Žaidimas-estafetė

Justas dabar visur turi būti pirmas. Ir pirmą šaukštą jis turi gauti, ir į namus pirmas įžengti, ir prie manęs pirmas pribėgti. Žodžiu, visur turi būti pirmas. Tik, aišku, ne visada gaunasi taip, kaip nori. Bet Justas ne iš kelmo spirtas: jeigu atbėga pirmas, šaukia visa gerkle: "Aš pirmas, o Juliukas antras!". O jeigu Juliukas atbėga pirmas, tuomet jis tiesiog pasižiūri į Juliuką ir sako: "Mes abu buvom pirmi, taip?". Juliukas, aišku, niekada neprieštarauja. Ką čia ir prieštarausi.

O dabar papasakosiu apie vieną žaidimą, kur būtinai reikia būti pirmam. Na, ne visai tai žaidimas, gal daugiau estafetė, bet Pauliui ir Aušrinei šią vasarą jis visai smagiai žaidėsi.

Istorija šio žaidimo tokia: organizavo tėtis viename parke renginuką šeimoms, ir turėjo prisigalvojęs daug visokiausių rungčių. O kaip taisyklė, kad jau taip visai nenusigrybauti renginio metu, visas užduotis mes pirmiausia išbandome namie. Taip buvo ir su šiuo žaidimu-estafete.

Idėja labai paprasta: ant pievelės pastatome dvi kėdutes, pakankamai toli viena nuo kitos. Tuomet nuo vienos kėdės iki kitos nutiesiame virvę. Du žaidėjai įsilipa į maišą (mes naudojom bulvinius maišus), ir atsisėda kiekvienas ant kėdės, nugara vienas į kitą. Kuomet yra duodamas ženklas, abu žaidėjai turi greitai šokuoti pagal laikrodžio rodyklę iki kitos kėdės, atsisėsti, ir patraukti virvę į savo pusę. Va tiek ir to žaidimo: kas pirmas patraukia virvutę ir pas ką ji lieka rankose, tas ir laimėjo.

O papasakojau šį žaidimą visai ne todėl, kad jis baisiai kažkuo ypatingas/be proto smagus ir taip toliau. Aišku, ir tai tiesa, bet ne dėl to pasakoju. Mane ypač pamalonino ir prajuokino viena situacija. Aušrinė kalbino Paulių dar kartą sužaisti, o Paulius atsisakė. Tuomet Aušrinė pakvietė vietoj Pauliaus mane sužaisti. Iš pradžių galvojau atsisakyti, o paskui sumečiau, kad gal visai ir smagu būtų pasižiūrėti, ar dar išeitų man taip pašokuoti su maišu. Čia reiktų turbūt pasakyti, kad su sportu aš niekada nebuvau susipykusi: patikdavo man ir visokie sportiniai žaidimai, ir krosai (kuomet mokiausi JAV vienas treneris net bandė įrašyti mane į vidutinio nuotolio bėgikų būrelį), ir krepšinį esu lankiusi...Bet Aušrinė tai to nežinojo. Net iš jos veido matėsi, kad ji tikisi gauti ne lygiavertę varžovę žaidimui, o tiesiog nori skaniai pasijuokti iš manęs po visko. Na, ir mes sužaidėme. Pirmą kartą laimėjo Aušrinė - atrodė jau jau čiupsiu virvę iš po kėdės, o ji - še kad nori, ėmė ir pabėgo! O vat antrą kartą jau laimėjau aš. Ir tada, po geros pauzės, Aušrinė sako: "Nu geras. Aš galvojau, kad Inga iš viso nepašokinės - tik stovės vietoje su maišu, o ji dar ir laimėjo!".

Va taip va :)