Banalu, bet Kalėdos iš tiesų stebuklų metas!

Na ir pagaliau priėjau prie įrašo apie fotografiją, sujaukusią visą mūsų giminės ritmą. Ir leidžiusią patikėti, kad jeigu stebuklų ir būna, jų reikia tikėtis būtent Kalėdų laikotarpiu.

Jau rašiau, kad kai paskutinį kartą svečiavausi Šiauliuose, mama man atidavė pluoštą senų fotografijų, likusių po močiutės mirties. Tų fotografijų nebuvo daug, ir daugumoje jų figūravo tikrai artimi man žmonės: senelis, močiutė, proseneliai, tetos... Su kai kuriais jų likimas dar lėmė pabendrauti, kai kuriuos žinau tik iš pasakojimų. Fotografijų tarpe buvo viena, kuri man buvo iki kaulų smegenų pažįstama, nes jos kopija kabojo ir mūsų namų „Giminės sienoje“ (pagal fengšu filosofiją, tam tikra namų dalis turi būti skirta giminei, tai pas mus namuose viena siena buvo iškabinėta įvairių giminaičių nuotraukomis). Ir net keista, kad nors tas nuotraukas mes, vaikai, matydavom diena iš dienos, niekada taip ir nesugebėjom prisiminti, kas per žmonės jose įamžinti. O šitoje konkrečioje minimoje nuotraukoje buvo pavaizduota šeima: mano senelio brolis, jo žmona ir du visai mažučiai vaikai. Senelio brolis, dar prieš prasidedant trėmimams Lietuvoje, sugebėjo pabėgti į užsienį, ten vedė ir iš ten atsiuntė šią fotografiją. Jis mirė labai anksti, ir nuo to laiko niekas net neįsivaizdavo, kur gyvena jo šeima. Kurį laiką dar bandyta jo šeimos ieškoti, bet veltui. Kadangi iš esmės man ši nuotrauka nieko nepriminė (na, nusprendžiau, kad senelio brolis kaip ir „tolima“ giminė), iš pradžių aš norėjau ją palikti mamai, tačiau ši pasakė: „Paimk, juk čia mano tikri pusbrolis ir pusseserė. Maža kas, gal dar atsiras“. Tiesą pasakius, nelabai tikiu šiaip, iš niekur nieko atsirandančiais pusbroliais, tačiau kažkodėl tą akimirką pajutau, kad galbūt mamai yra SVARBU, kad jie atrastų, todėl fotografiją paėmiau, nusprendusi šiek tiek „pabrowsinti“.

Tiesą pasakius, jeigu aš ką nors sugalvoju, tai imuosi to iškart – man norisi greito rezultato. Nes nei aš kantrybės turiu, nei entuziazmo man ilgam užtenka. Tad tik grįžus į Vilnių, pradėjau judėti šia linkme. Kadangi visiškai neturėjau už ko užsikabinti (žinojau tik senelio brolio vardą ir pavardę), pirmiausia parašiau laiškutį tetai – gal ji žinanti vaikų, pavaizduotų fotografijoje, vardus? Ji nežinojo, tačiau patarė pasiklausinėti kitų giminaičių, gyvenančių Lietuvoje. Iš karto nepuoliau to daryti, o po kelių dienų paskambino mama: pasirodo, ji su teta vėl grįžo prie senų nuotraukų, vartė, ir pamatė, kad vienos jų antroje pusėje yra išvardinti visos šeimos vardai. Pasirodo, aš turėčiau ieškoti M. ir S.

Nevarginsiu aš jūsų pasakojimu apie tai, kaip aš verčiau vieną puslapį po kito, mėgindama užlipti ant pėdsakų. Pasakysiu tik tiek: galų gale, kai vis buvau nukreipiama į ispaniškus puslapius, pradėjau tikėti, kad čia ir turėčiau kastis giliau. Google translate yra nerealus dalykas, bandėte? Be jokių problemų išsiverčiau viską, ką man reikia, ir jau po poros valandų paieškų galėjau nusiųsti mamai ir tetai sms: „Ieškomi giminaičiai gyvena Venesueloje“. Įsivaizduojat? O visą tą laiką buvom įsitikinę, kad jie pasitraukė į JAV! Įdomiausia, kad interneto pagalba užtikau ne turimoje fotografijoje pavaizduotų vaikų M. ir S., o JŲ VAIKŲ pėdsakus t.y. suradau įrašus ne apie mamos pusbrolį ir pusseserę, o apie savo antros kartos pusbrolius ir pusseseres. Ir, tarsi jau negalėtų būti paprasčiau, jei taip pat naudojasi facebook’u!

Dabar man labai sunku įsijausti į tą chaotišką laikotarpį, kuris dėjosi pas mus prieš tris savaites...Tačiau buvo taip smagu/neįtikėtina/nerealistiška, kad nemoku net apsakyt. Pirmiausia išsiunčiau laiškus, su prašymu patikslinti, ar jie tikrai yra mūsų ieškomi giminaičiai (nors iš tiesų, buvom tikri, kad tai jie). Tuomet visi įsitempę laukėm atsakymo ir spėliojom, kaip jie sureaguos. Buvo visokiausių baimių ir abejonių: o jeigu jiems visai neįdomu? O jei jiems pasirodysim kaip kokie keistuoliai? O gal pagalvos, kad kažko norim? Ir taip toliau, ir panašiai.

Ir tada... va tada ir prasidėjo visa makalynė. Į mano žinutę buvo sureaguota daugybiniu „Vaauuuu!!!“. Iš karto buvau paprašyta parašyti skype‘us, telefono numerius, e-pašto adresus ir belekokius kitokius duomenis, ir nuo tos dienos gerą savaitę mes bendravom tiesiog iki visiško pamišimo: ankstyvais rytais, dieną, naktį (juk laiko juostos tai skiriasi!), žodžiu, visiškas chaosas buvo. Paaiškėjo, kad visus penkiasdešimt metų tiek M., tiek S. be galo stengėsi surasti nors kokį siūlo galą, atvesiantį juos į Lietuvą. Jų mama (mano senelio brolio žmona) buvo vokietė, tėtis mirė, kuomet vyriausiam buvo vos 9 metai (tikrai dar ne tas amžius, kuomet gali domėtis savo šeimos istorija ir giminės medžiu), todėl informacijos apie Lietuvą ir ten gyvenančius giminaičius jie neturėjo absoliučiai jokios. Jie net nežinojo, kodėl jų tėvas bėgo iš savo gimtosios šalies! Karts nuo karto, internete jie bandydavo ieškoti „bendrapavardžių“, tačiau kadangi jokios informacijos nerasdavo, buvo įsitikinę, kad nei vieno iš jų giminės nebėra gyvo likusio. O mes dar ir kaip gyvi!

Tuo chaotišku laikotarpiu aš eidavau miegoti plyštančia galva. Vis bandydavau įsivaizduoti, jausmą, apimantį žmogų, kuris ką tik gavo atsakymus į penkiasdešimt metų sau užduodamus klausimus: apie savo šeimą; apie šalį, iš kurios kilo; apie priežastis, dėl kurių jis atsirado kitame pasaulio krašte. Koks jausmas apima, jeigu staiga sužinai, kad turi ne tik sesę ir brolį, bet dar ir devynias galybes kiek tolimesnių giminaičių, kurie irgi tavęs visą laiką ieškojo? Koks jausmas apima, kuomet žmogus, iki tol tau net neegzistavęs, atsiunčia tau nuskanuotą penkiasdešimties metų senumo fotografiją, kurios tu nei karto gyvenime nesi regėjęs, tačiau matai, kad šioje fotografijoje esi nufotografuotas tu ir tavo tėvai, kurių jau seniai gyvų nėra? Sunku iš tiesų tai įsivaizduoti.

Mūsų šeima pildo taip vadinamą “giminės medį” internete. Viena medžio “atšaka” būdavo tuščia – mes nežinojome, koks šios atšakos likimas. Ir ta atšaka taip visada į akis krisdavo – tarsi dėlionėje trūktų tos vienos vienintelės detalės, be kurios negali užbaigti paveiksliuko. O dabar ta detalė buvo atrasta, ir ji kuo puikiausiai tiko. Smagu be galo. O dar smagiau, kad mūsų giminaičiai iš tos “rūke skendinčios” šakos ruošiasi atvykti į Lietuvą. Dar šių metų rudenį - smagumų smagumėlis!

Tačiau didžiausias netikėtumas laukė manęs tuomet, kuomet aš dar kartą į rankas paėmiau tą seną fotografiją – norėjau nuskanuoti ją ir nusiųsti į jiems. Kitoje man dovanotos fotografijos pusėje buvo užrašytas palinkėjimas seneliui bei data: 1959-ųjų metų kovo 12 diena – tai yra mano gimimo diena (aišku, metai tai ne tie). Sutapimas ar likimas, kad šią fotografiją gavau būtent aš, kuriai ir pavyko rasti tuos, kurių daug metų (net per ambasadas!) nesėkmingai ieškojo kiti mūsų plačios giminės žmonės? Oi, kaip sakant, nei patvirtinsi, nei paneigsi...