Bandom išnaudoti erdves namie: dviaukštė lova

Pas mus namie tragiškai mažai vietos. Tiesiog TRAGIŠKAI. Aišku, neamžinai taip bus, bet kol kas tiesiog susitaikėme su esama situacija, ir bandom suktis su tuo, ką turim.

Pavyzdžiui, ilgą laiką mūsų miegamasis atrodė taip: stovi jame mūsų lova, o tiek iš vienos, tiek iš kitos lovos pusės - po vaikišką lovytę. Dar kurį laiką būtumėm turbūt taip ir gyvenę, bet bėda buvo tame, kad nei vienas, nei kitas vaikinas didelio noro savo lovytėse miegoti nerodė. Užmigdavo kiekvienas savojoje, tačiau naktį Justukas tiesiog perlipdavo per lovytę ir įsitaisydavo viduryje tarp mūsų, o Juliukas... perlipti dar nemoka, bet turi kitų būdų priversti jį pasiguldyti šalia. Ir žinot, tos naktys, po kurių ryte atsikeli tarsi visai ir nebūtum miegojęs, nes arba miegi ant lovos krašto, arba drebi, kad netyčia vaiko neišstumtum, mus ganėtinai išvargino. Ir galų gale ėmėmes priemonių.

Kadangi Justas jau pakankamai didelis, nusprendėm, kad gal jau laikas imti ir nupirkti jam tikrą lovą. Juk yra skirtumas vaikui, kur miegoti - didelėje, ar vaikiškoje lovytėje, taip? O žvelgdami į ateitį (tokią jau visai netolimą ateitį), nusprendėme, kad geriausia išeitis būtų iš karto pirkti dviaukštę lovą.

Iš pradžių galvojau, kad tiesiog imsim ir nupirksim. Bet po galybės paieškų internete bei salonuose, supratau, kad rinktis nelabai ir turime iš ko: arba kaina baisinga, arba lovytės stovis toks, kad atrodo, jog vos prisilietus subyrės. Be to, daugumos standartinių lovyčių viršutinės apsaugos, bent jau mano akimis žiūrint, yra grynas juokas.

Ir tada Nerijus ėmėsi viską daryti iš kito galo. Prisiminęs, kad turi gero medžio, sugalvojo, kad būtų tiesiog fantastišką lovytę pasigaminti patiems. Sugalvojo tai sugalvojo, bet, kaip vėliau paaiškėjo, šitas būdas irgi buvo ne ką ne lengvesnis, nes surasti meistrus, kurie dirbtų su tikru medžiu ir turėtų reikiamą įrangą tam, pasirodė tarsi neįmanoma misija.
Na, gal ne visai taip "neįmanoma", nes vienus meistrus vis tik rado. Rado tada, kai aš jau seniai rankas buvau nuleidusi.

Ir vat pagaliau ta lova jau atkeliavo pas mus. Čiužiniai, tiesa, dar ne.

Ir tik lovai atkeliavus į namus supratome štai ką:
- Dabar naktį pailsėti galime tiesiog pasakiškai. Tiesa, Justas ir toliau nenori miegoti vienas. Tik skirtumas dabar yra tame, kad naktį atsikėlęs jis ne bėga pas mus, o šaukia: "Tetuk, ateik a mane!". Ir tetukas, pasiėmęs savo pagalvę, dūlina į lovytės antrą aukštą pas Justą
- Mes buvome visiški naivuoliai, jeigu tikėjomės, kad pavyks Justą prikalbėti miegoti pirmame lovos aukšte - į šias derybas jis net neina.
- Mes visiškai nepažįstame savo vaikų, jeigu galvojome, kad Juliukas kopėčiom lipti dar nemokės. Vieną kartą, būdama kitame kambary, išgirdau, kaip Justas meiliai sako Juliukui: "Padėt tau? Padėt tau?". Nors protas sakė, kad taip negali būti, širdis kuždėjo kai ką kita: atbėgusi iš tikro radau Justą užlipusį į viršų, o Juliuką - ant paskutinio kopėčių laiptelio, betiesiantį ranką geraširdiškai besišypsančiam Justui.

Tiesa, dar šita lova mums labai puikiai tarnauja kaip darbelių demonstravimo vieta. Taip taip, rimtai kibom į darbelius - kiekvieną dieną darome vis naują darbelį. Jau papuošėme lovą ir vaiduokliukais, ir paukštukais, ir vėžliu (nuotraukoje jo nematyti, nes tik šiandien pagaminome).

Specialiai Indrei papildau įrašą, ir demonstruojuos, kokiu gi principu pas mus nusiima/užsideda kopėčios - o gi pačiu paprasčiausiu (kabliais) :)