Šiandien Juliukui – lygiai trys mėnesiai. Siekdama įamžinti jo augimo progresą, turiu tradiciją kiekvieno mėnesio pirmąją dieną (o patį pirmąjį mėnesį tai kiekvieną trečiadienį) jį nufotografuoti šalia tokio žaislinio meškino. Taip žadu daryti iki kol Juliukui sueis metukai.
Idėja graži, tačiau kas liečia jos įgyvendinimą, aš kaskart susidurdavau su problema, kur fotografuoti. Mat namuose tiesiog nėra nei vienos vietos, kur būtų normalus fonas, todėl visos nuotraukos gaunasi tokios... na labai jau buitinės (arba nuotraukoje matosi ne tik vaikutis, bet ir kokie nors nukrauti stalai, arba oranžinės sienos nuotraukų spalvas numuša, arba šiaip šviesos neužtenka ir t.t). Ir mane tas juodai nervindavo.
Ir staiga, vieną dieną suvokiau, kad foną pasidaryti juk visiškai ne problema! Atėjo tas prašviesėjimas visiškai netikėtai, beskaitant Irmos Perednes blog‘ą. Grožėjausi viena Irmos nuotrauka, kurioje ji įamžinusi savo trijų savaičių sūnelį, ir paskaičiau, kad ji fotostudiją yra įsirengusi namo rūsyje. Pagalvojau, o kodėl gi aš negaliu nusipirkti juodo audeklo ir „įkurti“ fotostudiją namie? Įdomiausia, kad visada matydavau, jog fotografai tiesiog užtraukia juodą (arba kitokį, bet juodas geriausiai sugeria spalvas) audeklą žmogui už nugaros, bet niekada net nešovė į galvą, kad kuo puikiausiai galėčiau tai pasidaryti ir pati! O dabar prašau – užtrunka vos penkias minutes užmesti audinį (kai jau “prašviesėjimas” atėjo, tai ilgai nedelsiau: jau kitą dieną nusipirkau “akcijinę” užuolaidą Kalvarijų audinių parduotuvėje) ant Justo lovytės, ir fotostudija jau paruošta! Ir nuotraukom... hmm... esu visai patenkinta:)
Tiesa, paskubėjau audeklą įsigyti ne tik dėl to, kad Juliuką trijų mėnesių proga nufotografuoti - buvo ir kita priežastis.
Savo mintyse aš turiu susikūrusi ir saugau man idealią nuotrauką: naujagimis, snaudžiantis ant tėvo rankų (aišku, čia ne pati sugalvojau - esu mačiusi tokią nuotrauką internete). Labai norėjau taip nufotografuoti Justą, bet kol prisiruošiau pas Jurgą fotostudijoje apsilankyti, Justas ėmė ir užaugo... Ir Juliukas jau „peraugęs“, bet jį vis tiek taip nufotografau. Tik pačios nuotraukos negaliu čia dėti, nes gavosi taip jau laaabai nutolusi nuo mano idealiosios, nes Juliukas nė neketino snausti ant rankos, o tik muistėsi ir rėkė:).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą