antradienis, spalio 27, 2009

Vaikų kalbos "perliukai" arba kaip aš praradau šimtą dolerių

Ar jūs rašot savo vaikų geriausius kalbos „perliukus“? Pauliui aš rašiau. Na, bent jau tuos, kurių nepamiršdavau. O pamiršdavau didžiąją dalį jų, dėl ko iki šiol gailiuosi, ir vis pasižadu sau, kad Justukui ir Juliukui būsiu kruopštesnė (kažin, kažin, kaip čia seksis:) ). Vos tik Paulius pasakydavo ką nors tokio laaabai laaabai juokingo, aš visada būdavau tikra, kad „šito tai tikrai nepamiršiu“, ir planuodavau užrašyti tai vėliau (juk ne visada turi sąsiuvinį po ranka), tačiau faktas, kad jeigu neužrašydavau iš karto, tai dažniausiai šiam posakiu ir nebūdavo lemta būti prisimintam. Vėliau jau įėjau į tam tikrą discipliną, ir posakiams pradėjau taikyti „parduotuvės pirkinių“ sistemą t.y. kai einu į parduotuvę aš į galvą kalu ne reikiamų nusipirkti produktų sąrašą, o jų kiekį, pvz. jeigu reikia nusipirkti dešros, pieno, sviesto, makaronų, tai aš žinau, kad turiu nusipirkti keturis daiktus. Ir tol kratau galvą parduotuvėje, kol prisimenu, kokie tie „keturi“ daiktai yra. Tai taip pat pradėjau daryti ir su įsimintinais posakiais: galvoje kaupdavau, kiek prisiminimų turiu užrašyti, o jau ėmusis šio darbo tol grauždavau tušinuką, kol visus atgamindavau.
O dabar su šiuo prisiminimų sąsiuviniu (na, nevisai tai sąsiuvinys, greičiau tik papildomi trys lapai „Vaiko metų knygos“ gale) mes kartais labai smagiai pavakarojame ir pasijuokiame.

Tokį linksmųjų posakių sąsiuvinį turiu ir aš – kadangi buvau pirmagimė, tėvai man irgi nupirko „Vaiko metų knygą“ ir rašė joje originalesnius mano pasakymus. Tiesa, pernelyg jau nepersistengė, nes įrašė tik vieną įrašą, bet vis tiek smagu. O kadangi kitiems vaikams jie jau net tų knygučių neįsigijo, tai įsimintiniausius Laimos posakius, būdama paauglė, buvau nusprendus pildyti aš. Ir tik dabar (vėlgi, betvarkydama savo senus popierius, kad galėčiau išnešti juos į garažą) atradau šį sąsiuvinį. Iš pradžių pasijuokiau pati (aišku, kad jau buvau visus tuos Laimos „bajerius“ ir pamiršusi), vėliau iškilmingai įteikiau Laimai. Ir ką jūs sau pasakysit? Skambina man Laima, ir juokdamasi informuoja mane, kad aš jai skolinga 100 dolerių!

O iš tikrųjų buvo taip. Seniai seniai (t.y. prieš beveik dvidešimt metų) Laima man pareiškė, kad jai nepatinka mano ilgi nagai. Aš jai tuomet pasakiau, kad jos nuomonė tikrai pasikeis, kai ji suaugs – ji irgi tokių norės. „Tikrai, ne!” – tvirtai atrėžė Laima, ir mes susilažinom: jeigu užaugus ji vis dėlto augins nagus, ji man bus skolinga 100 dolerių (tuomet stipriausia ši valiuta buvo, tai galvojau, kad „išdursiu“ sesę), o jeigu vis dėlto neaugins, skolinga būsiu aš. Nu ir ką? Pasirodo ji jų neaugina!!! Istoriškai taip susiklostė, kad būdama paauglė negalėjo auginti, nes nagai trukdė groti pianinu, o paskui tas poreikis taip jau ir neatsirado. Taigi, gavau pervesti 100 dolerių (dar, ačiū dievui, tas kursas jo ne toks žiaurus kaip tais laikais, bet vis tiek). Vat ir stenkis, žmogau, daryti siurprizus... O juokingiausia, kad tą posakį aš irgi juk perskaičiau, bet tiesiog viena sau nusprendžiau, kad lažybas tikrai laimėjau aš (na, juk visos jaunos merginos nori dailių ilgų nagų, ar ne tiesa?), tačiau nusprendžiau geranoriškai neprašyti, kad ji man gražintų tuos šimtą dolerių (juk negi reikalausi iš vargšo studento?!).

Vis tik, nepaisant to fakto, kad prikelti prisiminimai gali pridaryti bėdos, galvoju, kad toks kalbos perliukų sąsiuvinis yra viena smagiausių dovanų vaikams. Ir pildyti jį reiktų ne tik pirmaisiais vaiko metais, bet ir vėliau, nes tų juokingų loginių išvedžiojimų pasitaiko ne tik tiems, kurie tik tik pradėjo kalbėti, bet ir paaugliukams – pavyzdžiui, kuomet mes diskutavome su Laima apie jos posakių sąsiuvinį, Paulius pasakė: „Aš tai pas tėtį turiu storiausią sąsiuvinį mano posakių“ (čia kiek patylėjo, tiek, kiek būtina man pajusti kaltę, kad tėtis prirašė visą storiausią sąsiuvinį, o aš vos tris lapus tesugebėjau) ir pridūrė: „Aišku, ne visas tas storiausias sąsiuvinis yra prirašytas, tik keli jo lapai“ :).

sekmadienis, spalio 18, 2009

Ruduo - kaštonų metas

Rudenį galima mylėti jau vien dėlto, kad jis atneša kaštonų…
Šiemet Nerijus išvažiavo į komandiruotę, kuri užtruko kiek ilgiau nei planuota. Patyliukais jau buvau bepradedanti būkštauti, kad per tą komandiruotę aš ir praleisiu visą kaštonų metą, todėl buvau labai laiminga, kai Paulius sutiko važiuoti kartu su manim ir dviem mažaisiais į parką (taip, taip – dabar man jau tenka jį įkalbinėti važiuoti kartu:) ).

Jau seniai nebuvau buvus lauke. Tikrai. Paprastai dabar į lauką su Justuku eina auklė, o aš Juliuką užmigdau balkone, o pati ką nors kuičiuosi namie. Tad daugiausia lauke būnu tik tiek, kiek užtrunka nueiti iki parduotuvės. Todėl kai nuvažiavom į Sereikiškių parką (labiausiai mėgstam čia važiuoti), buvau nemaloniai nustebinta, kad su lengvute striukute ir paprastais bateliais lauke vaikščioti jau yra ne kas… Tiesą sakant, netgi labai ne kas. Jau po pusvalandžio norėjau greičiau vėl sėsti į mašiną ir dumti atgal, nepaisant to fakto, kad ir antytes bei balandžius lesinom, ir kaštonus rinkom, ir iš kaštonų mėtėmės – žodžiu, veiklos kaip ir netrūko (ir kaip ta mano auklė sugeba po dvi valandas kasdien lauke su Justuku pravaikščioti, neįsivaizduoju).

Bet rinkti kaštonus buvo vistiek labai smagu. Prisirinkom jų visą maišą. Nes tiesiog neįmanoma yra nepasilenkti ir nepaimti dar vieno (PASKUTINIO!:) ), kai matai jį ant žemės gulintį.

Neseniai Austėjos blog’e buvo įdėta nuostabi skruzdėlytė iš kaštonų (ji ir priminė man, kad jau reikia čiuožti į parką), o darbelio aprašyme buvo paminėta, kad kaštonus reikia perverti su virbalu kaip galima anksčiau, nes kitaip jie sudžiūna ir tai padaryti jau darosi labai sudėtinga (aha, o aš visad svarstydavau, kodėl man taip sunkiai visokios kojytės gyvūnams įsistato :) ), tad vos grįžę ir sėdom prie darbo. O neilgai trukus Justas jau galėjo didžiuodamasis užsidėti savos gamybos karolius:

Vaikščiojo po namus visas toks pasipuošęs iki atėjo metas eiti pietų miegučio. O kol jis miegojo, nusprendžiau dar ir gyvatėlę sunerti (na, tokia lengvesnė skruzdėlytės versija, nes vielutės, įtariu, kad neturėjau, o su virbalais man irgi gana sunkiai sekėsi darbuotis – su adata, bent jau man, buvo paprasčiau).
Kuomet Justukas atsibudo, parodžiau jam gyvatėlę. Reakcija buvo visiškai kitokia nei kad tikėjausi – kad pradėjo vaikas rėkti, metė supykęs gyvatėlę ant žemės... Neilgai trukau suvokti, kas atsitiko: ogi vyrukas pagalvojo, kad išardžiau jo karolius, ir iš jų liko tik tokia nupiepus gyvatė... Padėtis visiškai pasikeitė, kai pademonstravau, kad karoliai – gyvi ir sveiki. Dabar Justukas, vėl pasipuošęs savo vėriniu, vaikščiojo po namus, paskui save tempdamas ir gyvatėlę. Aišku, ta gyvatėlė tikrą gyvatę primena ne ką labiau nei pirštinė, kurią paskui save tampė prisirišusi mergaitė, šuniuką (atsimenat tą filmuką?:) ), bet vis tiek labai smagu. Ypatingai smagu būna, kai tą gyvatėlę gaudo Skimerita (čia katė, jeigu ką:) ).

O dar su kaštonais labai smagu:
- Mėtytis parke – tik reikia labai atsargiai, nes nors ir atrodo mažučiukai, vis dėl to, „sminga“ gana skaudžiai;
- Prikrauti pilną žaislinio sunkvežimio priekabą ir važinėti po namus;
- Padaryti iš jų žmogeliukus ar gyvūnėlius – maniškiams Justas iš karto rankutes-kojytes ištraukė, bet čia nebūtinai būtent taip reikia žaisti;
- Sukišti po kaštoną į rūbų kišenes. Žmonės sako, kad jeigu einant randi kaštoną, reikia įsidėti jį į kišenę – laimę atneš. Banalu, bet aš jau pasąmoningai taip elgiuosi. Tačiau net ir tiems, kurie netiki prietarais, įsimesti kaštoną į kišenę nepakenks – laimės gal ir neatneš, tačiau nuo kandžių tai tikrai apsaugos..

O už vis už vis smagiausia, kad parsinešus kaštonų namo, namai tiesiog prisipildo rudens – kur bestatysi koją, vis ant kaštono pataikysi!:). Aišku, jeigu jūs pedantas ir negalite toleruoti betvarkės namie, tuomet šita dalis smagumo jums tikrai nesuteiks:).

penktadienis, spalio 09, 2009

Vaikystės prisiminimų albumas

Neseniai įsigijome garažą (o, tai mano penkmečio pirkinys – ilgai lauktas ir svajotas), ir dabar vis rasdama laiko po truputėlį peržiūrinėju spintas, ir mažiau naudojamus daiktus stengiuosi išnešti ten. Kadangi vieną spintos dalį užima Pauliaus darželio-mokyklos darbeliai, pradinės mokyklos sąsiuviniai ir t.t. (nei už ką neleidžia išmesti nors ką nors iš tos krūvos), nusprendžiau, kad pats laikas peržiūrėti visą šį turtą ir didesnės vertės darbelius kažkaip gražiai apipavidalinti, o visą kitą – sudėti į dėžes ir išnešti į garažą.

Tad vieną dieną, kai abu mažesnieji vaikai sumigo, aš išsitraukiau tuos sukauptus popierius ir panirau į laikotarpį, kuomet Pauliukas buvo visai mažiukas ir... buvo mano vienintelis. Ir ko tik šiame sukauptų prisiminimų pluošte neradau! Čia išsaugoti rašteliai, kuriuos man palikdavo Paulius, kai norėdavo už ką nors atsiprašyti, ko nors paprašyti ar palinkėti. Čia galima perskaityti ir Pauliaus kurtus eilėraščius ir pasakas. Galima rasti mūsų „pliusiukų“ sistemą, kurios tikslas buvo identifikuoti, kuris iš mūsų yra didesnis konfliktų provokatorius. Yra ir dalykų, kuriuos Paulius turbūt pasistengtų iš manęs atimti ir sunaikinti, jeigu žinotų, kad aš juos turiu pvz jam adresuotus meilės laiškus ar mokyklos kontrolinio darbą, su gražiai įraitytu dvejetu (tiesa, TĄ dvejetą Paulius sugebėjo išsitaisyti, ir mokytoja į dienyną jo neįrašė, tad teoriškai jis kol kas dvejeto nėra gavęs, bet PRAKTIŠKAI aš turiu tokio fakto įrodymą). Ir dar daug daug visko, apie ką jau buvau spėjusi ir pati pamiršti. O tokių dalykų pamiršti tikrai nesinorėtų. Nesinorėtų, ir kad jie išsimėtytų į skirtingas puses. Todėl besklaidydama lapus, vis sukau galvą, kaip geriausia būtų juos išsaugoti.

Kuomet mokiausi JAV, draugai padovanojo albumą, kuriame nurodė klijuoti visus prisiminimus: atvirlaiškius iš lankytų pasaulio šalių, brangius palinkėjimus, iškarpas iš laikraščių/žurnalų ir t.t. Pagalvojau, kad galėčiau panašiu principu išsaugoti ir Pauliaus prisiminimus. O kadangi ant mano albumo užrašyta „Scrapbook“, įlindau į internetą pažiūrėti, ar kartais tokių albumų nėra pirkti ir Lietuvoje. Ir buvau tiesiog šokiruota: pasirodo, „scrapbookinimas“ tai ne tik albumo, kuriame klijuoji iškarpas, įsigijimas – tai tarsi atskira rankdarbių rūšis, kurios pagrindinis tikslas yra taip apipavidalinti nuotraukas, iškarpas, įsimintinesnius darbelius, kad vartant albumą jis tiesiog „prabiltų“.

Kurį laiką buvau tarsi apsėsta: visą laisvalaikį (na, netiek jau daug jo turiu, bet vis tiek) skirdavau naršymui internete ir informacijos apie scrapbookinimą rinkimą, scrapų darbų peržiūrą Beje, daugiausiai naudingos informacijos radau lietuviškai rašomame Irmos Peredne‘s blog‘e. Irma yra tituluojama scrapbookingo krikštamote Lietuvoje. Puslapyje ne tik pateikiami analizei jos darbai, kurie atlikti be galo profesionaliai ir meniškai, bet ir galima rasti visą pradedančiajam reikalingą informaciją: kokios priemonės reikalingos, nuo ko geriausia būtų startuoti, ką reikia žinoti ir t.t.

Teoriškai domėtis scrapbookingu man sekėsi visai neblogai, bet vat pereiti nuo teorijos iki praktikos šiek tiek užtruko... Vis dėliojau mintyse vaizdus, kokiu principu aš norėčiau kurti savo šeimos albumus, varčiau mūsų nuotraukas, ieškodama idėjų, susirinkau svarbiausias ir įsimintiniausias iškarpas... Net pagrindines priemones įsigijau. Tačiau niekaip negalėjau pradėti. Sėdėjau pasidėjusi prieš save vienoje pusėje krūvelę iškarpų, kitoje – nuotraukų, ir niekaip nesuvokiau, kaip man jas sujungti į vieną. Kažko vis trūko, kažkas vis stabdė.
Dabar jau žinau, kas buvo ne taip. Visų pirma, galvoje visišką chaosą kėlė per trumpą laiką peržiūrėtų darbų gausa. Dauguma jų mane buvo tiesiog sužavėję, o pati tuo tarpu buvau tikra, kad man meno kūrinio padaryti tikrai nepavyks – menas nėra mano stiprioji pusė. Galų gale, mano tikslas ir nebuvo sukurti meno kūrinį – labiau išsaugoti istoriją. Visų antra, tam tikros temos (pvz. Kalėdos) turėjo labai daug susijusios medžiagos (laiškai Kalėdų Seneliui, nuotraukos), tad vis sukau galvą, ar įmanoma visą šią informaciją sutalpinti viename-dviejuose albumo lapuose.

Galų gale, po kokios geros savaitės naršymo internete ir beviltiškumo jausmo, Ali Edwards blog‘e perskaičiau frazę: „Scrapinimas – tai nuotraukos+žodžiai“. Ir čia aš nusiraminau: man tikrai nėra būtina stengtis perlipinėti per save kuriant meną, jeigu kuo puikiausiai galiu kurti istoriją žodžiais ir pasakojimais.

Išsprendus pirmąją problemą, automatiškai pasidiktavo sprendimas ir antrajai: tiesiog prie prisiminimų albumo nusprendžiau eiti kitu keliu. Pirmiausia pradėjau dėliotis istorijas, kurios yra kertinės ir kurias, tarsi mamos laiškus sūnui, norėčiau papasakoti: „Paulius ir Aušrinė – per vaikystę kartu“, „Meilė katėms“, „Susipykimai ir susitaikymai“, „Broliška draugystė“ ir t.t. Sudariusi sąrašiuką istorijų, ėmiausi ieškoti šias istorijas atspindinčių nuotraukų. Kadangi visa su tam tikra tema susijusi medžiaga tikrai netilptų viename lape, be to, kai kurių originalių piešinių bei įrašų nenorėjau gadinti, nusprendžiau padaryti taip: pačiame albume klijuoju tik kertinę informaciją :nuotraukas, trumpą aprašymą bei mažytę „kišenėlę“, kurioje talpinsiu nuorodas į susijusią medžiagą, pateikiamą atskirose įmautėse albumo gale. Kai kuriais atvejais tam tikras iškarpas tiesiog „paslėpsiu“ tarp albumo lapų (ačiū, Irma, už idėją:) ) – vėlgi, kišenėlėje bus paaiškinimas, kad tam tikra istorijos dalis dar yra paslėpta. Tokia daugmaž idėja.

Šis prisiminimų albumas – dovana Pauliui gimtadienio (tiesa, jis bus tik vasarį) proga, tad truputį turiu problemų „kepdama“ jį, nes stengiuosi iš paskutiniųjų darbuotis, kad jis nepastebėtų ir nieko neįtartų. Tad į priekį judu labai lėtai. Bet užtikrintai :).

Žemiau pateikiu savo pirmąjį darbelį. Taip, taip, žinau – jis tikrai nėra nei labai gražus pažiūrėti (o dar ir nufotografuoti normaliai nemokėjau), nei labai kruopščiai atliktas, tačiau emociškai jis man labai svarbus.

Vyriausias sūnus Paulius mane pastoviai graužia, kad jis neturi bendraamžių brolių ar seserų, aiškindamas, koks jis yra nuskriaustas, kad neturi su kuo žaisti ir augti. Tačiau vartant Pauliaus albumus neįmanoma nepastebėti fakto, kad beveik visose nuotraukose Paulius yra... kartu su Aušrine. Jie kartu atostogauja, kartu keliauja, dalijasi tais pačiais žaislais bei žaidimais, beveik kiekvieną dieną susiskambina, patiki vienas kitam savo paslaptis... Tad pirmasis mano laiškas Pauliui skrieja su žinia: „Likimas tavęs nepamiršo. Jis tau nesiuntė bendraamžio brolio arba sesės, bet siuntė ištikimą bendražygę - Aušrinę". Taip sakant, nustok svajoti apie tai, ko negali pakeisti, ir imk vertint tai, ką turi.

Nuotraukos scrap‘e sudėtos chronologine tvarka nuo to meto, kai Paulius su Aušrine visai mažiukai leido laiką prie jūros iki šių metų vasaros Vilniuje. Darbo apačioje „auga“ gėlės, kurias Aušrinė, vos pramokusi rašyti, nupiešė ant paprasto sąsiuvinio lapų, šalia užrašydama kiekvienos gėlės pavadinimą (tulpė, rožė, žibutė ir t.t.). Tai buvo jos dovana Pauliaus gimimo dienos proga. Dabar šios gėlės rado savo vietą prisiminimų albume. Žemiau gėlių pritapenau vaikiškas pėdutes, kurios simbolizuoja pasivaikščiojimą po gėlių sodą bei atitinka pavadinimą: "Tapu tapu per vaikystę. Kartu.". Scrap‘o vidinėje (nematomoje) pusėje dar įdėsiu vieną Aušrinės laišką Pauliui, kurį bus galima esant norui išsitraukti ir paskaityti.

Jeigu daryčiau šį darbelį iš naujo, turbūt viską daryčiau kitaip. Netgi vienu metu pradėjau gailėtis, kad nepradėjau nuo kokios man mažiau svarbios temos (juk, net ir norėdama, darbo negalėčiau perdaryti, nes pvz. jame panaudotos gėlės yra iškirptos iš originalo), tačiau kai išsakiau šias abejones Irmai (taip taip, Irma ne tik tinklalapyje dalinasi savo patirtimi ir idėjomis, bet ir mielai konsultuoja, jei kas kreipiasi patarimo), ši nuramino, kad būtent taip ir reikia daryti: pradėti nuo to, kas tau yra svarbu. Nes kitaip galima ilgam užstrigti tam tikroje komforto būsenoje ir vis nesiryžti pereiti prie svarbesnių dokumentų, bijant juos sugadinti.

Antrąjį darbelį man daryti patiko daug labiau. Jau labiau pasitikėjau savimi, jau žinojau, kaip noriu jį padaryti. Drąsiau rinkausi ir spalvas. Tačiau jau tekstas... parašiau kaip su vištos koja:). Ir vien dėl to, kad išgirdau, jog pareina Paulius (o aš gi nuo jo slepiuosi:) ), ir norėjau greitai greitai tekstą užrašyti. Teisingai žmonės sako: „Skubos darbą velnias neša...“.
Antrasis darbas - „3 dubliai“(kuomet užrašiau pavadinimą, pagalvojau, kad turbūt reikėjo pavadinti „kadrai“, o ne „dubliai“, bet jau buvo „too late“). Kalbant apskritai, Paulius su Aušrine yra tikrai neišskiriami draugai. Tačiau kartais taip varžosi tarpusavyje, kad mirk juokais. Pavyzdžiui, kuomet keliaujame, aš juos abu turiu fotografuoti vienodai kartų. Kad nei vienas nesijaustų nuskriaustas. Ir kokių tik kuriozų nebūna! Fotografuoju Paulių, o Aušrinė galvą įkiša: “Ar aš įtilpau?”. Arba matosi, kaip nuotraukoje Paulius stumia Aušrinę, tipo: “Eik iš nuotraukos!”. Aušrinė irgi nepėsčia: būna, kad patyko, kai Paulius nemato, prisėlina prie matęs ir tyliai sako: „Inga, nufotografuok mane“. Būna, kad tokiais atvejais Paulius pamato ir rėkia: „Aha, mačiau! Tu ją nufotografavai! Dabar mane!”. Nu negi gaila? Juk skaitmena… Nufotografuoju ir jį. Paskui aišku, jie užsimano toje vietoje ir kartu nusifotografuoti. Taip ir gaunasi, kad fotografuojamės po tris kartus... Antrasis darbelis – būtent apie tai.

Taigi, paskutiniu metu darbuojuosi prie „scrapinimo“ ir tapau nereali naktinėtoja: užmigdžius vaikus sėduosi prie iškarpų, o dieną vaikštau paraudonijusiom akim... Vis tik, labai tikiuosi, kad sulyg kiekvienu darbeliu vis tobulėsiu ir iki vasario galėsiu didžiuodamasi įteikti Pauliui jo vaikystės albumą. Ir, aišku, viliuosi, kad tokia dovana jį pradžiugins.

ketvirtadienis, spalio 01, 2009

"Namudinė" fotostudija

Šiandien Juliukui – lygiai trys mėnesiai. Siekdama įamžinti jo augimo progresą, turiu tradiciją kiekvieno mėnesio pirmąją dieną (o patį pirmąjį mėnesį tai kiekvieną trečiadienį) jį nufotografuoti šalia tokio žaislinio meškino. Taip žadu daryti iki kol Juliukui sueis metukai.

Idėja graži, tačiau kas liečia jos įgyvendinimą, aš kaskart susidurdavau su problema, kur fotografuoti. Mat namuose tiesiog nėra nei vienos vietos, kur būtų normalus fonas, todėl visos nuotraukos gaunasi tokios... na labai jau buitinės (arba nuotraukoje matosi ne tik vaikutis, bet ir kokie nors nukrauti stalai, arba oranžinės sienos nuotraukų spalvas numuša, arba šiaip šviesos neužtenka ir t.t). Ir mane tas juodai nervindavo.

Ir staiga, vieną dieną suvokiau, kad foną pasidaryti juk visiškai ne problema! Atėjo tas prašviesėjimas visiškai netikėtai, beskaitant Irmos Perednes blog‘ą. Grožėjausi viena Irmos nuotrauka, kurioje ji įamžinusi savo trijų savaičių sūnelį, ir paskaičiau, kad ji fotostudiją yra įsirengusi namo rūsyje. Pagalvojau, o kodėl gi aš negaliu nusipirkti juodo audeklo ir „įkurti“ fotostudiją namie? Įdomiausia, kad visada matydavau, jog fotografai tiesiog užtraukia juodą (arba kitokį, bet juodas geriausiai sugeria spalvas) audeklą žmogui už nugaros, bet niekada net nešovė į galvą, kad kuo puikiausiai galėčiau tai pasidaryti ir pati! O dabar prašau – užtrunka vos penkias minutes užmesti audinį (kai jau “prašviesėjimas” atėjo, tai ilgai nedelsiau: jau kitą dieną nusipirkau “akcijinę” užuolaidą Kalvarijų audinių parduotuvėje) ant Justo lovytės, ir fotostudija jau paruošta! Ir nuotraukom... hmm... esu visai patenkinta:)

Tiesa, paskubėjau audeklą įsigyti ne tik dėl to, kad Juliuką trijų mėnesių proga nufotografuoti - buvo ir kita priežastis.

Savo mintyse aš turiu susikūrusi ir saugau man idealią nuotrauką: naujagimis, snaudžiantis ant tėvo rankų (aišku, čia ne pati sugalvojau - esu mačiusi tokią nuotrauką internete). Labai norėjau taip nufotografuoti Justą, bet kol prisiruošiau pas Jurgą fotostudijoje apsilankyti, Justas ėmė ir užaugo... Ir Juliukas jau „peraugęs“, bet jį vis tiek taip nufotografau. Tik pačios nuotraukos negaliu čia dėti, nes gavosi taip jau laaabai nutolusi nuo mano idealiosios, nes Juliukas nė neketino snausti ant rankos, o tik muistėsi ir rėkė:).