Atėnai per tris dienas

Einam pro apsaugą oro uoste. Iškrovusi visus daiktus į padėklą, aš su Laurynu praeinu pro postą, o Nerijus, atsilikęs už mūsų per kelis žmones, į padėklą išrikiuoja visus turimus skysčius: buteliuką su arbata, vaisių tyreles, košeles...  Apsaugos darbuotojas: „Jūs vienas skrendate?“. Nerijus pasižiūri į jį ir klausia atgal: „O jums panašu, kad visa tai aš sau susipakavau?“.

Taip prasidėjo mūsų ilgai laukta kelionė į Atėnus. Na, ji prasidėjo ne visai aerouoste, o gerokai anksčiau (jeigu įskaičiuotumėm visą tą pakavimosi karštligę), tačiau, kad iš tiesų iškeliaujame pajutome tik oro uoste. Keliaujam be vaikų!!! Na, beveik be vaikų (vienas vaikas, tai beveik kaip nieko). 

Kelionę taip suplanavom, kad sudarytumėm kuo mažiau rūpesčių kitiems, taigi, išvažiavome antradienį, o grįžti turėjome penktadienį – mano mamai, kuri apsiėmė pažiūrėti mokyklinukus Justą ir Julių, tereikėjo paimti vaikus iš mokyklos (nes nuveždavo į ją Paulius) ir nuvesti į būrelius (na, turint omeny, kiek būrelių abu berniukai lanko tai nėra mažai, bet vis tiek). Ilgai galvojau, ką daryti su Laurynu, bet pasvarstėm, kad kol jis skraido nemokamai (du metai Laurynui sueis gruodį), paprasčiau yra jį pasiimti su savim nei dar ieškoti priežiūros ir jam.

Laurynas kelionę atlaikė tiesiog daugiau nei puikiai: buvau migdžiusi jį su rūbais, tad 4:00 ryto tereikėjo jį susukti į apklotą ir nusinešti į lėktuvą. Nepaisant to, kad oro uoste ne kartą jį reikėjo įkelti/iškelti iš vežimo, prabudo vaikas jau prieš pat mums nusileidžiant Kijeve (o taip, kelionė buvo su persėdimu – nėra tiesioginio skrydžio į Atėnus. Kita vertus, labai daug nepatogumų tai nesudarė – laikas tarp persėdimų buvo tik vos valanda). Apsidžiaugusi, kad viskas taip gerai klostosi jau įsivaizdavau mus visus besikaitinančius paplūdimyje (specialiai ėmėm viešbutį ant pačio jūros kranto), tačiau paaiškėjo, kad apsidžiaugta buvo gerokai per anksti.

Pagal viešbučio darbuotojų atsiųstas instrukcijas, mums tereikėjo įsėsti į 96 autobusą ir važiuoti iki Dikigorikos stotelės – joje išlipus, viešbutis jau labai gerai matysis. Atrodo paprasta, ane? Mums irgi taip pasirodė. Ir ojojoj, vaikyti, kaip nepaprasta vis tik tai buvo... Kai mes jau susiruošėme lipti toje Dikigorikos stotelėj, autobusas tiesiog prašvilpė pro ją net nemanydamas stoti. Kol mes dar sukinėjom galvas, bandydami suvokti, kas čia atsitiko, jis pravažiavo ir dar vieną stotelę. Greitai supratom, kodėl: paaiškėjo, kad jeigu nori, kad autobusas sustotų, privalai prieš tai paspausti „Stop“ mygtuką. Nu gerai, išlipom kai jau jis pagaliau sustojo. Perėjom į kitą gatvės pusę, ir jau norėjom laukti autobuso, važiuojančio į priešingą pusę, tačiau kaip tik atvažiavo tramvajus, tad Nerijus pasiūlė šokti į jį, ir tas kelias stoteles pavažiuoti su juo. Taip ir padarėm. Tačiau pusiaukelėj tramvajus vietoj to, kad važiuotų tiesiai (kaip kad mums reikėjo) pasuko į dešinę.  Vėl nuvažiavom daug daugiau nei mums reikia. Susinervinę vėl perėjom į kitą kelio pusę, ir šį kartą Nerijus, kad jau tikrai atsidurtumėm viešbutyje ir niekur kitur, pasigavo taksi. Mano skaičiavimais, važiuoti mums reikėjo gal 2 km, tačiau taksi vežė vežė, vežė vežė... galo nematyt. Tuomet sustojo taške į niekur ir sako: „Va, jūsų reikiamas adresas“. Aš tik akis išpūčiau: „O tai viešbutis kur?“. Angliškai taksistas, aišku, nešneka, baksnoja į mūsų pakištą lapą, rodo į adresą, ir aiškina, kad mes esam ten, kur ir norėjom būti. Niekaip man neatrodė į tai panašu, tad pasiskambinau į viešbutį. Jie klausia: „Ką matot aplinkui?“. Sakau: „Degalinę tokią ir tokią“. Tuomet: „Viskas OK, eikit prie degalinės, mes ten ir esam“. Atsisveikinom su taksi, einam link degalinės, tačiau ten viešbučio nė kvapo. Užsukam į viešbutį kitoje gatvės pusėje, rodom į adresą, o jie mums: „Tai kad jūs visai net ne tame rajone! Šita gatvė tęsiasi per keturis rajonus ir jūs tikrai esate prie reikiamo numerio, bet ne tame rajone. Sėskit į tramvajų ir važiuokit 11 stotelių“. Urrrr... Urzgiau kaip šuo pykdama ant savęs, kad patikėjau taksistu ir paleidom jį.  Na, bet vėl stengdamiesi pernelyg nesinervinti sėdome į tramvajų. Tyliai kantriai skaičiuojam stoteles, ir jau suprantam, kad tuoj turėsim lipti. Pamatę mus tokius aiškiai ne vietinius, aplinkiniai pradėjo siūlyti savo pagalbą: tipo, parodykit tuos savo lapus, pasakysim, kur lipti. Jau mes norėjom lipti, jie sako: „Oi ne, dar ne čia“. Durys užsidarė, tramvajus pradėjo važiuoti, jie vėl pasižiūrėjo į adresą ir už lango šviečiantį „Palance Hotel“ ženklą ir sako: „Oi, atsiprašom, tikrai reikėjo lipti ten“. Nu ar galit įsivaizduot, kad galėtų dar labiau nesisekt?! Neberizikavom, ir tą paskutinę stotelę nupėdinom pėsčiom. Paaiškėjo, kad tuo momentu, kai sėdom į taksą mes buvom 700 m atstumu nuo savo viešbučio (navigacija, ir ta pavedė):)

 

Vėliau per vakarienę juokavome, kad jeigu su mumis būtų buvęs Julius, jis būtų plyšavęs visa gerkle „Jūs abu gal išprotėjote??? Mes gal čia pasivažinėti pirmyn atgal atvažiavom?!! Viskas, aš jau sėduos ant gatvės ir niekur daugiau neinu” Ir jis tikrai taip padarytų:). Tačiau iš tiesų tai buvo vienintelis momentas per visą kelionę, kai pagalvojome, kad gal ir gerai, kad vaikų nėra su mumis.

Ką nuveikėme Atėnuose? Nepasakyčiau, kad kažką ypatingai daug, tačiau tokio tikslo ir neturėjome. Taip, užlipome į Likavito kalvą (na, ne visai užlipome – užvažiavome su taksi, tačiau ir to galiuko lipimo mums visai pakako:)), išmaišėme kiaurai išilgai Monastiraki aikštę, ištisas dvi dienas važinėjomės ir ekskursiniu autobusu, tad apvažiavome visas įžymiausias Atėnų vietas (tiesą pasakius, važinėjomės su šiuo autobusu kaip su vietiniu transportu, nes turėjome bilietą, kuris galioja dvi dienas:)), tačiau labai daug laiko praleidome ir nieko neveikdami, o tiesiog mėtydami į jūrą akmenukus (Laurynas), maudydamiesi (Nerijus) ir šiaip drybsodami (čia jau aš:)).

Mes be galo mėgstam keliauti rudenį. Ir dabar, kai Justas ir Julius pradėjo eiti į mokyklą keliauti tokiu metu darosi sudėtinga. Tad tikrai labai labai džiaugėmės, kad šiemet bent toms kelioms dienoms pavyko ištrūkti ir šiek tiek ilgiau pasidžiaugti saule.

PS. Su šiuo įrašu noriu duoti žinoti, kad mums VISKAS GERAI! :) Šiuo metu labai intensyviai ruošiuosi Halloween šventei, tad jeigu nesusirgsime ir šventė įvyks, būtinai greitai parašysiu vėl!

Trys dienos Anglijoje

Jau turim eit pro duris, kai pamatau, kad abu vaikai stovi su vasarinėmis kepuraitėmis su snapeliais, nors šimtą kartų prieš tai kartojau, kad pasiimtų Jolantos pasiūtus kepurės/šalikėlio komplektukus, nes orų prognozės, švelniai tariant, nieko gera nežadančios. Vaikinai greitai bėga ieškoti kepurių/šalikų/pirštinių, o aš stoviu tarpdury ir svaidausi grasinimais, kad jokių žadėtų pirkti lego nebebus, nes jie nėra susiruošę kelionei. Su trenksmais sėdam į taksi ir, kažkokios apvaizdos genama, pradedu kuistis rankinuke. Mano giliu įsitikinimu, mūsų lėktuvo bilietai turi būti čia, bet visi faktai rodo, kad jų čia nėra. Stabdau taksi ir paknopstom bėgu atgal į namus. Kai grįžtu jau su bilietais (pasirodo, buvau perkėlusi juos į kitą rankinuką), vaikai laimingi man pareiškia: „Bus bus mums perkami lego! Pati nesusiruošus buvai – va, net bilietų nepasiėmei!”. Visą kelią iki aerouosto meldžiausi, ir turbūt ne be reikalo: į aerouostą spėjom vos vos laiku. Va štai taip – stresiniai - prasidėjo mūsų ilgai laukta ir vaikų užsidirbta (kiekvieną mielą šeštadienį eidavo į anglų kalbos kursus) kelionė į Angliją.

Vos įsėdęs į lėktuvą, Julius išsitraukė knygą ir liepė sekti pasaką. Kadangi buvo tikrai vėlyvas metas (skrydis prasidėjo 23 val) ir matėsi, kad dauguma žmonių jau yra pasirengę nusnūsti, dėl pasakos šiek tiek nepatoginausi, bet mano vaikams argumentų niekada nepritrūksta: „Tai gi tie, kas ruošiasi miegoti, irgi pasiklausys pasakos“ – pareiškė Julius. O Justas jam paantrino: „Tikrai tikrai, pasaka nepakenks ir jiems“.

Taigi, mieli mus supę keleiviai, tikiuosi, kad Šauniojo Penketuko nuotykiai patiko ir jums:).

Į kelionę buvau prisikrovus užkandžių. Nepaisant to, kad kelionė turėjo trukti naktį, o tokiu laiku mes jau nevalgome, žinojau, kad lengviau bus ją atlaikyti, jeigu rankinuke turėsiu ko nors graužiamo. Ko nors, kas juos pradžiugintų ir ką jie mėgtų. Bet čia buvau gerokai nustebinta. Justas, vos tik atsikandęs javainio, susiraukęs tarė: "Man šito skonis kažkoks šlykštus.". Aš: "Šlykštus??? Juk aš tau juos kiekvieną dieną įdedu į mokyklos priešpiečių dėžutę!". Žinote, ką jis man į tai? "Tai aš žinau. Bet aš juos visus atiduodu Jokūbui“. Gera žinoti, vienok.

Mes skridome pas mano pusbrolį Simą, jau beveik dvylika metų gyvenantį Anglijoje. Simas seniai vis kvietė ir kvietė atvažiuoti, ir vat pagaliau prisiruošėme. Neilgam – vos trejetui dienų, tačiau toms kelioms dienoms buvome paruošę plačią programą. Ne viskam buvo lemta išsipildyti, bet bendrai paėmus, viskas vis tiek buvo gerai.

Planavome kelionės metu aplankyti du pramogų parkus Alton Tower‘į (čia Simo šeimos pamėgtas parkas) ir Legolendą (labai labai norėjau dar kartą su vaikais nuvykti į Legolendą, kol  jie šio parko dar „neišaugo“. Tai, kad ir Londone yra Legolendas man buvo didžiulis atradimas).

Pirmą dieną turėjome vykti į Alton Tower‘į, tačiau išsimiegoję po kelionės išvydome, kad už lango tiesiog baisiai pliaupia lietus. Simas patikrino prognozes: pagal jas Alton Tower‘yje lyti turėjo ištisą dieną. Legolendas buvo gerokai toliau į pietus, ir, net netikrinę prognozių, nusprendėme rizikuoti ir vykti ten. Ir neapsirikome: oras Legolende tą dieną buvo tiesiog pasakiškas!

Taigi, pačią pirmą dieną mes atsiradome išsvajotame Legolende. Įžengiau į jį, ir pajutau, kad širdis džiaugiasi. Kažkada Nerijus bandė įrodyti, kad į parką galima važiuoti tik vieną kartą: juk pamatei vieną kartą, ir nebereikia." - argumentavo jis. „Tai ko tada tu į kalnus kasmet veržiesi važiuoti?“ – atrėmiau - „Juk pamatei vieną kartą ir nebereikia“. Turbūt atrakcionų parkai yra mano kalnai, į kuriuos mane tiesiog traukte traukia...

Bet, teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad ta trauka buvo kiek priblėsusi, kai išvydau įėjimo į parką kainas: 50 svarų žmogui?!!! Be jokios galimybės pirkti pusės dienos bilieto, nors jau gerokai po pietų?!!! Spoksojau į kainas, iškabintas stende ir pykau ant savęs. Juk visiems taip reklamuoju Merlin kortelę – na kodėl gi neįsigijau jos ar bent jau nepasieškojau 2 už 1 kainą kuponų, kurių pilnas internetas?!!! Pikčiausia, kad ta kortelė (bet čia jau tik grįžus namo supratau) būtų galiojusi ne tik į Legolendą, bet ir į Alton Tower‘į bei Londono apžvalgos ratą. Taip, buvau tikrai nepasiruošus... Tačiau viskas vis tiek baigėsi gerai: įsiplepėjau su viena moteriške kasoje, ir ji... atidavė įėjimo kuponą, nes pasirodo, turėjo jų keletą ir nesiruošė jų visų panaudoti. Džiaugiausi kaip mažas vaikas, o vaikai iš karto puolė skaičiuoti, kiek lego už sutaupytą sumą gali nusipirkti:).

Legolende praleidome vos daugiau nei keturias valandas, tačiau pasisupti spėjome ant daugiau atrakcionų nei Disneylendo parke per ištisas dvi dienas (nenoriu net prisiminti tos kelionės). 

Vos įžengus į parką, iš karto nusitaikiau į labiausiai atsipalaidavusią porą (paprastai tai reiškia, kad jie parke ne be pirmą kartą:)). Ir pataikiau: jie iš karto parodė, kurie atrakcionai yra „parko pažiba“, ir mes iš karto nukėblinom prie jų.

Taigi, keletas mums labiausiai įstrigusių pramogų šiame parke (tikrai nespėjome apeiti viso parko, tačiau ant patikusių atrakcionų supomės ne po vieną kartą)

Drakono pilis. Panašaus tipo pilis yra ir Danijos Legolende. Supomės net tris kartus. Ne tik dėl to, kad tai tikrai smagus pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, bet ir dėl to (bet čia tik vėliau tą supratau), kad Julius žūtbūt įsigeidė nukniaukti kokį nors turtą iš po drakono nasrų. Todėl kai jau pagaliau, trečią kartą važiuojant tuo pačiu maršrutu, aš įsidrąsinau išsitraukti fotoaparatą ir nufotografuoti dūmus leidžiantį drakoną, abu mano bernai atsisegė apsaugos diržus ir vos neiškrito iš vagonėlių: vos infarkto negavau fotoaparato objektyve išvydus persisvėrusią Justo, kuris sėdėjo vagonėlyje priešais mus, nugarą. Šalia manęs sėdintis Julius atrodė dar įspūdingiau: jis beveik jau buvo išlipęs pas drakoną. Julius buvo greitai įtemptas atgal į vagonėlį, bet mano riksmų jis nepaisė: laimingas šypsojosi nuo ausies iki ausies, o rankoje tvirtai suspaudęs laikę mažą lego karūnėlę. Grįžo su grobiu. Kas per vaikas!

 

Friends arkliukai – šitas atrakcionas mums labiausiai patiko. Bet iš pradžių irgi gero streso apturėjau. Susėdom mes ant tų arkliukų, ir girdžiu, kad per garsiakalbius liepia visiems tvirtai įsikabinti ir jokių būdu arklių nepaleisti visos kelionės metu: kelionė jau tuoj prasidės. Kaip prasidės?!!! Nebus jokių apsaugų iš nugaros?!!! Tačiau panikuota be reikalo: užpakalinės ponių kojos (ar kad ir kas ten apačioje bebūtų) pasikėlė į viršų, ir taip prispaudė  mus prie arklio kaklo, kad net kvėpuoti pasidarė sunku.

Už aukso ieškojimo pramogą reikėjo mokėti papildomai, bet dar nuo Pauliaus laikų prisimenu, kaip labai vaikams šita atrakcija patinka, todėl neabejojau: abu gavo po lėkštelę, ir ėjo plauti smėlio. Justas tiek užsikabliavo, kad turbūt būtų čia mielai praleidęs visą dieną, bet paskui, manau, gerokai nusivylė, kad už savo šitokią krūvą aukso kruopelių gavo tokį patį kaip ir visi aukso medalį. Julius, kurio lūkesčiai nebuvo tokie dideli, buvo patenkintas kaip mėnuliukas.

Dar labai pralinksmino kriokliukai. Pagalvojau, kad išeitų visai graži nuotrauka, todėl nusiunčiau vaikus atsistoti prie jų. Padariau vieną kadrą ir staiga, ant antrojo bandymo, vaikai buvo išmaudyti nuo galvos iki kojų. Tačiau oras buvo geras, švietė saulė, tad iš to tik linksmai pasijuokėme. Tačiau į labirintą, kuris buvo už tų kriokliukų, vis tik nebėjome. 

 

Nors buvau įsitikinus, kad vandens atrakcionai neveiks, vis tik, jie veikė. Tik eidavom į juos su celafaninėm apsaugom. 

 

Dar keletas akimirkų iš parko:

 

Prabuvom iki pat parko uždarymo, o kuomet nustojo veikti karuselės, nuėjome apžiūrėti MiniLendo. Vienintelės mūsų nuotraukos su Londono akimi ir Big Ben‘u yra būtent iš čia. 

 

Mano pusbrolio sūnui Matui tik 5.5 metų, tačiau jis jau pirmokas. Justas baisiausiai dėl to piktinosi, ir vis skaičiavo, kad jeigu jis būtų ėjęs į mokyklą Anglijoje, dabar jau būtų geriausiu atveju ketvirtokas, o pačiu pačiu blogiausiu – trečiokas (o yra tik pirmokas Lietuvoje:)). Antra kelionės diena buvo penktadienis, taigi, Matukas turėjo eiti į mokyklą. Simas pasiūlė vaikams eiti kartu ir susipažinti su Matuko mokykla ir mokytoja. Suruošėm vaikus ir, kol Simas valgė paskutinius sumuštinius, vaikai palaukti išėjo į lauką. Neužilgo išėjo ir Simas. Teisybę pasakius, labai džiaugiuosi, kad nežinojau visų užkulisių... Nes toliau istorija klostėsi taip. Pavalgęs Simas išėjo vesti į vaikų į mokyklą, o aš su jo žmona Inga tepėm sumuštinius kelionei į Londoną (kelionės į Alton Tower parką teko atsisakyti, nes ir šiandien pliaupė lietus). Už gerų dvidešimt minučių prasidarė durys ir išgirdome, kaip Julius šūkteli: „Ačiū dievui, radome!”. Mes su Inga apstulbome: „Kaip suprasti „Radome“?!“ „Buvome pasiklydę“. Mes vis dar nieko nesuprantam: „O tai kur dėdė Simas?“. Dabar jau vaikai pasimetė: „Mes tai tikrai nežinome. Jo nebuvo su mumis“. „Ką?!!! O tai kur Matukas?“. „Mokykloje“. Simo žmona  puolė į paniką: „Mokykloje?!!! Jūs vieni išėjote į mokyklą? Šioje šalyje vaikai negali patys vieni bastytis gatvėmis!!!” Kol mes kartu rėkėm ant vaikų, pro duris visas išraudęs ir uždusęs įvirto Simas: „Negrįžo jie? Ačiū dievui, grįžo...“. Na, tolesnė scena turbūt nuspėjama: dėjosi visiška isterija. Į mūsų visus argumentus, kad tai negalėjo būti Matuko, kuris kiekvieną dieną į mokyklą eina tik su mama arba tėčiu, idėja, vaikai tiesiog užsispyrėliškai atsakydavo: „Nu negi jums atrodo, kad čia MES sugalvojom nuvesti Matą į mokyklą? Gi mes net nežinom, kur ta mokykla yra!”

Laimingi, kad viskas baigėsi gerai, sėdome į mašiną ir išriedėjome į Londoną. Mašiną pastatėme prie Čečėno (o taip, dabar aš jau galiu girtis, kad pažįstu Panevėžio chebrą:)) namų, susirinkome lietuvių suneštas viešojo transporto papildymo korteles (gerai vis tik būt chebroj:)) ir pradėjome savo pažintį su Londonu. Teisybę pasakius, ne kokia ta mūsų pažintis buvo: kiaurą dieną pliaupė lietus, buvome permirkę, sušalę ir pavargę, o galiausiai dar ir pasiklydome, nes nei vienas neįsidėmėjome, nei kokiu autobusu atvažiavome nuo Čečėno namų, nei kokioje stotelėje įlipome...  Iš suplanuotų pramogų pamatėme tik tai, kas buvo po stogu: apsilankėme Natural History muziejuje ir didžiausioje pasaulyje (bent jau taip reklamavo:)) žaislų parduotuvėje Hamleys.

Natural History muziejuje labiausiai patiko dinozaurų ir žinduolių ekspozicijos (teisybę pasakius, vėliau žmonių masė tiek išvargino, kad į daug salių jau net nebėjome). Visi vieningai nusprendėme, kad įspūdingiausia buvo pamatyti banginio iškamšą (vaikai negalėjo net patikėti, kad tas milžiniškas banginis iš tikrųjų yra 4-5 metų jauniklė).

Palikome muziejų šiek tiek sušilę, užkandę sumuštinių bei prisipirkę dinozaurų kiaušinių (dabar kaip tik laukiam, kad išsiristų:)) ir pakabukų su dinozaurų dantimis.

Trečią kelionės dieną jau turėjome skristi namo, tad mūsų planuose buvo tiesiog pažintis su Peterborough miestu (lietuvių town‘as:)), pasishopinimas parduotuvėse ir pietūs „kimšk kiek nori“ tipo kiniečių restorane.

Teks būtinai planuoti vizitą į Londoną dar kartą, nes Big Beną ir Londoną akį pamatyti tikrai norisi.

Ačiū pusbroliui Simui ir jo žmonai Ingai (kuri nepaliaujamai kepė, vaikų žodžiais tariant, skaniausius pasaulyje blynus) už nepamirštamą kelionę! :)

Dar kartą apie atostogas. Ir dar kartą apie Italiją.

Kai kam nors pasakydavau, kad ruošiamės atostogų skristi į Italiją, dažniausiai išgirsdavau; „Jūs ką: kitos šalies be Italijos nežinote?!”. Iš tikrųjų, kažkaip paskutiniais metais Italija mūsų akiratyje gan dažnai pasitaikydavo: skridau į Romą su darbiniais reikalais, vėliau skridome ten slidinėti, dar už pusmečio - atostogauti.  Žinome, kad ir kitų šalių ant žemėlapio yra, bet taip jau mums kažkaip gaunasi, kad susiplanuojame būtent Italiją. Iš tikrųjų, net žinau, kodėl: vis dėl tų pigių tiesioginių skrydžių:). 

Šį kartą mūsų akiratyje: pietinė Italijos dalis. Na, jeigu tiksliau, Neapolis ir apylinkės aplink jį.

Kaip ir įprastai, keliavome su vaikais. Ir, vėl kaip įprastai, dalinuosi mūsų maršrutu ir ką pavyko nuveikti/pamatyti:  galbūt ši informacija bus naudinga ir kitiems keliaujantiems su vaikais (tiems, kurie keliauja be jų, mūsų ypatingai poilsinis grafikas vargiai tiks ir patiks:) ).

Taigi, pradedam.

Pirma diena:  Dienai persiritus į antrą pusę, atskrendam į Romos Ciampino aerouostą. Ir iš karto braukiam pasiimti išsinuomotos mašinos. Malonus vyriškis iš nuomos punkto varto akis, negalėdamas patikėti, kad tikrai nesiruošiame imti papildomo draudimo mašinai, kuris padengtų ir frančizės dalį, ir mane šio draudimo svarba beveik įtikina (apie pietų Italijos dalį ir ten siaučiančią vagių mafiją tiek istorijų prisiklausiau, kad baimės akys jau buvo didelės), tačiau mano praktiškasis vyras nepralenkiamas: suma už papildomą draudimą yra neadekvati rizikai ir teikiamai naudai (palyginimui: mašiną 9 dienoms nuomojomės už 190 EUR, papildomas draudimas, kuris dengtų ir 1000,00 EUR sumą, kuria rizikuojame, kainuotų 210,00 EUR). Galų gale Nerijus nokautuoja mane paskutiniu argumentu: papildomo draudimo niekada neimame, taigi, teoriškai skaičiuojant, šią sumą jau seniai esame sutaupę.

Auto nuomos atstovas palydi mus iki mašinos ir duoda man paskutinius nurodymus: nusileidus į Neapolio regioną jokiu būdų nevaikščioti taip persimetus fotoaparato per petį bei laikyti jį tik savo regos zonoje. Dar primena, kad italai tame regione be galo žavūs ir malonūs, bet tai jiems nei kiek netrukdo žvelgti į akis, šypsotis ir... tave apvogti:). Dar pataria būtinai paragauti picos Neapolyje (cha, tai jau tikrai!!!) bei limoncello cream (šitą įsidėmiu, nes niekada apie tokį negirdėjau).

Justas jau auto nuomos aikštelėje prisirenka didelių kankorėžių (dar iš pernai metų prisimena, kad neša laimę:)) bei čia pat išsigliaudo jų sėklas, nes žino, kad visų vežtis vis tiek neleisim, o užsiauginti pušų vis nepraranda vilties.

Įsėdę į savo mažiuką mašinuką, pajudam link pirmojo savo kempingo: Baia Serena.

Kempingas įsikūręs vienoje gražiausių Italijos kurorto zonų: pačioje Amalfi pakrantėje. Teisybę pasakius, apie šią pakrantę buvau tiek daug gražių žodžių prisiklausiusi, kad iš pradžių planavau užsakyti kempingą visoms kelionės nakvynėms, tačiau paskutinę minutę prieš užsakant dar užteko proto kiek detaliau pasižvalgyti po kempingo vietovę ir kažkaip užkliuvo man, kad niekaip negaliu suprasti, koks gi priėjimas yra prie jūros ir ar ten smėlis, ar akmenukai.  Ir labai gerai, kad užkliuvo, nes tik tai paskatino paskambinti V.: „Klausyk, o kaip ten su pliažais ir maudymusi Amalfi krante?“, į ką išgirdau: „O... su vaikais tai ten sudėtinga. Vien uolos ir akmenys. Mūsų pliaže reikdavo šokti į jūrą nuo uolos ir iš jūros kopetėlėm lipti atgal į krantą“ Kaip aš džiaugiausi tai išsiaiškinus!!! Nes mažų mažiausiai aš, būdama nėščia, ketinau šokinėti nuo uolų:)

Į kempingą atvažiavome jau visai į pavakarę, ir vos įsikūrę išvažiavome į artimiausią miestelį pavakarieniauti. Visą dieną svajoję apie itališką picą, net neabejojome, kad valgysime būtent ją. Taip ir buvo, tik ne visai taip, kaip tikėjomės: mums buvo atnešta storapadė pica, o tokių negalime pakęsti... Turbūt koks kvadratinis metras storapadės picos... Fuu... Vėliau kelias dienas net pagalvoti negalėjau apie jokią picą.

 

Bet už tai kempingas tai visiškas gėris... Besimaudydamas baseine gali grožėtis pasakišku uolų-jūros peizažu, o žygiuodamas siauručiais takeliais link namelio raškytis virš nosies augančias figas ar vynuoges (na gerai gerai: iš tikrųjų, vėliau pamačiau skelbimus su prašymu augančių vaisių neliesti, bet pastebėjau  juos gerokai per vėlai:))

 

 

Antra diena. Dienos tikslas: apvažiuoti visą Amalfi pakrantę, aplankant pagrindinius miestelius Positaną, Praianą bei Ravello. Gerai pagalvojus, gal ir gaila, kad mūsų kelionė prasidėjo nuo pačios gražiausios dalies: daugiau tokių vaizdų, kokius matėme tą dieną, nebeturėjome:

 

 

 

 

Kita vertus, labai džiaugiausi, kad šiame regione suplanavome tik tas dvi naktis, nes važinėjimasis serpantininiais kalnų takeliais net ir per tas dvi dienas įkyrėjo iki gyvo kaulo (ypatingai „smagus“ būdavo įvažiavimas ir išvažiavimas iš pačio kempingo:) ). Būčiau išprotėjus, jeigu vairuoti būtų tekę man, todėl net žandikaulis atvipo išvydus, kaip drąsiai tuose visiškai-neįmanomai-prasilenkti-keliuose pramogauja britų turistės: trys merginos, išsinuomavusios dvi stilingas mašinas ir garsiai klausydamosis muzikos, nardė sau keleliu, stodamos prie kiekvieno posūkio pasifotkinti ir vargo nematė:)

Trečia diena. Iš ryto susipakavome daiktus, ir susiruošėme važiuoti į mūsų antrąjį kempingą Baia Domizia, kur buvau suplanavusi apsistoti penkias naktis.  Kadangi kaip ir pakeliui, tuo pačiu užsukome ir į Pompėją.  Bilietų pardavėjai įkalbėjo mane paimti info ausinukus, tad po griuvėsius vaikštau su jais, bet tuo nei kiek nesidžiaugiu: aplinkui tiek įvairiausių gidų su grupelėm žmonių, kad daug smagiau klausytis jų nei oficialios informacijos, kurią girdžiu ausinukuose.

Apie Pompėją tikrai nieko naujo nepasakysiu: 62 m. po Kr. vykęs žemės drebėjimas, kuris sudrebino Pompėją ir apgadino daug pastatų, tebuvo tik įžanga į tragišką 79 m. po Kr. dieną, kai išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis palaidojo miestą po šešiais metrais pemzos ir pelenų. Laiko nepaliestą miestą pradėta rimtai atkasinėti tik 1748 m. Taigi, Pompėja - miestas su graudžia ir įspūdinga istorija, kurį tikrai rekomenduočiau aplankyti. Ir net rekomenduočiau praleisti daugiau laiko jame nei jame praleidome mes: buvo pakankamai karšta, vaikai, vietoj to, kad klausytųsi įdomiosios istorijos, labiau buvo suinteresuoti pagauti visus užmatytus driežus arba užsikeberioti ant visų įmanomų užlipti griuvėsių, tad mes ten tikrai neužsibuvome. Tačiau pamatyti ten tikrai yra ką:

 

 

Čia, pavyzdžiui, bandžiau pasakoti Juliui, kad esame Pompėjos Amfiteatre, kur vykdavo dideli pasirodymai bei susirinkdavo diduomenė, kol užmačiau, kad Julius ne manęs klausosi, o driežą iš po akmens iškrapštyti bando:)

Kas konkrečiai per pastatas apačioje, taip ir nesužinojau, bet man buvo labai panašu į Koliziejų, tad apsidrausdama (jeigu netyčia vis tik nuspręstumėm į Romos Koliziejų neiti) informavau vaikus, kad greičiausiai šitoje arenoje vykdavo gladiatorių kovos (o vienas iš vaikų tikslų ir buvo pamatyti tas arenas):

Kai vaikštai visur be gido, gera žinia yra ta, kad viską gali išmąstyti taip, kaip tau patogiau. Na, kad ir mano pavyzdys su gladiatorių arena. Arba kitas pavyzdys būtų su Vezuvijaus ugnikalniu: mes nusprendėme, kad būtent jis tolumoje ir šviečia, ir ta proga nusprendėme atskiros kelionės į Vezuvijų nedaryti:

Bloga žinia, aišku, yra ta, kad niekada negali būti tikras, ar tai, ką pats sugalvojai, tikrai yra tiesa:) 

Po apsilankymo Pompėjoje, važiavome toliau link kempingo. Ir kuo labiau artėjome prie jo, tuo keisčiau viskas atrodė: visa apylinkė tarsi po atominio karo (čia taip Nerijus išsireiškė). Žmonių nei gyvos dvasios, visur langinės nuleistos, parduotuvės ir kavinės uždarytos... „Kas gi čia atsitiko? Kur visi žmonės?!” – toks buvo mano pirmas klausimas, kai pagaliau radome kempingą. Ir sužinojau: pasirodo: jau ne sezonas (neva, visi tik rugpjūčio mėnesį nori atostogauti!), todėl visi turistai ir poilsiautojai jau išsivažinėjo. Ir kempingas irgi užsidaro savaitgalį. Negalėjau patikėti. Rugsėjo pirmą savaitę?! Kuomet 30 C karščio?!

Pats kempingas tikrai buvo super: su didelėm vaikų žaidimų aikštelėm, trim baseinais, privačiu jūros paplūdimiu ir visa kita. O didžiausias jo privalumas (bent jau Justo ir Juliaus akimis žiūrint) - milijonai lakstančių aplinkui driežų. Visus reikdavo aptikti, jeigu įmanoma sugauti ir, būtinai padaryti apklausą, ar sugautasis yra didesnis ar mažesnis už prieš tai buvusį:)

 

Vienintelė kempingo bėda (čia jau mano ir Nerijaus akimis žiūrint): jis buvo tokiame „taške į niekur“. Kai planavau, man atrodė, kad labai idealiai viską sugalvojau, ir kad gyvensime tarpe tarp Romos ir Neapolio, bei kiekvieną dieną vis kur nors važiuosime pasikultūrinti. Tad buvo nemažas šokas suvokti, kad iš tiesų iki bet kokio žinomesnio objekto yra gerokas gabalas kelio, ir kad kiekvieną dieną nei į Romą, nei į Neapolį tikrai neprivažinėsime.

Ketvirta diena. Liekame kempinge, apžiūrinėjame apylinkes ir apturime visiškai „laisvą“ dieną: maudomės, valgome, važinėjame po apylinkes ir... tinginiaujame.

 

Penkta diena. Supanikuoju. Kadangi atsisakėme kelionės į Vezuvijų, visą Amalfį krantą apvažiavome per vieną dieną ir nusprendėme kelionę į Tivolį sujungti su važiavimu į Romą, visas mano pradinis organizacinis planas eina velniop: daugiau kaip ir neturiu nieko suplanavusi, o tingių dienų (po jau vakar turėtos) net ir mums jau irgi būtų per daug. Todėl vėl iš lagamino išsitraukiu kolegės Žanetos duotas knygeles apie Italiją (saugok Dieve tokias koleges:))  ir įninku skaityti viską apie Neapolį ir apylinkes aplink jį.  Ir nerealiai nudžiungu išvydusi, kad vis dėl to net ir mūsų kaime (tegul ir 70 km spinduliu) yra ką pamatyti ar kuo pasigrožėti. Taigi, penktos dienos tikslas: viduramžinis Caserta miestelis ir jame dominuojantys milžiniški nuostabiai ištaigingi Palazzo Reale - didžiausi Italijoje karališkieji rūmai.



Rūmai puikuojasi daugiau kaip 1000 salių, didžiuliais laiptais ir gausiai išdabintais apartamentais, o rūmus supantį parką puošia fontanai, statulos ir angliškas sodas.

Tiesa, iki fontanų mums taip ir nepavyko nueiti: labiau ne dėl nemenko atstumo (vietiniai važinėtojai siūlėsi pagelbėti ir nuvežti ten karietomis už juokingą... 40 EUR kainą:)), o dėl tikrai galingo besikaupiančio lietaus debesies virš galvos.

Rūmų kieme augo didžiulis raitytas medis, ir vaikai nusprendė, kad jame princai karstydavosi. Justas iš karto irgi nubėgo išbandyti "princišką" pramogą.

Kai jau galiausiai patraukėme link namų, paklausiau Juliaus, ar jam patiko, ir ar jis norėtų gyventi tokiuose rūmuose. "Tik ne kaip tarnas", - atsakė Julius, "Nes man šlykštu būtų prausti karalius" (Paaiškinimas: kuomet buvome karališkuose apartamentuose, pasakojome vaikams, kad karaliai patys tai jau nieko nedarydavo - net ir maudydavo juos karališkose voniose tarnai:)). 

Grįžtant dar norėjome užsukti į Benevento miestelį, tačiau prapliupo toks lietus (taip taip, iš to paties debesies, kuris ir link fontanų sutrukdė nueiti), kad sukomės atgal:) 

Šešta diena: tikslas - Neapolis. Mano geros draugės vyras italas Alessandro rekomendacijų šitam miestui tikrai nedavė:). Neva, jis pats vengia jo tiek, kiek gali. Ir dėl šiukšlių, ir dėl mafijos, ir dėl begalinės netvarkos gatvėje. Tačiau net gi žinant visus tuos niuansus ir nusiteikus jiems, važinėjimasis Neapolyje tapo tikru išbandymu mano pedantiškam Nerijui: aplinkui vien kurtinantis signalų garsas, važiuoja kas kaip sugeba ir moka, niekas nekreipia dėmesio, jeigu netyčiom įsiremia į gretutinę mašiną... Į dienos pabaigą Nerijui jau visko buvo gana: "Nesuprantu, kam jiems šviesoforai bei linijos ant gatvių, jeigu vis tiek jomis nesivadovauja?!!!"  

Aš iš Neapolio tikėjausi daugiau. Na, bent jau kaip minimum skaniai picai tikrai buvau nusiteikusi, tačiau nebuvo lemta mums "ant tokios užsirauti":) Nesupratau ir tos mados džiauti skalbinius virš balkonų... bet ta mada bendrai Italijai būdinga, ne tik Neapoliui.

Beslampinėdami po miestą katedros link (labai jau gražių žodžių apie ją buvau prisiklausiusi) užmatėme ir ekskursinius autobusus. Na, mes tokie... biški prie tinginių tipo, tad greitai nusprendėme, kad daugiau visko pamatysime ir problemų mažiau turėsime (o zyziantys ir pavargę vaikai mums tikrai yra problema:)) apvažiuodami miestą autobusu, tad taip ir padarome. Tiesa, mano lūkestis susipažinti su miestu, klausantis informacijos, neišsipildo: kur ten išsipildys, jeigu kiekvieną kartą ausinukams "pradėjus kalbėti" kuris nors iš vaikų irgi pradėdavo mane krutinti: "Ką ten sako? O dabar ką sako?"



Septinta diena: Santa Maria Capua Vetere. Miestas didžiuojasi I a. po Kr. romėnų amfiteatru, kadaise buvusiu didžiausiu Italijoje po Koliziejaus, ypatingai gerai išliko po juo esantys tuneliai. Miestas stovi senosios etruskų Kapujos, kuri suklestėjo Romos imperijos laikais, vietoje. Čia 73 m pr. Kr. čia vyko Spartako vadovaujamas sukilimas.  

Gladiatoriai jau seniai yra abiejų berniukų susidomėjimo centre (kaip gi kitaip!), todėl be jokios abejonės, šita vieta labiausiai sudomina būtent dėl gladiatorių. Ir, aišku, aš dar kartą apsidžiaugiu, kad galbūt apsilankymas miestelyje padės išvengti Koliziejaus (nes mintis stovėti eilėse prie įėjimo į jį visai manęs nevilioja). 

Pačio amfiteatro su Koliziejumi gal ir neverta lyginti (tiesa, dydžiu jie beveik nesiskiria, tačiau šio griuvėsiai daug mažiau išsilaikę t.y. amfiteatro liekanos didžiaja dalimi aplinkinių buvo išgrobstytos). Bet už tai kokį įspūdį padarė pasivaikščiojimas požeminiais tuneliais... Įlindome, ir galva nuo labirintų apsisuko, tad greitai sprukome atgal į viršų, išsigandę, kad nerasime paskui išėjimo lauk (nes, įtariu, iš tikrųjų, nebuvo galima į tuos tunelius lankytojams eiti)

 

Šiek tiek buvo galima susipažinti ir su gladiatorių istorija vietiniame Gladiatorių muziejuje (na, iš jo tai tikrai tikėjausi daugiau, bet ką jau padarysi). 

Vaikams vėl didžiausią įspūdį darė... visur landžiojantys driežai:

Su tais driežais jie jau tikrai varė mus iš proto... Tąkart Nerijus neištvėrė: "Jeigu aš dar kartą išgirsiu ką nors minint driežus, apsivemsiu...". Julius iš karto įsmeigė žvilgsnį jam į akis ir lėėtai lėėtai tarė: "Driežas".

 

Aštunta diena. Susipakuojam daiktus, ir traukiam iki paskutinės stotelės: kempingo prie Romos, iš kur skrisime atgalios namo. Pakeliui suplanuotas stabtelėjimas Tivoli. Kuomet atvažiuojame, pliaupia lietus. Ir turbūt jeigu būtumėm atvažiavę bent pusvalandžiu anksčiau, būtumėm apsisukę ir važiavę į kempingą. Išgelbėjo tai, kad toli toli horizonte vis tik matėsi šviesos ruoželis, tad nusprendėme rizikuoti ir palaukti: o gal pragiedrės?

 

Mums pasisekė: tikrai neužilgo lietus baigėsi, o mes turėjome progą apsilankyti vienoje gražiausių iki šiol matytų vietų (kalbant net ne apie šią kelionę, o bendrai!): Villa d'Este. Po pačius apartamentus net nevaikščiojome: mums "užteko" ir tų 500 šimtų fontanų sode:)

 

 

 

Na, o po įspūdingo pasivaikščiojimo Tivoli sekė ne mažiau įspūdingas susipažinimas su mūsų trečiuoju kempingu.

 

Kuomet atvažiavome, visų pirma pasitiko jausmas. Jausmas, kad kažkas yra ne taip. Tuomet sekė kvapas. Na, toks kvapas, koks būna senose supelijusiose-sutrūnijusiose trobose. Ir toks kvapas mus pasitiko įžengus į namelį. O tada buvo dar gražiau...

 

Kempingą rinkausi turėdama du kriterijus: kad turėtų baseiną ir kad turėtų priėjimą prie jūros. Pagal aprašymą internete, jie turėjo ir vieną, ir kitą. Va taip atrodė kempingo "baseinas" (net du, jeigu jau tikėti internetu!).

Ps. Norint patekti į šias "vonias" turėdavai palaukti, kol diedas su cigarete burnoje įstatys kopetėles.

O va taip atrodė pliažas prie jūros:

 

Buvau tokia sukrėsta viso šito vaizdo, kad nebegalėjau galvoti apie nieką daugiau, tik kaip greičiau iš čia dingti:). Ir dingome. Bent jau tam vakarui. Apvažiavome Ostia Antica miestelį, o vėliau užsukome pavakarieniauti į vieną užmatytą restoranėlį. Ir pirmą kartą pavalgėme taip, kad galėjome pasakyti, jog tikrai buvo super ir kad norime grįžti atgal, nors valgėm tik paprasčiausią picą. Su vynu (net ir aš paragavau, nors šiaip visą nėštumą esu atsisakiusi:)), su desertais (nes kitur nieko, apart ledų, kaip ir neturėdavo) bei super aptarnavimu ir aplinka. Net nemalonus patyrimas iš kempingo užsimiršo.

 

Devinta diena. Jos didenybė Roma!

Kuomet pirmą kartą lankiausi Romoje, buvau pažadėjusi sau, kad vėl atvyksiu čia su Nerijum - taip labai ji man patiko. Paskutinę kelionės dieną buvau palikusi būtent jai. Nebuvau tikra, kaip mums seksis atlaikyti karštį bei ilgus pasivaikščiojimus, todėl ypatingų tikslų dienai nekėlėme, tačiau diena praėjo tiesiog nuostabiai: aplankėme ne tik Koliziejų, bet ir Ispaniškus laiptus, Trevi Fontanus, Vatikaną ir dar aibę visokiausių gražių aikščių, kurių net nebuvo mano turimame Top 10 plane.

 

 

 

 Julius fotografuojasi prie imperatoriaus Julijaus Cezario paminklo:

 Ir, kaip nekeista, šią dieną vaikai visiškai pamiršo driežus. Nes stebėtis ir be jų turėjo kuo:

 

PS. Eglute, specialiai Tau papildymas: "techninis" šio stebuklo išpildymas. Detalus Nerijaus brėžinys pateikiamas fotografijoje žemiau, o žodinis paaiškinimas būtų toks: per dešinę ranką eina pagalys (jį kartu su ranka dengia rankovė), jungiantis lazdą su kėdute, ant kurios patogiai įsitaisęs ir sėdi fokusininkas. Jeigu trūktų dar atvaizdavimo, galiu pasiūlyti Justo paslaugas: jis jau tiek įsigilino į technologiją, kad turbūt naktį prikeltas iš miegų galėtų visiems pristatyti:)

 

 

Tai buvo tokia nuostabi diena, kad net ir grįžimas į kempingą nuotaikos nesugadino: atsisveikinome su jūra (įmesdami pinigėlius:)), dar kartą nuvažiavome į savo nuostabųjį restoranėlį pavakarieniauti ir... anksti sugulėme, nes laukė laaabai jau ankstyvas skrydis atgalios į Lietuvą.

Ar kelionė patiko? Man taip. Nes tai buvo tikrai labai jau tokia "relaksinė" kelionė, kur kiekviena diena prasidėdavo puodeliu kavos ir nepaprasto skonio kruasanais ar visokiausiom kitokiom bandelėm, būdavo kupina gulinėjimo pliaže ar prie baseino, vaikštinėjimo pušų pavėsyje ir užsibaigdavo tam tikra "pasikultūrinimo" programa bei ramia vakariene vakare. Ar norėčiau dar kartą pakartoti? Turbūt, kad jau ne. Nes ne tik man, bet ir Nerijui jau tikrai per akis Italijos:)