Šiemet Nerijus išvažiavo į komandiruotę, kuri užtruko kiek ilgiau nei planuota. Patyliukais jau buvau bepradedanti būkštauti, kad per tą komandiruotę aš ir praleisiu visą kaštonų metą, todėl buvau labai laiminga, kai Paulius sutiko važiuoti kartu su manim ir dviem mažaisiais į parką (taip, taip – dabar man jau tenka jį įkalbinėti važiuoti kartu:) ).
Jau seniai nebuvau buvus lauke. Tikrai. Paprastai dabar į lauką su Justuku eina auklė, o aš Juliuką užmigdau balkone, o pati ką nors kuičiuosi namie. Tad daugiausia lauke būnu tik tiek, kiek užtrunka nueiti iki parduotuvės. Todėl kai nuvažiavom į Sereikiškių parką (labiausiai mėgstam čia važiuoti), buvau nemaloniai nustebinta, kad su lengvute striukute ir paprastais bateliais lauke vaikščioti jau yra ne kas… Tiesą sakant, netgi labai ne kas. Jau po pusvalandžio norėjau greičiau vėl sėsti į mašiną ir dumti atgal, nepaisant to fakto, kad ir antytes bei balandžius lesinom, ir kaštonus rinkom, ir iš kaštonų mėtėmės – žodžiu, veiklos kaip ir netrūko (ir kaip ta mano auklė sugeba po dvi valandas kasdien lauke su Justuku pravaikščioti, neįsivaizduoju).
Bet rinkti kaštonus buvo vistiek labai smagu. Prisirinkom jų visą maišą. Nes tiesiog neįmanoma yra nepasilenkti ir nepaimti dar vieno (PASKUTINIO!:) ), kai matai jį ant žemės gulintį.
Neseniai Austėjos blog’e buvo įdėta nuostabi skruzdėlytė iš kaštonų (ji ir priminė man, kad jau reikia čiuožti į parką), o darbelio aprašyme buvo paminėta, kad kaštonus reikia perverti su virbalu kaip galima anksčiau, nes kitaip jie sudžiūna ir tai padaryti jau darosi labai sudėtinga (aha, o aš visad svarstydavau, kodėl man taip sunkiai visokios kojytės gyvūnams įsistato :) ), tad vos grįžę ir sėdom prie darbo. O neilgai trukus Justas jau galėjo didžiuodamasis užsidėti savos gamybos karolius:
Vaikščiojo po namus visas toks pasipuošęs iki atėjo metas eiti pietų miegučio. O kol jis miegojo, nusprendžiau dar ir gyvatėlę sunerti (na, tokia lengvesnė skruzdėlytės versija, nes vielutės, įtariu, kad neturėjau, o su virbalais man irgi gana sunkiai sekėsi darbuotis – su adata, bent jau man, buvo paprasčiau). 
Kuomet Justukas atsibudo, parodžiau jam gyvatėlę. Reakcija buvo visiškai kitokia nei kad tikėjausi – kad pradėjo vaikas rėkti, metė supykęs gyvatėlę ant žemės... Neilgai trukau suvokti, kas atsitiko: ogi vyrukas pagalvojo, kad išardžiau jo karolius, ir iš jų liko tik tokia nupiepus gyvatė... Padėtis visiškai pasikeitė, kai pademonstravau, kad karoliai – gyvi ir sveiki. Dabar Justukas, vėl pasipuošęs savo vėriniu, vaikščiojo po namus, paskui save tempdamas ir gyvatėlę. Aišku, ta gyvatėlė tikrą gyvatę primena ne ką labiau nei pirštinė, kurią paskui save tampė prisirišusi mergaitė, šuniuką (atsimenat tą filmuką?:) ), bet vis tiek labai smagu. Ypatingai smagu būna, kai tą gyvatėlę gaudo Skimerita (čia katė, jeigu ką:) ).
O dar su kaštonais labai smagu:
- Mėtytis parke – tik reikia labai atsargiai, nes nors ir atrodo mažučiukai, vis dėl to, „sminga“ gana skaudžiai;
- Prikrauti pilną žaislinio sunkvežimio priekabą ir važinėti po namus;
- Padaryti iš jų žmogeliukus ar gyvūnėlius – maniškiams Justas iš karto rankutes-kojytes ištraukė, bet čia nebūtinai būtent taip reikia žaisti;
- Sukišti po kaštoną į rūbų kišenes. Žmonės sako, kad jeigu einant randi kaštoną, reikia įsidėti jį į kišenę – laimę atneš. Banalu, bet aš jau pasąmoningai taip elgiuosi. Tačiau net ir tiems, kurie netiki prietarais, įsimesti kaštoną į kišenę nepakenks – laimės gal ir neatneš, tačiau nuo kandžių tai tikrai apsaugos..
O už vis už vis smagiausia, kad parsinešus kaštonų namo, namai tiesiog prisipildo rudens – kur bestatysi koją, vis ant kaštono pataikysi!:). Aišku, jeigu jūs pedantas ir negalite toleruoti betvarkės namie, tuomet šita dalis smagumo jums tikrai nesuteiks:).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą