Nerijus visas dvi savaites atostogavo, tačiau taip niekur ir neišsiruošėm nuvažiuoti – nusprendėm, kad su tokiais mažiukais daugiau vargo, nei poilsio būtų.Tačiau kiek leido galimybės, stengėmės įvairinti gyvenimą čia, Vilniuje. Pavyzdžiui, vieną dieną, pagal planą, turėjom važiuoti į Sereikiškių parką. Tačiau planas neišdegė, nes atsikėlę ryte pamatėme, kad... lyja. Ir ne bet kaip, o iš ties smarkiai. Tada labai greitai sumetėm, kad reiktų važiuoti ne į parką, o į gamtininkų stotį (tipo, ten bus labai gerai nuo lietaus pasislėptiJ). Tai gerai, kad man toptelėjo į galvą prieš tai pasiskambinti, ir pasiteirauti, ar tie gyvūnėliai, kuriuos mes susiruošėme lankyti, yra lauke, ar viduje... Pasirodo, dauguma - lauke. Vėl greitai greitai planus pakeitėm, ir išsiruošėm... į Vilniaus traukinių stotį.
Justukas labai mėgsta mašinas. Jau nuo pusės metų kaip išmoko burzgti, taip ir iki šiol vargiai kokį kitą garsą išleidžia (tiesa, dabar ką tik pradėjo sakyti žodį „Šeši“). O jau autobusai/troleibusai kaip patinka... Žodžiais nėr kaip apsakyti.
Turi Justukas vieną knygutę, kurią jam padovanojo Paulius gimtadienio proga apie traukinuką Tomą. Tai yra viena geriausių jo knygučių, kurią skaitome ir skaitome. O kadangi tikro traukinio Justukas kaip ir nėra matęs, Nerijaus idėja ir buvo nuvažiuoti į traukinių stotį ir paspoksoti į pravažiuojančius.
Aš labai norėjau nufotografuoti Justuko veido išraišką, kai jis pirmą kartą pamatė atbildantį traukinį, tačiau nespėjau pagauti to kadro. O tikrai buvo verta – atrodė taip pat, kaip Paulius, įžengęs į Legolendą: įžengė ir suakmenėjo iš nuostabos. Kita vertus, nelabai daug kadrų ir galėjau padaryti: vos kelis kartus suspragsėjus fotoaparatu, prisistatė apsaugos darbuotojas ir mandagiai paprašė nefotografuoti (ech, taip ir galvojau, kad negalima – juk vistik strateginis objektas), tačiau džiaugiuosi, kad bent tų, kurias spėjau išpleškinti, neprašė ištrinti.
Kad jau susipažinom su traukiniais, dar vieną dieną nusprendėm skirti ir troleibusams, į kuriuos Justas vis varvindavo seilę pro lengvojo automobilio langą. Mūsų planas buvo visiškai paprastas: įlipti į pirmą pasitaikiusį troleibusą, šiek tiek pavažiuoti, išlipti, pereiti gatvę ir vėl sėsti į troleibusą, kuris parvežtų atgal. Būtų buvę idealu, jeigu būtume galėję nuvažiuoti iki kokio parko, pasivaikščioti, ir tuomet grįžti atgal, tačiau, deja, Juliukas kol kas neprognozuojamas, todėl su juo leistis į tokias avantiūras dar nesiryžtame. Taigi, susipakavę vaikus, įlipome į troleibusą, tvarkingai atžymėjome bilietus (ir labai gerai, nes jau kitoje stotelėje kontrolierius paprašė parodyti) ir bildėjome, kol nusibodo. Tiksliau, kol nusibodo mums, n
es Justas dar tikrai mielai būtų vėžinęsis. Ir net išlipęs laukan visaip kaip (ir gestais, ir garsais) bandė mums išaiškinti, kad jis nori lipti atgal.Specialiai to neplanavom, bet labai apsidžiaugėm per radiją išgirdę, kad ekskursiją po miestą troleibusu suplanavome būtent pasaulinę dienos be automobilio dieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą