Vaikų kalbos "perliukai" arba kaip aš praradau šimtą dolerių

Ar jūs rašot savo vaikų geriausius kalbos „perliukus“? Pauliui aš rašiau. Na, bent jau tuos, kurių nepamiršdavau. O pamiršdavau didžiąją dalį jų, dėl ko iki šiol gailiuosi, ir vis pasižadu sau, kad Justukui ir Juliukui būsiu kruopštesnė (kažin, kažin, kaip čia seksis:) ). Vos tik Paulius pasakydavo ką nors tokio laaabai laaabai juokingo, aš visada būdavau tikra, kad „šito tai tikrai nepamiršiu“, ir planuodavau užrašyti tai vėliau (juk ne visada turi sąsiuvinį po ranka), tačiau faktas, kad jeigu neužrašydavau iš karto, tai dažniausiai šiam posakiu ir nebūdavo lemta būti prisimintam. Vėliau jau įėjau į tam tikrą discipliną, ir posakiams pradėjau taikyti „parduotuvės pirkinių“ sistemą t.y. kai einu į parduotuvę aš į galvą kalu ne reikiamų nusipirkti produktų sąrašą, o jų kiekį, pvz. jeigu reikia nusipirkti dešros, pieno, sviesto, makaronų, tai aš žinau, kad turiu nusipirkti keturis daiktus. Ir tol kratau galvą parduotuvėje, kol prisimenu, kokie tie „keturi“ daiktai yra. Tai taip pat pradėjau daryti ir su įsimintinais posakiais: galvoje kaupdavau, kiek prisiminimų turiu užrašyti, o jau ėmusis šio darbo tol grauždavau tušinuką, kol visus atgamindavau.
O dabar su šiuo prisiminimų sąsiuviniu (na, nevisai tai sąsiuvinys, greičiau tik papildomi trys lapai „Vaiko metų knygos“ gale) mes kartais labai smagiai pavakarojame ir pasijuokiame.

Tokį linksmųjų posakių sąsiuvinį turiu ir aš – kadangi buvau pirmagimė, tėvai man irgi nupirko „Vaiko metų knygą“ ir rašė joje originalesnius mano pasakymus. Tiesa, pernelyg jau nepersistengė, nes įrašė tik vieną įrašą, bet vis tiek smagu. O kadangi kitiems vaikams jie jau net tų knygučių neįsigijo, tai įsimintiniausius Laimos posakius, būdama paauglė, buvau nusprendus pildyti aš. Ir tik dabar (vėlgi, betvarkydama savo senus popierius, kad galėčiau išnešti juos į garažą) atradau šį sąsiuvinį. Iš pradžių pasijuokiau pati (aišku, kad jau buvau visus tuos Laimos „bajerius“ ir pamiršusi), vėliau iškilmingai įteikiau Laimai. Ir ką jūs sau pasakysit? Skambina man Laima, ir juokdamasi informuoja mane, kad aš jai skolinga 100 dolerių!

O iš tikrųjų buvo taip. Seniai seniai (t.y. prieš beveik dvidešimt metų) Laima man pareiškė, kad jai nepatinka mano ilgi nagai. Aš jai tuomet pasakiau, kad jos nuomonė tikrai pasikeis, kai ji suaugs – ji irgi tokių norės. „Tikrai, ne!” – tvirtai atrėžė Laima, ir mes susilažinom: jeigu užaugus ji vis dėlto augins nagus, ji man bus skolinga 100 dolerių (tuomet stipriausia ši valiuta buvo, tai galvojau, kad „išdursiu“ sesę), o jeigu vis dėlto neaugins, skolinga būsiu aš. Nu ir ką? Pasirodo ji jų neaugina!!! Istoriškai taip susiklostė, kad būdama paauglė negalėjo auginti, nes nagai trukdė groti pianinu, o paskui tas poreikis taip jau ir neatsirado. Taigi, gavau pervesti 100 dolerių (dar, ačiū dievui, tas kursas jo ne toks žiaurus kaip tais laikais, bet vis tiek). Vat ir stenkis, žmogau, daryti siurprizus... O juokingiausia, kad tą posakį aš irgi juk perskaičiau, bet tiesiog viena sau nusprendžiau, kad lažybas tikrai laimėjau aš (na, juk visos jaunos merginos nori dailių ilgų nagų, ar ne tiesa?), tačiau nusprendžiau geranoriškai neprašyti, kad ji man gražintų tuos šimtą dolerių (juk negi reikalausi iš vargšo studento?!).

Vis tik, nepaisant to fakto, kad prikelti prisiminimai gali pridaryti bėdos, galvoju, kad toks kalbos perliukų sąsiuvinis yra viena smagiausių dovanų vaikams. Ir pildyti jį reiktų ne tik pirmaisiais vaiko metais, bet ir vėliau, nes tų juokingų loginių išvedžiojimų pasitaiko ne tik tiems, kurie tik tik pradėjo kalbėti, bet ir paaugliukams – pavyzdžiui, kuomet mes diskutavome su Laima apie jos posakių sąsiuvinį, Paulius pasakė: „Aš tai pas tėtį turiu storiausią sąsiuvinį mano posakių“ (čia kiek patylėjo, tiek, kiek būtina man pajusti kaltę, kad tėtis prirašė visą storiausią sąsiuvinį, o aš vos tris lapus tesugebėjau) ir pridūrė: „Aišku, ne visas tas storiausias sąsiuvinis yra prirašytas, tik keli jo lapai“ :).