trečiadienis, rugsėjo 29, 2010

Darbeliai "Pyragėliai iš druskinės tešlos"

Nu va - taip visi ir sakė: dvi dienos paėjom į darželį, ir jau sergam. O kad jau vis tiek esam namie, tai ir toliau kepam darbelius. Šį kartą, tiesiogine ta žodžio prasme.

Idėją kepti įvairiausias formeles iš druskinės tešlos esu nusižiūrėjusi jau seniai - labai mėgstame žaisti su plastelinu, tad iš karto žinojau, kad šis darbelis turėtų patikti.

Pirmiausia užminkėme tešlą:
2 puodeliai druskos
1 puodelis miltų
puse puodelio vandens

Formelėms naudojome paprasčiausius smėlio dėžės žaislus, kurių dar neišnešėme į garažą - juos tiesiog "prifarširavome" tešla. Tuomet buvo sunkiausia dalis: tešlą reikėjo gražiai ištraukti iš formelės. Mums, turiu pasakyt, nelabai išėjo su ta dalim susitvarkyti - reiks paklaust mamos Eglės, kaip jai tai pavyksta.

Gražiai suguldytus druskos pyragėlius pašovėm į 150 laipsnių orkaitę.

O toliau viskas klostėsi taip: kadangi Eglės darbelyje arkliukas buvo gražios cementiniai pilkos spalvos, aš vis spoksojau pro orkaitės langelį, kada gi tos mūsų pėdutes-rankutės papilkės. O jos nepilkėja, nors tu ką. Galiausiai nusprendžiau, kad turbūt Eglės arkliukas ne ką tik iš orkaitės ištrauktas, o toks jau "patunintas", tai ištraukiau ir savuosius. Tokius gelsvai blyškius.

Kuomet iškeptą formelę padaviau Justui, jis iš karto pabandė jos atsikąsti - vaikui kitoks net klausimas nekilo, nes namie mes dažnai kepam forminius sausainius. Ir buvo ganėtinai nustebęs, kad šie sausainiai neįkandami. Tačiau pamatęs, kad jau traukiu dažus ir teptukus, ilgai dėl to nebepergyveno: abu broliukai smagiai pasičiupo į rankas po teptuką, ir puolė formelių spalvinti.

antradienis, rugsėjo 28, 2010

Darbeliai "Voveraitė drevėje"

Svečiavomės visai neseniai su Justuku pas vieną draugę, kuri neseniai susilaukė dukrytės. Apžiūrinėja Justukas mažylę, o aš klausiu: "Na, Justuk, norėtum turėti tokį lėliuką?". O jis pasižiūri į mane ir taip rimtai rimtai sako: "Aš juk turiu Liuliuką!".

Ir kaip čia man pačiai nesusiprotėjo: tiek pastangų įdėjus ir Juliuką pagaliau užsiauginus, kur gi čia svajosi apie naujus lėliukus?!

O vaikai auga tikrai greitai... Vat vakar, pavyzdžiui, mano Justas iš paprasto naminuko vaiko virto į darželinuką vaiką. Taip taip - nuo vakar dienos pradėjome lankyti darželį.

Iš karto pasakysiu, kad aš nesu iš mamų, kurios tiki darželio nauda, atseit be jo tai jau niekaip vaikas neįgaus socialinių įgūdžių, neišmoks dirbti kolektyve ir dar balai žino ko. Iš vaikystės darželį prisimenu kaip didžiausią košmarą, ir iki šiol dėkinga mamai, kad tuo metu, kol ji buvo namie ir augino vaikus, leido man į jį neiti. Taigi, ne tiek daug aš jo ir ragavusi. Ir visiškai, turiu pasakyti, man jo netrūksta.

Taigi, įsivaizduokit, kaip jaučiuosi, kai, pati būdama namie, vieną iš vaikų išsiunčiu į darželį! Tačiau iš tiesų, mano sprendimą lėmė keletas priežasčių:
- Visų pirma, gavome vietą pakankamai gerame darželyje. O turbūt net aiškinti nereikia, kad gavus vietą, rizikuoti, kad ji metus mūsų lauks, nesinorėjo;
- Nusprendžiau, kad iš tiesų būtų neteisinga daryti sprendimą remiantis vien neigiama savo patirtimi - juk kaip aš galiu būti tikra: galbūt Justas daug mieliau eitų į darželį, nei būtų su manim?!

Taigi, išėjom. Aš su skaudama širdim ir mintyse kurdama planus, kaip čia reikės gudrauti, kad išsaugoti vietą darželyje, jei paaiškėtų, kad kol kas šis sprendimas netinkamas, Justas - linksmai plepėdamas apie mašinas, kurios jo laukia darželyje.

Ir ką? Nors buvau nusiteikusi sėdėti su juo kartu darželyje, jau po valandos supratau, kad mano dalyvavimas visiškai nereikalingas. Todėl pusvalandžiui palikau žaisti vieną. Grįžusi buvau maloniai nustebinta, kai Justas pareiškė, kad jis namo neis, nes nori likti su vaikais ir eiti miegoti pietų.

Miegoti vis tik jis neliko (nebuvau tam pasiruošus), tačiau šiandien į darželį susiruošė su džiaugsmu. O aš jau irgi jaučiuosi žymiai ramiau. Kiek man pavyko pajusti, atmosfera darželyje labai gera, vaikai ne tik žaidžia (žaislų tai tiesiog marios ten), bet yra ugdomi muzikiniai (kaip tik kuomet aš buvau visi vaikai ėjo į salę, kur vyko muzikiniai užsiėmimai), gali lankyti baseiną (su tėvų sutikimu), sportuoja ir t.t. Taip, visa tai mes darome ir namie. Tik ta mūsų kompanija tokia labai jau ribota...

O grįžę namo, su mūsų išsiilgusiu Juliuku darėme darbelį, kurį užtikau savaitgalį, ir kurį iš karto įtraukiau į pirmąsiais "Reikia padaryti" darbelių gretas. O jei dar tiksliau, tai šis darbelis yra dviejų darbelių "sumiksuotas" variantas.

Mums prireikė ritinėlių nuo tualetinio popieriaus, kartono, klijų, medžio lapų ir paveiksliukų su voveraitėmis.

Visų pirma, iš senų žurnalų suradome dvi voveraičių nuotraukas. Tuomet tualetinio popieriaus ritinėliuose iškirpome po skylę, ir toje "drevėje" patupdėme po voverę. Iš kartono iškirpau medžių kontūrus, ištepiau klijais, o vaikai tuos kontūrus papuošė džiovintais medžio lapais. Viskas! Dabar beliko prisirinkti giliukų, riešutukų, kaštonų (tik mažesnių) ir maitinti išalkusią voveraitę.

Kaip galima pastebėti iš išsipūtusių Juliuko žandų, išalkusi buvo ne tik voveraitė :).

Šis darbelis man labai patiko dar ir dėl to, kad jis skatina vaiką skaičiuoti: galima prikrauti pilną drevę gėrybių, o paskui kartu su vaiku skaičiuoti, kiek riešutėlių, giliukų ir kaštoniukų Voverytė turi/suvalgė.
Tiesa, mums su skaičiavimu šiuo metu sunkiai... Nes Justas įsikirto, kad labai lengvai viską galima įvardinti žodeliu "Visi". Todėl jeigu klausi: "Kiek čia yra?", sako: "Visi".

Voveryčių paveiksliukus radome ne taip jau lengvai. Tiksliau, radome vieną paveiksliuką su voveryte, o kitą - su tuo kas-jis-bebūtų-gyviu iš "Ledynmečio", kuris lakstė giliuką įsitvėręs. "Ledynmečio" Justas nebuvo matęs, taigi buvo proga pažiūrėti šio filmo ištrauka su jo medelyje gyvenančia voveryte.

trečiadienis, rugsėjo 15, 2010

Žaidimas "Generolas" arba "Yahtzee"


Paskutiniu metu (t.y. paskutinius porą metų) stalo žaidimus mes absoliučiai pamiršome. Dėl pačios paprasčiausios priežasties: atsisėsti, susikaupti ir ramiai žaisti, kai aplinkui zuja dėmesio reikalaujantys vaikai, šiai dienai mums yra tiesiog misija neįmanoma.

Todėl be galo dabar džiaugiuosi sužinojusi apie žaidimą, kuris yra visom prasmėm labai patogus. Patogus todėl, kad nereikalauja nei daug pastangų, nei daug vietos, nei daug "techninės įrangos". Ir dar todėl, kad jį kuo puikiausiai galima žaisti ir namie, ir gamtoje, ir net automobilyje (aišku, jei nevairuoji tuo metu). Dar be galo patogu yra tai, kad šį žaidimą gali žaisti bele kiek žmonių. O suvis patogiausia yra tai, kad jį galima žaisti net jei tuo pačiu metu reikia prižiūrėti aplinkui zujančius mažylius.

Mes šį žaidimą žaidėme pliaže. Nes taip jau atsitiko, kad pas mus, atostogaujančius Nidoj, atvažiavo mano draugė Jurga, kuri ir atsivežė jį. Tiesą pasakius, Jurgai tai ta išvyka pas mus nelabai nusisekė: negana to, kad pakeliui vis stabdė policija (o kam gi malonūs susitikimai su ja?!), tai dar ir medis ant jos mašinos Nidoj užvirto (vėtra kaip tik tuo metu prasidėjo) bei bangos jai atvažiavus dingo. Na, bet čia jau detalės, taip sakant. Žodžiu, atsivežė ji tą žaidimą, ir vis karts nuo karto mes jį pliaže žaisdavom, nes bangų nebuvo, tad daugiau laiko leidom ant smėlio nei jūroje.

Jurga su Algiu šį žaidimą vadino "Generolu", taip jį vadiname ir mes. Tačiau vat internete paskaičiau, kad kiti žmonės lyg tai jį vadina "Yahtzee"... Na, tebūnie kiekvienam pagal skonį.

Žaidimui reikės penkių ridenimo kauliukų (na žinote, tokių, kur skaičiai nuo vieno iki šešių surašyti). Galima juos nusipirkti atskirai (kaip kad mūsų Jurga turėjo, dabar ir aš jau tokį įsigijau), o galima ir susirankioti iš kitų žaidimų (kaip kad mes Kurtuvėnuose darėme). Dar reikės lapo popieriaus ir tušinuko, ant kurio reikės surašyti visas žaidimo kombinacijas bei kiek koks žaidėjas taškų surinko, įvykdydamas jas.

O štai ir taisyklės:
Pirmiausia, išsiaiškinama, kuris gi žaidėjas pradės žaidimą. Tuo tikslu ridename kauliuką: kas išridena didžiausią skaičių, tas ir pradeda.

Kiekvieną kartą žaidėjui suteikiami trys bandymai ridenti kauliukus. Šiuos bandymus jis gali naudoti savo nuožiūra: gali išridenti visus tris kartus, gali išridenti tik kartą, ir taip kitus kartus "sutaupyti" sekančiam metimui.

Yra tokios žaidimų kombinacijos:
- Vienetai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris vienetus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų vienetų skaičius;
- Dvejetai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris dvejetus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų dvejetų skaičius;
- Trejetai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris trejetus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų trejetų skaičius;
- Ketvertai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris ketvertus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų ketvertų skaičius;
- Penketai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris penketus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų penketų skaičius;
- Šešetai - reikia išridenti ne mažiau kaip tris šešetus (galima ir daugiau). Rezultatui sumuojamas išridentų šešetų skaičius;
- Trys vienodi+du vienodi - rezultatui skaičiuojamos pasiektos kombinacijos akys;
- Du vienodi+du vienodi - rezultatui skaičiuojamos pasiektos kombinacijos akys;
- Mažoji eilė - išridenti kauliukai nuo mažiausios akies iki penketo (vienas, du, trys, keturi ir penki);
- Didžioji eilė - išridenti kauliukai nuo dvejeto iki šešeto;
- Keturi vienodi - rezultatui skaičiuojamos pasiektos kombinacijos akys;
- Penki vienodi arba kitaip tariant "Generolas" - rezultatui skaičiuojamos pasiektos kombinacijos akys.

Kaip renkamos kombinacijos? Ridenami kauliukai. Pasižiūrime, ką turime, ir nusprendžiame, kokią kombinaciją stengsimės pasiekti. Tuomet, reikiamus kauliukus paliekame, likusius - perridename dar kartą. Ir taip ridename tol, kol pasiekiame kombinaciją, bet ne daugiau kartų, nei kad turime "sutaupę" bandymų.

Papildomos pastabos:
- žaidimą laimi ne tas, kas greičiau įvykdo visas nustatytas kombinacijas, bet tas, kuris surenka didžiausią taškų skaičių (dažniausiai, šie asmenys sutampa, tačiau pasitaiko ir išimčių);
- Žaidimas stabdomas tuomet, kai atsiranda žaidėjas, surinkęs visas nustatytas kombinacijas, o visi dalyviai būna gavę vienodą bandymų skaičių (pavyzdžiui, X žaidėjas surinko visas kombinacijas, tačiau žaidimą jis pradėjo būdamas pirmu numeriu. Tuomet žaidimas stabdomas tik kai visi dalyviai gauna po savo bandymus).

Na, tikiuosi, kad įmanoma suprasti pagal tai, ką čia prirašiau :)

Nuotrauka paimta iš http://www.zanderz.net/index.php?page=wallpapers

antradienis, rugsėjo 14, 2010

Bandom išnaudoti erdves namie: dviaukštė lova

Pas mus namie tragiškai mažai vietos. Tiesiog TRAGIŠKAI. Aišku, neamžinai taip bus, bet kol kas tiesiog susitaikėme su esama situacija, ir bandom suktis su tuo, ką turim.

Pavyzdžiui, ilgą laiką mūsų miegamasis atrodė taip: stovi jame mūsų lova, o tiek iš vienos, tiek iš kitos lovos pusės - po vaikišką lovytę. Dar kurį laiką būtumėm turbūt taip ir gyvenę, bet bėda buvo tame, kad nei vienas, nei kitas vaikinas didelio noro savo lovytėse miegoti nerodė. Užmigdavo kiekvienas savojoje, tačiau naktį Justukas tiesiog perlipdavo per lovytę ir įsitaisydavo viduryje tarp mūsų, o Juliukas... perlipti dar nemoka, bet turi kitų būdų priversti jį pasiguldyti šalia. Ir žinot, tos naktys, po kurių ryte atsikeli tarsi visai ir nebūtum miegojęs, nes arba miegi ant lovos krašto, arba drebi, kad netyčia vaiko neišstumtum, mus ganėtinai išvargino. Ir galų gale ėmėmes priemonių.

Kadangi Justas jau pakankamai didelis, nusprendėm, kad gal jau laikas imti ir nupirkti jam tikrą lovą. Juk yra skirtumas vaikui, kur miegoti - didelėje, ar vaikiškoje lovytėje, taip? O žvelgdami į ateitį (tokią jau visai netolimą ateitį), nusprendėme, kad geriausia išeitis būtų iš karto pirkti dviaukštę lovą.

Iš pradžių galvojau, kad tiesiog imsim ir nupirksim. Bet po galybės paieškų internete bei salonuose, supratau, kad rinktis nelabai ir turime iš ko: arba kaina baisinga, arba lovytės stovis toks, kad atrodo, jog vos prisilietus subyrės. Be to, daugumos standartinių lovyčių viršutinės apsaugos, bent jau mano akimis žiūrint, yra grynas juokas.

Ir tada Nerijus ėmėsi viską daryti iš kito galo. Prisiminęs, kad turi gero medžio, sugalvojo, kad būtų tiesiog fantastišką lovytę pasigaminti patiems. Sugalvojo tai sugalvojo, bet, kaip vėliau paaiškėjo, šitas būdas irgi buvo ne ką ne lengvesnis, nes surasti meistrus, kurie dirbtų su tikru medžiu ir turėtų reikiamą įrangą tam, pasirodė tarsi neįmanoma misija.
Na, gal ne visai taip "neįmanoma", nes vienus meistrus vis tik rado. Rado tada, kai aš jau seniai rankas buvau nuleidusi.

Ir vat pagaliau ta lova jau atkeliavo pas mus. Čiužiniai, tiesa, dar ne.

Ir tik lovai atkeliavus į namus supratome štai ką:
- Dabar naktį pailsėti galime tiesiog pasakiškai. Tiesa, Justas ir toliau nenori miegoti vienas. Tik skirtumas dabar yra tame, kad naktį atsikėlęs jis ne bėga pas mus, o šaukia: "Tetuk, ateik a mane!". Ir tetukas, pasiėmęs savo pagalvę, dūlina į lovytės antrą aukštą pas Justą
- Mes buvome visiški naivuoliai, jeigu tikėjomės, kad pavyks Justą prikalbėti miegoti pirmame lovos aukšte - į šias derybas jis net neina.
- Mes visiškai nepažįstame savo vaikų, jeigu galvojome, kad Juliukas kopėčiom lipti dar nemokės. Vieną kartą, būdama kitame kambary, išgirdau, kaip Justas meiliai sako Juliukui: "Padėt tau? Padėt tau?". Nors protas sakė, kad taip negali būti, širdis kuždėjo kai ką kita: atbėgusi iš tikro radau Justą užlipusį į viršų, o Juliuką - ant paskutinio kopėčių laiptelio, betiesiantį ranką geraširdiškai besišypsančiam Justui.

Tiesa, dar šita lova mums labai puikiai tarnauja kaip darbelių demonstravimo vieta. Taip taip, rimtai kibom į darbelius - kiekvieną dieną darome vis naują darbelį. Jau papuošėme lovą ir vaiduokliukais, ir paukštukais, ir vėžliu (nuotraukoje jo nematyti, nes tik šiandien pagaminome).

Specialiai Indrei papildau įrašą, ir demonstruojuos, kokiu gi principu pas mus nusiima/užsideda kopėčios - o gi pačiu paprasčiausiu (kabliais) :)

Prisiminimų albumas: "Pirmoji meilė"


Vakar buvau be galo patenkinta savimi. Per nepilnas dvi valandas, kol mažieji miegojo, sugebėjau ir paruošti vakarienę šeimai, ir iškepti obuolių pyragą, ir net sumodeliuoti dar vieną skrebuką. Ai, tiesa, ir dar net radau laiko suorganizuoti vienos detektyvinės mįslės (apie jas kada nors gal parašysiu vėliau, bo čia toks tikrai be galo įdomus laisvalaikio praleidimo būdas, ypač kuomet tiesiog reikia stumti laiką, pvz. važiuojant mašina)spėjimą-narpliojimą supermama.lt forume.

Tiesa, ne visai viskas vyko per dvi valandas (pvz. tešlą pyragui jau buvau pasiruošusi), bet iš esmės, vis tiek baisiai savimi didžiavausi. Ypatingai dėl skrebuko, nes eilinį kartą jau galvojau, kad į konkursą niekaip nespėsiu, o prašau - ėmiau, ir spėjau.

Šio konkurso tema buvo "Įkvėpta muzikos". Mane iš karto tema labai patraukė. Bet kaip kokia studentė, tempiau iki paskutinės dienos, o tada puoliau keisti pasirinktą temą, užmačiau, kad neturiu reikiamų nuotraukų, vėl iš naujo galvojau... Bet rezultatą, kaip ne kaip, turiu. Ir džiaugiuos, kad albumas dar pasistūmėjo į priekį.

Šiuo savo darbeliu norėjau įamžinti pirmąjį (ar bent jau pirmąjį, kurį radau :) ) meilės laiškelį Pauliui.

Buvo Pauliaus klasėje tokia miela miela mergytė. Ir kiek aš bevartau mokyklos nuotraukas, ji su Paulium visada šalia: tai sėdi kartu, tai kalbasi, tai išsirikiavę eilėje stovi... Vis kartu. O vat paskutinėje klasėje (Paulius mokėsi pradinėje mokykloje, tad ketvirta klasė jiems buvo paskutinė toje mokykloje) tarp Pauliaus striukės kišenių (ginkdiev, nesiknisau specialiai - tiesiog ruošiausi striukę plauti) radau tos mergaitės meilės laiškutį Pauliui.

Skrebukas susidėliojo labai greitai (kitaip ir būti negali, nes norėjau spėti į konkursą), tačiau, bent jau man taip atrodo, visos detalės labai sukrito į temą:
- nuotrauka, kurioje Paulius ir ta mergaitė iš padilbų žvelgia vienas į kitą,
- balandis (labai gražus, ar ne? :)Pati piešiau), atnešantis meilės laiškelį,
- ramunė, kurios simbolika "Myli/nemyli" man labai imponuoja,
- daina, kurią aš be galo mėgstu ir kuri yra viena iš turbūt dviejų dainų, kurias moku pagroti gitara: "Mes mokomės toj pačioj klasėj/Mane ji taip stebi nedrąsiai./Kodėl ji nuo žvilgsnio parausta,/Atspėti ne taip jau sunku.Todėl, kad aš jai patinku"
Dar kaip ir trūksta skrebukui pavadinimo, bet kol kas apsistojau be jo.

Dėl turbūt suprantamų priežasčių, mergaitę nuotraukoje retušavau.

Ką dar būtų galima pridurti? Turbūt tai, kad pagaliau pagaliau prisiruošiau užsirašyti į "skrebukinimo" kursus - laukiu nesulaukiu :). Ir dar tai, kad vaikai iš tikrųjų turėtų būti atsargūs su savo meilės laiškeliais :).

šeštadienis, rugsėjo 11, 2010

Žaidimas-estafetė


Justas dabar visur turi būti pirmas. Ir pirmą šaukštą jis turi gauti, ir į namus pirmas įžengti, ir prie manęs pirmas pribėgti. Žodžiu, visur turi būti pirmas. Tik, aišku, ne visada gaunasi taip, kaip nori. Bet Justas ne iš kelmo spirtas: jeigu atbėga pirmas, šaukia visa gerkle: "Aš pirmas, o Juliukas antras!". O jeigu Juliukas atbėga pirmas, tuomet jis tiesiog pasižiūri į Juliuką ir sako: "Mes abu buvom pirmi, taip?". Juliukas, aišku, niekada neprieštarauja. Ką čia ir prieštarausi.

O dabar papasakosiu apie vieną žaidimą, kur būtinai reikia būti pirmam. Na, ne visai tai žaidimas, gal daugiau estafetė, bet Pauliui ir Aušrinei šią vasarą jis visai smagiai žaidėsi.

Istorija šio žaidimo tokia: organizavo tėtis viename parke renginuką šeimoms, ir turėjo prisigalvojęs daug visokiausių rungčių. O kaip taisyklė, kad jau taip visai nenusigrybauti renginio metu, visas užduotis mes pirmiausia išbandome namie. Taip buvo ir su šiuo žaidimu-estafete.

Idėja labai paprasta: ant pievelės pastatome dvi kėdutes, pakankamai toli viena nuo kitos. Tuomet nuo vienos kėdės iki kitos nutiesiame virvę. Du žaidėjai įsilipa į maišą (mes naudojom bulvinius maišus), ir atsisėda kiekvienas ant kėdės, nugara vienas į kitą. Kuomet yra duodamas ženklas, abu žaidėjai turi greitai šokuoti pagal laikrodžio rodyklę iki kitos kėdės, atsisėsti, ir patraukti virvę į savo pusę. Va tiek ir to žaidimo: kas pirmas patraukia virvutę ir pas ką ji lieka rankose, tas ir laimėjo.

O papasakojau šį žaidimą visai ne todėl, kad jis baisiai kažkuo ypatingas/be proto smagus ir taip toliau. Aišku, ir tai tiesa, bet ne dėl to pasakoju. Mane ypač pamalonino ir prajuokino viena situacija. Aušrinė kalbino Paulių dar kartą sužaisti, o Paulius atsisakė. Tuomet Aušrinė pakvietė vietoj Pauliaus mane sužaisti. Iš pradžių galvojau atsisakyti, o paskui sumečiau, kad gal visai ir smagu būtų pasižiūrėti, ar dar išeitų man taip pašokuoti su maišu. Čia reiktų turbūt pasakyti, kad su sportu aš niekada nebuvau susipykusi: patikdavo man ir visokie sportiniai žaidimai, ir krosai (kuomet mokiausi JAV vienas treneris net bandė įrašyti mane į vidutinio nuotolio bėgikų būrelį), ir krepšinį esu lankiusi...Bet Aušrinė tai to nežinojo. Net iš jos veido matėsi, kad ji tikisi gauti ne lygiavertę varžovę žaidimui, o tiesiog nori skaniai pasijuokti iš manęs po visko. Na, ir mes sužaidėme. Pirmą kartą laimėjo Aušrinė - atrodė jau jau čiupsiu virvę iš po kėdės, o ji - še kad nori, ėmė ir pabėgo! O vat antrą kartą jau laimėjau aš. Ir tada, po geros pauzės, Aušrinė sako: "Nu geras. Aš galvojau, kad Inga iš viso nepašokinės - tik stovės vietoje su maišu, o ji dar ir laimėjo!".

Va taip va :)

ketvirtadienis, rugsėjo 02, 2010

Atostogaujame kaime


Aš iš tikrųjų esu baisi tinginė. Ne visiems dalykams, aišku, bet kai kuriems tai ypatingai. Pavyzdžiui, baisiai tingiu kur nors vaikščioti. Na, žinot, kuomet einama ne į kokį konkretų tikslą, o tiesiog yra "vaikštoma". Oi, kaip nemėgstu... Turiu vieną labai labai gerą draugę, kuri vis išsitempia mane kur nors pasivaikšioti. Tai tas mūsų "pasivaikščiojimas" dažniausiai vyksta taip: vos mes pradedam kėblinti,aš iš karto pradedu dairytis kokio suoliuko ar kavinės. Ir kai tik jau tą suoliuką prieinam, iš karto pasiūlau prisėsti. Ir jau taip būčiau linkus ant jo visą laiką sėdėti, bet draugė kitos nuomonės. Jai kažkaip neužtenka sėdėti ir plepėti: nespėjam net normaliai pailsėt, o ji jau ir klausia: "Nu, jau pasėdėjom? Galim eiti toliau?". Ir tenka man eiti toliau. Aišku, tik iki kito suoliuko.
Ir vadinamose "motinystės atostogose" mane labiausiai vargina būtent ėjimas su vaikais į lauką. Aš tikrai suprantu, kaip tai jiems yra svarbu, būtina, reikalinga ir bla bla bla, tačiau faktas yra tas, kad vaikščioti maniškiai nelabai mėgsta (greičiau pabėga vienas į vieną, o kitas į kitą pusę), o žaidimų aikštelėje (na, kokios gi tos mūsų žaidimų aikštelės - smėlio dėžė ir čiuožykla) sėdėti man yra peilis. Nes tuo metu, kol jie kapstosi smėlyje arba žaidžia su vaikais, aš milijoną kartų pergalvoju, ką galėčiau nuveikti vietoj to, kad sėdėčiau čia.

Vat turbūt dėl tos priežasties ir išsitrenkiau beveik visai vasarai į Kurtuvėnus pas tėvus: kad vaikai galėtų iki valios būti lauke, o man nereikėtų specialiai dėl to sukti galvos ar graužti savęs.

Ech, kokia vis dėlto palaima yra nuosavas namas... Jau vien dėlto, kad užtenka ryte praverti duris ir vaikai vos ne su pižamomis gali skuosti į smėlio dėžę. O tu gali ramiai sau gerti kavą...

Man labai patinka paskaityti kitų mamų blog'uose, ką jos su savo vaikais veikia išėjusios į lauką, parką, mišką ir t.t. Dabar žiūrinėju vasaros nuotraukas ir pagalvojau, kad nepaisant to, jog būdami kaime kaip ir nieko ypatingo neveikėme, iš tiesų tos mūsų dienos bėgo gana smagiai ir produktyviai.

Kokios buvo mūsų pramogos?

Visų pirma, traktorius. Turbūt net iš didžiųjų raidžių reiktų rašyti, kad pagarbiau skambėtų. Nes traktorius mano vaikinams tikrai buvo KAŽKAS.

Šitas žalias gražuolis, kurį Justas jau įprato vadinti "mūsų traktoriumi", iš tiesų buvo visai ne mūsų, o kaimynų traktorius. Bet mes kažkaip įnikom pas juos lankytis, ir galų gale į vasaros pabaigą jau taip įsivažiavom, kad tame kieme visiški "saviakai" patapom. Mus jau net pasitikdavo, ir ne bet kaip, o su saldainiais! Iš pradžių niekaip nesuprasdavau, iš kur pas tą dėduką kaimyną vis saldainių kišenėse yra, kol galų gale jo dukra man nušvietė visą situaciją: pasirodo, tie saldainiai ten ne šiaip sau užsilaikę yra, o specialiai dėl mūsų suorganizuojami. Kai saldainiai baiginėjasi, dėdukas į baisiausią paniką puola, o šeimyniškiai būna priversti kuo skubiausiai bėgti į parduotuvę, nes diedukas "neturės, ką savo traktoristams duoti".

Traktorius - ne vienintelė technikos priemonė, kuri buvo išbandyta kaime. Kadangi ten miestelis mažas (o kur mažas miestelis, ten draugiški žmonės - nežinau, kodėl, bet tikrai taip yra), Justas ten įprato tiesiog pasiprašyti įsodinamas į bet kokią transporto priemonę, kurią užmato, ar tai būtų paprasta "tačka", ar vežimas, ar net... policijos mašina. Taip taip, teko net garbė pasėdėti policijos automobilyje! Tie policininkai buvo atvažiavę prižiūrėti tvarkos vieno miestelio renginuko metu, tai mes ta proga, kaip pripratę, ir pasiprašėme įsileidžiami į jų automobilį.

Tiesa, už tai dabar grįžę į sostinę susiduriam su tam tikrom problemom: Justas niekaip negali suprasti, kodėl tokio pačio smagumo (turiu omeny, naujų mašinų išbandymo) negali patirti ir čia. Būna kartais beda pirštu į patinkančią mašiną automobilių stovėjimo aikštelėje (kokį sunkvežimį) ir sako: "Ar galima čia įlipti?“. Ir jeigu sakome, kad negalima, nes visos mašinos užrakintos ir yra ne mūsų, tai tada rodo į bet kokį pro šalį praeinantį žmogų ir sako: "Paprašyk jo, kad atrakintų ir leistų".

Dar baisiausiai mėgdavom eiti prie tvenkinio ir mėtyti akmenukus į jį. Užtekdavo pasakyti: "Einam vaikai mėtyti akmenukų į vandenį?", ir vaikai pasičiupdavo kiekvienas savo kibirėlius bei išsirikiuodavo prie vartelių. Pliukšt-pliukšt, vat ir visa pramoga, ale vistiek smagu klausytis, kaip krenta tie akmenukai - vienas arčiau, kitas toliau, garsiau-tyliau...

Oi, tiesa bijau, kad neišeis sugrupuoti tų mūsų pramogų pagal "smagumo" kriterijų. Neįsivaizduočiau, kurią po kurios dėti... Atrodo, kad nei vienai nėr lygių, tik kiekvienai yra savas laikas. Pavyzdžiui, senelio dviračio laikas visada būdavo vėlai vakare. Natūraliai, nes dieną tėtis dirba. O jau kokios peštynės dėl jo būdavo! Tas, kuris išsikovodavo teisę pirmas sėstis į kėdutę, laimingas nuvažiuodavo, o kiti du ilgesingai žiūrėdavo į kelią ir laukdavo pargrįžtančių...


Dar dažnokai važiuodavom aplankyti žirgų. Jau esu rašiusi, kad Kurtuvėnuose yra įsikūręs labai puikus žirgynas. Šiaip, keista, bet šiemet taip niekada ir nesusiruošėme pajuodinėti. Gal vis dėl pajutome kažkokią baimę po paskutinio Aušrinės pasilakstymo? Hmm, reikės kažką rimtai organizuot šiuo klausimu. Tačiau aplankyt žirgų dažnai keliaudavom. Kol visus apeidavom, kol su visais pasisveikindavom, žiūrėk, jau kokios popietės ir nėra.

Iš tikrųjų, netgi jeigu ir niekur nebūtumėm lindę iš savo kiemo, veiklos mums nebūtų pritrūkę - mūsų kiemas yra tikras rojaus kampelis vaikams. Ko tik čia nėra: ir kompaktiškai sumodeliuota vaikų žaidimų aikštelė (čiuožykla, smėlio dėžė, supynės), ir baseinas (tiesa, pripučiamas ir eksploatuojamas tik tada, kai jau labai karšta), ir batutas, ir net krepšinio aikštelė, kuri, beje, subalansuota tiek dideliems, tiek mažiems.

Dar yra gyvūnų. Visokiausių. Kai kas gyvena tiesiog kieme - pvz. šuo Grikius (kuris visada maloniai laukia kokio pasirodančio vaikio su sumuštiniu rankose), katinai, kregždutės, varlės ir sraigės (pastarosios tai buvo tiesiog didžiausioje paklausoje, nes jas visas reikėdavo surasti, suskaičiuoti, o paskui pagelbėti joms kur nors nueiti, visai nepaisant to fakto, kad gal jos visai ne į tą pusę traukė). Kiti - karvės, arkliai - buvo tokie "pražygiuojantys pro namus" gyvūnai. Jie irgi visi būdavo suskaičiuojami. Šiaip, dėl visa ko.

Ir galiausiai, be abejo, kad čia auga sočiai įvairiausių gėrybių - ai, net nesiplėsiu, tiek visko čia prisodinta. Pasakysiu tik tiek, kad jeigu jau mažųjų kieme pasigesdavau, labai puikiai žinodavau, kur jų ieškoti: Justo prie agrastų, Juliaus - prie raudonųjų serbentų.

Laiko meniniams užsiėmimams vasarą skyrėm ypatingai mažai (nepasakyčiau, kad ir namie daug tam laiko skiriam). Tačiau net ir šios srities taip jau visiškai neapleidome - nutaikius progą karts nuo karto ištraukdavau "pirštukinius" dažus, patiesdavau ant pievelės didelius baltus lapus, ir leisdavau mažyliams "pasireikšti".

Na ką, vasara baigėsi. O buvo tikrai labai labai gera vasara. Be galo.