"Lėlių Teatrą" papildo nauji gyventojai

Jau rašiau apie tai, kad su Justuku kartais bandome žaisti lėlių teatrą. Kol kas mums sekasi gana sunkiai: nors Justukui šie megzti žaisliukai ir labai patinka (jis bando užsidėti juos ant savo pirštukų, kviečia ir mane žaisti kartu), iki pačio spektaklio ar žaidimo mums sulipdymo mums dar toli.

Todėl man buvo labai smalsu sužinoti, kaip į tokius žaisliukus reaguotų jau kiek vyresnis vaikas. Tokia proga pasitaikė prieš kelias savaites, kuomet laiką leidome Nerijaus pusseserės sodyboje. Žaisliukus kartu su Aušra parodėme jos sūnui Pauliui (4m). O, kaip pasikeitė vaiko veidas! Net atidavė ledus, kuriuos valgė, tėčiui (neregėtas dalykas!), o pats nubėgo plautis rankų, kad tik jam būtų leista pažaisti su šiais nėriniais. Ir galėjau kuo puikiausiai įsitikinti, kad tokie žaisliukai ne tik vaikams labai patinka, bet ir labai stimuliuoja jų fantaziją: Pauliukui kuo puikiausiai sekėsi lipdyti istorijas, įsijausti į vieną ar kitą žvėrelį ir t.t.

Psichologės Ramunės blog‘e perskaičiau, kad tokie žaidimai labai lavina ir vaiko bendravimo įgūdžius. Ji rašo, kad nuo trijų metų rekomenduojama žaisti tokio pobūdžio vaidybinius žaidimus: mamytė paima vieną žaisliuką, vaikas kitą, ir šie susipažįsta. Galima sekti pasakas kartu: kiekvienas šeimos narys po sakinį. Tokiu būdu, mamytė ir tėvelis gali sumaniai pasakos siužetą pakreipti ir pasakyti vaikų žaidimo būdu labai svarbius dalykus pvz ką daryti, kai supyksti, kaip netrenkti, kaip susirasti draugų ir pan.

Nors mums turbūt būtų sočiai pakakę ir tų gyvūnų, kuriuos jau pagaminau, įkvėpimo pagauta numezgiau dar keletą į kompaniją jau esamiems: varną, bitutę, šuniuką ir kačiuką. Su dabartine “chebra” jau galima lipdyti bet kokią pasaką: ir gerųjų, ir blogųjų veikėjų neturėtumėm pritrūkti. O jeigu ir pritrūksim, ne bėda – jie gana greitai gimsta:).

Tiesa, kai kurie veikėjai jau turi ir savo kopijas: kadangi pusbroliui Pauliukui taip patiko šie žaisliukai, nusprendžiau jam numegzti keletą. Jis išsirinko kiškį, o aš kiškiui į kompaniją dar numezgiau šuniuką. Aušrinė, pamačiusi šuniuką, baisiausiai pradėjo prašyti, kad jį palikčiau jai (turbūt nė pati dorai nežino, ką su juo veiks:) ), tad teko megzti antrą šuniuką. O kadangi negalėjau ir Justuko palikti be geriausio žmogaus draugo, numezgiau dar ir trečią. Taip gimė trys šunys.
Paulytės irgi nepamiršau. Ineta vis kalbėjo, kad jau reikia ir jai pradėti megzti tokius žaisliukus, o kad ji nuo žodžių greičiau pereitų prie darbų, numezgiau pirmuosius žaisliukus į kolekciją: liūtą ir mergytę (turėjo būti gražuolė, bet gavosi ragana – nieko, pasakose raganos dažnas personažas:) )

Viena draugė, išvydusi šią mano žaisliukų kolekciją, paklausė, ar aš neriu žaisliukus pagal pavyzdžius, ar iš fantazijos. Atsakysiu: būna visaip. Dažniausiai mezgu pagal tai, kokių siūlų randu spintoje. Arba pasirenku megzti tuos gyvūnus, kuriuos mėgsta Justukas. Tačiau svarbiausia sąlyga: turiu aiškiai įsivaizduoti galutinį rezultatą. Pavyzdžiui, namuose radau žalių siūlų, ir klausiau Nerijaus patarimo, kokį gyvį galėčiau sukurpti. “Driežą”, - atsakė jis. Ir taip žali siūlai vėl nugulė į spintą:)