Literatūra teigia, kad mamų dainos labai skatina vaikų vystimąsi, juos visaip kaip ramina ir taip toliau. Todėl aš labai daug dainuoju. Ne tik dėlto, kad tikiu, jog tai labai gerai vaikams, bet ir dėl to, kad man labai patinka. Įdomiausia, kad turiu įtarimą, kad gal tai ne taip jau labai patinka mano vaikams:).
Pavyzdžiui, kai migdydavau Justuką, išdainuodavau šimtus dainų, kol jis teigdavosi užmigti. Kartais baigdavosi net tuo, kad girdėdavau, kaip Nerijus iš virtuvės juokiasi: „Ar jis dar nemiega? Jau aš, kitame kambary sėdėdamas, baigiu užmigt...“. O Justukas – niekaip. O kai sulaukęs metukų išmoko pasakyti „Ne“ purtydamas galvą, vos tik pradėjus man dainuoti, pakeldavo galvytę nuo pagalvės, įsmeigdavo į mane akis ir ryžtingai purtydavo galvą. Suprask: „Liaukis!“.
Su Juliuku panašiai. Dieną (jeigu vaikštau jį prisirišusi) galiu dainuoti kiek tinkama, tačiau kažkaip vakare aš jį migdau tyloje. Vieną vakarą, kai Juliukas jau buvo tik tik beužmingąs, sugalvojau, kad gal reiktų ir jam kokią lopšinę padainuoti, ir tyliai tyliai pradėjau. O, kaip aš pasigailėjau! Vaikas taip pašoko išsigandęs iš miegų, kad dar ir dabar man akyse stovi jo pilnos siaubo akys…
Tai vat ir išeina taip, kad migdau juos tiesiog šnypšdama: “Tšš…tšššš…”. Kaip sako viena mano draugė: “Gerai, kad taip pripratinai vaikus prie šnypštimo – galės vėliau gyvates į žmonas imti…”:).
Tiesa, jeigu kam kiltų klausimų, dainuoju aš gražiai – čia ne tame šuo pakąstas.
Tačiau šiandien ne apie tai. Šiandien noriu pasigirti, kad Justukas pradėjo „dainuoti“ pirmąją dainelę - V. Palčinskaitės „Vai, koks storas pomidoras“. Aišku, iš tikrųjų dainuoju tai aš, tačiau jis reikiamoje vietoje parodo sau į skruostukus, pamosuoja rankutėmis kaip saulutė, pabarbena pirštukais kaip lietutis. Ir vis reikalauja kartoti ir kartoti tą dainelę.
O tekstas tai labai paprastutis:
POMIDORAS
Pavyzdžiui, kai migdydavau Justuką, išdainuodavau šimtus dainų, kol jis teigdavosi užmigti. Kartais baigdavosi net tuo, kad girdėdavau, kaip Nerijus iš virtuvės juokiasi: „Ar jis dar nemiega? Jau aš, kitame kambary sėdėdamas, baigiu užmigt...“. O Justukas – niekaip. O kai sulaukęs metukų išmoko pasakyti „Ne“ purtydamas galvą, vos tik pradėjus man dainuoti, pakeldavo galvytę nuo pagalvės, įsmeigdavo į mane akis ir ryžtingai purtydavo galvą. Suprask: „Liaukis!“.
Su Juliuku panašiai. Dieną (jeigu vaikštau jį prisirišusi) galiu dainuoti kiek tinkama, tačiau kažkaip vakare aš jį migdau tyloje. Vieną vakarą, kai Juliukas jau buvo tik tik beužmingąs, sugalvojau, kad gal reiktų ir jam kokią lopšinę padainuoti, ir tyliai tyliai pradėjau. O, kaip aš pasigailėjau! Vaikas taip pašoko išsigandęs iš miegų, kad dar ir dabar man akyse stovi jo pilnos siaubo akys…
Tai vat ir išeina taip, kad migdau juos tiesiog šnypšdama: “Tšš…tšššš…”. Kaip sako viena mano draugė: “Gerai, kad taip pripratinai vaikus prie šnypštimo – galės vėliau gyvates į žmonas imti…”:).
Tiesa, jeigu kam kiltų klausimų, dainuoju aš gražiai – čia ne tame šuo pakąstas.
Tačiau šiandien ne apie tai. Šiandien noriu pasigirti, kad Justukas pradėjo „dainuoti“ pirmąją dainelę - V. Palčinskaitės „Vai, koks storas pomidoras“. Aišku, iš tikrųjų dainuoju tai aš, tačiau jis reikiamoje vietoje parodo sau į skruostukus, pamosuoja rankutėmis kaip saulutė, pabarbena pirštukais kaip lietutis. Ir vis reikalauja kartoti ir kartoti tą dainelę.
O tekstas tai labai paprastutis:
POMIDORAS
Vai, koks storas,
Vai, koks storas
Raudonskruostis pomidoras!
Jam saulutė
Veidus dažė,
O lietutis gerti nešė.
Ei, nelieskit
Jo daržely,
Jis, ko gero,
Plyšti gali.
Vai, koks storas
Raudonskruostis pomidoras!
Jam saulutė
Veidus dažė,
O lietutis gerti nešė.
Ei, nelieskit
Jo daržely,
Jis, ko gero,
Plyšti gali.
As savo sesyte (gerokai jaunesne) visada dainom migdydavau! Tai budavo geriausia priemone priviliot pietu miegeliui - 'einam as tau padainuosiu'. Galiausiai ismoko visu dainu zodzius ir vietoj to kad miegotu.. pradedavo dainuoti kartu :) Teko atnaujint repertuara :))
AtsakytiPanaikinti:)
AtsakytiPanaikintiMano Justas tai labai mėgsta eiti miegoti - užtenka paklausti: "Ar nori miegučio?", ir jis tekinas bėga į lovą:).
Dabar bandžiau jam prieš miegą sekti pasakas, tai gavosi panašiai kaip su tavo sesute: vietoj to, kad paklausęs pasakos eitų miegoti, reikalaudavo sekti dar, ir dar, ir dar...Pasaka be galo. Ir galų gale viskas baigdavosi klykimais/rėkimais, kad ir tą lioviausi daryti - dabar knygutes skaitom dienos metu, o einam miegoti kaip anksčiau: išgeria pienelio, ir eina miegoti.
Idomu butu isgirsti melodija sitos daineles. Mielai savo mergaiciukei padainuociau. Jai patinka tokios su parodymais :)
AtsakytiPanaikintiOi, melodijos tikrai nesugebėčiau parašyti...:). Bet man atrodo, kad čia galima pritaikyti bet kokią melodiją - svarbu, kad rimuotųsi ir skambėtų:)
AtsakytiPanaikintiTai vat sedziu ir niuniuoju ta eilerastuka, gal kokia melodija ir prilips ;)
AtsakytiPanaikinti