Gražiname aplinką

Užsuko neseniai pas mus J., ir, kol gėrėme arbatą, Nerijus labai entuziastingai pasakojo jai, kaip mūsų darže augs agurkai, pomidorai ir visa kita. Klausėsi J., klausėsi... Galų gale įtariai klausia: „Nu nu, ir kuris gi iš jūsų taip jau mėgsta daržuose su kauptuku darbuotis?“. Aš iškėliau ranką: „Aš žinau vieną, kuri tikrai ne!”. J. nusijuokė: „Kokią sekundę jau net šmėstelėjo mintis, kad ne gi čia tu į daržus lįsi...“

Kad iš manęs ūkininkė ne kokia jau buvau rašiusi. Plano pradėti ūkininkauti ir dabar neturiu. Bet turiu įtarimą, kad krisiu nelygioj kovoj, kaip mėgsta Nerijus išsireikštJ

Grįžtu prie šių dienų mūsų aktualijų - apie tai, kaip man sekasi gyventi name, į kurį tik ką įsikėlėm. Kai Nerijus paklausė, ar palikti kieme vietą gėlynui, ar iškloti viską trinkelėmis, balsavau už pastarąjį variantą. Galvojat, kam nors mano nuomonė rūpėjo? Aišku, kad ne - vieta gėlynui vis tiek buvo palikta. Kuomet vieną savaitgalį Nerijus pareiškė, kad važiuoja į turgų pirkti gėlių sodinukų (na, gyvenam mes pakankamai netoli turgaus, tad dabar jis dažnai taip pramogauja – sėda ant dviračio ir mina iki turgaus ir atgal), nekreipiau dėmesio. Kaip ir nekreipiau dėmesio į tai, kad jis tuos sodinukus vis tik partempė, ar į tai, kad niršdamas ir pykdamas (ko čia pykt, tai garbės žodis nežinau – gi pačiam ir norėjosi jų!!!) juos ir susodino.

Bet vat praeitą savaitgalį išvažiavom visi į Kėdainius vijoklių pirkt (aš tai tikrai ne dėl vijoklių važiavau – dėl pramogos), ir ten vėl užsimanė Nerijus į turgų užsukt. Ir kad jau buvau kartu, turėjau irgi savo nuomonę sakyt, kurios gėlės man patinka, o kurios – ne. Ir vat čia jau papuoliau. Nes juk dirba tie, kurie šneka. Yra toks posakis? Gal ir ne. Bet tikrai realybėje taip ir yra – jeigu jau nori nuo kokio darbo nusiplauti, tai turėk pakankamai proto ir tylėk kaip pelė po šluota.

Vos grįžus iš Kėdainių (čia tai aišku, bajeris, kad bulves perkam Anykščiuose, o gėles – Kėdainiuose – taupom mat taipJ) užsimaukšlinau pirštines. Nerijus net akis išsprogdino: „Tu?!!! Eisi sodinti?!!!” Tad teko net sušnypšti keletą kartų: ‚Jeigu nepatinka, gali kaip ir praeitą kartą pats sodinti!”, kad jis liautųsi. Ir jis tikrai liovėsi. Ne tik kad liovėsi – net ir fotoaparatą iš namų nubėgo atsinešti, kad įamžintų tą vaizdą.

Taigi, dabar prie namų gražu. Toje vietoje, kur aš sodinau, aišku. Ten, kur Nerijus, tai, tiesą pasakius, nelabai J. Bet vis tiek man labai žavu, kad jis toks įvairiapusiškas ir taip viską moka bei dėl jokio darbo nepurkštauja.

Dar teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad gražu buvo tik kelias dienas. Kol vaikai gėlių nenuraškė... nežinau, ką man su jais darytiJ

Savaitgalis, kuomet viskas ne taip, kaip turi būti

"Kraustomės kitą savaitgalį“, - pasiūlė Nerijus. Ir nors ten, kur kraustytumėmes, dar nėra nei baldų, nei užuolaidų, nei šviestuvų (iš tikrųjų, turbūt būtų lengviau išvardinti tai, kas ten yra, nei tai, ko nėra), neilgai galvojusi, sutikau, kad „kitas savaitgalis“ kraustymuisi kaip tik tinka. Tai
taip ir nutarėm. Ir tada, kai jau „sukirtom rankom“, Nerijus prisiminė, kad būtent kitą šeštadienį planavo su vaikais eiti į ledo ritulio varžybas. O aš ta proga prisiminiau, kad turiu bilietus į sekmadienio „Keistuolių teatrą“.

„Kažko turim atsisakyti“ – pareiškė Nerijus. Ir šiek tiek palaukęs pridūrė: „Ledo ritulio aš tikrai neatsisakysiu“. O aš, be abejo, net neplanavau atsisakyti teatro. Tad taip ir palikom tiek vieną, tiek kitą. Kaip ir, beje, planus kraustytis. Iki pat paskutinės minutės užsispyrėliškai tuo tikėjom ir
dėjom visas pastangas: Nerijus vis spaudė baldininkus, kad šie tikrai nevėluotų ir iki penktadienio vakaro sumontuotų bent jau pagrindinius baldus, aš iš darbo pritempiau dėžių daiktų pakavimui. Dar daugiau: per Justo gimtadienį (o taip – kitas įrašas bus apie „varliukų ir gandro“ šventęJ) naudodamiesi proga visus pakvietėme į kraustymosi talką.

O dabar apie tai, kaip viskas buvo įgyvendinta.

Nerijus į ledo ritulį vis dėlto nuėjo. Tiesa, ne šeštadienį, kaip buvo planavęs, o penktadienį. Ir pabuvo, iki kol Julius prisikakojo (neįsivaizduoju, kas jam ten užplaukė, nes jau šimtas metų taip nebuvo jam atsitikę).

Po varžybų, palikęs man vaikus, nuvažiavo patikrinti, kaip sekasi baldininkams, ir ten jo laukė dar vienas siurprizas: nei viena iš kriauklių neveikia. Kraustymosi planas buvo atšauktas.

Už tai šeštadienį galėjau kruopščiai pakuotis darbus. Taip kruopščiai, kad per visą dieną sugebėjau tik tris dėžes daiktais užpildyti. Apie tai, kad kruopščiai, tai tikrai nejuokauju: nei vieno žaidimo ar puzzle nedėdavau į dėžę, prieš tai nepatikrinusi, ar netrūksta nors vienos detalės, o patikrinti dėliones greitai nesigauna. Tačiau galutinio rezultato tas kruopštumas tikrai nepateisina.

Sekmadienį, kaip ir buvau planavusi, išsiruošiau su vaikais į „Mamulės Mū“ (Justas be galo mėgsta šias knygeles) spektaklį Keistuolių teatre. Įsitaisėm patogiai salėje, tačiau neužilgo į mūsų vietas prisistatė kiti žmonės. Tuomet ir supratau, išsitraukusi bilietus, kad į spektaklį atėjom ne tą dieną – maniškis tik po savaitės! Gerai dar, kad ir “Geltonų Plytų Kelias” buvo mūsų norimų pamatyti spektaklių sąraše.

Na, neprisimenu, kada dar būtų taip nesisekę laikytis plano:)

Ruošiame arbatų atsargas žiemai

Mano rankos net iš tolo kvepia arbatų žolėm. Kartais užuodžiu netyčia kilstelėjusi rankas prie nosies, o kartais ir sąmoningai pauostau. Nes labai jau tas kvapas malonus...

Ši vasara man yra išskirtinų išskirtiniausia. Na, tikrai neprisimenu, kad būčiau taip atsidavusi atostogavusi ir taip atsidavusi į visokias keisčiausias veiklas puolusi. Daržų ravėti. Kambarių tvarkyti (net ne savų, kas įdomiausia!!!). Vaistažolių rinkti. Arbatžoles džiovinti. Garbės žodis, atrodo, tarsi gyvenčiau paskutines dienas, tad norėčiau išsunkti jas iki negalėjimo.

Na, tiesą pasakius, ir jaučiuosi panašiai...

Gerai, pasakysiu. Žodžiu, nuo šios savaitės Mama-Paprasta (t.y. aš) baigia savo tinginiavimo dienas ir po keturių metų pertraukos braukia į darbą. Ufff... negaliu, tuoj apsiverksiu, ir kodėl tos dienos turėjo baigtis???! :)

Gerai, užteks žliumbenti: apie tai, kaip man sekasi adaptuotis naujame ritme (tik nesijuokit: atsibudau pirmą darbo dieną 4val ryto ir daugiau nebeužmigau – taip bijojau pramiegoti :) ), kaip iš naujo turiu mokytis avėti aukštakulnius ir kaip vėl kiekvieną dieną turiu sukti galvą, kuo gi čia apsirengus, parašysiu kada kitą kartą (gal). O šiandien norėjau pasigirti šių metų arbatų ir vaistažolių derliumi.

Kai Nerijus išvydo mane grįžtančią iš Kurtuvėnų su dėžėm dėželėm, pilnom visokiausių žolių, galvojau, kad iš namų su visom tom žolėm išvys (pas mus situacija vis dar nepasikeitusi – vis dar kuičiamės susispaudę žiauriai ribotame plote), bet buvau stipri ir įrodžiau, kad absoliučiai viskas man (MUMS!!!) yra reikalinga. Taigi, žiemai prisiruošėm:
Čiobrelių - kai jau užtikau, kad jie žydi, nepatingėdavau kas rytą nuvažiuoti prisirinkti. Ne po daug, tiesa, nes greit kantrybė išsekdavo, bet tiek žiemos arbatoms (o gi visada susirgus daktarai liepia gerti čiobrelių arbatą – bent jau mūsiškė daktarė), tiek įvairiems receptams (paskutiniu metu vis kažkaip užtaikau ant receptų, kur prašo įdėti čiobrelių) tikrai turėtų užtekti.

Vingiorykštės – šie metai bus pirmieji metai, kai bandysime gydytis šia vaistažole. Turiu pusseserę, kuri nepripažįsta jokių kitų vaistų, ir visas ligas išsigydo tik gerdama vingiorykštės arbatą ((na, aišku, bendrąją prasme žiūrint – jeigu kvepėtų plaučių uždegimu, tikrai abejoju, kad ji ir toliau pliumpintų tik šią arbatą ir ignoruotų gydytojų kalbas, kad jau laikas gerti antibiotikus). Būtent jos liaupsių šiam augalui prisiklausiusi, ir aš šiemet ėmiausi ieškoti aplink Kurtuvėnus pelkynų, kad galėčiau jų atsargų ir sau prikaupti. Ir ką jūs manot? Pasižiūrėjus internete, kaip maždaug jos atrodo, nuvažiavau į pievą ir... prisirinkau kraujažolių. Tai dar gerai, kad turėjau proto prieš džiovindama nuvežti tas savo „vingiorykštes“ pas tetą, kuri ir išaiškino, kad tai, ką laikau rankose, yra visiškai ne tai, apie ką ji man pasakojo. Ir kad nereiktų daug laiko gaišti kalboms, tuoj pat ir nusitempė mane į vietinį Šiaulių parkelį, kad su jos priežiūra prisirinkčiau tikrai tai, ko reikia.

Dar prisirinkau ramunėlių. Arba, sąžiningiau pasakius, Ineta prisirinko ir paliko Kurtuvėnuose džiūti, o aš šiek tiek iš tos jos krūvelės nukniaukiau. Na, bet nelabai turėjau pasirinkimo – ji jau visas jas buvo nurinkusi!

Liepžiedžių irgi žiemą nestokosim. Tai turbūt vienintelė vaistažolė, kurią pažįstu, ir žinau, kada reikia rinkti (kaip čia nežinosi – nesunku gi pamiršti, kad liepžiedžius reikia liepos mėnesį rinkt) . Kiek prisimenu, ir vaikystėj visada tik aš su tėčiu važiuodavom jų rinkti – kažkaip buvo nusistovėjusi taisyklė, kad čia jau mūsų darbas. Dabar, savo šeimoj, liepžiedžių tikrai nedaug vartojame (kažkaip neprigiję jie pas mus), bet nepriruošti jų žiemai tiesiog negalėčiau.

Žiemą susirgę dar galėsime gydytis ir aviečių stiebų ir lapų arbatom . Irgi tai bus pirmas mūsų eksperimentas su jom. O buvo taip. Sugalvojau, kad šiemet reikia būtinai prisirinkti aviečių ir išsivirti uogienių (Nerijus turbūt kvatotųsi už pilvo susiėmęs, nes jam atrodo, kad ir apie vieną, ir apie kitą geriausiu atveju galiu tik šnekėti). Net tris dienas iš eilės su tėčiu organizavomės išvyką į mišką, ir vis nesėkmingai: visą dieną būdavo puikiausias oras, bet vos tik tėtis grįždavo iš darbo, prapliūpdavo lietus. Ir ne koks nors paprastas pakrapnojimas, o tiesiog siaubingiausios liūtys. Tačiau šeštadienį vis tik ištrūkome. Tiesa, tėtis jau bandė atsikalbinėti, sako: „Dar truputį palaukiam...“. Klausiu: „O ko?“. „Nieko... Šiaip... Gal, sakau, lietus pradės lyti ir niekur vėl važiuot nebereikės“ :). Bet lietus neprapliūpo, ir mes išvažiavome. O išvažiavę, nesupratome, iš kur tie žmonės su aviečių krepšeliais traukia – kiek bevažinėjomės po mišką, nei vienos avietės nematėm. O kad išvyka nebūtų taip jau visai veltui, tai nors aviečių stiebų ir lapų prisirinkom. Nes buvom viena ausim girdėję, kad labai sveika.

Nors ką aš ten meluoju! Iš miško grįžome ne tik su aviečių lapais ir stiebais, bet ir… šilauogėmis, medumi ir net dviem cukinijom. Tikrai :). O buvo taip. Važinėjom, važinėjom po mišką ieškodami avietynų, ir galop man atsibodo ir sakau tėčiau: “Tu gi pažįsti eigulį – važiuojam pas jį, paklausi, kur tie avietynai yra!”. Taip ir padarėm. Nuėjo tėtis į eigulio namus, aš likau laukti mašinoj. Grįžta tėtis už kelių minučių atgal, ir sako: „Einam, eigulys kviečia arbatai“. Arbatai?!!! Ar galit įsivaizduot, kaip smagu sulaukti pakvietimo arbatai, kai esi apsirėdžiusi neaiškios kilmės ir jau neatmenamų metų senumo trenigais, avi numeriu tau per didelius botus, o visiškai nepagražintą veidą slepi po džemperio kapišonu??!!! (PS. Veidą slepiu ne todėl, kad nepasidažiusi, o todėl, kad erkių bijau :) ). Na, bet nesakysi juk, kad “Neisiu, nes šiandien negražiai atrodau”. Tad nuėjom arbatos, o grįžom jau su tiek eigulio pridovanotų gėrybių, kad vos į rankas tilpo.

Nu va, kaip nuklydau nuo pasakojimo.

Grįžtant prie arbatų temos, dar pasakysiu, kad žiemą gersime ne tik vaistines, bet ir šiaip, savų užsiaugintas arbatas: melisų ir raudonėlių prisidžiovinau tiek, kad turbūt gerus metus laiko galėčiau jokių arbatų nepirkti. T.y. galėčiau nepirkti, jei neturėčiau kitokių planų joms (apie tai kada nors kitą kartą)

Tai vat, kaip rimtai mes šią žiemą nusiteikę sutikti. Kaip aš juokais sakau: "Ot bus juoko, jei nesusirgsime... " :).

O Jūs kokias vaistažoles renkate? Ir ar renkate?

Lankomės pas stomatologus. Ir akių gydytojus. Ir masažistus. Na, ar liks dar koks gydytojas, kurio nebūsim aplankę? :)

Paskutiniu metu kažkaip neįtikėtinai daug visokių medicininių kuriozų mums nutinka. Ir, kaip kad paprastai būna, viskas vienu metu, tai aš vos spėju lakstyti nuo vieno vizito prie kito.

Ir nuo ko čia dabar pradėt? Gal nuo savo vyriausiojo bėdų.

Pradėjo Paulius nei iš šio, nei iš to skųstis, kad jam labai širdį skauda (ne, ne perkeltine prasme, kaip kad būna įsimylėjus, o pačio tikriausio skausmo prasme). Taip skauda, kad jis jau vos gali kvėpuoti, o jeigu prisireikia atsikosėti ar čiaudėti, tai iš vis būna tragedija. Iš pradžių supanikavau, kas čia jam galėtų būti, bet labai greitai susivokiau, kad čia turbūt bus nuo masažų. Nes kaip tik prieš savaitę buvau nutempusi jį pas masažistą, kad pažiūrėtų, ar viskas gerai su laikysena, ar nėra kokių problemų su stuburu ir pan. Na, pagalvojau, kad pernelyg jau didelis sutapimas būtų. Taigi, vėl nutempiau jį atgal pas savo masažistą Viktorą: taip sakant, pridirbai, tai ir atitaisyk :).

Iš tikrųjų, su tuo "prisidirbimu" tai juokauju. Pas Viktorą lankausi jau labai labai seniai (paskaičiavome, kad jau visas vienuolika metų bus) ir be galo pasitikiu juo (kuomet po antrojo gimdymo vaikščiodama jutau tokius skausmus, kad beveik paeiti negalėjau, o visi gydytojai tik ramino ir liepė žvakutes nuo skausmo naudoti, Viktoras atstatė mane per porą kartų) . Ir Pauliaus skausmams Viktoras turėjo gan mokslišką paaiškinimą: detaliai neatkartosiu, bet esmė tokia, kad iki apsilankymo masaže, Pauliaus nugara buvo baisiai įtempta. Dešinė pusė po masažo buvo atpalaiduota, o su kaire problemos buvo didesnės, ir jai vieno karto nepakako. Tad ir gavosi situacija, kuomet atpalaiduotoji pusė ėmė tempti įsitempusiąją (ar tai atvirkščiai), ko pasekoje radosi didžiulis skausmas širdies plote. Taigi, išmasažavo jis Paulių dar kartą, ir iš karto po apsilankymo buvo gražu žiūrėti, kaip nuoširdžiai džiaugiasi Paulius faktu, kad vėl gali kosėti ir čiaudėti :).

Kitas kuriozas nutiko jau man. Vieną dieną nei šio, nei iš to, paleido Julius į mane žaislą. Mažytį mažytį. Ir tiesiai man į akį. Savaitę kenčiau skausmus ir perštėjimus, vėliau vis tik ryžausi kreiptis pas gydytoją. Pasirodo, situacija nebuvo labai jau nekalta: nustatytas ragenos uždegimas. Ot gražiausia! Tačiau gera žinia tai, kad po savaitės antibiotikų lašinimo ir naujų tyrimų, sužinojau, kad mano akių regėjimas smarkiai pagerėjęs (vat, ką reiškia keturis metus leisti namie su vaikais, o ne prie kompiuterio!).

Tačiau didžiausias iššūkis vis tik laukė stomatologijos kabinete, kur apsilankyti turėjo Justas. Negalėčiau teigti, kad nesiruošėm tam. Justo dantys tiesiog žiaaauriai iškirmiję. Greičiausiai, pieno su medum rezultatas. Ir vat vieną dieną nutiko tai, ko labiausiai baiminausi, bet kas, žinojau, kad būtinai įvyks: pradėjo Justas skųstis dantų skausmais.

Justui - tik šiek tiek daugiau nei trys metai. Kiek žinau, tokio amžiaus pacientai yra gana didelis galvos skausmas patiems stomatologams, nes taisyti dantukus tokiems mažyliams yra vienas vargas. Skaičiau internete, kad paskutiniu metu (na, čia jau nusižiūrėjus iš vakarų pasaulio) labai dažnai net rekomenduojama tokiems vaikučiams dantukus taisyti su narkoze. Neslėpsiu, ir mums tai buvo pateikta kaip vienas iš variantų, ką turėtumėm apsvarstyti. Tačiau bent jau aš buvau nusiteikusi pirmiausia išbandyti visus kitus metodus, ir tik tuomet, kaip paskutinės priemonės, imtis narkozės. Gal tai padės ir kitoms mamytėms, kurios su drebančia širdimi laukia apsilankymo pas stomatologą, tad pasidalinsiu patirtimi, kaip sekėsi mums.

Pas stomatologą jau lankėmės du kartus. Pirmą kartą Justas turbūt ištisai praklykė, įvarydamas į neviltį tiek daktarę (kuri iš tiesų yra nereali, ir kuri gydo turbūt visus mūsų draugus/pažįstamus), tiek mane. Ir atsakomybę už tokią nesuvaldytą situaciją iš tiesų aš prisiimu sau: nemokėjau vaiko tinkamai tam paruošti. Nors, atrodo, daug pasakojau apie tai, kas jo laukia, kaip viskas vyksta, bendrą visos situacijos paveikslą Justas turbūt buvo susidaręs kitokį.

Antras kartas buvo visiškai kitoks: nors baiminomės, kad Justo nepavyks nei prikalbinti atsisėsti į kėdę, nei išsižioti, mūsų baimės pasirodė visiškai nepagrįstos. Kas, mano manymu, tai įtakojo?

Visų pirma, grįžus iš dantisto mes labai daug apie tai kalbėjom. Justas guosdavosi, kad jam labai skaudėjo. Nepuldavau to neigti, tiesiog bandydavau parodyti, kad suprantu, kaip jis jautėsi. Ir tuo pačiu kalbėdavomės apie tai, kad kartais skausmas yra tiesiog neišvengiamas. Ir kad daktarei nėra kito būdo gražiai išvalyti dantuką bei išvaryti visas kirmėlytes, kaip tik tą dantuką "užmigdant" (nes labiausiai skaudėjo būtent tuo momentu, kai buvo leidžiami nuskausminamieji vaistai).

Visų antra, kadangi Justas jau turėjo aiškų įsivaizdavimą, kas jo laukia, mes galėjome daug kartų šią situaciją peržaisti namuose. Kaip mes žaisdavom? Vos grįžus iš pirmojo vizito, Justas namuose susirado žaislinį daktaro rinkinį. Ir mes vėl ir vėl žaisdavom situaciją: jis gydytojas, aš pacientas. Ir man skauda dantį. Ir aš klusniai išsižioju, kuomet man daktaras nurodo tai padaryti. Ir taip, man skauda. Tačiau aš vis tiek klusniai laukiu, kol daktaras pabaigs taisyti dantukus, nes suprantu, kad tai yra reikalinga.

O kokius konkrečiai veiksmus daktaras atlieka? Gailiuosi, kad šių veiksmų nedetalizavau ir neaptariau su Justu dar prieš pirmąjį vizitą - galbūt viskas būtų buvę kitaip, jeigu Justas būtų tiksliai žinojęs, ką jo burnoje daktarė darys:
Pirmiausia, į dantenas yra suleidžiami vaistukai, kurie užmigdo dantukus, kad vaikas jų nebejaustų. Kuomet dantukai miega, daktarė su vandens žarnele švariai švariai juos išplauna (kad neliktų jokių maisto likučių, jokių bakterijų ar kirmėlaičių). O kad naujai išvalytame dantuke kirmėlaitės daugiau niekada neįsikurtų, yra paruošiama vaistukų košytė, kuria dantukas aklinai užtaisomas.
Taigi, procesas gana paprastas ir aiškus - nėr čia ko labai bijoti:)

Dar labai daug diskutuodavom apie tai, kad tokią procedūrą kartais tenka iškęsti visiems. Ir man. Ir tėčiui. Ir Pauliui. Ir kad ji niekam nepatinka, tačiau kartais tenka daryti tai, kas nepatinka. Čia aš labai dažnai atsimenu, kaip nugirdau kartą, kaip Justas Juliuko klausia: "Juliuk, o tu norėtum, kad tau daktarai darytų "Bac ir viskas? (čia turi omeny, vaistų suleidimą). Nenorėtum, Juliuk? Bet žinok, kartais reikia"

Bet turbūt smagiausia ir efektyviausia viso proceso dalis yra apdovanojimas. Aš dabar šį klausimą esu išsprendusi gana paprastai: iš UK parsisiunčiau visą dėžę mažutėlyčių superinių mašinėlių, kurias Justas kolekcionuoja (na, čia Thomas ir draugai serija). Taigi, po tokių ekstremalių išbandymų, mes grįžtame namo, o Justas, kaip atlygį už iškentėtus skausmus, išsirenka iš tos dėžės po mašinėlę.

Kol kas mums ši strategija veikia. Aš iš tikrųjų džiaugiuosi, kad bent jau kol kas pavyko išvengti rimtesnio medicinio įsikišimo, tokio kaip narkozė. Na, ne nenoriu aš jos, nors tu ką. Ir džiaugiuosi, kad bent jau kol kas, baimės daktarams Justas irgi nejaučia - jis labiau tai traktuoja kaip neišvengiamybę ir priima kaip faktą, kad tiesiog "truputį reikia pakentėti". Smagu buvo girdėti, kaip po antrojo apsilankymo, išeidamas pro duris, Justas daktarei pasakė: "Ate! Aš pas tave ateisiu dar kitą kartą!" :)

Stylish Blogger Award

Na, turbūt jau nėra tokių, kurie nebūtų atkreipę dėmesį į tai, kad paskutiniu metu blogerių pasaulis yra tiesiog užsikrėtęs“ „Stylish Blogger Award“ virusu – kur bepasisuksi, jau žiūrėk ir matai, kad dar kažkuris blogas užsikrėtė, o jo autorius visam pasauliui išpažįsta septynias tiesas apie save. Kaip man smagu tokius įrašus skaityti! Atrodo, mėgsti tam tikro žmogaus tinklaraštį, galvoji, kad jau pažįsti jį (nors net akyse nesi matęs!), o paskui imi ir tarp tų viešų prisipažinimų perskaitai ką nors tokio visiškai netikėto.

Ačiū Eglei, kuriai pasirodė, kad ir mano tinklaraštis vertas šito titulo. Labai labai džiaugiuosi jį gavusi, ir tęsiu estafetę toliau.

Stylish Blogger Award taisyklės yra šios:
• Gavęs apdovanojimą, nepamiršk asmeniškai padėkoti tam, kuris tau jį skyrė
• Papasakok apie save septynias tiesas
• Paskelbk penkiolika savo naujai atrastų tinklaraščių, kurie, tavo nuomone, verti šio titulo;
• Asmeniškai pranešk tų tinklaraščių autoriams apie tokio titulo suteikimą
Daugiau informacijos galima rasti čia

7 tiesos apie mane:

1. Dievinu azartą ir žaidimus kortomis – rankinuke visada nešiojuosi kortų kaladę. Kita vertus, niekada nelošiu iš pinigų (na, nebent iš centų): pinigus gerbiu, ir, prieš išleisdama juos, gerai pagalvoju.
2. Esu labai punktuali, o kitų nepunktualumas mane erzina. Bet čia nieko keisto – kaip pasakytų mano Laima: „Vėluojantys visada būna linksmesni už laukiančiuosius“ :)
3. Nepaisant viso vėliau gerai susiklosčiusio savo gyvenimo, subyrėjusią pirmąją santuoką laikau didžiausiu savo gyvenimo pralaimėjimu ir dėl to širdyje jaučiu didžiulį kartėlį.
4. Pažvelgus į pastovią betvarkę mūsų namuose, būtų galima pagalvoti, kad man į tvarką nusispjaut. Ne visai tiesa. Netvarka mane erzina, bet ne tiek, kad ką nors pulčiau dėl to aukoti.
5. Žinau turbūt visus senųjų lietuviškų pop dainų žodžius – tuo metu, kai kiti visa gerkle plešia “Lia lia lia” (na, čia jau kai nežino, kaip ten iš tikrųjų yra), aš galiu kuo puikiausiai išdainuoti visą dainą. Todėl esu labai vertinama prie laužo, prasidėjus dainoms.
6. Jeigu jaučiu, kad esu pavargusi, einu miegoti. Vienareikšmiai. Neišsimiegojusi esu pikta, irzli ir man viskas krenta iš rankų. Anksčiau užmigdavau vos įlipus į mašiną (Nerijus sako, kad mane, kaip mažą vaiką, mašina užsupa), bet po to, kai vieną kartą patekome į avariją, o aš miegodama trenkiau galvą į mašinos stiklą, užmigti mašinoje nebegaliu.
7. Turiu gerą ir ištreniruotą balsą – laisvalaikiu garsinu reklamas. Be galo be krašto tai mėgstu! Ir visada sakau, kad tai yra lengviausiai uždirbami pinigai.

Na, o dabar apie mėgstamiausius blogus. Tiesą pasakius, bloginimo srityje vis dar jaučiuosi visiška naujokė. Na, tikrai – nemoku aš prenumeruoti naujienų, nieko nesuprantu apie kokius ten naujienų srautus ir t.t. Jeigu, užtikusi naują ir man patikusį tinklaraštį, neišsaugau jo iš karto prie „favourite“, tai beveik šimtu procentų galima garantuoti, kad vėliau jau jo nebesugebėsiu rasti. Todėl man ši „Stylish Blogger Award“ akcija yra labai puiki galimybė pasižvalgyti, kokius tinklaraščius kiti stebi.

Savo „Stylish Blogger Award“ nominaciją norėčiau skirti visiems tinklaraščiams, išvardintiems mano puslapio kairėje pusėje, su nuoroda „Mano tinklaraščių sąrašas“, tačiau kadangi daugelis iš jų šį apdovanojimą jau gavo, skiriu šiems:
1. Angelino mamytei Eglei – už šventinę dvasią jos kuriamame puslapyje ir entuziazmą, kuris jaučiamas visuose jos įrašuose;
2. Domuko mamytei Eglei – už šiltus Oranžinius namučius, kuriuose visada gera apsilankyti, ir iš kurių aš pasisemiu tiek daug ir gražių idėjų;
3. Dirbu Mama – už tai, kad ... kruopščiai surenka informaciją, aktualią auginančioms mamoms, ir pasidalina ja su visais
4. Vaidai – man labai artimas jos požiūris į gyvenimą ir vaikų auginimą.

Ojoj, tik keturi gavosi… Tikrai skaitau jų daug daugiau, bet taip greitai dabar tikrai nieko nerasiu, o su šiuo įrašu ir taip jau vėluoju, todėl planuoju papildyti sąrašą vėliau.

Projektas „Namas“. Gal žinot, kur būtų galima gauti tokį žemėlapį?

Nors, sprendžiant pagal įrašų gausą, to ir nepasakytum, iš tiesų paskutiniu metu praktiškai gyvenu prie kompo. Keliuosi anksčiau, kol vaikai dar nesukilo, kad galėčiau ramiai panaršyti internete. Guluosi irgi gerokai vėliau nei įprastai, nes negaliu nuo kompo atsiplėšt. Ir dienos bėgyje vos ištaikius momentą, kur buvus, kur nebuvus, aš jau vėl kiurksau į ekraną. Ir viskas dėl to, kad startuojame su milžinišku projektu (čia jau man, aišku, milžinišku) „Namas“.

Kad ilgai netempsime savo mažame butuke su taip išaugusia šeima buvo aišku jau seniai. Ir vat pagaliau vasarą įsigijome namą. Visiškai neįrengtą (iš tiesų, aš apie tokį ir svajojau). Pusę metų džiūgavau ir tik „turėjau mintyse“, kad laikas būtų pradėti domėtis įvairiais dizaino sprendimais, bet, aišku, kaip kokia studentė, išlaukiau paskutinės dienos, ir apie įsirengimą pradedu galvoti tik tada, kada jis faktiškai ir turi vykti.

Vat už tai dabar ir mirkstu internete. Sklaidau įvairiausius dizaino puslapius, renku man labiausiai įstrigusias fotografijas/idėjas, rūšiuoju jas į atskirus folderius „Virtuvė“, „Vonia“, „Vaikų kambarys“ ir t.t., dienos pabaigoj peržiūriu pasirinktus variantus ir... nusprendžiu, kad nei vienas iš jų, tiesą pasakius, man nepatinka. Tada susinervinu, ir kitą dieną paieškas pradedu iš naujo. Ooooj, nežinau nežinau, kaip čia mums bus.

Iš pradžių žiaaaauriai stresavau. Nejuokas, vienok, juk namą įsirengti. Aš esu mėgėja viską iki detalių apgalvoti: pvz, jeigu planuoju užsisakyti kokį baldą, aš galiu valandų valandas medituodama spoksoti į sieną, braižytis, modeliuotis ir t.t. O čia daugybė sprendimų turės būti priimami tiesiog, vienas atskirai nuo kito, viliantis, kad galutiniame rezultate jie derės tarpusavy. Na, tikrai tikrai stresavau. Ir dabar dar stresuoju, bet jau ne be taip. Nes bent jau mintyse tam tikrą būsimų namų vaizdą susikūriau.

Visų pirma, sugalvojau, kad noriu teminių namų t.y. kad kiekvienas kambarys atspindėtų tam tikrą temą. Pagalvojau, kad tokiu būdu man ne tik bus lengviau priimti tam tikrus sprendimus konkretaus kambario atžvilgiu, bet ir gal kaip nors pavykts nepamesti bendro galutinio vaizdinio. Tai aš čia taip dabar galvoju, o kaip bus iš tikrųjų, ateitis parodys.

Ir šitoj vietoj noriu paprašyt pagalbos: gal kur užmatėt tokį arba panašų žemėlapį vaikams?Idėją užmačiau čia, ir iš karto pagalvojau, kad man idealiai tiks į mažųjų vaikų kambarį. Aišku, gal jūs nustebsite, kad šiuo momentu, kai tik startuojami visi pagrindiniai darbai (t.y. dedamos kambarių pertvaros name, vedžiojama elektra, santechnika ir t.t.), aš ruošiuosi pirkti... lipdukus sienoms (ot gera projekto vykdytoja, ne?:)), bet viskas, žinokit, yra logiškai paaiškinama. Besidomėdama įvairiausiais dizaininiais sprendimais, aš nepamiršau pasidomėti ir tų sprendimų kainomis. Ir tiesą pasakius, kai jau maždaug vaizdą susidariau, apie jį daugiau galvoti ir nebenorėjau. Nes tas vaizdas KRAUPUS! Kartais, benaršydama internete, pasišaipau sau tyliai: „Ir ko gi aš čia stengiuos? Vis tiek baigsis viskas tuo, kad susidėsim grindis ir niekam kitam pinigų nebeliks.“. O kad pinigai baigsis dar gerokai iki projekto pabaigos, yra faktas. Kaip ir lygiai toks pat faktas yra tai, kad kai jau jie baigsis, apie lipdukus sienoms tikrai nebebus kaip pagalvot. Tai, logiškai mąstant, reikia pirkt dabar. Taip sakant „Ką jau turi, tas jau tavo“ :).

Taigi, būčiau labai dėkinga, jei praneštumėt, jei užmatytumėt, kur tokių žemėlapių yra. Ir jeigu turite kokių mėgstamų dizaino puslapių, irgi parašykite, prašau :)

Apsikuopkim spintas prieš Kalėdas :)

Paskutiniu metu labai daug visko perku. Ne, visai ne Kalėdines dovanas, ką iš tiesų turėčiau pirkti. Kaip ne keista, labai daug visko perku sau. Nes paskutiniu metu man bais liūdna. O vienas geriausių būdų liūdesiui užmušti - čia jau visi žino - yra leisti pinigus. Ir būtent, ne eiti "pasishopinti", o leisti pinigus. Ir kuo nesąmoningesnė pinigų suma konkrečiam daiktui išleidžiama, tuo greičiau liūdesio emocija pakeičiama kita. Pavyzdžiui, vat vakar nusipirkau kojines. Tokias megztas, iki kelių. Violetines. Ir dar su bumbulais. Vienu žodžiu, tokias, kurias gal kokį kartą gyvenime ir užsimausiu. O suplojau beveik penkiasdešimt litų!!! Absurdas, ne kitaip. Bet už tai, kaip suveikė! Jeigu pakeliui į parduotuvę mintyse vis burnojau ant... ai, nesvarbu, ant ko, žodžiui burnojau ant kai ko (ir dėl to, aišku, labai liūdėjau), tai grįždama atgalios liūdesio visai nebejaučiau. Tik pyktį. Ant savęs. Ėjau ir bumbėjau sau: "Kvaiša. Tikra kvaiša. Tokius pinigus mokėt! Eik, grįžk atgal į parduotuvę ir grąžink, kol dar ne vėlu!". Rimtai, jeigu liūdite ir to liūdesio kuo greičiau norite atsikratyti, kuo greičiau eikite į parduotuvę ir leiskite pinigus. Ir ne kokiems ten žaislams su 40% nuolaida, o kažkam visiškai absurdiško.

Taigi, paskutiniu metu nemažai visko įsigijau. Tiek nemažai, kad net pradėjau galvoti, kad turbūt pats laikas būtų peržiūrėti savo spintą, bo jau ten niekas nebetelpa. Man labai patinka vienas susitarimas draugės šeimoje: ji su vyru yra sutarusi, kad nusipirkusi vieną daiktą, mainais turi atsisakyti kažkokio seno. Aš sau tyliai galvoju, kad labai gerai būtų ir man tokio principo laikytis, bet kol kas niekam apie tai nesakau, kad paskui neverstų iš tiesų manęs taip daryti.

Ir įdomiausia, kad vos tik pagalvojau, jog būtų gerai pasidaryti generalinę tvarką spintoje (gi be visa ko, reikia man atsirinkti ir rūbus, kurie tiktų prie mano violetinių kojinių!), į rankas pateko knyga, kurioj kaip tik ir rašoma, kaip gi tą spintą reiktų tvarkytis. Turbūt galvojat, iš kur tokias knygas traukiu, kad tokius patarimus ten rašo, tai tuoj papasakosiu. Žodžiu, turiu aš tokią knygą, kuri vadinasi "1000 ways to be a slightly better woman", parvežė man ją draugė G. iš Kanados. Iš pradžių labai įtariai į šią knygą žiūrėjau (dar to betrūko, kad tokias knygas skaityt pradėčiau!", bet, žinokit, paaiškėjo, kad tai labai smagi knyga. Laikau ją vonioj, ir kai jau sugalvoju ilgiau pamirkti vandeny, išsitraukiu ją, atsiverčiu bet kokį puslapį ir skaitau. Ir vakar kaip tyčia atsiverčiau ten, kur ir buvo surašyti patarimai, kaip gi reiktų tvarkyti spintas.

Aš dar prie savosios nepriėjau, bet kadangi apsikuopti prieš Kalėdas visiems yra ne pro šalį, tai dalinuosi tais patarimais ir su jumis:

1. Pirmiausia viską išimk iš spintos. TAIP, VISKĄ.

2. Kruopščiai nuvalyk visas lentynas, išplauk-išsiurbliuok grindis, nuvalyk dulkes nuo visų pakabų.

3. Sudėk atgal visa tai, ką nešioji DAŽNAI ir kas yra geros būklės, tinkamo dydžio ir tinka šiam sezonui. Tai, kam išleidai didžiausią sumą pinigų, bet nešioji mažai, į šį sąrašą nepatenka. Tik džinsus, kuriuos išsitrauki kasdien, palaidinę, kurios sieki kiekviena ypatinga proga ar seksualius batus, su kuriais gali nepavargdama nužygiuoti penkis kilometrus.

4. Šioje stadijoje daugumos moterų spinta vis dar bus apytuštė. Sekantis žingsnis yra atgal į spintą sudėti tai, kas yra tinkamo dydžio, einamojo sezono ir kas buvo nešiota mažiausiai tris kartus per paskutinį pusmetį.

5. Gali būti, kad daiktų ne spintoje yra vis dar daugiau nei joje. Dabar pereik prie RŪŠIAVIMO. Į pirmą grupę patenka visi rūbai, kurie ne visai tinkamo dydžio arba su kuriais jautiesi siaubingai - šiuos iš karto atidėk į labdaros maišą.

6. Antrai grupei priklauso sezoniniai daiktai. Prieš sukomplektuodama juos ir padėdama saugoti "iki kito sezono", gerai apžiūrėk, ar nėra likusių jokių dėmių ant jų - niekas kitas taip netraukia visokiausius kandis, kaip užsilikę nešvarumai.

7. Trečioji grupė sudaryta iš rūbų-daiktų, kuriuos nešiojai seniai seniai, įsigijai už nežmoniškus pinigus, kurie tau kelia įvairiausius sentimentus arba kuriuos tu tiesiog, be jokio paaiškinimo, myli. Vietoj to, kad tiesiog sudėtum šiuos daiktus atgal į spintą arba verstum save juos išmesti tučtuojau, sukrauk juos į atskirą dėžę ir atidėk šį sprendimą dar pusmečiui ar metams. Jeigu per šį laikotarpį jų nepasigesi, yra nemažai šansų, kad jau be skaudamos širdies galėsi jais atsikratyti. Arba atvirkščiai, pamačiusi, kad kažko nuoširdžiai ilgiesi, galėsi bet kada išsitraukti iš dėžės.

8. Labai geras patarimas, kaip išsaugoti rūbų-daiktų, su kuriais jau tikrai pribrendo metas atsisveikinti, prisiminimą: nufotografuok juos ir šiomis fotografijomis išklijuok spintos vidų.

Patarimų šaltinis: Pamela Redmond Satran "1000 ways to be a slightly better woman".

Gero tvarkymosi!

Bandom išnaudoti erdves namie: dviaukštė lova

Pas mus namie tragiškai mažai vietos. Tiesiog TRAGIŠKAI. Aišku, neamžinai taip bus, bet kol kas tiesiog susitaikėme su esama situacija, ir bandom suktis su tuo, ką turim.

Pavyzdžiui, ilgą laiką mūsų miegamasis atrodė taip: stovi jame mūsų lova, o tiek iš vienos, tiek iš kitos lovos pusės - po vaikišką lovytę. Dar kurį laiką būtumėm turbūt taip ir gyvenę, bet bėda buvo tame, kad nei vienas, nei kitas vaikinas didelio noro savo lovytėse miegoti nerodė. Užmigdavo kiekvienas savojoje, tačiau naktį Justukas tiesiog perlipdavo per lovytę ir įsitaisydavo viduryje tarp mūsų, o Juliukas... perlipti dar nemoka, bet turi kitų būdų priversti jį pasiguldyti šalia. Ir žinot, tos naktys, po kurių ryte atsikeli tarsi visai ir nebūtum miegojęs, nes arba miegi ant lovos krašto, arba drebi, kad netyčia vaiko neišstumtum, mus ganėtinai išvargino. Ir galų gale ėmėmes priemonių.

Kadangi Justas jau pakankamai didelis, nusprendėm, kad gal jau laikas imti ir nupirkti jam tikrą lovą. Juk yra skirtumas vaikui, kur miegoti - didelėje, ar vaikiškoje lovytėje, taip? O žvelgdami į ateitį (tokią jau visai netolimą ateitį), nusprendėme, kad geriausia išeitis būtų iš karto pirkti dviaukštę lovą.

Iš pradžių galvojau, kad tiesiog imsim ir nupirksim. Bet po galybės paieškų internete bei salonuose, supratau, kad rinktis nelabai ir turime iš ko: arba kaina baisinga, arba lovytės stovis toks, kad atrodo, jog vos prisilietus subyrės. Be to, daugumos standartinių lovyčių viršutinės apsaugos, bent jau mano akimis žiūrint, yra grynas juokas.

Ir tada Nerijus ėmėsi viską daryti iš kito galo. Prisiminęs, kad turi gero medžio, sugalvojo, kad būtų tiesiog fantastišką lovytę pasigaminti patiems. Sugalvojo tai sugalvojo, bet, kaip vėliau paaiškėjo, šitas būdas irgi buvo ne ką ne lengvesnis, nes surasti meistrus, kurie dirbtų su tikru medžiu ir turėtų reikiamą įrangą tam, pasirodė tarsi neįmanoma misija.
Na, gal ne visai taip "neįmanoma", nes vienus meistrus vis tik rado. Rado tada, kai aš jau seniai rankas buvau nuleidusi.

Ir vat pagaliau ta lova jau atkeliavo pas mus. Čiužiniai, tiesa, dar ne.

Ir tik lovai atkeliavus į namus supratome štai ką:
- Dabar naktį pailsėti galime tiesiog pasakiškai. Tiesa, Justas ir toliau nenori miegoti vienas. Tik skirtumas dabar yra tame, kad naktį atsikėlęs jis ne bėga pas mus, o šaukia: "Tetuk, ateik a mane!". Ir tetukas, pasiėmęs savo pagalvę, dūlina į lovytės antrą aukštą pas Justą
- Mes buvome visiški naivuoliai, jeigu tikėjomės, kad pavyks Justą prikalbėti miegoti pirmame lovos aukšte - į šias derybas jis net neina.
- Mes visiškai nepažįstame savo vaikų, jeigu galvojome, kad Juliukas kopėčiom lipti dar nemokės. Vieną kartą, būdama kitame kambary, išgirdau, kaip Justas meiliai sako Juliukui: "Padėt tau? Padėt tau?". Nors protas sakė, kad taip negali būti, širdis kuždėjo kai ką kita: atbėgusi iš tikro radau Justą užlipusį į viršų, o Juliuką - ant paskutinio kopėčių laiptelio, betiesiantį ranką geraširdiškai besišypsančiam Justui.

Tiesa, dar šita lova mums labai puikiai tarnauja kaip darbelių demonstravimo vieta. Taip taip, rimtai kibom į darbelius - kiekvieną dieną darome vis naują darbelį. Jau papuošėme lovą ir vaiduokliukais, ir paukštukais, ir vėžliu (nuotraukoje jo nematyti, nes tik šiandien pagaminome).

Specialiai Indrei papildau įrašą, ir demonstruojuos, kokiu gi principu pas mus nusiima/užsideda kopėčios - o gi pačiu paprasčiausiu (kabliais) :)

Labai keista diena

Na va, yra lygiai dvylikta valanda nakties (ar reiktų sakyti, 0 valandų?). Jau kaip ir vėlu, bet kol kepa paskutiniai sausainiai (ką tik pažiūrėjau, ką ten kepa – jau ir sudegti spėjo), nusprendžiau dar kiek prisėsti prie kompo.
Jaučiuosi be galo pavargusi. Ir tiesiog be galo daug nuveikusi. Tai ir tas nuovargis... toks malonus.

Visų pirma, Nerijus išvažiavo slidinėti, tad savaitei mes likom tvarkytis patys sau. Kaip išmanom. Visų antra, rytoj Pauliaus gimtadienis. Ir apie tai, kad jis vis dėlto norės švęsti gimtadienį ne tik boulinge, bet ir namie, informavo mane tik užvakar. Va todėl ir kepa tie paskutiniai sausainiai... Va todėl ir negaliu dar eiti miegoti.

O kaip man „įdomiai“ sekėsi suktis šiandien suktis virtuvėje... Negaliu sakyti, kad kas nors gavosi neskaniai, nes tai nebūtų tiesa, bet kad įdomiai, tai faktas. Visų pirma, pietums buvau nusprendusi pagaliau išsivirti kinietiškos sriubos su vištiena ir baltaisiais grybais. Nes pagaliau radau tų baltųjų grybų parduotuvėje. Bet receptas buvo labai neaiškus: buvo parašyta, kad grybų reikia vieno puodelio. Bet tuos grybus dar reikėjo mirkyti, ir nebuvo parašyta, ar tas puodelis yra mirkytų grybų, ar dar prieš mirkymą. Aš dėjau prieš mirkymą, ir dar turbūt gerokai daugiau įdėjau nei tas „vienas puodelis“ (ir už kur atsirado tas naujasis matas?!), todėl pas mane gavosi ne sriuba, o grybai su vištiena. Bet negaliu sakyt, kad buvo neskanu. Net du tokius gerokus debenėlius sušlemčiau.

Tada vakare, jau užmigdžius Juliuką, ėjau gaminti gimtadienio saldėsių (kitką rytojui pasilikau). Aš gaminau, o Paulius man gelbėjo, prižiūrėdamas Justą. Jis dar labai norėjo pasigaminti savo Teletabių ledų, bet pasakiau, kad galės tik kai užmigdys Justuką. Tačiau kai po pusvalanduko (atsiradus įtartinai tylai) nuėjau pasižiūrėti į miegamąjį, tai radau saldžiai parpiančius ir tą, kuris migdėsi, ir tą, kuris turėjo užmigdyt.

Mano keturių valandų vakaro rezultatas: suvartoti keturi pakeliai sviesto, dvidešimt kiaušinių, turbūt koks kilogramas cukraus, ir iš viso to gimę: tortas, šokoladiniai keksiukai su šokoladiniu padažu ir sviestiniai sausainukai.

Kadangi neturiu nuotraukos šiai keistai dienai atvaizduoti, tai įdedu torto nuotrauką. Jeigu bus skanus, įdėsiu ir receptą, tačiau šiai dienai galiu pasakyt, kad turbūt antrą kartą jo nekepčiau. Na, nebent jau labai labai skanus būtų... Bo jo sudėtingumas ryškiai ne mano jėgoms. Visų pirma, reikėjo kepti pagrindą, kurį, recepto nurodymu, turėjau padalinti į dvi dalis. Nesigavo. Todėl bus viena dalis, tik storesnė. O labiausiai prasikeikiau su morenginiais pagrindais. Jie džiovinosi orkaitėje gal 5 valandas! Аtsibodo nerealiai. Bet irgi, viliuosi, kad bent jau bus skanu.

Kas čia dar? A, dar buvau suplanavusi, kad valgysime šokoladinius keksiukus su anglišku vaniliniu padažu. To padažo pagrindinės sudedamosios dalys yra plakti kiaušinio tryniai bei pienas, o svarbiausias momentas yra jo neperkaitinti, nes kitaip padažas sušoka į gabaliukus. Kitą dieną gal ir būčiau neperkaitinus... Bet ne šiandien. Šiandien vietoj angliško padažo gavosi lietuviška kiaušinienė. Tik saldi. Paulius sako, kad skanu ir taip... Tik vaizdelis toks visai nekoks.

Tu paskutinių sudegusių sausainių jau neskaičiuoju – čia tik likučiai nuo tokios sugalvotos „gimtadienio atrakcijos“, tai per daug nepergyvenu – dar gerai, kad tik tiek.
Viskas, einu miegot. Jeigu rytoj bus linksmas gimtadienis, parašysiu apie jį. Tik gal ne rytoj.

Banalu, bet Kalėdos iš tiesų stebuklų metas!

Na ir pagaliau priėjau prie įrašo apie fotografiją, sujaukusią visą mūsų giminės ritmą. Ir leidžiusią patikėti, kad jeigu stebuklų ir būna, jų reikia tikėtis būtent Kalėdų laikotarpiu.

Jau rašiau, kad kai paskutinį kartą svečiavausi Šiauliuose, mama man atidavė pluoštą senų fotografijų, likusių po močiutės mirties. Tų fotografijų nebuvo daug, ir daugumoje jų figūravo tikrai artimi man žmonės: senelis, močiutė, proseneliai, tetos... Su kai kuriais jų likimas dar lėmė pabendrauti, kai kuriuos žinau tik iš pasakojimų. Fotografijų tarpe buvo viena, kuri man buvo iki kaulų smegenų pažįstama, nes jos kopija kabojo ir mūsų namų „Giminės sienoje“ (pagal fengšu filosofiją, tam tikra namų dalis turi būti skirta giminei, tai pas mus namuose viena siena buvo iškabinėta įvairių giminaičių nuotraukomis). Ir net keista, kad nors tas nuotraukas mes, vaikai, matydavom diena iš dienos, niekada taip ir nesugebėjom prisiminti, kas per žmonės jose įamžinti. O šitoje konkrečioje minimoje nuotraukoje buvo pavaizduota šeima: mano senelio brolis, jo žmona ir du visai mažučiai vaikai. Senelio brolis, dar prieš prasidedant trėmimams Lietuvoje, sugebėjo pabėgti į užsienį, ten vedė ir iš ten atsiuntė šią fotografiją. Jis mirė labai anksti, ir nuo to laiko niekas net neįsivaizdavo, kur gyvena jo šeima. Kurį laiką dar bandyta jo šeimos ieškoti, bet veltui. Kadangi iš esmės man ši nuotrauka nieko nepriminė (na, nusprendžiau, kad senelio brolis kaip ir „tolima“ giminė), iš pradžių aš norėjau ją palikti mamai, tačiau ši pasakė: „Paimk, juk čia mano tikri pusbrolis ir pusseserė. Maža kas, gal dar atsiras“. Tiesą pasakius, nelabai tikiu šiaip, iš niekur nieko atsirandančiais pusbroliais, tačiau kažkodėl tą akimirką pajutau, kad galbūt mamai yra SVARBU, kad jie atrastų, todėl fotografiją paėmiau, nusprendusi šiek tiek „pabrowsinti“.

Tiesą pasakius, jeigu aš ką nors sugalvoju, tai imuosi to iškart – man norisi greito rezultato. Nes nei aš kantrybės turiu, nei entuziazmo man ilgam užtenka. Tad tik grįžus į Vilnių, pradėjau judėti šia linkme. Kadangi visiškai neturėjau už ko užsikabinti (žinojau tik senelio brolio vardą ir pavardę), pirmiausia parašiau laiškutį tetai – gal ji žinanti vaikų, pavaizduotų fotografijoje, vardus? Ji nežinojo, tačiau patarė pasiklausinėti kitų giminaičių, gyvenančių Lietuvoje. Iš karto nepuoliau to daryti, o po kelių dienų paskambino mama: pasirodo, ji su teta vėl grįžo prie senų nuotraukų, vartė, ir pamatė, kad vienos jų antroje pusėje yra išvardinti visos šeimos vardai. Pasirodo, aš turėčiau ieškoti M. ir S.

Nevarginsiu aš jūsų pasakojimu apie tai, kaip aš verčiau vieną puslapį po kito, mėgindama užlipti ant pėdsakų. Pasakysiu tik tiek: galų gale, kai vis buvau nukreipiama į ispaniškus puslapius, pradėjau tikėti, kad čia ir turėčiau kastis giliau. Google translate yra nerealus dalykas, bandėte? Be jokių problemų išsiverčiau viską, ką man reikia, ir jau po poros valandų paieškų galėjau nusiųsti mamai ir tetai sms: „Ieškomi giminaičiai gyvena Venesueloje“. Įsivaizduojat? O visą tą laiką buvom įsitikinę, kad jie pasitraukė į JAV! Įdomiausia, kad interneto pagalba užtikau ne turimoje fotografijoje pavaizduotų vaikų M. ir S., o JŲ VAIKŲ pėdsakus t.y. suradau įrašus ne apie mamos pusbrolį ir pusseserę, o apie savo antros kartos pusbrolius ir pusseseres. Ir, tarsi jau negalėtų būti paprasčiau, jei taip pat naudojasi facebook’u!

Dabar man labai sunku įsijausti į tą chaotišką laikotarpį, kuris dėjosi pas mus prieš tris savaites...Tačiau buvo taip smagu/neįtikėtina/nerealistiška, kad nemoku net apsakyt. Pirmiausia išsiunčiau laiškus, su prašymu patikslinti, ar jie tikrai yra mūsų ieškomi giminaičiai (nors iš tiesų, buvom tikri, kad tai jie). Tuomet visi įsitempę laukėm atsakymo ir spėliojom, kaip jie sureaguos. Buvo visokiausių baimių ir abejonių: o jeigu jiems visai neįdomu? O jei jiems pasirodysim kaip kokie keistuoliai? O gal pagalvos, kad kažko norim? Ir taip toliau, ir panašiai.

Ir tada... va tada ir prasidėjo visa makalynė. Į mano žinutę buvo sureaguota daugybiniu „Vaauuuu!!!“. Iš karto buvau paprašyta parašyti skype‘us, telefono numerius, e-pašto adresus ir belekokius kitokius duomenis, ir nuo tos dienos gerą savaitę mes bendravom tiesiog iki visiško pamišimo: ankstyvais rytais, dieną, naktį (juk laiko juostos tai skiriasi!), žodžiu, visiškas chaosas buvo. Paaiškėjo, kad visus penkiasdešimt metų tiek M., tiek S. be galo stengėsi surasti nors kokį siūlo galą, atvesiantį juos į Lietuvą. Jų mama (mano senelio brolio žmona) buvo vokietė, tėtis mirė, kuomet vyriausiam buvo vos 9 metai (tikrai dar ne tas amžius, kuomet gali domėtis savo šeimos istorija ir giminės medžiu), todėl informacijos apie Lietuvą ir ten gyvenančius giminaičius jie neturėjo absoliučiai jokios. Jie net nežinojo, kodėl jų tėvas bėgo iš savo gimtosios šalies! Karts nuo karto, internete jie bandydavo ieškoti „bendrapavardžių“, tačiau kadangi jokios informacijos nerasdavo, buvo įsitikinę, kad nei vieno iš jų giminės nebėra gyvo likusio. O mes dar ir kaip gyvi!

Tuo chaotišku laikotarpiu aš eidavau miegoti plyštančia galva. Vis bandydavau įsivaizduoti, jausmą, apimantį žmogų, kuris ką tik gavo atsakymus į penkiasdešimt metų sau užduodamus klausimus: apie savo šeimą; apie šalį, iš kurios kilo; apie priežastis, dėl kurių jis atsirado kitame pasaulio krašte. Koks jausmas apima, jeigu staiga sužinai, kad turi ne tik sesę ir brolį, bet dar ir devynias galybes kiek tolimesnių giminaičių, kurie irgi tavęs visą laiką ieškojo? Koks jausmas apima, kuomet žmogus, iki tol tau net neegzistavęs, atsiunčia tau nuskanuotą penkiasdešimties metų senumo fotografiją, kurios tu nei karto gyvenime nesi regėjęs, tačiau matai, kad šioje fotografijoje esi nufotografuotas tu ir tavo tėvai, kurių jau seniai gyvų nėra? Sunku iš tiesų tai įsivaizduoti.

Mūsų šeima pildo taip vadinamą “giminės medį” internete. Viena medžio “atšaka” būdavo tuščia – mes nežinojome, koks šios atšakos likimas. Ir ta atšaka taip visada į akis krisdavo – tarsi dėlionėje trūktų tos vienos vienintelės detalės, be kurios negali užbaigti paveiksliuko. O dabar ta detalė buvo atrasta, ir ji kuo puikiausiai tiko. Smagu be galo. O dar smagiau, kad mūsų giminaičiai iš tos “rūke skendinčios” šakos ruošiasi atvykti į Lietuvą. Dar šių metų rudenį - smagumų smagumėlis!

Tačiau didžiausias netikėtumas laukė manęs tuomet, kuomet aš dar kartą į rankas paėmiau tą seną fotografiją – norėjau nuskanuoti ją ir nusiųsti į jiems. Kitoje man dovanotos fotografijos pusėje buvo užrašytas palinkėjimas seneliui bei data: 1959-ųjų metų kovo 12 diena – tai yra mano gimimo diena (aišku, metai tai ne tie). Sutapimas ar likimas, kad šią fotografiją gavau būtent aš, kuriai ir pavyko rasti tuos, kurių daug metų (net per ambasadas!) nesėkmingai ieškojo kiti mūsų plačios giminės žmonės? Oi, kaip sakant, nei patvirtinsi, nei paneigsi...

Sukaupkim dovanėlių skurstančių šeimų vaikams!

Na, turbūt atėjo pats laikas sugriautį mitus apie Kalėdų senelį.

Visų pirma, gryna neteisybė yra tai, kad Kalėdų senelis gyvena Laplandijoje. Juk jeigu jis ištiesų gyventų Suomijoje, jam būtų tiesiog fiziškai neįmanoma MATYTI visų vaikų – gerai jie elgiasi, ar blogai. Taigi, čia gryniausia nesąmonė, kuria siekiama suklaidinti visus ir nuslėpti TIKRĄJĄ Kalėdų senelio buvimo vietą. O ją, dar ankstyvoje vaikystėje, man kuo puikiausiai „išryškino“ mama. Aš neprisimenu, ar tai buvo prieš Kalėdas, bet turėjo būti maždaug tuo laikotarpiu, nes aš dėl kažkokios priežasties jos neklausiau, ir man mama pasakė: „Elkis gerai, nes Kalėdų senelis neatneš dovanų“. Aš, aišku, iš karto suklusau, tačiau čia pat ir suabejojau, o kaip jau čia taip tas senelis mato, ką aš dabar darau. „Mato dar ir kaip“, - pasakė mama. „Nu bet kaip taip įmanoma?“ – nepasidaviau. Ir tada mama pakėlė mane ir prinešė prie lango: „Matai mėnulį? Jis seka mus ir dieną, ir naktį. Seka net tuomet, kai tu jo nematai ir net neįtari. Va čia ir gyvena Kalėdų senelis. Ir už tai mato, kada gerai elgiesi, o kada nelabai“. Nu dabar tai man viskas tikrai pasidarė aišku! Ir nuo to laiko, niekas manęs neįtikins, kad yra kitaip, ir kad Kalėdų senelis iš tiesų atkeliauja iš Laplandijos. Jis gyvena MĖNULYJE! Rimtai.

Iš tiesų, tikiu tuo dar ir todėl, kad man yra daug smagiau turėti Kalėdų senelį mėnulyje, nei kažkokioj neapibrėžtoj šaly tokioj kaip Laplandija. Negana to, kad naktį visada galima „pasilabinti“ su Kalėdų seneliu, dar ir laiškų seneliui rašymo ir išsiuntimo problema atkrenta: Paulius kiekvienais metais parašydavo laišką, ir tiesiog priklijuodavo jį prie lango. Ir rašydavo kuo didesnėm raidėm, kad seneliui nesunku būtų perskaityti (oi, gaila – neturiu skanerio. Patalpinčiau vieną tokių laiškučių).

Dar vienas mitas yra tai, kad kuo geriau elgsies per metus, tuo daugiau dovanų per Kalėdas gausi. Nėra jokio ryšio tarp to! O vat koreliacija tarp šeimos dydžio ir dovanų skaičiaus yra labai akivaizdi. Na, pavyzdžiui, kad ir mūsų šeima. Iš pradžių, kol buvau maža, iš ryto po eglute gaudavau vieną dovaną. Vėliau, jau paaugusi, aš pati pradėjau sutikti Kalėdų senelį, kuris prašydavo padėti dovanas nuo jo. Neužilgo, Kalėdų seneliui sutiko pagelbėti ir Ineta. Taigi, kažkaip tų dovanų po eglute pradėjo daugėti. Ir galima būdavo akivaizdžiai matyti, kad šias dovanas neša skirtingi Kalėdų seneliai. Nes įpakavimo popierius būdavo skirtingas. O labiausiai prisimenu tas Kalėdas, kuomet po eglute radau ne tik įvairiausių dovanėlių nuo tėvų ir Inetos Kalėdų senelių, bet ir mažutėles simpatiškai supakuotas dovanėles, ant kurių akivaizdžiai vaikiška rašysena buvo užrašyti palinkėjimai. Aš buvau šoke! Atsimenu, atsisukau tuomet į Laimą: „Laimut, ir tu jau sutikai Kalėdų senelį?!“. Gal dar ir dėl to taip nustebau, kad Audriui, kuris už Laimą keturiais metais vyresnis, Kalėdų senelis kelyje dar nebuvo pasimaišęs. Ir dar ilgai, oi ilgai, laukėm, kol pagaliau ir jam pasisekė jį sutikti.

Kartą (čia jau šiek tiek anksčiau) Paulius manęs paklausė, ar aš tikrai tikiu, kad Kalėdų senelis egzistuoja. Nei kiek neužtrukau su atsakymu. Todėl, kad labai gerai prisimenu vieną epizodą iš vaikystės: sėdėjom mes kambary trise – aš, Laima ir mama. Mama klausinėjo Laimos, ko ji šiais metais planuoja Kalėdų senelio prašyti. Dar Laimai neatsakius, aš išdrožiau visą tiradą apie tai, kad Kalėdų senelis neegzistuoja, kad visi mano klasiokai tą žino, kad čia mamos dovanas suruošia ir t.t. Mama, tarsi nekreipdama dėmesio į mane, toliau kalbėjo su Laima: „Matai, Inga netiki Kalėdų seneliu. Na, gaila, nes Kalėdų senelis dovanas neša tik tiems, kas tiki juo. Gaila, bet jeigu Inga ir toliau netikės, po eglute šiais metais ji jau nieko neras“. Ir aš tiksliai žinojau, kad taip ir bus, kaip mama pasakė! Iš jos balso pajutau, kad nejuokauja. Ir žinot... dar kartą pagalvojus, aš jau suabejojau, ar jau tikrai tie mano klasiokai yra tokie teisūs... Ir nuo to laiko nei sekundei nebeleidžiu sau tuo abejoti.

Jūs aišku, nepatikėsit, tačiau visą šitą tiradą apie Kalėdų senelius, dovanas ir tikėjimą aš surašiau tik todėl... kad norėjau pasakyti, kad šiais metais tiesiog be galo be krašto apsidžiaugiau, kai mane pakvietė dalyvauti Kalėdinėje akcijoje, skirtoje pagelbėti vaikams iš skurstančių šeimų. Taip, Kalėdos – ne tik dovanos, žaislai, stresas, karštligė, apsirijimas prie stalo ir t.t. Tačiau be dovanų Kalėdos (ir ypač vaikams) taip pat neįsivaizduojamos. Ir jeigu galima nors kiek prisidėti prie to, kad Kalėdų senelis apsilankytų ir šeimose, kurioms šiuo metu sekasi šiek tiek blogiau, kodėl gi to nepadarius?! Juo labiau, kad šiuo atveju, net piniginės praverti nereikia: užtenka kad kiekvienas lankytojas spragteltų ant banerio, esančio puslapio kairėje. Spragsėti galima nors ir kas valandą: už kiekvieną jūsų apsilankymą akcijos puslapyje kapsės centukai skurstančių šeimų vaikų dovanoms. Paprasta, ar ne tiesa?

Kalėdų senelis iš tiesų egzistuoja... kiekvieno mūsų širdyje!

Auginame pametinukus: fobijos ir realybė

Man labai nepatinka žodis „pametinukai“, nes skamba labai jau panašiai į „pamestinukai“, tačiau jokio kito gražaus lietuviško atitikmens, reiškiančio, kad vaikų amžius skiriasi tik vieneriais metais, neradau. Todėl ir toliau tenka vartoti šį - negražų...

Amžiaus skirtumas tarp Justuko ir Juliuko – lygiai pusantrų metukų, taigi jie ir yra mano „pametinukai“.

Kalbant bendrai, niekada nesibaiminau vaikų auginimo. Nei vargų, apie kuriuos tiek daug šnekama, nei nepriteklių, nei to, kad kuriam laikui reikės pamiršti save ir atitrūkti nuo visuomeninio gyvenimo... Tačiau kai pradėjau lauktis Juliuko, nejuokais išsigandau. Ne dėl to, kad būčiau pakeitusi savo nuomonę vaikų klausimu, tikrai ne. Tiesiog išsigandau, pagalvojus, kad nesugebėsiu susitvarkyti su dviem mažais vaikais, iš kurių vienas dar tik tik pradėjo vaikščioti, o kitas – naujagimis. Ir savo aplinkoje nelabai turėjau draugių, kurios augintų pametinukus ir iš kurių galėčiau pasisemti patyrimo.

Taigi, nors visada svajojau apie mažą metų skirtumą tarp vaikų, supanikavau. Tačiau, realiai suvokdama, kad nuo to, panikuosiu aš, ar ne situacija tikrai nepasikeis ir anksčiau ar vėliau man teks su tuo susitvarkyti, ėmiausi veiksmų.

Pirmiausia pradėjau ieškoti žmonių, kurie jau turi patirtį auginant pametinukus, ir susiskambinau su savo drauge Diana (aha, vis dėlto turiu vieną draugę, kuri augina pametinukus!). Dianos patirtis auginant vaikus iš tiesų yra milžiniška (mano akim žiūrint): ji augina net šešis berniukus, tarp kurių yra ir dvynukai, ir pametinukai. Teisybę pasakius, Diana yra žmogus, kuriam aš pirmiausia skambinau ištikus BET KOKIAM panikos priepuoliui, susijusiam su vaikais. Ir šį kartą nepasigailėjau - Diana iš tiesų sugebėjo mane nuraminti. O ypač man įstrigo dvi jos frazės: „Tikrai negalvok, kad auginti du vaikus yra dvigubai sunkiau nei vieną, nes tai yra visiška netiesa“ ir „Būk tikra, kad per tuos kelis mėnesius, kurie tau dar liko iki gimdymo, Justukas irgi smarkiai išaugs“. Aš dar negaliu pasakyti, ar pirmoji frazė yra teisinga, nes norint tai įvertinti reikia, kad praeitų šiek tiek laiko, tačiau galiu garantuoti, kad antroji buvo visiškai teisinga. Per tą trumpą laiką Justukas neįtikėtinai pasikeitė: pradėjo visur vaikščioti pats, tiesiog duodamas rankutę; pažaidęs smėlio dėžėje, vėliau pats surenka savo žaisliukus; jeigu važiuojame pvz. prie kokio ežero, jis jau nenubėga toli nuo manęs, o žaidžia ten, kur aš jį matau. Žodžiu, kuo labiau aš storėjau ir pūčiausi ir kuo sunkiau man būdavo jį vytis, tuo labiau jis savarankiškėjo ir pradėjo pagelbėti man.

Po pokalbio su Diana ėmiausi dar konkretesnių veiksmų panikai įveikti. Ir padariau tai, ką rekomenduoja daugelis psichologų: pabandžiau įvardinti didžiausias savo baimes, o tai buvo:
a) Ėjimas į lauką – aš jau su vienu Justuku pakankamai streso apturėdavau, kol įkalbėdavau jį rengtis, tad vien mintis apie dviejų vaikų suruošimą pasivaikščiojimui man kėlė grynų gryniausią siaubą.
b) Miego trūkumas – jeigu būnu neišsimiegojus, būnu be galo pikta ir suirzusi, iš tokios mamos naudos tikrai menka. Labai baiminausi, kad turėčiau pakankamai laiko poilsiui.
c) Užsidarymas namie – tai šiek tiek siejasi su pirmu punktu: baiminausi, kad su dviem vaikais iš vis liausiuosi visur ėjusi, ir tik tūnosiu namie. O visi žino, kas atsitinka žmonėms, uždarytiems tarp keturių sienų...

Va tokios vat buvo tos mano baimės. Įvardinus jas, pradėjau ieškoti galimų sprendimų ir radau jų aibes, pradedant auklėmis ir baigiant vežimais pametinukams. Tačiau šiandien, kadangi mums kaip tik ką tik suėjo vienas mėnesiukas (įdedu tos ypatingos dienos nuotrauką, kur įamžinti du vienodai aprengti broliukai) jau galiu pasidalinti įspūdžiais iš realybės.

O mūsų realybė yra tokia:
- Nors turiu poros rekomenduotų auklių kontaktus, kol kas auklės nepasamdžiau. Gali būti, kad jos dar prireiks ateityje, nes išeiti su dviem vaikais į lauką man vis dar yra didelis iššūkis, tačiau kol kas planuoju tvarkytis pati. Šį mėnesį man į pagalbą ateidavo sesuo Laima, kuri ir padėjo įsivažiuoti į pasikeitusį ritmą;
- Esu be galo laiminga „atradusi“ vaikjuostę – jau neįsivaizduoju, ką daryčiau be jos (tik pažiūrėkit, kaip labai ji man tinka :) ). Kiekvieną rytą mažąjį įsisuku į ją, ir joje jis leidžia didžiąją dalį dienos. Iš pradžių negalėjau patikėti, kad Juliukas galėtų šitame daikte užmigti, tad buvau tiesiog šokiruota, kaip puikiai ir lengvai jam tai pavyksta. O kol jis ramiai snaudžia man ant krūtinės, mano rankos būna laisvos, ir galiu kuo puikiausiai dirbti kitus darbus: siurbliuoti, valyti dulkes, žaisti su Justuku, valgyti... Tiesa, ne viskas sekasi gan lengvai: kur kas sunkiau sekasi dažytis (paskutiniu metu stengiuosi nors šiek tiek atsistoti priešais veidrodį, nes vis gaunu velnių nuo Laimos, kad mamos, sėdinčios namie, visiškai apsileidžia:) ), rinkti uogas (bandžiau, bet po kelių pritūpimų nusprendžiau, kad geriau palauksiu, kol Nerijus man priuogaus) ar gerti kavą (oi, kaip ryte jos norisi, bet kol neatšąla negeriu – nors ir labai saugausi, vis tik bijau nuplikyti Juliuką).
- Buvau užsisakiusi vežimą pametinukams, tačiau ačiū dievui, kad pardavėjas negalėjo jo atgabenti man į Vilnių, nes tokio vežimėlio mums kol kas tikrai nereikia – Diana buvo teisi: Justukas tikrai diena iš dienos sparčiai auga ir savarankiškėja, ir dabar jau beveik visur eina savo kojytėmis. Be to, jeigu distancija yra ilgesnė, galima tiesiog sodinti Justuką į vežimėlį, o Juliuką neštis vaikjuostėje (sakiau, kad šis daiktas nerealus pagalbininkas!)
- Racijos – nors gyvenu bute, iš tiesų, man dabar tai nepakeičiamas daiktas, nes siekdama išvengti triukšmo (o pas mus jo netrūksta) Juliuką kartais migdau arba balkone, arba tolimiausiame kambaryje. Ir uždarau visas duris, kad Justukas ten nepatektų. Tad be racijos, tektų vis lėkti ir žiūrėti „kaip ten vaikeliui sekasi“, o dabar esu rami.

Taigi, mes jau pragyvenome kartu vieną mėnesiuką. Kiek tenka bendrauti su kitom mamom, būtent šis pirmasis mėnuo yra pats baisiausias. Jeigu tai tikrai yra tiesa, galiu pasakyti viena: tikrai nebuvo taip baisu, kaip aš įsivaizdavau. Nei iš tolo.

Trečio sūnelio sulaukus

Na, turbūt pats metas būtų padiskutuoti apie nėščiųjų fotosesijos ir gimdymo sąryšį:). Šeštadienį pasifotografavau, tik antradienį pasiėmiau nuotraukas iš Jurgos – ir še tau kad nori: jau trečiadienio ryte laikau mažylį ant rankų! Ir Jurga gali paliudyti: vos tik kuri nėščioji sudalyvauja fotosesijoje, neužilgo jau ir važiuoja į gimdymo namus. Hmm... reiktų pasidomėtų detaliau, ar čia tik jai taip sekasi, ar iš tikro toks ryšys egzistuoja :).

Taigi, mes jau namie. Negaliu sakyti, kad viskas einasi sklandžiai, nes taip tikrai nėra: vos grįžusį iš ligoninės, Justas brolį labai gražiai pasveikino, paleisdamas mašinytę jam į galvą. Stresą apturėjom visi: ir mažylis (kuris tik truputį paverkė, ir vėl saldžiai užmigo), ir mes su Nerijum, ir pats Justukas, kuris irgi labai išsigando, pamatęs, kad mažylis verkia. Jis juk tik norėjo duoti jam savo mašinytę... Ech, aišku, patys kalti. Dabar, vos tik pamatę, kad Justas eina į lovytės pusę, iš karto bėgame paskui jį: „Justuk, Justuk, kur eini? O, kokias gražias mašinytes turi, parodysi?“. Ir nepastebimai atimame, nes jau įsitikinau, kad pasitikėti savimi ir tuo, kad „spėsi sureaguoti“ yra per daug pavojinga: ir tąkart aš stovėjau šalia Justuko, pasiruošusi sustabdyti jo rankutę, tačiau... O kur dar jo begalinis noras parodyti, kur broliuko akytės, rankytės, nosytė ir t.t... Brolis miega, o Justukas tampo rankutes ir rodo mums... Oi, bus linksma, jau dabar matau, kai liksiu su dviem mažyliais:). Kaži, kaip tos mamos su pametinukais susitvarko... Reiks gal paskaitinėti kokiuose forumuose prie progos.

Dar įdomus faktas tas, kad naujagimį Justas leidžia laikyti tik man – neduok dieve, į rankas jį paima Nerijus: Justas tuomet rėkia, klykia, krenta ant žemės, ir visaip kaip demonstruoja, kad šito jis tikrai nepakels. Iš pradžių kažkaip labai sutrikau, visada įsivaizdavau, kad būtent manęs labiausiai pavydės, tačiau vėliau išmąsčiau, kad gal viskas čia labai logiška: kuomet laukiausi, aš Justo ant rankų stengiausi kuo mažiau kelti, o jeigu būdavome visi kartu, jį keldavo tik Nerijus. Tad Nerijaus rankos akivaizdžiai priklauso Justui, ir niekam daugiau! Taigi, pavydas (aišku, vienokiai ar kitokiai jo formai buvome nusiteikę) yra dar vienas klausimas, kurį reikės spręsti.

Ir dar... Kai grįžau namo, akivaizdžiai pasimatė, kaip mums trūksta vietos... Kažkoks košmaras! Reikės bandyti pergalvoti, kaip čia perstumdyti viską – gal vietos padaugės :)

O šiaip, mums viskas gerai. Tikiuosi, greitai įeisime į ritmą, ir mano baimės (kurių dabar esu pilna) pranyks.

PS. Buvo labai įdomi viena detalė per gimdymą: man jau artėja paskutinioji, o Nerijus vaikšto aplinkui ir sako: „Nu bet kaip nepatogu su tais maišeliais ant batų vaikščioti!”. Nu jei būčiau buvus pajėgi atsistoti ar bent pasiekti jį, tai tikrai būčiau primušusi. Bet dabar tik mečiau kreivą žvilgsnį ir tariau: “Taip, Neriau, tau tikrai šiandien labai sunki diena pasitaikė…”. Oi, tie vyrai...

Investuojam į buitinę techniką

Šiandien kalbėjau su savo miela drauge Jūratėle, ir ji tarp kitko paklausė, ar aš pradėjau rašyti savo blog‘ą. Nu ką aš galėjau pasakyti... Pradėti tai pradėjau... Bet jau labai didžiuotis juo negaliu, nes prisėdu tai jau tik labai labai prie progos... Bet kadangi Jūratėlė užklausė, ir kadangi jai nusiunčiau nuorodą, tai skubu pasidalinti paskutinėmis naujienomis.
O didžiausia naujiena pas mus – pirkinys, apie kurį svaigstu jau labai labai seniai: skalbinių džiovykla.
Na, norint suprasti, kodėl paprasta buitinė technika gali atnešti tiek džiaugsmo ir būti įvardinta kaip didžiausia naujiena, reikia žinoti, kiek labai mane buvo užknisęs rūbų/patalynės skalbimas ir, svarbiausia, jos džiovinimas. Mūsų mažame butuke paprasčiausiai nėra vietos, kur sustatyti milijonus džiovyklų, tad visą laiką vertėmės tik su viena. Tai aš per dieną žaisdavau tokį žaidimą: išskalbdavau rūbus, sukabindavau trim sluoksniais, vėliau visą laiką stebėdavau ir išdžiuvusius iš karto pašalindavau, o į jų vietą atkraustydavau „tuos, kam labiau reikia“. Nu žodžiu smagumėlis. Tad nesunku suprasti, kad, turėdama omeny faktą, jog šeima greitu laiku dar pagausės, jau savo mintyse dėliojausi vaizdelį, kokiu mastu išauga šis mano žaidimas.
Iš tikrųjų, šį nuostabų daiktą būčiau įsigijus ir anksčiau, tačiau visada buvau kažkodėl įsitikinus, kad skalbinių džiovyklė būtinai turi stovėti vonioje prie skalbyklės (na, kur visokie vandens prijungimai yra), o dabar paaiškėjo, kad buvau visiškai neteisi: ji gali stovėti bet kur – kambaryje, tamsiame kambariuke, tualete... Mes ją pastatėme koridoriuje, nes daugiau tiesiog nebuvo, kur. Aišku, vaizdelis tai tikrai nekoks. Atrodo, kad tas daiktas tiesiog šiaip laukia, kol bus patrauktas į jam labiau tinkančią vietą ir net Paulius jau trečią dieną neiškentė ir paklausė: „Mama, o kada tu ruošiesi perstumti tą nesąmonę?“. Ir buvo baisiausiai nustebęs, išgirdęs, kad čia yra pastovioji jos buvimo vieta. Ir nenustebčiau, jeigu daugeliui taip atrodytų, nes šioje vietoje negana to, kad ji visiškai netinka, bet dar ir užstoja vienintelį namuose veidrodį (Čia tai tikrai negerai. Aišku, kol aš dabar visa stora, tai galiu pakentėti ir be jo, bet kai jau pradėsiu gražėti, tai tikrai reikės kažką galvoti). Tačiau, kaip minėjau, šiuo metu esu tiesiog visa pakilime dėl naujo pirkinio įsigijimo, tad niekas kitas man nerūpi.
O dabar apie džiovyklės privalumus. Tiesą pasakius, beveik viskas yra taip, kaip ir tikėjausi:
a) Neliko jokių bedžiūnančių rūbų namie. Kaip ir neliko tintos rūbų, skirtų lyginimui;
b) Visi rūbai (ypač rankšluosčiai) iš džiovyklės ištraukiami tikrai labai minkštučiai – buvau nustebus, kiek daug pūkų būna pririnkta po kiekvieno džiovinimo.
Aišku, yra ir trūkumų. Kol kas (kol aš matau tik privalumus) jie nėra ypatingai erzinantys, tačiau vis tik, juos reikia turėti omeny:
a) Lyginimo funkcija kol kas pas mane neveikia taip, kaip aš tikėjausi: rūbus po lyginimo ištraukiu drėgnus (nors prieš tai jie buvo sausi) ir jie nėra idealiai be raukšlelių. Bet gal dar išsiaiškinsiu, ką ne taip darau;
b) Džiovyklė veikia pakankamai garsiai (naktį jos nejungiu) ir skleidžia daug šilumos. Jeigu stovėtų vonioje, tai pastarasis punktas turbūt būtų labiau privalumas, bet kuomet stovi koridoriuje...ir kuomet yra vasara... šiek tiek erzina.
c) Dar nežinau, kiek reikės mokėti už elektrą, bet įtariu, kad irgi neprasta suma susidarys.
Bet šiaip, nepaisant išvardintų trūkumų, džiovyklė vis tiek yra palaima.
O dabar... Hmm... Spėkite, kas sekantis eilėje? Ogi be abejo, kad dulkių siurblys! Niekas negali patikėti, kad mes neturime dulkių siurblio, tačiau iš tiesų, nuo to meto, kai suplyšo mūsų senelio siurblio žarna, mes jo neįsigijome. Nors visą laiką planuojame. Tačiau šiandien... kuomet pas mus atsikraustė džiovyklė... būtinai teks pėdinti pirkti ir siurblio (tiesą pasakius, jau net žinome, kokį pirksime), nes po kiekvieno džiovinimo yra gerai prasiurbti surinktus pūkus. Na tiesiog dar vienas privalumas!

Ir aš kuriu blog'ą!!!

Neatsitiktinai pradedu rašyti blog‘ą būtent šiandien – šiandien mano gimtadienis (aišku, data blog'e nėra mano gimimo diena, bet čia tik dėl to, kad tą dieną, kai rašiau šį tekstą, dar nemokėjau įkelti pranešimų). Gera diena stabtelti ir peržvelgti tai, ką jau esi nuveikęs. Gera diena pradėti ką nors naują. Tai aš ir pradedu:)
Galų gale, o kodėl gi ne? Prieš ryždamasi pradėti rašyti ilgai dėliojau pliusus-minusus mintyse. Iš vienos pusės, tai dar vienas galvos skausmas ir dar vienas „laiko vagis“. Iš kitos pusės, per 31 savo gimtadienio metus sukaupiau ganėtinai daug „kūrybinio šlamšto“, kurį seniai noriu struktūrizuoti ir tokiu būdu gauti bent jau minimalios naudos iš jo.
Taigi, ko galima tikėtis iš šio blog‘o? Norint atsakyti į šį klausimą, turbūt pirmiausia reikia atsakyti nuo savęs aprašymo.
Kaip jau ir sakiau, man 31. Prieš gerus du metus gyvenau visiškai kitokį gyvenimo būdą nei dabar: dirbau, siekiau karjeros profesinėje srityje, daug keliavau (tiek atostogų, tiek komandiruočių tikslais), daug laiko leisdavau pramogaudama su sūnumi bei draugais. Žodžiu, tikrai gyvenau linksmai, įdomiai ir turiningai. Tačiau per darbus (anksčiau dar ir mokslus) niekaip nerasdavau pakankamai laiko hobiams bei pomėgiams, kurių turėjau tikrai daug: knygos, siuvinėjimas, mezgimas, valgio gaminimas... Na, tiksliau pasakius, jeigu knygoms laiko ir užtekdavo, tai naujų receptų bandymui (ką jau bekalbėti apie eksperimentavimus šioje srityje) tai tikrai ne. Ir ką jūs sau pamanysit – vieną dieną netikėtai nelauktai gyvenimas pakrypo tiesiog visiškai į kitą pusę: šiuo metu sėdžiu namuose ir dirbu prie projekto „Berniukai“ – prieš gerus metus susilaukiau sūnaus Justo, o šiandien jau esu visa „stora“ ir vasarą turime pasipildyti dar vienu nauju nariu – labiausiai tikėtina, kad vyriškos lyties. Taigi, mūsų šeimoje greitai augs trys berniukai, o aš būsiu apsupta keturių vyrų! Tad galite įsivaizduoti, kaip pasikeitė mano gyvenimas – skaitau, žaidžiu su vaikais, mezgu, siuvinėju, gaminu valgyti... Darau viską, ką užsimanau. Ir bent jau kol kas – tiesiog dievinu tokį gyvenimo būdą! (vienintelis galvos skausmas šiandien – kad tik valdžia nesugalvotų „nuimti“ dviejų metų motinystės atostogųJ).
Vėl grįžkim prie klausimo, ką galima tikėtis rasti šiame blog‘e. O atsakymas yra toks: viską, kas susiję su pomėgiais, kelionėmis, laisvalaikiu, šventėmis ir t.t. Čia talpinsiu viską, ką mums pavyko pasiekti savo kasdienybėje: idėjas vaikų gimtadienio organizavimui, pavykusius bei šeimos įvertintus receptus (čia, tiesa, kūrybos daug nelaukite, nes gaminu praktiškai viską griežtai pagal receptus, išskyrus tai, kad išmetu svogūnus iš bet kurio recepto ingredientų sąrašo), labiausiai mėgiamus šeimos žaidimus, įspūdžius iš kelionių (na, kadangi tuoj auginsime du mažus vaikučius, jų turbūt nebus labai daug, bet vis), rankdarbių idėjas ir t.t.
Gąsdina viena: esu visiškai kompiuterinė beraštė, ir tik bijau, kad nemesčiau užsibrėžtų planų ne tik dėl to, kad pritrūkau ryžto (be abejo, jo irgi gali pritrūkti), bet dėl to, kad nemoku susitvarkyti su viena ar kita užduotim kompiuteryje.