Pirmas kąsnis

Vaikų pagal vadovėlius aš neauginu. Net neskaitau jokių vadovėlių. Tačiau vieną dalyką, kas parašyta vadovėliuose, žinau: iki pusės metų vaikams užtenka mamos pieno, ir jokio papildomo maisto nereikia. Aš šito punkto laikausi skrupulingai (na, bent jau su Justu ir Juliumi). Laikausi ne dėl to, kad taip rekomenduoja, o vėl iš to tingėjimo. Tą momentą, kuomet vėl reikia pradėti virti košes, jas trinti, vėliau po šaukštelį siūlyti vaikui, o paskui visą turinį tiesiog išpilti, nes jie vis tiek nieko nesuvalgo, aš bandau atitolinti iki begalybės. Juliukas gimė liepos 1-ą dieną, taigi, sausio 1-ą dieną jis pirmą kartą gavo paragauti bulvės.

Šiaip, logiška būtų manyti, kad jeigu pusę metų tu nieko kito daugiau nevalgei, išskyrus pieną, bet koks naujas skonis tau turėtų būti atrakcija. Taip, taip būtų logiška manyti, bet vaizdelis, deja, buvo toks pat, kaip ir su kitais dviem vaikais. Dar daugiau, įtariu, kad Juliukas dar ir Justą pralenks savo nevalgumu. Kuomet valgydindavau Justą, pagrindinis uždavinys buvo jį pražiodinti: jeigu jau išsižiodavo, tai paprastai ir nurydavo. O Juliukas jau nuo pirmos dienos yra labai gerai įvaldęs „išspjovimo“ techniką. Na, ką padarysi, valgyt vis tiek teks. Vienaip ar kitaip.