Žaidžiame kortomis su vaikais

Nesuprantu žmonių, kurie teigia, kad nemėgsta žaisti kortomis. Tikrai. Nesuprantu, kaip galima taip apibendrintai sakyti, tarsi „kortos“ nusakytų kažkokį konkretų žaidimą? Juk tų žaidimų su kortomis yra tiesiog begalės! Suprantu, kad galima nemėgti kai kurių jų, bet negi įmanoma nemėgti jų VISŲ?!

Aš į kortas žiūriu labai pagarbiai. Ta mažutė popierinių kortelių kaladė turi tiek daug teigiamybių! Visų pirma, ji yra tikrai tokia maža, kad be didelio vargo galima ją visą laiką nešiotis rankinuke (aha, būtent taip aš ir darau:) ) ir išsitraukti tuomet, kai reikia kažkaip “prastumti” valandėlę-kitą kur mieste (o “valandėlė-kita” laukimo su vaikais, kurie kantrumu nepasižymi, gali tikrai nejuokais išvarginti). Ji yra tiesiog ideali kompanionė kelionėse – tiek laiką leidžiant autobuse, tiek jau drįbstant prie jūros ar ežero. Ji yra ir nereali pagalbininkė, kuomet reikia šiek tiek „nugesinti“ įsiaudrinusius vaikus. Ir tai yra tikrai pigi laisvalaikio praleidimo priemonė, čia tai jau be jokios abejonės.

Žinau, kad yra tėvų, kurie neleidžia vaikams žaisti kortomis (jeigu neklystu, anksčiau net ir įstatymai draudė žaisti kortomis viešoje vietoje), neva tai skatina azartą. Na, statistinių duomenų ar kažkokių tyrimų rezultatų aš neturiu, tad kažkokių labai protingų argumentų pateikti negalėčiau, bet galiu remtis savo asmenine patirtimi, kuri yra tokia:
1. Azartą skatina absoliučiai visi žaidimai – bent jau aš tikrai visada noriu laimėti, nesvarbu, ką žaisčiau;
2. Yra galybė įvairiausių žaidimų su kortomis. Vieni jų skirti žaidimui su vaikais – jie lavina atmintį, logiką, skatina dirbti komandoje. Kiti – žaidimai visai šeimai (pvz. Rummy). Treti – intelektualiniai, vaikams jau sunkiau perkandami, žaidimai tokie kaip kingas ar bridžas (tiesa, bridžo ir man nevisai pavyko perkąsti, nors net ir lankiau specialus kursus – labai jau protingas žaidimas:) ). Tad žaidimai su kortomis gali būti ne tik smagus, bet ir naudingas šeimos laisvalaikio praleidimo būdas.
3. Taip, kai kurie kortų žaidimai yra žaidžiami iš pinigų – pavyzdžiui, žaisdami pokerį (aha, su vaikais mes žaidžiame ir tokius žaidimus), mes visada išsitraukiame mano sukauptą rusiškų kapeikų kolekciją, nes be šito pokeris tiesiog prarastų savo žavesį. Tačiau mano įsitikinimu, net jeigu ir žaidžiama iš pinigų, tai ne skatina azartą, o atvirkščiai, vaikas gauna pamoką, kad negali tikėtis pralobti iš žaidimo: vieną dieną sekasi tau, kitą – tavo draugui. Nėra čia jokių stebuklų. Todėl ir traktuoti tokius žaidimus galima tik kaip pramogą, nieko daugiau.

Dar man būna labai linksma, kai žmonės, kurie teigia, kad nemėgsta žaisti su kortomis, tarp savo mėgstamiausių žaidimų įvardina tuos, kuriuos beveik analogiškai galima žaisti ir kortomis. Galiu įvardinti bent tris tokias modifikacijas:

Jenga – principas: visi žaidėjai paeiliui traukia po kaladėlę ir stengiasi, kad bokštas nesugriūtų. Ar tai jums nebūtų panašu į vaikystėje žaistą „Tualetas“, kuomet ant kortų krūvelės iš dviejų atremtų viena į kitą kortų būdavo pastatomas „tualetas“ ir visi žaidėjai, traukdami iš apačios po kortą, stendavosi jo nesugrauti?
Uno – tiesą pasakius, Uno esu žaidusi tik kartą, ir labai labai seniai. Jau buvau prisklausiusi, koks tai nuostabus žaidimas, tad pradėjusi žaisti labai nustebau, kad pati žaidimo esmė beveik nesiskiria nuo to, ką mes vadindavom „Japoniškuoju durniumi“ (kiti vadina „Vergu“): meti kortą į reikalaujamą mostį arba skaičių, tūzas reikalauja praleisti ėjimą, dama leidžia paprašyti kitos mosties, devynakė – turi paimti dvi papildomas kortas ir t.t. Tas pats Uno, tik dizainas ne toks gražus.
Rummy – tai vienas mėgstamiausių mūsų šeimos vakarėlių žaidimas, ir šį žaidimą žaidžiame ne su kortomis, o įsigiję jau specialiai jam adaptuotą stalo žaidimą. Tačiau pirmą kartą apie Rummy aš išgirdau kuomet mokiausi JAV. Jį žaisdavom kiekvieną vakarą su paprasčiausiom kortom, skirtumas tik tas, kad žaidimui reikdavo dviejų kortų kaladžių, o ne vienos.

Taigi, prašau, kaip galima sutaupyti!:)

Taigi, kortomis mes lošiame. Ir dažnai. Lošiame ir su vaikais, ir be jų – čia kaip kokį vakarėlį suplanuojame. O kadangi visai neseniai vienas draugas (kuris žino tą mano maniją kortoms) manęs užklausė, kokius būtent žaidimus mes žaidžiame su vaikais, pagalvojau, kad neblogai būtų prisiminti tiek tuos, kuriuos žaidžiame dabar, tiek tuos, kurie patikdavo tuomet, kai vaikai (čia labiausiai turiu galvoje Paulių ir Aušrinę) buvo mažesni. Galbūt būtų naudinga ir kitiems, nes kiek naršiau internete, ne tiek daug informacijos apie kortų žaidimus ir yra. Kai kurių žaidimų aprašymai yra gana ilgi, tad tais atvejais, kuomet radau taisykles internete, įdėjau nuorodas į jas.

"Karas" – tai turbūt vienintelis žaidimas, kurio negaliu pakęsti, tačiau tuo pačiu, tai vienas iš pačių pačių paprasčiausių žaidimų, todėl labai tinkamas, kai norima pradėti vaiką mokyti kortų žaidimų. Žaidimo esmę turbūt visi žinome: dalyviai pasidalina kortų kalades, ir visi iš eilės metą ant stalo po kortą. Laimi kortą tas, kurio ji viršesnė. Jeigu išmetamos vienodos kortos, vyksta „karas“ ir papildomai dedamos dar dvi kortos. Paprasčiau nebūna. Nemėgstu šio žaidimo vien todėl, kad jis toks begalinis.

"Eik žvejoti!" - šių atostogų Kurtuvėnuose topų topas. Šimtas metų jau nebuvome jo žaidę, tačiau kažkodėl šią vasarą prisiminėme. Žaidimo esmė tokia:
- Kiekvienam žaidėjui padaliname po 6 kortas iš 52 kortų malkos. Likusias kortas paskleidžiame ant stalo.
- Žaidimo tikslas: surinkti 4 kortų komplektuką (visus karalius, visas damas ir t.t.). Laimi tas, kas daugiausia surenka komplektukų.
- Žaidimas prasideda „žvejojimu“: pirmas žaidėjęs kreipiasi į bet kurį kitą žaidėją klausdamas, ar šis turi jo ieškomų kortų, pvz: „Pauliau, ar turi šešetukų?“. Jeigu tas žaidėjęs, į kurį kreipiamasi, turi jo prašomų kortų, privalo jas visas atiduoti. Jei neturi, sako: „Ne, neturiu – eik žvejoti!“. Tuomet pirmas žaidėjęs traukia kortą iš paskleistų ant stalo.
- Būtina žaidimo sąlyga: gali prašyti tik tų kortų, kurias pats turi rankoje.
Žaidimas nesudėtingas, tačiau kiekvienas žaidėjas privalo neprarasti budrumo bei pastoviai sekti situaciją, kas kokias kortas renka, kiek jau turi ir t.t.

„Šernas“ – yra paskleidžiamos ant stalo kortos, ir visi žaidėjai iš eilės traukia iš krūvos po kortą ir deda į vieną krūvelę, stengdamiesi, kad nesusikirstų vienos mosties kortos (širdutė ant širdutės/ būgnas ant būgno ir t.t.). Tas, kuriam taip nutinka, turi paimti visą kaladę, ir toliau žaidžia dėdamas kortas iš rankos. Laimi tas, kuris, pasibaigus paskleistoms ant stalo kortoms, neturi kortų rankose. Pralaimėjęs tampa „Šernu“

„Kiaulių ganymas“ – tai pirmasis žaidimas, kurį aš išmokau. Žaisdavom su pusbroliu ir pussesere, kai atostogaudavom pas močiutę. Labai panašu į „Šerną“, tik čia atvirkščiai - reikia stengtis atrasti to pačios mosties kortą t.y. pirmas dalyvis ištraukia iš paskleistų kortų vieną ir padeda ją ant stalo. Sekančio užduotis: tol traukti kortas, kol atras tos pačios mosties kortą. Kai atranda, jis ją deda ant pirmosios, ir ant viršaus papildomai dar deda vieną pasirinktą kortą, kurios turi ieškoti jau sekantis žaidėjas ir t.t. Laimi tas, kuris, pasibaigus paskleistoms ant stalo kortoms, neturi kortų rankose. Likusieji skaičiuoja, kiek kortų jie rankose turi ir kiek akių per jas susidaro – kortų skaičius nusako, kiek metų kiaules reikės ganyti, akių skaičius – kiek kiaulių reikės ganyti.

„Asilas“ – Oi, šitą turbūt irgi visi moka...Visi dalyviai susėda rateliu, ir jiems padalinamos visos kortos. Tikslas: surinkti 4 vienodas (visus karalius, damas ir t.t.). Pirmas žaidėjas išrenka jam mažiausiai reikalingą kortą ir, užvertęs ją nugarėle, persiunčia žaidėjui iš kairės. Gavęs kortą žaidėjas patikrina, ar ji tinka jam, tuomet išrenka kortą iš savo turimų ir siunčia kitam žaidėjui ir t.t., kol kas nors surenka visas keturias kortas. Surinkęs visas, deda savo ranką į ratelio centrą, o likusieji turi tai pastebėti ir uždėti savo rankas ant viršaus. Tas, kurio ranka yra pačiame viršuje, gauna pirmąją „Asilo“ raidę. Atrodo, paprastas žaidimas tačiau kartais, aistroms užvirus ir turint kaimynus nekarpytais nagais, gali pasitaikyti ir traumųJ. Todėl žaisdami su mažais vaikais „Asilą“ pakeičiame „Paršiuku“:

„Paršiukas“ – žaidžiama taip pat, kaip „Asilą“, skirtumas tik tas, kad dalyvis, surinkęs keturių kortų rinkinuką, prideda pirštuką prie nosytės, taip padarydamas paršiuko knysliukę. Visi dalyviai, tai pastebėję, turi padaryti tą patį. Tas, kas paskutinis tai padaro gauna pirmąją „Paršiuko“ raidę.

„Atmintis“ – taip, tai tas pats žaidimas, kurį galima rasti daugelio mobiliajame telefone arba kompiuteryje. Išdėliojame kortas, nugarėle į viršų. Pirmas dalyvis verčia dvi kortas. Jeigu jos nesutampa, užverčia, ir perleidžia ėjimą kitam žaidėjui. Jis vėl verčia dvi, ir jeigu atverčia vienodas, pasiima jas sau. Taip, iki tol, kol suklysta. Vėl perleidžia kitam žaidėjui. Labai tinkamas atminčiai lavinti žaidimas.

„Pikų dama“ – kažkada irgi buvo mūsų topas, bet dabar jau primiršome jį. Iš kortų kaladės yra išimama pikų (juodųjų lapų) dama. Likusios kortos padalinamos tarp visų žaidėjų. Kiekvienas peržiūri savo kortas, ir visas porines (t.y. du karalius, dvi devynakes ir t.t.) išsimeta. Tuomet pagal laikrodžio rodyklę traukia po kortą vieni iš kitų paeiliui. Pralošia tas, kuris lieka su viena dama.

"Melagis" – vaikystėje negalėjau pakęsti šio žaidimo, o dabar jis man visai smagus. O negalėjau pakęsti, aišku, vien dėlto, kad aš visiškai nemoku meluoti. Niekada nemokėjau. Todėl ir visada pralošdavau. O kam taip jau labai patinka pralošinėti?! O žaidžiama taip: išdalinamos visos kortos žaidėjams. Paskutinė korta atverčiama, ir ji nurodo, nuo kokios mosties bus pradedamas žaidimas: pvz. jeigu atverčiama čirvų korta, visi žaidėjai paeiliui deda ant stalo į vieną krūvelę po kortą (nugarėle į viršų), sakydami: čirvas. Jeigu kas nors nepatiki, kad padėta korta yra čirvas, jis sako: „Meluoji“, ir atverčia. Jeigu tikrai buvo padėtas čirvas, tas, kuris nepatikėjo, turi pasiimti visą kaladę. Jeigu vistik buvo sumeluota, kortas pasiima tas, kuris melavo. Iš naujo paskelbiama mostis (paskelbia tas, kuris buvo teisus).

„Nesąmonė!“ – originaliai pavadinimas skambėtų „Bullshit“, tačiau sulietuvinome jį. Labai labai panašu į melagį, bet čia neužtenka vien aklai meluoti – reikia šiek tiek ir smegenėles pajudinti, nes laimėti nėra taip paprasta. Kaip ir melagio atveju, visiems dalyviams yra išdalinamos kortos. Tuomet dalyviai paeiliui privalo dėti (vėlgi nugarėlėmis į viršų, kad niekas nematytų) kortas, paeiliui skaičiuodami: pirmas žaidėjas turi dėti tūzą, antras dvejetą, trečias trejetą ir t.t. iki tūzo, o vėliau vėl skaičiuojama nuo pradžios. Jeigu žaidėjas deda daugiau nei vieną kortą, jis taip ir turi įvardinti: „Du tūzai“, „Trys karaliai“ ir t.t. Jeigu kuris nors dalyvis nepatiki tuo, kas yra dedama, sako „Nesąmonė!“, ir patikrina. Tas, kas buvo neteisus, paiima visas kortas. Pagrindinė taisyklė: seka niekada nesikeičia, nepriklausomai nuo to, kiek kartų stabdomas žaidimas (tokiu atveju, galima matematiškai išskaičiuoti, kokių kortų reikia atsikratyti, kad po n ratelių liktum su reikiamomis kortomis, leisiančiomis laimėti žaidimą).

"Karuselė" – tai dabartinių laikų mūsų su Pauliumi Top‘as. Super žaidimas vaikams, besimokantiems veiksmų su skaičiais, nes matematikos čia nemažai.

"Palka" – šitas žaidimas yra mano naujausias atradimas. Jau atrodė, kad žinau visus Lietuvoje žaidžiamų kortų žaidimus, bet pasirodo, buvau pernelyg geros nuomonės apie save:). Šio žaidimo mane išmokė Paulius su Aušrine, kurie jį išmoko iš Laimos, o ši savo ruožtu - iš savo draugo Pauliaus. Žaidimas toks smagus, kad aš net nepykstu, kad pralaimiu. O pralaimiu, turiu prisipažinti, beveik visada, nes šio žaidimo taisyklės tokios hmm...švelniai tariant, neįprastos:).

"Kvailys (Durnius)" – populiariausias mūsų žaidimas, ir žaidžiame jį poromis.

Na va, turbūt jau viskas – aprašiau tiek kortų žaidimų su vaikais, kiek pajėgiau prisiminti. Tiesa, kuomet žaidime vaikai nedalyvauja, mes paprastai renkamės kitus žaidimus: "Kingą", Ramsą arba "Tūkstantį". Ir "Pokerį", žinoma.

Tiesa, kortų vakarėlį turėjome laaaabai seniai... Tiesiog prieš visą amžinybę... Ir tai vienas iš tų retų dalykų, kurių aš be galo ilgiuosi. Bet žinau, kad vėl jie atsiras. Kai mažyliai šiek tiek paaugs.