antradienis, rugpjūčio 31, 2010

Nerti pirštukiniai pasakų personažai


Vakar vakare, kai jau baigiau sekti visas pageidautas pasakas (na, ne visai taip jau "visas", nes labai jau ilgai užtruktų, bet bent jau kokias penkias tai tikrai. Daugiau paprastai ir neseku, nes pavargstu), Justas netikėtai man sako: "Nori, aš tau paseksiu pasaką?". Baisiausiai apsidžiaugiau, ir sakau: "Aišku, kad noriu!". Ir Justas pradėjo sekti... "Gyveno kartą kiškis. Jis padarė kaku.". Na, ne visai tokios pasakos tikėjausi, bet kadangi nenorėjau nei "žlugdyti vaiko kūrybiškumo", nei perdėtai reaguoti, kad čia jam nesigautų smagumo iš to, ramiai klausiausi toliau. Toliau buvo tyla. Tol buvo tyla, kol aš neištvėriau:
- O tai toliau kas buvo?
Justo atsakymas atskrido iš karto:
- Jis suvalgė tą kaku.
- O dar toliau kas buvo?
Justas papurtė galvą:
- Nieko daugiau nebuvo.
Kaip Jums tokia pasaka? Man tai visai nepatiko, bet ką padarysi, kad pirma jo sukurta pasaka yra būtent tokia. Paklausiau, gal jis žino kokių kitokių pasakų. Gražesnių, į ką iš karto gavau atsakymą:
- Aišku, kad žinau: "Gyveno kartą dėdė. Jis padarė kaku. Ir suvalgė tą kaku."

Nu čia, žinokit, čia jau aš supykau. Ir dar pagalvojau, kad gali būti,kad kažkas jį tokių "pasakų" primokė (juk vis tik turim paaugliuką namie), todėl pasiteiravau:
- O kas, Justai, tave tokių pasakų išmokė?", bet Justas tik išdidžiai papurtė galvą:
- Niekas nemokė. Nei tėtis tokių pasakų nemoka, nei mamytė nemoka. Tik aš pats vienas moku. Nori, dar paseksiu?
Taip taip, atspėjot - kitos pasakos irgi buvo panašaus siužeto.

Ir vat įrodinėk dabar, žmogus, visiems, kad tokių pasakų mes tikrai nesekame! Kad mūsų pasakos būna gražios: be smurto, be jokių "kaku", tokios, iš kurių būtų galima ko nors pasimokyti...

Tokia buvo įžanga prie to, ką iš tikrųjų norėjau parašyti. O norėjau parašyti, kad visai netikėtai supratau vieną dalyką: pirštukinius teatro gyventojus man reikėjo rinktis ne pagal tai, kokius gyvūnėlius Justas mėgsta, o tai, kokias pasakas mėgsta. Vat tokį atradimą padariau. Nes dabar gaunasi labai toks nepatogus dalykas: kuomet jau išsitraukiame tuos savo pirštukinius gyventojus ir norime ką nors su jais žaisti, mums nelabai kas išeina. Nes savo pasakų kurti su jais mums dar neišeina (na, neseksi juk pasakų apie kakus!), o žinomų ir patinkamų pasakų vaidinti negalime todėl, kad tiesiog mums trūksta konkrečiai tos pasakos veikėjų.

Vat būtent iš tokios aukščiau nurodytos "bėdos" ir gimė Lapė. Ir sūris. Kadangi Varną jau turėjome iš anksčiau, dabar kuo puikiausiai galime žaisti "Varną su sūriu" - vieną mėgstamiausių Justuko pasakų. Tiesa, neinasi mums sužaisti tą pasaką labai jau sklandžiai: vos tik prieiname vietą, kur Varna turi sakyti "Karrr!", Justas jai užspaudžia snapą, ir neleidžia pamesti sūrio. Nes labai jau jam gaila tos kvailutės varnos...


Dar "eilėje prie nėrimo" stovi Gaidelis. Kad galėtumėm žaisti "Katinėlį ir Gaidelį". Be galo norėčiau nunerti pasakos "Vilkas ir trys paršiukai" herojus, bet kol kas neturiu iliuzijų, kad taip įvyks. Nes aš iš principo nieko nemėgstu nerti antrą kartą. O ką jau bekalbėt apie trečią... Nebent... Nebent numegsčiau vieną paršiuką, ir tris rūbelius jam. Hmm, gal dar reiks pagalvot ties ta mintim.
Ir dar vienas veikėjas labai laukia sau poros. Ypač rimtas veikėjas, o jo porininkas tai dar rimtesnis. Tai yra, bent jau man kūrybine prasme. Nes šiems veikėjams užsakymą pateikė pats Justas: Karlsonas ir Mažylis. Kadangi labiausiai prašė numegzti Karlsoną, pirmiausia ir ėmiausi jo. Oi, kiek ilgai kaupiausi šiam darbui! Iš patirties (neigiamos, beje) jau žinojau, kad megzti žmogiškos kilmės veikėjus man nesiseka. Todėl ilgai gromuliojau savy tą idėją, tampiausi reikiamos spalvos siūlus ir vašelį visą vasarą su savim: ir į Palangą, ir į Nidą, ir Vilniuje vis į juos pašnairuodavau... Galų gale, kai Kurtuvėnuose suvokiau, kad jau poryt važiuojam atgal namo, supratau, kad pati savim nusivilsiu, jeigu į Vilnių grišiu be Karlsono. Ir ką - eilinį kartą įsitikinau, kad svarbiausia yra užsispyrimas ir pasiryžimas. Tos vienos likusios dienos užteko, kad pirštukinių žaisliukų kolekciją papildytų ir Karlsonas.

Aišku, jeigu ne kombinezoninės kelnės ir motoroleris ant nugaros, tas mūsų Karlsonas turbūt labiau panešėtų į matriošką su dredais, bet juk būtent kelnėse ir motoriuke ir yra esmė, argi ne taip? Bent jau mano Justas tai iškart jį atpažino. Užteko man uždėti Karlsoną ant piršto ir parodyti Justui: "Justuk, pažiūrėk, ką turiu!", ir vaiko veidas iš karto nušvito, o susižavėjusios lūpos sušnabždėjo: "Karlsonas... Duok man!"
Tik įtariu, kad su Mažyliu taip sklandžiai viskas neisis.

trečiadienis, rugpjūčio 11, 2010

Vasara 2010. Atostogos Palangoje


Žinot, vienu momentu jau galvojau, kad tai, kuo niekaip negalėjau atsikratyti Vilniuje, būsiu be jokių problemų palikusi Palangoje: vos grįžusi iš atostogų puoliau svertis, ir... Nė velnio. Vis dar laikosi. Visi alei vienas, kad juos kur galas.

Taip, taip, šią vasarą atostogaujam kaip reikalas. Ir blog'as merdi irgi būtent dėl šios priežasties...
Šį kartą - apie tai, kaip atostogavome šiemet Palangoje. Vieni. Tai yra, be tėčio, nes Nerijaus į Palangą ir su šluota neišvarysi.

O aš Palangą myliu. Važiuojam ten (čia turiu galvoj savo "taborą" - seses, vaikus, tėvus ir t.t.) jau eilę metų iš eilės (na, išskyrus pernai metus, nes pernai pirmą pusę vasaros "ruošiausi" gimdyti, o antrąją - tikrai nebe tas buvo galvoj), tad čia jau tokia kaip ir tradicija pasidarius. Juokias daug kas iš tos mano meilės Palangai (atseit, labai jau popsu kvepia), bet nesuku galvos dėl to. Smarkiausiai tai kaip visada juokias Nerijus, ir vis dar nepraranda vilties įkalbėti mane važiuoti atostogauti bet kur, tik ne ten, bet dėl jo šnekų ir juokų tai galvą suku mažiausiai - koks gi jam galų gale skirtumas, jei pats vis tiek nevažiuoja?!

Tiesa, gal dėl to mėgstu Palangą, kad labai ji man nespėja įkyrėti: paprastai įsikuriam gerokai nuošaliau Palangos centro (prie Lino baseino), tad šurmulio čia jau nėra, paplūdimy žmonių irgi taip labai jau saikingai. O užsimanę pramogų (na, nelabai pavadinsi to pramogomis, nes paprastai tik nueiname pašokinėti ant batuto ir pavalgyti ledų) nusigrūdame į centrą.

Anksčiau visada visi gyvendavom kartu (glausdavomės dviejų kambarių butuke). Kol nuo mano pusės važiuodavom tik aš su Pauliuku, dar buvo pakenčiama, bet šiais metais nusprendžiau, kad maniškių jau yra gerokai per daug. Tad mes pasiėmėm atskirą kambarį, o aš planavausi labai ramias atostogas. Ir dar planavau daug rašyti.

Man patinka rašyti, ir ypatingai paprastu rašikliu kokioje ramioje vietoje. Kadangi ten, kur nuomavausi, nebuvo nei kompo, nei interneto, buvau nusiteikus, kad kam jau kam, o rašymui tai tikrai laiko turėsiu užtektinai. Juolabiau, kad net specialiai jokios knygos į lagaminą nebuvau įsimetusi. Tačiau visas mano kortas sumaišė Laima, kuri nupėdino į vietinį knygynėlį, ir pripirko A. Kristi detektyvų. O detektyvų ilgai skaityti aš tiesiog nemoku. Jeigu ryte pradedu, vakare jau privalau žinoti, kas žudikas, bo kitaip negaliu naktį miegoti, ir vis spėlioju. Taigi, savaitės rezultatas: keturi perskaityti detektyvai. Ir nei vieno straipsnio į blog'ą.

Jau pirmą dieną atvažiavus į Palangą puoliau į depresiją. Ne dėl to, kad kažkas būtų buvę ypatingai blogai, ne... Tiesiog, giliai viduje vis tiek stresavau, nors ir stengiaus neparodyti. Be to, vienas vaikas vis zirzaliojo, kitas rėkaudavo, o trečias... Esu sakius, kad Paulius dainuoja operose? Neabejoju, kad esu, bo labai jau aš tuo didžiuojuos. Tai va, viena yra žavėtis juo, kai jis dainuoja scenoje, o visai kas kita, klausytis kaip jis plyšauja visa gerkle savo operiniu balsu: „O dabar mes eisim prie jūroooooooos!!!“ namie. Ir dar ta betvarkė... Aš nemoku žodžiais išsakyt, į ką butas virto vos mums įsikūrus jame! Aš tikrai negalėčiau savęs pavadinti pedante, gink dieve, ne, bet vaizdelis, kuris dėjosi pas mus, į depresiją turbūt kiekvieną įvarytų. Va, žemiau įdedu foto - vieną silpnumo akimirką, kai jau rodės, kad tuoj sprogsiu, sugalvojau, kad gal visai nieko būtų tiesiog užfiksuoti mūsų atostogų "kasdieniškąją" pusę. Ir žinot, padėjo! Nuo to momento tiesiog spjoviau į tvarką, ir nebesukau dėl jos galvos. Jeigu visiems dėl to gerai, kodėl gi man turėtų būti blogai?!

Dar pirmą dieną labai sustresavau išvydus nuomojamo buto virtuvėlę. Šiaip, priekaištų butui tikrai neturiu - tai buvo tikrai labai simpatiškas, ką tik po remonto butas, be visa ko, dar ir man idealioj vietoj. Tačiau jo virtuvė buvo visiškai nepritaikyta šeimyninkėlei (tegul ir atostogaujančiai): pradariusi virtuvės indų stalčius juose išvydau tik vieną puodą, vieną salotinę ir... įrankius. Galit įsivaizduot? Vienas puodas!!! Man, atvažiavusiai su keturiais vaikais, kurie visi dar ir su savo kaprizais ir pageidavimais, tai buvo bemaž pasaulio pabaiga: šaldytuve pas mane visada riogso aibės indų/indelių su visokiais maistų likučiais, o kiek puodų/keptuvių į apyvartą per dieną išeina, jau net nebandau skaičiuoti. O čia – vienas puodas. Ir orkaitės nėra. Ir plyta virimui tik viena. Kita vertus, kam jų daugiau ir reikia, jei puodas tik vienas...

Žodžiu, iš pradžių puoliau į paniką. O paskui... kaip visada. Tiesiog suėmiau save į rankas. Tai yra, nusprendžiau, kad čia turbūt pati apvaizda nori, kad ir aš per atostogas pailsėčiau. Dar nusprendžiau, kad vaikams skrandžiai tikrai nesutriks ir jiems patiems nieko blogo nenutiks, jeigu blogiausiu atveju savaitėlę pasimaitins virtom dešrelėm ir makaronais (aišku, vėliau paaiškėjo, kad galima kuo puikiausiai verstis ir vienu puodu – tiesiog reikia LABAI planuoti proporcijas, ir laiką).

Sudėtingiausias uždavinys atostogų Palangoje metu turbūt buvo įvesti Julių į bendrą "kompanijos" ritmą. Mano Julius – vyturys, kurį aš vis bandau perauklėti į pelėdą. Bo labai jau man patinka panaktinėti, ir tas jo kėlimasis rytais tiesiog veda mane iš proto. Jau buvau įsipratinusi jį keltis bent jau pusę devynių, o Palangoj jis vėl sugalvojo, kad pusę septynių yra idealiausias metas pradėti dieną. Pirmą dieną dar kažkaip susitaikiau su tuo ir, kad neprižadint viso kito kolektyvo, iškeliavau su juo pasivaikščiot. Bet kitas dienas tai tvirtai nusprendžiau nekentėti: vos tik jis pakeldavo galvą ir imdavo kaip niekur nieko tarškėti „Tete tete tete“, imdavau ant rankų ir tol supdavau, kol jis vėl užmigdavo.

Taip mes ir leisdavom laiką: atsikėlę ir papusryčiavę keliaudavom prie jūros. Paprastai Julius bevažiuodamas vežime užmigdavo, ir jau vienu metu net buvau pradėjus galvot, kad vaikas taip ir pramiegos jūrą: kai mes ateidavom jis miegodavo, susiruošdavom jau grįžti pietums – atsikeldavo. Patį karščiausią paros metą, kaip ir rekomenduojama, pramiegodavo namie, o vakare vėl kur nors braukdavom, priklausomai nuo nuotaikos: arba prie jūros, arba į miestą.

Dar, aišku, būtinai nuėjom pasisveikinti su Liūtuku. Ir dėl to, kad tokia tradicija, ir dėl to, kad labai jau reikia užpildyti tėčiui dovanotą paveikslą. Kiek mes ten laiko sugaišom! Kiekvienas norėjo nusifotografuoti atskirai (net ir aš dabar foto su Liūtuku turiu:) ), tada reikėjo nufotografuoti brolius kartu, vėliau anūkus kartu... Ir dar vis reikėjo žiūrėti, kad būtinai visi gražiai atrodytų... Girdėjome, kaip viena porelė, kuri per tą laiką, kol mes buvome užgulę statulėlę, suvaikščiojo pirmyn-atgal į Gintaro Rūmus, sušnibždėjo grįždami: "Jie vis dar čia?!". Vis dar. Juk nelakstysi čia kiekvieną atostogų dieną, tad jei jau atėjome su tikslu, tai ir reikia tą tikslą pasiekti, negi ne?

O paskutinė nuotrauka iš jau pačios pačios paskutinės dienos prie jūros. Buvau suplanavusi išvažinėti iš Palangos maždaug per pietus (na, kad tiek Justas, tiek Julius galėtų numigti popiečio miego mašinoje), tačiau taip gavosi, kad Juliukas atsikėlė anksčiau. Tikėjausi, kad vis tik man pavyks nulaikyti jį prie jūros iki pat pietų, tačiau vaikas buvo toks nuvargęs, kad tiesiog išsireikalavo, kad paguldyčiau jį į pripučiamą laivelį ir taip, besiteliuskuodamas, per penkias minutes nulūžo :). O aš žiūrėjau ir su pavydu galvojau: "Ech, gyvenimėli, koks tu gali būti nuostabus!"

pirmadienis, rugpjūčio 02, 2010

Prisiminimų albumas: "Vasara 2008"

Vėl konkursai mane stumia į priekį su "Prisiminimų albumo“ kūrimu. Šį kartą tema buvo „8” – nesvarbu, kokiame kontekste, tačiau būtinai reikėjo panaudoti aštuonetą. Iš pradžių niekas nešovė į galvą, todėl nusprendžiau laiko pamąstymams skirti kiek daugiau, tačiau nepaisant, kiek sukau galvą, skaičiavau visokius naminius gyvūnus, bandžiau atkapstyti kokią nors mėnesio datą – niekur nebuvo aštuoneto. Galų gale pasidaviau, ir užklausiau paties Pauliaus, ar jam ką nors reiškia skaičius „Aštuoni“, o jis iš karto atsakė: „Gi mano trauma buvo 2008 metais”.

Aš net visa nutirpau. Nesuprantu, kaip galėjau nepagalvoti apie tai! Ir tą pačią akimirką pasidarė aišku, apie ką bus sekantis skrebukas. Apie įsimintiną 2008 vasarą. „Įsimintiną“ - blogąja prasme.

O tos vasaros pradžia nieko bloga nelinkėjo. Atvirkščiai, vasara prasidėjo netgi labai įspūdingai: visus metus lankęs papildomas pamokas arkivyskupijoje, Paulius ir kiti su juo lankę vaikai pačią pirmą vasaros dieną priėjo Pirmosios Komunijos. Ta proga jiems buvo iškelta didžiulė šventė, o mes džiaugėmės, kad Paulius dar vienu laipteliu užkopė aukštyn. Dabar aš kartais pagalvoju, kad kaip vis dėl to keistai viskas susiklostė: birželio 1-ą dieną Paulius pirmą kartą susitiko su Dievu virtualiai, o beveik lygiai už mėnesio – liepos 2-ąją dieną – nedaug tetrūko, kad su juo būtų susitikęs gyvai. Tfu tfu tfu, aišku. Ir ačiū Dievui, kad viskas nesusiklostė pagal blogiausią scenarijų.

O atsitiko visa tai stovykloje. Pats įvykis tikrai paprastas ir niekuo neypatingas: Paulius su draugais karstėsi ant estrados, norėjo parodyti ypatingą triuką, triukas nepavyko, ir Paulius krito ant galvos. Nuo to momento jis nelabai ką prisimena. Už tai mes prisimename viską. Kaip aš su mama ir kūdikiu (Justui tuo metu buvo tik pusę metukų), sekdamos greitosios medicinos pagalbos automobilį, važiavome į ligoninę. Kaip aš, sėdėdama prie vairo, per ašaras nemačiau kelio. Kaip mama puolė garsiai melstis, kai išvydome, kad mūsų sekamame greitosios medicinos pagalbos automobilyje įsijungė švyturėliai, o automobilis dar labiau padidino greitį, nors jis ir taip jau buvo viršijamas. Kaip aš mamai užrikau liautis, nes pajutau, kad galva tuoj sprogs ir nebeatlaikysiu. Kaip paskui ligoninėje praleidom visą naktį, klausydamos diagnozių, kurios vis keitėsi: „Kaukolės lūžio nėra, kraujo įsiliejimo į smegenis nėra“, tada „Kaukolė skilusi, kraujas į smegenis išsiliejęs – reikalinga operacija“, dar vėliau „Kaukolė skilusi, bet išsiliejimo nėra, operacijos irgi bent jau kol kas nereikia“... Viską prisimename, tarsi tai būtų įvykę vakar.

Iš tiesų, būtent paskutinė diagnozė buvo teisinga: Pauliui skilo kaukolė, tačiau kraujas į smegenis neišsiliejo, todėl pagrindinis gydymas buvo lovos režimas. Ir ramybė. Daktarai daug nedaugžodžiaudavo, tiesiog pasakydavo, kad suaugusiam tokia trauma galėjo būti mirtina, o vaikui... Vaikų organizmas yra stebuklingas. Todėl mums beliko laukti.

Vat tokia ir buvo ta mūsų 2008-ųjų vasara. Pusė jos prabėgo paprastai, linksmai – na, tiesiog atostogaujant. O kitą pusę mes sėdėjom tarsi ant adatų, gyvi tikėjimu ir žinodami, kad šansai, jog viskas praeis be pasekmių ar su jomis yra beveik lygūs. O pasekmės galėjo būti baisios: epilepsija, migrena, galvos svaiguliai... Ir dar galas žino, kas. Ačiū Dievui, po truputėlį jau atsiplaiduojame ir nusiraminame – galbūt tai tiesiog buvo pamoka mums, koks gyvenimas gali būti trapus.

Ir skrebukas yra toks: padalintas į dvi dalis. Pirma pusė marga, vasariška, linksma. Antroji – simbolizuojanti antrąją vasaros pusę – niūri, pažymėta kraujo ir medicinos pagalbos ženklu. Bei ramune, kuri šiuo atveju simbolizuoja būrimą iš žiedlapių: „Viskas bus gerai“, „Ne“, „Viskas bus gerai“, „Ne“... Tačiau niūri nuotaika vyrauja tik pas mus – tai, kad vasara ir toliau tęsiasi, simbolizuoja drugeliai, kurie skraido ir toje, ir toje pusėje. Jungiančioji abiejų vasaros dalių grandis – Dievas. Arba tiksliau, jį simbolizuojantis škaplierius, kurį Paulius laikė rankose savo svarbios šventės – Pirmosios Komunijos - metu, kuri, kaip minėjau, vyko pirmąją vasaros dieną. Ir nuotrauka, esanti centre, yra būtent iš šios šventės –neįsivaizdavau jokios kitos fotografijos, kuri galėtų geriau perteikti temą. Fotografijoje net įamžintos vienuolės, kurios vėliau visą vasarą meldėsi už Paulių, ir vis teiraudavosi, kaip jam sekasi!
Nuotraukos kairėje esantis pakabukas – žuvytė, kuri buvo įteikta vaikams, kad šie atsimintų, jog Jėzus nuo šiol visada bus su jais (žuvytė – Jėzaus ženklas, nes jis buvo žvejys). Spausdintas tekstas dešinėje - iškarpa iš Pauliaus medicininio išrašo, išleidžiant jį iš ligoninės.
Tiesa, pirmoji skrebuko pusė man atrodo kiek per tuščia, ir galbūt ateityje dar kiek papildysiu, bet šiai dienai niekas nešovė į galvą.