Pasaka "Rankos piršteliai, kurie susipyko"

Justas vis dar nešneka. Nors metų jau turi visus du, kol kas jo žodyną sudaro tik keli pagrindiniai žodžiai: Mama, Tete, Dėdė, Teta, Liulius (Julius), Tutsia (tuščia)... Ir dar vos keletas žodžių. Iš dalies, suprantu jį: savo keliais firminiais garsais jis sugeba papasakoti/išsireikalauti viską, ko jam reikia, tai negi tokioj situacijoj verta vargintis ir bandyti kalbėti kažką daugiau?!

Bet burbuliuot sava kalba dar ir kaip burbuliuoja! Ir labai mėgsta pasakas bei eilėraštukus su judesiais. Kaip tik su Ineta dabar kalbėjom, kad iš tiesų, gana sunku yra atrasti pasakas, kurių smagu būtų klausytis dviejų metų vaikui (turiu omeny, tokias pasakas, kuriose būtų daug įvairiausių elementų, kuriuos galėtum pavaizduoti/parodyti tam tikrais judesiais). Gal kitiems irgi būtų įdomu, tad pristatysiu mylimiausias Justo pasakas.

Pirmose vietose ilgą laiką karaliavo „Trys paršiukai ir vilkas“ bei „Auksaplaukė ir trys meškinai“, bet kadangi šitos pasakos yra visiems gerai žinomos, apie jas nekalbėsiu. Čia pabandysiu pristatyti pasakas, kurios nėra tokios jau labai žinomos (bent jau aš niekur kitur, be savo namų, nesu su jom susidūrusi).

O šiandien – pasaka, apie rankos pirštelius, kurie susipyko. Tikrai nežinau, kas autorius, nes tai - mano vaikystės pasaka (jau net nežinau, „kieno“ čia pasaka buvo: Laima sako, kad mamos, aš – kad tėčio).

Taigi, pradedam. Paimam vaikučio rankytę į delną, ir sekame rodydami: „Gyveno kartą penki pirštukai: Nykštys, Smaližius, Didysis, Bevardis ir Mažylis“. Gražiai gyveno broliukai, visur kartu ėjo, kartu žaidė, kartu pramogavo. Tačiau vieną dieną, Mažylis norėjo žaisti vieną žaidimą, Didysis svajojo eiti pasivaikščioti, o Nykštys buvo linkęs dieną praleisti ilsėdamasis, ir niekaip pirštukai negalėjo susitarti – nei vienas nebuvo linkęs nusileisti. Ginčijosi pirštukai, ginčijosi, kol galų gale taip susipyko, kad nebenorėjo nei kartu žaisti, nei šnekėtis, nei matyti vieni kitų. Ir net gyventi kartu nebenorėjo – nusprendė atsiskirti, kad kiekvienas galėtų veikti tą, ką nori. Kaip tarė taip ir padarė – susipykę broliai atsiskyrė vieni nuo kitų ir nuėjo savais keliais.

Mažylis nusprendė nueiti pasivaikščioti į mišką – galvojo uogyčių pasirinkti. Ėjo ėjo sau mišku patenkintas, kol sutiko Vilką. Vilkas apsidžiaugė, pamatęs mažą pirštuką, apsilaižė ir sako: „Ūūūū, pirštuk, pirštuk, kaip gerai, kad tave sutikau! Esu labai alkanas, ir dabar tave Amm (čia reikia parodyti, kad norim nukąsti pirštuką) ir suvalgysiu!“. Pirštukas labai labai išsigando, pradėjo verkti ir sakyti Vilkui: „Vilke, tu gi pasižiūrėk, koks aš mažytis! Juk tu nieko net nepajusi, mane prarijęs! Geriau eime, paieškosim mano brolio – galėsi tada mus abu suvalgyti!”
Vilkas pagalvojo, kad tai labai gera mintis, ir nutipeno abu kartu ieškoti kitų brolių. Ėjo ėjo, žiūri – prie ežerėlio sėdi ir žuveles gaudo Bevardis pirštelis. Vilkas apsidžiaugė, seilę varvina ir sako: „Oi, kaip gerai, dabar aš jus abu Amm ir prarysiu!“. Tačiau piršteliai vėl puolė prašyti Vilką: „Na pakentėk dar truputį – juk tik ant vieno danties tau mūsų užteks! Einam, surasim dar broliukų, ir tada galėsi sočiai užkąsti“.
Vilkas nors ir labai norėjo iš karto suėsti broliukus, bet pagalvojo, kad tikrai gali dar palaukti, kad vakarienė sotesnė būtų. Todėl leidosi į kelią kitų brolių ieškoti. Ėjo ėjo visi trys ir priėjo pievelę. O ten Didysis pirštelis su drugeliais ir boružėlėm laksto. Oi, kaip Vilkui norėjosi iš karto visus tris broliukus praryti! Таčiau ir šį kartą piršteliai verkdami įkalbėjo Vilką dar pakentėti, ir kitų brolių dar paieškoti.
Vėl visi ėmė žygiuoti, ir tol ėjo, kol priėjo upelį. Žiūri, o ten Smaližius kad maudosi, kad teliuškuojasi patenkintas! Vilkas dar labiau apsidžiaugė, išsižiojo ir jau norėjo stverti visus keturis broliukus, bet vėl pirštukai pradėjo Vilko prašyti: „Vilke, tau tiek nebedaug liko laukti – eime, surasim mūsų paskutinį brolį!”. Vilkas labai nenorėjo sutikti, bet galop tarė: „Gerai, bet kai jau jį surasim, tai tikrai galit man nieko nebesakyti – daugiau nebelauksiu, ir iš karto jus visus prarysiu, nes labai jau išalkęs esu!“.
Vėl visi ėjo ėjo, kol priėjo sodą. O ten, po obelim, Nykštys sau besnaudžiąs. Apsidžiaugė broliai vėl visi kartu susitikę. Vilkas irgi apsidžiaugė: „Ot, skaniai pavakarieniausiu!”. Tačiau pirštukai greitai susikabino rankytėmis ir sušuko: „Ech, Vilke, Vilke! Kol mes buvo atskirai, mes buvom tik atskiri pirštukai, tuo tarpu visi kartu mes – Ranka! Тik pabandyk prie mūsų lįsti – taip tau duosim į kailį, kad daugiau prie mažų pirštukų tau niekada nekils noras dantis šiepti!” Išsigando Vilkas, pamatęs, kokie stiprūs staiga tapo piršteliai, ir greitai greitai atgal į mišką nubėjo“.

Kuomet pasaka sekama ir Vilkas kartu su piršteliais ieško brolių, reikia „tipenti“ su savo pirštais nuo vieno vaiko pirštuko iki kito. Be abejo, pirštelių pramogas galima keisti pagal nuotaiką (aš vis kokias naujas sukuriu, nes pamirštu, ką tie piršteliai turi veikti).

Labai labai smagi pasaka, kuri tikrai patinka visiems mažiems vaikučiams!