukdė: Heide Parke adrenalino tiek, kad lietus tik atgaivina, o ne sunervina. Plius, žmonių blogo oro proga irgi atitinkamai buvo daug mažiau.   

Startavom standartiškai: įbėgom į parką kaip akis išdegę ir puldinėjom tai į vieną, tai į kitą pusę, nežinodami, kur geriausia būtų pasiduoti. Tačiau paskui nusiraminom, ir nuėjom į laivą. Kuris niekada nenuvilia:)


Po laivo kažkaip man susišvietė, kad kol žmonių dar nedaug (o rytais jų visada mažiau), reikia užkilti į bokštą. Na, tokį mažą vos 70 metrų bokštuką. Kad pajusti laisvą kritimą. 
Tai taip man sugalvojus ir nuėjom visi: aš ir mano vaikiškoji trijulė. Indrė pačiame atrakcione nuo mūsų atsiskyrė, ir atsisėdo tolėliau. Kai vėliau, jau nusileidus, pamačiau ją, jos veidas buvo akmeninis. Tačiau greitai atgavo „žmonišką“ išvaizdą ir ėmė čiauškėti: „Gyvenime čia daugiau neisiu! Kai jau pradėjom kilti, aš pagalvojau: „O ne, kaip tik su manim, taip ir problemos. Čia irgi turbūt nieko gero nelauk...“. Na, kaip netolima ateitis parodė, tas „Gyvenime daugiau čia neisiu!” nebuvo labai ilgas – vos po dviejų dienų vėl stojo į eilę pakilti atrakcionu.

Heide Parko gerumas yra tame, kad ten veiklos yra visiems: ir dideliems, ir mažiems. Ir kadangi iš esmės parkas garsėja savo ekstremaliais atrakcionais, prie tų paprastesnių žmonių beveik nebūna. Kas reiškia, kad gali suptis tiesiog iki begalybės.
 

Į dienos pabaigą oras atšilo, ir pasiūliau visiems nueiti išbandyti Kalnų Raftingą. Bet bėda buvo tame, kad į atrakcioną įleidžia tik nuo 4 metų, o Laurynui – vos 2.5 m. Kai po ilgų mano įrodinėjimų, kad Laurynui jau tuoj tuoj sueis keturi ir kad į kiti atrakcionų prižiūrėtojai jį jau išmatavo ir patikrino ir mus vis tik įleido, Justas susižavėjęs ištarė: „Bet kaip gerai, mamyt, tu meluoji!”. Nemanau, kad čia ta savybė, kuria reiktų žavėtis, bet taip norėjosi nors viename atrakcione sudalyvauti mums visiems kartu...
O pačiai pačiai dienos pabaigai palikome piratų zoną. Parkas jau artėjo link užsidarymo, tad nusprendžiau, kad gal labai jau nesusirgs vaikai, jeigu ir sušlaps kiaurai. Ir nesusirgo!!! O džiaugsmo buvo tiek, kad net ir kitą dieną, kai nusprendėme dar kartą apsilankyti Heidėje, daugiausia laiko mūsų vaikai leido būtent čia.
Antra diena: Serengečio Parkas
Pirmą kartą į Serengečio Parką įvažiavome ne autobusu, o mašina. Ir aš nepaprastai džiaugiausi Jolantos patarimu įsidėti morkų ir kopūstų gyvūnams: tie lepūnėliai niekaip neprieitų iki mašinos, jeigu nematytų, kad esi jiems kažką paruošęs:). Gaila tik, kad ožiukams nieko neįsimečiau - jiems ėdalą teko pirkti (po 3 EUR už mažulytį indelį!!!)

Tai turbūt buvo pati  nuostabiausia ir įsimintiniausia atostogų diena. Nu kada gi dar žmogus turi galimybę paduoti kopūstą žirafai?
Ar morką drambliui?
Paglostyti beždžionę?
 Ar pasiausti su ožiukais ir asiliukais?
Nors iš pradžių diena oro prasme atrodė tiesiog tobula, likus kiek mažiau nei porai valandų iki parko uždarymo supratome, kad gerai padarėme, jog į Heide Parką ėjom vakar: taip pradėjo pliaupti iš dangaus, kad neliko nieko kita, kaip susipakuoti ir dingti namo. Tačiau nebuvo liūdna, nes visas atrakcijas kaip ir buvome jau išbandę.

Trečia diena: Autostadt ir Fejerverkų festivalis
Tai turėjo būti pati ilgiausia ir sunkiausia diena. Ir buvo. Nes dieną turėjome praleisti Autostadt (Volkswagen gamykloje), o vakare turėjome vykti į Fejerverkų festivalį. Taigi, anksti ryte prasidėjusi diena turėjo baigtis gerokai po vidurnakčio.

Kas patiko Autostadt? Viduje yra didžiulė žaidimų ir užduočių aikštė vaikams: sudarytos visos sąlygos tiek karstytis laipynėmis/čiuožyklomis, tiek konstruoti įvairius daiktus ar išbandyti keisčiausias transporto priemones.

Buvo galimybė ir išsilaikyti vaikiškas teises: iš pradžių 5-11 metų vaikai išklausė pagrindines eismo taisykles bei susipažino su kelio ženklais, o vėliau sėdo o mini mašinėles ir išvažiavo į tam specialiai paruoštą gatvę, kur turėjo laikytis visų eismo taisyklių (šviesoforų, dešinės rankos taisyklės, rodyti posūkius ir pan).
Vyrams labai patiko mašinų muziejus, kuriame galėjai gauti pilną vaizdą, kaip keitėsi mašinos, jų mados ir kaip tobulėjo technologijos: nuo pirmosios pasaulyje mašinos, iki pačių prabangiausių naujausių modelių. 
Kas nepatiko? Pagrindinė priežastis dėl kurios važiavome į Autostadt buvo noras išbandyti jų saugumo testavimo ruožą (ar kaip jis ten vadinasi). Tačiau tik patekus į gamyklą sužinojau, kad šitą atrakciją reikia užsakinėti atskirai ir minimum prieš keturias savaites. Taigi, šioks toks nusivylimas, kad nežinojome apie tai liko. 

Fejerverkų renginys turėjo prasidėti 18:30, tačiau labai pasigailėjome nuvykę ten laiku: buvome pavargę po dienos įspūdžių, o parke be bulvyčių fri ir dešrelių nelabai ir buvo kokių pramogų. Na, vaikščiojo visokiausi klounai, bet kiek gi su jais fotografuosies?
Tad tiesiog sėdėjome ir laukėme išmušančios 22:30 valandos, kuomet turėjo prasidėti fejerverkai. Taip, jie tikrai buvo įspūdingi, bet… aš turbūt buvau jau pernelyg pavargusi, kad galėčiau tiesiog atsiplaiduoti ir mėgautis jais.

Paskutinei dienai buvome galvoję važiuoti į dar niekada neišbandytą parką Hansa Park, kuris yra visai šalia Kylio, tačiau paskutiniu momentu planus pakeitėme: norint patekti į parką, būtų reikėję labai anksti keltis (o po fejerverkų tai nebūtų buvę lengva) ir būtų kainavę daug brangiau (nes dar turėjome 50% nuolaidinių kuponų į Heide), tad nusprendėme geriau keliauti ten, kur jau viską žinome. Ir buvo super! Į Heide Parką atvažiavome jau žinodami, į kuriuos tiksliai atrakcionus norime patekti ir ką norime nuveikti, tad galėjome tiesiog ramiai mėgautis diena. 

PS. Keldamiesi keltu visi pasakojomės savo įsimintiniausius atrakcionus. Nerijus, kuris daugiausia laiko leido pramogaudamas su Laurynu, klausėsi klausėsi ir galop tarė: "Jūs čia vardinat visokius Limit'us, Scream'us ir t.t. Cha! O ar Drambliuko atrakcioną išbandėt? Arba žuvytės?" :)

2 komentarai:

  1. labai faina buvo paskaityt ir tie vaizdai tokie pazistami... tikiuosi dar grisit?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jolanta, jau vien dėl to, kad ten esi Tu noriu vėl kada atvažiuoti! Tik dabar galvoju, kad gal nebe keltą rinkčiausi (gal svarstyčiau tiek važiavimą mašina, tiek skrydį lėktuvu iki Brėmeno). Mano svajonė yra kaip nors susiplanuoti Europos parką, nu bet kažkaip kol kas niekaip jis mums neįsipaišo į kelionę:).

      Panaikinti